- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-30
- Bylos Nr.
- e2-2300-1105/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00526-2025-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Sabaliauskienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- D. L.
- Advokatai
- Irmantas Tumas, Olegas Juška
- Kategorijos
išvadą teikiančios institucijos Panevėžio miesto savivaldybes administracijos atstovėms Astai Reikienei ir Rasai Stankūnienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl teisės pripažinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus pagal ieškovės R. K. ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovei D. L., išvadą teikianti institucija byloje Panevėžio miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė ieškinio reikalavimu prašo pripažinti jai teisę už atsakovę D. L. paduoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijai prašymą išduoti leidimą nukirsti ąžuolą, augantį žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovę D. L. nukirsti jos žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), augantį ąžuolą per dvidešimt dienų nuo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos leidimo išdavimo, į šį terminą įskaičiuojant laikotarpius, kuriais medį kirsti neleidžiama.
2. Ieškovė savo reikalavime bei teismo posėdžio metu nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 351/734 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir butas Nr. 1, ten esančiame gyvenamajame name. Likusios 383/734 sklypo dalys ir butai Nr. 3 ir Nr. 4 šiame gyvenamajame name priklauso ieškovės dukrai S. K.. Gretimas sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovei D. L.. Jame auga ąžuolas, kuris nuolatos trukdo ieškovei naudotis savo nuosavybe, esančia (duomenys neskelbtini). Ginčo medis auga šiaurinėje pusėje, eksperto pamatavimu, 2,60 metro nuo ieškovės žemės sklypo ribos. Pasak ieškovės, atsakovės žemės sklype augantis ąžuolas daro žalą ieškovės gyvenamojo namo dalies stogo dangai, ardo pamatus ir namo sienas, kambaryje iš tos pusės, kurioje auga medis, yra tamsu, nepatenka saulės šviesa. Dėl ąžuolo daromos žalos, prieš tris su pusę metų ieškovė buvo priversta keisti stogo dangą, kuri buvo nebetinkama naudojimui, mano, kad nauja stogo danga taip pat ilgai nelaikys. Namo dalį ieškovė su vyru įgijo 1994 metais, kuriame negyveno apie 10 metų. Atsakovės žemės sklype augančio ąžuolo daroma žala pasimatė 2002 metais, kuomet ieškovės vyras pirmą kartą atliko pamatų sutvirtinimą šiaurinėje namo pusėje nuo atsakovės žemės sklypo pusės. Tuo metu, nuo ąžuolo šaknų skilo namo siena. Laikui bėgant, lauko sienos pradėjo skilti ir iš pietinės namo pusės. 2021 - 2022 metais ieškovė darė pietinės namo pusės pamatų sutvirtinimą. Ieškovė teigė, kas ąžuolo šaknys yra po visu jos butu. 2022 metais bute prakiuro kanalizacijos vamzdis, buvo iškviesti meistrai jį sutvarkyti. Tvarkant kanalizacijos vamzdį, visi pamatė, kad ąžuolo šaknys yra po visomis ieškovės buto grindimis. Taip pat dėl ąžuolo metamo šešėlio, ieškovė pastoviai turi denginti elektrą, namuose yra tamsu. Panevėžio miesto savivaldybės administracija (duomenys neskelbtini), atsakovės D. L. prašymu, išdavė leidimą genėti ąžuolą, pakeliant lają bei neliečiant stambių skeletinių šakų, išimant nudžiūvusias, džiūstančias šakas bei taikant redukcinį genėjimo būdą trumpinti šonines lajos šakas, siekiant jas atitraukti nuo pastatų pusės, išlaikant lajos simetriją. Dėl leidimo išdavimo atsakovė kreipėsi tik ieškovei prašant. 2024 m. rugsėjo 2 d. ieškovė raštu kreipėsi į atsakovę D. L. dar kartą prašydama apgenėti ąžuolą. Atsakovė (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto savivaldybės administracijai pakartotinai pateikė prašymą leisti apgenėti ąžuolą. Savivaldybės administracija (duomenys neskelbtini) rašte nurodė, kad ąžuolą rekomenduojama neintensyviai genėti kartą per keletą metų, ir tokiems darbams atlikti leidimas nėra reikalingas. Tačiau, ir gavusi pastarąjį savivaldybės administracijos raštą, atsakovė ąžuolą apgenėjo tik „kosmetiškai“. Ieškovė mano, kad ąžuolo šaknys yra labai giliai po žeme, maždaug dviejų metrų gylyje, kurios taip pat yra išsikeroję ir po visu namu. Tam, kad nukapotų šaknis, ieškovei reikėtų ne tik kasti plačią dviejų metrų gylio duobę kieme, bet ir ardyti savo gyvenamųjų patalpų grindis. Ieškovė mano, kad ąžuolą yra būtina nupjauti, kad jo šaknys bent jau nebeaugtų toliau ir nebedidintų daromos žalos. Nuo augančio ąžuolo vidurio iki ieškovės namo sienos yra 6 metrų atstumas, o nuo ąžuolo iki ieškovės sklypo ribos yra 2,60 metrų atstumas. Ieškovės namas yra 1910 metų statybos, bet dokumentuose yra padaryta klaida ir nurodyta, kad namas 1810 metų statybos. Šią padarytą klaidą ieškovė pastebėjo, kai darė namų sujungimą ir pridavė dokumentus kadastre.
3. Ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti, nurodė, kad gretimame sklype augantis atsakovės ąžuolas trukdo ieškovei naudotis jai priklausančia nuosavybe, todėl jis turi būti pašalintas.
Atsiliepimas
4. Atsakovė atsiliepime, taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, prašė juos atmesti. Teismui paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini). Ginčo ąžuolas auga sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Ąžuolas auga 6 metrų atstumu nuo ieškovės namo sienos, ieškovės sklypo atžvilgiu pietryčių kampe, o atsakovės sklypo atžvilgiu šiauriniame kampe. Atsakovė paaiškino, kad iš žemės sklypo plano matyti, kad ieškovės gyvenamojo namo dalis stovi ant žemės sklypų ribos, todėl ieškovė sako netiesą, nurodydama, kad nuo jos namo sienos iki sklypų ribos yra 0,5 metro atstumas. Pasak atsakovės, nesutarimai tarp ieškovės ir atsakovės dėl augančio ąžuolo prasidėjo 2020 metais, kai ieškovė pradėjo reikšti norą genėti augantį ąžuolą. Per paskutinius metus ąžuolas buvo genėtas 2 kartus. 2020 metais ieškovė paprašė apgenėti augantį ąžuolą motyvuodama tuo, kad nuo medžio krenta daug lapų. 2021 metų pavasarį ąžuolą genėjo ieškovės samdyti rangovai pagal paslaugų teikimo sutartį. Atsakovė, ieškovei prašant, 2020 metais kreipėsi Panevėžio miesto savivaldybės administraciją dėl leidimo kirsti ar kitaip pašalinti arba genėti ąžuolą. Po Panevėžio miesto savivaldybės administracijos specialistų atlikto ir surašyto želdinių apžiūros ir vertinimo akto, atsakovei (duomenys neskelbtini) buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo nurodyta, kad ąžuolą galima genėti leidime nurodytais būdais ir tvarka. Antrą kartą ąžuolas buvo genėtas 2024 metų lapkričio mėnesį. Leidimą genėti augantį ąžuolą iš savivaldybės administracijos išsiėmė atsakovė, atsižvelgiant į ieškovės prašymą. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad 2002 metais ieškovės vyras prašė leisti atsikąsti atsakovės sklype esančius ieškovės namo pamatus, nes senas namas, kaupiasi drėgmė ir pamatus reikia smaluoti, o ne atlikti pamatų sutvirtinimą. Ieškovė atsakovei niekada nerodė ir nesakė, kad nuo atsakovės sklype augančio ąžuolo skyla ieškovės namo sienos ar pamatas. Pamačiusi, kad pas ieškovę vyksta remontas, atsakovės vyras ieškovės dukros paklausė, kas atsitiko, pastaroji nurodė, kad santechnikai tvarkydami santechniką kažką gręžė ir suskaldė namo pamatą, todėl dabar tvarko. Ieškovė atsakovei kalbėdavo tik apie tai, kad nuo augančio ąžuolo krenta daug lapų. Atsakovė mano, kad ieškovei užstoja šviesą šalia esantys statiniai, o ne augantis ąžuolas. Pastaroji nesutinka pašalinti ąžuolo, nes tai yra neleistinas dalykas. Pagal išmatavimus ąžuolo amžius yra virš 100 metų, atsakovė jau pirko žemės sklypą su jame augančiu medžiu. Jokių nusiskundimų iš kitų gyvenamojo namo bendrasavininkų dėl ąžuolo šaknų daromos žalos gyvenamojo namo pamatams nėra gauta. Pastaroji dalyvavo ieškovės namo dalies apžiūroje, kuomet buvo atvykęs teismo paskirtas ekspertas ir jokio plyšio namo sienoje nematė, tik atšokusias vonios plyteles. Ieškovės rūsyje yra paviršiniai tinkavimo plyšiai. O savo namo dalies stogą ieškovė keitė dėl to, kad visas namo stogas būtų vienodas, bet ne dėl ąžuolo padarytos žalos.
5. Atsakovės atstovas prašė ieškinio reikalavimą atmesti bei iš ieškovės atsakovės naudai priteisti pastarosios byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad civilinėje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad ąžuolo šaknys įtakoja, gadina ar žaloja ieškovės turtą. Byloje atlikta ekspertizė bei eksperto apklausa, aplinkybių, kad ąžuolo šaknys žaloja ieškovei priklausantį namą, kad namo būklė yra avarinė dėl ąžuolo šaknų daromo neleistino poveikio namui, nepatvirtino. Pažymėjo, kad visi liudytojai papasakojo, kad buvo trūkęs kanalizacijos vamzdis, dėl to ir buvo sugadintos grindys. Pastarieji taip pat nurodė, kad žemės ties namo pamatais buvo atkasinėjamos tik paviršiuje, ir būtent po grindimis, kur nėra rūsio, rado šaknų raizgalynę. Įrodymų, kurie pagrįstu, kad augantis ąžuolas daro neleistiną žalą gyvenamajam namui, nėra, todėl ieškinys neturėtų būti tenkinamas. Ieškinį patenkinus, atsakovei kiltų neigiamos pasekmės dėl atlyginimo už gamtai padarytą žalą t. y. reikėtų sumokėtų kompensaciją dėl saugotino medžio pašalinimo. Atstovas taip pat nurodė, kad nesutinka su eksperto išvada, kurioje nurodyta, kad augantis ąžuolas pažeidžia Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisykles, nes šios taisyklės reglamentuoja naujai sodinamų želdinių ir medžių tvarką, o nagrinėjamu atveju, ąžuolas pasodintas kai dar nebuvo nustatytos sklypų ribos. Tiek išvadą teikianti institucija, tiek ekspertizės aktas patvirtina, kad augantis ąžuolas auga 6 metrų atstumu iki statinio konstrukcijos, toks atstumas atitinka nustatytus saugius minimalus atstumus iki statinio ir žalos dėl to nedaro. Atstovas pažymėjo, kad ne tik ąžuolo lapai, bet ir kitų esančių medžių lapai užkemša lietvamzdžius.
6. Išvadą teikiančios institucijos atstovės teismo posėdžio metu nurodė, kad šiuo nagrinėjamu atveju, ąžuolas auga 6 metrų atstumu iki statinio konstrukcijos, tai atitinka nustatytus saugius minimalius atstumus iki statinio, kas turėtų užtikrinti statinio mechaninį atsparumą ir neįtakoti jo konstrukcijų blogėjimo. Savivaldybei nėra suteikta kompetencija įvertinti gyvenamojo namo pamatų būklę, tai yra pačios ieškovės pareiga. Atstovė pastebėjo, kad abiejų žemės sklypų ribos yra suformuotos 1995 - 1996 metais, kuomet ginčo medis atsakovės žemės sklype jau buvo, todėl jo sodinimo įvertinimui neturėtų būti taikomi teisės aktai, kurie reglamentuoja sodinių atstumus iki kaimyninių žemės sklypų ribų, be to ąžuolas negali būti laikomas naujai sodinamu želdiniu. Sprendžiant iš ginčo medžio kamieno skersmens, ąžuolo amžius mažiausiai 80 - 90 metų, turint omenyje, kad per metus medžio skersmuo paauga apie 1 centimetrą, taip pat nėra aišku kokio skersmens ąžuolas buvo pasodintas. Pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintus kriterijus, ąžuolas yra saugotinas medis, todėl dėl jo nukirtimo valstybei turėtų būti atlyginta maždaug 4 200,00 Eur žala. Jeigu ąžuolas ardytų pamatus ir tai būtų įrodyta, taip pat jeigu medyje būtų puvinys, skilęs kamienas, medis galėtų būti nukirstas neatlygintinai, bet šiuo atveju tokių aplinkybių nėra. Medį galima tikslingai genėti, kad būtų mažiau lapų ir šakų. Dėl leidimo genėti medį gali kreiptis ir jį išsiimti tik sklypo savininkas. Atstovė papildomai nurodė, kad šiuo metu dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo be leidimo galima periodiškai genėti ąžuolą iki 30 procentų pašalinant šakų nuo esamos lajos tūrio, pačiam želdiniui nepažeidžiant gyvybinių funkcijų. Tokiu būdu, ąžuolą galima formuoti palaipsniui. Atstovė nurodė, kad virš ieškovės stogo buvo smulkesnės ąžuolo šakos, tačiau abejoja ar tos šakos buvo 3,5 metro ilgio, atsižvelgiant į tai, kad ąžuolas nuo statinio stovi 6 metrų atstumu.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
7. Ieškinio reikalavimas atmetamas.
8. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė R. K. asmeninės nuosavybės teise valdo 351/734 dalis 0,0734 ha ploto žemės sklypo su jame esančiomis 43/1000 dalimis gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini).
9. Atsakovei D. L. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,0500 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).
10. Byloje pateiktas namų valdos žemės sklypo ribų planas patvirtina, kad ieškovės dalis žemės sklypo iš pietinės pusės ribojasi su atsakovės žemės sklypo dalimi. Ieškovei nuosavybės teise priklausanti gyvenamojo namo dalis, esanti adresu (duomenys neskelbtini), yra ant ieškovės ir atsakovės žemės sklypus skiriančios ribos.
11. (Duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) atsakovė D. L. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teritorijų planavimo ir architektūros skyriui buvo pateikusi prašymus dėl leidimo leisti apgenėti ąžuolą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini).
12. (Duomenys neskelbtini) byloje esančio Teismo ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados patvirtina, kad pastatas dviejų butų gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), pagal statybos techninį reglamentą STR 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija“ neturi statinio galimos avarinės būklės požymių. Ąžuolas auga 2,3 metrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini), žemės sklypo ribos, minimalus atstumas iki žemės sklypo ribos turi būti ne mažesnis, nei 5 metrai (2022 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1- 10 patvirtintos „Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės“). Ąžuolo lapai ir gilės patenka į kamino kanalą, į lietaus vandens nuvedimo nuo stogo, latakus. Ąžuolo šakos blogina natūralios šviesos patekimą į buto (duomenys neskelbtini), patalpas.
Dėl byloje kilusio ginčo esmės
13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtotas bei detalizuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
14. CK 4.98 straipsnyje įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys. Remdamasis CK 4.98 straipsniu savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Nagrinėjamu atveju, byloje ieškovė ir reiškia negatorinį reikalavimą atsakovei, kuriuo įrodinėja, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype auga medis – ąžuolas, kuris daro žalą ieškovės nuosavybei – jos gyvenamojo namo daliai. Tokiu būdu, ieškovė reikalauja iš esmės nupjauti atsakovės sklype augantį ąžuolą ir tokiu būdu sustabdyti jos nuosavybei daromą žalą.
15. Kasacinio teismo praktika dėl negatoriniam ieškiniui keliamų reikalavimų yra išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai daryti, kad savininko teisės yra pažeistos, reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019).
16. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019). Pagal įrodymų vertinimo taisykles nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010).
17. Minėta, jog ieškovė byloje reiškiamu reikalavimu iš esmės prašo teismo įpareigoti atsakovę, kaip besiribojančio žemės sklypo savininkę, nupjauti jos sklype augantį 80 – 90 metų amžiaus ąžuolą, kuris, atsakovės manymu, daro žalą jos nuosavybei – ardo gyvenamojo namo pamatus, sienas, kenkia stogo dangai, meta didelį šešėlį ant gyvenamojo dalies, dėl ko ieškovė yra priversta nuolatos naudoti elektros energiją, ąžuolo lapai ir gilės krenta ant stogo, į ieškovės kiemą, dėl to yra užkemšami lietaus nubėgimo latakai, ieškovė yra priversta nuolatos rūpintis lapų grėbimu bei jų išvežimu.
18. Savo reikalavimams pagrįsti ieškovė įrodinėjo, kad dėl atsakovės sklype augančio ąžuolo daromos žalos dar 2002 metais buvo atliekamas jos gyvenamojo namo dalies pamato sutvirtinimas iš atsakovės sklypo pusės, o 2021 – 2022 metais namo pamato sutvirtinimas buvo atliekamas iš kitos pusės. Pamatų sutvirtinimai buvo reikalingi dėl to, kad skilinėjo namo sienos, buvo susidarę didžiuliai plyšiai. 2022 metais ieškovės namo dalyje prakiuro kanalizacijos vamzdis, kurį tvarkant paaiškėjo, kad po visa namo dalimi yra išsikeroję ąžuolo šaknys, kurios daro žalą ne tik namo pamatams, sienoms, tačiau ir kilnoja patalpų grindis. Ieškovė byloje teikė nuotraukas, prašė apklausti liudytojus, prašė byloje skirti teismo ekspertizę, remtis Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklėmis, nurodančiomis, kad medžiai, kurių individai gali užaugti aukštesni kaip 3 metrai turi būti sodinami ne arčiau nei 5 metrai nuo sklypo ribos.
19. Atsakovė su ieškovės reikalavimais nesutiko, byloje teikė įrodymus, kad dėl ąžuolo genėjimo ji du kartus kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybę, ąžuolas ieškovės prašymu buvo genimas kelis kartus. Atsakovė taip pat teismui nurodė, kad sprendžiant dėl ąžuolo likimo, teismas neturėtų remtis ieškovės nurodomomis Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklėmis, kadangi ąžuolas buvo sodintas gerokai anksčiau nei šios taisyklės buvo priimtos bei suformuoti civilinės bylos šalių sklypai. Paaiškino, kad ąžuolas yra 6 metrų atstumu nuo ieškovės gyvenamojo namo dalies, šis atstumas yra saugus ir ąžuolas negali daryti poveikio ieškovės nuosavybei.
20. Įvertinęs civilinėje byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą, byloje teiktus šalių, liudytojų, eksperto paaiškinimus, teismas sprendžia, kad ieškovė R. K. neįrodė ginčo ąžuolo daromos žalos jos gyvenamojo namo daliai, o tai reiškia, kad pastaroji neįrodė savo teisių pažeidimo. Tokias išvadas teismas daro remdamasis sekančiai dėstomais argumentais.
21. Civilinės bylos neginčijamais duomenimis nustatyta, kad atsakovės žemės sklype augančio ąžuolo amžius yra apie 80 - 90 metų, t. y. ąžuolas šiame sklype galėjo būti pasodintas apie 1935 – 1945 metus. Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ieškovei priklausančio žemės sklypo dalis, atliekant kadastrinius matavimus, buvo suformuota 1996 metais, atsakovei priklausantis žemės sklypas suformuotas 1995 metais. Nurodyti duomenys reiškia, kad ginčo ąžuolas toje vietoje, kurioje jis yra ir šiuo metu, buvo pasodintas gerokai anksčiau, nei buvo suformuoti civilinės bylos šalių žemės sklypai.
22. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2007 m. gruodžio 29 d. priėmė įsakymą Nr. D1-717 „Dėl Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisykles. Taisyklės įsigaliojo 2008 m. sausio 6 d. Šios taisyklės nustatė medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo reikalavimus, kuriais vadovaujasi fiziniai ir juridiniai asmenys, veisiantys medžius ir krūmus, parenkantys vejų žolių ir gėlių asortimentą ir įrengiantys vejas ir gėlynus visuose miestų ir miestelių želdynuose, išskyrus privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamus medžius ir krūmus ir įrengiamas vejas ir gėlynus (Taisyklių 1 - 2 punktai). Vadinasi, 2008 m. sausio 6 d. įsigaliojusios Taisyklės reglamentavo reikalavimus valstybinėje žemėje veisiamiems medžiams ir krūmams. Tuo tarpu, byloje nustatyta, kad ginčo ąžuolas esamoje vietoje yra pasodintas apie 1935 - 1945 metus, o civilinės bylos šalių privatūs žemės sklypai suformuoti atitinkamai 1995 ir 1996 metais.
23. Vėlesnės Taisyklių redakcijos (nuo 2022 m. sausio 20 d.) 2 punkte nustatyta, kad želdynų įrengimo ir želdinių veisimo reikalavimai taikomi įrengiant viešuosius želdynus ir veisiant želdinius ne miško žemėje, valstybinės žemės viešosiose erdvėse. Veisiant medžius ir krūmus privačioje žemėje, privaloma laikytis 5.1, 5.10 ir 5.11 papunkčiuose nustatytų reikalavimų. Pagal taisyklių 5.4 punktą valstybinėje žemėje nuo pastatų sienų medžiai veisiami ne arčiau kaip 5 m atstumu. Remiantis taisyklių prieduose nurodytu reglamentavimu, medžiams, kurių individai gali užaugti aukštesni kaip 3 metrai, mažiausiu leistinu atstumu iki kaimyninio sklypo ribos (privačiuose žemės sklypuos), laikytinas 5 metrų atstumas.
24. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Tokiu būdu, teismas pritaria atsakovės atstovo, išvados teikiančios institucijos atstovės teisme išdėstytiems argumentams, kad ginčo atveju, įvertinus ąžuolo pasodinimo laiką bei ginčo šalių žemės sklypų suformavimo metus, byloje neturi būti taikomos Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės.
26. Byloje ieškovės prašymu, siekiant įrodyti ginčo medžio – ąžuolo daroma žalą ieškovės nuosavybei, buvo paskirta teismo ekspertizė, kurią ieškovės prašymu atliko jos pasirinktas teismo ekspertas J. G.. (duomenys neskelbtini) atliktos teismo ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nurodyta, kad pastatas dviejų butų gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), pagal statybos techninį reglamentą STR 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija“ neturi statinio galimos avarinės būklės požymių. Ąžuolas auga 2,3 metrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini), žemės sklypo ribos, minimalus atstumas iki žemės sklypo ribos turi būti ne mažesnis, nei 5 metrai (2022 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1- 10 patvirtintos „Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės“). Ąžuolo lapai ir gilės patenka į kamino kanalą, į lietaus vandens nuvedimo nuo stogo, latakus. Ąžuolo šakos blogina natūralios šviesos patekimą į buto (duomenys neskelbtini), patalpas.
27. Analizuojat teismo ekspertizės akto tiriamąją dalį, matyti, kad ginčo ąžuolas atsakovės žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), auga prie šiaurinės žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ribos nuo jos nutolęs 2,3 metro atstumu. Iki ieškovės gyvenamojo namo dalies sienų ir pamatų ąžuolas auga 6 metrų atstumu, skaičiuojant atstumą iki artimiausio namo kampo. Ekspertas nurodo, kad ąžuolai turi didelę ir tankią šaknų sistemą. Stiprios horizontalios šaknys, esančios arčiau kamieno, šakojasi ir dalis jų virsta inkarinėmis šaknimis, tai užtikrina stiprų įsitvirtinimą ir atsparumą vėjovartoms. Paviršiuje esančios šaknų šakos išsidėsčiusios 1,5 - 3 metrų gylyje, nuo kamieno driekiasi 5 - 9 metrus (kai medžio kamieno skersmuo 40 - 105 cm). Šaknys gali prasiskverbti pro molingą dirvos dalį. Tai padeda medžiui pasiekti vandeningus sluoksnius ir apsirūpinti reikiamais vandens ištekliais. Dėl statinio cokolio, sienų, pamatų ir gyvenamųjų patalpų grindų būklės ekspertas nurodė, kad dviejų butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra vieno aukšto su mansarda, po vonios patalpa bei laiptais į mansardą pirmame bute yra rūsio patalpa. Rūsio aukštis 1,9 m. Pastato laikančios konstrukcijos tenkina Statybos techninio reglamento STR 2.04.01:2018 „Pastatų atitvaros. Sienos, stogai, langai ir išorinės įėjimo durys“, reikalavimus. Pastato grindys tenkina statybos techninio reglamento STR 2.05.13:2004 „Statinių konstrukcijos. Grindys“ reikalavimus. Išorinėje pastato sienoje ties langu yra matomas sienos įtrūkimas. Šiuo metu įtrūkimas statinio pastovumui įtakos neturi, reikalinga vykdyti plyšio stebėseną. Rūsio sienose fiksuoti smulkūs įtrūkimai, kurie pastato eksploatacijai įtakos nedaro. Reikia vykdyti įtrūkimų stebėseną. Iš ekspertizės akto taip pat matyti, kad gyvenamojo namo nusidėvėjimas yra fizinis, atsižvelgiant į tai, kad namas yra 1810 metų statybos. Pasak eksperto, ąžuolo šakos netrukdo pagal gyvenamąją paskirtį naudotis butu, tačiau blogina pirmojo buto insoliaciją. Insoliacija - teritorijos, pastato ir patalpų apšvitinimas tiesioginiais saulės spinduliais. Ar insoliacija tenkina Statybos techninio reglamento STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ reikalavimus reikalinga atlikti skaičiavimus, kuriuos atlieka atestuoti teritorijų planavimo specialistai - architektai. Dėl ąžuolo nupjovimo ar šakų genėjimo reikalinga arboristų išvada. Ąžuolo šakos dengia iki 3,5 pločio buto, esančio (duomenys neskelbtini), stogo, auga virš kamino. Rudenį krintantys ąžuolo lapai, gilės patenka į kamino kanalą, lietaus nuvedimo latakus. Nukritus ąžuolo lapams reikalinga išvalyti lietaus vandens nuvedimo nuo stogo lietvamzdžius, išvalyti kamino lataką. Taip pat reikalinga sugrėbti ąžuolo lapus.
28. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas J. G. savo ekspertizės akto išvadas iš esmės patvirtino, teismui nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos yra tinkamos būklės, avarinės būklės požymių nėra, kas reiškia, kad atsakovės žemės sklype augantis ąžuolas jokios įtakos gyvenamojo namo cokoliui, pamatams ir sienoms neturi. Ekspertas paantrino, kad ąžuolo metamas šešėlis į ieškovės gyvenamąsias patalpas sukelia tam tikrus nepatogumus, kaip ir nuo ąžuolo krentantys lapai. Papildomai nurodė, kad namo tinkas yra kažkiek paskilinėjęs toje namo pusėje, kurioje nėra ąžuolo, tačiau pažymėjo, kad toje namo pusėje yra pastatytas priestatas ir galimai tinkas skyla dėl to, kad pamatai yra ne ant tvirto paviršiaus. Pasak eksperto, jeigu dėl augančio ąžuolo ieškovės namui kiltų grėsmė, atsižvelgiant į tai, kad namas yra pastatytas prieš 200 metų, tai jis jau būtų senai nugriuvęs. Ekspertas pažymėjo, kad ieškovės atlikti namo pamatų sutvirtinimai nebuvo būtini, ekspertas negali paaiškinti kokiam tikslui ieškovė juos atlikto, nes jie atlikti neteisingai ir jokio efekto namo pamatų tvirtumui jie neturi.
29. Nurodytomis eksperto išvadomis, kurios yra išdėstytos teismui pateiktame Ekspertizės akte ir kurias iš esmės visiškai patvirtino pats ekspertas, apklaustas posėdžio metu, nesiremti ar jomis abejoti teismas neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad ieškovės prašomą ir teismo paskirtą ekspertizę atliko statybos ekspertas, kurio kvalifikacija civilinės bylos šalims ir teismui nekėlė jokių abejonių. Ekspertizės akto išvados yra išsamios, ekspertas atsakė į visus jam pateiktus klausimus, o pačiame ekspertizės atlikime dalyvavo tiek pati ieškovė, tiek atsakovė, kurios turėjo galimybę užduoti ekspertui papildomus klausimus, aprodyti statinio būklę tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Galiausiai, ekspertizės akto išvados iš esmės patvirtina kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą, papildo jų įrodomąją reikšmę, yra išsamios ir viena kitai neprieštaraujančios.
30. Minėta, jog byloje ieškovė teikė savo gyvenamojo namo dalies nuotraukas, prašė apklausti liudytojus, kurie, teismo vertinimu, nepatvirtino ieškovės nurodomų aplinkybių dėl ąžuolo daromos žalos jos nuosavybei. Teismas pažymi, kad byloje pateiktos nuotraukos pačios savaime nei pagrindžia, nei paneigia ieškovės gyvenamojo namo daliai daromos žalos. Nuotraukos nėra informatyvios, jose matomas tik bendras gyvenamojo namo, jo fone matomo ąžuolo vaizdas iš įvairių statinio pusių, tačiau jose nėra fiksuota statiniui padaryta žala. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad į jos žemės sklypo dalį yra įsiterpusios ąžuolo šaknys, kurios yra po jos gyvenamųjų patalpų visomis grindimis, nesant kitų objektyvių įrodymų, savaime nereiškia, kad ieškovės statiniui yra daroma reali žala, dėl ko kyla pavojus namo sienų, pamatų stabilumui.
31. Ieškovės nurodomų aplinkybių dėl jos statiniui daromos žalos nepatvirtino ir pastarosios iniciatyva byloje apklausti liudytojai S. K., D. V. bei G. M.. Liudytojai S. K. ir D. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad maždaug 2022 metais buvo ardomos ieškovės gyvenamųjų patalpų grindys dėl ant išorinės pamato sienos atsiradusios šlapiuojančios dėmės. Abu liudytojai patvirtino, kad išardžius grindų dangos - laminato dalį, buvo rastas prakiuręs kanalizacijos vamzdis, kurį keičiant matėsi tiek vamzdžio viduje, tiek aplink išorinę vamzdžio dalį apsiraizgę balzganos spalvos šaknys. Liudytojai teismui tvirtino, kad tai buvo ąžuolo šaknys, kurias pastarieji traukė rankomis ir dėjo į maišus. Liudytojas G. M. teismui tvirtino maždaug 2020 - 2021 metais keitęs ieškovės gyvenamojo namo dalies stogą, kuris dėl drėgmės buvo susidėvėjęs. Pastarasis taip pat tvirtino, kad maždaug po metų tvirtino to paties statinio pamatus, kurie sėdo ir dėl to trūko namo sienos. Atkasus pamatų dalį, liudytojas nurodė matęs žemėje šaknų bei akmenų. Analizuodamas nurodytų asmenų parodymus, teismas pažymi, kad nors liudytojai nurodė matę būtent ąžuolo šaknis ties gyvenamojo namo pamatu bei po namo grindimis, neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad pastarieji matė būtent tokios rūšies šaknis, byloje nėra. Atsižvelgiant į byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad ieškovės gyvenamojo namo dalies statybos metai yra 1810 metai, tai pat negalima daryti išvados, kad ieškovės statinio stogo danga susidėvėjo ne dėl statinio fizinio nusidėvėjimo, kaip savo išvadose nurodė ekspertas J. G., o dėl atsakovės žemės sklype augančio ąžuolo daromo poveikio, įvertinus ir tai, kad byloje ieškovė nepateikė įrodymų kada paskutinį kartą buvo keičiama iki tol buvusi namo stogo danga. Nesant neginčijamų įrodymų, kad po ieškovės gyvenamųjų patalpų grindimis bei ties namo pamatu buvo rastos būtent ąžuolo šaknys, teismas neturi pagrindo išvadoms, kad būtent dėl ąžuolo šaknų daromo poveikio ieškovės statinio būklei buvo padarytas ar yra daromas statinio stabilumui įtakos turintis poveikis.
32. Dėl ieškovės teismo posėdžiuose dėstytų argumentų, jog ąžuolas meta šešėlį į pastarosios gyvenamąsias patalpas, teismas nurodo, jog civilinės bylos duomenimis, kurių neginčija ir pati ieškovė, ąžuolas iki artimiausio ieškovės statinio kampo yra 6 metrų atstumu, ką visiškai patvirtina tiek byloje pateiktas Ekspertizės aktas, tiek Panevėžio miesto savivaldybės administracijos išvada. Šis atstumas laikytinas saugiu ir pakankamu Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių bei Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (redakcija nuo 2018 m. vasario 8 d.) 3 priedo, numatančio, kad mažiausias leistinas atstumas nuo medžio kamieno ašies iki pastatų išorinės pusės turi ne mažesnis nei 5 metrai, pagrindu. Savo argumentams pagrįsti, teismas taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 „Dėl Kriterijų, kuriuos atitinkantys medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems želdiniams, patvirtinimo“ ( redakcija nuo 2021 m. gruodžio 24 d.), kurio pagrindu ginčo medis – ąžuolas yra priskiriamas saugotinų želdinių kategorijai (4.1 papunktis), taip pat Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (redakcija nuo 2025 m. sausio 1 d.) paskirties nuostatomis, numatančiomis, kad šio įstatymo tikslas – nustatyti želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, taip pat visuomeninius santykius, užtikrinančius kraštovaizdžio ir urbanistinės aplinkos savitumą ir kokybę. Įstatymo 13 straipsnis numato, kad saugotinus želdinius kirsti, kitaip pašalinti iš augimo vietos ar intensyviai genėti galima tik turint savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą leidimą kirsti, kitaip pašalinti iš augimo vietos ar intensyviai genėti saugotinus želdinius (toliau – leidimas) ar vadovaujantis galiojančiu savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu dėl saugotinų želdinių kirtimo, kitokio pašalinimo iš augimo vietos ar intensyvaus genėjimo (toliau – sprendimas) ir sumokėjus savivaldybės vykdomosios institucijos pagal aplinkos ministro tvirtinamus Želdinių atkuriamosios vertės įkainius, kai šalinami Vyriausybės nustatytus kriterijus dėl augimo vietos, rūšies, matmenų ir būklės atitinkantys saugotini želdiniai, arba pagal savivaldybės atstovaujamosios institucijos sprendimu saugotinais paskelbtų želdinių atkuriamosios vertės įkainius, kai šios institucijos sprendimu yra nustatyti didesni šių želdinių atkuriamosios vertės įkainiai ir kai šalinami jos sprendimu saugotinais paskelbti želdiniai, apskaičiuotą želdinių atkuriamosios vertės kompensaciją.
33. Byloje pati ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kad (duomenys neskelbtini) atsakovė D. L. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti apgenėti ąžuolą, augantį jos žemės sklype, pašalinant smulkias šakas nuo medžio apačios. (Duomenys neskelbtini) raštu atsakovė buvo informuota, kad ąžuolas, augantis jos žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), priskiriamas saugotiniems želdiniams. Atsižvelgiant į ąžuolo lajos išsidėstymą (susiformavęs apatinių šakų prieaugis, lajoje matomas nedidelis sausų šakų kiekis, šakos persvirę virš gretimame sklype esančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), stogo), tikslinga želdinį genėti pakeliant lają, trumpinti šonines šakas siekiant jas atitraukti nuo gyvenamojo namo pusės bei pašalinti sausas, džiūstančias šakas. Atsakovei buvo išduotas leidimas genėti ąžuolą, pakeliant lają, neliečiant stambių skeletinių šakų, išimant nudžiūvusias, džiūstančias šakas bei taikant redukcinį genėjimo būdą, trumpinant šonines lajos šakas, siekiant jas atitrauki nuo pastatų pusės ir išlaikant lajos simetriją 110 cm 1 vnt. (Duomenys neskelbtini) atsakovė D. L. vėl kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti genėti ąžuolą, augantį jos žemės sklype, nurodydama, kad genėti medį prašo jos kaimynė dėl lapų gausos ir šviesos trūkumo. (Duomenys neskelbtini) raštu Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsakovei rekomendavo periodiškai kas kelis metus neintensyviai genėti ąžuolą, pašalinant apatinių smulkių šakų prieaugį, išimant nudžiūvusias šakas, taikant dalinę lajos redukciją, siekiant atitraukti šakas nuo statinių pusės, išlaikant lajos simetriją. Administracija pažymėjo, kad Želdynų įstatymo 13 straipsnio 5 punktas numato, kad savivaldybės vykdomosios institucijos leidimas nėra reikalingas, neintensyvaus želdinių genėjimo darbams atlikti (kai pašalinama ne daugiau nei 30 procentų medžio lajos tūrio).
34. Ieškovė teismo posėdžių metu pripažino, kad ginčo medis – ąžuolas, augantis atsakovės žemės sklype abu kartus pagal atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijai pateiktus prašymus buvo genimas. Tokiu būdu, teismas sprendžia, kad atsakovė tinkamai vykdo jos žemės sklype augančio ąžuolo priežiūrą, t. y. kas kelerius metus neintensyviai medį genį pagal jai savivaldybės vykdomosios institucijos pateiktas rekomendacijas, siekdama atitraukti medžio lają nuo ieškovės statinių bei išlaikant lajos simetriją.
35. Byloje nesant ieškovės statiniui daromą žalą pagrindžiančių rašytinių ar kitokio pobūdžio įrodymų, jos teiginiai laikytini deklaratyviais, o reikalavimai negali būti laikomi pagrįstais. Ieškovė laikytina neįrodžiusia savo teisių pažeidimo, t. y. pastaroji neįrodė nei atsakovės atliktų veiksmų / neveikimo neteisėtumo, nei pastarosios turtui daromos žalos, todėl jos reikalavimas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
36. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
37. Byloje atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kad pastaroji patyrė 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašė priteisti iš ieškovės. Teismui sprendžiant, ieškovės reikalavimus atmesti, atsakovės naudai priteistinos jos byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos.
38. Iš ieškovės valstybės naudai taip pat priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovės R. K. ieškinio reikalavimus atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 600,00 Eur (šeši šimtai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 15,86 Eur (penkiolika eurų 86 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (įmokos kodas 5662).
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.