- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-27
- Bylos Nr.
- e2A-183-614/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-04293-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė (pirm.), Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- Minitransa
- Ieškovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Kalinauskienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje - bankrutuojanti uždaroji akcinį bendrovė „Minitransa“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo A. K. (subsidiarus skolininkas), subsidiariai su UAB „Minitransa“ (pagrindinis skolininkas), 28 887,70 Eur žalos atlyginimą VMI prie FM naudai, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinyje nurodoma, kad BUAB „Minitransa“ yra VMI prie FM skolininkė, bendrovės vadovo pareigas nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. ėjo A. K.. Siekiant nustatyti bendrovės įsipareigojimų biudžetams ir fondams nevykdymo priežastis, buvo atliktas operatyvus patikrinimas ir surašyta 2016 m. birželio 14 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08) FR1042-4539 už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., kurioje nustatyta, kad bendrovė atsiskaitymus atliko kitiems kreditoriams, nors pagal įstatyminį reglamentavimą pirmiausia turėjo padengti susidariusią mokestinę nepriemoką (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis). Ieškovė bendrovės atžvilgiu vykdė priverstinį išieškojimą, priimant sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Tikrintino laikotarpio pabaigai (2016 m. balandžio 30 d.) egzistavusi mokestinė nepriemoka neįskaitant delspinigių buvo 30 104,86 Eur. Ieškinio pateikimo metu (2018 m. gruodžio 6 d.) bendrovės mokestinė nepriemoka neįskaitant delspinigių yra 30 147,70 Eur, kurią sudaro: 26 247,15 Eur pridėtinės vertės mokestis ir 3 900,55 Eur gyventojų pajamų mokestis. Bendrovės mokestinė nepriemoka, egzistavusi tikrinamojo laikotarpio pabaigoje, yra nepadengta ir sudaro bendrą 28 887,70 Eur sumą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5400-567/2016 iškėlė bankroto bylą UAB „Minitransa“. Ieškovas teigė, kad dėl vadovo neteisėtų veiksmų (atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo) bendrovės mokestinės nepriemokos dalis (egzistavusios tikrintino laikotarpio pabaigai) nebuvo padengta, todėl iš atsakovo turi būti priteista 28 887,70 Eur žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė bando išieškoti 26 247,15 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir 3 900,55 Eur gyventojų pajamų mokesčio mokestines nepriemokas, kurios yra viešosios teisės reglamentuojami dalykai, pagal civilinės teisės normas mokesčiai nėra ieškovo pajamos, todėl mokestinė prievolė negali būti kvalifikuojama kaip negautos pajamos, mokesčiai renkami į valstybės biudžetą. Ieškovės užduotis yra jas administruoti, todėl tai nėra ieškovės pajamos ar kitoks pelnas. Ieškovė nepateikė duomenų, ar prasidėjus vėlavimui mokėti mokesčius, ji inicijavo lėšų nuo įmonės sąskaitos nurašymo procedūrą, ėmėsi kitų priemonių mokestinei nepriemokai išieškoti, ieškovė turėjo galimybę savo teises apginti bankroto procese, tačiau šia teise nepasinaudojo, ji nėra nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintame kreditorinių reikalavimų sąraše.
4. Trečiasis asmuo BUAB „Minitransa“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė reiškia du alternatyvus reikalavimus, kuriais siekia savo pažeistų teisių gynimo: vienu iš jų yra reiškiamas ieškinys BUAB „Minitransa“ buvusiam vadovui dėl 28 887,70 Eur žalos atlyginimo, kitu yra pareikštas 31 537,22 Eur finansinis reikalavimas BUAB „Minitransa“ bankroto byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kreditoriaus tiesioginis ieškinys bankrutuojančios įmonės vadovui iki įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes neužbaigus bankroto bylos nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio. Vadovaujantis tokia kasacinio teismo praktika ieškovo ieškinys turėtų būti nagrinėjamas BUAB „Minitransa“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistravus įmonę iš Juridinių asmenų registro.
Šalies argumentai
5. Ieškovė dublike nurodė, kad šioje byloje veikia kaip valstybės mokesčių administratorius, į kurios valdomą sąskaitą BUAB „Minitransa“ turėjo sumokėti mokesčius, ir siekia žalos, padarytos valstybės biudžetui, o ne VMI prie FM, kaip biudžetinės įstaigos, biudžetui, atlyginimo. Ieškovė prašo atlyginti žalą iš atsakovo subsidiariai su BUAB „Minitransa“ ir tenkinus VMI prie FM ieškinį šioje byloje atsakovui tektų atlyginti žalą tik tokiu atveju, jei nebūtų patenkintas VMI prie FM finansinis reikalavimas BUAB „Minitransa“ bankroto procese ir tik tokia apimtimi, kuria finansinis reikalavimas nebūtų tenkintas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas triplike nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus, papildomai pažymėjo kad ieškovo suformuluotas reikalavimas yra ydingas, nes prašoma priteisti žalą iš dviejų asmenų, tačiau atsakovu byloje yra tik A. K., UAB „Minitransa“ nėra atsakovas byloje, taigi, reikalavimas yra nukreiptas į atsakovu nepatrauktą asmenį, be to, UAB „Minitransa“ nebeegzistuoja, o yra bankrutuojanti UAB „Minitransa“ (trečiasis asmuo byloje).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartimi UAB „Minitransa“ buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinis reikalavimas 31 537,22 Eur sumai.
9. Iš ieškovės pateiktų informacinės veiklos duomenų matyti, kad 2015 m. gruodžio 1 d. UAB „Minitransa“ turėjo 4 514,88 Eur mokestinę prievolę valstybei, susidedančią iš gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, vėliau UAB „Minitransa“ mokestinių prievolių valstybės biudžetui apimtis didėjo, tačiau pagrindas išliko tapatus. 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Minitransa“ turėjo 30 253,80 Eur dydžio mokestinę prievolę biudžetui.
10. Remdamasis rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais teismas nustatė, kad atsakovas A. K. laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. buvo UAB „Minitransa“ vadovas. UAB „Deivra“ yra UAB „Minitransa“ akcininkė, A. K., atsakovo sutuoktinė yra UAB „Deivra“ vadovė.
11. Byloje esantys UAB „Minitransa“ prašymai dėl lėšų pervedimo, tarpusavio užskaitymo aktai patvirtina aplinkybę, kad UAB „Deivra“ laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. gegužės mėnesio apmokėdavo UAB „Minitransa“ įsipareigojimus jos kreditoriams, tokiu būdu mažindama savo įsipareigojimus bendrovei UAB „Minitransa“. 2016 m. birželio 14 d. operatyvinio patikrinimo pažymoje konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Deivra“ pagal UAB „Minitransa“ prašymus atliktų mokėjimų suma sudarė 23 816,13 Eur, atliekant mokėjimus buvo pažeistas CK 6.930 ¹ straipsnis.
12. 2016 m. gegužės 19 d. paaiškinime ieškovui atsakovas nurodė, kad didžioji dalis PVM skolos atsirado įmonei grąžinus finansinio lizingo būdu įsigytus ir pilnai neišmokėtus automobilius, įmonės veikla be krovininių automobilių sustojo, tačiau liko dalis darbuotojų, kuriems atsirado mokėtinas Sodrai mokestis, taip pat liko seni įsiskolinimai kitiems tiekėjams.
13. 2016 m. spalio 3 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimu A. K. buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 50 ⁶ straipsnį dėl to, kad būdamas UAB „Minitransa“ vadovu nustatyta tvarka ir terminais nevykdė mokestinių įsipareigojimų, tokiais veiksmais pažeisdama CK 6.930¹ straipsnyje numatytą eiliškumą. Iš nutarimo matyti, kad bylos nagrinėjimo metu A. K. su pažeidimu sutiko, kaltę pripažino, teigė, kad tai įvyko dėl nepakankamos patirties vadovaujant įmonei, nes pradėjo vadovauti įmonei, kai pastaroji buvo kritinėje padėtyje, įmonės buhalteriją vykdė buhalterinė įmonė, visi kreditoriai reikalavo pinigų, atsiskaitymo eiliškumų pažeidimas turėjo priežastį.
14. Ieškovė – bankrutuojančios UAB „Minitransa“ kreditorius VMI prie LR FM reiškia subsidiaru reikalavimą bankrutuojančios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė yra pateikusi reikalavimą UAB „Minitransa“ bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2019 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2326-567/2019 patvirtino kreditoriaus VMI prie LR FM kreditorinį reikalavimą 31 537,22 Eur sumai. Teismas sprendė, kad atsakovo argumentas, kad BUAB „Minitransa“ galėtų būti atsakovu šioje byloje atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 279 str. 4 d.).
15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis). Mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes tai nėra neteisėtų veiksmų rezultatas. Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (nutarties 23 punktas). Taigi, neįvykdytą mokestinę prievolę būtina vertinti civilinės atsakomybės aspektu. (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms siekiant taikyti civilinę atsakomybę, turi būti įrodyti ne tik neteisėti veiksmai, bet ir jų priežastinis ryšys su kilusia/prašoma priteisti žala, pagrįstas žalos faktas (CK 6.247 str., 6.249 str.), be to, gali būti paneigta skolininko kaltės prezumpcija.
16. Teismas sprendė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pripažintas kaltu baudžiamojo proceso tvarka, bankrotas būtų pripažintas tyčiniu ar duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad paminėti atsiskaitymai buvo vykdyti nesant faktinio ar teisinio pagrindo bei turint tiesioginį tikslą išvengti prievolių valstybės biudžetui vykdymo. Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Minitransa“ vykdė veiklą (mokėjo kelių mokesčius įvairiose šalyse, pirko kurą, kitas prekes, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams ir pan.). Būtent veiklos vykdymas sąlygojo UAB „Minitransa“ prievolę mokėti gyventojų pajamų, pridėtinės vertės mokesčius bei mokesčių nepriemokų didėjimą. Teismas padarė išvadą, kad bylos įrodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai, jog mokėjimo eiliškumo pažeidimų tikslas buvo atsakovo siekis išvengti prievolių valstybei vykdymo. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai yra pakankami išvadai, jog minimo mokėjimai buvo atlikti siekiant išsaugoti įmonės veiklą, o ne išvengti prievolės sumokėti valstybei mokestinę nepriemoką.
17. Šių bylos įrodymų kontekste, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp jo nurodomų neteisėtų atsakovo veiksmų bei nurodomos žalos. Teismas sprendė, jog atsakovo paaiškinimais bei bylos duomenimis atsakovo kaip įmonės vadovo kaltės prezumpcija laikytina nuneigta. Ieškovei neįrodžius sąlygų, būtinų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, ieškovės ieškinį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Apeliaciniu skundu VMI prie FM prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - VMI prie FM ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
18.1. Vadovo atsakomybė yra galima ne tik už fiduciarinių pareigų bendrovei nevykdymą, bet ir CK 6.263 straipsnio pagrindu. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad administraciniu teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja CK normos, nustatančios deliktinę civilinę atsakomybę. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-750-08). Skundžiamame sprendime teismas padarė neteisingą išvadą dėl galimybės bendrovės vadovui atsakyti už konkretaus bendrovės kreditoriaus teisių pažeidimą.
Šalies argumentai
18.2. Apeliantės teigimu, Vilniaus regiono apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų valstybės negautos pajamos nelaikytinos žala civilinės teisės prasme. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pajamos iš mokesčių, gaunamos į biudžetą pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, yra valstybės biudžeto pajamos. Vadovaujantis šia nuostata, darytina išvada, kad BUAB „Minitransa“ nesumokėti mokesčiai, kuriuos BUAB „Minitransa“ būtų sumokėjusi, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, yra negautos valstybės biudžeto pajamos, kurios pripažintinos žala kaip tą numato CK 6.249 straipsnio 1 dalis. Bendrovės vadovui ir kyla pareiga atlyginti jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kuri šiuo atveju yra negautos pajamos, t. y. lėšos, kurias bendrovė, vadovaujama atsakovo, per UAB „Deivra“ ir atskaitingus asmenis išmokėjo kitiems bendrovės kreditoriams nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nenustato kokiu teisiniu pagrindu pajamos turėjo būti gaunamos, kad jos būtų pripažintos žala, todėl teismas nepagrįstai siaurai aiškina kas laikoma negautomis pajamomis, dėl ko padarė neteisingą išvadą, kad nepadengta mokestinė prievolė negali būti laikoma negautomis pajamomis. BUAB „Minitransa“, vadovaujama atsakovo, atsiskaitinėjo su kitais asmenimis per UAB „Deivra“ ir bendrovės atskaitingus asmenis, dėl ko VMI prie FM neturėjo galimybės išieškoti BUAB „Minitransa“ mokestinės nepriemokos MAĮ nustatyta tvarka, o iškėlus bendrovės bankroto bylą tokios galimybės VMI taip pat neturi.
18.3. Priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie nustatyti įsiteisėjusiu teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.2-1282-298/2016 ir valstybės negautų pajamų yra daugiau nei akivaizdus. BUAB „Minitransa“, kurios vadovu buvo atsakovas, turėdama lėšų atsiskaityti su VMI prie FM, būtent vadovo sprendimu atsiskaitinėjo su kitais asmenimis, atsiskaitymus vykdė ne per banko bendrovės banko sąskaitą, taip išvengiant lėšų nurašymo pagal VMI prie FM sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš įmonės turto.
Šalies argumentai
18.4. Teismas netinkamai taikė CK 6.248 straipsnį ir neteisingai vertino byloje surinktus duomenis, dėl ko padarė klaidingą išvadą, kad atsakovo kaltės prezumpcija yra paneigta. Atsakovas, būdamas BUAB „Minitransa“ vadovu, privalėjo užtikrinti, kad bendrovė atsiskaitymus vykdytų laikantis CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo. Byloje net nėra ginčo, kad atsakovas, veikdamas kaip bendrovės atskaitingas asmuo, ne tik kad to neužtikrino, bet ir aktyviais savo veiksmais, teikdamas prašymus UAB „Deivra“ ir su šia įmone sudarinėdamas tarpusavio įsipareigojimų užskaitymus, nustatytą tvarką pažeidinėjo. Tokie atsakovo veiksmai nebuvo vienkartinio pobūdžio, bet vykdomi sistemingai visą tikrintiną laikotarpį. Byloje nėra duomenų, jog būtų kitų subjektų, su kuriais BUAB „Minitransa“ būtų turėjusi atsiskaitinėti pirmiau nei su VMI prie FM ir nebūtų to padariusi.
18.5. Ieškinyje yra aiškiai nurodyta reikalavimo suma, taip pat jos sudėtis su aiškiomis BUAB „Minitransa“ prievolių atsiradimo datomis, kartu nurodant ir tas prievoles, kurios atsirado jau po tikrinamojo laikotarpio ir kurios nėra įtrauktos į VMI prie FM reikalavimą atsakovui, tačiau yra įtrauktos į VMI prie FM finansinį reikalavimą BUAB „Minitransa“ bankroto byloje.
Atsiliepimas
19. Atsakovas A. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškovės VMI prie FM apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei Vilniaus regiono apylinkes teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:
19.1. Bendrovės mokestinių prievolių neįvykdymą ieškovas nepagrįstai laiko žala.
Atsiliepimas
19.2. Byloje nėra pakankamai duomenų, kad lėšų pervedimas kitiems kreditoriams per UAB „Deivra“ buvo siekis išvengti mokesčių sumokėjimo, bei, kad būtent minėtų atsiskaitymų pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnį vykdymas sąlygojo įmonės nemokumą.
19.3. Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nebuvo nukreiptas specifiškai tik į vieno ieškovo teisių pažeidimą, nes lygiai taip pat pažeidė ir kitų kreditorių (pvz. VSDFV ir kt.) galimybes atgauti skolą pirmesne eile, o tai rodo, kad ieškovas neįrodė būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos - kad atsakovas tyčiniais veiksmais veikė specifiškai siekdamas pažeisti išskirtinai tik vieno ieškovo interesus išieškoti mokestinę nepriemoką.
Atsiliepimas
19.4. UAB „Minitransa“ vykdant atsiskaitymus per UAB „Deivra“ buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatyta atsiskaitymų su kreditoriais tvarka, tačiau jokių kitų neteisėtų ar nesąžiningų atsakovo veiksmų ieškovas neįrodinėjo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pripažintas kaltu baudžiamojo proceso tvarka, bankrotas būtų pripažintas tyčiniu ar duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad paminėti atsiskaitymai buvo vykdyti nesant faktinio ar teisinio pagrindo bei turint tiesioginį tikslą išvengti prievolių valstybės biudžetui vykdymo.
19.5. Įstatymai aiškiai reglamentuoja, kad už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o fizinių asmenų atsakomybė galima išskirtiniais atvejais. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklę fizinių asmenų (juridinio asmens dalyvių) pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles gali būti pripažinta tais atvejais, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai buvo nesąžiningi ir būtent dėl šių veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės (CK 6.246-6.249 straipsniai). Byloje nėra pakankamai duomenų, kad lėšų pervedimas kitiems kreditoriams per UAB „Deivra“ buvo siekis išvengti mokesčių sumokėjimo, bei, kad būtent minėtų atsiskaitymų pažeidžiant CK 6.930 1 str. vykdymas sąlygojo įmonės nemokumą.
20. Trečiasis asmuo BUAB „Minitransa“ atsiliepimu nesutiko su ieškovės VMI prie FM apeliaciniu skundu ir prašė jį atmesti bei Vilniaus regiono apylinkes teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:
20.1. BUAB „Minitransa“ palaiko pirmos instancijos teismo argumentus, jog ieškovas civilinėje byloje neįrodė visų bendrovės vadovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.
20.2. Nors ieškovo teigimu atsakovo neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiu 2016 m. spalio 3 d. teismo nutarimu, tačiau BUAB „Minitransa“ nuomone, vien šio fakto nepakanka tam, kad galima būtų konstatuoti aplinkybę, jog atsakovas savo neteisėtais veiksmais ieškovei padarė 28 887,70 Eur žalą.
20.3. Iš byloje esančios medžiagos nėra galimybės konstatuoti, jog bendrovės prievolės laiku neįvykdymas buvo dėl įmonės vadovo tyčios, sąmoningo siekimo pažeisti būtent ieškovo interesus, o ne siekio derinti visų įmonės kreditorių bei pačios įmonės interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
22. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl žalos atlyginimo.
23. Byloje iškilo ginčas dėl subsidiarios civilinės atsakomybės juridinio asmens vadovui taikymo tuo atveju, kai įmonė tinkamai nevykdo prievolės laiku sumokėti mokesčius valstybei. Apeliantės įsitikinimu, UAB „Minitransa“ laiku nepadengus mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui, o 2016 m. spalio 3 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimu konstatavus, kad bendrovės vadovas (atsakovas), skirstydamas bendrovės turimas lėšas, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir ieškovės patirtą žalą (atitinkančią bendrovės laiku nepadengtą mokestinę skolą valstybei) turėtų subsidiariai atlyginti juridinio asmens vadovas, t. y. atsakovas A. K..
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, atsižvelgdama į nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, su ieškovės apeliaciniame skunde dėstomais argumentais didžiąja dalimi nesutinka.
25. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).
26. Ieškovė kaip patirtą žalą vertina įmonės nesumokėtus mokesčius valstybei (mokestinę nepriemoką), kurie, ieškovės teigimu, būtų padengti tuo atveju, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir būtų atsiskaitęs su kreditore teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsakovas nurodo, jog nėra atsakingas už nesumokėtus valstybei mokesčius, nes žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepaisant vadovo veiksmų.
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne atlyginti žalą, todėl ji negali būti sutapatinama su civiline atsakomybe. Civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę, iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013, 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017). Tačiau, nepaisant to, kad paprastai įmonės nesumokėti mokesčiai nėra kvalifikuojami kaip juridinio asmens vadovo veiksmais sukelta žala civilinės atsakomybės prasme, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskiriamos aplinkybės, kurioms esant ši taisyklė nėra taikoma. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateikiamus išaiškinimus, juridiniam asmeniui neįvykdžius mokestinės prievolės ieškinys galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad žalos atsiradimą lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, taip pat tuo atveju, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).
28. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad laikotarpiu, kai atsakovas ėjo direktoriaus pareigas, įmonė turėjo mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui. Įmonė iki šiol nėra atsiskaičiusi su ieškove. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-2326-567/2019 nusprendė pripažinti bankrutavusios UAB „Militransa“ veiklą pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Minėta nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 13 d. Taigi šiuo atveju yra pagrindas vertinti, kad įmonė negalės patenkinti visų ieškovės turtinių reikalavimų. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti mokestinė nepriemoka gali būti vertinama kaip jos patirta žala ir, ieškovei įrodžius visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, gali būti priteisiama iš asmens, atsakingo už žalos atsiradimą.
29. Kaip jau buvo minėta, vadovo civilinei atsakomybei taikyti ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį.
30. Byloje nustatyta, kad A. K. 2016 m. spalio 3 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimu pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje. Pritaikius (duomenys neskelbtini) straipsnį, A. K. nubaustas 500 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „Minitransa“ vadovu, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 3 d. atlikdamas mokėjimus kitiems kreditoriams, bet ne ieškovei šioje byloje.
31. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Vadinasi, nors teismas konstatavo CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą ir taikė atsakovui baudą už minėtos įstatymo normos reikalavimų pažeidimą, administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už UAB „Militransa“ tinkamą prievolės neįvykdymą sąlygų, todėl administracinėje byloje nustatyti faktai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio.
32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokio jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau padaryto tik dėl jo didelės kaltės, t. y. dėl tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus, ar dėl didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Paprastas vadovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų buvusio UAB „Militransa“ vadovo A. K. nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir tokių veiksmų pagrindu sukeltos žalos ieškovei. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog bendrovės mokestinės prievolės laiku neįvykdymas buvo sąlygotas bendrovės vadovo tyčios ar jo sąmoningo ketinimo pažeisti būtent ieškovės interesus, o ne bandymo derinti visų bendrovės kreditorių bei pačios bendrovės turtinius interesus. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro vertindama bylos duomenis, kurie patvirtina, jog nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Minitransa“ vis dar vykdė veiklą (mokėjo kelių mokesčius įvairiose šalyse, pirko kurą, kitas prekes, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams kt.). 2016 m. gegužės 19 d. paaiškinime ieškovei atsakovas nurodė, kad didžioji dalis PVM skolos atsirado įmonei grąžinus finansinio lizingo būdu įsigytus ir pilnai neišmokėtus automobilius, įmonės veikla be krovininių automobilių sustojo, tačiau liko dalis darbuotojų, kuriems atsirado mokėtinas Sodrai mokestis, taip pat liko seni įsiskolinimai kitiems tiekėjams. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai dėl atliktų mokėjimų liudija, jog atsakovas A. K., kaip bendrovės vadovas, siekė derinti visų kreditorių ir pačios bendrovės interesus, stengdamasis užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, teikė asmenines paskolas bendrovei, todėl nėra pagrindo išvadai, kad mokėjimo eiliškumo pažeidimų tikslas buvo siekis išvengti prievolių valstybei vykdymo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus visą susiklosčiusią faktinę situaciją, byloje nustatytos aplinkybės neteikia pakankamo pagrindo A. K. civilinei atsakomybei konstatuoti ir žalai iš jo priteisti.
34. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).
35. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos vertinimu neturi įtakos ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui paneigti, todėl detaliau šių argumentų teisėjų kolegija neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
36. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas ir trečiasis asmuo apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme įrodymų nepateikė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.