Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus individualiosios įmonės „Aujama-credit“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. nutarties B. K. bankroto byloje Nr. 2FB-978-6153/2016, kreditoriai: „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“, Bigbank AS filialas, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno autobusai“, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno energija“, uždaroji akcinė bendrovė „SB lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Moki lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Moment Credit“, uždaroji akcinė bendrovė „Lateko lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, Kooperatinis bankas „Akademinė Kredito unija“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas kreditoriaus prašymas atnaujinti parleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti ir šį reikalavimą patvirtinti fizinio asmens bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (FABĮ). Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Su fizinio asmens bankroto procesu susiję kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 23 straipsnio 7 dalis). Kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūra, reglamentuojama FABĮ, pasižymi tam tikra specifika. Kreditoriai, siekiantys, kad jų reikalavimas būtų patvirtintas fizinio asmens bankroto byloje, turi pareikšti kreditorinį reikalavimą, t. y. kreditoriai į kreditorių sąrašą įtraukiami pareikštiniu būdu. Kreditorių reikalavimų pateikimas fizinio asmens bankroto byloje vyksta dviem etapais. Pirmajame etape kreditoriai per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 15 dienų ir ilgesnis nei 30 dienų ir kuris yra skaičiuojamas nuo teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, administratoriui turi pateikti savo reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus (FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Šis terminas nėra naikinamasis, tačiau kreditoriai, jį praleidę, savo reikalavimus teikia jau ne administratoriui, o tiesiogiai teismui (antrasis etapas). Jeigu teismas pripažįsta termino praleidimo priežastis svarbiomis, o reikalavimą pagrįstu, jis yra patvirtinimas fizinio asmens bankroto byloje. FABĮ nėra pateiktas sąrašas, kokios aplinkybės laikomos svarbiomis, tad kiekvienu atveju, kreditorius, prašydamas atnaujinti praleistą terminą, privalo nurodyti ir praleidimo priežastis. To pasėkoje, teismas, atsižvelgdamas į kreditoriaus nurodytas aplinkybes bei kitus bylai reikšmingus faktus, sprendžia, ar termino praleidimo priežastis laikyti svarbiomis, t. y. ar konkrečiu atveju kreditorius nepiktnaudžiavo savo teisėmis (FABĮ 23 straipsnio 3 dalis).Byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi iškėlė B. K. bankroto bylą bei nustatė 20 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditoriams pareikšti bankroto administratoriui iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos atsiradusius savo reikalavimus. Teismo nutartis įsiteisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. 2018 m. balandžio 10 d. bankroto administratorius gavo kreditoriaus IĮ „Aujama-credit“ prašymą dėl termino atnaujinimo ir kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo. Kreditorius nurodė, kad 2018 m. kovo mėnesį sužinojo apie iškeltą bankroto bylą. Terminą praleido dėl to, jog teismui laiku nebuvo perduoti vykdomieji dokumentai iš vykdomosios bylos.Pirmosios instancijos teismas termino kreditoriniam reikalavimui pateikti neatnaujino spręsdamas, kad kreditorius, žinodamas apie nustatytą terminą, dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo fizinio asmens bankroto byloje nesikreipė 2 metus ir 5 mėnesius, šio termino praleidimo priežasčių niekuo nepagrindė. Su tokiu procesiniu sprendimu nesutinka apeliantas, skųsdamas nutartį iš esmės vieninteliu argumentu – netinkamu FABĮ 20 straipsnio ir 23 straipsnio taikymu, t. y. apeliantas teigia, jog antstoliui perdavus vykdomuosius raštus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui kreditorius neturi imtis jokių papildomų veiksmų dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, nes jis savo valią jau yra išreiškęs. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju antstolis, neperdavęs vykdomojo dokumento teismui, sukūrė tokią situaciją, dėl kurios kreditoriniam reikalavimui pareikšti nustatytas terminas privalo būti atnaujintas. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių. Kaip jau nurodyta, kreditorius teigia, jog antstolio patvarkymas dėl vykdomojo dokumento persiuntimo ir vykdomosios bylos užbaigimo, kuris pagal įstatymo nuostatas turi būti perduodamas fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, yra pakankamas pagrindas patvirtinti reikalavimą be atskiro prašymo, nes pagal įstatymą kreditoriaus reikalavimai, kurie nebuvo patenkinti vykdymo metu, yra tenkinami bankroto proceso metu laikantis bankroto procesą reglamentuojančiomis teisės normomis. Teismas sutinka, jog kreditoriaus reikalavimai, kurie atsirado iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir nebuvo patenkinti antstoliui vykdant išieškojimą, yra tenkinami įstatymo nustatyta tvarka (FABĮ 20 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau sprendžiant klausimą, ar vien vykdomojo dokumento perdavimas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui sukuria kreditoriui teisę į kreditorinio reikalavimo tenkinimą neatlikus jokių papildomų veiksmų, būtina atsižvelgti į keletą aspektų.Apeliantas nors ir neįvardija, tačiau iš esmės ginčo atveju fizinio asmens bankroto santykiams pagal analogiją taiko Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas, pagal kurias išieškotojas, perdavęs vykdomuosius dokumentus vykdyti valstybės įgaliotam asmeniui – antstoliui, įgyja teisėtą lūkestį, kad antstolis tinkamai vykdys įstatymo nustatytas pareigas, taip pat ir perkeldamas išieškojimą į bankroto bylą, ir išieškotojo interesų apsauga vykdymo procese bus užtikrinta, todėl tai, kad antstolis laiku neįvykdė jam įstatymu nustatytos pareigos, negali paneigti kreditoriaus materialinės teisės, patvirtintos vykdomuoju dokumentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2014). Pažymėtina, kad tiek ĮBĮ, tiek FABĮ yra specialieji įstatymai, todėl jų nuostatos negali būti taikomos pagal analogiją (CPK 4 straipsnio 6 dalis, žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-690/2015).Vertinant FABĮ nuostatas akivaizdu, kad kreditorinių reikalavimų pateikimo tvarka ir patvirtintų reikalavimų tenkinimo tvarka yra du skirtingi institutai, kurie negali būti sutapatinami. Dėl reikalavimų pateikimo tvarkos ir jos esmės teismas pasisakė nutarties 14 punkte, tuo tarpu dėl reikalavimų tenkinimo tvarkos nurodytina, jog ji yra reglamentuota FABĮ 29 straipsnyje, kuriame nurodomas patvirtintų reikalavimų tenkinimo eiliškumas, t. y. nurodoma kokia eile (etapais) bus tenkinami patvirtinti kreditorių reikalavimai. Tačiau nei viena FABĮ teisės norma nereglamentuoja ir nepakeičia FABĮ 23 straipsnio nustatytos kreditorinių reikalavimų pateikimo tvarkos, pagal kurią kreditorius, per teismo nustatytą terminą, privalo pareikšti reikalavimą bankroto administratoriui, ar vėliau – tiesiogiai teismui, nurodant termino praleidimo priežastis. Įstatyme nenumatyta, kad būtų tvirtinami žinomi kreditorių reikalavimai, kurių kreditoriai nepareiškė. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog antstolio vykdomojo rašto persiuntimas teismui ar administratoriui, nesant aiškiai išreikštos kreditoriaus valios dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, yra pakankamas pagrindas įtraukti asmenį į kreditorių sąrašą. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs svarbių termino pateikti kreditorinį reikalavimą praleidimo priežasčių, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį netenkinti kreditorės prašymo, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.