Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2250-214/2014 pagal pareiškėjo E. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims „Swedbank“, AB, VMI prie LR FM, D. G., AB LESTO, trečiajam asmeniui R. J., dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu atsisakyta iškelti apeliantui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas teigiant, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą dėl apelianto mokumo.

FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 5 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Fizinio asmens nemokumo sąvoka pateikta FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – MMA). Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas E. J. 2006 m. lapkričio 15 d. pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 1-7356, kartu su savo sutuoktine R. J., R. Š. ir D. Š. įsigijo žemės sklypą ir pastatą – laisvalaikio centrą su priklausiniais – kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 12–26). Šio nekilnojamojo turto pirkimui AB bankas „Hansabankas“ (šiuo metu „Swedbank“, AB) 2006 m. lapkričio 22 d. Kreditavimo sutartimi Nr. 06-092418-IN suteikė pareiškėjui E. J. 2.500.000 litų dydžio kreditą (1 t., b. l. 27–35). Iš Kredito sutarties kylančių prievolių tinkamo vykdymo užtikrinimui anksčiau minėtas turtas įkeistas bankui. Taip pat prievolių tinkamas vykdymas buvo užtikrintas ir R. J., R. Š., bei D. Š. laidavimais (1 t., b. l. 27). Pareiškėjas yra laidavęs už R. Š. tinkamą įsipareigojimų įvykdymą pagal tarp R. Š. ir „Swedbank“, AB 2006- m. lapkričio 22 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 06-092424-IN, su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais (1 t., b. l. 55–62). 2010 m. sausio 5 d. paskolos sutartimi Nr. 1 pareiškėjas iš suinteresuoto asmens D. G. pasiskolino 35.000,00 Lt 3 metų laikotarpiui (1 t., b. l. 80). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas dirba UAB „Regoda“ ir šiuo metu gauna 125,00 Lt dydžio mėnesinį atlyginimą (1 t., b. l. 81–83). Registrų centro juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas patvirtina, kad E. J. nuo 1993 m. kovo 17 d. yra UAB „Regoda“ vienintelis akcininkas ir direktorius (1 t., b. l. 107–109). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei R. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis žemės sklypo ir ½ dalis pastato – laisvalaikio centro, esančių (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 84–87) bei 3121381/427300000 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). (1 t., b. l. 92). Be kreditorių „Swedbank“ AB ir D. G., pareiškėjas 2013 m. birželio 18 d. dar yra skolingas 209,96 Lt už elektros energiją kreditoriui AB Lesto (1 t., b. l. 120). Pareiškėjo atžvilgiu yra užvestos vykdomosios bylos dėl išieškojimo „Swedbank“, AB naudai (1 t., b. l. 142–159). Pareiškėjas nepilnamečių vaikų neturi. Nei pareiškėjo, nei jo sutuoktinės R. J. vardu registruotų transporto priemonių nėra (2 t., b. l. 25, 81). Administratoriumi prašo skirti P. P., kuris sutinka būti E. J. bankroto administratoriumi (1 t., b. l. 88).

Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB atsiliepime nurodė, kad 2013 m. spalio 22 d. pareiškėjo skola „Swedbank“, AB pagal 2006-11-22 kredito sutartį Nr. 06-092418-IN buvo 1.102.719,19 euro bei 9.523,40 Lt dydžio (2 t., b. l. 120).

Apeliantas nurodo, kad spręsti apie pareiškėjo galimybes įvykdyti 1.102.719,19 eurų bei 9.523,40 Lt įsipareigojimą reikia remiantis pareiškėjo turtine padėtimi, bet ne atsižvelgiant į solidarios atsakomybės, laidavimo, ar svetimo daikto hipotekos sąlygas, kadangi pareiškėjo disponuojamo turto vertė keletą kartų mažesnė už įsipareigojimų apimtį. Tokia situacija vienareikšmiškai patvirtina, jog pareiškėjas negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų ir yra nemokus.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad įkeisto turto pakanka kreditoriaus „Swedbank“, AB kreditoriniams reikalavimams patenkinti, todėl nepadarė išvados, jog pareiškėjas yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.

Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB yra nurodęs, kad 2013 m. spalio 22 d. pareiškėjo skola pagal 2006-11-22 kredito sutartį Nr. 06-092418-IN yra 1.102.719,19 euro bei 9.523,40 Lt dydžio. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – 0,5149 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), VĮ „Registrų centras“ duomenimis vertė yra 651.000 Lt, pastatų – laisvalaikio centro (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė yra 1.682.000 Lt. Be to nurodė, jog šis turtas pardavinėjamas antstolės J. J. iš viešųjų varžytynių, kuri pradinę turto pardavimo kainą nustatė 3.290.000,00 Lt. Pareiškėjo vertinimu, jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios turto dalies vertė yra tik 1.645.000 Lt, todėl akivaizdu, kad disponuojamo turto vertė yra keletą kartų mažesnė nei įsipareigojimai bankui. Tuo tarpu iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto vertė yra ženkliai didesnė. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė 2011 m. rugsėjo 26 d. duomenimis buvo 799.000 Lt, pastatų – laisvalaikio centro (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė 2011 m. rugsėjo 23 d. duomenimis buvo 2.091.000 Lt (2 t., b. l. 31–34). Iš suinteresuoto asmens pateikto 2013 m. lapkričio 8 d. antstolės J. J. patvarkymo dėl areštuoto turto įvertinimo matyti, jog areštuotas R. J., E. J. ir R. Š. nuosavybės teise priklausantis turtas – 0,5149 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 3623,74 kv. m. ploto pastatai – laisvalaikio centras (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), antstolės buvo įvertinti bendrai 5.380.000,00 Lt sumai (3 t., b. l. 116–117). Antstolė tokį įvertinimą nurodė, vadovaudamasi turto vertintojo atliktu įvertinimu. Iš prieš tai aptartų rašytinių įrodymų matyti, kad tiksliai nustatyti, kokia šiuo metu pareiškėjui priklausančio turto tikroji rinkos vertė, negalima, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kokia yra reali pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertė. Tokių duomenų pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjo turimo turto vertę, negalima konstatuoti, jog įkeisto turto pakanka kreditoriaus „Swedbank“, AB kreditoriniams reikalavimams patenkinti ir dėl to teigti, kad pareiškėjas yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.

Pažymėtina, kad FABĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, jog pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ir (ar) įkeitimo lakštą kreditorius (įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius) įgyja teisę, jeigu fizinis asmuo neįvykdė įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta – perduoti šį turtą jo nuosavybėn. Įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą fizinio asmens turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Nagrinėjamu atveju kreditoriaus reikalavimas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, todėl netgi tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškimą ir iškeltų pareiškėjui bankroto bylą, hipotekos kreditorius vis tiek turės pirmumo teisę reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyks – perduoti šį turtą jo nuosavybėn.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. nuostatas, nurodydamas, neva nepraėjus 3 metams iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimu padavimo, pareiškėjas sudarė sandorius, kurie LR CK 6.67 str. prasme laikytini nesąžiningais. Sandoriai, kuriuos nurodė pirmos instancijos teismas savo nutartyje, nebuvo išnagrinėti, t. y. nei vienas iš kreditorių nesuformulavo savo reikalavimų šių sandorių atžvilgiu, o pareiškėjas, atitinkamai, neturėjo galimybės į tuos reikalavimus atsakyti.

Pažymėtina, kad vienas iš sąžiningumo aspektų yra – kreipiantis į teismą atskleisti visą informaciją, sukėlusią pareiškėjo nemokumą. Iš pareiškimo (1 t., b. l. 8) matyti, jog pareiškėjas nuslėpė nuo teismo informaciją apie per tris pastaruosius metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo sudarytus sandorius. Bylos nagrinėjimo metu teismui pareikalavus, pareiškėjas pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog pareiškėjas be anksčiau minėti nekilnojamojo turto, prieš tris metus iki kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo daugiau nekilnojamojo turto, tačiau jį yra perleidęs savo artimiems giminaičiams (3 t., b. l. 31–32, 35–53). 2011 m. kovo 28 d. pirkimo pardavimo sutartimi pareiškėjas su savo sutuoktine R. J., jiems priklausantį prekybos ir paslaugų pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 338.800,00 Lt pardavė S. S., kaip vėliau paaiškėjo, sutuoktinės broliui. 2011 m. lapkričio 25 d. pirkimo pradavimo sutartimi pareiškėjas E. J. ir R. J. savo dukrai K. J. pardavė 33/100 dalis gyvenamojo namo, 33/100 dalis kiemo statinių ir 133/493 dalį žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) už 200.000,00 Lt. Apeliantas nurodė, kad iš gautų lėšų atsiskaitė su dalimi kreditorių, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB nurodė, kad iš pareiškėjo skolinio įsipareigojimo dengimui jokių lėšų negavo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad nesant kreditoriaus reikalavimo nuginčyti anksčiau minėtus sandorius, teismas be pagrindo savo iniciatyva pripažino šiuos sandorius pažeidžiančiais kreditoriaus interesus CK 6.67 straipsnio prasme.

Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta siekiant paneigti pareiškėjo nesąžiningumą ir apsiginti tenka pačiam pareiškėjui. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Artimojo giminaičio sąvoka įtvirtinta CK 3.135 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-167/2013).

CK 6.67 straipsnyje išvardintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios sudaro pagrindą preziumuoti kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą. Šio straipsnio 1 punkte nesąžiningomis sandorio šalimis, kol neįrodyta kitaip, pripažįstami skolininko sutuoktiniai, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai. Byloje nustatyta, kad vienas pareiškėjo sudarytas sandoris yra su pareiškėjo dukra, kitas – su sutuoktinės broliu. Apeliantas nurodo, kad sutuoktinės brolis nepatenka į artimųjų giminaičių sąrašą CK 3.135 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi apeliantą su sutuoktinės broliu sieja svainystės ryšiai, be to sandoriu jam buvo perleistas pareiškėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantui yra taikoma CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, nes šioje normoje nustatyti artimieji giminaičiai apima asmenis, susijusius su skolininku svainystės santykiais. Apeliantas nurodė, jog gautus iš sandorių pinigus panaudojo pareiškėjo sutuoktinės paimtam kreditui iš Danske Bank A/S dengti, tačiau tokių duomenų teismui nepateikė. Sąžiningumo principas neatskiriamas nuo teisingumo ir protingumo principų. Preziumuojama, kad sąžiningas asmuo civiliniuose santykiuose elgiasi protingai, atidžiai ir rūpestingai, savo subjektines teises įgydamas ir įgyvendindamas teisėtais būdais, neprisiimdamas nepagrįstos rizikos ir naudodamasis ekonomiškomis, mažiausiai finansinių ir žmogiškųjų sąnaudų reikalaujančiomis teisinėmis priemonėmis. Tais atvejais, kai asmens veiksmai neatitinka protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens veiksmų standarto, kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar jis tikrai veikė skatinamas tų motyvų, kuriuos išviešino, ar turėjo kitokių, sąžiningumui prieštaraujančių tikslų. Atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB 2013 m. liepos 10 d. pateikė apeliantui pasiūlymą dėl skolos sutarties sąlygų suderinimo (3 t., b. l. 118), tačiau apeliantas su kreditoriumi nebendravo ir į pasiūlymą niekaip nereagavo. Taigi, visuma nustatytų aplinkybių, ypač tai, kad sandoriai sudaryti 2011 m. pabaigoje, t.y. po to, kai apelianto skola kreditoriui „Swedbank“, AB jau buvo pradelsta ir iš sandorių gautų lėšų jokia dalis nepanaudota skolos sumažinimui, sudaro pagrindą abejoti apelianto sąžiningumu, nes teismui nėra aišku, kokiu tikslu buvo sudaryti anksčiau minėti sandoriai. Tai reiškia, kad apeliantas nepaneigė, jog sudarydamas anksčiau minėtus sandorius, elgėsi sąžiningai.

Nors ir nėra teismo sprendimo pripažinti anksčiau minėtus sandorius negaliojančiais, tačiau šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas, ne tik, kad nuo teismo nuslėpė šias nustatytas aplinkybes, bet prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sumažino savo turimo turto masę, be to sąmoningai siekė išvengti atsiskaitymo su didžiausiu kreditoriumi, o tokie pareiškėjo veiksmai laikytini nesąžiningais. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas byloje nepaneigė Civilinio kodekso 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintos jo nesąžiningumo sudarant pirkimo pardavimo sutartis prezumpcijos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas dirba UAB „Regoda“ (1 t., b. l. 81–83) ir gauna minimalių atlyginimą – 125,00 Lt. Pareiškėjo pradelsti įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, kreditoriui „Swedbank“ yra 1.102.719,19 euro bei 9.523,40 Lt, taip pat sutartinės bei procesinės palūkanos. Pareiškėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis turto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio tiksli rinkos vertė nėra nustatyta, tačiau antstolė šį turtą 2013 m. lapkričio 8 d įvertino 5.380.000,00 Lt. Taigi, sprendžiant, jog net jei asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei turimas turtas, tačiau gaunamos pareiškėjo pajamos yra labai mažos, ir kaip nurodo pats apeliantas, didesnių pajamų nenumatoma gauti, nes jo vadovaujama įmonė UAB „Regoda“ daug metų nevykdo veiklos. Apeliantas nemokumui pagrįsti nurodo mažas pajamas, kurios sudaro 125,00 Lt per mėnesį. Tokį patį atlyginimą gauna ir jo sutuoktinė, tačiau pareiškėjas per mėnesį reikalingoms administravimo išlaidoms padengti nurodo 2904,00 Lt sumą (1 t., b. l. 4–5). Šios aplinkybės verčia abejoti dėl apelianto gaunamų pajamų ir patiriamų išlaidų realaus dydžio, kadangi jis yra įmonės vadovas, ir pats nusistato sau atlyginimą. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamas sudaro tik iš darbo santykių UAB „Regoda“. Tikėtina, kad apeliantas turi kitų pajamų, nes realiai iš tokių gaunamų pajamų apelianto šeima negalėtų pragyventi. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, detaliai pagrindžiančių turimas mėnesines pajamas (CPK 178 str.),

Tuo atveju, jeigu teismas priimtų nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jis privalėtų nustatyti pareiškėjui terminą pateikti plano projektą (FABĮ 3 d. 5 p.). Vieni iš pagrindinių reikalavimų planui – nurodyti lėšas, kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas (FABĮ 7 str. 1 d. 2 p.) bei pateikti kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiką, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos (FABĮ 7 str. 12 p.). Iš pasakyto akivaizdžiai matyti, kad viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriumi/-iais. Apeliantas nenurodė jokių argumentų, iš kur planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių motyvų, kaip planuoja atkurti savo nemokumą. Svarbu pastebėti tai, jog jokių staiga nemokumą lėmusių priežasčių neatsirado. Apelianto su darbo santykiais susijusios pajamos mažos buvo pakankamai ilgai. Tai patvirtina VSDFV Kauno skyriaus pažyma. Tačiau apeliantas per visą laiką iki bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad padidinti savo pajamas, o tai faktiškai rodo jo nenorą, įvykdyti reikalavimus planui atsiskaityti su kreditoriais, mokėti atlyginimą administratoriui.

Visos anksčiau išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti apelianto nesąžiningumą pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teismas negali iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris negauna/neketina gauti daugiau pajamų, o tai reiškia neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais. Iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas negalėtų vykdyti įstatyme nustatytos procedūros.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjo finansinius duomenis apie mokumą ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, bankroto byla nekeltina Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 2 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslui - atkurti asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.