Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-897/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-30
Bylos Nr.: 2A-897/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00668-2010-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: V. I., R. L. G. I.
Atsakovas: (duomenys neskelbtini)
Trečiasis asmuo: „BTA Incurance Company“ SE

Kategorijos

129.19.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-897/2013Proceso Nr. 2-55-3-00668-2010-3Procesinio sprendimo kategorijos: 129.19.3. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų R. L. G. I. ir V. I. ieškinį atsakovams (duomenys neskelbtini), antstoliui M. D. dėl turto perdavimo aktų išieškotojui pripažinimo negaliojančiais, tretysis asmuo „BTA Incurance Company“ SE.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų surašymo momento 2009 m. gegužės 12 d. turto perdavimo išieškotojui aktus Nr.0028/07/01698-1 ir Nr.0028/07/01698-2, panaikinti atsakovės (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises į ½ dalį gyvenamojo namo ir į ½ dalį ūkinio pastato, esančių SB „Dobilas“ 117 skl., Sakiškių k., Vilniaus rajone, ir taikyti restituciją natūra.

Ieškovė nurodė, kad Vilniaus 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartimi buvo nustatytos jos ir jos sutuoktinio R. L. G. I. dalys bendroje jungtinėje nuosavybėje – po ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių SB „Dobilas“ 117 skl., Sakiškių k., Vilniaus rajone. Atsakovui antstoliui M. D. vykdant Lietuvos apeliacinio teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš R. L. G. I. atsakovės naudai, ½ dalis gyvenamojo namo ir ½ dalis ūkinio pastato buvo perduotos nuosavybės teise atsakovei pagal 2009 m. gegužės 12 d. turto perdavimo išieškotojui aktus. Ieškovė nesutinka su turto perdavimu atsakovei, tvirtindama, kad: 1. antstolis M. D. perdavė turtą nesant teisinio pagrindo atlikti vykdymo veiksmus. Turto perdavimo išieškotojui aktuose turto perdavimo data nurodyta 2008 m. gegužės 15 d., t. y. turtas buvo perduotas tuo metu, kai dar nebuvo priimta Vilniaus 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartis dėl skolininko R. L. G. I. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su ieškove nustatymo. Dėl to antstolis pažeidė CPK 667 straipsnį ir turtą atsakovei perdavė neteisėtai; 2. antstolis perdavė turtą neatidalijus skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje. Turto perdavimo išieškotojui aktuose kaip teisinį pagrindą atlikti turto perdavimą atsakovei antstolis nurodė CPK 702 straipsnį, kuris numato turto perdavimo natūra išieškotojui tvarką. Antstolis negalėjo perduoti turto natūra, kadangi ieškovei ir jos sutuoktiniui bendrąja jungtine nuosavybe priklausantis turtas nebuvo atidalintas pagal CK 4.90 straipsnį; 3. atlikęs turto perdavimą atsakovei antstolis savo veiksmais neteisėtai pakeitė turto teisinį režimą. Vilniaus 1 apylinkės teismas 2008 m. liepos 2 d. nutartimi nepakeitė ieškovei ir jos sutuoktiniui priklausančio turto teisinio režimo, tik nustatė kiekvieno iš jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Turto perdavimo išieškotojui aktais buvo panaikinta bendroji jungtinė ieškovės ir jos sutuoktinio nuosavybė, tačiau tik teismas turi teisę užbaigti sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę. Antstolis nepagrįstai sumažino ieškovei priklausančią turto dalį nuo ½ iki ¼; 4. pažeistos turto įkainojimo taisyklės, nes nustatyta mažesnė nei reali turto vertė. Ekspertizės išvadoje Nr.NT-08-047 nurodyta, kad ½ dalies gyvenamojo namo vertė yra 347 500 Lt, o ½ dalies ūkinio pastato vertė yra 54 000 Lt, šia išvada buvo vadovaujamasi nustatant pradines kainas pirmosiose ir antrosiose varžytynėse. Ieškovės pateiktoje turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta, kad ½ dalies gyvenamojo namo vertė yra 385 000 Lt, o ½ dalies ūkinio pastato vertė yra 105 000 Lt. Ekspertizės akte nurodyta turto vertė yra žymiai mažesnė tiek už turto vertinimo ataskaitoje, tiek už VĮ Registrų centras išraše nurodytą turto vertę. Ieškovei nebuvo sudaryta galimybė reikšti prieštaravimus dėl vykdomojoje byloje atlikto turto vertinimo; 5. ieškovė ir jos sutuoktinis nebuvo tinkamai informuoti nei apie atliktą turto perdavimą atsakovei, nei apie turto perdavimo išieškotojui aktų surašymą, nei apie kitus vykdymo veiksmus, kuriuos ieškovė ir jos sutuoktinis turėjo teisę skųsti, reikšti dėl jų prieštaravimus; 6. turto perdavimo išieškotojui aktai surašyti nesilaikant nustatytų procesinių reikalavimų, galbūt yra suklastoti, juos pasirašęs asmuo nebuvo atsakovės atstovas, neturėjo tam įgaliojimų ir neveikė atsakovės vardu, perduoto turto priėmimui atsakovė neišreiškė valios, pasiūlymas priimti turtą ir sutikimas priimti turtą neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, atsakovės įgaliojimas D. R. – B. aktų surašymo metu neturėjo teisinės galios Lietuvoje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu V. I. ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės 85,35 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 7 punktu, civilinę bylą pagal ieškovo R. L. G. I. ieškinį nutraukė, motyvuodamas duomenų apie ieškinį pareiškusio ir 2010 m. balandžio 20 d. mirusio ieškovo R. L. G. I., kurio testamentinėmis įpėdinėmis yra sutuoktinė (byloje ieškovė) V. I. ir dukra G. P. Z., palikimo priėmimą ar kitus mirusiojo įpėdinius nebuvimu.

Teismas nustatė, kad ieškovės teiginį, jog antstolis turtą atsakovei perdavė 2008 m. gegužės 14 d., paneigia vykdomosios bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad turtas atsakovei negalėjo būti perduotas 2008 m. gegužės 14 d., nes tik 2009 m. vasario 26 d., pripažinus antrąsias varžytynes neįvykusiomis, atsakovei buvo pasiūlyta paimti varžytynėse neparduotą turtą, o atsakovės sutikimas tai padaryti buvo gautas 2009 m. kovo 30 d. Įvertinęs antstolio paaiškinimus ir vykdomosios bylos medžiagą, teismas pripažino, kad turto perdavimo išieškotojui aktuose nurodyta turto perdavimo data (2008-05-14) yra techninė spausdinimo klaida, todėl ieškovės teiginį, kad antstolis, nenustatęs realiosios skolininkui R. L. G. I. priklausančio turto dalies, neturėjo teisės perduoti turto atsakovui, laikė nepagrįstu. Nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendrojoje nuosavybėje dalies. Ieškovės teiginį, kad antstolis, atlikęs turto perdavimą atsakovei, savo veiksmais pakeitė turto teisinį režimą, nes turto perdavimo išieškotojui aktais buvo panaikinta bendroji jungtinė ieškovės ir jos sutuoktinio nuosavybė, teismas vertino kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas; kad pagal CPK 667 straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 str. 1 d.) ir pagal materialiosios teisės normos nustatytus reikalavimus – sudarant turto balansą, sumokant (priteisiant) iš šio turto mokėtinas skolas, kurių mokėjimo terminas suėjęs, nustatant bendro dalytino turto visumą (CK 3.118 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-423/2006). Vykdydamas išieškojimą iš skolininko R. L. G. I. antstolis nukreipė išieškojimą į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje kartu su ieškove, nustatytą Vilniaus 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartimi, kaip numatyta CPK 667 straipsnio 3 dalyje.

Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės teiginį, kad pagal 2009 m. spalio 13 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą ieškovei priklauso tik ¼ dalis gyvenamojo namo ir ¼ dalis ūkinio pastato. Šiame išraše nurodyta, kad ieškovei ir R. L. G. I. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis gyvenamojo namo ir ½ dalis ūkinio pastato. Vilniaus 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartimi nustačius, kad ieškovei ir R. L. G. I. bendrojoje jungtinėje nuosavybėje priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, ir išieškojimo procese R. L. G. I. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto perdavimo išieškotojui aktais perdavus atsakovei, likusi dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, t. y. ½ dalis gyvenamojo namo ir ½ dalis ūkinio pastato, priklauso ieškovei. Teismas nustatė, kad raginimas skolininkui įvykdyti sprendimą buvo siunčiamas vykdomajame rašte nurodytu adresu, vėliau paskelbtas vykdymo veiksmų atlikimo laikraštyje. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys ir vykę teisminiai procesai patvirtina faktą, jog tiek ieškovė, tiek skolininkas R. L. G. I. žinojo apie vykdomą išieškojimą, todėl turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nedelsiant pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, domėtis vykdymo eiga (CPK 644 str. 2 p., 4 p.). Teismas sprendė, kad antstolis tinkamai nustatė atsakovei perduotino turto vertę, skirdamas ekspertizę. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog 2008 metais smarkiai krito nekilnojamojo turto kainos, nėra pagrindo remtis ieškovės pateiktoje turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta gyvenamojo namo ir ūkinio pastato verte, o vykdomoje byloje paskirtoje ekspertizės išvadoje nurodyta, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas buvo įvertinti 2008 m. lapkričio 9 d., t. y. maždaug prieš mėnesį iki varžytynių.

Iš bylos duomenų teismas sprendė, kad skolininkui buvo žinoma apie vykdomą išieškojimą ir apie tai, kad išieškojimas bus nukreiptas į dalį jam priklausančio turto, tačiau nenurodė antstoliui procesinių dokumentų įteikimo adreso, nepareiškė prieštaravimo ekspertizės išvadoms. Teismas nustatė, kad atsakovė vykdymo procese buvo atstovaujama advokato D. S. 2007 m. birželio 14 d. teisinių paslaugų sutarties pagrindu. Šia sutartimi atsakovė, be kitų pavedimų, pavedė advokatui atstovauti ją visose antstolių kontorose vykdant Lietuvos Respublikoje Jungtinės Karalystės Horsham apygardos teismo nutartis byloje prieš R. G. I.. Sutartis su atsakove buvo pasirašyta perduodant sutartį faksimilinio ryšio įrenginiu. Toks sutarties pasirašymas prilyginamas rašytinės formos dokumentui. Atsakovės atstovas paaiškino, kad sutarties originalus egzempliorius yra Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2T-122/2007 dėl sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Į bylą pateikta 2007 m. birželio 14 d. teisinių paslaugų sutarties kopija tinkamai patvirtina atsakovės atstovo. Byloje nėra įrodymų, kad 2007 m. birželio 14 d. sutartis neatitinka tikrosios atsakovės valios, ar kad sutartį pasirašė ne atsakovė. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės teiginį, kad turto perdavimo išieškotojui aktus atsakovės vardu pasirašė neįgaliota atstovė D. R. – B., nes šių aktų pasirašymo metu įgaliojimas neturėjo tvirtinimo pažymos Apostille.

Teismas konstatavo, kad turto perdavimo išieškotojui aktai buvo surašyti 2009 m. gegužės 12 d., tačiau antstolio ir atsakovės atstovės D. R. – Bartusevičiūtės pasirašyti tik 2009 m. gegužės mėn. pabaigoje, kai antstoliui buvo pateiktas Ispanijoje notariškai patvirtintas atsakovės įgaliojimas advokatui D. S. ir D. R. – B. atsakovės vardu atlikti visus veiksmus, susijusius su nekilnojamuoju turtu ir teisinėmis procedūromis Lietuvoje. Tvirtinimo ženklas Apostille buvo išduotas tik 2009 m. rugpjūčio 12 d., įgaliojimas antstoliui buvo pateiktas be tvirtinimo ženklo, tačiau tvirtinimo ženklas Apostille yra skirtas patvirtinti dokumentą pasirašiusio asmens pareigas ir parašo tikrumą kai dokumentas pateikiamas kitos valstybės teritorijoje, tačiau neturi įtakos paties dokumento galiojimui ar negaliojimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Antstolis atliko vykdymo veiksmus neprasidėjus vykdymo procesui – perdavė išieškotojui turtą, dėl kurio teismas dar nebuvo pasisakęs ir priėmęs galutinio sprendimo (nutarties). Iš 2009 m. gegužės 12 d. Turto perdavimo išieškotojui aktų matyti, kad ½ dalies turto perdavimo atsakovei, kaip išieškotojai, laikas yra 2008 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis (c.b. Nr. 2-544-110/2008), kuria buvo nustatytos ieškovų turto dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, buvo priimta 2008 m. liepos 2 d., todėl antstolis atliko turto perdavimą išieškotojai (atsakovei) dar nesibaigus bylos, kurioje pačios atsakovės iniciatyva buvo sprendžiamas R. L. G. I. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su ieškove nustatymo klausimas. Turto perdavimo aktas išieškotojui yra neteisėtas, atliktas nesant tam teisinio pagrindo bei pažeidžiantis imperatyvias įstatymo normas, reglamentuojančias vykdymo procesą (CPK 586-588 str., 667 str.).

2. Antstolis „perdavė“ turtą, neatidalijęs skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartimi buvo nustatytos ieškovų turto idealiosios dalys jungtinėje nuosavybėje (CK 4.89 str.). Antstolis dėl R. L. G. I. dalies atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės bei išieškojimo iš šios jo dalies į teismą nesikreipė. Antstolis galėjo pradėti skolos išieškojimą ar perduoti atsakovei turtą natūra, remiantis CPK 702 straipsniu, tik tuo atveju, jei būtų nustatytos realios ieškovų dalys bendrame turte ir turtas būtų atidalintas. Antstolis, pažeisdamas CPK 702 straipsnį bei CK 4.90 straipsnį, neteisėtai perdavė neatidalintą turtą. Teismo išvada, kad turto perdavimui pakankamas antstolio nuožiūra atliktas turto atidalinimas, nustatant idealiąsias bendrasavininkų dalis, nepagrįsta. Įstatymas nustato būtinumą nustatyti realiąją skolininko dalį turte, nes kitas bendraturtis nėra skolininkas ir dėl išieškojimo kito asmens turto suvaržymas negalimas.

3. Antstolio veiksmais buvo panaikinta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri pakeista į dalinę bendrąją nuosavybę, nors tą gali daryti tik teismas. Pagal 2009 m. spalio 13 d. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą, ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/4 dalis gyvenamojo namo ir 1/4 dalis ūkinio pastato. Kita ¼ dalis minėto turto vis dar yra R. L. G. I. ir į ją vėl galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Antstolis nepagrįstai sumažino pagal Vilniaus apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartį ieškovei priklausančią turto dalį nuo ½ iki ¼. Teismo išvada, kad ieškovei priklausančio turto teisinis režimas nepasikeitė, nes atsakovei buvo perduota tik ½ dalis turto, nepagrįsta. Teismas privalėjo vertinti ne atsakovės, o ieškovės turto dalies teisinį režimą. Ieškovės prašymas įregistruoti likusią ½ dalį nuosavybės turtui tik jos vardu, nepatenkintas būtent dėl to, kad tam nėra teisinio pagrindo bei ½ dalies nuosavybė į ginčo turtą įregistruota ieškovės ir skolininko vardu.

4. Teismas neatsakė į visus ieškinio argumentus, kuriais nurodyta, kad buvo pažeistos turto įkainojimo taisyklės, nustatyta mažesnė nei reali turto rinkos vertė, apsiribojo vien vertinimu dėl informavimo apie kainos nustatymą tinkamumo. Ekspertizės akte nurodoma turto vertė yra mažesnė, tiek už VĮ „Registrų centras“ išraše nurodomą vertę, tiek už ieškovės pateiktą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodytą vertę. Abejoti turto įkainojimo teisingumu yra pagrindas ir dėl to, kad nesutampa turto perdavimo išieškotojui laikas, kuris turto perdavimo išieškotojui aktuose nurodytas 2008 m. gegužės 14 d. ir turto vertinimo, kuriuo remiantis buvo nustatyta turto, perduoto išieškotojui vertė, atlikimo laikas 2008 m. lapkričio 9 d. Be to neaišku, kokiu pagrindu antstolis nustatė įsiskolinimo dydį litais, todėl abejotinas skolos dydis litais.

5. Ieškovė ir skolininkas turėjo teisę patys ar per savo atstovus dalyvauti atliekant vykdymo veiksmus, būti informuotais apie vykdymo veiksmus, tačiau antstolis tinkamai neinformavo nei apie turto perdavimo išieškotojui aktų surašymą, nei apie kitus su vykdymu susijusius veiksmus, kuriuos ieškovai turėjo teisę skųsti, reikšti dėl jų prieštaravimus. Antstolis pažeidė ieškovų teises visiškai eliminuodamas juos iš vykdymo proceso. Tokiu būdu ieškovai neteko galimybės pasinaudoti jiems suteikta teise reikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo, reikalauti turto perkainojimo dėl nekilnojamojo turto rinkos pokyčių (CPK 681 str. 1-2 d.). Teismas neįvertino nurodomų pažeidimų, kaip pagrindo vykdymo veiksmus laikyti netinkamais, nors nuostatos dėl skolininko ir kitų asmenų teisių apsaugos, kieno atžvilgiu gali būti daroma įtaka teisėms ir pareigoms CPK įpareigoja antstolį griežtai laikytis. Ieškovė nėra skolininkė, bet yra turto, į kurį nukreipiamas išieškojimas, bendrasavininkė. Ieškovei nebuvo siunčiami jokie pranešimai. Teismo vertinimas, kad tariamai ji apie vykdymo procesą žinojo ar turėjo žinoti, neeliminuoja jos teisės, o antstolio pareigos užtikrinti visų asmenų suinteresuotų vykdymo veiksmais teisinius interesus, t. y. dėl jų tinkamo informavimo apie vykdymo procesą.

6. Turto perdavimo aktai turi klastojimo požymių. Dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamoji byla Nr.17-1-02235-11). Aktai nebuvo surašyti juose nurodomą dieną. Nurodomas aktuose įgaliotas atstovas aktų nepasirašė nurodomą dieną. Pateiktas įgaliojimas negaliojo, nebuvo surašytas ir apostilizuotas ginčo aktų surašymo dieną, todėl įgaliojimas nebuvo ir negalėjo būti pateiktas antstoliui tinkama (su apostile) forma. Dėl to ginčijami aktai laikytini suklastotais.

Atsiliepimas

Atsakovė su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Antstolio surašytuose 2009 m. gegužės 12 d. turto perdavimo išieškotojui aktuose yra padaryta aiški spausdinimo klaida – neteisingai nurodyta turto perdavimo data, t. y. suklysta nurodant turto perdavimo metus, todėl ieškovės teiginiai, kad ginčijamas turtas buvo perduotas atsakovei iki ieškovų turto dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo yra nepagrįstas. Ieškovų turto dalys jungtinėje nuosavybėje buvo nustatytos pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartį.

2. Atsakovė niekada negyveno Lietuvoje, todėl atstovavimo sutartį ji sudarė su Lietuvoje praktikuojančiu advokatu. Nuo 2007 m. iki 2010 m. ieškovė niekada neabejojo advokato tinkamu atstovavimu vykdymo procese. Ieškovės argumentai atsakovės tinkamo atstovavimo aspektu rodo skolininko įpėdinės pagal testamentą siekį visais įmanomais būdais piktnaudžiauti teise į teismą, maksimaliai vilkinti išieškotojos galimybes atgauti savo kreditorinių reikalavimų patenkinimą iš skolininko bendro su ieškove turto.

3. Byloje nustatytos aplinkybės, kad 2009 m. rugsėjo 12 d. turto perdavimo išieškotojui akto pasirašymas iš išieškotojos pusės buvo uždelstas dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių: išieškotojos atstovas neturėjo tinkamo įgaliojimo, notarinis įgaliojimas antstoliui buvo pateiktas 2009 m. gegužės 29 d., 2009 m. gegužės 12 d. parengtas turto perdavimo išieškotojui aktas pasirašytas 2009 m. gegužės 29 d. įgaliotinės D. R.-B.. Tvirtinimo ženklas Apostille yra skirtas patvirtinti dokumentą pasirašiusio asmens pareigas ir parašo tikrumą, tačiau šio ženklo nebuvimas neturi įtakos dokumento galiojimui ar negaliojimui, todėl teiginys, kad Ispanijos notaro patvirtintas įgaliojimas be Apostille tvirtinamojo ženklo Lietuvos teritorijoje neturėjo teisinės galios, yra nepagrįstas.

4. CPK nenustato termino, per kurį po neįvykusių varžytynių antstolis turi pasiūlyti išieškotojui perimti turtą. 2009 m. vasario 26 d. patvarkymu antstolis nurodė išieškotojai per 10 dienų pranešti apie sutikimą ar atsisakymą perimti antrosiose varžytynėse neparduotą turtą. Šis patvarkymas išieškotojos atstovui advokatui D. S. buvo įteiktas 2009 m. kovo 13 d., o atstovas atsakymą į jį pateikė 2009 m. kovo 26 d., t.y. praleidus terminą 3 dienas, tačiau antstolio nustatytas 10 dienų terminas nėra naikinamasis. CPK nenumato, kad suėjus paties antstolio nustatytam terminui, jau nebegalima spręsti dėl turto perdavimo išieškotojui.

5. Teismas teisingai pažymėjo, kad CPK normos neįpareigoja nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto dalies bendrojoje nuosavybėje. Tokiu atveju vykdant turto perleidimą, vertinama, kad perduodama ½ dalis nuosavybės teisės į konkretų turtą. Niekas nepakeitė ieškovės turto teisinio režimo. Jis kaip buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė — taip ir liko, antstolis tokių juridinių faktų nenustatinėja ir nedaro įrašų Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje.

6. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turto vertinimui esant atliktam prieš tris mėnesius, turtas laikomas įkainotu rinkos kainomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2006). Turto vertinimo ekspertizė buvo atlikta 2008 m. lapkričio 9 d., t. y. prieš mažiau nei du mėnesius iki pirmųjų varžytynių datos, todėl laikytina atitinkančia rinkos kainą. Skolininkas nepasinaudojo savo teise ginčyti turto įvertinimą.

Šalies argumentai

7. Apeliantė teigia, kad ji nebuvo antstolio tinkamai informuota apie turto perdavimą atsakovei. CPK numato skolininko teisę būti informuotam apie vykdymo veiksmus, tačiau jo nuostatomis negali remtis skolininko sutuoktinis ar kitas suinteresuotas asmuo. Ginčijamo turto perdavimo metu (2009 m. gegužės 14 d.) jau buvo įsiteisėjusi Vilniaus miesto 1 miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartis dėl ieškovų dalių bendrame turte nustatymo, todėl ieškovės tvirtinimas, kad ji turėjo būti informuota apie vykdymo veiksmus kaip neatidalinto turto, į kurį nukreipiamas išieškojimas, bendrasavininkė, yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovo antstolio M. D. atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartimi atsisakyta priimti ir jis grąžintas jį padavusiam asmeniui (3 t., 58 b. l.).

Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl keisti šio teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo. Apeliantės argumentai pagrįsti tik pačios apeliantės įrodymų vertinimu ir teisės normų aiškinimu, kurie nepaneigia teismo sprendime išdėstytų motyvų. CPK 681 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Šioje byloje antstolis buvo paskyręs ekspertizę ir ja vadovavosi. Jokių prieštaravimų antstolis negavo, todėl teigti, kad antstolis perdavė turtą išieškotojams už mažesnę nei reali rinkos vertė nėra jokio teisinio pagrindo. Parduodamo iš varžytynių turto vertė buvo nustatyta remiantis procesinėmis teisės normomis reglamentuojančiomis turto įkainavimą. Atsižvelgiant į tai įvertinant turtą antstolio veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Visi kiti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai yra nepagrįsti ir neturi esminės reikšmės šiai bylai, todėl turi būti atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartimi buvo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvoje Anglijos Horsham grafystės teismo sprendimai dėl bendros 140 589,02 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų sumos priteisimo iš R. L. G. I. atsakovės nagrinėjamoje byloje (duomenys neskelbtini) naudai (1 t., 18-19 b.l.). Išieškojimą iš skolininko R. L. G. I. pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 9 d. vykdomąjį raštą vykdė atsakovas antstolis M. D. (vykdomoji byla Nr.28-1698/2007). Skolininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise su ieškove priklausė gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys SB „Dobilas“ 117 skl., Sakiškių k., Vilniaus r. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. liepos 2 d. nutartimi nustatė, kad R. L. G. I. ir ieškovei bendrojoje jungtinėje nuosavybėje priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinio pastato (1 t., 20-22 b. l.). Vykdydamas išieškojimą iš skolininkui R. L. G. I. priklausančios turto dalies, 2009 m. gegužės 12 d. turto perdavimo išieškotojui aktais antstolis M. D. perdavė atsakovei ½ dalį gyvenamojo namo ir ½ ūkinio pastato (1 t., 12, 13 b. l.).

Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad apeliacijos esmė yra priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, o ne tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimas iš naujo. Ieškinyje nurodytus faktines aplinkybes bei teisinius argumentus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino, dėl jų padarė atitinkamas išvadas, kurios išdėstytos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, jomis remdamasis nusprendė, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį atmetė. Tuos pačius kaip ir ieškinyje nurodytus teisinius ir faktinius argumentus ieškovė pakartotinai dėsto apeliaciniame skunde, tačiau nepateikia argumentų, kokios bylos aplinkybės patvirtina teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą ir kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės. Apeliantės teiginys, kad su teismo išvadomis ji nesutinka, nes teismas nepakankamai įvertino ieškinyje išdėstytus argumentus, nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, jas pagrindžiančius įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias vykdymo proceso teisės bei materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos jų taikymo teismų praktikos ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 265 str.).

Apeliantės manymu, antstolis turtą atsakovei perdavė nesant pagrindo atlikti vykdymo veiksmus. Teisėjų kolegija šiems apeliacinio skundo argumentams nepritaria, jie paneigti pirmosios instancijos teismo teisiškai pagrįstomis išvadomis. Pagal CPK 586 straipsnio 1 dalį vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra vykdomasis dokumentas. Pavyzdinis vykdomųjų dokumentų sąrašas išvardintas CPK 587 straipsnyje. Vienas iš jų – vykdomasis raštas (CPK 587 str. 1 p.). Vykdymo veiksmus antstolis pradėjo 2007 m. spalio 25 d. priėmęs Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 9 d. vykdomąjį dokumentą dėl 140 589,02 GBP (Didžiosios Britanijos svarų sterlingų) išieškojimo iš R. L. G. I. kreditorės (duomenys neskelbtini) naudai. Vykdomasis dokumentas išduotas Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutarties, kuria pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Anglijos Horsham grafystės teismo 2001 m. gruodžio 17 d., 2002 m. vasario 22 d., 2002 m. liepos 11 d. ir 2003 m. vasario 28 d. sprendimai, kuriais I. C. (duomenys neskelbtini) priteista iš R. L. G. I. 140 589,02 GBP, pagrindu. Antstolis 2007 m. liepos 25 d. turto aprašu areštavo skolininkui R. L. G. I. ir jo sutuoktinei (ieškovei) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą (vykdomosios bylos Nr. 28-1698/07 1 t., 42 b. l.). Kadangi skolininko turtas buvo bendras kartu su kitais asmeninis, ir jo dalis bendrame turte nenustatyta, vadovaudamasis CPK 667 straipsniu, antstolis pasiūlė išieškotojai ar skolininkui kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, civilinėje byloje Nr. 2-544-110/2008 išnagrinėjęs kreditorės (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjos V. I. prašymus, 2008 m. liepos 2 d. nutartimi nustatė, kad skolininkui R. L. G. I. ir jo sutuoktinei priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių SB „Dobilas“, 117 skl., Sakiškių k., Vilniaus r. Iki byloje ginčijamų turto perdavimo išieškotojui aktų surašymo antstolis vykdomojoje byloje atliko eilę įstatyme nustatytų vykdymo veiksmų (areštuoto turto vertei nustatyti skyrė ekspertizę, paskelbė pirmąsias varžytynes, kurioms neįvykus, skelbė antrąsias), kurie paneigia apeliantės argumentus, kad turtas išieškotojai buvo perduotas dar iki skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo. Išdėstytos aplinkybės paneigia apeliantės argumentus, kad antstolis pažeidė CPK 586-588 ir 667 straipsnių nuostatas.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliantės argumentus, kad turtą atsakovei antstolis perdavė esant neatidalintai skolininko turto daliai bendrojoje su kitais asmenimis nuosavybėje. Pagal CPK 691 straipsnio 1 dalį turto realizavimas – tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita šiame Kodekse nustatyta tvarka. Areštuoto turto realizavimą antstolis pradėjo vykdyti tik po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutarties priėmimo, kuria teismas nustatė, kad R. L. G. I. ir jo sutuoktinei priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių SB „Dobilas“, 117 skl., Sakiškių k., Vilniaus r. Apeliantės nuomone, nenustačius realiosios skolininko turto dalies bendrame turte, antstolis turto negalėjo perduoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006, pateiktu išaiškinimu, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias ir (ar) realiąsias dalis. Įstatyme nėra nurodyta, kad nustatant skolininko turto dalį, esantį bendra su kitais asmenimis nuosavybe, privalo būti nustatyta realioji turto dalis. Atsakovei buvo perduota skolininkui priklausančio turto dalis, taigi atsakovė ir ieškovė tapo turto bendrasavininkėmis. Joms neatimta galimybė CK 4.80 straipsnio tvarka kreiptis dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės arba dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo (CK 4.81 str.).

CK 4.90 straipsnis reglamentuoja atidalijimą iš bendrosios jungtinės nuosavybės, o CPK 702 straipsnyje numatyta, kad išieškotojui, pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra, turtas perduodamas surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Šis aktas kartu su vykdomąja byla perduodamas tvirtinti teisėjui (redakcija galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.). Apeliantės teiginys dėl CPK 702 straipsnio pažeidimo negrindžiamas jokiais faktiniais argumentais. Atkreiptinas dėmesys, kad bendraturčio dalies nustatymas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra tapatus atidalijimui iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Teismų praktiką formuojantis kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006). Dėl šių priežasčių negalima sutikti su ieškovės teiginiais, kad antstolis pažeidė CPK 702 ir CK 4.90 straipsnių nuostatas.

Apeliantė neteisi teigdama, kad antstolis, atlikęs skolininko turto perdavimą atsakovei, savo veiksmais neteisėtai pakeitė turto teisinį rėžimą ir sumažino jai priklausančią turto dalį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartimi buvo nustatyta, kad R. L. G. I. ir jo sutuoktinei priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių SB „Dobilas“, 117 skl., Sakiškių k., Vilniaus r. Išieškojimas buvo nukreiptas į skolininkui priklausančią ½ dalį nurodyto turto ir ši turto dalis skundžiamais aktais perduota atsakovei. Taigi vykdydamas išieškojimą iš skolininko turto, antstolis turto teisinio rėžimo nekeitė, ieškovės turto dalies nesumažino. Nekilnojamojo turto registre nurodytų duomenų apie ieškovei priklausančią turto dalį teisingumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Pagal CPK 681 straipsnio 1 dalį areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Antstolis 2008 m. rugsėjo 22 d. patvarkymu paskyrė ekspertizę skolininko R. L. G. I. turto dalies vertei nustatyti. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad Registrų centro duomenimis ir jos pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje turto vertė buvo didesnė nei nurodyta ekspertizės išvadoje, nėra pagrindas spręsti dėl netinkamo turto vertės nustatymo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad turto vertės sumažėjimas buvo sąlygotas 2008 metais buvusio nekilnojamojo turto kainų kritimo, todėl nėra pagrindo abejoti antstolio užsakymu atliktame vertinime nustatytos turto vertės tinkamumu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria faktiniais bylos duomenimis ir teisiniais argumentais pagrįstoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad antstolis nepažeidė įstatymo nuostatų dėl skolininko informavimo apie vykdymo veiksmus ir kad atsakovė buvo tinkamai atstovaujama vykdymo proceso metu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, jog apie vykdymo veiksmus tiek skolininkui, tiek jo sutuoktinei buvo žinoma, jie dalyvavo byloje dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su ieškove nuosavybe, nustatymo. Išvadas dėl tinkamo atsakovės atstovavimo vykdymo proceso metu teismas pagrindė ir tinkamai motyvavo, jas paneigiančių argumentų apeliantė nenurodė, todėl teisėjų kolegija pakartotinai dėl šių aplinkybių nepasisako. Teismas įvertino ieškovės argumentus dėl ginčo aktuose nurodytų jų surašymo metų ir pagrįstai konstatavo aktuose esantį datos rašymo apsirikimą. Ieškinio argumentus pakartojančių apeliacinio skundo teiginių šiuo aspektu teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja ir nevertina, nes jie nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir neturi teisinės reikšmės teisminio ginčo teisingam išsprendimui.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėDanguolė Martinavičienė