Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-1064-864/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-03-05
Bylos Nr.: e2-1064-864/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01049-2023-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ramunė Mikonienė
Atsakovas: L. A. F.
Advokatai: Remigijus Rinkevičius

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. e2-1064-864/2024Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01049-2023-6Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1.; 3.2.3.8.; 2.2.2.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretoriui Vidui Čerkauskui,

dalyvaujant ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovei nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos garantas“ įgaliotai atstovei O. Ž.,

atsakovės L. A. F. atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos garantas“, ieškinį atsakovei L. A. F. dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė likviduojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau ir ieškovė, bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Prekybos garantas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. A. F. (toliau ir atsakovė), kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 2 300 557,51 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2152-854/2022 bendrovei iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. liepos 14 d.; laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo, bendrovės direktorės pareigas ėjo atsakovė L A. F. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi bankroto byloje buvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai bendrai 4 396 626,55 Eur sumai. Nurodo, kad kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) turi 3 916 185,70 Eur kreditorinio reikalavimo sumą, susidedančią iš pelno mokesčio (1 615 628,19 Eur); pelno mokesčio baudos (651 100 Eur); pelno mokesčio delspinigių (1 649 457,51 Eur). Paaiškina, kad 2020 m. birželio 10 d. VMI priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. (21.222) FR0682-267, kuriame konstatuotos reikšmingos faktinės aplinkybės, sudarančios šio ieškinio faktinį pagrindą. VMI atliko ieškovės pridėtinės vertės mokesčio (PVM), gyventojų pajamų mokesčio (GPM), pelno mokesčio (PM), valstybinio socialinio draudimo įmokos (VSD įmokos, privalomojo sveikatos draudimo įmokos (PSD įmokos), įmokos į garantinį fondą (įmokos GF) patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; mokestinio patikrinimo aktas ieškovei įteiktas 2020 m. gegužės 7 d.; Ieškovė pastabų dėl patikrinimo akto per įstatyme nustatytą 30 dienų terminą nepateikė. Nurodo, kad ieškovė mokestiniam patikrinimui nepateikė jokių buhalterinių apskaitos dokumentų, todėl buvo vertinami buhalterinės apskaitos registruose apskaityti duomenys, pateiktose deklaracijose ir ataskaitose deklaruoti duomenys, iš trečiųjų asmenų gauta informacija bei dokumentai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nurodo, kad 49 958 150 Lt (apytiksliai 14 738 621,66 Eur) sumažintas 2013 m. apmokestinamasis pelnas dėl nepagrįstai padidintų sąnaudų, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 2 170 332,19 Eur pelno mokesčio; 493,80 Eur padidintas atskaitomas pirkimo PVM, kurio pagrįstumui nepateikti patvirtinantys dokumentai. Nurodo, kad patikrinimo metu sumažinta 932 187 Lt (apytiksliai 275 013,22 Eur) iš ES įsigytų prekių į ES vertė, kurią sudarė ieškovės 2013 m. birželio mėn. gaunamų PVM sąskaitą faktūrų registre apskaityta ir PVM deklaracijoje deklaruota įsigijimo vertė iš Slovėnijos įmonės A.Z.Z.U.R.O. METAL d.o.o. Teigia, kad ieškovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 122 straipsnio 3 dalies nuostatas bei PVM deklaracijų užpildymo taisykles, patikrinimo metu nepateikė sutarčių su Slovėnijos įmone, prekių įsigijimo dokumentų, krovinių gabenimo važtaraščių (CMR), prekių pristatymo dokumentų bei kitų dokumentų, patvirtinančių sandorius. Taip pat ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių trikampės prekybos taikymą (kad prekės įsigytos iš kitos ES valstybės narės PVM mokėtojo, prekės iš įsigijimo valstybės buvo iš karto išgabentos į kitą ES valstybę, toje kitoje ES valstybėje jos iš karto buvo parduotos tos kitos ES valstybės narės PVM mokėtojui), t. y. nepateikė dokumentų, kam pardavė iš Slovėnijos įmonės įsigytas prekes bei gabenimo dokumentų. Slovėnijos mokesčių administratorius nepatvirtino ieškovės apskaityto ir deklaruoto sandorio, nepateikė sandorių dokumentų ar kitos informacijos. Taip pat ieškovė nurodo, kad bendrovei pažeidžiant PVM deklaracijų pildymo tvarką, padidinta 155 Lt (apytiksliai 45,73 Eur) iš Belgijos įmonės SPRL INTERBEE įsigytų paslaugų vertė, kurią ieškovė apskaitė 2013 m. liepos mėn. gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registre, bei įsigytų prekių vertės nedeklaravo. Belgijos įmonė 2013 m. liepos mėn. deklaravo 155 Lt suteiktų paslaugų vertę ieškovei, tačiau ieškovei PVM prievolė nesusidarė, nes nuo šios vertės ieškovė deklaravo pardavimo ir pirkimo PVM. Ieškovė nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų (pirkimo PVM sąskaitų faktūrų, sutarčių, krovinių gabenimo dokumentų, paslaugų atlikimo aktų ar kitų dokumentų) ir informacijos dėl buhalterinėje apskaitoje apskaitytų įsigijimų iš UAB „VILPASTAS“ bei neįrodė, kad įsigytos prekės, paslaugos pagal buhalterinėje apskaitoje apskaitytas pirkimo PVM sąskaitas faktūras buvo skirtos ieškovės ekonominės veiklos vykdymui, todėl patikrinimo metu sumažintas 1 705 Lt (apytiksliai 493,80 Eur) atskaitomas pirkimo PVM. Ieškovei buvo papildomai apskaičiuota 1 705 Lt PVM, kuria mažinama grąžintina iš biudžeto PVM, apskaičiuota 11,73 Eur PVM delspinigių. Kadangi bauda gali būti skiriama tik nuo apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos, o šiuo atveju papildomai mokėtina PVM suma neapskaičiuota, o tik sumažinta grąžintina PVM suma, PVM bauda nuo sumažintos grąžintinos 1 705 Lt PVM sumos neskiriama. Nurodo, kad ieškovė patikrinimo metu nepateikė prekių, paslaugų įsigijimą iš D. F. patvirtinančių dokumentų, todėl nėra galimybes nustatyti, ar ieškovė teisingai apskaičiavo ir deklaravo 19 415 Lt (apytiksliai 5 727, 80 Eur) GPM nuo D. F. išmokėtų 120 000 Lt (apytiksliai 35 402,32 Eur) piniginių lėšų. Nurodo, kad ieškovei pažeidus PMĮ 17 straipsnį, sumažinta 120 000 Lt deklaruota sąnaudų suma. Pagal patikrinimo metu surinktą informaciją, nustatyta 54 645 582 Lt (apytiksliai 16 057 124,50 Eur) tiekimų vertė, iš jų: 54 629 711 Lt (apytiksliai 16 052 460,95 Eur) pardavimo pajamų ir 15 871 Lt (4 663,55 Eur) finansinės ir investicinės veiklos pajamų (pajamų už valiutų konvertavimą). Teigia, kad ieškovė patikrinimui nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos registruose apskaitytus duomenis bei pelno (nuostolių) ataskaitoje ir pelno mokesčio deklaracijoje (PLN204) už 2013 m. deklaruotus duomenis, o tuo tarpu pateikė tik buhalterinės apskaitos registrus (gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitą faktūrų registrus bei didžiosios knygos suvestines. Tuo ieškovė pažeidė Mokesčių apskaitos bei Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatas. Už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą bei pateikimą atsakingas ūkio subjekto vadovas, t. y. atsakovė. Nurodo, kad ieškovei papildomai apskaičiuotas 7 493 723 Lt (2 170 332,19 Eur) mokėtinas į biudžetą pelno mokestis, apskaičiuota 4 696 977,36 Lt (1 360 338,67 Eur) pelno mokesčio delspinigių bei pagal ieškovei nuo papildomai apskaičiuotos pelno mokesčio sumos paskirta 30 proc. pelno mokesčio dydžio bauda. Dėl nustatytų mokestinių įstatymo pažeidimų 2020 m. birželio 10 d. VMI priimtame sprendime buvo papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos, iš viso 4 182 276,39 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovė privalo atlyginti žalą, atitinkančią ieškovės bankroto byloje patvirtinto VMI kreditorinio reikalavimo sumai, nes dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 2 300 557,51 Eur žalos, kuri kyla iš VMI kreditorinio reikalavimo dalies, susijusios su delspinigiais ir baudomis. Anot ieškovės, atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad bendrovė, vadovaujama atsakovės, VMI patikrinimui nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų (sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų, atliktų darbų aktų, krovinių gabenimo, apmokėjimo dokumentų bei kitų dokumentų), patvirtinančių buhalterinės apskaitos registruose apskaitytus duomenis bei pelno (nuostolių) ataskaitoje ir pelno mokesčio deklaracijoje (PLN204) už 2013 m. deklaruotus duomenis. Bendrovė neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo 2 170 332,19 Eur pelno mokesčio. Teigia, kad atsakovė, būdama ieškovės vadove, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nepaisė įstatymo reikalavimų, kas leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovė veikė priešingai ieškovės interesams, nebuvo pakankamai rūpestinga. Nurodo, kad VMI pritaikytos piniginės sankcijos ieškovei yra tiesioginiai nuostoliai, už kuriuos atsakinga ir kuriuos privalo atlyginti atsakovė.

Atsiliepimas

3. Atsakovė L. A. F. atsiliepime prašė atmesti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė teigia, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie lemtų ieškovės žalos atsiradimą, todėl jai negali kilti civilinė atsakomybė. Paaiškina, kad kai buvo atliekamas ieškovės mokestinis patikrinimas už 2013 m., ieškovei buhalterinės paslaugas teikiančios bendrovės UAB „Finansų ekspertizė“ darbuotoja VMI pateikė bendrovės buhalterinės apskaitos registrus už 2013 m. (gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų bei didžiosios knygos sąskaitų suvestines), kuriose buvo nurodyti ieškovės Europos Sąjungos ir Lietuvos tiekėjų pavadinimai, kodai ir PVM kodai bei kitų tiekėjų ir pirkėjų pavadinimai bei atitinkamos įsigijimų ir pardavimų sumos. VMI papildomai taip pat buvo pateiktas 2019 m. vasario 5 d. raštas, kuriame paaiškinta, kad 2014 m. pirmoje pusėje dingo bendrovės dokumentai kraustymosi metu ir jų nepavyko surasti, tačiau buvo pateikti išlikę dokumentai, kurie patvirtino, kad ieškovės patirtos išlaidos, gaunant pajamas, buvo realiai patirtos, o gautos pajamos buvo tinkamai deklaruotos. Pažymi, kad atsakovė, kai bendrovės direktorė, aktyviai gynėsi nuo VMI priskaičiuotų mokėti mokesčių ir teismuose stengėsi įrodyti, kad šiuo atveju VMI nepagrįstai priskaičiavo mokėti tokio dydžio sumą 4 182 276,39 Eur ir veikė išimtinai bendrovės interesais. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė atsakovės apeliacinį skundą, tačiau tai savaime neįrodo, kad atsakovė yra automatiškai dėl to kalta bei kad atliko neteisėtus veiksmus, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės patirta žala. Pažymi, kad po administracinės bylos ieškovė ir toliau vykdė ūkinę-komercinę veiklą, o atsakovė stengėsi pagerinti bendrovės finansinę padėtį, kad galėtų visiškai atsiskaityti su VMI ir sumokėti mokestinio patikrinimo metu priskaičiuotus mokesčius bei neturėjo jokio tikslo bloginti bendrovės finansinės padėties. Atsakovės įsitikinimu, VMI buvo itin nesąžininga, nes nesudarė ieškovei galimybių padengti įsiskolinimą, o kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymi, kad atsakovė atsiliepimu į pareikšimą dėl bankroto bylos iškėlimo prašė teismo jį atmesti bei nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, prioritetas pirmiausia turi būti taikomas reabilitaciniam bei veiklos išsaugojimo tikslams. Teigia, kad jeigu VMI nebūtų inicijavusi bankroto bylos iškėlimo, ieškovė būtų bent jau dalimis padengusi susidariusį įsiskolinimą ir naudos gautų tiek pati valstybė, nes būtų sumokėta ne tik nepriemoka, tačiau ir visi mokesčiai bei palūkanos nuo įsiskolinimo sumos, tiek ieškovė, nes ji galėtų ir toliau sėkmingai vykdyti veiklą. Atsakovės vertinimu, šiuo atveju ieškovė negalėjo reikšti ieškinio atsakovei, kadangi ieškovė nepatyrė tiesioginės žalos. Žalą patyrė nebent kreditorė VMI, tačiau ji jokių reikalavimų atsakovei nepareiškė. Teigia, kad pasibaigus įmonės bankroto bylai, jos kreditoriui teisė reikalauti nuostolių atlyginimo ir tiesiogiai iš buvusio įmonėms vadovo išlieka, bet tik tuo atveju, jeigu šis padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (toks ieškinys turėtų būti reiškiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą visiems tokios įmonės kreditoriams, kaip interesų grupei, dėl netinkamo įmonės valdymo (CK 2.87 straipsnis). Akcentuoja, kad įmonės bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu, todėl ieškovė negalėjo reikšti ieškinio, kai žala padaryta konkrečiam kreditoriui.

Šalies argumentai

4. Ieškovė dublike nurodo, kad nesutinka su atsakovės argumentais, kadangi mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad bendrovė pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 4 dalis, nes nepagrindė 49 995 490 Lt sąnaudų pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o šia suma nepagrįstai sumažino apmokestinamąjį pelną, todėl buvo apskaičiuotas papildomas mokėtinas pelno mokestis ir su juo susijusius sumos. Teigia, kad bendrovės vadovė nei patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių jos buhalterinės apskaitos registruose apskaitytus bei pelno (nuostolių) ataskaitoje ir pelno mokesčio deklaracijoje už 2013 m. deklaruotus duomenis. Bendrovė pateikė tik buhalterinės apskaitos registrus bei didžiosios knygos sąskaitų suvestines. Atsakovė tinkamų dokumentų, kurie pagrįstų veiklos sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, nepateikė, todėl, laikantis Pelno mokesčio įstatymo reikalavimų, jai buvo apskaičiuotas apmokestinamojo pelno dydis, nemažinant jo nepagrįstomis išlaidomis. Pabrėžia, kad VMI sprendimas nenuginčytas, nepakeistas. Akcentuoja, kad ieškovė reiškia ieškinį CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, o ne juridinių asmenų nemokumo nuostatų pagrindu, t. y. įrodinėja, kad žala padaryta ne kreditorei, bet pačiai bendrovei. Teisiškai reikšminga žala kreditoriams gali būti daroma, kai vėluojama inicijuoti bankroto bylą, bet reikalavimas šiuo pagrindu nagrinėjamoje byloje nebuvo reiškiamas. Iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams, o tik pačiai bendrovei, todėl turi būti nustatyta, kad žala padaryta tik bendrovei, taigi ieškovė yra tinkamas subjektas kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo bankrutuojančiai įmonei.

Atsiliepimas

5. Atsakovė triplike nurodo, kad VMI atliekant patikrinimą, papildomai buvo pateiktas 2019 m. vasario 5 d. raštas, kuriame paaiškinta, kad 2014 m. pirmoje pusėje kraustymosi metu dingo dalis bendrovės dokumentų, kurių nepavyko rasti. Tačiau buvo pateikti išlikę dokumentai, kurie patvirtino, kad ieškovės patirtos išlaidos, gaunant pajamas, buvo faktiškai patirtos, o gautos pajamos buvo teisės aktų nustatyta tvarka deklaruotos. Taigi atsakovė, nieko nenuslėpdama, pateikė visus turėtus dokumentus. Pažymi, kad ieškovės atstovė neturi visų bendrovės dokumentų, todėl negali tinkamai patikrinti atsakovės sudarytų sandorių ir tokiu būdu nustatyti, kad žalą bendrovei sukėlė būtent atsakovė. Nurodo, kad atsakovė aktyviai gynė bendrovės teises ir teisėtus interesus teismuose, kuomet pati valstybė (atstovaujama Muitinės departamento), pardavusi netinkamos kokybės prekes, daugiau nei dešimt metų bendrovei negrąžino itin didelės pinigų sumos (virš 700 000 Eur neskaičiuojant palūkanų), kas vėliau nulėmė ir negebėjimą laiku atsiskaityti su kreditoriais neturit savo apyvartinių lėšų.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė, kad jei bendrovė, atstovaujama atsakovės, būtų tinkamai pateikus dokumentus, tvarkiusi buhalteriją, tokio dydžio įsiskolinimo VMI nebūtų susidarę.

7. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad bendrovės bankrotas nepripažintas tyčiniu, dėl to nėra pagrindo reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Žala padaryta kreditorei, o pati kreditorė (valstybė) per Muitinės departamentą negražino ieškovei 700 000 Eur. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. priteisė šią sumą ieškovei iš valstybės. Buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, valstybė sulaikė šias lėšas, ikiteisminiai tyrimai nutraukti 2022 m., valstybė grąžino lėšas bendrovei ir VMI nurašė gautą lėšų sumą nuo bendrovės sąskaitos. Vien dėl to, kad įmonė skolinga kreditorei VMI, netampa tai bendrovės vadovo skola. Tai, kad VMI patikrinimo metu surinko informaciją ir tos informacijos jiems trūko, nepateisina bendrovės vadovės neteisėtų veiksmų. Įmonės apskaita buvo vedama teisingai, pateiktos ataskaitos visos laiku. VMI sprendimas neįrodo priežastinio ryšio tarp ieškinio pagrindo. Teigė, kad jeigu netinkamai vadovas apskaičiavo pelną ir deklaravo sąnaudas, tai nesukuria pasekmių žalos atlyginimui.

Teismo nustatytos aplinkybės ir išvados.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 2011 m. sausio 25 d.; Nuo 2013 m. vasario 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės direktorės pareigas ėjo atsakovė L. A. F. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Prekybos garantas“. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2022 m. liepos 14 d.; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patvirtintas LUAB „(duomenys neskelbtini)““ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuriame nurodyta, kad kreditorių finansiniai reikalavimai iš viso sudaro 4 396 626,55 Eur, iš kurių kreditorės VMI finansinis reikalavimas 3 916 185,70 Eur sumai, kurį sudaro 1 615 628,19 Eur pagrindinė skola bei 2 300 557,51 Eur baudos, delspinigiai. Nurodyta nutartis dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo įsiteisėjo 2022 m. spalio 28 d.

9. Byloje taip pat nustatyta, kad VMI, patikrinusi pareiškėjos mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priėmė 2020 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-233 kuriame konstatuota, kad bendrovė, nepateikdama prekių ir paslaugų įsigijimo dokumentų, nepagrįstai 49 995 490 Lt padidino leidžiamų atskaitymų sumą. Aktu buvo konstatuota, kad bendrovė papildomai turi sumokėti 493,80 Eur PVM ir 2 170 332,19 Eur pelno mokesčio. Bendrovei iš esmės nepateikus pastabų dėl akto, VMI 2020 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. (21.222) FR0682-267, kuriuo patvirtino aktą ir papildomai apskaičiavo 4 182 276,39 Eur mokesčių ir su jais susijusių sumų: 493,80 Eur PVM, 11,73 Eur PVM delspinigių, 2 170 332,19 Eur pelno mokesčio, 651 100 Eur pelno mokesčio baudą (30 proc.), 1 360 338,67 Eur pelno mokesčio delspinigių. Bendrovei 30 proc. pelno mokesčio bauda skirta dėl to, kad mokestinio patikrinimo metu bendrovė nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nepateikė dokumentų. Patikrinimo akte pažymėta, kad nors bendrovės atstovai teigė, jog dalis dokumentų yra neatkuriamai prarasti, tačiau bendrovė nepateikė VMI dingusių dokumentų ir (ar) neatkuriamai prarastų dokumentų akto, kaip tai numatė teisės aktų nuostatos (e. b. t. 1, l. 28).

10. Bylos duomenimis, bendrovė, nesutikdama su VMI sprendimu, kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir prašė panaikinti VMI sprendimą, tačiau Komisija 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. S-164(7-144/2020) bendrovės skundo netenkino. Savo ruožtu bendrovė VMI priimtus aktus bei Komisijos sprendimą apskundė teismine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-959-983/2021 iš esmės atmetė bendrovės reikalavimus. Nurodytas apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-36-575/2022.

11. Pagal suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą, ieškovės LUAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo administratorė kelia atsakovės, kaip buvusios bendrovės direktorės, civilinės atsakomybės klausimą dėl bendrovei padarytos žalos (nuostolių), kuomet buvusi bendrovės direktorė VMI atliekamo patikrinimo metu nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nepateikė dokumentų, todėl bendrovei buvo pritaikytos piniginės sankcijos, kurios laikytinos tiesioginiais ieškovės nuostoliais (iš viso 2 300 557,51 Eur suma, bendrovės nemokumo procese sudaranti dalį kreditorės VMI patvirtinto finansinio reikalavimo, tenkintino antruoju etapu), kuriuos, nemokumo administratorės įsitikinimu, turi atlyginti atsakovė.

Dėl buvusios bendrovės vadovės civilinės atsakomybės (ne)buvimo

12. Kaip jau buvo minėta, ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo buvusiai įmonės vadovei grindžia tuo, kad atsakovė, kaip vienasmenis bendrovės valdymo organas, VMI atliekant patikrinimą, nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, be to, bendrovė už tikrinamą laikotarpį (nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo 2 170 332,19 Eur pelno mokesčio. Ieškovės įsitikinimu, tokiu būdu atsakovė veikė priešingai bendrovės interesams, nebuvo pakankamai rūpestinga, o VMI pritaikytos piniginės sankcijos bendrovei yra tiesioginiai nuostoliai, kuriuos turi atlyginti atsakovė. Savo ruožtu atsakovė, nesutikdama su pareikštu ieškiniu nurodė, kad VMI atliekamo patikrinimo metu bendrovei buhalterines paslaugas teikusi įmonė pateikė turėtus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Atsakovė taip pat teigė, kad ieškovė negali reikšti ieškinio atsakovei, kadangi ieškovė nepatyrė tiesioginės žalos, ją patyrė nebent kreditorė VMI. Savo ruožtu ieškovė pažymėjo, kad reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjamu atveju yra reiškiamas CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, o ne Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatų pagrindu, įrodinėjant, kad žala padaryta ne kreditorei, bet pačiai bendrovei.

13. Pagal CK 2.82 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 10, 12 dalies 1, 18 punktus, juridinio asmens vadovas, be kita ko, atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą, tikslų įgyvendinimą, kituose įstatymuose ir teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą. CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens vadovo pareigos bendrovės atžvilgiu, kurių nevykdant ar tokias pareigas pažeidus, dėl netinkamo valdymo bendrovės vadovui gali kilti atsakomybė, atitinkamai, tretieji asmenys gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo juridiniam asmeniui (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje be bendrosios bendrovės vadovo atsakomybės dėl netinkamo valdymo (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), suformuota ir bendraisiais deliktinės atsakomybės pagrindais (CK 6.263 straipsnio 1 dalis) grindžiama bendrovės vadovo atsakomybė bendrovės kreditoriams. Pagal kasacinio teismo praktiką, kreditoriai bendrovės vadovui gali pareikšti tiesioginį ieškinį dviem atvejais, kai: 1) bendrovės vadovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad bendrovės vadovas kaltas dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020).

15. Analizuojamu atveju ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, reiškia reikalavimą buvusiai bendrovės vadovei atlyginti žalą, kurį iš esmės sudaro bendrovės bankroto byloje patvirtinto kreditorės VMI finansinio reikalavimo dalis (antruoju etapu tenkintina 2 300 557,51 Eur kreditorinio reikalavimo suma).

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

17. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Kreditorius, iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris atsako pagal įstatymus ar sutartį papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo; jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Todėl sąlyga bendrovės vadovo subsidiariajai atsakomybei taikyti yra aplinkybė, kad įmonė pati negali patenkinti kreditoriaus reikalavimų ir (ar) atsisakė tokius reikalavimus patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020).

18. Akcentuotina, kad pagal anksčiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnis), o ne išvestinę žalą kreditoriams, kaip interesų grupei, dėl netinkamo valdymo ar dėl to, jog laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo. Kai bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018). Taigi specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individuali jam padaryta žala, kurią sudaro skolininko bankroto byloje neišieškotas (nepatenkintas) finansinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020). Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo šio specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2020). Vadinasi, kreditorių teisė nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą (ar dalyvius) yra išimtinio pobūdžio, nes tiesioginės įmonės vadovo ar dalyvio atsakomybės taikymo ribos negali būti pernelyg išplėstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020).

19. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) teismas nenustatė, kad kreditorė VMI būtų pareiškusi reikalavimą dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, kaip buvusiai bendrovės vadovei. Teismas atkreipia dėmesį, kad nesąžiningi ar neteisėti atsakovės veiksmai LUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorės VMI atžvilgiu nebuvo nustatyti ir LUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylos nagrinėjimo metu. Bendrovės nemokumo administratorė neginčijo bendrovės vardu sudarytų sandorių, kurie neatitiktų bendrovės ir (ar) jos kreditorių interesų. Taip pat bankroto byloje Nr. eB2-323-854/2024 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00563-2022-5) nebuvo sprendžiamas klausimas dėl LUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Iš bankroto bylos medžiagos nustatyta, kad teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir įgijo likviduojamos dėl bankroto statusą (ši teismo nutartis įsiteisėjo 2022 m. spalio 28 d.). Šiuo metu juridinio asmens likvidavimo procedūrų terminas yra pratęstas iki 2024 m. kovo 15 d. (įskaitytinai).

20. Šiame kontekste teismas taip pat kritiškai vertina ieškovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, argumentus, kad LUAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu priimti individualūs administraciniai aktai dėl veiklos patikrinimo ir nustatyti mokestiniai pažeidimai savaime patvirtina, kad atsakovė, kaip buvusi bendrovės vadovė, padarė įmonei žalos. Teismo vertinimu, šiuo atveju VMI, kaip mokesčių administratoriaus, priimtų administracinių aktų pagrindu gali atsirasti (ir nagrinėjamu atveju atsirado) juridinio asmens prievolė sumokėti pelno mokestį, delspinigius ir kita. Tačiau juridinio asmens vadovo prievolė sumokėti tokias mokesčių administratoriaus piniginių sankcijų taikymo pagrindu atsiradusias skolas savaime individualių administracinių aktų pagrindu neatsiranda. Tokia juridinio asmens vadovo prievolė gali atsirasti tik CK 6.263 straipsnio pagrindu, atlikus neteisėtus veiksmus, kurie nepatenka į bendrą pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimą, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021).

21. Vertinant ieškovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, poziciją, jog atsakovė, kaip bendrovės vadovė, pažeidė įstatyme numatytas pareigas ir bendrovės atžvilgiu veikė netinkamai, pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, vadovas pagal kompetenciją yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, jis tiek, kiek objektyviai įmanoma, privalo užtikrinti, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymų reikalavimus, inter alia (be kita ko), vykdytų įstatymuose įtvirtintas pareigas laiku mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, laiku mokėtų mokesčius. Objektyviąja prasme egzistuoja vadovo neteisėti veiksmai, jei jam vadovaujant ir turint fiduciarines pareigas, bendrovė tinkamai nevykdo prievolių, atsirandančių pagal įstatymą, tačiau vadovo civilinės atsakomybės dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo atvejais reikalaujama kvalifikuota kaltės forma, t. y. civilinei atsakomybei atsirasti nepakanka paprasto neatsargumo – taikytinas aukštesnis kaltės laipsnis (didelis neatsargumas arba tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

22. Klausimas, ar juridinio asmens neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti pripažinta jo vadovo veiksmais (neveikimu) bendrovei sukelta žala, jau buvo nagrinėtas kasacinio teismo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, ar bendrovė pagrįstai reiškia reikalavimą savo vadovui atlyginti jos patirtą žalą, priteisiant laiku nesumokėtų ir vėliau mokesčių administratorės pareikalautų sumokėti mokesčių sumą, išaiškino, kad dėl netinkamo apskaitos tvarkymo nesumokėti mokesčiai nėra bendrovei sukelta žala; žalą sudaro tik baudos ir delspinigiai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl ja nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, kurios yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai dėl buvusių įmonės vadovų ir akcininkų padarytų teisės aktų pažeidimų, atliktų siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, juridiniam asmeniui vėliau atsiranda pareiga sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius valstybei, tai negali būti laikoma ieškovo žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme ir atsakovai negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nes, nepriklausomai nuo jų veiksmų, juridinis asmuo būtų turėjęs pareigą sumokėti mokesčius, todėl bendrovės patirta žala laikytina tik paskirtos baudos ir delspinigiai už mokesčių sumokėjimą ne laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-701/2017).

23. Tuo atveju, kai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškia pati bendrovė, jos nesumokėti mokesčiai negali būti kvalifikuojami kaip jai (bendrovei) sukelta žala, nes bendrovės prievolė mokėti mokesčius atsirado ne dėl jos vadovo veiksmų, atliktų siekiant išvengti mokestinės prievolės, bet kyla iš įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023).

24. Nagrinėjamu atveju bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, prašo priteisti iš vadovės žalą, kurią iš esmės sudaro mokesčių administratoriaus apskaičiuoto pelno mokesčio baudos ir delspinigiai. Teismo vertinimu, analizuojant atsakovės veiksmų (ne)teisėtumą, reikšminga atsižvelgti į atsakovės bei jos atstovo ne kartą išsakytą argumentą, jog atsakovė, kaip bendrovės vadovė, inicijavo VMI priimtų patikrinimo aktų ginčijamą tiek neteismine, tiek teismine tvarka.

25. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Kita vertus, pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad delspinigių esmė yra kompensuoti valstybei už naudojimąsi pinigais, kurie turėjo būti sumokėti laiku mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1900-575/2021).

26. Teismų praktikoje pripažįstama, kad mokesčių mokėtojui (šiuo atveju įmonei) nesutinkant ir ginčijant VMI patikrinimo aktu ir sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotus valstybei mokėtinus mokesčius, jam nekyla prievolė mokėti mokesčių iki bus išnagrinėtas mokestinis ginčas. Nesant nustatytos prievolės mokėti ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių, nėra ir pagrindo konstatuoti mokesčių mokėtojo neteisėtų veiksmų. Tačiau nemokėdamas ir apskųsdamas mokesčių administratoriaus sprendimą, mokesčių mokėtojas (t. y. įmonė) prisiima delspinigių atsiradimo (skaičiavimo) riziką ateityje tuo atveju, jei jo skundas dėl atlikto mokestinio patikrinimo bus atmestas. Tokiu atveju delspinigiai laikytini žala valstybei dėl laiku nesumokėtų mokesčių (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/2022).

27. Taigi ta faktinė aplinkybė, jog VMI priimto patikrinimo akto ir sprendimo dėl akto patvirtinimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo ginčijamas teismine tvarka ir tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. sausio 5 d. priėmus nutartį buvo galutinai išspręstas mokestinis ginčas, leidžia teigti, jog iki nurodyto laikotarpio bendrovė dar neturėjo atsiskaitymų su VMI pareigos. Tokią išvadą suponuoja tiek MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų, delspinigių priverstinį išieškojimą, tiek teismų suformuota praktika šiuo klausimu, pagal kurią, vykstant mokestiniam ginčui, įmonė neturi prievolės mokėti ginčijamu mokesčių administratoriaus sprendimu priskaičiuotų mokesčių (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-446-516/2015, 2019 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-61-330/2019).

28. Šiame kontekste teismas taip pat laiko teisiškai reikšmingomis atsakovės atstovo teismo posėdžio metu išsakytas aplinkybes bei argumentus dėl bendrovės civilinio ginčo su valstybe (Muitinės departamentu). Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad bendrovė 2011 m. rugpjūčio 22 d. buvo pareiškusi ieškinį Muitinės departamentui dėl aukciono būdu sudarytos prekių įsigijimo sutarties nutraukimo, reikalavimo grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti nuostolius, kuriuo bendrovė, be kita ko, prašė priteisti iš valstybės 2 371 073,27 Lt (apytiksliai 686 710,28 Eur) prekių kainą bei žalos atlyginimą, kurį sudarė: aukciono dalyvio bilieto kaina (50 Lt), krovinio saugojimo ir nuvežimo iš muitinės sandėlių į aerouostą išlaidas (363 Lt), krovinio gabenimo išlaidos (14 233,53 Lt). Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-730/2013 panaikino apeliacinio teismo sprendimą ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Galiausiai, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-36-117/2015 iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisė UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 431 539,63 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Kaip nurodė atsakovės atstovas teismo posėdžio metu, nurodyta suma bendrovei iš valstybės buvo grąžinta ir VMI nuo bendrovės sąskaitos nurašyta tik 2022 m., kuomet baigėsi pradėti ikiteisminiai tyrimai. Pažymėtina, kad nemokumo administratorė šių atsakovės atstovo nurodytų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

29. Šiuo aspektu teismas iš esmės sutinka su atsakovės argumentais, kad vertinant retrospektyviai, atsakovė gynė bendrovės teises ir interesus teismuose, be to, bendrovei pakankamai ilgą laiko tarpą nepavykus atgauti iš valstybės (Muitinės departamento) reikšmingos lėšų sumos, tai iš esmės ir nulėmė įmonės negebėjimą laiku atsiskaityti (ar bent iš dalies atsiskaityti) su kreditoriais, tame tarpe ir VMI, todėl neturit apyvartinių lėšų, tai galutiniame rezultate ir nulėmė bendrovės nemokumą. Tokia situacija, teismo nuomone, sudaro pagrindą pripažinti, kad viena vertus, atsakovė, kaip bendrovės vadovė, savo veiksmais siekė iš esmės stabilizuoti bendrovės finansinę situaciją, antra vertus bendrovei kilę neigiami finansiniai padariniai, galiausiai sąlygoję jos nemokumą, teisiškai yra pernelyg nutolę nuo buvusios įmonės vadovės veiksmų, be to, tokių neigiamų finansinių padarinių atsiradimas nėra nulemtas išimtinai atsakovės veiksmų, tačiau yra sąlygotas ir papildomų šalutinių veiksnių (pavyzdžiui, ilgai trukusio bendrovės ir Muitinės departamento ginčo).

30. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatytos civilinės atsakomybės sąlygos bendrovės vadovės civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

31. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovė nepateikė į bylą įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos garantas“, ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Ramunė Mikonienė