- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-07
- Bylos Nr.
- e2-392-892/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-04293-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Pluirienė
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Atsakovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Minitransa“
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
dalyvaujant ieškovo atstovui T. B.
atsakovo atstovei advokatei A. V.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo BUAB „Minitransa“
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. K. (subsidiarus skolininkas), subsidiariai su UAB „Minitransa“ (pagrindinis skolininkas), 28 887,70 Eur žalos atlyginimą VMI prie FM naudai, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad BUAB „Minitransa“ yra Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) skolininkė, bendrovės vadovo pareigas nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. ėjo A. K.. Siekiant nustatyti bendrovės įsipareigojimų biudžetams ir fondams nevykdymo priežastis, buvo atliktas operatyvus patikrinimas ir surašyta 2016 m. birželio 14 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08) FR1042-4539 už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 3 d., kurioje nustatyta, kad bendrovė atsiskaitymus atliko kitiems kreditoriams, nors pagal įstatyminį reglamentavimą pirmiausia turėjo padengti susidariusią mokestinę nepriemoką (CK 6.930¹ str. 1 d.). Dėl minėtos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo, VMI prie FM 2016 m. birželio 26 d. pareiškimu dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo kreipėsi į teismą, prašydama vadovui paskirti baudą. Vilniaus rajono apylinkės teismas išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą Nr. A2.2-1282-298/2016 nustatė, kad buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas ir 2016 m. spalio 3 d. nutarimu vadovui skyrė 500 Eur baudą. Ieškovas bendrovės atžvilgiu vykdė priverstinį išieškojimą, priimant sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Tikrintino laikotarpio pabaigai (2016 m. balandžio 30 d.) egzistavusi mokestinė nepriemoka neįskaitant delspinigių buvo 30 104,86 Eur. Ieškinio pateikimo metu (2018 m. gruodžio 6 d.) bendrovės mokestinė nepriemoka neįskaitant delspinigių yra 30 147,70 Eur, kurią sudaro: 26 247,15 Eur pridėtinės vertės mokestis. Bendrovės mokestinė nepriemoka, egzistavusi tikrinamojo laikotarpio pabaigoje, yra nepadengta ir sudaro bendrą 28 887,70 Eur sumą. Vilniaus apygardos teismas 2016-10-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5400-567/2016 iškėlė bankroto bylą bendrovei. Ieškovas teigė, kad dėl vadovo neteisėtų veiksmų (atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo) bendrovės mokestinės nepriemokos dalis (egzistavusios tikrintino laikotarpio pabaigai) nebuvo padengta, todėl iš atsakovo turi būti priteista 28 887,70 Eur žalos atlyginimo. Ieškovas reikalavimą dėl žalos priteisimo grindė CK 6.263 str. 2 d., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 12 d. 1 p., taip pat nurodė, kad vadovas turi atlyginti administraciniu nusižengimu padarytą žalą, kuri pasireiškė negautomis pajamomis. Ieškovas teigė, kad atsakovas, neturėdamas finansinių galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo. Pateiktuose UAB „Deivra“ ir UAB „Minitransa“ tarpusavio užskaitų aktuose matyti, kad laikotarpyje nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Deivra“ pagal UAB „Minitransa“ prašymus atliko 23 816,15 Eur dydžio mokėjimus už bendrovę, turint įsiskolinimą valstybės biudžetui. Taip pat UAB „Deivra“ ir UAB „Minitransa“ vykdė ir kitų tarpusavio skolų užskaitymus už bendrą 34 278,03 Eur sumą. UAB „Minitransa“ didžiojoje knygoje nurodyta, kad bendrovė laikotarpyje nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. per atskaitingus asmenis vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, bendra VMI prie FM teises pažeidžiant atliktų mokėjimų suma pagal UAB „Deivra“ ir UAB „Minitransa“ tarpusavio užskaitų aktų ir UAB „Minitransa“ didžiosios knygos duomenis yra 55 898,07 Eur. Ieškovas pabrėžė, kad UAB „Deivra“ ir UAB „Minitransa“ yra susijusios įmonės, UAB „Deivra“ yra UAB „Minitransa“ akcininkė, o UAB „Deivra“ vadovė A. K. yra UAB „Minitransa“ buvusio vadovo A. K. sutuoktinė. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais, iš bendrovės kasos dokumentų, UAB „Deivra“ ir UAB „Minitransa“ tarpusavio užskaitų aktų ir UAB „Minitransa“ didžiosios knygos matyti, jog bendrovė laikotarpyje nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. disponavo ne mažesne nei 55 898,07 Eur pajamų suma, tai įrodo, kad ji buvo pajėgi geranoriškai atsiskaityti su VMI prie FM ir visiškai padengti tikrintino laikotarpio pabaigai (2016 m. balandžio 30 d.) metu buvusią 30 104,86 Eur dydžio mokestinę nepriemoką, kuri sudarė tik 53,86 proc. gaunamų pajamų. Ieškovas teigė, kad CK 6.930¹ str. numatytos kreditorių reikalavimo tenkinimo tvarkos pažeidimas ir dėl to kilusi žala yra asmeninė vadovo atsakomybė, o dėl neteisėtų veiksmų likusi nepadengta mokestinė nepriemoka (nuostoliai) yra subsidiari bendrovės ir vadovo atsakomybė, bendrovei padengus nepriemoką, VMI prie FM nereikalaus iš vadovo žalos atlyginimo už jau padengtą nepriemoką.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas bando išieškoti 26 247,15 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir 3900,55 Eur gyventojų pajamų mokesčio mokestines nepriemokas, kurios yra viešosios teisės reglamentuojami dalykai pagal civilinės teisės normas, mokesčiai nėra ieškovo pajamos, todėl mokestinė prievolė negali būti kvalifikuojama kaip negautos pajamos, mokesčiai renkami į valstybės biudžetą, o ieškovo užduotis yra jas administruoti, todėl tai nėra ieškovo pajamos ar kitoks pelnas, CK 6.249 str. nenustato, kad mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta žala. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų, ar prasidėjus vėlavimui mokėti mokesčius, jis inicijavo lėšų nuo įmonės sąskaitos nurašymo procedūrą, ėmėsi kitų priemonių mokestinei nepriemokai išieškoti, ieškovas turėjo galimybę savo teises apginti bankroto procese, tačiau šia teise nepasinaudojo, jis nėra nurodytas Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintame kreditorinių reikalavimų sąraše, pagal kasacinio teismo praktiką siekiant taikyti įmonės vadovui civilinę atsakomybę yra būtina nustatyti visas jos sąlygas, kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad valdymo organų nariams atsakomybė už fiduciarinių pareigų pažeidimą kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai, bendrovės sandorių retrospektyvinis vertinimas įmonei tapus bankrutuojančia yra ne ieškovo, bet bankroto administratoriaus prerogatyva. Nustatęs, kad tyčiniais veiksmais bendrovė buvo valdoma neatsakingai ir dėl to bendrovė patyrė žalos, bankroto administratorius turi teisę reikšti reikalavimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareikštas ieškinys rodo, kad ieškovas iš esmės atlieka bankroto administratoriaus funkciją, tai yra vertina, ar dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo kilusios teisinės pasekmės pažeidė jo kaip kreditoriaus interesus ir siekia įmonės vadovo tiesioginės atsakomybės, tačiau toks atsiskaitymo sandorių vertinimas nėra priskirtas ieškovo kompetencijai, todėl laikytina, kad ieškovas veikia išeidamas iš savo kompetencijos ribų, taigi, veikai be teisinio pagrindo. Administraciniame nutarime konstatuota, kad atsakovas atlikdamas atsiskaitymus atitinkama tvarka siekė palaikyti einamąją įmonės veiklą, tai rodo, kad atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nebuvo tyčinis veiksmas siekiant sumažinti ieškovo galimybes išsiieškoti nepriemoką. Atsakovas taip pat teigė, kad BUAB „Minitransa“ nėra likviduota, todėl ieškovo teiginiai, kad bankroto procesas savaime patvirtina nepajėgumą įvykdyti mokestines prievoles nepagrįstas, ieškovo nurodoma teismų praktika suformuluota baudžiamosiose bylose, nagrinėjamu atveju nei atsakovas, nei BUAB „Minitransa“ baudžiamojon atsakomybėn patraukti nebuvo, todėl nėra pagrindo vadovautis išaiškinimais, nurodytais 2018 m. birželio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas siekia prisiteisti mokestinę nepriemoką tiesiai iš įmonės vadovo apeinant bankroto procesą, tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog pavienio kreditoriaus kreipimasis į teismą su reikalavimu atlyginti žalą, padarytą įmonės vadovo veiksmais, neužtikrintų įmonės kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų kreditorinių reikalavimų tenkinimo taisykles įstatymas numato tik vienintelę išimtį, kada kreditorius galėtų pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkui ar valdymo organo nariui – jei bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl darytina išvada, kad kreditorius bankroto proceso metu gali reikšti tik netiesioginį ieškinį bendrovės akcininkui pagal CK 2.50 str. 3 d., jei žala padaryta visiems kreditoriaus kaip interesų grupei. Atsakovas teigė, kad atsiskaitymų eiliškumas nebuvo nukreiptas tik į ieškovo teisių pažeidimą, nes lygiai taip pat pažeidė ir kitų kreditorių galimybes atgauti skolą, tai rodo, kad ieškovas neįrodė būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – kad atsakovas tyčiniais veiksmais veikė specifiškai siekdamas pažeisti išskirtinai tik vieno ieškovo interesus.
3. Tretysis asmuo BUAB „Minitransa“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad teismų praktikoje vyrauja nuomonė, jog atsakovas, išmokėjęs įmonės darbuotojui atlyginimo įsiskolinimą, nors tuo metu įmonė buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai, šios kreditorės teisių nepažeidė, nes pirmiau atsiskaityti su darbuotojais jį įpareigojo įstatymas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis. Nors ieškovas teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai konstatuoti įsiteisėjusiu nutarimu administracinio nusižengimo byloje vien šio fakto nepakanka tam, kad galima būtų konstatuoti aplinkybę, jog atsakovas savo neteisėtais veiksmais ieškovei padarė 28887,70 Eur žalą, kadangi administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už UAB „Minitransa“ tinkamą prievolės neįvykdymą sąlygų, todėl administracinėje byloje nustatyti faktai, savaime nesudaro pagrindo tenkinti civilinio ieškinio, atsakovas administracinėje byloje buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn už atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimą, o ne už vengimą ar atsisakymą sumokėti mokesčius, iš byloje esančios medžiagos nėra galimybės konstatuoti, jog bendrovės prievolės laiku neįvykdymas buvo dėl įmonės vadovo tyčios, sąmoningo siekimo pažeisti būtent ieškovo interesus, o ne siekio derinti visų įmonės kreditorių bei pačios įmonės interesus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, kuomet jis, kaip įmonės vadovas, siekė apsaugoti labiausiai pažeidžiamo kreditoriaus - darbuotojo interesus, nėra pakankamas pagrindas vadovo civilinei atsakomybei konstatuoti ir žalai iš jo priteisti. Tretysis asmuo taip pat teigė, kad ieškovas reiškia du alternatyvus reikalavimus, kuriais siekia savo pažeistų teisių gynimo: vienu iš jų yra reiškiamas ieškinys BUAB „Minitransa“ buvusiam vadovui dėl 28 887,70 Eur žalos atlyginimo, kitu yra pareikštas 31 537,22 Eur finansinis reikalavimas BUAB „Minitransa“ bankroto byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kreditoriaus tiesioginis ieškinys bankrutuojančios įmonės vadovui iki įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes neužbaigus bankroto bylos, be kito ko, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio, vadovaujantis tokia kasacinio teismo praktika ieškovo ieškinys turėtų būti nagrinėjamas BUAB „Minitransa“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistravus įmonę iš Juridinių asmenų registro.
Šalies argumentai
4. Ieškovas dublike nurodė, kad teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad žalos, padarytos administraciniu nusižengimu, atlyginimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, ieškovas ieškiniu siekia žalos, pasireiškusios negautomis pajamomis, atlyginimo iš atsakovo, o ne mokesčių išieškojimo iš BUAB „Minitransa“, reglamentuojamo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pajamos iš mokesčių, gaunamos į biudžetą pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, yra valstybės biudžeto pajamos, vadovaujantis šia nuostata, darytina išvada, jog BUAB „Minitransa“ nesumokėti mokesčiai, kuriuos BUAB „Minitransa“ būtų sumokėjusi, jei ieškovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, yra negautos valstybės biudžeto pajamos, kurios pripažintinos žala kaip tą numato CK 6.249 str. 1 d. Ieškovas šioje byloje veikia kaip valstybės mokesčių administratorius, į kurio valdomą sąskaitą BUAB „Minitransa“ turėjo sumokėti mokesčius, ir siekia žalos, padarytos valstybės biudžetui, o ne VMI prie FM, kaip biudžetinės įstaigos, biudžetui, atlyginimo. Ieškovas pažymėjo, vykdė išieškojimą iš BUAB „Minitransa“ sąskaitų, priimdama nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojų sąskaitų, teigė, kad 2018 m. lapkričio 29 d. mokestinės nepriemokos grąžinimo iš VĮ Turto banko protokolu Nr. 452 VMI prie FM 30 637,53 Eur mokestinę nepriemoką yra susigrąžinusi ir toliau siekia mokestinės nepriemokos susigrąžinimo BUAB „Minitransa“ bankroto procese. Ieškovas pažymėjo, kad prašo atlyginti žalą iš atsakovo subsidiariai su BUAB „Minitransa“ ir tenkinus VMI prie FM ieškinį šioje byloje atsakovui tektų atlyginti žalą tik tokiu atveju, jei nebūtų patenkintas VMI prie FM finansinis reikalavimas BUAB „Minitransa“ bankroto procese ir tik tokia apimtimi, kuria finansinis reikalavimas nebūtų tenkintas. Nurodė, kad valstybė ir jos institucijos, kaip ir bet kuris kitas fizinis ar juridinis asmuo, turi teisę ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus teisme, kaip tą numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalis, o bet koks ribojamas pačiam asmeniui vertinti, ar buvo pažeista jo teisė reikštų nepateisinamą teisės į teisminę gynybą ribojimą. Pažymėjo, kad pažeidžiant mokėjimų eiliškumą atliktų mokėjimų suma yra 55 898,07 Eur, kaip matyti iš su atsiliepimu pateiktos Vilniaus apygardos teismo nutarčių, VMI prie FM ieškinio suma yra 28 887,70 Eur, patvirtintas VSDFV Vilniaus skyriaus ir Alytaus skyriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje yra 10 069,17 Eur, taigi, turimų lėšų užteko atsiskaityti su visais pirmesnės eilės kreditoriais, vien tai, kad ieškovas galimai nebuvo vienintelis kreditorius, kurio teisės buvo pažeistos atsakovo veiksmais, nereiškia, kad atsakovo veiksmai nebuvo nukreipti į VMI prie FM.
Atsiliepimas
5. Atsakovas triplike nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus, papildomai nurodė, kad bylose, kuriomis remiasi ieškovas aplinkybės buvo ne tapačios, tuo tarpu Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. AN2-429-397/2017, kurios aplinkybės panašios šios bylos aplinkybėms, Valstybinės mokesčiu inspekcijos prašymas dėl nuostoliu priteisimo paliktas nenagrinėtu. Pažymėjo, kad ieškovo suformuluotas reikalavimas yra ydingas, nes prašoma priteisti žalą iš dviejų asmenų, tačiau atsakovu byloje yra tik A. K., UAB „Minitransa“ nėra atsakovas byloje, taigi, reikalavimas yra nukreiptas į atsakovu nepatrauktą asmenį, be to, UAB „Minitransa“ nebeegzistuoja, o yra bankrutuojanti UAB „Minitransa“ (tretysis asmuo šioje byloje), BUAB „Minitransa“ ieškovas jau yra pareiškęs kreditorinį reikalavimą 30 637,53 Eur sumai. LR CK 6.245 straipsnio 5 d. nustatyta, kad kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Ieškovas savo kreditorinį reikalavimą skolininkui (BUAB „Minitransa“) yra pareiškęs, tačiau šiuo metu nėra įstatyme nustatytų sąlygų reikšti ieškinį atsakovui (subsidiariam skolininkui), BUAB „Minitransa“ nėra atsisakiusi patenkinti ieškovo reikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdyje ieškovas ir atsakovė iš esmės palaikė procesiniuose dokumentuose išsakytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys netenkintinas
7. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. spalio 21 d. nutartimi UAB „Minitransa“ buvo iškelta bankroto byla. Nutartyje konstatuota, kad pagal 2015 m. balanso duomenis UAB „Minitransa“ jau 2015 metais buvo nemoki, pagal 2016 m. balandžio 1 d. duomenis ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudarė 175 386 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 255 149 Eur, pagal 2016 m. rugsėjo 19 d. balanso duomenis įmonės turtas sudarė 131 554 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 120 148 Eur, tai yra įmonės būsena išliko nemoki. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartimi patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos reikalavimas 31 537,22 Eur sumai.
8. Kaip matyti iš ieškovo pateiktų informacinės veiklos duomenų, 2015 m. gruodžio 1 d. UAB „Minitransa“ turėjo 4 514,88 Eur mokestinę prievolę, susidedančią iš gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, vėliau UAB „Minitransa“ mokestinių prievolių valstybės biudžetui apimtis didėjo, tačiau pagrindas išliko tapatus. 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Minitransa“ turėjo 30 253,80 Eur dydžio mokestinę prievolę biudžetui.
9. Remiantis rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. buvo UAB „Minitransa“ vadovas. UAB „Deivra“ yra UAB „Minitransa“ akcininkė, A. K., atsakovo A. K. sutuoktinė yra UAB „Deivra“ vadovė.
10. Byloje esantys prašymai dėl lėšų pervedimo, tarpusavio užskaitymo aktai patvirtina aplinkybę, kad UAB „Deivra“ laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. gegužės mėnesio apmokėdavo UAB „Minitransa“ įsipareigojimus, tokiu būdu mažindama savo įsipareigojimus UAB „Minitransa“. 2016 m. birželio 14 d. operatyvinio patikrinimo pažymoje konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Deivra“ pagal UAB „Minitransa“ prašymus atliktų mokėjimų suma sudaro 23 816,13 Eur, atliekant mokėjimus buvo pažeistas CK 6.930 ¹ str. 2016 m. gegužės 19 d. paaiškinime ieškovui atsakovas nurodė, kad didžioji dalis PVM skolos atsirado įmonei grąžinus finansinio lizingo būdu įsigytus ir pilnai neišmokėtus automobilius, įmonės veikla be krovininių automobilių sustojo, tačiau liko dalis darbuotojų, kuriems atsirado mokėtinas Sodrai mokestis, taip pat liko seni įsiskolinimai kitiems tiekėjams, atsakovas nurodė, kad svarstys variantus dėl skolų restruktūrizavimo ar perkėlimo.
11. 2016 m. spalio 3 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimu A. K. buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 50 ⁶ str. dėl to, kad būdamas UAB „Minitransa“ vadovu nustatyta tvarka ir terminais nevykdė mokestinių įsipareigojimų. Nutarime konstatuota, kad bendrovės mokestinė nepriemoka 2016 m. gegužės 23 d. buvo 30 511,01 Eur, bendrovė, būdama įsiskolinusi valstybės biudžetui, pirmenybę suteikė atsiskaitymams su kitais kreditoriais tokiais veiksmais pažeisdama CK 6.930 ¹ str. numatytą eiliškumą. Iš nutarimo matyti, kad bylos nagrinėjimo metu A. K. su pažeidimu sutiko, kaltę pripažino, teigė, kad tai įvyko dėl nepakankamos patirties vadovaujant įmonei, nes pradėjo vadovauti įmonei, kai pastaroji buvo kritinėje padėtyje, įmonės buhalteriją vykdė buhalterinė įmonė, visi kreditoriai reikalavo pinigų, atsiskaitymo eiliškumų pažeidimas turėjo priežastį.
12. Nagrinėjamoje byloje ieškovas – bankrutuojančios UAB „Minitransa“ kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos reiškia subsidiarų reikalavimą bankrutuojančios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Taigi, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos visos pretenzijos/reikalavimai bankrutuojančiai bendrovei turi būti reiškiami ĮBĮ nustatyta tvarka. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas yra pateikęs reikalavimą UAB „Minitransa“ bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2019 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2326-567/2019 patvirtino kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM kreditorinį reikalavimą 31 537,22 Eur sumai, todėl atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo argumentas, kad UAB „Minitransa“ galėtų būti atsakovu šioje byloje (CPK 279 str. 4 d.). Kita vertus, sutiktina su atsakovo atstovės pozicija, kad ieškovo pateiktas reikalavimas yra ydingas, nes juo prašoma priteisti subsidiariai su UAB „Minitransa“ (pagrindinis skolininkas) 28 887,70 Eur žalos atlyginimą, ieškovui nenurodant, kokiam teismo sprendimu patvirtintam reikalavimui byloje nagrinėtinas reikalavimas yra subsidiarus. Taip pat sutiktina su atsakovės atstovės argumentu, kad tinkamu ieškovu šioje byloje negali būti Valstybinė mokesčių inspekcija, nes ji yra tik mokestines nepriemokas administruojanti institucija, tačiau vien minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo atmesti ieškinį, nes ieškinio reikalavimai galėjo būti patikslinti bylos nagrinėjimo metu. Esminę reikšmę šioje byloje turi tai, kad ieškovas neįrodė sąlygų, būtinų atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Tokia išvada grindžiama šiais argumentais.
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė gali kilti šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 44 punktą). Kaltė yra būtinoji bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlyga, nepriklausomai nuo pagrindo, kuriuo yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kitaip tariant, bendrovės vadovas visais pirmiau įvardytais pagrindais atsako tik už savo kaltus veiksmus, tačiau, priklausomai nuo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrindo, skiriasi reikalaujama kaltės forma. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą)) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (žr., pvz., pirmiau minėtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktą). Bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, ex officio organizuoja kasdienę bendrovės veiklą (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis), atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas). Šios funkcijos ir yra tos pagrindinės funkcijos, kurios identifikuoja bendrovės vadovą kaip vieną svarbiausių figūrų, dalyvaujančių juridinio asmens veikloje, vien aptariamų funkcijų apibrėžimai rodo, kad bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, turi plačius įgaliojimus bendrovės valdymo procese. Tačiau kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ir kokie platūs yra bendrovės vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, įgaliojimai, tai nereiškia, jog šio subjekto atsakomybė yra neribota ir kartu neindividualizuota, t. y. kad jis automatiškai atsako pagal visas prievoles, kurios atsiranda kaip juridinio asmens vykdomos veiklos pasekmė; sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo bendrovės vadovui klausimą, būtina identifikuoti, ar pareigos, kurių pažeidimas yra įrodinėjamas reikalaujant žalos atlyginimo, priskirtos vadovo kompetencijai, ar bendrovės vadovas pažeidė šias (jo kompetencijai priskirtas) pareigas ir ar įrodinėjama žala yra būtent bendrovės vadovui tenkančių pareigų pažeidimo pasekmė; sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018). 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad darbuotojams privalo būti laiku mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos, susijusios su darbo santykiais, – toks imperatyvus nurodymas išplaukia iš ne vienos darbo įstatymo normos (pvz., DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 93 straipsnis, 141 straipsnio 1–3 dalys, 176 straipsnio 2 dalis, 207 straipsnio 1 dalis ir kt.), tas pats pasakytina ir apie mokestinių prievolių valstybei vykdymą (pvz., Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktas ir kt.), kita vertus, prievolė laiku mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, ir prievolė laiku mokėti mokesčius yra pačios bendrovės, kaip atitinkamai darbdavio (DK 16 straipsnis) ir mokesčių mokėtojo (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis), prievolės. Šios prievolės nėra bendrovės vadovo asmeninės prievolės, vadinasi, atsakovo civilinė atsakomybė dėl žalos, atsiradusios bendrovei nevykdant aptariamų prievolių, nėra galima vien tik vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo pagrindu; atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinė atsakomybė už bendrovės prievolių, susijusių su darbo užmokesčio ir kitų išmokų darbo santykių kontekste mokėjimu ir mokesčių valstybei mokėjimu, nevykdymą yra galima nebent atsakomybės už fiduciarinių pareigų bendrovei nevykdymą forma. Tokiu atveju, kaip aukščiau nurodyta, vadovo atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (pagal CK 6.263 straipsnį), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo, kai jam padaryta žala, kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vadovams ir (ar) dalyviams neribojamas bankroto proceso stadijos. Toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų (CK 6.263 straipsnis)-(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-219/2017).
14. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį grindžia atsakovo veiksmais atliekant lėšų pervedimus nesilaikant CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo reikalavimo, administracinėje byloje priimtu nutarimu atsakovo atžvilgiu, CK 6.263 str., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 str. 12 d. 1 p. bei 12 p. numatytomis pareigomis įmonės vadovui, CK 2.33 str., 2.50 str., bendromis Civilinio kodekso nuostatomis dėl civilinės atsakomybės taikymo bei teismų praktika.
15. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 28 887,70 Eur žalos, kuri pasireiškė atsakovui nesumokėjus mokesčių valstybei, teigdamas, kad tokiu būdu valstybė patyrė žalą negautų pajamų forma. Ieškovas teigė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Deivra“ pagal UAB „Minitransa“ prašymus atliko 23 816,15 Eur dydžio mokėjimus už UAB „Minitransa“ pastarajai turint įsiskolinimą biudžetui, taip pat UAB „Deivra“ ir UAB „Minitransa“ vykdė ir kitų tarpusavio skolų užskaitymus už bendrą 34 278,03 Eur sumą, didžiojoje knygoje nurodyta, kad bendrovė laikotarpyje nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. per atskaitingus asmenis vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, bendra ieškovo teises pažeidžiant atliktų mokėjimų suma pagal UAB „Deivra“ ir UAB „Minitransa“ didžiosios knygos duomenis yra 55 898,07 Eur. Byloje nekilo ginčo dėl tos aplinkybės, kad UAB „Deivra“ yra UAB „Minitransa“ akcininkė, UAB „Deivra“ vadovė yra atsakovo sutuoktinė. Ieškovo teigimu, minėtos sumos turėjo būti nukreiptos atsiskaitymams su ieškovu, todėl nurodytais veiksmais buvo padaryta žala ieškovei.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes tai nėra neteisėtų veiksmų rezultatas. Mokestinės prievolės kyla mokesčių įstatymu nustatytais pagrindais – įvykus apmokestinamai atitinkamu mokesčiu ūkinei ar finansinei operacijai; žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, tačiau žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų; atsakingas dėl neįvykdytų mokestinių prievolių asmuo mokesčių įstatymų pagrindu yra juridinis asmuo kaip mokesčio mokėtojas - mokestį išskaičiuojantis asmuo (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 17, 18 punktai). Šios mokestinės prievolės kyla mokesčių įstatymu nustatytais pagrindais - įvykus apmokestinamai atitinkamu mokesčiu ūkinei ar finansinei operacijai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-70-976/2017, kt.). Taigi, nagrinėjimu atveju bendrovės mokestinių prievolių neįvykdymą ieškovas nepagrįstai laiko žala (negautomis pajamomis), už kurią yra atsakingas buvęs įmonės vadovas. Ieškovo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 taip pat pažymėta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan., tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį. Skirtingai nei civilinės atsakomybės prievolė, mokestinė prievolė negalėtų būti mažinama atsižvelgiant į nukentėjusio asmens (t. y. šiuo atveju valstybės) kaltę ar į žalą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282 straipsnis)-(nutarties 20 punktas). Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (nutarties 23 punktas), neįvykdytą mokestinę prievolę vertinant civilinės atsakomybės aspektu – kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (nutarties 29 punktas).
16. Remiantis šioje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. spalio 3 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimu A. K. buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 50 ⁶ str. dėl to, kad būdamas UAB „Minitransa“ vadovu nustatyta tvarka ir terminais nevykdė mokestinių įsipareigojimų. Ieškovas teigė, kad CK 6.263 str. yra įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad nepadarytų kitam asmeniui žalos, pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir už kitų šiame ir kituose įstatymuose nustatytų pareigų vykdymą, atitinkamai šių teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos sukelia vadovo materialinę atsakomybę, tokiu reguliavimu siekiama apriboti bendrovės vadovų galimybes, pasinaudojant savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybe elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, siekiant sutrukdyti vykdyti nesąžiningas verslo schemas įstatyme įvirtinamos kreditorių interesų apsauginės priemonės, kurių viena – turtinės atsakomybės vadovui taikymas. Tačiau pažymėtina, kad siekiant taikyti civilinę atsakomybę, turi būti įrodyti ne tik neteisėti veiksmai, bet ir jų priežastinis ryšys su kilusia/prašoma priteisti žala, pagrįstas žalos faktas (CK 6.247 str., 6.249 str.), be to, gali būti paneigta skolininko kaltės prezumpcija (CK 6.249 str.).
17. Šioje byloje nekilo ginčo dėl to, kad UAB „Minitransa“ vykdant atsiskaitymus per UAB „Deivra“ buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatyta atsiskaitymų su kreditoriais tvarka, tačiau jokių kitų neteisėtų ar nesąžiningų atsakovo veiksmų ieškovas neįrodinėjo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pripažintas kaltu baudžiamojo proceso tvarka, bankrotas būtų pripažintas tyčiniu ar duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad paminėti atsiskaitymai buvo vykdyti nesant faktinio ar teisinio pagrindo bei turint tiesioginį tikslą išvengti prievolių valstybės biudžetui vykdymo. Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 30 d. nutarimo turinio matyti, kad A. K. su pažeidimu sutiko, kaltę pripažino, teigė, kad tai įvyko dėl nepakankamos patirties vadovaujant įmonei, nes pradėjo vadovauti įmonei, kai pastaroji buvo kritinėje padėtyje, įmonės buhalteriją vykdė buhalterinė įmonė, visi kreditoriai reikalavo pinigų, atsiskaitymo eiliškumų pažeidimas turėjo priežastį. Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. UAB „Minitransa“ vykdė veiklą (mokėjo kelių mokesčius įvairiose šalyse, pirko kurą, kitas prekes, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams ir pan.). Pažymėtina, kad būtent veiklos vykdymas sąlygojo UAB „Minitransa“ prievolę mokėti gyventojų pajamų, pridėtinės vertės mokesčius bei mokesčių nepriemokų didėjimą. 2016 m. gegužės 19 d. paaiškinime ieškovui atsakovas nurodė, kad didžioji dalis PVM skolos atsirado įmonei grąžinus finansinio lizingo būdu įsigytus ir pilnai neišmokėtus automobilius, įmonės veikla be krovininių automobilių sustojo, tačiau liko dalis darbuotojų, kuriems atsirado mokėtinas Sodrai mokestis, taip pat liko seni įsiskolinimai kitiems tiekėjams. Minėti paaiškinimai bei rašytinių įrodymų dėl vykdytos veiklos visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad mokėjimo eiliškumų pažeidimų tikslas buvo siekis išvengti prievolių valstybei vykdymo. Ieškovas nurodė, kad UAB „Deivra“ buvo UAB „Minitransa“ akcininkė, UAB „Deivra“ vadovė buvo atsakovo sutuoktinė, dėl šios aplinkybės ginčo byloje nekilo, tačiau teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje paminėta aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes neįrodo, kad vykdytais įskaitymais buvo ketinama sumažinti galimybę įvykdyti prievoles valstybei arba jos visiškai išvengti. Taigi, įrodymų visuma sudaro pagrindą laikyti įtikinamais atsakovo argumentus, kad lėšų pervedimai, vykdyti pažeidžiant CK 6.930¹ str. numatytą eiliškumą, buvo vykdyti siekiant išsaugoti įmonės veiklą, nei priešingai (CPK 185 str.). Dėl nurodyto, darytina išvada, kad taip pat ieškovas neįrodė teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp jo nurodomų neteisėtų atsakovo veiksmų bei nurodomos žalos, be to, bylos duomenys sudaro pagrindą laikyti nuneigta atsakovo kaip įmonės vadovo kaltės prezumpciją. Įstatymai aiškiai reglamentuoja, kad už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o fizinių asmenų atsakomybė galima išskirtiniais atvejais. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklę fizinių asmenų (juridinio asmens dalyvių) pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles gali būti pripažinta tais atvejais, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai buvo nesąžiningi ir būtent dėl šių veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nors ir sutiktina su ieškovo argumentu, kad lėšų pervedimas kitiems kreditoriams per UAB „Deivra“ sąlygojo mokesčių nesumokėjimą valstybei, byloje nėra pakankamai duomenų, kad paminėtų veiksmų tikslas buvo siekis išvengti mokesčių sumokėjimo, bei, kad būtent minėtų atsiskaitymų pažeidžiant CK 6.930 ¹ str. vykdymas sąlygojo įmonės nemokumą.
18. Taigi, bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovą įrodžius sąlygas, būtinas atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Bylos duomenys taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti nustatytu išskirtinę situaciją, kaip tai numatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartyje, kuria remiasi ieškovas (ieškinio 5 dalies 1, 2 pastraipos). Pažymėtina, kad ir kitose ieškovo nurodomose kasacinio teismo bylose faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į šią bylą, todėl juose pateikti išaiškinimai nesudaro pagrindo ieškinį tenkinti.
19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
20. Atmetus ieškinį 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki įsiteisės teismo sprendimas (CPK 150 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.