Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), rusas, Lietuvos Respublikos pilietis, 7 klasių išsilavinimo, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) neregistruotas, turintis 35 procentų darbingumą, nevedęs, neturintis pastovios gyvenamosios vietos, gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), teistas: 1) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmės vykdymą atidedant 3 metams; 2) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, ir skirta galutinė 5 metų laisvės atėmimo bausmė; 3) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams; 4) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirta galutinė subendrinta 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurią yra atlikęs 2018 m. balandžio 23 d., teistumas neišnykęs, kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje padarymu;

D. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, neregistruotas Užimtumo tarnyboje, nevedęs, neturintis pastovios gyvenamosios vietos, gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. F. ir A. Č., veikdami bendrininkų grupėje, 2019 m. rugsėjo 5 d., apie 1 val. 30 min., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, negyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų, bendrai suduodami A. G. rankomis, kojomis bei mediniais pagaliais ne mažiau kaip aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarydami muštinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, kaktoje, pilve ir keliuose, tokiu būdu tyčia nežymiai A. G. sužalojo.

Be to, D. F. 2019 m. sausio 11 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), išėmęs prieangio lango stiklą, įsibrovė į M. D. sodo namelį ir pagrobė kambaryje buvusį svetimą, M. D. priklausantį turtą – nešiojamąjį kompiuterį LG (serijos numeris (duomenys neskelbtini)), kurio vertė – 60 Eur.

Dėl veikos A. G. atžvilgiu

Kaltinamasis A. Č. kaltu neprisipažino ir teismo posėdyje parodė, kad apleistame pastate prie marių su D. F. gyveno viename kambaryje, o A. G. – kitame. Kambariai buvo antrame pastato aukšte. 2019 m. rugsėjo 4 d. su A. G. leidosi metadoną su dimedroliu, po to nuėjo miegoti. A. G. turėjo daugiau nei 1 litrą metadono. Atsikėlus atvažiavo D. F.. Su A. G. savo kambaryje, kuriame gyveno kartu su D. F. vėl susileido metadono. A. G. pasidarė bloga, jam pradėjo eiti putos, nukrito nuo taburetės, atrodo, kad jis išsituštino. Nuo metadono taip jam yra buvę ne kartą. Atėjo D. F., liepė pažiūrėti ar A. G. yra gyvas. Pažiūrėjęs pamatė, kad jis yra gyvas, pradėjo purtytis. Daugiau nieko nebeprisimena dėl streso, nes prieš tai tą pačią dieną miške buvo radęs lavoną. Juto, kad A. G. nėra pulso, jis buvo atsimerkęs. Jie su D. F. A. G. uždėjo plastikinius užveržėjus, užkišo pagalį, kad galėtų jį patempti, bet jie išsinėrė. Jį nešė, nes išsigando, kadangi prieš tai tą pačią dieną buvo radęs lavoną, o pats yra 8 kartus teistas. Paguldė A. G. ant pledo, D. F. paskambino savo draugei, paprašė, kad ji paskambintų A. G.. Su D. F. ištempė pledą su A. G. į pirmą aukštą. Laiptais nešė A. G. už rankų ir kojų. Per langą iškėlė į lauką ir nuleido ant žemės. A. G. jau buvo šaltas, jis tikrai buvo negyvas kai jį tempė lauk. Ant A. G. kūno matė daug sužalojimų – ant kojų, ant galvos, tie sužalojimai atsirado 4-5 dienos iki tos dienos, kuomet jis pats susižalojo lipdamas per langą. A. G. nei jis, nei D. F. nemušė. Nepamena kuris sugalvojo ištempti A. G., nes buvo apsivartojęs (metadonas veikia visą parą, jautiesi labai pavargęs ir nieko nemąstai). A. G. apie lavoną pasakė tik tada, kai iškėlė jį iš mašinos ir išvažiavo. Vietą, į kurią nuvežti lavoną, sugalvojo D. F.. Sutinka, jog yra kaltas dėl to, kad neiškvietė policijos ir išvežė lavoną. Po įvykio iki sulaikymo gyveno pas A. G.. Ji, pasakodama apie tai, kad A. G. buvo mušamas, supainiojo laikus. Jis irgi susipainiojo duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

Posėdžio metu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio nustatyta tvarka pagarsinus A. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2019 metų rugsėjo 4 d. vakare, po 20 val., D. F. grįžo išgėręs, liepė nueiti į parduotuvę, bet nesutiko, o vėliau trumpam užmigo. D. F. nuėjo pas A. G. į kitą kambarį. Pabudo nuo triukšmo iš koridoriaus pusės, girdėjo, kad A. G. garsiai dejavo, šaukė. Po to į jų buto prieškambarį D. F. už vienos kojos atitempė gulintį ant nugaros A. G.. D. F., paėmęs už A. G. dešinės rankos, apsuko ir į jų kambarį A. G. atitempė galva į priekį. Iš karto pamatė, kad A. G. burna užrišta skuduru. A. G. rankos buvo surištos baltos spalvos plastikiniais dirželiais, sudėtos ant krūtinės. D. F., pasilenkęs prie gulinčio ant grindų A. G., pradėjo mušti kumščiais į įvairias kūno vietas, smūgiavo kumščiais į krūtinės sritį kokius 10 kartų ir daugiau. Po to D. F. pasiėmė iš sieninės spintos medinį pagalį ir juo toliau mušė gulintį A. G., kuris gulėjo ir dejavo. Kiek kartų D. F. sudavė A. G. mediniu pagaliu neskaičiavo, negali pasakyti, po to pagalys sulūžo. Sulūžusio pagalio dalis D. F. išmetė per balkono langą. Išmetęs pagalio dalis D. F. pasiėmė kitą medinį pagalį ir juo toliau mušė gulintį A. G.. Tuo metu A. G. dejavo. D. F. mušant A. G. mediniais pagaliais, A. G. nusitraukė plastikinius dirželius ir išsilaisvino rankas. Mano, kad D. F. burną skuduru užrišo, kad A. G. nerėktų. D. F. liepė jam taip pat smurtauti prieš A. G.. Bijodamas D. F., gal kokius du kartus spyrė A. G. į kojas. Po to pavertė jį ant šono. A. G. vemiančio nematė. Laukiant atvažiuojančios A. G., D. F. pasiėmė veidrodį ir pridėjo prie A. G. burnos, kad įsitikintų ar A. G. kvėpuoja. Atitraukęs veidrodį nuo A. G. burnos pasakė, kad kvėpuoja. Atvažiavus A. G., abu su D. F. ant pledo išvilko A. G. iš apleisto pastato, nuvežė ir paliko netoli griovio. Prieš iškeliant A. G. iš automobilio bagažinės D. F. dar kartą pridėjo veidrodėlį prie A. G. burnos ir pasakė, kad šis gyvas bei liepė jam padėti iškelti A. G. iš automobilio bagažinės. Matė, kad iškeliant A. G. iš automobilio ant jo abiejų rankų buvo plastikiniai dirželiai, tik jie tarpusavyje nebuvo surišti, rankos buvo laisvos (t. 5, b. l. 142-146).

Pagarsinus šiuos parodymus, A. Č. parodė, kad du kartus nestipriai įspyrė A. G. į kojas. Pavartojus metadoną „suskystėja smegenys“. Dabar jam viskas gerai ir sako tiesą.

Motyvuojamoji dalis

Po šių paaiškinimų, posėdžio metu BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka buvo pagarsinti A. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad 2019 m. rugsėjo 4 d., tamsiu paros metu įsijungęs šviesą savo kambaryje pamatė D. F.. Atsikėlęs nuėjo pas A. G. paprašyti cigaretės, kuris pasiūlė nunešti D. F. silkės. Paėmė kibirėlį silkės ir nunešė. D. F. paragavo, pasakė, kad ji surūgusi ir nuėjo į A. G. kambarį. Girdėjo iš A. G. kambario rėkimą, dejavimai, tai truko ne ilgiau nei 5 min. Buvo tik pabudęs iš miegų, todėl nelabai suprato kas vyksta. Po to pamatė kaip į jo kambarį D. F. už kojų atvilko A. G., kurio burna buvo užrišta skuduru, rankos – surištos plastikiniais baltos spalvos vienkartiniais surišėjais. Kadangi A. G. buvo tik su apatinėmis kelnaitėmis, matėsi išmatos. D. F., atitempęs A. G. į kambarį, ant jo užmetė pledą ir medine lazda sudavė gulinčiam ant grindų A. G. mažiau nei 10 kartų į įvairias kūno vietas. Pagalys sulūžo į kelias dalis, kurias D. F. surinko ir išmetė pro langą. Po to D. F. pasiėmė antrą pagalį ir juo smūgiavo A. G. į įvairias kūno vietas. Kiek smūgių sudavė antru pagaliu – nežino, po to ir antrą pagalį jis išmetė pro langą. Bijodamas D. F., jam nieko nesakė. Dar D. F. A. G. gulinčiam sudavė ne daugiau nei tris kartus kumščiu į krūtinės sritį ir vieną kartą spyrė A. G. į šoną. Tada jis išėjo ir vėl atėjo į kambarį. A. G. gulėjo ir dejavo. D. F. atėjo rankoje turėdamas du pledus ir pasakė „keliam“. Jis paėmė A. G. už kojų, D. F. – už rankų ir uždėjo A. G. ant pledo. D. F. liepė tempti į apačią. Atrodo, kad kai kėlė A. G. ant pledo, girdėjo kaip jis atsiduso ir tai pasakė D. F., kuris savo ranką pridėjo A. G. prie kaklo ir pasakė „jis be sąmonės“. Nuo to laiko A. G. nebedejavo. A. G. kūną koridoriumi tempė, po to laiptais nunešė į pirmą aukštą. Pirmame aukšte D. F. nurodė A. G. iškelti per langą. D. F. jam liepė pirmam išlipti per langą. Išlipęs pamatė stovintį automobilį, kurio bagažinė buvo atidaryta. D. F. per langą perkėlė A. G. kūną ant žemės ir pats išlipo per langą. Tada abu kūną ant pledo nutempė prie automobilio, įkėlė į bagažinę ir išvažiavo. Kažkurioje vietoje sustoję A. G. iškėlė ir padėjo prie griovio bei išvažiavo (t. 5, b. l. 131-133).

Pagarsinus šiuos parodymus, A. Č. parodė, kad tokius parodymus davė todėl, kad buvo piktas ant D. F., nes kai vartodavo metadoną, D. F. rėkdavo. Dabar sako tiesą. D. F. A. G. į jų kambarį atitempė jau surištomis rankomis ir užrišta burna. Girdėjo kaip A. G. dejavo. Konfliktas prasidėjo A. G. kambaryje, į šį kambarį jis (A. Č.) nuėjęs nebuvo. D. F., atsitempęs A. G., jį ten vėl mušė ir liepė mušti ir jam, todėl jis, bijodamas D. F., du kartus įspyrė A. G. į kojas, daugiau jis jokio smurto prieš A. G. nevartojo. Kai A. G. vežė, buvo įsitikinęs, kad šis nebegyvas. Ant A. G. burnos raištis buvo užrištas jau tada, kai D. F. jį atitempė į jų kambarį. Sudegino A. G. pledą, rūbus, jo (A. Č.) kedus, į konteinerį įmetė megztinį, pagalvę.

Po liudytojų, eksperto bei specialisto apklausų per ištyrus rašytinius bylos įrodymus, A. Č. teismo posėdyje parodė, kad įvykio metu miegojo, bet atsibudo išgirdęs A. G. kambaryje dejavimą. Tuo metu jis (A. Č.) buvo labai apsvaigęs nuo pavartoto metadono ir kitų medikamentų. Metadoną pavartojus su kitais vaistais nieko nesinori daryti, tampama lyg guminiu, norisi miego, atsipalaiduojama. A. G. pamatė tada, kai jį visą „apsidirbusį“ D. F. atitempė į jų kambarį. A. G. tuo metu gulėjo ant nugaros ir dejavo, buvo surištomis rankomis, su raiščiu ant burnos. Tas raištis buvo skuduro gabalas, matydavo, kad A. G. tą skudurą užsiriša ant galvos. Vėliau, keldamas lavoną į mašiną bei iš jos iškeldamas, matė, kad šis raištis yra laisvas. D. F. dejuojančiam A. G. sakė „nedejuok, nes gausi dar“. Tada jis ar D. F. pavertė A. G. ant šono ir jam iš burnos išbėgo vėmalai, prieš tai vėmalų nesimatė. A. G. apsivėmė tada, kai buvo paverstas ant šono. Pavertus šonu jis dar dejavo. Jų kambaryje D. F. pasilenkęs A. G. ranka mušė gulintį į krūtinę, buvo net riešą išsisukęs. Ar tai buvo prieš A. G. apsivėmimą, ar po jo, nepamena. Jis (A. Č.) buvo labai apsvaigęs, turbūt buvo „atsijungęs“, nes nepamena kada A. G. nustojo dejuoti, tik D. F. pasakė, kad A. G. yra miręs. A. G. mirė jų kambaryje. Mano, kad A. G. į koją įspyrė kai jis jau buvo miręs. Po to, kai A. G. jau buvo miręs, uždėjo ant rankų užveržėjus, kad būtų galima perkišus per juos pagalį A. G. lavoną nešti. Šiuos užveržėjus buvo gavęs iš draugės ir laikė juos stalčiuje. Turbūt D. F., eidamas į A. G. kambarį, šiuos užveržėjus pasiėmė.

Ekspertas J. R. parodė, kad buvo įvertinti lavono tyrimo duomenys, ekspertas, atlikęs pirminį tyrimą, nustatė, kad mirties priežastimi buvo kepenų cirozė. Komisija įvertino visus duomenis ir atmetė tokią mirties priežastį. Buvo nagrinėjama bylos medžiaga, fotonuotraukos iš įvykio vietos ir buvo pastebėta, kad gulinčio A. G. nosies šnervės užkimštos skrandžio turiniu. Šitas radinys bei kiti duomenys, tokie kaip kad A. G. neužilgo prieš mirtį buvo intoksikuotas alkoholiu ir medikamentais, buvo gulimoje padėtyje ir neužilgo po to, kai jam buvo suduota lazda į pilvo sritį, kitas vietas, pagal liudytojų parodymus, jis nustojo dejuoti, visa tai leido padaryti tokią išvadą, kokią padarė, nes vemiant arba atpilant skrandžio turinys pateko į nosiaryklę su šnervių užkimšimu. Asfiksijai dažniausiai būna vidaus organų pilnakraujystė, smegenų pabrinkimas, plaučių pilnakraujystė. Šiuo atveju padaryti tokios išvados, kad buvo asfiksija, negalima, nes ekspertas, kuris tyrė lavoną, neaišku ar matė nosies šnervių užkišimą. Jei jis to nematė, tai apie tai net negalėjo pagalvoti. Gal skrandžio turinio nebuvo bronchuose, trachėjoje, bet buvo nosies šnervėse. Tokiu atveju kyla klausimas, kaip skrandžio turinys atsirado nosies šnervėse. Jis neatsirado iš burnos, tai būtų nesąmonė, kadangi iš išorės nosies šnervės tokiu būdu neužsikišo. Reiškia skrandžio turinys pateko iš vidaus ir iš vidaus užkišo abi nosies šnerves. Esant nosies šnervių užkišimui, praktiškai žmogus negali kvėpuoti, atjungiama galimybė kvėpuoti per nosies šnerves ir neaišku, kiek jis galėjo kvėpuoti per tą užrištą ant burnos raištį. Tokią išvadą, kokią padarė, leido daryti bylos duomenys, tyrimo duomenys, atmetė G. S. padarytą išvadą, kad mirė nuo kepenų cirozės, nes nuo tokios ligos nemirštama staiga, tai yra ilgas besivystantis procesas, vystosi progresuojantis širdies ir kepenų nepakankamumas. O čia mirtis įvyko staiga, reiškia mirė ne nuo kepenų cirozės. Nuo kepenų cirozės žmonės paprastai miršta savo lovose, agonija gali trukti ir kelias dienas, jie aktyviai nebevaikšto, guli lovoje. Daro išvadą atsižvelgdamas į tai, kad A. G. buvo pakankamai aktyvus iki mirties, tai yra vienas iš požymių, kad jis negalėjo mirti nuo kepenų cirozės. Dėl asfiksijos požymių, tai visų pirma buvo išorinių kvėpavimo takų užkimšimas, bet pakitimų, būdingų uždusimui, nėra. Yra tik nespecifiniai radiniai, tai yra šokui būdinga stazė, plaučiuose netolygi pilnakraujystė, galvos smegenų pabrinkimas, tai rodo į greitai įvykusią mirtį. A. G. pavartotas preparatų derinys tiesiogiai negalėjo sąlygoti jo mirties, tačiau tai vienas iš faktorių, kuris privedė prie mirties – prie mirties privedė ir pavartojimas tų medžiagų, tai, kad jis buvo gulimoje padėtyje, nes jei žmogus smūgių sudavimo metu, to įvykio metu būtų buvęs vertikalioje padėtyje arba sėdėtų, jis nebūtų miręs. Jo tempimas iš vieno kambario į kitą labai svarbi aplinkybė, tai reiškia, kad jis savarankiškai jau negalėjo judėti. Jei jis būtų ėjęs savo kojomis iš kambario į kambarį, tai jis būtų buvęs gyvas, jis būtų neuždusęs. Tai vienas iš faktorių, kuris ir nulėmė mirtį. A. G. mirtį iššaukė iš esmės iš skrandžio į kvėpavimo takus papuolęs turinys. Sužalojimas galvoje yra nežymus. G. S. nurodė, kad kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais yra nesunkus sužalojimas. Komisija įvertino, kad vidinės kraujosruvos po dangalais vertintinos ne kaip trauminės kilmės išsiliejimas, o kaip ūminė pilnakraujystės išraiška. Kraujo išsiliejimas po minkštaisiais dangalais, kuris randamas mirusiems, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, nes nesunkus sužalojimas nustatomas gyviems žmonėms, kai toks sužalojimas būtų realiai sukėlęs sveikatos sutrikdymą iki dešimties dienų, tai labai svarbus kriterijus, o kai yra lavonas toks sužalojimas vertinamas kaip nežymus. Tai, kad A. G. prieš mirtį buvo užrišta burna, yra vienas iš faktorių, kuris sąlygojo mirtį. Jei būtų tik užrišta burna, bet nebūtų atpylęs skrandžio turinio, tai aišku, kad būtų likęs gyvas. Jei būtų atpylęs, bet burna nebūtų užrišta, tai greičiausiai, kad būtų likęs gyvas. Šiuo atveju yra labai daug faktorių, kas privedė prie mirties, nėra konkrečiai vieno faktoriaus privedusio prie mirties. Jeigu A. G., būdamas apsvaigęs nuo medžiagų, būtų gulėjęs ant nugaros ir apsivėmęs, jei nebūtų užrišta burna, greičiausiai nebūtų miręs, bet tai tik spėlionės. Aišku, kad raištis jam trukdė kvėpuoti. A. G. galėjo vemti spontaniškai, tai galėjo būti reakcija į jo būklę, kūno padėti arba reakcija į smūgius, jei lazda būtų buvę suduota į pilvo sritį, kas būtų sudirginę skrandį ir sukeltų vėmimą. Nevalingas tuštinimasis būdingas asmenims, kurie piktnaudžiauja medikamentais, narkotinėmis medžiagomis, alkoholiu, A. G. toks ir buvo. Tuštinimasis absoliučiai negalėjo būti susijęs su prieš jį pavartotu smurtu. Vėmimas taipogi galėjo būti iššauktas tų medžiagų pavartojimo, tai viena iš galimybių.

Liudytojas S. B. parodė, kad A. G. matė 2-3 dienos iki jo nužudymo. A. G. yra papasakojęs, kad anksčiau su vaikinu, gyvenančiu kartu, įvyko žodinis konfliktas dėl panelės. Atrodo, kad tą dieną, kai paskutinį kartą buvo sutikęs A. G., jis buvo sužalotas, minėjo, kad rugpjūčio mėn. susimušė su tuo vaikinu, sakė, kad tas asmuo gyvena tame pačiame pastate, bet tai buvo tikrai ne A. Č.. Kai A. G. sumaišydavo metadoną su kitomis tabletėmis, jam prasidėdavo beprotybė, bet nėra matęs, kad apsvaigęs jis vemtų ar tuštintųsi. Žinau, kad A. G. turėjo hepatitą C, sakydavo, kad skauda kepenis. Konfliktų tarp jo ir A. G. nėra matęs, o jei kažkas būdavo, tai A. Č. visada ieškodavo kompromiso. Leidžiant metadoną gaunasi staigus momentinis apsvaigimas, kuris greitai ir praeina. Pavartojus metadoną atsiranda noras miegoti iki tol, kol priprantama prie nustatytos dozės, po to nebebūna mieguistumo. Klonazepamas ir metadonas, vartojami kartu, sukelia mieguistumą.

Liudyta K. B. parodė, kad paskutinį kartą matė A. G. rugsėjo 4 d. Jis pasakojo, kad buvo susipykęs su tais, su kuriais gyvena ir kaltinamasis D. F. raktu sudavė jam į galvą, pistoletu šovė į akį. A. G. galva buvo truputį praskelta, galvoje guzai, prie akių buvo mėlynė. Metadonas nuima baimę, nerimą, suteikia norą gyventi, eiti dirbti. Suvartojus per didelę dozę, tampi vangus, miegi, nesupranti kas vyksta, pykina, atsiranda vėmimas. Kai A. G. perdozuodavo, jausdavosi blogai, būdavo vėmimas. Jis su A. Č. bendravo artimai, o su D. F. nelabai sutardavo.

A. Č. nurodytą A. G. sužalojimo versiją iš esmės paneigia įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, t. y. aplinkybė, kad šiame protokole yra užfiksuoti A. G. lavono tempimo iš kambario, kuriame gyveno A. Č. ir D. F., ir kuriame A. G. mirė, į lauką pėdsakai, tačiau nėra užfiksuota jokių kūno tempimo pėdsakų į šį kambarį iš kambario, kuriame gyveno A. G.. Be to, kadangi, kaip minėta, A. Č. nenurodė jokios logiškos priežasties, dėl ko D. F. būtų turėjęs motyvą smurtauti prieš A. G., A. Č. nurodytų A. G. sužalojimo aplinkybių laikyti teisingomis ir jomis vadovautis teismas neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų S. B., K. B. ir D. K. parodymai, kad, kiek jiems žinoma, anksčiau niekada A. Č. ir A. G. tarpusavyje nėra konfliktavę, savaime niekaip nepatvirtina A. Č. parodymų, kad ir aptariamo įvykio metu tarp jų nebuvo kilęs konfliktas. Tuo tarpu D. F. nurodytą konflikto priežastį – kad A. G. buvo mušamas dėl pastarojo konflikto su A. Č., netiesiogiai patvirtino liudytoja A. G., kuriai iš karto po įvykio D. F. pasakė, jog jis A. G. mušė būtent dėl to, kad A. G. apkaltino A. Č. pavogus jo daiktus, kuriuos A. G. buvo susidėjęs vežtis į laisvės atėmimo vietą ir kad A. Č. prie A. G. mušimo prisidėjo mažai. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti šiais A. G. parodymais, nes jie iš esmės sutampa su D. F. parodymais, kurie šioje dalyje yra visiškai įtikinami.

Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad konfliktas pirmiausia kilo tarp A. G. ir A. Č., ir šio konflikto metu D. F. su A. Č. bendrais veiksmais, tyčia A. G. sumušdami, pastarajam padarė sužalojimus, taip pat medžiaginiu raiščiu užrišo jo burną.

Šioje byloje, radus A. G. lavoną, siekiant nustatyti jo mirties priežastį, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus teismo medicinos specialistui buvo paskirtos užduotys atlikti lavono tyrimą. Teismo medicinos specialisto G. S., tiesiogiai atlikusio A. G. lavono tyrimą, išvadose nurodyta, kad pastarasis mirė nuo alkoholinės kepenų cirozės, kuri komplikavosi kepenų funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu. Taip pat lavono tyrimo metu buvo rasti sužalojimai, kurie A. G. padaryti prieš mirtį, vienu metu, ne mažiau aštuonių bukų trauminių poveikių pasekoje. Specialisto išvadose taip pat nurodyta, kad rastas galvos sumušimas gyvam asmeniui būtų kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o sužalojimai pilve ir keliuose – kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau nei A. G. prieš mirtį padaryti sužalojimai, nei raištis ant burnos, kuris trukdė oro patekimą į kvėpavimo takus, tiesioginės įtakos jo mirčiai neturėjo. Be to, lavono kraujyje buvo rasta metadono, difenhidramino bei 7-aminoklonezepamo.

Specialisto G. S. išvadų patikrinimui buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kurią atliktą du valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertai. Šios ekspertizės išvadoje nurodyta, kad A. G. prieš mirtį padaryti sužalojimai smūgiuojant į galvos sritį įtakos jo mirčiai apskritai neturėjo, o smūgiai į pilvo sritį galėjo turėti netiesioginės įtakos mirčiai, jei jie tiesiogiai sukėlė A. G. skrandžio turinio atpylimą ar vėmimą. A. G. mirties priežastis buvo mechaninė asfikcija – uždusimas uždarius kvėpavimo takus nosies šnerves ir nosiaryklę skrandžio turiniu, o burnos angą – medžiaginiu raiščiu, kas sąlygojo nukentėjusiojo uždusimą ir mirtį. Tokį mirties mechanizmą netiesiogiai patvirtina vidaus organų histologinis vaizdas – smegenų pabrinkimas, netolygi pilnakraujystė plaučiuose bei šokui būdinga stezė, miokardo mažakraujystė.

Taip pat ekspertizės metu buvo paneigta teismo medicinos specialisto G. S. išvada dėl A. G. mirties nuo kepenų cirozės motyvuojant tuo, kad šios išvados nepatvirtino kepenų histologinis tyrimas, o autopsijos metu nebuvo konstatuota kepenų cirozei bei progresuojančiam kepenų ir širdies nepakankamumui kitų būdingų radinių. Be to, ši išvada motyvuojama ir tuo, kad A. G. mirtis įvyko palyginti staiga, neužilgo po to, kai jam buvo suduoti daugybiniai smūgiai, o esant kepenų cirozei mirtį sukeliančio kepenų nepakankamumo požymiai vystosi palaipsniui ir prieš mirtį būdingas agonijos laikotarpis.

Teisiamajame posėdyje apklausti tiek teismo medicinos specialistas G. S., tiek atliekant ekspertizę dalyvavęs vienas iš ekspertų J. R. iš esmės patvirtino kiekvienas savo išvadas dėl A. G. mirties priežasčių ir vieningai pripažino, kad jam padaryti sužalojimai nebuvo jo mirties priežastimi.

G. S. parodė, kad jis išvadą, jog A. G. mirė dėl kepenų cirozės padarė atsižvelgdamas į rastus akivaizdžius A. G. kepenų pakitimus ir nenustatęs jokios kitos priežasties, dėl kurios galėjo įvykti A. G. mirtis. Nors aplink A. G. lavono nosies šnerves ir burną buvo vėmalų masės, o burna buvo užrišta raiščiu, tačiau išvados, jog A. G. mirė dėl asfikcijos negalėjo padaryti, kadangi vėmalų burnos ir nosies ertmėse, kvėpavimo takuose nerado, ir vėmalai A. G. kvėpuoti leido, o raištis ant burnos buvo užrištas laisvai, buvo tarp lūpų ir dantų, ir prasižioti bei kvėpuoti netrukdė, taip pat nebuvo ir jokių asfikcinės mirties požymių – taškinių kraujosruvų po seroziniais dangalais, akių junginėse, plaučiuose, po širdies išoriniu klodu.

J. R. parodė, kad A. G. lavono nuotraukose yra aiškiai užfiksuota, jog jo šnervės buvo užkištos skrandžio turiniu, kas, esant ir raiščiu užrištai burnai, sąlygojo tai, jog A. G. negalėjo kvėpuoti ir dėl to užduso. A. G. organizme požymių, rodančių į asfikciją nebuvo užfiksuota, tačiau histologinio tyrimo metu rasti pakitimai akivaizdžiai rodo, jog jo mirtis buvo staigi, t. y. ne nuo kepenų ligos. Be to, A. G. organizme buvo rastas jo prieš mirtį pavartotų preparatų derinys, šiuo atveju galėjo sąlygoti jo neadekvatų elgesį ir sąmonės slopinimą.

Iš aptartų įrodymų akivaizdu, jog ekspertų išvada apie A. G. mirties priežastį buvo nustatyta iš esmės remiantis ne lavono tyrimo metu gautais rezultatais, o ekspertams pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga ir ši išvada yra tik tikimybinė, kadangi tiriant A. G. lavoną nebuvo užfiksuoti jokie organizmo pakitimo požymiai, kurie objektyviai rodytų, jog A. G. mirė dėl asfikcijos.

Tiek iš įvykio vietos, kur buvo rastas A. G. lavonas, apžiūros protokolo, tiek iš teismo medicinos specialisto, betarpiškai tyrusio lavoną, išvados bei prie jų esančių nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad A. G. lavono nosies šnervėse yra skrandžio turinio, o jo burna buvo užrišta raiščiu, esančiu tarp lūpų. Tokia raiščio padėtis, teismo vertinimu, galėjo tik apsunkinti A. G. kvėpuoti per burną, t. y. sumažinti įkvepiamo oro kiekį, tačiau paties raiščio ant burnos buvimas negalėjo sutrukdyti A. G. kvėpuoti apskritai. Pažymėtina, kad iš lavono nuotraukų viseto taip pat matyti, kad skrandžio turinys lavono radimo metu buvo tik nosies šnervėse, ne burnoje, o lavono tyrimo išvadoje nurodyta, kad A. G. lavono liežuvis švarus, kas rodo, jog skrandžio turinio (vėmalų) A. G. burnoje lavono tyrimo metu nebuvo. Tai reiškia, jog A. G. kvėpavimas per burną dėl skrandžio turinio išsiliejimo nebuvo ir negalėjo būti sutrikdytas. Be to, iš lavono tyrimo metu darytų nuotraukų akivaizdžiai matyti, jog skrandžio turinys buvo tik A. G. šnervėse, bet ne giliau nosyje, o specialisto išvadoje nurodyta, kad kvėpuojamosios gerklės ir stambiųjų bronchų spindžiuose buvo tik pilkšvos gleivės, kurios, kaip apklausos metu taip pat nurodė specialistas, negalėjo būti uždusimo priežastimi t. y. skrandžio turinio ten nebuvo rasta. Duomenų apie tai, kad skrandžio turinys buvo patekęs į A. G. nosiaryklę, kas nurodyta ekspertų išvadoje, apskritai nėra. Pastarosios aplinkybės, teismo vertinimu, gali rodyti netgi tai, kad A. G. skrandžio turinio išsiliejimo metu jau nebekvėpavo, nes, priešingu atveju, skrandžio turinys kartu su įkvepiamu oru neabejotinai turėjo patekti į kvėpavimo takus ir juos užkimšti, ko nagrinėjamu atveju lavono tyrimo metu nustatyta nebuvo.

Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad jokiais objektyviais duomenimis nėra nenustatyta A. G. mirties priežastis dėl kokių nors kaltinamųjų A. G. atžvilgiu atliktų veiksmų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad tarp kaltinamųjų veiksmų A. G. atžvilgiu – pavartoto fizinio smurto bei kad raiščiu buvo užrišta A. G. burna ir A. G. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl to nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad A. G. nebūtų miręs, jeigu kaltinamieji jo atžvilgiu nebūtų atlikę jiems inkriminuotų veiksmų.

Apibendrinant išdėstytą darytina išvada, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad D. F. ir (ar) A. Č. yra kalti dėl A. G. mirties, todėl jų veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnyje sudėties.

Tačiau, kaip jau minėta, neginčytinai įrodyta, kad prieš mirtį A. G. D. F. ir A. Č. buvo mušamas. A. G. lavono tyrimo metu buvo rasti jam betarpiškai prieš mirtį ne mažiau kaip aštuoniais smūgiais padaryti sužalojimai: muštinė žaizda pakaušyje, bei odos nubrozdinimai pakaušyje, dešinės ausies kaušelyje, kaktoje, pilve ir abejuose keliuose. Pažymėtina, kad A. G. lavoną tyręs teismo medicinos specialistas G. S. taip pat konstatavo, jog A. G. buvo padarytas ir kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais (šis sužalojimas kaltinamiesiems nėra inkriminuotas) ir padarė išvadą, kad A. G. prieš mirtį padarytų sužalojimų visetas kvalifikuotinas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Tuo tarpu teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta, kad autopsijos metu rastas radinys, įvardintas kaip nedidelės kraujosruvos po minkštaisiais dangalais atskirose galvos smegenų skiltyse, vertintinas ne kaip trauminės kilmės kraujo išsiliejimas, bet kaip ūminės pilnakraujystės išraiška, susidariusi uždusimo eigoje. Be to, teismo posėdyje ekspertas J. R. parodė, kad kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kuris randamas mirusiems, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, nes nesunkus sužalojimas nustatomas tik gyviems žmonėms, kai toks sužalojimas būtų realiai sukėlęs sveikatos sutrikdymą daugiau kaip dešimčiai dienų.

Esant šioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais padarymas A. G. kaltinamiesiems nėra inkriminuotas, teismas daro išvadą, kad kaltinamieji D. F. ir A. Č. bendrais veiksmais A. G. prieš pastarojo mirtį padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir ši kaltinamųjų veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėtį.

Kaltinamasis D. F. teismo posėdyje kaltu dėl M. D. turto vagystės įsibrovus į patalpą prisipažino visiškai ir parodė, kad su M. D. buvo pažįstamas nuo 2018 m. lapkričio mėn., namuose pas nukentėjusįjį savaitgaliais kartais kartu vartodavo alkoholį. Kai buvo susipykęs su drauge, apie savaitę laiko ten gyveno. 2019 m. sausio 11 d. autobusu atvyko pas nukentėjusįjį, atsivežė degtinės. Nuėjo prie namo, pabeldė, bet niekas neatidarė durų, todėl, atlenkdamas kirviu vinis, išėmė prieangio lango stiklą ir įlindo į namo vidų. Lindo iš keršto, nes M. D. pažįstamas apgavo jo pažįstamą, norėjo atkeršyti. Namo viduje paėmė kompiuterį su pakrovėju, kurie buvo kambaryje ant stalo, ir grįžo į miestą pas draugę. Po 2-3 dienų į darbo vietą atvažiavo policija. Neprisipažino vogęs kompiuterį, bet pareigūnai padarė kratą pas draugę ir rado kompiuterį. Draugė nežinojo, kad kompiuteris yra vogtas. Pas M. D. nuvažiavo išgėręs. Jei būtų buvęs blaivus, būtų likęs namie. Draugei sakė, kad kompiuteriu davė naudotis pažįstamas. Gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nukentėjusio atsiprašė, su juo susitaikė.

Nukentėjusysis M. D. parodė, kad su D. F. susipažino maždaug prieš mėnesį iki vagystės. Priėmė jį gyventi pas save, buvo davęs namo raktą. Po to išvažiavo dirbti ir raktą iš kaltinamojo atsiėmė. Vagystės metu D. F. namo rakto neturėjo. Kaimynė pasakė, kad aplink namus vaikščiojo kažkoks vyras. Nuvažiavęs rado išimtą stiklą, nebebuvo kompiuterio. Iš karto paskambino policijai ir nurodė, kad įtaria D. F.. Kompiuterį pareigūnai grąžino po 3 sav., jis buvo toks pat kaip prieš vagystę. Su kaltinamuoju susitaikė, jis davė 20 Eur, pretenzijų neturi.

Iš apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) 23 esančiame name. Vidurinis langas, kurio dydis 0,4 m x 0,68 me, yra be stiklo (t. 1, b. l. 18-22).

Iš kratos protokolo matyti, kad 2019 d. sausio 16 d. atlikus kratą pas D. F. Panevėžyje, Nevėžio g. 36-3, rastas nešiojamasis kompiuteris LG (serijos numeris (duomenys neskelbtini)) su pakrovėju (t. 1, b. l. 55-57).

Tokiu būdu neginčijamai įrodyta, kad D. F., įsibrovęs į M. D. patalpą, pagrobė pastarojo turtą ir ši kaltinamojo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalies sudėtį.

Skirdamas kaltinamiesiems bausmes, teismas vadovaujasi BK VIII skyriuje numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į tai, kad D. F. padarė baigtus tyčinius apysunkį ir nesunkų nusikaltimus, o A. Č. – nesunkų baigtą tyčinį nusikaltimą, kad nusikaltimus kaltinamieji padarė veikdami tiesiogine tyčia.

D. F. atsakomybę dalyje dėl M. D. turto vagystės lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dalyje dėl A. G. sužalojimo abiejų kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jų abiejų atsakomybę šioje dalyje sunkina tai, kad nusikaltimą jie padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, A. Č. atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas bei būdamas apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai).

Skiriant bausmes D. F. taip pat atsižvelgiama į tai, kad jis anksčiau neteistas, tačiau nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje padarė nepraėjus metams po to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kad, būdamas darbingas, niekur nedirbo, Užimtumo tarnyboje registruotas nebuvo, neturėjo jokio oficialaus pragyvenimo šaltinio, daug kartų baustas už administracinius nusižengimus, kas iš esmės charakterizuoja jį neigiamai.

Skiriant bausmę A. Č. taip pat atsižvelgiama į tai, kad jis baustas ir už administracinius nusižengimus.

Esant visoms šioms aplinkybėms D. F. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį skirtina straipsnio sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė, savo trukme artima šios bausmės vidurkiui, o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį abiem kaltinamiesiems skirtina griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, savo trukme taip pat artima jos vidurkiui.

Atsižvelgiant į D. F. padarytų nusikaltimų pobūdį, už atskiras veikas skiriamos bausmės bendrinamos jas iš dalies sudedant.

Kadangi abu kaltinamieji šioje byloje yra suimti, jų suėmimo laikas įskaitytinas į bausmę.

Civiliniai ieškiniai byloje nepareikšti.

Kadangi bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo, kad abu kaltinamieji gali būti padarę kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, t. y. nusikaltimą, numatytą BK 311 straipsnyje, kuri yra betarpiškai susijusi su šioje byloje nagrinėta nusikalstama veika, apie tai pranešama prokurorui BPK 257 straipsnyje nustatyta tvarka. Kadangi šioje byloje esantys daiktai, turintys reikšmės bylai spręsti, gali būti reikšmingi tiriant ir nagrinėjant nusikaltimą, numatytą BK 311 straipsnyje, šie daiktai perduotini prokurorui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį pradėti dirbti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1b punktu, bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir skirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką – laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2020 m. birželio 26 d.) ir laikyti, kad D. F. bausmę yra atlikęs.

Kardomąją priemonę – suėmimą D. F. panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo.

A. Č. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nubausti laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką – laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2020 m. birželio 26 d.) ir laikyti, kad A. Č. bausmę yra atlikęs.

Kardomąją priemonę – suėmimą A. Č. panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktus, turinčius reikšmės bylai spręsti, perduoti prokurorui.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą Panevėžio apygardos teisme.