- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-10
- Bylos Nr.
- AN2-29-1058/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01685-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Giedrė Telksnienė
- Pažeidėjas
- R. K.
- Advokatai
- Tadas Zaremba
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. atstovo advokato Tado Zarembos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos grupės vyriausiojo specialisto 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-15531-2024 (ROIK: 24249484007) paliktas nepakeistas ir R. K. atstovo advokato Tado Zarembos skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamų klausimų esmė
1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos grupės (toliau ir – Institucija) vyriausiojo specialisto 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-15531-2024 R. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 417 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis, 2024 m. liepos 16 d., 19.55 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „KIA X Ceed“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo ant vejos. Administracinis nusižengimas, numatytas tame pačiame kodekso specialiosios dalies straipsnyje, per metus padarytas pakartotinai. Tokiais savo veiksmais R. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau ir – KET), 150.5 punktą. Institucijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimu R. K. paskirta administracinė nuobauda – 60 EUR dydžio bauda.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos grupės vyriausiojo specialisto 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-15531-2024 (ROIK: 24249484007) paliktas nepakeistas ir R. K. atstovo advokato T. Zarembos skundas netenkintas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. atstovas advokatas prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Institucijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimą bei administracinio nusižengimo bylą nutraukti; 2) priteisti iš Institucijos R. K. naudai jo patirtas išlaidas, susidariusias apmokant advokato teisines paslaugas šioje byloje.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. K. nuosekliai laikėsi ir laikosi pozicijos, kad buvo nubaustas už administracinį nusižengimą, kuris padarytas nebuvo – pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo R. K. padarius ANK 417 straipsnio 2 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą. Nors nėra ginčo, jog po R. K. automobilio ratais buvo žolė, tačiau ši aplinkybė pati savaime nelemia ANK 417 straipsnio 2 dalies taikymo. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl administracinės atsakomybės taikymo nuostatų, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė R. K. kaltės turinio. Tiek Institucijos nutarime, tiek skundžiamoje nutartyje turėjo būti aiškiai nustatyta ir aprašyta, kuo pasireiškė R. K. kaltė. Nepaisant to, niekur nebuvo nurodyta kaltės rūšis (tyčia ar neatsargumas), išsamiai pateiktas kaltės turinys. Vien faktas, kad R. K. automobilis stovėjo ant žolės, pats savaime nei pagrindžia jo kaltę, nei atskleidžia kaltės turinį.
3.2. Pažymima, kad KET privačiame sklype negali būti taikomos mechaniškai ir besąlygiškai visa apimtimi. Atstovo teigimu, skundžiamoje nutartyje cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai baudžiamojoje byloje, jog privačiose ar uždarose teritorijose taip pat privaloma laikytis KET, savo faktinėmis aplinkybėmis neturi nieko bendro su ginčo atveju – parkavimą reglamentuojančios KET normos nėra susijusios su eismo dalyvių saugumu privačiame žemės sklype. Be to, R. K. neginčija, kad ir privačioje teritorijoje galioja KET, tačiau ginčas kyla dėl to, kaip ir kokia apimtimi yra taikomos KET privačioje teritorijoje. Nagrinėjamu atveju, teritorijoje, kurioje stovėjo R. K. automobilis, nebuvo įrengtos kelio ir parkavimo infrastruktūros, o jokių kelio ženklais ar kitomis priemonėmis atliktų teritorijos suskirstymų, įskaitant žolės atribojimą nuo likusios teritorijos, todėl R. K. automobilį galėjo pasistatyti bet kurioje laisvoje sklypo vietoje. KET nereglamentuoja parkavimo ypatybių privačiame žemės sklype, kuriame nėra įrengta jokios parkavimo infrastruktūros, dėl kurios išimtinai sprendžia sklypo valdytojas.
3.3. Atstovo teigimu, automobilis nestovėjo kiemo teritorijoje, aiškiai atskirtoje nuo važiuojamosios kelio dalies – pirmosios instancijos teismas ne tik neaptarė įrodymų, kuriais vadovaudamasis taip teigia, tačiau ir nepaaiškino, kokio kiemo teritoriją turėjo omeny ir kokios yra tokio kiemo teritorijos ribos. Nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomame žemės sklype nebuvo suformuotas joks kiemas. Kaip paaiškino liudytoju apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. K., iki kietos parkavimo dangos įrengimo (tokia danga buvo įrengta tik 2024 m. liepos 16 d.) visa neužstatyta sklypo teritorija, kurią iš esmės ir sudarė žolės danga, buvo naudojama parkavimui, ir tai tęsėsi dvejus metus. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomame sklype nebuvo jokio kiemo, o tik tiesiog neužstatyta statiniais laisva teritorija, naudojama parkavimui. Be kita ko, nesuprantamas ir skundžiamoje nutartyje nurodytas teiginys „atskirtoje nuo važiuojamosios kelio dalies“. Atstovo nurodymu, nebuvo ginčo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ privati teritorija nesiriboja su važiuojamąja kelio dalimi, nes tarp gatvės ir privačios teritorijos yra šaligatvis ir dviračių takas. Taip pat, UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomame sklype nebuvo jokios važiuojamosios kelio dalies, nes sklype nebuvo įrengtas joks kelias ir apskritai jokia kieta danga.
3.4. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo A. K. parodymus. Kaip nurodė liudytojas, o tą patvirtina ir byloje esančios nuotraukos, R. K. automobilio pastatymo dieną jokia parkavimo aikštelė su kieta danga dar nebuvo įrengta, o tik buvo pradėti jos įrengimo darbai ir tik tam tikroje dalyje, t. y. kairėje pusėje. Be to, liudytojo parodymai patvirtina, kad visa neužstatyta sklypo dalis buvo žolės dangos ir ji visa buvo naudojama parkavimui, o jokių sklypo zonų suskirstymo bordiūrais nebuvo. Tuo tarpu sklypas buvo suskirstytas zonomis tik po to, kai buvo įrengta kietos dangos parkavimo aikštelė, kuri matosi byloje esančiose nuotraukose, pateiktose su Institucijos atsiliepimu į skundą. Vis tik, šios nuotraukos buvo darytos daug vėliau nei 2024 m. liepos 16 d., todėl akivaizdu, kad kaltinimas negali būti grindžiamas šiomis aplinkybėmis. Atstovo įsitikinimu, nėra pagrindo reikalauti iš R. K., kad jis parkuodamas automobilį privalo numatyti ateitį ir įsivertinti, kur ateityje bus įrengta kietos dangos parkavimo aikštelė.
3.5. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-289-898/2023, kurioje pažeidėjas ant žalios vejos užvažiavo daugiabučio kieme nuo kietos dangos važiuojamosios dalies pervažiuodamas per bortelį, kuris aiškiai skyrė kietos dangos važiuojamąją dalį nuo žalios vejos, taip pat ir Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-146-876/2024, kurioje pažeidėjas ant žalios vejos taip pat užvažiavo daugiabučio kieme nuo kietos dangos važiuojamosios dalies pervažiuodamas per bortelį, kuris aiškiai skyrė kietos dangos važiuojamąją dalį nuo žalios vejos. Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdžiai nesutampa bylų faktinės aplinkybės – R. K. kieta danga bei per jokį bortelį nevažiavo, nes jų sklype nebuvo. Be to, priešingai nei apygardų teismų nagrinėtose bylose, šiuo atveju ties įvažiavimu į sklypą buvo oficialus kelio ženklas Nr. 528 „P“ be jokių galiojimo apribojimų. Tuo tarpu pažymint Kauno apygardos teismo teiginį apie vadovavimąsi vietovėje įrengtų kelio įrenginių įsiliejimo į bendrą kelio inžinerinių įrenginių infrastruktūrą harmoningumu, nurodoma, kad R. K. automobilio parkavimo metu sklype nebuvo įrengta jokia nei kelio, nei parkavimo inžinerinių įrenginių infrastruktūra.
3.6. Akcentuojama, kad žalia veja privačiame sklype yra leistina kaip parkavimo dangos pagrindas. R. K. dar ikiteisminėje stadijoje nurodė, jog teisės aktai nereglamentuoja parkavimo dangos rūšies privačiame žemės sklype, tačiau dėl tokio argumento skundžiamoje nutartyje nepasisakyta. Taip pat, kaip jau buvo nurodyta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomojoje teritorijoje nebuvo suformuotos atskiros parkavimo vietos, o KET 3.16 punkte, kuriame apibrėžiama transporto priemonių stovėjimo aikštelės sąvoka, nenurodomi jokie reikalavimai dėl konkrečios dangos. Nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdoma teritorija buvo skirta parkavimui, ką patvirtino ties įvažiavimu į sklypą pastatytas oficialus kelio ženklas. Be to, akcentuotina, kad prie Kairėnuose esančio botanikos sodo parkavimo aikštelė yra įrengta vien tik ant vejos (pievos), o kelio ženklas pastatytas kaip ir ginčo atveju.
3.7. Atstovo nurodymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė KET 150.5 punktą, už kurio pažeidimą buvo nubaustas R. K.. Cituojant šį punktą, pažymima, kad ties įvažiavimu į teritoriją yra kelio ženklas „P“, t. y. kelio ženklas leidžia statyti automobilius visoje teritorijoje, kuriai skirtas paminėtas kelio ženklas. Todėl darytina išvada, kad R. K. automobilį pastatė kelio ženklo leidžiamoje vietoje. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pažeidė ir pamatinį principą, jog abejonės aiškintinos pareiškėjo naudai. Byloje nėra ginčo, jog ties įvažiavimu į privačią teritoriją, kurioje stovėjo automobilis, yra pastatytas oficialus ir policijoje įregistruotas kelio ženklas Nr. 528 „P“. Atsižvelgiant į tai, nurodoma, kad tokio kelio ženklo stovėjimas leido R. K. suprasti, jog jis įvažiuoja į teritoriją, kuri yra skirta automobilių stovėjimui, nes jokių kitų papildomų ženklų pastatyta nebuvo. Taip pat nebuvo jokio kito žymėjimo, atribojančio automobilių stovėjimo vietas, tad minėto kelio ženklo buvimas R. K. leido preziumuoti, kad teritorija yra pritaikyta automobilių parkavimui KET 3.16 punkto prasme. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-6-788/2020 ir joje nurodyta teismų praktika, nurodoma, kad R. K. turėjo pagrindą manyti, kad jis, vadovaudamasis kelio ženklu, teisėtai pastatė automobilį ant žolės, todėl jo veiksmuose nėra kaltės.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovas prašo administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. atstovo advokato T. Zarembos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartį nepakeistą.
4.1. Cituojant KET 5 ir 6 punktus, nurodoma, kad taip, kaip nusižengimo vietoje kito infrastruktūra, neabejotinai patvirtina, jog teritorija, kurioje buvo užfiksuotas pastatytas R. K. automobilis, nebuvo ir nebus pritaikyta transporto priemonių stovėjimui teritorija. Šioje vietoje įrengti miesto vandentiekio tinklai ir elektros tinklai, tinklų aptarnavimo šuliniai bei teritorija apželdinta veja. Akivaizdu, kad nei automobilio statymo metu, nei vėliau, t. y. įrengus stovėjimo aikštelę, vieta, kurioje užfiksuotas R. K. automobilis nebuvo skirta transporto priemonės važiuoti ar stovėti. Tai patvirtina ir fiksavimo metu darytos nuotraukos, kuriose aiškiai matomos formuojamos stovėjimo aikštelės ribos ir greta esanti veja, ant kurios ir užfiksuota R. K. transporto priemonė. Be kita ko, aplinkybę, jog pasirinko stovėjimo vietą ant vejos, sąmoningai R. K. patvirtino ir teismo posėdžio metu nurodydamas, kad toje vietoje vyko aikštelės dangos darbai, tai jis šiek tiek nuo dangos pasitraukė dešinėn, jog netrukdytų darbininkams, kurie dirba toje aikštelėje. Taigi suvokė, kad transporto priemonių stovėjimo aikštelėje vyksta darbai, o jis transporto priemonę palieka už aikštelės ribų. Be kita ko, aikštelės įrengimo metu buvo ribojamas transporto priemonių judėjimas, įrenginėjama danga, tad iki stovėjimo vietos galimai buvo manevruojama ir šaligatviu, ką patvirtina nuotraukoje matomos automobilių padangų žymės ant plytelių.
4.2. Institucijos teigimu, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog liudytojo parodymai patvirtina, kad visa neužstatyta sklypo dalis buvo žolės dangos ir ji visa buvo naudojama parkavimui, yra klaidingi. Viešai prieinamuose google.maps.lt žemėlapiuose pateiktose nuotraukose matyti, kad dar 2023 m. balandžio mėn., kai buvo vykdomi dviračių ir pėsčiųjų tako įrengimo darbai, sklypo dalis naudojama parkavimui buvo kitos nei žolė ar veja dangos (žvyras, skalda). 2024 m. gegužės mėn. žemėlapio nuotraukose matyti, jog baigus pėsčiųjų ir dviračių tako įrengimo darbus, greta esanti zona apželdinta veja, o už jos įrengta parkavimo zona, grįsta akmens skalda, ir transporto priemonės buvo statomos būtent šioje zonoje. Vėliau jau įrengus aikštelę, grįstą trinkelėmis, būtent ši zona ir buvo pertvarkyta, o veja apželdinta teritorija, einanti iki pėsčiųjų tako, kaip nebuvo skirta transporto priemonėms važiuoti ir stovėti, taip ir liko. Atsižvelgiant į tai, nurodoma, kad R. K. nusižengimo padarymo metu veikė sąmoningai, nors ir žinodamas, jog transporto priemonės statymas ant vejos draudžiamas KET, tačiau, siekdamas netrukdyti vykdomiems, darbams pasirinko šią vietą automobiliui pastatyti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. atstovo advokato T. Zarembos apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).
6. Institucijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimu R. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis, 2024 m. liepos 16 d., 19.55 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „KIA X Ceed“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo ant vejos. Tokiais savo veiksmais R. K. pažeidė KET 150.5 punktą. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis pritarta Institucijos nutarimui. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčijamos aplinkybės, jog R. K. jam priklausančią transporto priemonę paliko stovėti užfiksuotoje vietoje, tačiau nesutinkama su jo nubaudimu už automobilio parkavimą privačioje teritorijoje, kuri buvo paženklinta kaip skirta transporto priemonių stovėjimui.
7. Pagal ANK 569 straipsnio 5 dalį, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos aišku, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. atstovo advokato T. Zarembos apeliacinį skundą, atsiliepimą į jį pateikusios Institucijos argumentus, išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas, byloje surinktais duomenis pagrįstas išvadas, jog R. K. veiksmuose nustatyti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl R. K. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl šio administracinio nusižengimo padarymo.
8. ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti, sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad ANK 417 straipsnio 2 dalies nuostata yra blanketinė ir jos turinys detalizuojamas KET, nagrinėjamu atveju yra reikšminga vertinti, ar R. K. veiksmais buvo pažeisti Institucijos nutarime nurodyto KET 150.5 punkto reikalavimai, pagal kuriuos sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose.
9. Visų pirma pažymėtina, kad nei inkriminuoto nusižengimo padarymo metu galiojusi, nei bylos nagrinėjimo metu galiojanti Lietuvos Respublikos želdinių įstatymo redakcija neapibrėžia vejos sąvokos, nenumato jai keliamų reikalavimų. Lingvistiniu aiškinimu, veja suprantama kaip žolė, pievelė. Nors tiek ANK 417 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, tiek KET, tiek minėtame želdinių įstatyme vejos apibrėžimas nenurodomas, tačiau tai nėra speciali teisinė sąvoka ir todėl ji suprantama taip kaip yra įprasta bendrinėje kalboje (Kauno apygardos teismo nutartis Nr. AN2-421-238/2020). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad eismo tvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje nustato KET, o 3 dalyje nustatyta, kad eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali riboti tik KET numatyti kelio ženklai, ženklinimo linijos, šviesoforai ir reguliuotojo signalai. Jeigu kelio ženklo ir ženklinimo linijų reikalavimai skiriasi, vadovaujamasi kelio ženklo reikalavimais. Pagal KET 5 punktą eismo dalyviai privalo išmanyti SEAKĮ, mokėti KET ir jų laikytis. Taigi, įgijęs teisę vairuoti asmuo, privalo žinoti ir pasekmes, už kelių eismo taisyklių ir kitų su transporto priemonių vairavimu susijusių įstatymų nesilaikymą.
10. Administracinio nusižengimo byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad R. K. vairuojama transporto priemonė „KIA X Ceed“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra akivaizdžiai pastatyta ant vejos, kuri yra greta šaligatvio ir dviračių tako (b. l. 20). Nagrinėjamu atveju nėra ginčijamos aplinkybės, kad R. K. Institucijos nutarime nurodytu administracinio nusižengimo padarymo metu naudojosi automobiliu, kuris buvo užfiksuotas stovintis KET draudžiamoje vietoje – ant vejos, tačiau pažymima, kad tai yra privati teritorija. Sutiktina, jog pagal pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos teise yra valdomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 38-48). Liudytoju apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. K. patvirtino, kad R. K. tądien atvažiavo konsultuoti jo įmonę dėl elektros instaliacijos, o kadangi vyko aikštelės tvarkymo darbai, prisiparkavo ant vejos, kuri įeina į parkavimo aikštelę (b. l. 95-97). R. K. taip pat paaiškino, kad toje vietoje vyko aikštelės dangos darbai, todėl jis šiek tiek nuo dangos pasitraukė dešinėn, jog netrukdytų darbininkams, kurie dirba toje aikštelėje (b. l. 93).
11. Atsakant į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus dėl KET galiojimo privačiose teritorijose, pažymėtina, kad teisės aktai, kurie nustato eismo tvarką, eismo dalyvių teises ir pareigas, naudojimąsi automobilių keliais ir eismo saugumo automobilių keliais reikalavimus, galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose keliuose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos. Esminis požymis yra ne žemės sklypo ar kelio nuosavybės forma, o žmonių ir transporto priemonių judėjimas kelio ribose, t. y. eismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad KET galioja ir viešose, ir privačiose teritorijose, jei tai susiję su transporto priemonių ir pėsčiųjų eismu. Siekiant išvengti galimos grėsmės eismo dalyviams, būtina laikytis tam tikrų taisyklių, tame tarpe ir KET (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2012). Šis baudžiamojoje byloje pateiktas išaiškinimas yra bendro pobūdžio, neapibrėžtas konkrečiomis detalėmis, todėl pagrįstai taikytas ir nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje, kurioje ginčas kyla dėl to, kaip ir kokia apimtimi yra taikomos KET privačioje teritorijoje. Analogiškai pasisakytina dėl apeliaciniame skunde kritikuojamos kitos pirmosios instancijos teismo naudotos apygardų teismų praktikos administracinių nusižengimų bylose Nr. AN2-289-898/2023 ir Nr. AN2-146-876/2024, dėl automobilių stovėjimo atitinkamoje teritorijoje nesant jokio kelio ženklinimo. Skundžiamoje nutartyje naudota teismų praktika yra bendro pobūdžio ir nebuvo siejama su nurodytų bylų faktinėmis aplinkybėmis.
12. Atstovo teigimu, teritorijoje, kurioje stovėjo R. K. automobilis, nebuvo įrengtos kelio ir parkavimo infrastruktūros, taip pat privačiame sklype nebuvo jokių kelio ženklais ar kitomis priemonėmis atliktų teritorijos suskirstymų, įskaitant žolės atribojimą nuo likusios teritorijos. Apygardos teismas sutinka, jog ties įvažiavimu į aptariamą sklypą buvo oficialus kelio ženklas Nr. 528 „P“ be jokių galiojimo apribojimų. Tai patvirtina administracinio nusižengimo byloje esančios nuotraukos (b. l. 16). Vis tik, pažymėtina, kad, iš administracinio nusižengimo byloje esančių nuotraukų matyti, jog įvažiavimas į sklypą išklotas trinkelėmis, kuris aiškiais borteliais yra atskirtas nuo vejos. Kiek toliau, trinkelėmis klotas kelias baigiasi ir prasideda skalda, kuri, pasukus dešinėn, tęsiasi keliasdešimt metrų, o šio kelio dešinėje pusėje yra vientisa veja, kurioje ir buvo pastatytas administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. automobilis.
13. Taigi, nors skalda grįstas kelias nėra atribotas borteliais nuo vejos, tačiau jau vien važiuojamosios kelio dalies atskyrimas dangos rūšimi nuo kitokio pobūdžio teritorijos (šiuo atveju – vejos) yra akivaizdus, todėl veja, ant kurios nagrinėjamu atveju stovėjo R. K. mašina, pagrįstai vertinta kaip automobilio parkavimui neskirta teritorija. Kaip teismo posėdžio metu parodė liudytojas, aikštelė yra nuomojama „Unipark“ ir už parkavimą toje aikštelėje yra imamas mokestis, kad aplinkinių namų gyventojai ten nelaikytų automobilių, nes tada nelieka vietos restorano klientams (b. l. 96). Tokie liudytojo parodymai sąlygoja išvadą, kad aikštelė, nors ir yra privačioje teritorijoje, tačiau susiklosčius nuomos santykiams yra perduoda viešam naudojimui – bet kas atvykęs į automobilių stovėjimo aikštelę ir pagal nustatytus įkainius sumokėjęs už transporto priemonės pastatymą joje, gali stovėjimo aikštele naudotis. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors teritorija, kurioje R. K. pastatė transporto priemonę, yra privati, tačiau joje vykstantis transporto priemonių judėjimas, esanti atskirtis tarp skalda padengto kelio bei vejos, taip pat, aplinkybė, jog aikštelė yra išnuomota „Unipark“ ir yra mokamas mokestis už automobilio statymą joje, sąlygoja išvadą, jog KET aptariamoje transporto priemonių aikštelėje yra taikytinos taip, kaip ir viešose teritorijose.
14. Pagal KET 150.5 punktą ant vejos stovėti galima tuo atveju, jeigu stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai. Iš fotonuotraukų matyti, kad ties įvažiavimu į sklypą, vejoje yra pastatytas kelio ženklas Nr. 528 „P“ be jokių galiojimo ar parkavimo būdą žyminčių apribojimų. Toks ženklas žymi transporto priemonių stovėjimo vietą, tačiau tiesiogiai nenurodo, kad ant žolės transporto priemonės statymas yra galimas, priešingai, nei apelianto atstovo į administracinio nusižengimo bylą pateiktose nuotraukose esantis ženklas, žymintis transporto priemonių statymą Kairėnų botanikos sode – ženklas nurodo, jog transporto priemonių statymas yra pievoje (b. l. 11), t. y. žymi konkrečią statymo vietą – pievą, ir priešingai, nei nagrinėjamu atveju, vienareikšmiai leidžia statyti joje automobilį. Nagrinėjamu atveju, įvertinus grįstą įvažiavimą į parkavimo vietą, parkavimo metu skalda padengtą aikštelės plotą, nuo 2022 m. byloje esančiose „Google Street View“ fotonuotraukose (b. l. 88-90) užfiksuotus vaizdus, jog R. K. parkavimo vietoje yra įrengti požemines komunikacijas žymintys ženklai, o vejai skirta žemės dalis buvo akivaizdžiai naujai apželdinta (matyti iš 2023-2024 m. gegužės mėn. fotonuotraukų), ši teritorija niekaip negalėjo būti supainiota su savaime žole apaugusia parkavimui skirta vieta. Tai, jog R. K. aiškiai suprato, kur yra transporto priemonių stovėjimo aikštelės ribos ir sąmoningai transporto priemonę paliko stovėti ant vejos, t. y. veikė tiesiogine tyčia, liudija ir jo paties paaiškinimas, kad atvykęs į pažeidimo vietą jis matė, jog vyko aikštelės dangos darbai, todėl pasitraukė dešinėn (ant vejos), kad netrukdytų aikštelėje dirbantiems asmenims. Nors liudytojas A. K. nurodė, jog 2 metus transporto priemonių statymas vyko vejoje, tačiau iš Institucijos pateiktų viešai prieinamų nuotraukų, kuriose užfiksuotas aptariamos teritorijos keitimasis, matyti, jog nuo 2022 m. transporto priemonės nebuvo statomos toje vietoje, kurioje administracinio nusižengimo dieną buvo veja, jos stovėdavo arba ties grįsto įvažiavimo pabaiga, arba iki žole apželdintos teritorijos ribos (b. l. 89-90). Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo bei Institucijos vertinimu, jog sąmoningai palikdamas transporto priemonę stovėti vejoje, R. K. pažeidė KET 150.5 punktą. R. K. veiksmuose pagrįstai buvo nustatyti ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji sudėties požymiai, dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs minėtą nusižengimą.
15. Apygardos teismas nenustatė ir administracinės nuobaudos skyrimo pažeidimų. ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda nuo 30 EUR iki 90 EUR. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl R. K. skirtos nuobaudos, todėl apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad įvertinus padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis (apie jo administracinius baustumus) bei nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai, kol dar nepasibaigęs šio kodekso 40 straipsnyje nustatytas terminas) ir atsakomybių lengvinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, kad R. K. už padarytą administracinį nusižengimą paskirta ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta sankcijos vidurkį atitinkanti bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, paskirta vadovaujantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis bei įvertinus visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, pagrindo mažinti R. K. skirtą baudą nėra.
16. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. atstovas prašo priteisti iš Institucijos R. K. naudai jo patirtas išlaidas, susidariusias apmokant advokato teisines paslaugas šioje byloje. ANK 666 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punktą (padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių), šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Taigi vadovaujantis ANK 666 straipsnio 2 dalimi, asmens advokato išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. atstovo apeliacinis skundas atmetamas, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl proceso išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. atstovo advokato Tado Zarembos apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.