Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,MBK STATYBA“ ir trečiojo asmens A. B. (A. B.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MBK Statyba“ ieškinį atsakovui D. G. dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo; trečiasis asmuo A. B. (A. B.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų

15. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

16. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

18. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad atsakovas 2020 m. gruodžio 30 d. su atsiliepimu į ieškinį pateikė dokumentų priėmimo–perdavimo akto, 2012, 2013 metų ieškovės kasos knygų, finansinių dokumentų kopijas, taip pat atsiliepime į ieškinį nurodė aplinkybes, kurias trečiasis asmuo siekia paneigti apeliaciniame skunde, todėl daro išvadą, kad apeliantas nepagrindė būtinybės, kad jis neturėjo galimybės pateikti šių įrodymų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl to teisėjų kolegija atsisako priimti naujus įrodymus.

Dėl bylai reikšmingų aplinkybių

19. Atsakovas 2011 m. liepos 28 d.–2013 m. gruodžio 12 d. ėjo ieškovės direktoriaus pareigas. Ieškovė, atstovaujama atsakovo, ir K. Z. bei J. T. 2013 m. lapkričio 29 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė butą (duomenys neskelbtini), 1/23 dalį automobilių stovėjimo aikštelės ir 68/5007 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Pirkimo-pardavimo sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad pirkėjai sumokėjo ieškovei 140 000 Lt (40 546,80 Eur) iki sutarties pasirašymo.

20. Atsakovės akcininkų 2013 m. lapkričio 29 d. susirinkime ieškovės vadovu paskirtas trečiasis asmuo nuo 2013 m. gruodžio 2 d. Jis 2015 m. gruodžio 19 d. atsistatydino iš ieškovės direktoriaus pareigų.

Dėl įrodymų vertinimo

22. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CK) įtvirtinta šalies pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia ji savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis).

23. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 3 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.

24. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m gruodžio 21 d nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-531-248/2018, 22, 23 punktai).

25. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005, 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 55 punktas)

26. Ieškovė ir trečiasis asmuo apeliaciniuose skundose teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi 2013 m. gruodžio 2 d. dokumentų priėmimo–perdavimo akto kopija, nes dokumento originalas nepateiktas į bylą, atsakovo pateikta kopija neatitinka rašytiniam įrodymui keliamų reikalavimų. Atsakovas teigia, kad neturi dokumento originalo, nes jis perduotas trečiajam asmeniui. Akto kopiją atsakovas pasidarė, perduodamas ieškovės dokumentus naujam vadovui.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateikta į bylą dokumento kopija savaime nereiškia, kad teismas negali šiuo dokumentu remtis. Nesant dokumentų originalų, negalint patikrinti juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumo, turi būti įvertintas pateiktų dokumentų pobūdis, turinys, įrodomoji reikšmė, jis turi būti įvertintas su kitais byloje esančiais įrodymais.

28. Akte užfiksuota, kad atsakovas perdavė trečiajam asmeniui, o šis priėmė akte išvardintus ieškovės dokumentus ir kasoje buvusius 96 428,97 Lt. Į bylą taip pat pateiktos kasos knygų, kuriose užfiksuota, kad iš K. Z. ir J. T. gautos lėšos užpajamuotos ir įneštos į ieškovės kasą: 2012 m. spalio 26 d. – 30 000 Lt, 2012 m. lapkričio 30 d. – 30 000 Lt, 2012 m. gruodžio 20 d. – 30 000 Lt, 2013 m. rugsėjo 6 d. – 22 600 Lt, 2013 m. spalio 11 d. – 27 400 Lt, kopijos. Iš nurodytos lėšų sumokėtas darbo užmokestis, taip pat atlikti kiti mokėjimai.

30. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (nuo 2013 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. birželio 16 d. galiojusi redakcija; toliau – ABĮ) 37 straipsnio 1 dalis). ABĮ 37 straipsnio 12 dalyje nustatyta bendrovės vadovo atsakomybė už bendrovės veikos organizavimą. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2012 m. lapkričio 15 d. – 2014 m. rugpjūčio 4 d. galiojusi redakcija; toliau – BAĮ) 21 straipsnį, ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą.

31. Apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarka nustatyta BAĮ 19 straipsnyje. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka (BAĮ 19 straipsnio 1 dalis). Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas (BAĮ 19 straipsnio 4 dalis).

32. Trečiasis asmuo teigia, kad jam neperduoti įmonės dokumentai, lėšos, bet nepateikia duomenų, kad, tapęs įmonės vadovu, jis pareikalavo iš buvusio vadovo pateikti įmonės dokumentus ir turtą. To Jis nedarė visą vadovavimo laikotarpį (dvejus metus). Į bylą pateikti duomenys, kad atsakovas pasirašė įmonės 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie pateikti Juridinių asmenų registrui. Trečiasis asmuo 2014 m. spalio 24 d. ieškovės vardu sudarė atstovavimo sutartį, 2014 m. lapkričio 12 d. įgaliojo įmonės teisininką I. R. (dabar – ieškovės vadovas) atstovauti ieškovei teisme. Taigi trečiasis asmuo veikė kaip juridinio asmens vadovas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas, trečiajam asmeniui einant ieškovės direktoriaus pareigas, toliau dirbo ieškovės įmonėje ir buvo jos faktiniu vadovu.

36. Teisėjų kolegija nesutinka, su apeliantės argumentu, kad, įmonėje nesant kasininko pareigybės, negalėjo būti atliekamos operacijos grynaisiais pinigais. Įstatyme įtvirtinta teisė bendrovės vadovui vienasmeniškai vykdyti veiklą bendrovės vardu (ABĮ 37 straipsnio 1 dalis). Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, (taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2010 m. birželio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.; toliau – Taisyklės) 2 punkte įtvirtinta, kad kasininkas – ūkio subjekto darbuotojas, ūkio subjekto vadovo paskirtas atlikti kasos operacijas. Jeigu ūkio subjekte nėra kasininko pareigybės, atlikti kasos operacijas ta pačia tvarka pavedama kitiems ūkio subjekto darbuotojams (Taisyklių 27 punktas). Taigi atsakovas, kaip įmonės vadovas galėjo pavesti kitiems darbuotojams, taip pat pats atlikti kasos operacijas. Jeigu kasininko funkcijas atliko vadovas, jis turėjo pasirašyti kasos dokumentus. Ieškovė teisingai nurodo, kad įmonė turėjo tvarkyti kasos pinigus pagal įmonėje patvirtintas taisykles. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dabartinis ieškovės vadovas dirbo įmonėje teisininku, kai įmonei vadovavo atsakovas. Įmonės teisininkas turėjo atkreipti įmonės vadovo dėmesį į tai, kad įmonėje kasos knyga tvarkoma nesilaikant teisės aktų.

37. Kasos knygas ieškovė vedė kompiuterinėje programoje, todėl ji nepatvirtinta asmens parašais. Kasos knygos paskutiniame puslapyje nurodyti pajamų bei išlaidų dokumentų skaičiai. Kadangi įmonėje nebuvo kasininko pareigybės, kasininko vietoje pasirašė įmonės vadovas (atsakovas). Ieškovės 2013 metų kasos knyga parengta iki 2013 m. lapkričio 29 d., t. y. iki paskutinės darbo dienos, kai atsakovas ėjo ieškovės vadovo pareigas. Atsakovas, 2013 m. gruodžio 2 d. nebuvo ieškovės vadovas, todėl negalėjo pildyti duomenų įmonės kasos knygoje. Apeliantė neįrodė, kad įmonė, kai jai vadovavo atsakovas, negaudavo grynųjų pinigų, todėl negalėjo būti atliktos kasos operacijos.

38. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jos prašymo apklausti buvusius ieškovės vadovus: atsakovą ir trečiąjį asmenį. Tai, kad atsakovo ir trečiojo asmens pozicijos skiriasi, įvertinus jas su kitais byloje esančiais įrodymais, nepagrindžia būtinybės juos apklausti teismo posėdyje, nes jie savo argumentus nurodė procesiniuose dokumentuose, šiuos asmenis atstovavo profesionalūs teisininkai – advokatai. Ieškovė taip pat prašė apklausti liudytoja buhalterę I. L., kad ši paaiškintų aplinkybes dėl kasininko pareigybės. Į bylą pateiktų duomenų pakanka nustatyti, kad įmonėje nebuvo kasininko pareigybės, todėl teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymų.

39. Nustatytos aplinkybės nepaneigia atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų (2013 m. gruodžio 2 d. dokumentų priėmimo–perdavimo akto, 2013 m. kasos knygos, 2013 m. sausio 1 d.–2013 m. lapkričio 29 d. kasos knygos). Tai, kad atsakovas pateikė dokumentų kopijas, nėra pagrindas daryti išvados, kad atsakovas disponuoja ieškovės dokumentais ar turtu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenis ir pirmiau dokumentų kopijas pripažino tinkamais rašytiniais įrodymais.

Dėl teismo pareigos išaiškinti ieškovei teisę pakeisti byloje atsakovą

40. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos išaiškinti atsakovui teisę pakeisti atsakovą tinkamu. Atsakovas teigia, kad ieškovės dabartinis vadovas I. R. dirbo įmonė teisininku, ir buvo susijęs su įmone nuo 2012 metų. Ieškinį atsakovui ieškovė pareiškė daugiau negu po septynerių metų, kai pasibaigė atsakovo ir ieškovės darbo santykiai.

41. Teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu (CPK 45 straipsnio 1 dalis).

42. Apeliantas remiasi kasacinio teismo išaiškinimu, kad nors nurodytoje teisės normoje ir yra įtvirtinta ieškovo pareiga nurodyti atsakovą, vis dėlto teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, negali apsiriboti formaliu netinkamos šalies konstatavimu ir tuo pagrindu atmesti ieškinį, bet turi išnaudoti visas bylos išnagrinėjimo iš esmės galimybes, taip pat ir pasiūlyti pakeisti netinkamą šalį tinkama (CPK 45 straipsnis). Tai atitinka civilinio proceso tikslus (CPK 2 straipsnis), civilinės bylos nagrinėjimo koncentruotumo bei ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), teismo pareigą rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu (CPK 8 straipsnis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo pareigos pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, ne kartą yra nurodęs, kad teismas neturi apsiriboti tik gramatiniu CPK 45 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimu, o vadovaudamasis CPK 7 straipsnyje įtvirtintais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, CPK 45 straipsniu, 230 straipsnio 1 dalimi, 243 straipsniu, privalo išaiškinti šalims teisę pakeisti netinkamą atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesinius padarinius. Kai teismas to nepadaro, t. y. nesiūlo ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo ir nepaaiškina netinkamos šalies nepakeitimo procesinių pasekmių, sprendžiama, jog padarytas esminis teisės normų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015).

43. Pasisakant dėl CPK 45 straipsnio 1 dalies ir atsižvelgus į nurodytą išaiškinimą, pažymėtina, kad teismas, siekdamas užtikrinti civilinio proceso tikslus, turi įvertinti procesinį šalių elgesį bei byloje nustatytas aplinkybes. Byloje nekilo ginčo, kad dabartinis ieškovės vadovas I. R. ieškovės įmonė dirbo teisininku nuo 2012 metų ir buvo kitaip su ja susijęs. Be to, I. R. taip pat buvo susijęs su ieškovės akcininke. Taigi jis turėjo žinoti ne tik apie ieškovės vadovų pasikeitimus, bet ir tartis su jais įvairiais įmonės klausimais. Atsakovas ir trečiasis asmuo savo argumentus nurodė procesiniuose dokumentuose, kuriuos ieškovė gavo iki teismo posėdžio. Pirmiau minėta, kad ieškovė 2021 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje prašė pripažinti atsakovo ir trečiojo asmens dalyvavimą būtinu, išreikalauti iš atsakovo ieškovės kasos knygų ir 2013 m. gruodžio 2 d. dokumentų priėmimo–perdavimo akto originalus. Ieškovės atstovas I. R. nurodė, kad, įvertinęs paaiškinimus ir dokumentus, jis spręs klausimą dėl atsakovo pakeitimo tinkamo arba naujo atsakovo įtraukimo į bylą (teismo posėdžio garso įrašas nuo 14 min. 35 sek.). Teismas netenkino ieškovės prašymo, nes atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad neturi dokumentų originalų, pateiktų kopijų nepakaktų ekspertizei skirti, jog būtų nustatyta, pasirašė trečiasis asmuo šį aktą ar ne. Aptariamu teismo posėdžio momentu ieškovės atstovas nebenurodė savo abejonių dėl atsakovo ir trečiojo asmens procesinės padėties. Išklausius byloje dalyvaujančius asmenis, ieškovė palaikė pirmiau nurodytus prašymus, bet nesuformulavo prašymo pakeisti atsakovą tinkamu, o baigiamojoje kalboje nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimus (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 35 min. 6 sek.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovė turėjo pakankamai laiko atsakovo ir trečiojo asmens pozicijoms įvertinti ir apsispręsti dėl prašymo pakeisti netinkamą atsakovą. Buvę vadovai nurodė aiškias pozicijas savo procesiniuose dokumentuose. Apklausus juos teisme, nebūtų pašalinti prieštaravimai, susiję su įmonės dokumentų perdavimu. Be to, teismo posėdyje ieškovė pati išsakė nuomonę dėl atsakovo pakeitimo (nepakeitimo) (iš baigiamosios kalbos turinio matyti, kad nutarė nepasinaudoti teise prašyti pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu arba įtraukti į bylą bendraatsakį), todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas nors ir neišaiškino ieškovei teisės pakeisti atsakovą tinkamu, bet šiuo konkrečiu atveju tai neturėjo įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu

44. Trečiasis asmuo teigia, kad teismas rezoliucija įtraukė į bylą trečiąjį asmenį, bet nenurodė, kurios šalies pusėje jis dalyvauja byloje. Toks neapibrėžtumas apsunkino trečiojo asmens padėtį byloje.

45. CPK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Pareiškime dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas įstojimo į procesą pagrindas ir kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti (CPK 47 straipsnio 3 dalis). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 straipsnio 4 dalis).

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2014; kt.).

47. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nors ir nėra tiesioginis ginčo dalyvis, yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi ir jam procesinių įstatymų suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kurios susijusios su galimybe disponuoti ginčo dalyku. Tai trečiajam asmeniui leidžia dalyvauti procese taip, kad jis pats galėtų užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus. Tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti pačių įvairiausių. Jei bylos ir trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nepakankamas, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnį, turėtų atsisakyti priimti tokį asmenį dalyvauti byloje. Kita vertus, spręsdamas tokio asmens įtraukimo klausimą, teismas negali reikalauti, kad asmuo pagrįstų savo dalyvavimą byloje tuo, kad byla turės tiesioginės įtakos jo materialiosioms teisėms ir pareigoms, nes tokie padariniai būdingi tik bylos šaliai arba trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010). Taigi, kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, įvertinant to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018).

48. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įtraukė trečiąjį asmenį į bylą, bet nenurodė, kurios šalies pusėje jis dalyvauja. Taigi trečiasis asmuo turėjo teisę pasirinkti, kurios iš bylos šalių pusėje jis dalyvauja. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo prašė ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Taigi savo procesiniame dokumente jis nenurodė aiškios pozicijos, kieno pusėje jis dalyvauja Baigiamojoje kalboje trečiojo asmens atstovė prašė teismo ieškinį atmesti. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo dalyvavo atsakovo pusėje. Trečiasis asmuo nuo pradžių žinojo atsakovo poziciją, nes teismas išsiuntė jam procesinius dokumentus, taip pat ir atsakovo atsiliepimo į ieškinį, tripliko kopijas. Be to, trečiąjį asmenį atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas. Taigi trečiasis asmuo nepagrįstai teigia, kad jo dalyvavimas byloje buvo apsunkintas dėl neapibrėžtos padėties.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinių skundų argumentai nėra pagrindas panaikinti ginčijamą teismo sprendimą. Dėl to jis paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

50. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinius skundus, ieškovei ir trečiajam asmeniui patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Taip pat neatlygintinos trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą, nes atsiliepime trečiasis asmuo pritarė apeliacinio skundo argumentams. Atsakovui iš ieškovės ir trečiojo asmens priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalys). Atsakovas pateikė į bylą rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 1 000 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą.

51. Įvertinęs priežastis, dėl kurių atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, atsiliepimų į apeliacinius skundus turinį, teisinių paslaugų pobūdį, pareikšto reikalavimo dydį, atsižvelgęs į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 7, 8.11 punktus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai dydis yra pagrįstas. Dėl to atsakovui iš apeliantų priteistina po 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui D. G. (D. G.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MBK Statyba“ (juridinio asmens kodas 300986546) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovui D. G. (D. G.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens A. B. (A. B.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.