- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-70-307/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01755-2019-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Alenas Piesliakas, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- A. Č., D. F.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako, Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį pradėti dirbti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;
– pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1b punktu, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas – laikotarpis nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2020 m. birželio 26 d.) ir laikyta, kad D. F. bausmę atliko.
Kardomoji priemonė – suėmimas D. F. panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2020 m. birželio 26 d.).
A. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas – laikotarpis nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2020 m. birželio 26 d.) ir laikyta, kad A. Č. bausmę atliko.
Kardomoji priemonė – suėmimas A. Č. panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2020 m. birželio 26 d.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
D. F. ir A. Č. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, 2019 m. rugsėjo 5 d., apie 1 val. 30 min., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, negyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų, bendrai suduodami A. G. rankomis, kojomis bei mediniais pagaliais ne mažiau kaip aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarydami muštinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, kaktoje, pilve ir keliuose, tokiu būdu tyčia nežymiai A. G. sužalojo.
Be to, D. F. 2019 m. sausio 11 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), išėmęs prieangio lango stiklą, įsibrovė į M. D. sodo namelį ir pagrobė kambaryje buvusį svetimą, M. D. priklausantį turtą – nešiojamąjį kompiuterį LG (serijos numeris (duomenys neskelbtini)), kurio vertė – 60 Eur.
A. Č. ir D. F. buvo kaltinami tuo, kad jie 2019 m. rugsėjo 5 d., apie 1 val. 30 min., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, negyvenamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų, veikdami bendrininkų grupe, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, užrišus nukentėjusiajam A. G. burnos angą raiščiu, suduodami jam rankomis, kojomis bei mediniais pagaliais ne mažiau kaip aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, taip A. G. bendrais veiksmais padarydami muštinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, kaktoje, pilve ir keliuose, ko pasėkoje, po smūgių sudavimo, skrandžio turiniui uždarius išorinius kvėpavimo takus, esant užrištai burnos angai raiščiu, nukentėjusysis mirė dėl mechaninės asfikcijos, tokiu būdu tyčia nužudė A. G.. A. Č. ir D. F. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad tarp A. Č. ir D. F. atliktų veiksmų prieš A. G. – panaudoto fizinio smurto bei to, kad A. G. raiščiu buvo užrišta burna ir A. G. mirties nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Todėl nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad A. G. nebūtų miręs, jeigu kaltinamieji jo atžvilgiu nebūtų atlikę jiems inkriminuotų veiksmų.
II. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniame skunde Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendį:
1. A. Č. nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir skirti jam laisvės atėmimą aštuoneriems metams;
2. D. F. nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir skirti jam laisvės atėmimą vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 2 punktu šią bausmę subendrinti su paskirta bausme pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vienuolikai metų;
3. Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nutartį, kuria, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas pranešė prokurorui, kad A. Č., D. F. ir A. G. galimai padarė nusikaltimą, numatytą BK 311 straipsnio 1 dalyje (mirusiojo palaikų išniekinimas).
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. Č. ir D. F. buvo kaltinami tuo, kad jie dėl asmeninių nesutarimų, veikdami bendrininkų grupe, užrišus nukentėjusiajam A. G. burnos angą raiščiu, suduodami jam rankomis, kojomis bei mediniais pagaliais ne mažiau kaip aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, taip A. G. bendrais veiksmais padarydami muštinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, kaktoje, pilve ir keliuose, ko pasėkoje, po smūgių sudavimo, skrandžio turiniui uždarius išorinius kvėpavimo takus, esant užrištai burnos angai raiščiu, nukentėjusysis mirė dėl mechaninės asfikcijos, tokiu būdu tyčia nužudė A. G..
Prokurorė nurodo, kad kaltinimas D. F. ir A. Č. buvo suformuluotas remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKM 16(67)/2020 (01) padaryta išvada, kad A. G. mirties priežastimi laikoma mechaninė asfikcija – uždusimas uždarius išorinius kvėpavimo takus: nosies šnervių ir nosiaryklės skrandžio turiniu, burnos angos medžiaginiu raiščiu. A. G. mirtis įvyko 2019 m. rugsėjo 5 d., apie 1-2 val. nakties, neužilgo po smūgių sudavimo. Komisijinės ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad A. G. padaryti sužalojimai tiesiogiai nesusiję su mirtimi, jie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Sprendžiant iš objektyvių duomenų bei bylos medžiagos analizės, A. G. buvo išvežtas ir išmestas melioracijos griovyje jau negyvas. Suduoti smūgiai į pilvo sritį galėjo turėti netiesioginės įtakos mirties priežasčiai, jei jie tiesiogiai sukėlė A. G. skrandžio turinio atpylimą ar vėmimą. Nosies šnervių užkimšimas skrandžio turiniu esant užrištai burnos angai medžiaginiu raiščiu sąlygojo nukentėjusiojo uždusimą bei mirtį (t. 3, b. 1. 175–178).
Anot apeliantės, Panevėžio apygardos teismas netinkamai įvertino pirmiau nurodytą komisijinės ekspertizės išvadą Nr. EKM 16(67)/2020 (01) ir konstatavo, kad joje suformuluotos išvados dėl nukentėjusiojo mirties priežasties buvo padarytos remiantis ne lavono tyrimo metu gautais rezultatais, o ekspertams pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga; kad ši išvada yra tik tikimybinė, kadangi tiriant A. G. lavoną nebuvo užfiksuoti jokie organizmo pakitimo požymiai, kurie objektyviai rodytų, jog A. G. mirė dėl asfikcijos. Prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismo išvada, jog A. G. mirė ne dėl mechaninės asfikcijos, yra akivaizdžiai neteisinga, nes prieštarauja teisėtu būdu gautiems objektyviems bylos duomenims. Komisijinę teismo medicinos ekspertizę atlikę ekspertai įvertino visus byloje esančius duomenis, tarp jų ir eksperto Gintauto Serbentos pateiktą teismo medicinos išvadą Nr. M 244/2019 (5), specialisto išvadoje nustatytus A. G. lavono tyrimo duomenis ir tik tuomet apibendrinę visus duomenis pateikė savo galutinę išvadą.
Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad tarp nuteistųjų veiksmų prieš A. G. – panaudoto fizinio smurto bei to, kad raiščiu buvo užrišta nukentėjusiojo burna ir A. G. mirties nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto išvadą Nr. M 244/2019 (5) pateikusio eksperto Gintauto Serbentos teisme duotais paaiškinimais bei jo pateikta specialisto išvada, kadangi ši teismo medicinos išvada buvo gauta byloje nepaskyrus histologinio tyrimo bei negavus toksikologinio tyrimo atsakymo. Be to, specialisto išvadą paneigė ir komisijinės ekspertizės akto Nr. EKM 16(67)/2020 (01) išvados. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nesutikdamas su komisijinės ekspertizės akte Nr. EKM 16(67)/2020 (01) padaryta išvada, jog A. G. mirė nuo mechaninės asfikcijos skundžiamame nuosprendyje konkrečiai taip ir nenurodė, kokia buvo A. G. mirties priežastis. Anot prokurorės, apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi Gintauto Serbentos paaiškinimu, kad skrandžio turinys A. G. kvėpuoti leido, o raištis ant burnos buvo užrištas taip, kad kvėpuoti netrukdė. Iš byloje esančių prie įvykio vietos apžiūros protokolo pateiktų nuotraukų matyti, kad virvė, kuri suvyniota iš medžiaginės skiautės, o jos mazgas surištas nugarinėje kaklo dalyje, yra stipriai įsirėžusi į nukentėjusiojo burną. Be to, A. Č. parodė, kad D. F. nukentėjusiajam burną užrišo dėl to, kad pastarasis mušamas nešauktų. A. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme nuosekliai nurodė aplinkybes, kad smūgių sudavimo metu A. G. burna buvo užrišta skuduru, o rankos surištos plastikiniais dirželiais.
Prokurorė, remdamasi komisijinės ekspertizės išvada Nr. EKM 16(67)/2020 (01) bei eksperto Janušo (Januš) Rybalko teisme duotais paaiškinimais, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė komisijinės ekspertizės išvadą, kad A. G. mirties priežastis įvyko dėl mechaninės asfikcijos.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas vien tik nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, nepagrįstai neįvertino visų kitų nuteistųjų atliktų veiksmų. Prokurorės teigimu, byloje nustatyta, kad A. G. iki jo atžvilgiu panaudoto smurto vaikščiojo, sužalotas nebuvo. Ekspertas Janušas Rybalko patvirtino, kad nukentėjusiojo mirtį sąlygojo ne tik burnos užrišimas raiščiu, bet ir kiti faktoriai – A. G. buvo mušamas gulintis ant nugaros, buvo suduoti smūgiai į pilvo sritį. Visus veiksmus, t. y. burnos užrišimą raiščiu, rankų surišimą dirželiais, smūgių sudavimą, tarp jų ir į pilvo sritį, atliko nuteistieji. Dėl jų atliktų veiksmų nukentėjusysis buvo gulimoje ant nugaros padėtyje. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog tai, kad nukentėjusysis buvo pavartojęs terapinę dozę psichiką veikiančių medžiagų galėjo sąlygoti jo neadekvatų elgesį ir vėlesnį sąmonės slopinimą, pasireiškusį nevalinga būsena. Todėl, prokurorės teigimu, akivaizdu, kad būdamas tokioje būsenoje A. G. negalėjo aktyviau pasipriešinti kaltinamųjų smurtiniams veiksmams.
Prokurorė taip pat nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo kartu su nuosprendžiu 2020 m. birželio 26 d. priimta nutartis, kurioje nurodoma, kad A. Č., D. F. ir A. G. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 311 straipsnio 1 dalyje (mirusiojo palaikų išniekinimas), yra neteisėta, todėl turi būti panaikinta. BK 311 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl veikai kvalifikuoti pagal šį BK straipsnį būtina nustatyti, kad atliekant konkrečius veiksmus siekiama išniekinti mirusiojo palaikus. Šiuo atveju, anot prokurorės, nuteistųjų ir A. G. tikslas buvo ne lavono išniekinimas, o lavono išvežimas iš įvykio vietos siekiant nuslėpti padarytą nusikaltimą.
Teismo posėdžio metu prokuroras prašė tenkinti prokurorės apeliacinį skundą, nuteistasis A. Č. bei nuteistųjų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliaciniame skunde prokurorė prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį ir D. F. bei A. Č. padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp nuteistųjų veiksmų prieš A. G. – burnos užrišimo medžiaginiu raiščiu ir panaudoto fizinio smurto – ir A. G. mirties nėra tiesioginio priežastinio ryšio.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, atlikusi byloje papildomą įrodymų tyrimą, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. F. ir A. Č. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra priimtas netinkamai, selektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus, o tai turėjo esminės reikšmės teismo išvadoms dėl D. F. ir A. Č. kaltės nužudant nukentėjusįjį A. G..
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu tai, jog D. F. ir A. Č., veikdami kartu, nužudė nukentėjusįjį A. G., iš dalies patvirtina pačių nuteistųjų D. F. ir A. Č. parodymai, liudytojų A. G. (t. 8, b. l. 56–57; t. 2, b. l. 72–75, 92–94), S. B. (t. 8, b. l. 76), K. B. (t. 8, b. l. 77), D. K. (t. 8, b. l. 77) parodymai. Taip pat įvykio vietos ir lavono apžiūros protokole (t. 1, b. l. 116–133), papildomos įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 145–188), tarnybiniuose pranešimuose (t. 1, b. l. 190; t. 3, b. l. 90–91, 92–96), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadose Nr. M 244/2019 (5) (t. 3, b. l. 142–143), Nr. ppM 244/2019 (05) (t. 3, b. l. 155), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKM 16(67)/2020 (01) (t. 3, b. l. 175–178), daiktų apžiūros protokole (t. 4, b. l. 42–47) byloje užfiksuotais duomenimis, eksperto Janušo Rybalko paaiškinimais ir kitais byloje surinktais įrodymais.
Iš D. F. apklausos protokolų turinio matyti, kad jo parodymai apie įvykio aplinkybes, jo dalyvavimą A. G. gyvybės atėmimo procese nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Nuteistasis D. F. apklaustas pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl A. G. nužudymo neigė, nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 4 d. nuvažiavęs į apleistą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pamatė, jog A. Č. konfliktuoja su A. G. dėl A. G. daiktų vagystės. Abu buvo apsvaigę nuo narkotikų. Po to jie (A. Č. ir A. G.) nuėjo į kitą kambarį. A. Č. vėliau grįžęs į kambarį jam pasakė, kad suleido A. G. narkotikų ir pastarasis susmuko ant kėdės, jam prasidėjo traukuliai, ėmė gargaliuoti. Jis (D. F.) susisiekė su A. G. ir pasakė jai, kas atsitiko. Tada A. Č. pavertė A. G. ant šono ir jam iš burnos išbėgo vėmalai. Atvažiavus A. G. jis (D. F.) pasiūlė lavoną perkelti į kitą vietą. A. G. rankas plastikiniais dirželiais jie surišo A. Č. pasiūlymu tam, kad būtų lengviau nešti kūną. Nematė, kad A. G. burna būtų buvusi užrišta. Jis ir A. Č. nukentėjusiojo lavoną tempė už rankų, pervertė per langą, o tuomet įkėlė į A. G. automobilio bagažinę. A. G. lavoną jie nuvežę paliko šalikelėje. A. G. kambaryje prieš nukentėjusįjį smurtas naudojamas nebuvo. Ant nukentėjusiojo kūno šviežių sužalojimų nematė. Matė, kaip A. G. kambaryje A. Č. su juo stumdėsi, pagaliu sudavė nukentėjusiajam vieną kartą per ranką (t. 8, b. l. 60–61). Tačiau byloje apklausus liudytojus, ekspertus bei ištyrus rašytinius bylos įrodymus D. F. kiek kitaip paaiškino konflikto kilimo priežastis bei tolesnes įvykio aplinkybes. Teigė, kad jam, A. G. ir A. Č. būnant apleistame pastate A. Č. nuėjo į A. G. kambarį. Girdėjo, kaip jie susipyko dėl dingusių tablečių. Nuėjęs į A. G. kambarį matė, kaip A. Č. porą kartų pagaliu sudavė A. G., pastarasis nuvirto. Tada A. Č. vėl sudavė nukentėjusiajam pagaliu: vieną kartą į rankas, o kitą – į galvą. Jis (D. F.) mėgino juos skirti. Tada A. Č. su A. G. nuėjo į jų (D. F. ir A. Č.) kambarį ir susileido narkotikų. Po pusvalandžio A. G. susmuko ant grindų, gargaliavo. A. Č. pasakė, kad taip yra nuo dimedrolio. Po kiek laiko A. Č. pavertė A. G. ant šono, pastarajam iš burnos išbėgo skysčiai. Pamatęs, kad A. G. nebegyvas, jis (D. F.) paskambino A. G. (t. 8, b. l. 83).
Iš bylos duomenų matyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis 2019 m. rugsėjo 10 d. D. F. parodė, kad įvykio dieną apie vidurnaktį jis atvažiavo į apleistą pastatą A. G. automobiliu. Užėjęs į A. Č. gyvenamas patalpas pamatė gulintį ant nugaros A. G.. A. Č. pavertus nukentėjusįjį ant šono, pastarajam iš burnos išbėgo vėmalai. Kiek suprato, nukentėjusysis nekvėpavo. A. Č. pasakė, kad nukentėjusysis jį (A. Č.) apkaltino daiktų vagyste, todėl tarp jų kilo konfliktas. D. F. teigimu, konfliktas peraugo į grumtynes, kurių metu A. Č. sumušė A. G.. Jam (D. F.) pasakius, kad nukentėjusysis nebegyvas, A. Č. pasakė, kad reikia juo atsikratyti. Tuomet jie nutempė lavoną iki automobilio ir išvažiavę iš (duomenys neskelbtini) kelyje pakelės griovyje paliko. Teigė, kad ant nukentėjusiojo burnos jis raiščio nematė (t. 7, b. l. 11–14). Tokius savo parodymus D. F. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 7, b. l. 40–45). Tačiau papildomos apklausos metu 2019 m. lapkričio 27 d. D. F. savo parodymus iš esmės pakeitė ir nurodė, kad tą dieną jis (D. F.) ir A. Č. grįžo kartu į apleistą pastatą ir buvo pastarojo kambaryje. A. Č. kartais nueidavo į A. G. kambarį susileisti narkotikų. Po kurio laiko išgirdo, kaip A. Č. ir A. G. pastarojo kambaryje susipyko. Nukentėjusysis kaltino A. Č. dėl daiktų vagystės. Norėdamas juos nuraminti jis nuėjo į A. G. kambarį ir pamatė, kaip A. Č. vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą, nuo smūgio pastarasis atsitrenkė į kampą. Jam bandant atsistoti A. Č. paėmė medinį pagalį ir juo sudavė vieną kartą A. G. į dešinę ranką. Jis (D. F.) juos išskyrė, tačiau A. Č. po to vėl sudavė tuo pačiu pagaliu nukentėjusiajam į galvą. Nuo smūgio A. G. nukrito ant grindų. Jis (D. F.) parašė žinutę V. P., kad ji paskambintų A. G. ir paprašytų, kad ji (A. G.) jam paskambintų. Po to, A. Č. nusivedė A. G. į savo kambarį ir ten abu susileido narkotikų. Po kiek laiko A. G. nukrito nuo kėdės, atsigulė ant nugaros ir pradėjo garsiai gargaliuoti, alsuoti. Nukentėjusiajam nutilus ir nustojus kvėpuoti suprato, kad jis yra nebegyvas. Atvažiavusi A. G. pasiūlė lavoną iš įvykio vietos išvežti į mišką ir padegti arba užkasti, tačiau jis pasiūlė tiesiog išvežti į kitą vietą ir ten palikti. Visi su tuo sutiko. Tuomet jie nutempė lavoną iki jos automobilio ir įkėlė jį į bagažinę. Teigė, kad plastikiniais raišteliais nukentėjusiojo rankas surišo tam, kad būtų lengviau tempti lavoną (t. 7, b. l. 16–19). 2019 m. vasario 11 d. papildomos apklausos metu D. F. iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. lapkričio 27 d., tačiau atsakinėdamas į klausimus D. F. nurodė, kad jis A. G. vemiančio nematė (t. 7, b. l. 29–31).
Nuteistasis A. Č. apklausiamas teismo posėdyje taip pat neigė savo kaltę dėl A. G. nužudymo. A. Č. teigimu 2019 m. rugsėjo 4 d. apleistame pastate buvo jis, A. G. ir D. F.. Jis (A. Č.) su A. G. savo (A. Č.) kambaryje susileido metadono. A. G. pasidarė bloga, jam iš burnos pradėjo bėgti putos, jis nukrito nuo kėdės, pasituštino. Atėjęs į kambarį D. F. liepė pažiūrėti, ar A. G. gyvas. Tuo metu nukentėjusysis dar buvo gyvas, vėliau pradėjo purtytis, pulso A. G. neužčiuopė. Jis su D. F. A. G. ant rankų uždėjo plastikinius raištelius, užkišo pagalį, kad galėtų jį patempti, bet raišteliai išsinėrė. D. F. paskambino savo draugei V. P. ir paprašė, kad ji paskambintų A. G.. Tuomet jie (A. Č. ir D. F.) nukentėjusįjį paguldė ant pledo ir nutempė į pirmą aukštą, po to per langą iškėlė į lauką ir nuleido ant žemės. Į atvažiavusios A. G. automobilio bagažinę jiedu su D. F. įkėlė nukentėjusiojo lavoną. Tuo metu A. G. jau buvo negyvas. Vietą, kur nuvežti lavoną parodė D. F.. Ant A. G. kūno matėsi sužalojimai, tačiau jie buvo seni. Nei jis, nei D. F. tą dieną A. G. nemušė. Teigė, kad A. G. ant kaklo nešiojo raištį. Jis (A. Č.) tą raištį iškeldamas lavoną uždėjo ant nukentėjusiojo burnos, kodėl taip padarė, nežino (t. 8, b. l. 58–60). Tačiau, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, pagarsinus nuteistojo A. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis pripažino, kad jo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu yra neteisingi, o vadovautis reikia jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. 2019 m. rugsėjo 10 d. įtariamojo apklausos metu A. Č. parodė, kad 2019 m. rugsėjo 4 d. jis su D. F. buvo savo kambaryje, o A. G. buvo savajame. Supykęs, kad A. G. buvo davęs surūgusios silkės D. F. nuėjo į A. G. kambarį. Girdėjo iš nukentėjusiojo kambario rėkimą, dejavimą. Netrukus D. F. į jų kambarį už kojos įtempė A. G.. Pastarojo burna buvo užrišta skuduru, o rankos buvo surištos plastikiniais dirželiais. D. F. su medine lazda sudavė gulinčiam ant grindų A. G. mažiau nei dešimt kartų į įvairias kūno vietas. Sulūžus pagaliui D. F. pasiėmė kitą lazdą ir sudavė dar keletą smūgių, po to sudavė dar ne daugiau kaip tris kartus kumščiu į krūtinės sritį ir vieną kartą įspyrė nukentėjusiajam į šoną. Nukentėjusysis gulėjo ant grindų ir dejavo. D. F. liepimu jie nukentėjusįjį perkėlė ant antklodės ir nutempė į pirmą aukštą, po to iškėlė nukentėjusįjį pro langą. Nutempę kūną iki D. F. automobilio jie nukentėjusįjį įkėlė į automobilio bagažinę. Išvažiavę iš miesto jie nukentėjusiojo kūną iškėlė ir paliko griovyje prie kelio (t. 5, b. l. 131–133). Apklaustas įtariamuoju 2020 m. vasario 7 d. A. Č. iš esmės parodė analogiškas aplinkybes apie tai, kaip D. F. smurtavo prieš nukentėjusįjį. Šioje apklausoje dar nurodė, jog A. G. rankos plastikiniais dirželiais buvo surištos ant krūtinės, tačiau A. G. pavyko juos nusitraukti ir išsilaisvinti rankas. Mano, kad D. F. burną skuduru nukentėjusiajam užrišo, kad pastarasis nerėktų. D. F. liepė jam (A. Č.) taip pat smurtauti prieš A. G.. Bijodamas D. F. jis (A. Č.) kokius du kartus spyrė nukentėjusiajam į kojas. Po to jis (A. Č.) pavertė nukentėjusįjį ant šono. A. G. vemiančio nematė. Šioje apklausoje A. Č. taip pat parodė, kad prie apleisto pastato savo automobiliu atvažiavo A. G.. Tuomet jie ištempė nukentėjusįjį iš pastato ir įkėlė į automobilio bagažinę (t. 5, b. l. 142–145). Savo parodymus nuteistasis A. Č. patvirtino ir 2020 m. vasario 18 d. apklausos metu (t. 5, b. l. 150).
Be to, po liudytojų, ekspertų apklausų, bei ištyrus rašytinius byloje esančius įrodymus A. Č. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad D. F. atitempė į jo (A. Č.) kambarį A. G.. Pastarasis gulėjo ant nugaros ir dejavo, buvo surištomis rankomis, su raiščiu ant burnos. Jis (A. Č.) ar D. F. pavertė A. G. ant šono ir jam iš burnos išbėgo vėmalai, prieš tai vėmalų nesimatė. A. G. apsivėmė tada, kai buvo paverstas ant šono. Pavertus šonu jis dar dejavo. Jų kambaryje D. F. ranka mušė gulinčiam nukentėjusiajam į krūtinę. Neprisimena, kada A. G. nustojo dejuoti, tačiau vienu metu D. F. pasakė, kad nukentėjusysis yra miręs. Jis nukentėjusiajam į koją įspyrė, kai pastarasis jau buvo miręs. Po to, kai A. G. jau buvo miręs, jie uždėjo ant rankų plastikinius dirželius, kad perkišus per juos pagalį būtų galima lengviau išnešti lavoną. Teigė, kad raištis buvo tarp nukentėjusiojo dantų, buvo užrištas laisvai, todėl kvėpuoti buvo galima (t. 8, b. l. 82–83).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistųjų D. F. ir A. Č. parodymus padarė išvadą, kad patikimesni yra D. F. parodymai, kadangi juos, dalyje dėl pirminio konflikto tarp A. Č. ir A. G., t. y. kad A. G. apkaltino A. Č. dėl daiktų vagystės, patvirtino ir liudytojos A. G. parodymai. O A. Č. parodymus apygardos teismas atmetė, nurodydamas, kad jo pateiktą įvykių versiją, kad D. F. už kojos įtempė į jų (D. F. ir A. Č.) kambarį A. G., paneigia tai, jog įvykio vietos apžiūros metu nebuvo nustatyti kūno tempimo pėdsakai iš A. G. kambario į nuteistųjų kambarį. Be to, pirmosios instancijos teismo teigimu, A. Č. nenurodė logiškos priežasties, kodėl D. F. turėjo motyvą smurtauti prieš nukentėjusįjį. Analizuodama D. F. parodymus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jis nuosekliai neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį A. G., tačiau tos dienos įvykio aplinkybes aiškino skirtingai, nenuosekliai ir netgi prieštaringai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas patį pirmą kartą D. F. tvirtino, kad jis pamatė jau gulintį ant žemės nukentėjusįjį A. G., iš A. Č. sužinojo, kad tarp jų kilo konfliktas, tačiau paties smurtinių veiksmų nematė. Tačiau jau vėlesnėje papildomoje apklausoje D. F. nurodė, kad jis (D. F.) prasidėjus konfliktui tarp nukentėjusiojo ir A. Č. buvo apleistame pastate, savo kambaryje. Anot jo, išgirdęs konfliktą nuėjo į A. G. kambarį jų nuraminti ir tuomet pamatė, kaip A. Č. vieną kartą kumščiu sudavė į veidą A. G., vėliau sudavė smūgius mediniu pagaliu vieną kartą į ranką, o kitą – į galvą. Po to A. Č. nusivedė A. G. į kambarį, kur abu susileido narkotikų, nuo kurių A. G. nukrito nuo kėdės ant nugaros, o netrukus ir mirė. Teisiamojo posėdžio metu D. F. vėlgi iš pradžių tvirtino, kad smurtas tą dieną prieš nukentėjusįjį apskritai nebuvo naudojamas, sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno jis neva nematė, tačiau netrukus vėl pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad visgi matė, kaip A. Č. naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. F. nuosekliai tvirtino, jog jis ant nukentėjusiojo A. G. veido užrišto raiščio nematė ir jo nerišo. Tačiau teiginiai, kad A. G. burna nebuvo užrišta raiščiu yra nelogiški, be to paneigti byloje surinktais kitais įrodymais. A. Č. savo apklausose teigė, jog raištį ant burnos užrišo D. F. tam, jog mušamo A. G. riksmų negirdėtų pašaliniai asmenys. Be to, objektyvūs bylos duomenys – įvykio vietos ir lavono apžiūra taip pat patvirtina, jog A. G. lavonas buvo rastas su užrištu ant burnos raiščiu (t. 1, b. l. 116–133). Atkreiptinas dėmesys, kad iš raiščio padarymo bei užrišimo būdo (raištis pakankamai stipriai įsirėžęs į nukentėjusiojo burną, mazgas surištas pakaušio srityje) galima daryti kategorišką išvadą, jog raištis padarytas iš bute surasto audeklo ir tyčia užveržtas ant nukentėjusiojo burnos. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad tokio paties audinio skiautė buvo rasta A. Č. ir D. F. kambaryje (t. 1, b. l. 190), o tai leidžia taip pat padaryti išvadą, kad raištis ant nukentėjusiojo burnos buvo užrištas būtent šiame kambaryje. Akivaizdu, jog raiščiu užrišti mirusiam nukentėjusiajam burną nebuvo jokios prasmės, taigi A. G. burna buvo užrišta dar prieš jo mirtį. Tokiu atveju D. F. teiginiai, jog A. Č. kartu su A. G., po A. Č. prieš pastarąjį panaudoto smurto, atėjo į jų (D. F. ir A. Č.) kambarį, ten susileido narkotikų ir tuomet A. G. neva susmuko nuo kėdės, yra visiškai nelogiški. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, jog D. F. negalėjo nematyti medžiaginio raiščio ant nukentėjusiojo burnos, juolab, jog pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu parodė aplinkybes, kad A. Č. buvo pavertęs A. G. ant šono ir iš jo burnos išbėgo vėmalai.
Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarydamas išvadą, jog D. F. neturėjo motyvo smurtauti prieš A. G., be kita ko rėmėsi jo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, jog jis su nukentėjusiuoju A. G. nekonfliktuodavo ir fizinio smurto prieš jį nevartodavo. Tačiau tokius jo parodymus paneigė byloje apklausti liudytojai S. B. (t. 8, b. l. 76), K. B. (t. 8, b. l. 77) ir D. K. (t. 8, b. l. 77). Šie liudytojai posėdyje patvirtino, kad iš A. G. sužinojo, kad jis (nukentėjusysis) buvo susipykęs su D. F.. Pastarasis nukentėjusiajam buvo sužalojęs galvą, iš dujinio pistoleto šovė jam į veidą. Liudytojai nurodė matę A. G. galvoje ir akyje sužalojimus. Nors šios liudytojų nurodytos aplinkybės nėra tiesiogiai susijusios su 2019 m. rugsėjo 5 d. įvykiu, tačiau jos patvirtina, kad D. F. ir anksčiau konfliktuodavo su nukentėjusiuoju, nevengdavo prieš jį panaudoti ir fizinį smurtą.
D. F. tikrąjį vaidmenį A. G. nužudymo procese taip pat atskleidžia ir jo elgesys po nukentėjusiojo mirties. Nors nuteistasis D. F. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad jis pasiūlė nukentėjusiojo lavoną išvežti iš įvykio vietos, tačiau vertinant visus jo parodymus matyti, kad nurodant šias aplinkybes nuteistasis taip pat nebuvo nuoseklus ir savo vaidmenį išvežant lavoną iš įvykio vietos akivaizdžiai sumenkino. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis tvirtino, kad ne jis, o A. Č. pasakė, kad lavoną reikia išvežti kur nors toliau nuo miesto (t. 7, b. l. 13). Tačiau vėlesnėse apklausose, tuomet, kai byloje jau buvo nustatyta, kad lavonas buvo išvežtas A. G. vairuojamu automobiliu, D. F. ėmė aiškinti, kad tik po to, kai A. Č. ir A. G. siūlė lavoną išvežus į mišką užkasti arba padegti, jis (D. F.) pasiūlė lavoną išvežti į kitą vietą ir taip suklaidinti policijos pareigūnus (t. 7, b. l. 18). Tačiau tokias aplinkybes paneigia ne tik nuteistojo A. Č., bet ir liudytojos A. G. parodymai, bei kiti objektyvūs bylos duomenys. Jau nuo pirmosios įtariamojo apklausos A. Č. nuosekliai tvirtino, jog nukentėjusiojo lavonas iš įvykio vietos buvo išvežtas D. F. sprendimu. Analizuojant A. Č. parodymus netgi matyti, kad D. F. dėl šio sprendimo su A. Č. nesitarė, o priešingai davė nurodymus pastarajam surinkti iš kambario nukentėjusiojo daiktus, liepė tempti lavoną, sėsti į automobilį. Liudytoja A. G. taip pat patvirtino, kad susisiekęs su ja D. F. liepė jai atvažiuoti ir paimti „juos su šmutkėmis“. Be to, būtent D. F. atsisėdo į priekinę keleivio sėdynę, rodė jai kelią, kur važiuoti, kada sustoti. Anot liudytojos apie tai, kad nuteistieji nužudė A. G. taip pat daugiausiai pasakojo būtent D. F., o A. Č. buvo kur kas tylesnis ir labiau išsigandęs (t. 8, b. l. 56–57; t. 2, b. l. 67–70, 92–94). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. F. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl to, jog jis, siekdamas įbauginti liudytoją A. G., išsakė jai grasinimus susidoroti (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Atlikta A. Č. ir D. F. mobiliojo ryšio abonentinių numerių išklotinių analizė patvirtina, kad A. Č. savo abonentiniu numeriu nesinaudojo nuo 2019 m. rugsėjo 4 d. 17.37 val. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. 09.40 val. (t. 3, b. l. 90–91), tuo tarpu įvykio metu D. F. aktyviai bendravo telefonu, ne kartą kalbėjosi su A. G., susirašinėjo trumposiomis žinutėmis su V. P., būtent pastarajai nuteistasis 2019 m. rugsėjo 5 d. apie 22 val. ir siuntė žinutes prašydamas, jog ji paskambinusi A. G. paprašytų pastarosios paskambinti D. F. (t. 3, b. l. 92–96; t. 2, b. l. 141–142).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmiau aptarti D. F. parodymai dėl jo paties bei A. Č. atliktų veiksmų smurtaujant prieš A. G. pobūdžio, intensyvumo negali būti pripažinti vienodais ir nuosekliais kaip tai padarė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nustatydamas faktines įvykio aplinkybes.
A. Č. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ir šio nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs ir vienodi, tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atmesti visus byloje duotus A. Č. parodymus. Svarbu nuteistųjų parodymus įvertini tarpusavyje, taip pat įvertinti ir palyginti su kitais byloje esančiais įrodymais ir, atsižvelgiant į tai, padaryti išvadas dėl tokių parodymų patikimumo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas bylą išnagrinėjo nepašalinęs prieštaravimų, nepateikęs motyvų, kodėl vienus duomenis laiko patikimais, kitus – ne. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. Č. byloje duotų parodymų esmę apie jo paties ir D. F. vaidmenį smurtaujant prieš nukentėjusįjį A. G., jų turinio dinamiką bylos proceso metu, sprendžia, jog dalis jų yra patvirtinami ir kitais byloje esančiais duomenimis. Todėl apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistųjų kaltės nužudžius A. G., nepagrįstai atmetė visus šio nuteistojo parodymus. Atkreiptinas dėmesys, jog apie D. F. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį A. Č. parodė jau pirmosios apklausos metu, t. y. 2019 m. rugsėjo 10 d., o būtent, kad D. F. pirmuosius smūgius nukentėjusiajam sudavė A. G. kambaryje, po to smurtavo ir jo (A. Č.) kambaryje, sudavė mažiau nei dešimt smūgių medine lazda gulinčiam ant grindų nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, sulūžus pagaliui, D. F. pasiėmė kitą pagalį ir sudavė dar keletą smūgių, po to sudavė dar ne daugiau kaip tris kartus nukentėjusiajam kumščiu bei spyrė vieną kartą į šoną. Nuteistojo A. Č. nurodytas smūgių skaičius, lokalizacija iš esmės atitinka teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 244/2019(05) bei ekspertizės aktu Nr. EKM 16(67)/2020 (01) konstatuotų nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų pobūdį bei mastą. Be to, nuo pirmosios apklausos A. Č. nurodė ir bylai itin reikšmingas aplinkybes, t. y. jog smūgių sudavimo metu nukentėjusiojo burna buvo užrišta raiščiu, o rankos buvo surištos plastikiniais dirželiais. Šias aplinkybes nuteistasis nuosekliai nurodė viso proceso metu patikslindamas, jog plastikinius raištelius nukentėjusiajam pavyko nusitraukti. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytoja A. G.. Apklausta teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. G. parodė, jog po to, kai grįžo į jos namus išmetę A. G. lavoną iš nuteistųjų pokalbio ji suprato, jog įvykio metu nukentėjusiojo A. G. rankos buvo surištos plastikiniais tvirtinimo dirželiais už nugaros, be to, jo burna buvo užrišta raiščiu. Nuteistieji stebėjosi, kaip nukentėjusysis sugebėjo iš plastikinių dirželių išsilaisvinti. Kuris iš nuteistųjų surišo rankas ir užrišo raištį ant burnos, iš nuteistųjų pokalbio liudytoja teigė nesupratusi (t. 8, b. l. 56–57; t. 2, b. l. 72–75, 92–94). Atkreiptinas dėmesys, kad A. G. ir nuteistieji patvirtino, jog A. G. pastate įvykio metu nebuvo, taigi šias aplinkybes galėjo sužinoti tik iš nuteistųjų, kurie buvo įvykio vietoje. Aplinkybės, kad nukentėjusiojo A. G. rankos buvo surištos plastikiniais dirželiais savo vėlesnėse apklausose neneigė ir nuteistasis D. F., tačiau jo teigimu, A. G. rankas jie surišo tik tuomet, kai norėjo ištempti lavoną iš patalpos, tačiau įvykio vietos – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros metu plastikinių dirželių buvo rasta ir kambaryje, kuriame gyveno nukentėjusysis A. G. (t. 1, b. l. 187; t. 4, b. l. 42–46). Atkreiptinas dėmesys, jog ant lavono rankų plastikinių dirželių rasta nebuvo, taigi aplinkybė, kad fizinio smurto metu nukentėjusiojo A. G. rankos buvo surištos plastikiniais dirželiais buvo nustatyta būtent iš A. Č. parodymų. Be to, A. Č. parodymais buvo nustatyta ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis A. G. buvo mušamas mediniais pagaliais, kuriuos, anot nuteistojo, D. F. išmetė pro langą. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje lauke už pastato iš tiesų buvo rastas vienas medinis pagalys (t. 5, b. l. 161–167). Apie tai, kad A. G. buvo mušamas ir mediniais pagaliais patvirtino ir D. F., tačiau jis apie šią aplinkybę užsiminė tik 2019 m. lapkričio 27 d. papildomos apklausos metu. Taigi, aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad A. Č. nurodytos įvykio aplinkybės iš dalies yra teisingos.
Visgi, vertinant nuteistojo A. Č. proceso metu duotus parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste galima daryti pagrįstą išvadą, kad A. Č. sąmoningai nenurodė visų savo paties smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį A. G. masto bei neatskleidė visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Nuteistasis nuosekliai tvirtino, kad tuo metu, kai jis (A. Č.) miegojo D. F. pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį pastarojo kambaryje. Pastarasis į jo (A. Č.) kambarį už kojos įtempė jau surištą bei užrišta burna A. G.. Anot jo (A. Č.), tik D. F. liepus jis nukentėjusiajam du kartus įspyrė į kojas. Tačiau tokius jo parodymus iš dalies paneigė nuteistojo D. F. ir liudytojos A. G. nurodytos aplinkybės, kad konfliktas pirmiausiai įvyko tarp A. Č. ir A. G., pastarajam apkaltinus A. Č. daiktų ir narkotinių medžiagų vagyste. A. G. parodė, kad D. F. su A. Č. abu nuėjo į A. G. kambarį, kur D. F. sudavė jam smūgį į galvą, mušė pagaliu. Vėliau, surištam nukentėjusiajam gulint A. Č. kambaryje abu nuteistieji išvartė nukentėjusiojo A. G. daiktus, taip imituodami apiplėšimą ir siekdami nuslėpti savo padarytą nusikaltimą (t. 2, b. l. 72–75; t. 8, b. l. 56–57). Be to, kaip jau minėta anksčiau, įvykio vietos apžiūros metu nuteistojo A. Č. ir D. F. gyvenamojo kambario prieškambaryje ant grindų buvo rasta panašaus rašto, kaip ir raiščio ant nukentėjusiojo burnos, audinio skiautė (t. 1, b. l. 190; t. 4, b. l. 48–53). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiajam A. G. burna raiščiu buvo užrišta visgi ne A. G. kambaryje, kaip nurodo A. Č., o nuteistųjų kambaryje. Be to, mažai tikėtina, kad vienas nuteistasis D. F. be A. Č. pagalbos būtų galėjęs nukentėjusiajam užrišti burną ir surišti rankas su plastikiniais dirželiais. Tokia A. Č. parodymų neatitiktis kitiems bylos duomenims pagrįstai leidžia teigti, kad jis, kaip ir D. F., nebuvo iki galo nuoširdus duodamas parodymus apie savo atliktų smurtinių veiksmų pobūdį bei apimtį ir savo vaidmenį smurtaujant prieš A. G. akivaizdžiai sumenkino. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog abu nuteistieji D. F. ir A. Č. savo parodymuose apie A. G. gyvybės atėmimo aplinkybes stengėsi sumenkinti savo vaidmenį, tuo pačiu sureikšmindami bendrininko veiksmų pavojingumą. Vertindama D. F. ir A. Č. parodymų patikimumą teisėjų kolegija jais remiasi tik tiek, kiek jie patvirtinami kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog abu nuteistieji atliko smurtinius veiksmus prieš A. G., lėmusius jo mirtį. Abu jie matė vienas kito veiksmus, suprato jų pavojingumą ir jiems pritarė, taigi veikė kaip bendrininkai.
Taigi, išdėstytų aplinkybių visumos pagrindu nustatyta, kad D. F. ir A. Č. naktį iš 2019 m. rugsėjo 4 d. į 5 d., būdami apleistame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus tarpusavio konfliktui, surišę nukentėjusiajam A. G. rankas plastikiniais dirželiais bei raiščiu užrišę burną matydami vienas kito veiksmus bei jiems pritardami rankomis, kojomis, mediniais pagaliais sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam A. G. į įvairias kūno vietas, o netrukus po panaudoto fizinio smurto A. G. mirė.
Žemesnės instancijos teismas
Siekiant nustatyti nuteistųjų iš įvykio vietos išvežto ir pakelės griovyje palikto nukentėjusiojo A. G. mirties priežastį Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus ekspertams buvo paskirta užduotis atlikti lavono tyrimą. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 244/2019 (5) (t. 3, b. l. 142–143) nurodyta, kad A. G. mirė nuo alkoholinės kepenų ligos, pasireiškusios kepenų ciroze, tai komplikavosi kepenų funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu. A. G. mirė prieš maždaug pusantros paros iki lavono tyrimo 2019 m. rugsėjo 6 d. 8.45 val. A. G. lavone nustatyti šie sužalojimai: muštinė žaizda pakaušyje, odos nubrozdinimai pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, kaktoje, pilve ir keliuose, kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimai po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių dangalais. Sužalojimai A. G. padaryti prieš mirtį vienu metu, kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2019 m. rugsėjo 4-5 naktį. Nustatyti sužalojimai A. G. padaryti ne mažiau aštuonių bukų trauminių poveikių pasėkoje. Galvos sumušimas, pasireiškęs muštine žaizda pakaušyje, odos nubrozdinimas pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje ir kaktoje bei kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose į kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais gyvam asmeniui būtų kvalifikuojama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Odos nubrozdinimai pilve bei keliuose gyvam asmeniui būtų kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai A. G. galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiu ar kitu kietu buku daiktu. Po padarytų sužalojimų A. G. galėjo gyventi iki mirties.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM 244/2019 (05) nurodyta, kad kepenų funkcijos ir širdies nepakankamumą sąlygojo kepenų cirozė. Kepenų paviršius gruoblėtas, laisvasis kraštas suapvalėjęs, matmenys 25x21x18x9 cm, svoris 2400 g, pjūvyje kepenys geltonos spalvos, struktūra neįžiūrima. Šie morfologiniai požymiai nurodo, kad kepenų liga buvo finalinėje stadijoje, o tai sukelia tiek kepenų funkcijos, tiek širdies veiklos nepakankamumą, kas sukelia mirtį. Smūgių sudavimas, ko pasėkoje atsirado lavone rasti sužalojimai, tiesioginės įtakos A. G. mirčiai neturėjo. Raištis ant burnos trikdė oro patekimą į kvėpavimo takus, tačiau tiesioginės įtakos A. G. mirčiai neturėjo. Rankų surišimas plastikiniu dirželiu už nugaros trikdė A. G. judesius, tai tiesioginės įtakos A. G. mirties priežasčiai neturėjo (t. 3, b. l. 150).
Esant prieštaravimų tarp eksperto Gintauto Serbentos pateiktos kategoriškos specialisto išvados Nr. M 244/2019 (05) dėl nukentėjusiojo mirties priežasties ir kitų objektyvių bylos duomenų apie galimai smurtinę nukentėjusiojo mirtį, Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi buvo paskirta mirusiojo A. G. komisijinė teismo medicinos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertams (t. 3, b. l. 172).
Atlikusi komisijinę teismo medicinos ekspertizę ekspertų komisija, susidedanti iš Vilniaus skyriaus vyresniojo teismo medicinos eksperto Janušo Rybalko bei Vilniaus skyriaus teismo medicinos eksperto Viačeslavo Kolomieco (Viačeslav Kolomiec), įvertino byloje surinktus reikšmingus medicininius duomenis, specialisto išvadoje Nr. M 244/2019 (05) eksperto Gintauto Serbentos suformuluotus teiginius dėl nukentėjusiojo A. G. mirties priežasties, taip pat gavę histologinį tyrimą atlikusios ekspertės pateiktą specialisto išvadą Nr. H 594/2019 (01), ekspertizės akte Nr. EKM 16(67)/2020 (01) padarė išvadą, kad A. G. mirties priežastimi laikoma mechaninė asfikcija – uždusimas uždarius išorinius kvėpavimo takus: nosies šnervių ir nosiaryklės skrandžio turiniu, burnos angos medžiaginiu raiščiu. A. G. mirtis įvyko 2019 m. rugsėjo 5 d., nakties metu, apie 1-2 val., netrukus po smūgių sudavimo. A. G. padaryti sužalojimai tiesiogiai nesusiję su mirtimi, jie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Sprendžiant iš objektyvių duomenų bei bylos medžiagos analizės, A. G. buvo išvežtas ir išmestas melioracijos griovyje jau negyvas. Suduoti smūgiai į pilvo sritį galėjo turėti netiesioginės įtakos mirties priežasčiai, jei jie tiesiogiai sukėlė A. G. skrandžio turinio atpylimą ar vėmimą. Nosies šnervių užkimšimas skrandžio turiniu esant užrištai burnos angai medžiaginiu raiščiu sąlygojo nukentėjusiojo uždusimą bei mirtį (t. 3, b. l. 175–178).
Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausus teismo medicinos specialisto išvadą pateikusį ekspertą Gintautą Serbentą (t. 8, b. l. 57–58) bei vieną iš ekspertizę atlikusių ir ekspertizės aktą surašiusių ekspertų Janušą Rybalko (t. 8, b. l. 74–75) kiekvienas iš jų palaikė savo padarytas išvadas.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančias teismo medicinos specialisto išvadą Nr. M 244/2019 (5) bei komisijinės ekspertizės Nr. EKM 20/2018 (02) išvadą, taip pat pirmosios instancijos teisme išklausęs ekspertų Gintauto Serbentos ir Janušo Rybalko paaiškinimus, padarė išvadą, kad komisijinę ekspertizę atlikę ekspertai išvadą Nr. EKM 20/2018 (02) dėl A. G. mirties priežasties padarė remdamiesi ne lavono tyrimo metu gautais rezultatais, o ekspertams pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Anot apygardos teismo ši išvada yra tik tikimybinė, kadangi tiriant A. G. lavoną nebuvo užfiksuoti jokie organizmo pakitimo požymiai, kurie objektyviai rodytų, jog nukentėjusysis mirė dėl asfikcijos. Kita vertus, apygardos teismas nuosprendyje išdėstęs, kodėl atmeta teismo medicinos ekspertizės akte Nr. EKM 20/2018 (02) nurodytas išvadas dėl A. G. mirties priežasties – mechaninės asfikcijos – uždusimo uždarius išorinius kvėpavimo takus bei konstatuodamas, jog tarp kaltinamųjų veiksmų ir nukentėjusiojo A. G. mirties priežastinio ryšio nėra, teismo baigiamajame akte taip ir nenurodė, kokia gi, jei ne ekspertų išvadoje nurodyta mirties priežastis, lėmė nukentėjusiojo mirtį. Taigi, prokurorė savo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip ir nenurodė, dėl kokios priežasties nuketėjusysis A. G. mirė.
Siekiant pašalinti abejones dėl nukentėjusiojo A. G. mirties priežasties apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teismo posėdyje iš naujo apklausė ekspertą Gintautą Serbentą bei ekspertą Janušą Rybalko.
Žemesnės instancijos teismas
Ekspertas Gintautas Serbenta 2020 m. spalio 27 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad susipažinęs su jam pateiktais bylos duomenimis jis padarė išvadą, jog A. G. sirgo kepenų ciroze. Šią išvadą patvirtino kepenų būklė ir kiti požymiai. Asfikcinės mirties požymių jis nenustatė, lavono tyrimo metu gerklėje ar kituose organuose jis nerado svetimkūnių, kurie būtų ūmiai sutrikdę žmogaus kvėpavimo funkciją. Ant A. G. burnos užrištas raištis buvo įsirėžęs į burnos sritį, tačiau pilnai visos burnos angos uždengęs nebuvo, todėl asfikcija negalėjo būti jo mirties priežastimi, net ir esant apsunkintam kvėpavimui. Eksperto teigimu, aplink lavono šnerves ir burną buvo vėmalų masės, tačiau lavono tyrimo metu jis nenustatė, kad vėmalai būtų patekę į kvėpavimo takus ar į bronchus. Pilvo dešinėje pusėje ties šonkauliais, apatinėje pilvo dalyje buvo nustatyti odos nubrozdinimai, bet jie mirtino organo vidinio plyšimo nesukėlė, jie rodo, kad buvo suduoti smūgiai į pilvo sritį. Teigia, kad sergant kepenų ciroze, žmogus gali apsivemti be jokio šalutinio poveikio. Be to, lavono organizme rasta narkotinių medžiagų. Tokiais atvejais, kai kepenys nebeatlieka savo funkcijų, o skrandyje yra turinio, narkotikų pavartojimas gali sukelti vėmimą. Kadangi burna buvo užrišta ne aklinai, todėl vėmalai galėjo išbėgti pro burną. Esant tokiai organizmo būsenai kaip nukentėjusiojo, papildomi sunkumai, t. y. vartojami narkotikai, sužalojimai, apsunkintas kvėpavimas, gali turėti netiesioginės įtakos žmogaus mirčiai (t. 8, b. l. 204–206).
Ekspertas Janušas Rybalko teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertizės akte Nr. EKM 16(67)/2020 (01) išdėstytą išvadą, taip pat paaiškino, kad atlikdami ekspertizę jie įvertino ne tik lavono tyrimo duomenis, bet užsakė ir papildomą histologinį tyrimą, siekdami įsitikinti, ar diagnozė dėl kepenų cirozės yra pagrįsta. Histologijos specialistas vienareikšmiškai davė išvadą, kad kepenų cirozės mikroskopinių požymių nėra. Mirties priežasčiai įtakos turėjo kelios sąlygos: lavono nosies šnervės buvo užpildytos maisto masių, lavono burna buvo užrišta, prieš įvykį nukentėjusysis vartojo metadono ir vaistų, kas sukėlė neadekvatų jo elgesį, be to, prieš mirtį jis buvo sočiai pavalgęs, taip pat jam buvo suduoti smūgiai, kurie galėjo išprovokuoti skrandžio turinio atpylimą. Kita vertus, vėmimas galėjo kilti ir spontaniškai, ne tik nuo suduotų smūgių. Nurodė, kad įprastai skrandžio turinio masę žmogus išvemia į išorę, tačiau šiuo atveju apie burną, ant nukentėjusiojo drabužių maisto turinio nebuvo, visas turinys buvo nosies šnervėse. Skrandžio turinys turėjo kažkur išsiveržti, tačiau burnos angai esant užrištai, jis išsiveržė į nosiaryklę ir užkimšo nosies šnerves. Tokia situacija sukelia labai greitą mirtį. Aplinkybę, kad mirtis įvyko staiga patvirtina ir kiti požymiai. Burnos užrišimas raiščiu yra viena iš sąlygų, kuri galėjo prisidėti prie asfikcijos. Jeigu užsikemša nosies takai, žmogus gali kvėpuoti per burną, tačiau šiuo atveju burna buvo užrišta. Kita vertus nėra aišku, ar burna buvo užrišta sandariai įvykio metu patalpoje. Specialisto išvadoje nurodyta aplinkybė, kad liežuvio paviršius buvo švarus, rodo apnašų ir kitų požymių buvimą, tačiau nepatvirtina, kad prieš autopsiją burnos ertmėje nebuvo pašalinio turinio. Tikėtina, kad skrandžio turinys buvo patekęs į burnos ertmę, tačiau jis buvo išplautas pagalbinio autopsijos personalo prieš specialistui atliekant tyrimą (t. 8, b. l. 206–209).
Žemesnės instancijos teismas
Išklausęs tokius eksperto Janušo Rybalko paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas Gintautas Serbenta pripažino, kad paneigti komisijinės ekspertizės akto išvados dėl nukentėjusiojo mirties priežasties negali, todėl jai neprieštarauja, nurodė, jog jis atlikti tokios pilnos analizės mirusiojo tyrimo metu galimybių neturėjo.
Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vertinant teismo medicinos specialisto išvadą, ekspertizės aktą, taip pat specialisto, eksperto paaiškinimus, svarbu tai, kad pagal nuoseklią kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama kartu su kita bylos medžiaga ir neturi jokios preferencinės reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-697/2018). Taigi, įvertinus byloje esančias teismo medicinos specialisto išvadą Nr. M 244/2019 (05) bei komisijinės ekspertizės akte Nr. EKM 16(67)/2020 (01) suformuluotas išvadas, kitus byloje esančius duomenis, bei papildomai apklaustų specialisto išvadą pateikusio eksperto Gintauto Serbentos ir eksperto Janušo Rybalkos paaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė komisijinės ekspertizės išvadas dėl nukentėjusiojo A. G. mirties priežasties. Priešingai nei nurodė apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje ekspertinį tyrimą atlikę ekspertai, nustatydami A. G. mirties priežastį, vertino ne tik jiems pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, bet vertino ir visus byloje esančius duomenis, tarp jų ir eksperto Gintauto Serbentos pateiktą išvadą, lavono tyrimo duomenis, be to, rėmėsi ir papildomai užsakyto histologinio tyrimo rezultatais – specialisto išvada Nr. H 594/2019 (01), kurios ekspertas Gintautas Serbenta neturėjo. Ekspertai įvertinę visus šiuos duomenis padarė išvadą, kad patvirtinti teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytą A. G. mirties priežastį, t. y. kad A. G. mirė nuo alkoholinės kepenų ligos, pasireiškusios kepenų ciroze, kas komplikavosi kepenų funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu, objektyvių duomenų nepakanka. Ekspertai pateikė svarių argumentų, kurie paneigė eksperto Gintauto Serbentos nustatytus pažymius, grindžiančius kepenų cirozės diagnozę, t. y. kad šios ligos nepatvirtino kepenų histologinis tyrimas, kepenyse rasti lėtinio hepatito morfologiniai požymiai yra būdingi asmenims, vartojantiems narkotines medžiagas, autopsijos metu nebuvo konstatuoti kiti kepenų cirozei būdingi radiniai: skysčio susikaupimas pilvo ertmėje (ascito), geltos, kraujavimo iš stemplės venų ir pan. Tiek komisijinės ekspertizės akte, tiek apklaustas teisiamuosiuose posėdžiuose ekspertas Janušas Rybalko atkreipė dėmesį, jog esant kepenų cirozei, mirtį sukeliančio kepenų nepakankamumo požymiai vystosi palaipsniui, prieš mirtį būdingas agonijos laikotarpis, žmogus būna nejudrus, guli lovoje, o šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis A. G. iki mirties buvo pakankamai aktyvus, o mirtis įvyko staiga. Mirties mechanizmą staiga sustojus širdies ir kvėpavimo veiklai įvykus asfikcijai, netiesiogiai patvirtina vidaus organų visumos histologinis vaizdas: galvos smegenų pabrinkimas, plaučiuose netolygi pilnakraujystė bei šokui būdinga stazė, miokardo mažakraujystė.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog komisijinės ekspertizės akte padaryta išvada, kad A. G. mirtis įvyko dėl mechaninės asfikcijos yra tikimybinė. Tiek iš komisijinės ekspertizės akte suformuluotos išvados, tiek iš eksperto Janušo Rybalko paaiškinimų matyti, jog išvada dėl A. G. mirties yra kategoriška. Pagrįsdamas savo išvadą ekspertas Janušas Rybalko pirmiausia akcentavo tai, kad iš įvykio vietoje darytų lavono fotonuotraukų akivaizdžiai matyti, jog lavono nosies šnervės yra prikištos maisto masių, be to jo burna buvo užrišta raiščiu, kas apsunkino jo kvėpavimą, prieš pat mirtį jis buvo vartojęs narkotinių medžiagų, sočiai pavalgęs, jam buvo suduoti smūgiai, galėję išprovokuoti vėmimo refleksą, o jam gulint ant nugaros skrandžio turinys išsiveržė užkimšdamas nosies šnerves. Visų šių sąlygų visuma ir sukėlė greitą nukentėjusiojo mirtį.
Be to, apygardos teismas, dėstydamas argumentus, kuriais remiantis jis atmetė ekspertizės akte nurodytą A. G. mirties priežastį – mechaninę asfikciją, nurodė, kad raiščio padėtis ant nukentėjusiojo burnos galėjo tik apsunkinti A. G. kvėpavimą, be to, skrandžio turinys buvo rastas tik A. G. lavono nosies šnervėse, o ne burnos ertmėje, skrandžio turinio nebuvo rasta ir nosiaryklėje, bronchuose, o lavono liežuvis buvo švarus. Šios aplinkybės, anot apygardos teismo, rodo, jog A. G. kvėpavimas per burną dėl skrandžio turinio išsiliejimo nebuvo ir negalėjo būti sutrikdytas. Tačiau tokius pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytus teiginius argumentuotai paneigė ekspertas Janušas Rybalko. Anot eksperto, skrandžio turinys nosies šnerves galėjo užkimšti tik iš vidaus. Vemiant skrandžio turinio masė išvemiama pro burną, taip vėmalai pasišalina į išorę. Tačiau šiuo atveju nukentėjusiojo burna buvo užrišta. Kaip nurodė ekspertas, iš įvykio vietoje daryto lavono nuotraukų matyti, kad maisto turinio masė buvo tik nosies šnervėse, o aplink burną, ant nukentėjusiojo drabužių maisto turinio (vėmalų) nebuvo. Tokiu būdu, nukentėjusiajam gulint ant nugaros ir esant užrišta burna skrandžio turinys turėjo kažkur išsiveržti ir šiuo atveju išsiveržė į nosiaryklę užkimšdamas nosies šnerves. Be to, ekspertas Janušas Rybalko suabejojo pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytais teiginiais, jog nukentėjusiajam vemiant skrandžio turinys nebuvo patekęs į burnos ertmę. Tikėtina, kad prieš specialistui atliekant autopsiją, pagalbinis personalas skrandžio turinį išplovė ir iš burnos, tokią išvadą leidžia daryti ir tai, kad įvykio vietoje darytose lavono nuotraukose ant nukentėjusiojo veido matosi skrandžio turinio, o lavono tyrimo metu darytose nuotraukose skrandžio turinio masių jau nebesimato, be to, nuo burnos jau buvo nurištas ir raištis. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remiasi ir eksperto Gintauto Serbentos specialisto išvadoje nurodyta aplinkybe, jog lavono liežuvis buvo švarus. Tačiau tiek ekspertas Janušas Rybalko, tiek ir pats specialisto išvadą pateikęs ekspertas Gintautas Serbenta nurodė, jog aplinkybė, jog liežuvis yra švarus teismo medicinoje reiškia tai, kad ant liežuvio nėra apnašų ar kitų požymių, būdingų tam tikroms ligoms, bet ne tai, kad burnos ertmėje nebuvo vėmalų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad abu nuteistieji gana nuosekliai patvirtino, kad įvykio metu pavertus gulintį ant nugaros A. G. ant šono iš jo burnos išbėgo vėmalai, taigi, ši aplinkybė tik patvirtina eksperto Janušo Rybalko teiginius, kad burnos ertmėje skrandžio masės turinio buvo.
Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, A. G. mirtis įvyko dėl mechaninės asfikcijos – uždusimo uždarius išorinius kvėpavimo takus: nosies šnerves ir nosiaryklės skrandžio turiniu, burnos angos medžiaginiu raiščiu.
Nustatant priežastinį ryšį tarp mirties priežasties ir kaltininko veikos turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina mirties kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), ar mirtis buvo dėsningas veikos padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, Nr. 2K-381/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-322-511/2016 ir kt.). Be to, realybėje gali egzistuoti daug kurių nors padarinių priežasčių ir adekvati priežastis gali būti ne vienintelė, tačiau tik ji, paversdama tikrove tam tikrų padarinių atsiradimo tikimybę, išsiskiria iš kitų priežasčių. Ši teorija yra ypač aktuali tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingus padarinius, t. y. asmens mirtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390-1073/2017, Nr. 2K-7-74-788/2019).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo, taip pat juos vertino ne sistemiškai, o atsietai, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl A. G. mirties priežasties, dėl D. F. ir A. Č. atliktų veiksmų, taip pat nepagrįstai nurodė, kad tarp kaltinamųjų veiksmų prieš A. G. ir jo mirties nėra priežastinio ryšio. Apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą. Komisijinės ekspertizės akto išvadomis Nr. EKM 16(67)/2020 (01) nustatyta, jog A. G. mirtis įvyko dėl mechaninės asfikcijos – uždusimo uždarius išorinius kvėpavimo takus. Ekspertas Janušas Rybalko paaiškino, jog nukentėjusiojo uždusimą lėmė ne viena, bet kelios priežastys, o būtent tai, kad prieš nukentėjusįjį A. G., kurio rankos buvo surištos, o burna užrišta medžiaginiu raiščiu, buvo smurtaujama, t. y. jam gulinčiam ant nugaros buvo suduoti smūgiai, tarp jų ir į pilvo sritį, galėję išprovokuoti nukentėjusiojo vėmimą ar skrandžio turinio atpylimą. Eksperto teigimu, jei A. G. burna nebūtų užrišta raiščiu, skrandžio turinys būtų išėjęs į išorę. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, kad būtent nuteistųjų atlikti veiksmai: rankų surišimas plastikiniais dirželiais, burnos užrišimas medžiaginiu raiščiu taip neabejotinai apsunkinant A. G. kvėpavimą, gulinčiam ant nugaros nukentėjusiajam suduoti smūgiai į pilvo sritį, sudarė tokią gyvybei pavojingą situaciją, jog A. G. vemiant skrandžio turinys negalėjo pasišalinti pro užrištą burną į išorę, o išsiveržė į nosiaryklę užkimšdamas nosies šnerves. Taigi, teisėjų kolegija daro išvada, jog tarp aptartų nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties dėl mechaninės asfikcijos yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Tai, kad ekspertas Janušas Rybalko nurodė sąlygines išvadas, nepaneigia nustatyto teisinio priežastinio ryšio tarp nuteistųjų veikos ir A. G. mirties, kadangi ekspertas Janušas Rybalko, aiškindamas mirties priežastį, nenustatinėjo, kaip tiksliai buvo užrištas raištis ir pan. Tokias faktines aplinkybes iš byloje esančių įrodymų visumos nustato teismas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad raištis buvo pakankamai stipriai užveržęs burną ir dėl to maisto turiniui patekus į nosiaryklę bei nosies šnerves A. G. užduso.
Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams. Subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – turinys yra atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, bet kartu vertinant ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir pan. Teismų praktikoje, vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada dėl tyčios formos ir rūšies paprastai daroma atsižvelgus į byloje esančių aplinkybių visumą: intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių, pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį, abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019).
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl D. F. ir A. Č. kaltės turinio (formos ir rūšies), daro išvadą, kad jie veikė netiesiogine tyčia. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes: nuteistieji prieš smurto panaudojimą apsvaigusiam nuo psichotropinių medžiagų nukentėjusiajam surišo rankas plastikiniais dirželiais (apribojo jo galimybes judėti, pasipriešinti, palengvinti sau kvėpavimą) bei užrišo burną medžiaginiu raiščiu (ne tik apribojo galimybę kalbėti, išsikviesti pagalbą, bet ir apsunkino jo kvėpavimą, ką pripažino ir ekspertai); smurtas prieš nukentėjusįjį A. G. buvo pakankamai intensyvus – buvo suduoti daugybiniai smūgiai ne tik rankomis ir kojomis, bet ir kur kas sunkesnius padarinius galinčiais sukelti įrankiais – mediniais pagaliais; iš aštuonių ant nukentėjusiojo kūno rastų sužalojimų tik du buvo padaryti žmogaus gyvybei nepavojingose kūno dalyse – kojose, kiti šeši nustatyti sužalojimai buvo padaryti gyvybiškai pavojingose vietose – galvoje bei pilvo srityje (nors nukentėjusiojo mirties priežastis ir nebuvo nuteistųjų suduotais smūgiais padaryti sužalojimai, tačiau šios aplinkybės rodo, jog nuteistieji buvo abejingi galimiems kilti padariniams); svarbu ir tai, kad, remiantis byloje esančiais duomenimis, kaltininkai visą laiką matė nukentėjusįjį, matė kaip jį ištiko traukulių priepuolis, girdėjo leidžiamus garsus, tačiau nė vienas iš jų nesiėmė jokių veiksmų padėti nukentėjusiajam, neatlaisvino nukentėjusiojo rankų, nenurišo jam nuo burnos raiščio, priešingai, pamatę, kad nukentėjusysis neberodo jokių gyvybės ženklų D. F. ir A. Č. ėmėsi aktyvių veiksmų nuslėpti padarytą nusikaltimą. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, kurios yra esminės nustatant subjektyviųjų veikos požymių turinį, pripažintina, kad nuteistieji D. F. ir A. Č. elgdamiesi aptartu būdu, suprato savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus gyvybei, numatė, kad jie gali sukelti sunkius padarinius, iš jų – ir mirtinus, ir nors nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti.
Baudžiamosiose bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikaltimo vykdymo bendrininkas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų, nurodytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Bendrininkavimo būtinieji objektyvieji požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018 ir kt.). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Taigi, kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą, kaip ir minėta, turi būti konstatuota bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, nurodytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma.
Tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, Nr. 2K-482-139/2015, Nr. 2K-292-693/2017 ir kt.). Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendrininkais) ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-410/2011, Nr. 2K-94/2014, Nr. 2K-200-696/2017, Nr. 2K-267-942/2017). Inkriminuojant nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, pakanka nustatyti, kad du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarė šią nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, ir toks susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu. Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2011 ir kt.).
Nagrinėjamos bylos duomenimis taip pat nustatyti visi D. F. ir A. Č. kaltę dalyvavus bendrininkų grupe nužudant nukentėjusįjį A. G. patvirtinantys požymiai. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad tarp nuteistųjų D. F. ir A. Č. buvo išankstinis žodinis susitarimas nužudyti nukentėjusįjį, tačiau šis susitarimas tarp nuteistųjų pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp nuteistųjų A. Č. ir D. F. bei nukentėjusiojo A. G. įvyko konfliktas, peraugęs į nuteistųjų smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, t. y. nukentėjusiojo rankų surišimą plastikiniais dirželiais, burnos užrišimą medžiaginiu raiščiu, smūgių sudavimą rankomis, kojomis bei mediniais pagaliais A. G. į įvairias kūno vietas. Nuteistieji matė ir suprato vienas kito veiksmus prieš nukentėjusįjį A. G., nes smurtas buvo naudojamas tiek A. G. kambaryje, tiek pačių nuteistųjų gyvenamajame kambaryje. Taigi, jų susitarimas smurtauti prieš nukentėjusįjį buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu smurtiniu elgesiu mušant surištomis rankomis ir užrišta burna ant grindų gulintį nukentėjusįjį. Matydami vienas kito smurtinius veiksmus abu nuteistieji suvokė, kad šiais bendrais veiksmais ne tik gali sutrikdyti A. G. sveikatą, bet ir kėsinasi į jo gyvybę bei pritarė tokiems vienas kito veiksmams. Be to, šiuo atveju itin reikšmingas ir abiejų nuteistųjų elgesys panaudojus smurtą. Byloje nustatyta, kad nė vienas iš nuteistųjų, girdėdami kaip A. G. dejuoja, matydami, kad jį ėmė purtyti traukuliai, o pavertus ant šono iš jo burnos išbėgo vėmalai, nukentėjusiajam padėti neketino ir pagalbos nekvietė. Priešingai, D. F. suorganizavo, kad į įvykio vietą automobiliu atvyktų liudytoja A. G., po ko abu su A. Č. ištempė lavoną iš apleisto pastato, iš kambario surinko nukentėjusiojo daiktus, A. G. vairuojamu automobiliu nuvežė A. G. lavoną toliau nuo (duomenys neskelbtini) ir paliko šalikelėje, taip bandydami paslėpti savo padaryto nusikaltimo pėdsakus. D. F. ir A. Č. yra nusikaltimo vykdymo bendrininkai, nes kiekvienas pagal bendrą tyčią atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl A. G. mirties yra kalti abu nuteistieji.
Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. F. ir A. Č., veikdami bendrininkų grupe, nužudė nukentėjusįjį A. G., o tai atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytus veikos požymius. Vertinti nuteistųjų padarytą šią pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tik kaip nežymų sveikatos sutrikdymą ir kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, akivaizdžiai, nėra jokio pagrindo. Todėl nuteistųjų D. F. ir A. Č. padaryta nusikalstama veika iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 1 dalį. Dėl paminėtų aplinkybių, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).
Apeliacinės instancijos teismas šiame nuosprendyje nustato, kad D. F. ir A. Č. nužudė A. G., t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: 2019 m. rugsėjo 5 d., apie 1 val. 30 min., tiksliai nenustatytu laiku, negyvenamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų, veikdami bendrininkų grupėje, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, užrišus nukentėjusiajam A. G. burnos angą raiščiu, suduodami jam rankomis, kojomis bei mediniais pagaliais ne mažiau kaip aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, taip A. G. bendrais veiksmais padarydami muštinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, kaktoje, pilve ir keliuose, ko pasėkoje, po smūgių sudavimo, skrandžio turiniui uždarius išorinius kvėpavimo takus, esant užrištai burnos angai raiščiu, nukentėjusysis mirė dėl mechaninės asfikcijos, tokiu būdu tyčia nužudė A. G..
Dėl D. F. paskirtos bausmės
D. F. nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, atitinkamai turi būti paskirta nauja bausmė, kuri turi būti subendrinta su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Prokurorė apeliaciniu skundu D. F. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą prašo skirti laisvės atėmimą vienuolikai metų, tačiau bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių nenurodo.
Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Prokurorės prašoma paskirti bausmė atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.
D. F. įvykdytas smurtinio pobūdžio nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalstama veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia, baigta, šia nusikalstama veika buvo sukelti negrįžtami padariniai – buvo nužudytas žmogus. D. F. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, jo atsakomybę sunkianti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Individualizuojant D. F. skiriamą bausmę svarbus ir jo vaidmuo tiek darant nusikalstamą veiką, tiek ir po jos. Bylos duomenys patvirtina, kad D. F. smurtaujant prieš nukentėjusįjį buvo aktyvesnis už savo bendrininką A. Č., be to, būtent D. F. ėmėsi aktyvių veiksmų siekiant iš įvykio vietos išvežti nukentėjusiojo lavoną, šiam tikslui suorganizavo automobilį, nurodė kelią ir vietą, kur nuteistieji paliko A. G. lavoną. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgdama į byloje esančią D. F. charakterizuojančią medžiagą – nevedęs, anksčiau neteistas, tačiau šią nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nei metams laiko nuo to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (t. 7, b. l. 107–108), daug kartų baustas administracine tvarka (t. 7, b. l. 88–106), nors yra jauno amžiaus, darbingas, nuteistasis niekur nedirba (t. 7, b. l. 86), oficialių pajamų negauna, užimtumo tarnyboje nesiregistruoja (t. 7, b. l. 87), ir vadovaudamasi BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sprendžia, kad D. F. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis kiek mažesnis nei sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Šiuo nuosprendžiu D. F. skirta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 5 dalies 2 punktu, ir bausmė, paskirta Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, bendrintinos apėmimo būdu.
Dėl A. Č. paskirtos bausmės
Prokurorė apeliaciniu skundu A. Č. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą prašo skirti laisvės atėmimo aštuoneriems metams bausmę.
Byloje nustatyta, kad A. Č. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nužudymą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Įvykdytu nusikaltimu buvo sukelti sunkūs negrįžtami padariniai – atimta žmogaus gyvybė. A. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), būdamas apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertinant šio nuteistojo asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad jis praeityje teistas devynis kartus (t. 6, b. l. 49–97), baustas administracine tvarka (t. 6, b. l. 47–48), niekur nedirba (t. 6, b. l. 45), užimtumo tarnyboje nesiregistruoja (t. 6, b. l. 46). Visgi, skiriant bausmę būtina atsižvelgti ir į tai, kad A. Č. vaidmuo, panaudoto smurto mastas nebuvo toks intensyvus kaip jo bendrininko D. F., be to, kaip jau nurodyta anksčiau, būtent D. F. iniciatyva buvo bandoma slėpti nusikaltimą, išvežti lavoną iš įvykio vietos. Įvertinusi visų nurodytų aplinkybių visumą, atsižvelgdama į prokurorės apeliaciniu skundu prašomą paskirti bausmės dydį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad A. Č. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtina aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Dėl BPK 257 straipsnio
Apeliaciniu skundu prokurorė taip pat prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nutartį, kuria, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas pranešė prokurorui, kad A. Č., D. F. ir A. G. galimai padarė nusikaltimą, numatytą BK 311 straipsnio 1 dalyje (mirusiojo palaikų išniekinimas). Tačiau toks apeliantės prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas, kadangi kaip numatyta BPK 312 straipsnyje, 318 straipsnyje, tokios nutartys apeliacine tvarka nėra skundžiamos. Be to, vadovaudamasis BPK 257 straipsniu pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat tai, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, apie tai praneša prokurorui, o sprendimą, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šių teismo nurodytų nusikalstamų veikų priima prokuroras.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2020 m. rugsėjo 14 d. Nr. (12.32) PT-3680 pateikė pažymą (t. 8, b. l. 153), kurioje prašo iš D. F. valstybės naudai priteisti 96 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, o 2021 m. kovo 2 d. pateikė patikslintą pažymą Nr. (12.32Mr) PT-1537 (t. 9, b. l. 23–25), kurioje prašo iš A. Č. valstybės naudai priteisti 169,72 Eur.
Pagal BK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 15 d.).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, todėl nuteistiesiems D. F. ir A. Č. buvo paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinkti gynėjai. Nuteistiesiems parinkti gynėjai buvo atvykę susipažinti su byla, dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl buvo patirtos išlaidos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgusi į nuteistųjų turtinę padėtį (nuteistieji neturi pastovios gyvenamosios vietos, niekur nedirba, duomenų, apie jų gaunamas pajamas, teismas neturi), į tai, kad esminiai prokurorės apeliacinio skundo argumentai buvo patenkinti, sprendžia, kad prašymai dėl valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistųjų D. F. ir A. Č. tenkinami iš dalies, priteisiant iš kiekvieno nuteistojo po pusę prašomų priteisti sumų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti.
D. F. nusikalstamus veiksmus iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir D. F. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, bausmę, paskirtą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, bei Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį subendrinti apėmimo būdu bei D. F. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo D. F. faktinio sulaikymo dienos.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką – laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. birželio 26 d.
A. Č. nusikalstamus veiksmus iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir A. Č. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo A. Č. faktinio sulaikymo dienos.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką – laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. birželio 26 d.
Kitą Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Išieškoti iš D. F. 48 Eur (keturiasdešimt aštuonis eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.
Išieškoti iš A. Č. 84,86 Eur (aštuoniasdešimt keturis eurus 86 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.