Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų Z. V. ir V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4455-949/2019 pagal ieškovų Z. V. ir V. V. ieškinį atsakovei antstolei V. Š. dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, G. K. ir UADBB „Colemont draudimo brokeris.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Antstolė 2016 m. vasario 11 d. surašė turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ir vėl areštuotas ieškovams priklausantis anksčiau minėtas turtas ir papildomai kitas turtas - 167,64 m² ploto gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Minėtame turto arešto akte nurodyta, jog vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas, tačiau šiame akte nėra nurodyta areštuoto turto vertė. Antstolė taip pat areštavo ieškovo V. V. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), bei joje esančias pinigines lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

29. Tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, atsiliepimų į apeliacinį skundą neteikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantų Z. V. ir V. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

31. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl antstolio profesinės civilinės atsakomybės sąlygų ir jų įrodinėjimo.

32. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad, sprendžiant ginčus dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013, 2016 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-419-706/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl šios priežasties, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai.

33. Būtinosios deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, skolininko veiksmų bei žalos priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246–6.249 straipsniai). CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Tai bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos.

34. Sprendžiant, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, būtina vadovautis ir CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012, 2016 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-706/2019 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su antstolės atliktais veiksmais, konstatuoja, jog antstolė buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga bei tinkamai atliko jai CPK 634 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas.

36. CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Šios teisės normos nuostata skirta išieškotojo ir skolininko turtinių teisių apsaugai suderinti - ieškotojas turi gauti išieškomas sumas, o skolininko nuosavybės teisės turi būti apribotos proporcingai išieškotinų sumų dydžiui. Siekdamas nurodyto tikslo, antstolis, areštuodamas turtą, turi jį įkainoti rinkos kainomis ir įvykdyti CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Pagal CPK 678 straipsnio 1 dalies 5 punktą, jei antstolis arešto metu negali įvertinti areštuojamo turto, turto arešto akte nurodoma, kad turto vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas. Tais atvejais, kai nustatoma, kad, vykdant teismo sprendimą, bus išieškoma iš nekilnojamojo turto, kartu taikomas ir CPK 690 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį ir kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, taip pat ar turtas neįkeistas, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti apribojimai. Taigi, siekdamas įvykdyti gautą vykdomąjį raštą, antstolis tiek aprašydamas turtą, tiek jį areštuodamas turi vertinti ne tik kiek ir kokio turto turi skolininkas, bet ir turimo turto teisinį statusą, nuosavybės rūšį, jo paklausą rinkoje, taip pat nustatyti tikrąją, o ne VĮ Registrų centre pagal masinio vertinimo duomenis nurodytą šio turto vertę. Priešingu atveju, vadovaujantis masinio vertinimo duomenimis, kurie dažnai nebeatitinka realios situacijos rinkoje, areštavus nepakankamos vertės teismo sprendimui įvykdyti turtą, kyla grėsmė pažeisti išieškotojo interesus, todėl antstolis tokiose situacijose turi būti ypatingai apdairus ir rūpestingas. CPK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalies, galiojusios 2016-02-11 antstolės patvarkymo priėmimo dieną, nuostatas, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.

37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog antstolė, 2015-11-20 pradėjusi išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal išieškotojo G. K. pateiktą vykdomąjį raštą dėl 22 043,36 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-02-26 dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei 53 Eur bylinėjimosi išlaidų, nustačiusi, jog Z. V. nuosavybės teise valdo žemės sklypą su statiniais adresu: (duomenys neskelbtini), bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise su V. V. - žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), 2015-11-23 surašė turto arešto aktą, areštuodama minėtus žemės sklypus. Gavusi duomenis apie skolininkės Z. V. gaunamas periodines išmokas iš VSDFV Šiaulių skyriaus bei sutuoktinį ir santuokos sudarymo datą ((duomenys neskelbtini)), sutuoktinio gaunamas periodines išmokas iš VSDFV Šiaulių skyriaus, esant pagrindo manyti, jog V. V. vardu registruotas turtas galimai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, antstolė 2016-02-11 surašė turto arešto aktą (patikslinantį), kuriuo areštavo ir V. V. nuosavybės teise turimą turtą: žemės sklypą, tris pastatus ir statinį (inžinerinį įrenginį) adresu: (duomenys neskelbtini), bei jau anksčiau, 2015-11-23, Z. V. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą. Tą pačią dieną, t. y. 2016-02-11, antstolė priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo iš skolininko sutuoktiniui priklausančio turto pagal LR CPK 666 ir 667 straipsnius, informuodama skolininkę, jos sutuoktinį ir išieškotoją, jog areštuoja skolininkės sutuoktiniui priklausantį turtą, bei siūlydama išieškotojui, be kita ko, ir skolininkei bei jos sutuoktiniui, per vieną mėnesį nuo šio patvarkymo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Iš vykdomosios bylos medžiagos nustatyta, jog šia teise pasinaudojo išieškotojas G. K., kuris Šiaulių apylinkės teismui pateikė 2016-02-25 prašymą dėl skolininko turto dalies (pajamų), esančios bendra sutuoktinių nuosavybe, nustatymo. 2016-03-01 antstolė surašė turto arešto aktą (patikslinantį), kuriuo be jau areštuoto minėto turto areštavo ir V. V. pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (23 716,87 Eur sumai), bei V. V. priklausančias pinigines lėšas, gaunamas iš VSDFV Šiaulių skyriaus. Skolininkės Z. V. atžvilgiu 2016-03-01 antstolė surašė nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (23 716,87 Eur sumai). 2016-03-15 surašytas turto arešto aktas (patikslinantis), kuriuo areštuotos V. V. piniginės lėšos aukščiau minėtoje sąskaitoje (23 716,87 Eur sumai), nustatant 186,48 Eur laisvai disponuojamą sumą. 2016-03-23 surašytas nurodymas priverstinai nurašyti pinigines lėšas nuo Z. V. aukščiau minėtos banko sąskaitos (23 325,02 Eur sumai), nustatant 46,69 Eur disponuojamą sumą per vieną kalendorinį mėnesį.

38. Iš antstolės atliktų vykdymo veiksmų apžvalgos bei vykdomojoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog skolininkė Z. V. neturėjo turto, priklausančio jai asmeninės nuosavybės teise, į kurį antstolė iškart būtų galėjusi nukreipti išieškojimą bei jo vertei nustatyti skirti ekspertizę. Taigi, visų pirma turėjo būti nustatyta skolininkei priklausanti turto dalis, esanti bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktiniu V. V., kuris nėra skolininkas, ir iš jam priklausančios turto dalies išieškojimas negalimas. Kaip minėta, 2015-11-23 surašiusį pirmąjį turto arešto aktą, kuris buvo patikslintas 2016-02-11, antstolė tą pačią dieną pasiūlė šalims kreiptis į teismą dėl skolininkės turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Kaip minėta, šia teise pasinaudojo išieškotojas G. K., 2016-02-25 pateikdamas teismui prašymą dėl Z. V. turto dalies (pajamų), esančios bendra sutuoktinių nuosavybe, nustatymo. Pažymėtina, jog minėtas prašymas Šiaulių apylinkės teisme buvo išnagrinėtas tik 2018 m. kovo 13 d., tačiau ieškovai minėtą nutartį apskundė. Šiaulių apygardos teismui išnagrinėjus ieškovų atskirąjį skundą dėl minėtos Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. nutarties, pastaroji įsiteisėjo tik 2018-05-08 (skundas atmestas). Taigi, nustačius skolininkei Z. V. priklausančią turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, antstolei tik ne anksčiau kaip 2018-05-08 tapo žinoma, koks turtas ir kokia jo dalis nuosavybės teise priklauso Z. V., dėl ko buvo galima nustatyti ir konkretaus turto (jo dalies) vertę paskiriant ekspertizę turto vertei nustatyti. Kas ir buvo padaryta, 2018-08-01 antstolei surašius turto arešto aktą (patikslintą), kuriuo liko areštuota skolininkei Z. V. priklausanti turto dalis – ½ žemės sklypo ir ½ pastatų bei statinio (inžinerinis įrenginys), esančių (duomenys neskelbtini), po ko 2018-08-02 priimant patvarkymą dėl areštuoto turto įkainojimo ir turto arešto akto patikslinimo nustatyta šio turto rinkos vertė – 27 000 Eur. Z. V. 2018-08-27 pateikus prieštaravimus dėl turto įkainojimo, po to vykstant antstolės ir skolininkės ginčams dėl varžytinių paskelbimo bei apmokėjimo už ekspertizę, skolininkei skundžiant antstolės veiksmus, galų gale 2018-11-16 antstolė priėmė patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo turto rinkos vertei nustatyti, ekspertizės aktas surašytas 2019-01-08 (vertės nustatymo data).

39. Pažymėtina, jog civilinės bylos dėl skolininkei Z. V. priklausančios turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nagrinėjimas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi buvo sustabdytas iki įsiteisės teismo sprendimas Anykščių rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-35-266/2016, bylos nagrinėjimas atnaujintas 2017 m. gruodžio 22 d. Taigi, ieškovų apeliaciniame skunde nurodomas 2,5 metų laikotarpis (nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio), kuomet antstolė, areštavusi turtą jo neįkainodama, ir taip iš esmės areštuodama daugiau turto, nei jo reikia skolai ir vykdymo išlaidoms padengti, užsitęsė ne dėl antstolės kaltės, nerūpestingumo ar aplaidumo. Kaip minėta, antstolė, neturėdama tikslių duomenų apie tai, kokia turto dalis priklauso skolininkei, neturėjo objekto, kurio vertė turi būti nustatyta, o atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, jog antstolis, areštuodamas turtą, turi vertinti ne tik kiek ir kokio turto turi skolininkas, bet ir turimo turto teisinį statusą, nuosavybės rūšį, jo paklausą rinkoje, taip pat nustatyti tikrąją, o ne VĮ Registrų centre pagal masinio vertinimo duomenis nurodytą šio turto vertę, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

40. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog antstolė areštavo gerokai daugiau nekilnojamojo turto, negu buvo reikalinga skolai ir vykdymo išlaidoms padengti, be to, kad antstolė areštavo ieškovų bankinėse sąskaitose esančių bei gautinų piniginių lėšų už 47 047,89 Eur. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovų banko sąskaitose niekada nebuvo tokio dydžio lėšų, todėl sutiktina su antstolės argumentu, jog laikyti, kad šios lėšos buvo realiai areštuotos ar viršytas arešto mastas - negalima. Iš ieškovų banko sąskaitų nurašyta bendra suma sudaro 1 603,37 Eur, ši suma neviršijo skolos dydžio, todėl nėra pagrindo teigti, kad antstolė lėšas nurašė nepagrįstai. Taipogi nėra pagrindo teigti, jog antstolė, teisėtai atlikdama vykdymo veiksmus, padarė turtinės žalos ieškovams.

41. Dėl areštuoto nekilnojamojo turto vertės kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip minėta, skolininkei Z. V. priklausančio turto dalis bei jo vertė tapo žinoma tik nustačius turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, t. y. ne anksčiau kaip 2018-05-08 (žr. šios nutarties 38 punktą), po ko buvo nagrinėjami skolininkės prašymai antstolei dėl areštų panaikinimo, skundžiami antstolės veiksmai, 2018-08-01 tikslinamas areštuoto turto mastas, skolininkė teikė prieštaravimus dėl turto įkainojimo, po ko ji buvo įpareigota į antstolės depozitinę sąskaitą įmokėti pinigines lėšas ekspertizės atlikimui, tačiau, to nepadarius, skelbiamos varžytinės. Nors antstolė 2018-11-16 visgi priėmė patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo turto rinkos vertei nustatyti, ekspertizės aktas buvo surašytas tik 2019-01-08, kadangi skolininkė neleido ekspertui apžiūrėti vertinamo turto (antstolė turėjo kreiptis į teismą dėl leidimo patekti į gyvenamąsias ir kitas patalpas). Taigi, darytina išvada, jog antstolės atliekami vykdymo veiksmai užsitęsė ne dėl antstolės, o dėl pačios Z. V. veiksmų jai siekiant vilkinti skolos išieškojimą.

42. Pažymėtina ir tai, jog antstolei gavus ekspertizės aktą ir 2019-01-15 perkainojus likusį areštuotą Z. V. priklausantį turtą, t. y. ½ žemės sklypo ir ½ pastatų bei statinio (inžinerinis įrenginys), esančių (duomenys neskelbtini), buvo skelbiamos šio turto varžytinės. Kaip nustatyta iš vykdomosios bylos duomenų, pirmosios varžytinės neįvyko, nes jose nedalyvavo nei vienas dalyvis, dėl ko buvo skelbiamos antrosios varžytinės, nustatant pradinę turto kainą 19 500 Eur. Be kita ko pažymėtina ir tai, jog tik antstolei panaikinus areštą turtui, esančiam adresu: (duomenys neskelbtini) (žemės sklypas su gyvenamuoju namu), ieškovai šį turtą 2019-04-19 pardavė už bendrą 68 000 Eur kainą, tačiau, kaip nurodė antstolė (priešingų įrodymų ieškovai į bylą nepateikė), su išieškotoju G. K. neatsiskaitė net iš dalies, nors už parduotą turtą gavo bemaž triskart daugiau, nei išieškoma skola ir vykdymo išlaidos, kas taipogi rodo, kad ieškovai yra nesąžiningi. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog ieškovės elgesys, kai ji vykdymo proceso metu siekia, kad jos turtui būtų taikomi kuo mažesni apribojimai, tačiau, šių apribojimų netaikant, turtą realizuoja, gauna pajamas ir neatsiskaito su išieškotoju, negali būti vertinamas kaip sąžiningas.

43. Iš aukščiau paminėtų aplinkybių konstatuotina, jog ieškovai apeliaciniame skunde niekaip nepagrindė ir neįrodė argumento, jog nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), arešto (apribojimų) pilnai pakako išieškotojo reikalavimams vykdymo procese užtikrinti bei visiems įsipareigojimams vykdymo procese padengti, o banko sąskaitų, jose esančių piniginių lėšų, gaunamų piniginių lėšų bei kito nekilnojamojo turto areštas buvo perteklinis bei pažeidžiantis tiek ieškovės, kaip skolininkės, tiek ieškovo, kaip suinteresuoto asmens, teises ir teisėtus interesus. Priešingai, akivaizdu, jog antrųjų varžytinių metu minėtas ieškovei priklausantis turtas buvo pardavinėjamas už pradinę 19 500 Eur kainą, ir nors nėra duomenų apie tai, ar varžytinės įvyko, ar turtas parduotas, net ir pardavus šį turtą, gautų piniginių lėšų nepakaktų skolai ir vykdymo išlaidoms padengti.

44. Dėl skundo argumento, jog teismas neva tai nepasisakė dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, kolegija atkreipia ieškovų dėmesį, jog tik nustačius antstolės neteisėtus veiksmus, jos kaltė būtų preziumuojama, ir tuomet paneigti šią prezumpciją pareiga tektų pačiai antstolei. Pirmosios instancijos teismas antstolės neteisėtų veiksmų nenustatė, taigi, neturėjo pagrindo pasisakyti apie jos kaltę. Be to, įvertinus tai, jog civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas keturias sąlygas (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos bei kaltė), kurios turi būti vienu metu, nenustačius antstolės neteisėtų veiksmų, darytina išvada, jog žala ieškovams teisėtais antstolės veiksmais negali būti padaryta. Taigi, nenustačius visų sąlygų visumos antstolės civilinei atsakomybei kilti, ieškinys atmestas pagrįstai.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė, savo išvadas dėl ieškinio reikalavimų padarė įvertinęs įrodymų visumą, o tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip juos vertina apeliantai, nesudaro pagrindo išvadai dėl netinkamo surinktų įrodymų įvertinimo.

46. Apeliantai kelia trečiųjų asmenų atsiliepimų į ieškinį atitikties procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų klausimą. Pasak apeliantų, teismas priėmė trečiųjų asmenų pateiktus procesinius dokumentus, kurie neatitiko procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, taip pažeisdamas esminį šalių teisės būti išklausytam principą, iš esmės nebuvo atskleista ir išsiaiškinta išsami trečiųjų asmenų pozicija byloje, dėl ko priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kuris turi būti panaikintas. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

47. Priešingai nei atsakovui, civilinio proceso įstatyme trečiajam asmeniui nustatyta tik teisė, o ne pareiga teikti atsiliepimą į pareikštą ieškinį, t. y. tai, kiek trečiasis asmuo bus aktyvus procese, yra paties trečiojo asmens apsisprendimas. Ginčo ribas byloje apibrėžia šalys, t. y. ieškovas ir atsakovas, tuo tarpu trečiajam asmeniui (be savarankiškų reikalavimų) tokia teisė nesuteikta – jis negali pakeisti ieškinio pagrindo ir dalyko, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimų, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį, neturi teisės reikalauti priverstinio teismo sprendimo įvykdymo. Iš trečiųjų asmenų atsiliepimų į ieškinį nustatyta, jog jų pozicija buvo aiški – jie nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti, procesiniai dokumentai iš esmės atitiko jų formai ir turiniui CPK 111 straipsnyje ir 142 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus (CPK 135 straipsnyje nurodyti reikalavimai ieškiniui). Be to, tretieji asmenys prašė nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, o asmeniui pačiam nenorint būti išklausytam (nesant jo dalyvavimo teismo posėdyje pripažintu būtinu), esminis šalių teisės būti išklausytam principas negali būti pažeistas, juolab, kad byloje nenustatyta, kad teismas būtų išnagrinėjęs bylą apie teismo posėdžio vietą ir laiką neinformavęs trečiųjų asmenų. Be to, spręsti, ar bylos dalyvio pateiktas procesinis dokumentas turi trūkumų, diskrecijos teisę turi tik teismas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

48. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

49. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantai šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantams (ieškovams) nepriteistinas (CPK 93 straipsnis).

52. Iš apeliantų valstybei priteisiamas 386 Eur dydžio žyminis mokestis, kurio mokėjimas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartimi buvo atidėtas iki sprendimo (nutarties) priėmimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų Z. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 386 Eur (trijų šimtų aštuoniasdešimt šešių eurų) žyminį mokestį valstybei.