Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo B. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2057-475/2014 pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys KU „Akademinė kredito unija“, „Swedbank, AB, UAB „Mokilizingas“, UAB „MCB Finance“, UAB „Lateko lizingas“, UAB „Ūkio banko lizingas“, AB „Kauno energija“, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos sk., KU „Kauno kredito unija“, UAB „General Financing“, UAB „Moment Credit“, IĮ Aujama-credit, BIGBANK AS filialas, AB „Autrolis“ darbuotojų profesinė sąjunga, antstolė N. B., UAB „Būsto paskolų draudimas“, UAB „Gelvora“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepimu į atskirąjį skundą (5 t. b. l. 40-42) prašo atskirojo skundo netenkinti. Apeliantas yra darbingas asmuo, kuris gauna pakankamas pajamas. Iš byloje išdėstytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad dalis šio asmens įsipareigojimų buvo prisiimti dėl paties apelianto neapdairumo ir nerūpestingumo, be to apeliantas nedėjo pakankamų pastangų dėl jo paties netinkamų veiksmų susidariusiai situacijai pagerinti.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 5 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Fizinio asmens nemokumo sąvoka pateikta FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – MMA). Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013, Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-877-436/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, skundžiamos nutarties motyvus, jų neatkartodamas jiems pritaria bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus bei jo nesąžiningumo.

Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors apeliantas formaliai atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytą fizinio asmens nemokumo būklę, tačiau jis turi pakankamai turto, kurį realizavus būtų padengti įsiskolinimai kreditoriams, taip pat nesutinka su teismo nustatyta jam priklausančio nekilnojamojo turto verte. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas šio turto vertę nustatė įvertinęs 2013-07-01 ir 2014-01-01 Nekilnojamojo turto registro išrašuose pateiktas turto vertes bei vadovaudamasis teismo posėdyje pareiškėjo nurodyta turto verte (100 000 Lt), kurią teismas pripažino realia, atsižvelgiant į šiuo metu esantį nekilnojamojo turto kainų kilimą. Pažymėtina, kad kiekvienos proceso šalies pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė buto vertę, nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nekilnojamojo turto vertė, kuria vadovavosi teismas, neatitinka realios rinkos kainos, nors pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs apeliantą pateikti duomenis apie buto vertę (3 t. b. l. 63-64). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog net jei asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį juos įvykdyti, tai reikštų, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Byloje pateikti įrodymai, kad apelianto vidutinis atlyginimas yra 3073,83 Lt per mėnesį. Apelianto gaunamos pajamos yra pakankamai didelės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įvertinus pareiškėjo turto vertę, pradelstų skolinių įsipareigojimų dydį, bei gaunamas mėnesio pajamas, jis galėtų įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus per protingą laikotarpį, todėl pagrįstai atsisakė jam iškelti bankroto bylą (FABĮ 5 str. 8 d. 1 p.). Pažymėtina, kad FABĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, jog pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ir (ar) įkeitimo lakštą kreditorius (įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius) įgyja teisę, jeigu fizinis asmuo neįvykdė įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta – perduoti šį turtą jo nuosavybėn. Įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą fizinio asmens turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Nagrinėjamu atveju pagrindinio kreditoriaus reikalavimas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, todėl netgi tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškimą ir iškeltų pareiškėjui bankroto bylą, hipotekos kreditorius vis tiek turės pirmumo teisę reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyks – perduoti šį turtą jo nuosavybėn.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Apeliantas skunde nurodo, kad jokių pažeidžiančių kreditorių teises sandorių, kurie sudarytų pagrindą abejoti jo sąžiningumu, jis nebuvo sudaręs, todėl teismas nepagrįstai konstatavo apelianto nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje išvardintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios sudaro pagrindą preziumuoti kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjo nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Tačiau FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t.y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Kaip jau minėta, apeliantas 2009-09-10 paėmęs iš Nordea Bank Finland Plc būsto kreditą, t. y. turėdamas finansinių įsipareigojimų šiam kreditoriui, 2009 m. – 2012 m. laikotarpiu ėmė vartojimo paskolas iš kitų kredito įstaigų, pasiskolino pinigų iš darbovietėje veikiančios profesinės sąjungos, įsiskolino už komunalines paslaugas. Pareiškėjas, elgdamasis sąžiningai, protingai ir rūpestingai galėjo bei turėjo suprasti, kad imdamas vis naujus vartojimo kreditus, didina savo įsipareigojimus ir jų sumą. Pažymėtina, kad apeliantas teigdamas, kad jo paimti vartojimo kreditai buvo naudojami buto remontui, dukros kambariui įrengimui, teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti, nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Taigi, pareiškėjas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių jis realiai negalės vykdyti ir tai žinodamas, pats sau sukėlė nemokumą. Tokie pareiškėjo veiksmai, sąmoningai didinant savo kreditorinius įsipareigojimus, negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme.

Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė 2014-05-08 Pažymą dėl priskaičiuoto darbo užmokesčio bei kitų išmokų už 2013-11 – 2014-04 mėnesius, patvirtinančią, kad sumažėjo apelianto pajamos. Pareiškėjas turi darbą ir gauna nuolatinį darbo užmokestį, todėl turi galimybes mokėti savo kreditoriams, nors jo vidutinis atlyginimas nurodytu laikotarpiu ir sumažėjo iki 2863,00 Lt. Be to, nustačius apelianto nesąžiningumą, jam bankroto byla negali būti keliama (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjo finansinius duomenis apie mokumą ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, bankroto byla nekeltina Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 2 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslui - atkurti asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Apelianto 2014 05 21 teismui pateiktas prašymas dėl rašytinių įrodymų prijungimo ir prie jo pridėta 2014 05 08 pažyma apie apelianto gautą darbo užmokestį 2013 m. lapkričio – 2014 m. balandžio mėnesio laikotarpiu ir jo sumažėjimą 2014 m., nėra išsamūs, pažymoje nenurodytos jokios darbo užmokesčio sumažėjimo priežastys, todėl yra nepakankami įrodymai ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog apelianto gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį atsiskaityti su kreditoriais.

Atžvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.