Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2021-11-04 · Civilinė byla Nr. e2A-1064-613/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-11-04
Bylos Nr.
e2A-1064-613/2021
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė, Giedrė Seselskytė
Atsakovas
I. R.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Kauno agricentras“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1064-613/2021Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00729-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.8.10; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 4 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno agricentras“ ieškinį atsakovei ūkininkei I. R. dėl skolos ir netesybų priteisimo ir atsakovės ūkininkės I. R. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Kauno agricentras“ dėl neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gegužės 13 d. preliminariu sprendimu iš atsakovės ūkininkės I. R. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kauno agricentras“ priteista 30 008,00 Eur skola, 3 000,80 Eur bauda, 6 procentai metinių palūkanų nuo priteistos 33 008,80 Eur sumos nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 398,00 Eur žyminio mokesčio.

2. 2019 m. gegužės 29 d. priimti atsakovės prieštaravimai, 2019 m. spalio 16 d. – atsakovės priešieškinis dėl neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

3. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimas, kuriuo buvo pakeistas 2019 m. gegužės 13 d. preliminarus sprendimas, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. nutartimi panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šalies argumentai

4. Ieškovė UAB „Kauno agricentras“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 30 008,00 Eur skolą, 3 000,80 Eur baudą, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2018 m. rugsėjo 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2018/09/19-4, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovei perduoti 62 tonas ekologinių lubinų. Pagal sutartį 2018 m. rugsėjo 20 d. ieškovė atsakovei sumokėjo visą sutarties kainą – 30 008,00 Eur. Gavusi informaciją apie paruoštą produkciją, ieškovė atvyko atsiimti lubinų, tačiau atsakovė atsisakė juos perduoti. 2018 m. gruodžio 11 d. ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą apie ketinimą nutraukti sutartį dėl padaryto esminio pažeidimo – neperduotų lubinų, tačiau lubinai ieškovei perduoti nebuvo. 2019 m. vasario 15 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą ieškovė nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti už lubinus sumokėtą 30 008,00 Eur sumą ir sumokėti 10 proc. dydžio (3 000,80 Eur) baudą nuo užsakytų, bet neperduotų lubinų vertės, iš viso 33 008,80 Eur.

5. Ieškovė taip pat nurodė, kad priešieškinio nepripažįsta, kad lubinai turėjo būti priimti nuo atsakovės pranešimo apie jų paruošimą pakrovimui, tačiau atsakovė šios pareigos neįvykdė. Ieškovė pati po sutarties sudarymo kreipėsi į atsakovę dėl lubinų perdavimo. Šalims sutarus, ieškovės atstovas 2018 m. spalio 26 d. nuvyko pasiimti lubinų, tačiau atsakovė atsisakė juos perduoti, kadangi ieškovė nepateikė lubinų įpakavimui skirtų didmaišių ir dar papildomai 800 vnt. didmaišių, nors šalys niekada nesitarė dėl didmaišių ir sutartyje tai nebuvo numatyta. Ieškovė 2019 m. sausio 16 d. ir 2019 m. sausio 17 d. siūlė atsakovei pristatyti lubinų perdavimui reikalingą didmaišių kiekį, tačiau atsakovė vis tiek atsisakė perduoti lubinus ir kėlė papildomas sąlygas. Atsakovei nevykdant savo įsipareigojimo perduoti lubinus ir ieškovei nebesitikint, kad sutartis bus įvykdyta, ieškovė vienašališkai nutraukė sutartį. Kadangi šalys sutartį sudarė tik 2018 m. rugsėjo 19 d., pagal sutartį lubinai perduodami tik sumokėjus avansą po sutarties sudarymo, todėl jie negalėjo būti perduoti rugpjūčio mėnesį, kai šalys dar nebuvo sudariusios sutarties. Atsakovė savo pretenzijas dėl ieškovės sutarties pažeidimo (laiku neatlikto mokėjimo ir vėlavimo pasiimti grūdus) pareiškė po to, kai ieškovė inicijavo teisminį procesą. Pagal sutartį ieškovei vėluojant atlikti mokėjimą ir atsiimti lubinus, atsakovė turėjo teisę skaičiuoti delspinigius, tačiau atsakovė to nepadarė, o tai patvirtina, kad atsakovė ieškovei neturėjo jokių pretenzijų.

6. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė prašo priteisti 9 002,40 Eur nuostolių atlyginimą už lubinų saugojimą laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 14 d. iki 2019 m. spalio 15 d. ūkininkui G. R. priklausančiame sandėlyje. Tačiau iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ūkininkui G. R. nuosavybės teise priklauso tik vienas pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir šis pastatas pagal 2016 m. sausio 2 d. Panaudos sutartį yra perduotas naudotis atsakovės sugyventiniui A. L.. Mano, jog atsakovė jokių sandėliavimo išlaidų nepatyrė, o sandėlio sutartis, PVM sąskaita faktūra ir 2019 m. spalio 14 d. Kasos pajamų orderio kvitas Nr. GR00081 buvo sudaryti, siekiant galbūt fiktyviai sukurti nuostolius pagal pateiktą priešieškinį.

7. Atsakovė I. R. su ieškiniu nesutiko ir priešieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai vienašališkai nutraukė 2018 m. rugsėjo 19 d. sudarytą lubinų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2018/09/19-4, konstatuoti, kad sutartis nutraukta dėl ieškovės kaltės, jai atsisakius pasiimti ir išsivežti ekologinius lubinus iš jų saugojimo ir sandėliavimo vietos, priteisti iš ieškovės 9 002,40 Eur nuostolių atlyginimą už lubinų saugojimą ir sandėliavimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo priešieškinio pateikimo teismui iki visiško nuostolių atlyginimo dienos, ir bylinėjimosi išlaidas, įpareigoti atsakovę per penkias dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei už lubinus gautos sumos dalį, atskaičius iš ieškovės priteistą nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų sumą.

Atsiliepimas

8. Atsakovė taip pat nurodė, kad verslu užsiima nuo 2010 m., su ieškove bendradarbiauja nuo 2015 m. Viskas buvo derinama žodžiu. Derindavo A. L. (darbų vadovas, atsakovės faktinis sutuoktinis). Suderinus pasirašydavo sutartį per daug neskaitydami. Bendravo rugpjūčio mėn., kad reikia išvežti lubinus ir kad jie yra paruošti. Ieškovė rugsėjo mėn. atsiuntė sutartį. Buvo sutarta, kad per 30 dienų išveža lubinus ir per 1 dieną sumoka pinigus. Pinigus ieškovė vėlavo sumokėti, lubinų per sutartą laiką neišsivežė. Tai buvo ne pirmas kartas, kai ieškovė vėlavo pervesti pinigus. Telefonu bendravo su ieškove, sakė, sumokės. Atsakovė norėjo, kad kuo greičiau išsivežtų lubinus. Ieškovė sumokėjo 30 000,00 Eur avansą. Ieškovė atsiuntė tik vieną mašiną lubinams paimti, o kada būtų atsiuntusi kitas – neaišku. Be to, nežino, kieno (kurio ūkininko) produkcijai buvo atsiųsta ta viena mašina, niekas neinformavo. Buvo skambinta ir kalbėta su ieškove, kada pasiims prekes, nes kainuoja sandėliavimas. Paimti produkcijos anksčiau visada atsiųsdavo konteinerinę priekabą, o šiuo atveju nepranešę atsiuntė tentinę mašiną, o tai reiškia, kad reikėjo 24 didmaišių lubinams pakrauti. Atsakovė tam buvo nepasiruošusi. Lubinai tuo metu buvo supilti į įprastus, nekokybiškus, tik sandėliavimui tinkamus maišus. Prieš tai ieškovė dažniau vežė konteinerinėmis priekabomis, todėl atsakovė galvojo, kad didmaišių nereikės. Daugiau prekių buvo išvežta konteineriuose. Ieškovė atsakovės neinformavo, kokia mašina bus atsiųsta. Išvežimą derindavo A. L. ir S. V.. Su ieškove buvo sutarta žodžiu, kad maišai (didmaišiai) bus ieškovės, tai buvo susitarę žodžiu A. L. ir S. V.. Ieškovė buvo jau įsiskolinusi apie 800 didmaišių. Nežino, ar dėl didmaišių kas nors būdavo nurodyta sutartyse. Ieškovė vis žadėjo juos atvežti, bet neatvežė. Nuo 2015 iki 2018 metų, kai šalys bendradarbiavo, didmaišius duodavo ieškovė. Kai ieškovė nepateikdavo didmaišių, atsakovė naudodavo savo. Tą dieną, kai šalys pasirašė ginčo sutartį, buvo 800 didmaišių įsiskolinimas. Tie 800 didmaišių nebuvo vien iš atsakovės ūkio, bet ir iš kitų dviejų. Yra trys ūkiai ir jie visi yra ieškovės klientai.

9. Atsakovė teigia, kad 62 tonų produkcijos sandėliavimas kainavo maždaug 800,00 Eur per vieną mėnesį, didmaišiai tokiam kiekiui produkcijos – apie 350,00 Eur. Sandėliuoti reikėjo pakuotėse, bet jos netinkamos transportavimui. Po 2018 m. spalio mėn. ieškovė nebesikreipė dėl prekės paėmimo. Ne visada būdavo vežami palaidi grūdai. Lubinus pradėjo saugoti nuo sutarties pasirašymo. 30 dienų saugojimo kaštus padengė atsakovė, po to, atsakovės manymu, saugojimo kaštus turi padengti ieškovė. Žodžiu kreipėsi į ieškovę, kad išsivežtų prekes. Didmaišių įsiskolinimas buvo viena iš esminių sąlygų, dėl ko nepateikė lubinų. Jeigu būtų pateikę didmaišius, būtų atidavę lubinus. Ieškovė nesilaikė sutarties sąlygų. Tokio pokalbio, t. y. apie atsisakymą vykdyti sutartį dėl kainos, kaip teigia liudytojas S. V., nebuvo, atsakovė tokiame pokalbyje nedalyvavo, šiuo klausimu (dėl kainos kėlimo) nieko nežino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. liepos 22 d. sprendimu Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gegužės 13 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, atsakovės I. R. priešieškinį atmetė. Taip pat priteisė iš atsakovės I. R. ieškovei UAB „Kauno agricentras“ 8 565,02 Eur advokato pagalbos išlaidų.

11. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2018 m. rugsėjo 19 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovei perduoti 62 tonas ekologinių lubinų, o ieškovė už juos sumokėti sutartą kainą – 30 008,00 Eur. Ieškovė 2018 m. rugsėjo 20 d. pagal sutartį sumokėjo 30 008,00 Eur, 2018 m. spalio 29 d. ieškovės atstovui atvykus atsiimti lubinų, atsakovė ieškovei produkcijos neperdavė. 2018 m. gruodžio 11 d. ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą apie ketinimą nutraukti sutartį dėl padaryto esminio pažeidimo – neperduotų lubinų. Atsakovei neperdavus produkcijos, ieškovė 2019 m. vasario 15 d. atsakovei pranešė apie sutarties nutraukimą, pareikalavo grąžinti už lubinus sumokėtą 30 008,00 Eur sumą ir, vadovaudamasi sutarties 4.7 punktu, nurodė sumokėti 10 proc. dydžio baudą nuo užsakytų, bet neperduotų lubinų vertės, t. y. 3 000,80 Eur, iš viso 33 008,80 Eur.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad prekių, kurias pirkėjas apmokėjo, neperdavimas, laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, dėl kurio ieškovė pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį, todėl preliminariu teismo sprendimu iš atsakovės ieškovei pagrįstai buvo priteista už perkamą produkciją sumokėta suma ir šalių sutartimi sutarta 10 proc. dydžio bauda nuo užsakytų, apmokėtų, bet neperduotų lubinų vertės (CK 6.258 straipsnio 1 dalis, Sutarties 4.7 punktas), skolininko privalomos mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir, abiem sutarties šalims esant verslininkėmis, už termino praleidimą šešių procentų dydžio mokamos metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

13. Pažymėjo, kad civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas sąlygas – žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai), o nesant bent vienos iš sąlygų, civilinės atsakomybės taikymas yra negalimas. Nagrinėjamu atveju šalių kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama (CK 6.256 straipsnio 4 dalis).

14. Teismo vertinimu, atsakovei neįrodžius priešieškinyje nurodytų aplinkybių, jog ji nuostolius patyrė, jei tokie susidarė, dėl ieškovės veiksmų, ir teismui pripažinus, kad ieškovė pagrįstai nutraukė sutartį su atsakove dėl apmokėtų ir neperduotų lubinų, atsakovės reikalavimai dėl sutarties nutraukimo aplinkybių ir nuostolių priteisimo negali būti patenkinti (CPK 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovė I. R. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti arba ieškovės ieškinį atmesti, o bylos dalį dėl priešieškinio perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teigia, kad ieškovė, pareiškusi ieškinį, privalėjo įrodyti visas civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas, t. y. atsakovės neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą, tačiau to nepadarė, jokių įrodymų, kurie įrodytų faktą, kad ieškovė pateikė atsakovei transporto priemonę lubinams pakrauti ir kad atsakovė atsisakė lubinus pakrauti, ieškovė teismui į bylą nepateikė.

15.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nevertino byloje pateiktų įrodymų visumos, nevertino įrodymų patikimumo ir pakankamumo, nesivadovavo tikėtinumo taisykle ir logika, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas vertino tik rašytinę sutartį ir jame esantį tekstą ir sutarties nuostatas, neatsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusią praktiką ikisutartiniuose santykiuose.

Atsiliepimas

15.3. Atsakovė teismui nurodė priešieškinio reikalavimus, pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl atsakovės priešieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių ir jų pagrindimo jokių motyvų nenurodė, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

16. Atsiliepimu į atsakovės I. R. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kauno agricentras“ prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

16.1. Apeliantės teiginys, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų jos neteisėtus veiksmus (atsakovės atsisakymą perduoti ieškovei lubinus, kad ieškovė pateikė transporto priemonę lubinams pakrauti), nepagrįstas. Priešingai, į bylą pateiktas 2019 m. sausio 23 d. pranešimas patvirtina, kad atsakovė pareikalavo įvykdyti kitas, sutartyje nesulygtas, sąlygas. Atsakovės pozicijos nenuoseklumas, jos keitimas dėl aplinkybių, susijusių su ieškovės transporto priemonės lubinams pakrauti pateikimu, ieškovės 2019 m. birželio 12 d. kartu su atsiliepimu į prieštaravimus pateikta susirašinėjimo su transporto bendrove medžiaga patvirtina ieškovės ieškinio pagrįstumą.

16.2. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šalių ikisutartinių santykių, o vadovavosi išimtinai tik šalių sudaryta sutartimi. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad šalys iš pradžių derėjosi dėl grūdų pardavimo, o vėliau sudarė sutartį. Šalių sudaryta sutartis ir įgyvendina šalių ikisutartinius santykius.

16.3. Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė priešieškinio atmetimo motyvų, nepagrįstas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutartis su atsakove nutraukta pagrįstai, todėl nuostoliai, kuriuos prašo priteisti priešieškiniu, negali būti priteisti.

16.4. Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad lubinai iš viso buvo perduoti saugoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

18. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, kad nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

20. Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

21. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2018 m. rugsėjo 19 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal ją atsakovė įsipareigojo ieškovei perduoti 62 tonas ekologinių lubinų, o ieškovė už juos sumokėti sutartą kainą – 30 008,00 Eur. Ieškovė 2018 m. rugsėjo 20 d. pagal sutartį sumokėjo 30 008,00 Eur. 2018 m. spalio 29 d. ieškovės atstovui atvykus atsiimti lubinų, atsakovė ieškovei produkcijos neperdavė. 2018 m. gruodžio 11 d. ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą apie ketinimą nutraukti sutartį dėl padaryto esminio sutarties pažeidimo – neperduotų lubinų. Atsakovei neperdavus produkcijos, ieškovė 2019 m. vasario 15 d. atsakovei pranešė apie sutarties nutraukimą ir pareikalavo grąžinti už lubinus sumokėtą 30 008,00 Eur sumą, vadovaudamasi sutarties 4.7 punktu, nurodė sumokėti 10 proc. (3 000,80 Eur) dydžio baudą nuo užsakytų, bet neperduotų lubinų vertės, iš viso 33 008,80 Eur.

22. Tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo. Ieškovės teigimu, sutartį ji nutraukė dėl esminio sutarties pažeidimo – atsakovei atsisakius perduoti produkciją, už kurią ieškovė jau buvo sumokėjusi. Atsakovės teigimu, sutartis nebuvo įvykdyta dėl pačios ieškovės kaltės – ieškovė pažeidė sutartį per vėlai sumokėdama už produkciją, vėluodama ją atsiimti ir nepateikdama perkamai produkcijai pakuoti būtinų didmaišių.

23. Šalis siejo ilgalaikiai teisiniai verslo santykiai, grindžiami sutartimis. Abi šalys nurodė, kad verslo praktikoje produkcija buvo perduodama tiek didmaišiuose, tiek nesupakuota į juos, tokiu atveju juos gabenant kitu, pritaikytu transportu. Produkcijos paėmimo organizaciniai klausimai buvo derinami eigoje, atsakovei atstovaudavo A. L., ieškovei – S. V..

24. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės UAB „Kauno agricentras“ ieškinys dėl skolos ir netesybų priteisimo iš atsakovės tenkintas, o atsakovės priešieškinis dėl neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniame skunde suformuluotus faktinius ir teisinius pagrindus.

25. Atsakovė su minėtu teismo sprendimu nesutinka, motyvuodama tuo, kad teismas neteisingai vertino ir (ar) visai nevertino šalių ikisutartinius santykius, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai atsakovei taikė civilinę atsakomybę, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas. Taip pat nurodo, kad teismas, atmesdamas atsakovės priešieškinį, nenurodė motyvų, todėl tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Priešingai, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė sutartį vienašališkai nutraukė pagrįstai, todėl, nesant ieškovės neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo iš ieškovės priteisti nuostolių atlyginimą. Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės (apeliantės) argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų atsakovės apeliaciniame skunde ieškovo nurodytų argumentų.

27. Pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

28. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos ir neteisėtos.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą sieja su, jos nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytais įrodinėjimo procesą reguliuojančių teisės normų pažeidimais, t. y. teigia, kad ieškovės reikalavimas nėra pagrįstas byloje esančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nevertino byloje pateiktų įrodymų visumos, nevertino įrodymų patikimumo ir pakankamumo, nesivadovavo tikėtinumo taisykle ir logika, vertino tik rašytinę sutartį ir jame esantį tekstą ir sutarties nuostatas, neatsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusią praktiką ikisutartiniuose santykiuose.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

31. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).

33. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

34. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, apeliaciniame skunde teigdama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, šiuos teiginius grindžia iš esmės tuo, kad teismas, anot atsakovės, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Atsakovės požiūriu, teismo išvadų priėmimą lėmė netinkamas įrodymų tyrimas teisme, kadangi teismas nevertino byloje pateiktų įrodymų visumos, nevertino įrodymų patikimumo ir pakankamumo, nesivadovavo tikėtinumo taisykle ir logika, vertino tik rašytinę sutartį ir jame esantį tekstą ir sutarties nuostatas, neatsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusią praktiką ikisutartiniuose santykiuose. Pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojo A. L. parodymų, atsakovės ir jos atstovų paaiškinimų dėl tarp šalių egzistavusių ikisutartinių santykių ir susitarimų. Atsakovės teigimu, byloje apklaustas liudytojas A. L. nurodė aplinkybes, kad tariantis žodžiu buvo aptarti produkcijos perdavimo, taros perdavimui arba specialios transporto priemonės lubinams gabenti klausimai, tačiau teismas dėl aplinkybių (įrodymų) nepasisakė. Be to, nurodo, kad teismas nepagrįstai prioritetą suteikė tarp šalių sudarytai sutarčiai (rašytiniam įrodymui) ir nepagrįstai nevertino atsakovės paaiškinimų dėl ikisutartinių santykių ir susitarimų.

35. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, jog teismas neištyrė ir nevertino visų įrodymų visumos, kad buvo netinkamai įvertinti arba išvis nevertinti liudytojų A. L., S. V. parodymai, atsakovės paaiškinimai dėl šalių ikisutartinių susitarimų.

36. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys iš pradžių derėjosi dėl grūdų pardavimo (grūdų paruošimo perdavimui, taros ir tinkamos transporto priemonės pateikimo) ir tik vėliau sudarė sutartį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės versija, kad šalys iki sutarties sudarymo susitarė dėl kitokių sąlygų, nei vėliau buvo užfiksuotos sutartyje, nėra paremta logika, be to, prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms ir pačios atsakovės ir liudytojų paaiškinimams.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės pozicija dėl tinkamos transporto priemonės lubinių pakrovimui ir taros pateikimo yra prieštaringa viso proceso metu. Vienu atveju atsakovė teigia, kad ieškovė visuomet pristatydavo transporto priemonę, į kurią būdavo kraunami lubinai be didmaišių, tokią transporto priemonę ieškovė turėjo pristatyti ir ginčo atveju. Kitu atveju atsakovė reikalauja grąžinti 800 vnt. didmaišių už anksčiau išvežtas prekes. Nurodo, kad, jei ieškovė pristatydavo transporto priemonę, į kurią prekes reikėdavo pakrauti su didmaišiais, o ieškovė jų neturėdavo, atsakovė naudodavo savo didmaišius, dėl to susidarė 800 vnt. didmaišių skola. Būdavo ir taip, kad ieškovė pristatydavo konteinerinę transporto priemonę ir didmaišių prekių pakrovimui nereikėdavo. Be to, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad šalys dėl taros ir transporto priemonės derindavo eigoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad esminis sutarties pažeidimas laikytinas prekės neperdavimas, o ne neva netinkamos transporto priemonės lubinams paimti pristatymas ir (ar) didmaišių nepateikimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimai dėl didmaišių įsiskolinimo susidarymo, tarp šalių susiklosčiusios praktikos ir jų pagrindu padaryta išvada yra paremta šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais ir byloje esančiais rašytiniai įrodymais.

38. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovė pristatė transporto priemonę prekės paėmimui, o atsakovė atsisakė ją perduoti. Ieškovė transporto priemonę buvo pateikusi perimti lubinus iš ūkininko A. L.. Atsakovė iš ieškovės nėra gavusi jokio pranešimo apie ketinimą paimti lubinus.

39. Teisėjų kolegija atsakovės apeliacinio skundo teiginius, nurodytus šios nutarties 40 punkte, atmeta kaip nepagrįstus. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo metu buvo trys kartu veikiantys ūkiai – atsakovės, A. L. ir R.. Šiuo metu ūkiai veikia kaip kooperatyvas. A. L. yra faktinis atsakovės sugyventinis, jis veikė atsakovės vardu ir interesais. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad atsakovė iškėlė ieškovei papildomas sutarties įvykdymo sąlygas (pristatyti 800 vnt. didmaišių už anksčiau išvežtą produkciją), susirašinėjimo su transporto bendrove medžiaga, visa tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia ieškovės nurodytas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju vertintinas ir atsakovės pozicijos keitimas dėl transporto priemonės pristatymo. Nagrinėjamame apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad ieškovė iš viso nepristatė transporto priemonės lubinams pakrauti. 2020 m. balandžio 29 d. apeliaciniame skunde nurodė, kad vis dėlto buvo pristatyta viena transporto priemonė.

40. Vertindama apeliantės argumentus, kad į bylą pateiktas 2012 m. gruodžio 11 d. pranešimas, kuris neva patvirtina atsakovės atsisakymą perduoti lubinus, nėra tinkamas, leistinas ir patikimas rašytinis įrodymas, kadangi yra vienašalis ieškovės pareiškimas, kuris nebuvo atsakovės patvirtintas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį, rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovė nepatvirtino ieškovės pareiškimo, savaime nereiškia, kad rašytinis įrodymas nėra tinkamas, leistinas ir patikimas ar yra su trūkumais, todėl yra pagrindas juo nesivadovauti. Ginčijamas rašytinis įrodymas nereikalauja specialios formos, kurios nesilaikymas leistų daryti išvadą, kad jis nėra tinkamas ir (ar) leistinas. Be to, jis nereikalauja atsakovės specialaus patvirtinimo, kad patvirtintų ir (ar) paneigtų egzistuojant tam tikras aplinkybes byloje. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė, nurodydama pranešimo datą (2012 m. gruodžio 12 d.), galbūt suklydo dėl metų, kadangi ginčas tarp šalių kilo dėl 2018 m. rugsėjo 19 d. sutarties, todėl labiau tikėtina, kad atsakovei buvo siųstas 2018 m. gruodžio 11 d. pranešimas. Ši aplinkybė vertintina kaip rašymo apsirikimas.

42. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus ir jų pagrindu darant išvadas, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl sąlygų civilinei atsakomybei taikyti (ne)egzistavimo

43. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, todėl ieškovės ieškinys negalėjo būti patenkintas. Teigia, kad atsakovė negali būti laikoma pažeidusia savo sutartinę prievolę. Atsakovės vertinimu, atsakovė savo prievolės negalėjo įvykdyti dėl ieškovės sutartinės prievolės nevykdymo (ieškovė nepateikė tinkamos transporto priemonės lubinų pakrovimui). Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės teiginiais.

44. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

45. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

46. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Šiuo atveju šalių kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas nurodytas sąlygas, o nesant bent vienos iš sąlygų, civilinės atsakomybės taikymas yra negalimas.

47. Pažymėtina, kad teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepažeidė proceso teisės normų vertindamas įrodymus ir jų pagrindu darydamas išvadas, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės prekių nepateikimas (atsakovės veiksmai) laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, dėl to ieškovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti iš atsakovės priteisti už prekes sumokėtą sumą ir sutartyje numatytą taikyti baudą.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatavus, kad būtent atsakovės veiksmai (neveikimas) lėmė sutarties sąlygų pažeidimą ir sutarties nutraukimą, dėl atsakovės veiksmų susidarė 30 008,00 Eur skola, tarp skolos susidarymo ir atsakovės veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja sąlygos atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo ją taikė.

49. Be kita ko, teisėjų kolegiją pažymi, kad atsakovė apeliaciniame skunde visiškai nenurodo (neįvardija) jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialinės teisės normų pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, tik deklaratyviai tai teigia.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo

50. Apeliantė apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą (sprendimo dalį dėl priešieškinio reikalavimų), todėl, apeliantės manymu, taikytinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, reglamentuojantis vieną iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

51. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas (sprendimo dalis dėl priešieškinio reikalavimų) yra be motyvų. Taigi CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat nekonstatuotinas.

Dėl bylos procesinės baigties

52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, nepažeisdamas nei materialinės teisės normų, reglamentuojančių tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nei proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

54. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 331,00 Eur advokato pagalbos išlaidų, kurias sudaro susipažinimas su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (8.11 punktas), ieškovei iš atsakovės priteistina 1 331,00 Eur.

56. Be kita ko, atsakovė, teikdama apeliacinį skundą, nurodė, kad už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis yra 270,00 Eur, ir pateikė įrodymus, patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą. Susipažinus su apeliaciniu skundu, nustatyta, kad apeliantė ginčija skundžiamu teismo sprendimu ieškovei priteistą skolą ir netenkintą priešieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, todėl šioje byloje mokėtinas žyminis mokestis yra 855,00 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas atmestinas, ieškovė yra sumokėjusi tik dalį žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, iš ieškovės valstybei priteistina nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 585,00 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. R. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno agricentras“ 1 331,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą 0 ct) advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš atsakovės I. R. valstybei 585,00 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 0 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Giedrė SeselskytėLarisa ŠimanskienėDanutė Žvinklytė