Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1010-562/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-02
Bylos Nr.: e2A-1010-562/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-16678-2022-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rosita Patackienė
Suinteresuotas asmuo: A. A., I. A., G. Š.
Pareiškėjas: Vilniaus miesto savivaldybės

Kategorijos

3.4.4.15.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1010-562/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16678-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.15.3.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2023 m. birželio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jo perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, suinteresuotieji asmenys I. A., G. Š., A. A.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė pateikė pirmosios instancijos teismui pareiškimą, kuriuo prašė pripažinti bešeimininkiu daiktu ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ūkinį pastatą, kurio žymėjimas plane 5I1/m, 4I2/m, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėja nurodė, jog adresu (duomenys neskelbtini), yra prastos būklės, apleistas ūkinis pastatas. Patikrinus Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenis, jokių duomenų apie ūkinį pastatą nebuvo rasta. Vilniaus miesto savivaldybė, neturėdama jokių duomenų apie šio, Nekilnojamojo turto registre ir kadastre neregistruoto objekto savininką ar teisėtą valdytoją, teisės aktų nustatyta tvarka pradėjo vykdyti ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perėmimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūrą. 2020 m. lapkričio 3 d. buvo surašytas statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas Nr. 1, kuriuo į apskaitą buvo įtrauktas ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Iš statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas), sąraše ir apskaitos akte nurodytų duomenų – sandėliai, adresu (duomenys neskelbtini), blogos būklės, mūriniai – galima identifikuoti, dėl kokio objekto yra pradėtos pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūros. Siekiant nustatyti minėto ūkinio pastato savininkus ar kitus asmenis, turinčius turtinių teisių į šį daiktą, buvo imtasi visapusiškų priemonių galimiems savininkams ar kitiems asmenims, turintiems turtinių teisių į ūkinį pastatą, išsiaiškinti. Tuo tikslu Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje www.vilnius.lt nuo 2019 m. birželio 4 d. iki kreipimosi į teismą dienos, skelbiama informacija apie galimai bešeimininkį turtą – ūkinį pastatą, ir kviečiami atsiliepti savininkai bei asmenys, turintys turtinių teisių į šį statinį. Nuo 2021 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje papildomai dar skelbiamas atskiras pranešimas, kviečiantis atsiliepti savininkus ar kitus asmenius, turinčius turtinių teisių į ūkinį pastatą. Senamiesčio seniūnija ir ant pačio ūkinio pastato pakabino skelbimą. Informacija apie pradėtą ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą ir kvietimas atsiliepti asmenims, turintiems turtinių teisių į minėtą statinį, buvo skelbiama ir seniūnijos informaciniame stende, ir nacionaliniame laikraštyje „Vakaro žinios“.

3. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad į Senamiesčio seniūniją elektroniniu laišku kreipėsi buto, esančio (duomenys neskelbtini) gyventojas, kuris pateikė buto, adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro išrašo kopiją ir nurodė, kad šiam butui priklauso sandėliukas (duomenys neskelbtini). 2022 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto savivaldybė elektroniniu laišku gavo buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčio A. A. pranešimą, kuriuo buvo informuojama, kad jis su sutuoktine butą įsigijo „2017 m. spalio 2 d. notarinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kurioje be kitų daiktų paminėtas ir perduodamas kieme esantis butui priskirtas sandėliukas, kuris Nekilnojamojo turto registre nėra registruotas (sutarties 2.3 punktas)“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nuomone, butų (duomenys neskelbtini), savininkai galimai turi suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl juos įtraukė į bylą suinteresuotais asmenimis. Visgi, pareiškėja taip pat akcentavo, kad turimi duomenys – Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame nėra nurodyta, kad butas įsigytas su sandėliuku, bei buto pirkimo – pardavimo sutartis, kuriame nėra nurodyta jokių su butu įsigyto sandėliuko identifikacinių požymių, patvirtina, jog butų, adresu (duomenys neskelbtini), savininkai nelaikytini ūkinio pastato ar atskirų jo patalpų – sandėlių savininkais. Tai, kad jie galimai naudojosi/naudojasi ar jiems buvo priskirtas „kieme esantis <...> sandėliukas“, aiškiai jo neidentifikuojant, savaime jiems jokių nuosavybės teisių nesukuria.

Atsiliepimas

4. Suinteresuotas asmuo G. Š. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra pirktas 2017 metais, o ūkinis pastatas yra traktuotinas kaip buto priklausinys. 2022 m. balandžio mėnesį Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūnijai išsiuntė el. laišku Registrų centro išrašą, kuriame nurodoma, kad butui priklauso rūsys/sandėlis, tačiau savivaldybė, nuo balandžio mėnesio pradžios turėdama suinteresuoto asmens siųstą dokumentą, per tris mėnesius iki savivaldybės skelbime nurodyto laikotarpio pabaigos, neinformavo suinteresuoto asmens apie tai, kad šį dokumentą jie traktuoja kaip neįtikinantį ir kokių veiksmų dar reikalinga imtis, kad sandėliukas liktų jai priklausančio buto žinioje. Pažymėjo, kad keli (duomenys neskelbtini) namo butai yra išnuomoti ir jų šeimininkai apskritai nebuvo informuoti apie esamą situaciją bei nespėjo pateikti savo nuosavybę įrodančių dokumentų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, suinteresuoto asmens nuomone, butų savininkų ir namo gyventojų negalima laikyti tinkamai informuotais apie procesą.

5. Suinteresuotas asmuo I. A. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriu prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad byloje yra pateikta jai ir jos sutuoktiniui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartis, Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 2.3 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, kad pirkėjui perduodamas kieme esantis butui priskirtas sandėliukas. Suinteresuoto asnens nuomone, sandėliukai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre dėl savivaldybės darbuotojų klaidos privatizuojant butą 1992 m. spalio 1 d., o vėlesni turto savininkai nesikreipė į teismą įgyvendindami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio numatytas galimybes, nes tik vienas iš jų naudojosi butu pakankamai ilga laiką, tačiau ir pastarasis butą pardavė per 10 metų ir 5 dienas nuo jo įgijimo. Sandėliukas buvo betarpiškai naudojamas ir perduodamas buto pirkėjams, įskaitant suinteresuotą asmenį I. A. ir jos sutuoktinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje e2YT-1122-433/2023 pareiškėjos pareiškimą tenkino visiškai – pripažino ūkinį pastatą, kurio žymėjimas plane 5I1/m, 4I2/m, esantį (duomenys neskelbtini), bešeimininkiu turtu ir perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašų nustatyta, kad ginčo ūkinis pastatas nėra įregistruotas kaip suinteresuotiems asmenims priklausančių butų priklausinys. Be to, suinteresuoti asmenys butus įgijo mažiau nei prieš dešimt metų. Byloje taip pat nėra kitų įrodymų, patvirtinančių suinteresuotų asmenų nuosavybes teises į ginčo ūkinį pastatą ir/ar teisėtą jo valdymą. Įvertinus byloje surinktus rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prašomas pripažinti bešeimininkiu turtas – ūkinis pastatas, neturi savininko, kito sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo, pareiškėja atliko visus veiksmus, būtinus turtą pripažinti bešeimininkiu ir, esant pagrindo manyti, kad minėtas turtas buvo sukurtas teisėtai, konstatavo, kad yra patenkinti visi teisės aktų nustatyti reikalavimai tam, kad minėtas turtas būtų pripažintas bešeimininkiu ir perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Suinteresuotas asmuo A. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2023 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-1122-433/2023 ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimo pripažinti ūkinį pastatą, kurio žymėjimas plane 5I1/m, 4I2/m, esantį (duomenys neskelbtini), bešeimininkiu turtu ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsiliepimas

8.1. Nurodo, kad suinteresuotas asmuo I. A. pateiktame atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad byloje yra pateikta jai ir jos sutuoktiniui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis, kurios 2.3 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, jog pirkėjui perduodamas kieme esantis butui priskirtas sandėliukas. Suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas pateikto įrodymo, t. y. notarinės pirkimo -pardavimo sutarties nenagrinėjo, o argumentus dėl sandėliuko nuosavybės ignoravo, kaip nereikšmingus ginčo nagrinėjimui, taip pažeisdamas paties teismo įvardintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas ir teismų praktiką.

9. Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo netenkinti suinteresuoto asmens A. A. apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-1122-433/2023. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Nurodo, kad pareiškėja, neturėdama jokių duomenų apie Nekilnojamojo turto registre ir kadastre neregistruoto objekto savininką ar teisėtą valdytoją, teisės aktų nustatyta tvarka pradėjo vykdyti ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perėmimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūrą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, ūkinis pastatas buvo įtrauktas į statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas), sąrašą. 2020 m. lapkričio 3 d., buvo surašytas statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas Nr. 1, kuriuo į apskaitą buvo įtrauktas ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Ant pačio ūkinio pastato buvo skelbiama informacija apie pradėtą jo pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą. Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje www.vilnius.lt nuo 2019 m. birželio 4 d. skelbiama informacija apie galimai bešeimininkį turtą – ūkinį pastatą ir kviečiami atsiliepti savininkai bei asmenys, turintys turtinių teisių į šį statinį. Nuo 2021 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje skelbiamas atskiras pranešimas, kviečiantis atsiliepti savininkus ar kitus asmenius, turinčius turtinių teisių į ūkinį pastatą. Informacija apie pradėtą ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą ir kvietimas atsiliepti asmenims, turintiems turtinių teisių į minėtą statinį, buvo skelbiama ir seniūnijos informaciniame stende, ir nacionaliniame laikraštyje „Vakaro žinios“. Todėl, kaip matyti iš to, kas nurodyta ir ką patvirtina byloje esantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nusprendė, kad „pareiškėja atliko visus veiksmus, būtinus turtą pripažinti bešeimininkiu“ ir konstatavo, jog „yra patenkinti visi teisės aktų nustatyti reikalavimai tam, kad minėtas turtas būtų pripažintas bešeimininkiu ir perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“.

Žemesnės instancijos teismas

9.2. Pažymi, jog priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vertino ir suinteresuoto asmens nurodomą kaip tariamai nenagrinėtą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo 2017 m. spalio 2 d sutartį. Tai yra matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, t. y. suinteresuoto asmens nurodoma sutartis minima ir teismo sprendimo aprašomojoje, ir motyvuojamojoje dalyse. Ji vertintina kitų byloje esančių įrodymų, ginčui taikytinų teisės normų bei aktualios teismų praktikos, kontekste.

9.3. Akcentuoja, kad iš apeliacinio skundo matyti, jog, suinteresuoto asmens manymu, byloje esanti buto, adresu (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 2 d. notarinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopija patvirtina sandėliuko nuosavybę. Jokių kitų įrodymų, galinčių pagrįsti tariamą suinteresuoto asmens bei jo sutuoktinės nuosavybės teisę į ūkinį pastatą ar jo dalį, suinteresuotas asmuo ar jo sutuoktinė nepateikė, tik išreiškė atsiliepime bei apeliaciniame skunde niekuo nepagrįstą nuomonę apie tariamą sandėliukų neįregistravimą Nekilnojamojo turto registre dėl savivaldybės darbuotojų klaidos privatizuojant butą 1992 m. spalio 1 d. Visgi, pareiškėjos nuomone, jei išties būtų buvusi padaryta klaida ir į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitiktų dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, neabejotina, kad keičiantis buto savininkams ši klaida būtų buvusi pastebėta ir ištaisyta remiantis Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad to nedarant nuo buto privatizavimo 1992 metais, kalbėti apie tariamas klaidas nėra jokio pagrindo. Darytina pagrįsta išvada, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

9.4. Nurodo, jog byloje esantys duomenys – Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame nėra nurodyta, kad butas įsigytas su sandėliuku, bei buto pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nėra nurodyta jokių su butu tariamai įsigyto sandėliuko identifikacinių požymių, patvirtina, jog buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininkai nelaikytini ūkinio pastato ar atskiros jo patalpos – sandėlio savininkais. Kieme esantis, tariamai „butui priskirtas“ sandėliukas, jokiais kitais požymiais neapibūdinant ir aiškiai jo neidentifikuojant, savaime jiems jokių nuosavybės teisių nesukuria. Tuo labiau, kad ir pats suinteresuotas asmuo savo apeliaciniame skunde bei jo sutuoktinė atsiliepime į pareiškimą pirmosios instancijos teismui netiesiogiai pripažino, kad ūkinis pastatas ar atskiros jo patalpos – sandėliukai nebuvo įgyti kartu įgyjant nuosavybėn butą, adresu (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

11. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu bei jo perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytas specifinis nuosavybės teisės įgijimas, kai nuosavybės teisė įgyjama į bešeimininkį daiktą (CK 4.58 straipsnis). Įstatyme apibrėžta, kad bešeimininkiu laikomas daiktas, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 straipsnio 1 dalis). Turtas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas yra nežinomas (bešeimininkis turtas), teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės institucijų arba savivaldybės pareiškimą, perduodamas valstybės arba savivaldybės nuosavybėn.

15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo ir saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 3.2 punkte nustatyta, kad daikto pripažinimo bešeimininkiu procesą inicijuoja ta savivaldybės ar valstybės institucija ar įstaiga, tas fizinis ar juridinis asmuo (toliau – asmuo), kurių žinioje toks daiktas yra arba kurie sužino apie tokio daikto buvimą. Daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas inicijuojamas, kai asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, šių Taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka raštu ar kitomis teisėtomis priemonėmis ir būdais praneša mokesčių inspekcijai ar kitai CK 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai finansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kurios pareiškimu, teismui paduodamu suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią bešeimininkis daiktas įtrauktas į jos apskaitą (jeigu įstatymai nenustato ko kita), teismas gali priimti sprendimą perduoti bešeimininkį daiktą valstybei ar savivaldybei.

16. Taisyklių 34-1 punkte yra numatyta, kad siekiant nustatyti statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), savininkus, šių statinių perėmimo ar apskaitos dokumentus surašęs subjektas 6 mėnesius savo interneto svetainėje, seniūnijos, kurios teritorijoje yra statinys, informaciniame stende ir bent kartą – nacionaliniame laikraštyje kviečia atsiliepti savininkus ir asmenis, turinčius turtinių teisių į šiuos statinius.

17. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. D1-449 „Dėl statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašų, apskaitos aktų, jų registrų (registravimo knygų), skelbimų apie siūlymą pripažinti juos bešeimininkiais formų ir jų pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 28 punktą nustatyto turinio skelbimai apie siūlymą pripažinti Statinius bešeimininkiais (toliau – Skelbimai) spausdinami kompiuteriniu būdu. Vienas skelbimų egzempliorius siunčiamas žiniasklaidai su prašymu juos paskelbti periodinėje spaudoje, kitas pridedamas prie apskaitos aktų. Įsakymo 29 punkte nustatyta, kad, siekiant nustatyti statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), savininkus, skelbimai apie kiekviename apskaitos akte apskaitytus Statinius skelbiami ne mažiau nei tris kartus, iš jų bent vieną kartą respublikinėje spaudoje, su ne mažesniais nei 3 mėnesių intervalais tarp skelbimų.

18. Taigi, įstatymas aiškiai nustato, kad prieš paduodant pareiškimą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu, turi būti atliktos tam tikros procedūros – pareiškimas dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, pareiškime turi būti nurodyta, kada daiktas buvo įtrauktas į apskaitą, o šį aktą surašęs subjektas, informaciją apie objektą, kurį siekiama pripažinti bešeimininkiu, skelbia interneto svetainėje, seniūnijos, kurios teritorijoje yra statinys, informaciniame stende ir bent kartą – nacionaliniame laikraštyje ir kviečia atsiliepti savininkus ir asmenis, turinčius turtinių teisių į šį turtą.

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja į pirmosios instancijos teismą dėl nekilnojamojo turto (ūkinio pastato), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, kreipėsi 2022 m. rugpjūčio 11 d. Kartu su pareiškimu, pareiškėja pateikė duomenis, kad minėtas objektas 2020 m. lapkričio 3 d. buvo įtrauktas į pareiškėjos statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašus, kad jis buvo apžiūrėtas, įvertintas ir apskaitytas, surašytas statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas. Vadinasi, pareiškėja į pirmosios instancijos teismą kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo ūkinio pastato įtraukimo į statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktą. Pareiškėja taip pat pateikė duomenis dėl informacijos apie bešeimininkį objektą (ūkinį pastatą) skelbimą – nustatyta, jog 2022 m. sausio 3 d. skelbimas apie siūlymą pripažinti statinius, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), bešeimininkiais, buvo pakabintas ant objekto (ūkinio pastato). Informacija dėl turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrų 2021 m. kovo 25 d. buvo paskelbta laikraštyje „Vakaro žinios“. Informacija buvo skelbiama Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje www.vilnius.lt. Prie pareiškimo pridėtame 2020 m. lapkričio 10 d. Valstybės įmonės „Turto bankas“ rašte yra pateikti duomenys, kad pareiškime minimi objektai, tarp jų ir ūkinis pastatas esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra blogos būklės, neįregistruotas VĮ Registrų centre, todėl negali būti naudojamas pagal tikslinę paskirtį.

20. Taigi, apibendrinant šias byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja, prieš kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu ir jo perdavimo pareiškėjos nuosavybėn, tinkamai atliko reikiamas procedūras. Kita vertus, pažymėtina, jog CK 4.57 straipsnio 2 dalis nustato, kad bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. Nagrinėjamos bylos kontekste nustatyta tai, jog suinteresuoti asmenys teigia, kad pirkimo - pardavimo 2017 m. spalio 2 d. sutarties, pagrindu, kartu su butu, įgijo ir kieme esantį sandėliuką, kurį nuo 2017 metų nuolatos naudoja. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja nurodo, jog suinteresuoti asmenys neturi jokių teisių į ginčo ūkinį pastatą ir tai patvirtina tai, jog ūkinis pastatas apskritai nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir, jog suinteresuotų asmenų pirkimo - pardavimo pateiktoje sutartyje minimas sandėliukas nėra identifikuotas. Aplinkybę, jog ginčo nekilnojamasis turtas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pabrėžė ir pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašų nustatyta, kad ginčo ūkinis pastatas nėra įregistruotas kaip suinteresuotiems asmenims priklausančių butų priklausinys.

21. Vertinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina tai, kad nekilnojamojo daikto valdymo samprata ir atsiradimo pagrindai nenustato, kad nekilnojamojo daikto valdymo registravimas būtų būtinas šio daikto valdymo teisės atsiradimo pagrindas. Be to, Lietuvos teisėje įtvirtinant įgyjamosios senaties instituto reglamentavimą remiamasi nuostata, jog valdymo atsiradimas nesiejamas su valdymo teisiniu įregistravimu (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 straipsnis). Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą, nekeliant reikalavimo valdymą registruoti. CK 4.27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kokiu pagrindu atsiranda nekilnojamojo daikto valdymas. Taigi nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti fiziškai užvaldžius daiktą, taip pat daikto fiziškai neužvaldžius, bet kai perduodantis valdyti daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jei nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti.

22. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. G. v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ „Varėnos miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-399/2010). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Prienų turgus“, Kauno apskrities viršininko administracija, Prienų rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-291/2010). Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria teisinį nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras, A. P., B. N., D. A., bylos Nr. 3K-3-412/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos prašymą dėl leidimo įgyvendinti teismo pripažintą teisę, bylos Nr. 3K-3-364/2009).

23. Taigi, teisinė registracija, minėta, yra išvestinio pobūdžio veiksmas, kurio tikslas ir paskirtis neatitinka įstatymu apibrėžto nekilnojamojo daikto valdymo esmės ir pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas teisinė registracija nenurodyta kaip valdymo sampratos elementas ar valdymo atsiradimo pagrindas. Pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo. Todėl asmeniui (šioje byloje suinteresuotiems asmenimis), kurie teigia, jog nekilnojamąjį turtą valdė ir naudojo, turėjo būti suteikta galimybė įrodyti šias aplinkybes. Juolab, vertinant tai, jog tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-257/2013; 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas). Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2014; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-916/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013 ir kt.).

24. Nagrinėjamoje byloje, nors pirmosios instancijos teismas sprendime ir nurodė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių į ginčo ūkinį pastatą ir/ar teisėtą jo valdymą, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio taip pat matyti, jog teismas iš esmės nenagrinėjo aplinkybių, kurios yra svarbios vertinant pareiškimo dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu pagrįstumą, t. y. dėl suinteresuotų asmenų valdymo teisės, susijusios su ginčo nekilnojamuoju turtu, egzistavimo. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo suinteresuotas asmuo, teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje nevertino suinteresuotų asmenų pateiktos pirkimo - pardavimo sutarties reikšmės nagrinėjamam ginčui, nesiaiškino, ar pirkimo - pardavimo sutarties 3.2 punkte nurodomas pirkėjui perduodamas kieme esantis butui priskirtas sandėliukas yra ginčo nekilnojamasis turtas ir (ar) suinteresuoti asmenys pagrįstai tikėjosi, kad šis turtas buvo perduotas jiems, ar realiai naudojosi šiuo nekilnojamuoju turtu nuo pat pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Taigi byloje nebuvo išnaudotos visos galimybės dėl visų įrodymų, reikšmingų bylos aplinkybėms nustatyti, nes bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas turtas.

25. Pažymėtina, kad CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Tai reiškia, kad pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį gali būti laikomas net ir kelių valdytojų bendras daikto valdymo laikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2012, 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018). Atkreiptinas dėmesys, jog suinteresuoti asmenys taip pat nebuvo informuoti apie galimybę reikšti procese savarankiškus reikalavimus dėl valdymo teisės patvirtinimo.

26. Papildomai akcentuotina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nesigilino ir nenustatė, kam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ant kurio stovi ginčo ūkinis pastatas, nors šios aplinkybės taip pat gali turėti reikšmės nagrinėjamam ginčui spręsti, taip pat ir nustatant suinteresuotus asmenis.

27. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl neištirtų faktinių aplinkybių, nebuvo atskleista bylos esmė.

28. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

29. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Kita vertus, vien šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-611/2020).

30. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatytos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Siekiant ginčą išspręsti teisingai, apeliacinės instancijos teisme byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, vertinant ne tik byloje jau esančius, bet taip pat ir renkant naujus įrodymus, todėl tokia apimtimi bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis), nes pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją.

Dėl bylos baigties

31. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

32. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Sprendimą panaikinus ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.

Teisėja Rosita Patackienė