- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- e2A-583-790/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00450-2022-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- M. G.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui M. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo M. G. 46 339,20 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovas paaiškino, kad 2008–2009 m. paskolino atsakovui 46 339,20 Eur (160 000 Lt). Šalys susitarė, kad atsakovas skolą grąžins iki 2013 m. birželio mėn. Kadangi sutartu laiku skola nebuvo grąžinta, atsakovas, pripažindamas savo prievolę, 2013 m. birželio 12 d. išdavė ieškovui vekselį 46 339,20 Eur (160 000 Lt) sumai. Šalis siejo draugiški santykiai. Ieškovas ne kartą ragino atsakovą grąžinti skolą, atsakovas vis žadėdavo ją grąžinti, tačiau to nepadarė. Vėliau atsakovas ėmė neigti skolos egzistavimą, remdamasis nesuprantamais ieškovui ir atsakovui priklausančių įmonių santykiais.
3. Atsakovo išduotas vekselis tapo skolos rašteliu bei įrodo pinigų perdavimo faktą. Negavęs pinigų atsakovas nebūtų pastarojo išdavęs ieškovui, o pagal jį atsiskaitęs – galėtų pateikti tai patvirtinančius dokumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalys atsiskaitymo datą vekselyje nustatė 2017 m. birželio 12 d., jame taip pat įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“. Vekselis nustatytu terminu nebuvo pateiktas atsakovui apmokėti. Ieškovas praleido Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą, todėl neteko teisės notarui teikti rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko vykdomuoju įrašu. Tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką.
6. Teismas nusprendė, kad į bylą pateikti ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys patvirtina, jog ieškovas ir atsakovas buvo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Akamar“, kuriai Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 5 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, akcininkai. Iš nagrinėjamai bylai aktualaus vekselio sudarymo laikotarpio matyti, kad abi šalys dalyvavo kredituojant įmonę, t. y. atsakovas suteikė įmonei paskolų už 39 255 Eur, o pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo dieną įmonės skola ieškovui siekė 61 453,72 Eur. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis, kuria UAB „Akamar“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtina, kad ieškovui, kaip trečios eilės kreditoriui, įmonė liko skolinga 262 862,90 Eur, atsakovas į įmonės kreditorių eilę nebuvo įtrauktas. Teismo vertinimu, tai leidžia manyti, kad pagal UAB „Akamar“ 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. apyvartos žiniaraštį Nr. 44222 įmonė su atsakovu atsiskaitė.
7. Atsižvelgdamas į šalių paaiškinimus ir anksčiau aptartus įrodymus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio nuostatomis, teismas padarė daugiau tikėtiną išvadą, kad paskolos santykiai tarp šalių nesusiklostė, o ieškovo reikalaujama priteisti suma vertintina kaip prievolė, kurią ieškovas kildina iš šalių neįvykdyto (iš dalies įvykdyto) susitarimo dėl įmonės, kuri ieškinio padavimo metu jau buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro, finansavimo. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad vekselis, kaip paskolos raštelis, neturi skolos rašteliui būdingų požymių. Tarp šalių susiformavusių paskolinių teisinių santykių ieškovas nepagrindė jokiomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir negalėjo paaiškinti kada bei kokiomis aplinkybėmis jis perdavė atsakovui prašomą priteisti pinigų sumą. Tokiu būdu ieškovas neįrodė, kad perdavė atsakovui 46 339,20 Eur (160 000 Lt).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniame skunde ieškovas A. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė pagal vekselį sumokėtų pinigų perdavimo atsakovui fakto, iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019 suformuotos praktikos, pagal kurią pareigą įrodyti, kad paskoliniai santykiai tarp bylos šalių neegzistavo ar, kad prievolė pagal vekselį yra įvykdyta arba negaliojanti, teko atsakovui, o pastarasis pareigos įrodyti šias aplinkybes neįvykdė.
8.2. Jeigu atsakovo deklaruojami susitarimai dėl investavimo į UAB „Akamar“ būtų tikrai egzistavę, jau po vekselio išrašymo vykę įmonės atsiskaitymai su ieškovu ir atsakovu būtų vykę proporcingai jų atliktiems įnašams, tačiau byloje surinkti objektyvūs duomenys patvirtina priešingas aplinkybes – atsakovo įnašai buvo visiškai padengti, o įmonės skola ieškovui taip ir liko didesnė nei 250 000 Eur. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovo ir atsakovo finansiniai indėliai į bendrai valdytą UAB „Akamar“ niekada nebuvo lygūs. Kartu tai paneigia atsakovo byloje išdėstytą poziciją, kad vekseliu buvo siekiama subalansuoti šalių finansinį indėlį į bendrai valdytą bendrovę, kadangi joks investuojamų lėšų balansas neegzistavo net ir po vekselio išrašymo momento.
8.3. Atsakovas yra verslininkas. Dėl šios priežasties atsakovo veiksmai pasirašant vekselį turi būti vertinami taikant aukštesnius atidumo, rūpestingumo ir protingumo standartus.
8.4. Jeigu vekselis būtų sudarytas tuo tikslu, kurį nurodo atsakovas, tokį įsipareigojimą šalys galėjo įforminti ta pačia forma (vekseliu) atsakovui prisiimant įsipareigojimą lėšas sumokėti bendrovei ar bet kokiu kitu būdu, kuriuo būtų aiškiai išreikšta šalių valia užtikrinti atsakovo indėlį finansuojant UAB „Akamar“. Tai, kad vekselyje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo įsipareigota sumokėti asmeniškai ieškovui, patvirtina faktą, jog vekseliu buvo įforminti asmeniniai ieškovo ir atsakovo paskoliniai santykiai, kurie su šalių bendrai valdyta įmone neturėjo nieko bendro.
8.5. Sprendime liko neišsiaiškintos didelę reikšmę turinčios aplinkybės – kodėl ginčo vekselis, net ir po tariamo juo užtikrintos prievolės įvykdymo, liko ieškovo dispozicijoje. Kiekvienas vidutiniškai atidus ir rūpestingas asmuo, ypatingai verslininkas, manydamas, jog yra įvykdęs savo įsipareigojimus, reikalautų grąžinti vertybinio popieriaus statusą tuo metu dar turėjusį vekselį. Todėl egzistuoja pagrindas išvadai, kad atsakovas, priešingai nei teigė bylos nagrinėjimo metu, prievolės pagal ginčo vekselį iki šiol nėra įvykdęs.
8.6. Vekselio suma neatitinka atsakovo į UAB „Akamar“ po vekselio išdavimo įneštų lėšų. Tuo atveju, jeigu vekselis būtų skirtas atsakovo prievolei UAB „Akamar“ atžvilgiu užtikrinti, atsakovas būtų įvykdęs būtent tokio dydžio piniginę prievolę, kurią tariamai užtikrino vekseliu. Vekselio ir atsakovo atliktų mokėjimų sumoms nesutampant, tai sudaro pagrindą išvadai, kad, priešingai nei deklaruoja atsakovas, vekselis neturėjo sąsajų su bylos šalių ir UAB „Akamar“ tarpusavio santykiais.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas M. G. prašo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
9.1. 2013 m. birželio 12 d. vekselis atsirado iš šalių tarpusavio santykių su UAB „Akamar“, kurios akcininkais buvo abi šalys. Bendrovės veiklos vykdymui užtikrinti tiek ieškovas, tiek atsakovas teikė bendrovei paskolas bei atlikdavo piniginius įnašus į bendrovės sąskaitą apyvartinių lėšų papildymui. Kadangi ieškovo įnašų bei bendrovei suteiktų paskolų suma viršijo atsakovo įnašų sumą, šalys susitarė, kad atsakovas paskolins bei atliks piniginius mokėjimus apyvartinėms lėšos papildyti. Ieškovas prašė garantijų, kad atsakovas suteiks paskolas bei atliks įnašus UAB „Akamar“, todėl šalys susitarė, jog atsakovas išrašys bei pateiks vekselį. Kadangi atsakovas buvo ne tik bendrovės akcininkas, bet ir jos vadovas, siekiant užtikrinti ieškovo interesų apsaugą, šalys susitarė, kad vekselis bus pateiktas ne bendrovei, o ieškovui, kaip bendrovės akcininkui (tokiu atveju, jei vekselis būtų pateiktas bendrovei, atsakovui būnant jos vadovu prievolė apmokėti vekselį galėjo būti neįgyvendinama).
9.2. Bendrovės metinėse finansinėse ataskaitose nurodytos finansinių skolų sumos sutampa su bendrovės apyvartos žiniaraščiuose apskaitytomis ieškovo ir atsakovo, kaip bendrovės akcininkų, bendrovei suteiktų ir negrąžintų paskolų sumomis. Tai paneigia ieškovo teiginius, neva netrukus po suteikto finansavimo visos atsakovo investuotos lėšos jam buvo grąžintos. 2016 m. liepos 28 d. įvykusio UAB „Akamar“ akcininkų susirinkimo metu, kuriame dalyvavo ir ieškovas, buvo nuspręsta padengti bendrovės nuostolius dalies M. G. 23 459 Eur paskolos įmonei suma, o ne išmokėti ją atsakovui. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas sąmoningai klaidina teismą ir pateikia tiesos neatitinkančias faktines aplinkybes apie šalių tarpusavio įsipareigojimus, susijusius su UAB „Akamar“ finansavimu.
9.3. Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių interpretacija neatitinka šių nutarčių turinio ir esmės. 2013 m. birželio 12 d. vekselyje nėra užfiksuota, kad šalis sieja paskoliniai santykiai ar kad ieškovas būtų perdavęs atsakovui (paskolinęs) pinigus. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad galimybės patvirtinti pinigų perdavimo faktą nėra.
9.4. Ieškovas patvirtino, kad jis bendrovės veiklos vykdymui užtikrinti buvo suteikęs UAB „Akamar“ apie 48 656 Eur (168 000 Lt) paskolų. Šios aplinkybės paaiškina vekselyje nurodytos sumos dydį bei patvirtina, kad vekselis buvo skirtas užtikrinti atsakovo prievolę suteikti bendrovei UAB „Akamar“ paskolą, kurios suma būtų adekvati ieškovo bendrovei suteiktų paskolų sumai.
9.5. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateiktas 2016 m. liepos 28 d. įvykusio UAB „Akamar“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, kuris paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad vekselio paskirtis (prievolės užtikrinimo priemonė) realiai nesukūrė jokių teisinių padarinių, nes netrukus po suteikto finansavimo atsakovui visos investuotos lėšos buvo grąžintos. Šis dokumentas nebuvo pateiktas anksčiau, nes ieškovas reikalavimus kildino ir rašytinius įrodymus, susijusius su UAB „Akamar“ finansavimu, teikė už 2013–2015 m., todėl jį atsakovas teikia apeliacinės instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
11. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.
Dėl naujo įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme
12. Kartu su atsiliepimu į ieškovo A. M. apeliacinį skundą atsakovas M. G. pateikė naują įrodymą – 2016 m. liepos 28 d. UAB „Akamar“ akcininkų susirinkimo protokolą. Atsakovas nurodo, kad pastarojo dokumento nepateikė pirmosios instancijos teismui dėl to, jog ieškovas reikalavimus kildino ir rašytinius įrodymus, susijusius su UAB „Akamar“ finansavimu, teikė už 2013–2015 m.
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo nurodytos aplinkybės nepagrindžia objektyvių kliūčių pateikti 2016 m. liepos 28 d. UAB „Akamar“ akcininkų susirinkimo protokolą pirmosios instancijos teismui, šio naujo įrodymo nepriima (CPK 314 straipsnis).
Dėl reikalavimo pagal vertybinio popieriaus statusą praradusį vekselį
15. Apeliacine tvarka keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir tinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nuspręsdamas, kad paskolos teisiniai santykiai, kildinami iš ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto, t. y. vertybinio popieriaus statuso netekusio, vekselio, nesusiklostė. Ieškovo įsitikinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad vekselis buvo sudarytas siekiant įforminti paskolos teisinius santykius.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, apibendrindamas ir suvienodindamas kasacinio teismo praktiką, pateikė išaiškinimą, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio, vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 32 punktas).
17. Vekselio turėtojui teisme pareiškus reikalavimą, grindžiamą vekseliu, kuris yra netekęs vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statuso dėl to, kad buvo praleisti įstatyme nustatyti jo pateikimo apmokėti terminai ar reikalavimų pagal jį pateikimo terminai, ginčas sprendžiamas pagal konkretiems prievoliniams santykiams taikytinas teisės normas. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Civilinio proceso rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019 34 straipsnis). Kitaip sakant, kai vekselis nėra realizuojamas ĮPVĮ nustatytais terminais ir tvarka, reikalavimą reiškiantis kreditorius privalo pagrįsti pirminės prievolės, iš kurios kildinamas vekselis, buvimą ir atitinkamai atsakovo pareigos egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2020 30 punktas).
18. Vekselis gali būti kilęs iš bet kokių prievolinių teisinių santykių (paskolos, mokėjimo už paslaugas ar daiktą ir kt.). Jeigu vekselis buvo išduotas paskolos teisiniams santykiams patvirtinti, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau, net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019 37 punktas).
19. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė. Kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, jog sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Kreditoriaus reikalavimo teisė tokiu atveju yra apribota, ir iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-469/2022 77 punktas).
20. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, esant šalių ginčų dėl paskolinių teisinių santykių pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai), o tai, kad paskola grąžinta – paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013; kt.). Jeigu vekselio davėjas (atsakovas) reiškia vekselio turėtojui (ieškovui) prieštaravimus dėl prievolės pagrindo, tai būtent jis privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-378/2019 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Ieškovas reikalavimą dėl vekselyje nurodytos mokėjimo prievolės įvykdymo grįsdamas tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019 suformuotos praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 22 punktas; 2023 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023 95 punktas).
23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-71-421/2019 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje atsakovas M. G., pripažindamas 2013 m. birželio 12 d. vekselį, tvirtina, kad minėtas vekselis buvo prievolės užtikrinimo priemonė, kurią atsakovui įvykdžius, dokumentas neteko galios. Remdamasis šiais argumentais, atsakovas neigė ieškovo tvirtinimus dėl bylos šalis siejusių paskolos teisinių santykių. Tuo tarpu apelianto nurodytoje byloje kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos atsakovui teko pareiga įrodyti paskolos teisinių santykių nebuvimą, pateikti, kai atsakovas, reikalaudamas ieškovo pateikti įrodymus, patvirtinančius vekselyje įrašytos pinigų sumos perdavimo faktą, iš esmės neneigė (neginčijo) aplinkybės, jog skolinosi pinigų iš ieškovo. Tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas nagrinėjamu atveju turėjo vadovautis aptarta kasacinio teismo nutartimi. Kita vertus, aptariamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019 (jos 18 punkte) inter alia (be kita ko) nurodyta, kad vekseliui netekus jam būdingo abstraktumo, tikrųjų ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimui, tokių sutartinių santykių aiškinimui bei įrodinėjimo taisyklėms taikomos bendrosios nuostatos. Taigi, priešingai nei siekia įrodyti apeliantas, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje nebuvo pakeistos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, taikomos analogiško pobūdžio bylose (žr. šios nutarties 17-18, 20 punktus).
24. Nagrinėjamu atveju atsakovas M. G. 2013 m. birželio 12 d. išrašė ir pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo 2017 m. birželio 12 d. sumokėti ieškovui A. M. 46 339,20 Eur (160 000 Lt). Ieškovo teigimu, vekselio pagrindu tarp bylos šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, o bylos aplinkybės nepatvirtina, kad šiuo vekseliu buvo siekiama užtikrinti atsakovo prievolę investuoti pinigines lėšas į UAB „Akamar“. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto tvirtinimu nesutinka.
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; kt.).
26. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; kt.).
27. Kaip teisingai nustatyta skundžiamame sprendime, ieškovas ir atsakovas buvo šiuo metu likviduotos dėl bankroto UAB „Akamar“ akcininkai. Bylos duomenys patvirtina, kad abi šalys dalyvavo kredituojant įmonę. Į bylą pateikti ieškovo ir atsakovo, kaip paskolas bendrovei suteikusių asmenų, apyvartos žiniaraščiai, įrodo, kad 2013 m. pabaigoje UAB „Akamar“ ieškovo ir atsakovo bendrai suteiktų paskolų bendrovei suma siekė 32 764,83 Eur (113 130,40 Lt), 2014 m. pabaigoje – 60 994,09 Eur (210 600,40 Lt), 2015 m. pabaigoje – 67 840,99 Eur. Byloje pateiktas bendrovei priklausiusios kredito įstaigos sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovas 2013 m. spalio 16 d. į bendrovės sąskaitą pervedė 19 250 Eur, 2014 m. sausio 13 d. – 20 000 Eur, 2014 m. sausio 15 d. – 5 000 Eur, iš viso 39 750 Eur.
28. UAB „Akamar“ 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. Finansinės atskaitomybės Priede Nr. 5 „Bendrovės įsipareigojimų būklė“ nurodyta, kad kitos finansinės bendrovės skolos 2013 m. siekė 32 765 Eur (113 130 Lt). Pagal 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. Finansinės atskaitomybės Priedo Nr. 5 „Bendrovės įsipareigojimų būklė“ duomenis kitos UAB „Akamar“ finansinės skolos 2014 m. siekė 60 994 Eur (210 600 Lt). Pagal 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. Finansinės atskaitomybės Priedo Nr. 5 „Bendrovės įsipareigojimų būklė“ UAB „Akamar“ finansinės skolos 2015 m. siekė 67 841 Eur. Šios UAB „Akamar“ Finansinėje atskaitomybėje nurodytos sumos sutampa su pirmiau paminėtomis bendrovės apyvartos žiniaraščiuose nurodytomis ieškovo ir atsakovo bendrovei suteiktų paskolų sumomis.
29. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo nesutikti su skundžiamo sprendimo išvada, kad daugiau tikėtina, jog ieškovo iš atsakovo reikalaujama priteisti suma turi būti vertinama kaip prievolė, kurią ieškovas kildina iš šalių – UAB „Akamar“ akcininkų – susitarimo finansuoti bendrovės veiklą. Nors ieškovas tvirtina, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, tačiau apeliantas į bylą nepateikė įrodymų, kurie leistų nuspręsti dėl tokio vekselio išdavimo tikslo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vekselis neturi skolos rašteliui būdingų požymių (žr. šios nutarties 18 punktą). Vekselyje neužfiksuotas ieškovo 46 339,20 Eur (160 000 Lt) perdavimo atsakovui faktas. Ieškovas nesugebėjo paaiškinti piniginių lėšų perdavimo atsakovui aplinkybių.
30. Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad vekselis buvo skirtas užtikrinti atsakovo prievolę suteikti UAB „Akamar“ paskolą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsakovas niekada neteigė, kad ginčo vekselis buvo skirtas išlyginti ieškovo ir atsakovo finansinio indėlio į bendrai valdytą bendrovę balansą. Į bylą nėra pateikta jokių papildomų įrodymų, kurie leistų nuspręsti šalis susitarus dėl atitinkamų investicijų į bendrovę dydžio ir (ar) proporcijų. Šiuo atveju atsakovas vekseliu užtikrino savo, kaip akcininko, įsipareigojimą finansuoti bendrovės veiklą ir, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, pastarąją įvykdė. Kita vertus, paties ieškovo teigimu, jis bendrovės veiklos vykdymui suteikė UAB „Akamar“ apie 48 656 Eur (168 000 Lt) dydžio paskolą. Ši aplinkybė paaiškina vekselyje nurodytos sumos dydį, kuris iš esmės atitinka ieškovo į bendrovę įneštų lėšų dydį.
31. Bylos aplinkybės taip pat paneigia ieškovo skundo teiginius dėl atsakovo nurodomos vekselio paskirties pripažinimo teisine fikcija. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartyje, kuria inter alia UAB „Akamar“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, atsakovas M. G. nebuvo įtrauktas į bendrovės kreditorių sąrašą. Tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad atsakovo į įmonę investuotos lėšos netrukus atsakovui iš įmonės buvo išmokėtos. Šios nutarties 28 punkte išdėstyti bendrovės Finansinės atskaitomybės duomenys, taip pat prieš tai pateikta (žr. šios nutarties 27 punktą) paskolas bendrovei suteikusių asmenų apyvartos žiniaraščiuose esanti informacija leidžia nuspręsti, kad 2013–2015 m. bendrovė turėjo nepadengtų paskolų bendrovės akcininkams. Taigi, nors atsakovas nebuvo įtrauktas į UAB „Akamar“ bendrovės kreditorių sąrašą, tokia aplinkybė neleidžia teigti atsakovą netrukus po suteikto finansavimo susigrąžinus visas investuotas į bendrovę lėšas. Priešingai, byloje esantis bendrovei priklausiusios kredito įstaigos sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovas investicijas į bendrovę atliko 2013–2015 m. laikotarpiu.
32. Apibendrindama visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.
34. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, ieškovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų už jo parengimą, atlyginimą. Atsakovas už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta PVM sąskaita faktūra bei Pinigų priėmimo kvitas. Kadangi už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus dydžio, iš ieškovo atsakovui priteisiamos 726 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui M. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.