Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-959-983/2021

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-02-02
Bylos Nr.: eI3-959-983/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03192-2020-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
Pareiškėjas: Ornamenti LT, UAB
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-959-983/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03192-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.3; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,dalyvaujant atsakovės atstovui D. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ornamenti LT“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Ornamenti LT“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti: 1) atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-267 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – VMI sprendimas); 2) VMI 2020 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-233 (toliau – Aktas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. S-164(7-144/2020) „Dėl UAB „Ornamenti LT“ skundo“ (toliau – Komisijos sprendimas).

Nurodo, kad nesutinka su Komisijos sprendimu, kuriuo patvirtintas VMI sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Aktas, pagal kurį pareiškėjai buvo apskaičiuota: 493,80 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM); 11,73 Eur PVM delspinigių; 2 170 332,19 Eur pelno mokesčio (toliau – PM); 1 360 338,67 Eur PM delspinigių; paskirta 651 100 Eur PM bauda (30 proc.).

Teigia, kad mokestinis ginčas išspręstas formaliai, iš esmės neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, neteisingai pritaikius materialines mokesčių teisės normas.

Nurodo, kad UAB „Finansų ekspertizė“ darbuotoja VMI pateikė pareiškėjos buhalterinės apskaitos registrus už 2013 m. (gaunamų ir išrašomų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitų faktūrų bei didžiosios knygos sąskaitų suvestines), kuriose yra nurodyti pareiškėjos E. S. ir Lietuvos tiekėjų pavadinimai, kodai ir PVM kodai bei kitų tiekėjų ir pirkėjų pavadinimai bei atitinkamos įsigijimų ir pardavimų sumos. VMI taip pat buvo pateiktas 2019 m. vasario 5 d. raštas, kuriame paaiškinta, kad 2014 m. pirmoje pusėje dingo pareiškėjos dokumentai kraustymosi metu (jie galėjo būti išmesti). Nurodyta, kad bankų sąskaitų išrašų už 2013 m. laikotarpį pateikti taip pat nėra galimybės, nes pareiškėjos vadovė gyvena ne Lietuvoje ir tik ji gali šiuo dokumentus gauti iš banko. Taip pat VMI buvo informuota 2019 m. gegužės 29 d. raštu, kad neįmanoma atkurti pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl laikoma, kad jie neatkuriamai prarasti. Tačiau, VMI, visiškai neatsižvelgusi į šias aplinkybes, atlikusi patikrinimą, tiesiog konstatavo, kad pareiškėja neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 2 170 332,19 Eur PM, nurodžiusi, kad pareiškėja nepateikė jokių apskaitos dokumentų.

Pažymėjo, kad visos pareiškėjos išlaidos, gaunant pajamas, buvo realiai patirtos, gautos pajamos deklaruotos. Šioje situacijoje VMI turėjo atlikti sąnaudų apskaičiavimą pagal savo įvertinimą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsniu ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – Taisyklės).

Teigia, kad patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad yra tenkinama viena iš MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų – netinkamas pareigos apskaičiuoti mokesčius vykdymas. Atitinkamai Taisyklių 4.4 papunktyje nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai saugant apskaitos ar kitus dokumentus dokumentai neišsaugo arba išsisaugo ne visi, dokumentai neįskaitomi ir kitais atvejais. VMI turi pareigą pasirinkti tokį vertinimo šaltinį, kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Atitinkamai Taisyklių 6.3 papunktyje nustatyta, kad mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Pareiga pagrįsti apskaičiuotus mokesčius tenka mokesčių administratoriui. Mokėtinas prievolės dydis turi atitikti protingumo ir teisingumo kriterijus. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero administravimo principą, turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgiant į susiklosčiusių aplinkybių visumą ir iškilus neaiškumams, teisę aiškinti asmens naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas, taip garantuojant asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą.

Remdamasis skunde išdėstyta teismų praktika teigia, kad VMI, apskaičiuodama mokesčius, negali remtis prielaidomis ir spėliojimais. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, privalo pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Dėl to VMI veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, būti pagrįsta teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susieta su įstatymų pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimu. Atitinkamai VMI priimami sprendimai turi būti objektyvūs, t. y. pagrįsti nešališkai surinktais įrodymais, kaip tai numatyta MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šiuo atveju, nei Komisija, nei VMI, priimdamos skundžiamus sprendimus jų nepagrindė nustatyta tvarka surinktais įrodymais.

Teigia, kad paskirta bauda yra per didelė. Šiuo atveju mokesčių administratorius yra įpareigotas, skirdamas baudą, vertinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę – mokesčio mokėtojo bendradarbiavimą, neturi diskrecijos laisvės jos nevertinti. Šiuo atveju VMI, skirdama baudą, neatsižvelgė į visas aplinkybes, t. y. neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja bendradarbiavo su mokestinį patikrinimą atliekančiu mokesčių administratoriaus pareigūnu, teikė visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus. Pareiškėjos vadovė, negalėdama atvykti, suteikė įgaliojimus atstovui, kuris teikė visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus. Tai buvo pripažinta ir mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu. Šiuo atveju nenustačius pareiškėjos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pareiškėjai turėjo būti paskirta minimali bauda, t. y. 10 proc.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad pareiškėjo atstovas apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo informuotas tinkamai, tačiau prie teismo posėdžio, vykdomo nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu, neprisijungė ir iki teismo posėdžio pradžios jokio prašymo atidėti bylos nagrinėjimą teismui nepateikė, todėl byla buvo išnagrinėta pareiškėjo atstovui teismo posėdyje nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d., 79 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pareiškėjo atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą el. paštu buvo pateiktas pavėluotai, t. y. 2021-01-05 13.41 val., nors posėdis prasidėjo 13.30 val., į Liteko sistemą minėtas prašymas užregistruotas 14.19 val., t. y. jau pasibaigus posėdžiui, todėl teismo posėdyje klausimas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo nebuvo spręstas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtas pareiškėjo atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą yra nepagrįstas jokiais įrodymais.

Atsakovė VMI atsiliepime nesutinka su pareiškėjos skundu, jame išdėstytų argumentų pagrindu prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 11 straipsnio 1 ir 4 dalis, nes nepagrindė 49 995 490 Lt sąnaudų pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o šia suma nepagrįstai sumažino apmokestinamąjį pelną. Dėl to pareiškėjai buvo apskaičiuotas papildomas mokėtinas PM ir su juo susijusius sumos.

Pareiškėja nei patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu, nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių jos buhalterinės apskaitos registruose apskaitytus bei pelno (nuostolių) ataskaitoje ir PM deklaracijoje už 2013 m. deklaruotus duomenis. Pareiškėja pateikė tik buhalterinės apskaitos registrus bei didžiosios knygos sąskaitų suvestines. Patikrinimo metu buvo surinkta informacija (banko sąskaitų išrašai, gauti dokumentai iš Lietuvos juridinių asmenų, E. S. valstybių narių mokesčių administratorių pateikti atsakymai), pagal kurią nustatyta pareiškėjos 2013 m. patirtų sąnaudų suma – 4 595 565 Lt, arba 49 995 490 Lt mažiau nei deklaravo pareiškėja. Ši suma susidarė dėl buhalterinėje apskaitoje apskaitytų įsigijimų iš Slovėnijos įmonės A.Z.Z.U.R.O. Metal d.o.o. už 932 187 Lt, dėl įsijimų iš nenustatytų asmenų už 48 918 409 Lt, dėl buhalterinėje apskaitoje apskaitytų įsigijimų už 144 894 Lt iš fizinio asmens D. F., UAB „VESTEKSPRESS“, UAB „VILPASTAS“, dėl kurių pareiškėja nepateikė įsigijimo dokumentų, sutarčių, atliktų darbų aktų. Kaip matyti, mokesčių apskaičiavimas pagrįstas duomenimis, todėl pagrįstai apskaitytas.

Pareiškėjos skundo argumentai dėl pasirinkto vertinimo būdu atmestini kaip nepagrįsti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šiuo atveju mokesčių mokėtojas turi pareigą turėti sąnaudas patvirtinančius dokumentus, kurie turi juridinę galią ir turėti galimybę pagrįsti sąnaudas tokiais dokumentais. Šiuo atveju pareiškėja neįvykdė šios jai nustatytos pareigos – nepagrindė į apskaitą įtrauktų sąnaudų juridinę galią turinčiais dokumentais. Todėl darytina išvada, kad VMI, apskaičiuodama mokesčius, tinkamai taikė PMĮ 11 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas ir pagrįstai nepriskyrė prie leidžiamų atskaitymų pareiškėjos deklaruotų, tačiau juridinės galios turinčiais dokumentais nepagrįstų sąnaudų. VMI, priešingai nei teigia pareiškėja, šiuo atveju neprivalėjo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatų, tai patvirtino ir Komisija.

Atitinkamai nepagrįsti ir skundo argumentai, kad VMI neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių sumas ir nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) įtvirtinto objektyvumo principo. Šiuo atveju būtent pareiškėjai PMĮ nustatyta pareiga turėti dokumentus, patvirtinančius patirtas sąnaudas. Todėl nėra reikšminga bendroji MAĮ 67 straipsnio nuostata. Įrodinėjimo procesas mokestiniame ginče arba kitoje administracinėje byloje, kurioje sprendžiami mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus ginčai, priklauso nuo ginčo pobūdžio, t. y. nuo materialinės teisės, kuri taikytina konkrečiu atveju. Pareiškėja tinkamų dokumentų, kurie pagrįstų veiklos sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, nepateikė, todėl, laikantis PMĮ reikalavimų, jai buvo apskaičiuotas apmokestinamojo pelno dydis, nemažinant jo nepagrįstomis išlaidomis.

Pareiškėjai paskirta 30 proc. PM bauda, konstatavus pareiškėjos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nebendradarbiavimą, nes pareiškėja nepateikė dokumentų. Komisijos sprendime teisingai nurodyta, kad priešingai nei teigia pareiškėja, mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ji nebendradarbiavo su VMI – neatvyko pas mokesčių administratorių, nepateikė dokumentų, už privalomo nurodymo nevykdymą pareiškėjai surašytas administracinio nusižengimo protokolas, pareiškėja nepateikė dokumentų ir po privalomojo nurodymo juos atkurti. Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos buhalterinės apskaitos dokumentų dingimą, neatkūrė dingusių apskaitos dokumentų, nepateikė dingusių dokumentų ir neatkuriamai prarastų dokumentų akto, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 1022 patvirtintose Dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo taisyklėse (toliau – Dingusių dokumentų taisyklės). Patikrinimo metu pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo, todėl jai paskirta pagrįsto dydžio bauda.

Nurodo, kad nėra pagrindo spręsti ir dėl atleidimo nuo delspinigių klausimo ar jų sumažinimo klausimo.

Teismo posėdyje VMI atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatuoja:

Pirmiausia pažymėtina, kad norint kreiptis su skundu į administracinį teismą, byla turi būti priskirta teismo kompetencijai ją nagrinėti administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atitinkamai ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Akivaizdu, kad ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015 ir kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015 ir kt.); skundas negali būti teikiamas ir dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015 ir kt.).

Šiuo atveju, vadovaujantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią išaiškinta, kad atlikus mokestinį patikrinimą surašomas patikrinimo aktas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-504/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-543-575/2016 ir kt.), šios administracinės bylos dalis dėl Akto panaikinimo nutraukiama ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo dalies, kuria pareiškėjai papildomai apskaičiuotas 2 170 332,19 Eur PM ir paskirta 30 proc. (651 100 Eur) PM bauda, ir Komisijos sprendimo, kuriuo patvirtinta ši VMI sprendimo dalis, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaujantis bylos ir Komisijos bylos Nr. 7-144/2020 (toliau – Byla) medžiaga nustatytos šios reikšmingos aplinkybės.

VMI, patikrinusi pareiškėjos mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priėmė Aktą (Byla, 4 t., b. l. 148–158), kuriame, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėja, nepateikdama prekių ir paslaugų įsigijimo dokumentų, pažeidė PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to, įvertinus surinktą informaciją padaryta išvada, kad pareiškėja nepagrįstai 49 995 490 Lt padidino leidžiamų atskaitymų sumą. Aktu buvo konstatuota, kad pareiškėja papildomai turi sumokėti, be kita ko, 493,80 Eur PVM ir 2 170 332,19 Eur PM.

VMI, nustačiusi, kad pareiškėja pastabų dėl Akto nepateikė, išnagrinėjusi Aktą, priėmė VMI sprendimą (Byla, 4 t., b. l. 146–147), kuriuo patvirtino Aktą ir papildomai apskaičiavo 4 182 276,39 Eur mokesčių ir su jais susijusių sumų: 493,80 Eur PVM, 11,73 Eur PVM delspinigių, 2 170 332,19 Eur PM, 651 100 Eur PM baudą (30 proc.), 1 360 338,67 Eur PM delspinigių. Pareiškėjai 30 proc. PM bauda skirta dėl to, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėja nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nepateikė dokumentų.

Pareiškėja, nesutikusi su tokiu VMI sprendimu, kreipėsi į Komisiją su skundu (Byla, 1 t., b. l. 1–7), kuriuo prašė panaikinti VMI sprendimą. Šiame skunde Komisijai išdėstyti argumentai yra analogiški pateiktiems teismui, išskyrus argumentus dėl delspinigių. Pareiškėja teismui delspinigių apskaičiavimo neskundžia, todėl dėl šios VMI sprendimo ir Komisijos sprendimo dalies teisminė patikra neatliekama. Dėl ko neaktualūs ir VMI atsiliepime pateikti argumentai dėl pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių ar jų sumažinimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, priėmė Komisijos sprendimą (Byla, 5 t., b. l. 201–212), kuriuo nusprendė patvirtini VMI sprendimą:

1) Komisija atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kuriais pareiškėja grindė, kad šiuo atveju VMI turėjo apskaičiuoti pareiškėjos sąnaudas pagal savo įvertinimą, taikydama Taisyklėse įtvirtintus vertinimo būdus, konstatuodama, kad šie argumentai prieštarauja teismų praktikai dėl PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje bei MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės normų taikymo esant jų konkurencijai. Pagal šią praktiką sąnaudų, kuriomis mokesčių mokėtojas mažina apmokestinamąjį pelną, pagrįstumą privalo įrodyti mokesčių mokėtojas. Todėl, nustačius, kad pareiškėja neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos pagrįsti į apskaitą įtrauktas sąnaudas juridinę galią turinčiais dokumentais, nes jų VMI nepateikė, Komisija padarė išvadą, kad VMI tinkamai taikė PMĮ nuostatas ir pagrįstai nepriskyrė prie leidžiamų atskaitymų pareiškėjos deklaruotų, tačiau juridinės galios turinčiais dokumentais nepagrįstų sąnaudų.

2) Komisija taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl bendros pareigos pagrįsti savo sprendimus, įtvirtintos MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje, ir VAĮ 3 straipsnyje, neįvykdymo, konstatavus, kad šiuo atveju ne bendrosios nuostatos, bet specialioji PMĮ 11 straipsnio 4 dalies nuostata įtvirtina materialinio pobūdžio pareigą pareiškėjai turėti savo sąnaudas patvirtinančius dokumentus. Vadovaudamasi teismų praktika, Komisija padarė išvadą, kad šiuo atveju bendrosios normos, nustatančios mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti savo priimtą sprendimą įrodymais, neaktualios.

3) Taip pat Komisija, nenustačiusi pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, konstatavo, kad pareiškėja nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, dėl ko jai pagrįstai buvo paskirta 30 proc., t. y. vidutinio dydžio PM bauda.

Pareiškėja, nesutikusi su šiuo sprendimu, kreipėsi į teismą su skundu, kurį, kaip minėta, grindžia analogiškais argumentais, kuriuos išdėstė Komisijai (išskyrus argumentus dėl delspinigių):

1) VMI, apskaičiuodama pareiškėjai mokėtiną PM, pažeidė bendrąją įrodinėjimo pareigą, nes esant pagrindams, įtvirtintiems MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, Taisyklių 4.4 ir 6.3 papunkčiuose, nepagrįstai pareiškėjos sąnaudų neapskaičiavo pagal savo įvertinimą ir dėl to priėmė tik spėlionėmis ir prielaidomis pagrįstą VMI sprendimą, kuriuo apskaičiavo papildomai mokėtiną PM;

2) Nenustačiusi pareiškėjos atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir įvertinusi tai, kad, pareiškėjos nuomone, ji bendradarbiavo su mokestinį patikrinimą atliekančiu mokesčių administratoriaus pareigūnu, teikė visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus, pareiškėjos vadovė, negalėdama atvykti, suteikė įgaliojimus atstovui, kuris teikė visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus, pareiškėja laikosi pozicijos, kad jai paskirta per didelė bauda, todėl ji turi būti sumažinta iki 10 proc.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pirmiausia pažymėtina, kad šiame mokestiniame ginče nėra ginčijami konkretūs sandoriai, dėl kurių patirtos sąnaudos nebuvo pripažintos leidžiamais atskaitymais. Šiuo atveju pareiškėja iš esmės ginčija VMI pasirinktą PM skaičiavimo būdą. Todėl, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju turi būti įvertinta, ar VMI skaičiuodama PM, turėjo pareigą taikyti MAĮ 70 straipsnį, Taisykles ir skaičiuoti PM pagal savo įvertinimą, ar pažeidė įrodinėjimo pareigą ir priėmė nepagrįstą sprendimą ir ar pareiškėjai paskyrė nepagrįsto dydžio PM baudą.

VMI išvada, dėl kurios kilo šis ginčas, priimta remiantis mokestinio patikrinimo metu galiojančiomis PMĮ 2 straipsnio 31 dalimi, 11 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei 17 straipsnio 1 dalimi.

Pagal šį teisinį reguliavimą, apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną paprastai iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos; 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai; 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Leidžiami atskaitymai, kuriais mažinamas apmokestinamasis pelnas, yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos (visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas), būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu PMĮ nenustato ko kita. Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: 1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; 2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; 3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; 4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; 5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju VMI, konstatavusi, kad pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos registruose apskaitytus duomenis bei pelno (nuostolių) ataskaitoje ir PM deklaracijoje už 2013 m. deklaruotus duomenis, tarp jų ir prekių bei paslaugų įsigijimo dokumentų, todėl remdamasi mokestinio patikrinimo metu surinkta informacija, t. y. pareiškėjos sandorių su Belgijos įmonėmis NV NUMAGOLD, NVTONY GOETZ ir SPRL INTERBEE buhalterinės apskaitos registrais, šioms įmonėms išrašytoms PVM sąskaitomis faktūromis, užsakymų lapais, kasos pajamų orderiais, bankų sąskaitų išrašais, AS „Citadele bankas“ Lietuvos filialo pateiktais pareiškėjos banko sąskaitų išrašais už mokestinio patikrinimo laikotarpį, pareiškėjos buhalterinės apskaitos registrais už 2013 m. (gautomis ir išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, didžiosios knygos sąskaitų suvestinėmis), iš Italijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Prancūzijos, Slovėnijos, Suomijos, Ispanijos, Belgijos, mokesčių administratorių gauta informacija dėl sandorių su atitinkamais PVM mokėtojais ir kitais mokėtojais, turinčias jų bankuose banko sąskaitas, informacija iš Lietuvos juridinių asmenų, VMI turimų duomenų bazėse ir Muitinės duomenų bazėje „Bendrasis muitinės dokumentas“ esančiais duomenimis ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis (Byla, 1 t., b. l. 12–189, 190–200; 2 t., b. l. 1–13, 14, 28–185, 186–193, 194–200; 3 t., b. l. 1–153, 154–200; 4 t., b. l. 1–10, 11, 12–125, 126–127, 128–130, 142–143, 159–161, 162–173, 174–185, 197–198, 200–209; 5 t., b. l. 2–10, 11–86, 88–99, 101–107, 108–179) konstatavo, kad pareiškėja 49 958 150 Lt nepagrįstai sumažino 2013 m. apmokestinamąjį pelną dėl nepagrįstai padidintų sąnaudų, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 7 493 723 Lt, t. y. 2 170 332,19 Eur PM. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja nepagrindė sąnaudų, patirtų dėl įsigijimų iš Slovėnijos įmonės A.Z.Z.U.R.O. METAL d.o.o., dėl sandorių su nenustatytais tiekėjais, dėl įsigijimų iš Lietuvos juridinių asmenų, ES PVM mokėtojų ir fizinio asmens, t. y. nepagrindė iš šių sandorių kilusių sąnaudų, nepateikė sutarčių, prekių (paslaugų) įsigijimo dokumentų, krovinių važtaraščių, prekių pristatymo dokumentų, apmokėjimo dokumentų, buhalterinės apskaitos dokumentų, informacijos, kokiu tikslu įsigytos paslaugos (prekės), kad paslaugos (prekės) skirtos pareiškėjos ekonominės veiklos vykdymui.

Nors, vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu, ne visos mokesčių mokėtojo patirtos sąnaudos gali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais, pareiškėja teigia, kad visos jos patirtos sąnaudos yra realios ir skirtos jos veiklos vykdymui, todėl šiuo atveju VMI privalėjo, jai kilusias abejones dėl sąnaudų pagrįstumo vertinti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu ir Taisyklėmis, o ne tiesiog nepripažinti patirtų sąnaudų, kurias pareiškėja realiai patyrė, vykdydama savo ekonominę veiklą.

Mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nustato MAĮ 70 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tvarką nustato Taisyklės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016 ir kt.).

Vadinasi, jeigu mokesčių mokėtojas nerealizuoja savo pareigų dėl mokesčių deklaravimo arba realizuoja jas netinkamai, ir todėl negalima nustatyti apmokestinimui reikšmingos visos ar dalies faktinės situacijos, mokesčių administratorius neturi vadovautis tikrovės neatitinkančiais dokumentais, todėl atlieka mokestinį patikrinimą. Kai įrodymų, kuriais gali vadovautis mokesčių administratorius, nepakanka, papildoma įrodinėjimo priemonė yra įvertinimas (MAĮ 70 straipsnis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-409/2014 ir kt.).

Visgi, kiekvieno mokesčio apskaičiavimas yra individualus ir išimtinai priklauso nuo tą mokestį reglamentuojančios įstatyminės tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo apskaičiuojant PM išaiškino, kad, pagal PMĮ nustatytą PM apskaičiavimo tvarką, sąnaudų, kuriomis mokesčių mokėtojas mažina apmokestinamąjį pelną, pagrįstumą neabejotinai privalo įrodyti mokesčių mokėtojas. Ši mokesčių mokėtojo pareiga išplaukia PMĮ 11 straipsnio 4 dalies, įtvirtinančios būtinumą mokesčių mokėtojui turėti sąnaudas patvirtinančius dokumentus, kurie turi juridinę galią, ir galimybę pagrįsti sąnaudas tokiais dokumentais. Mokesčių administratoriui nustačius, kad mokesčių mokėtojas neįvykdė šios įrodinėjimo pareigos, t. y. nepagrindė į apskaitą įtrauktų sąnaudų juridinę galią turinčiais dokumentais, jam nekyla pareiga taikyti MAĮ 70 straipsnį ir skaičiuoti PM pagal savo įvertinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-367-602/2018).

Nagrinėjamu atveju faktinė situacija tokia, kad pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nepateikė VMI juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių į apskaitą įtrauktas sąnaudas, ir pagrindžiančių, kad šios sąnaudos atitinka leidžiamiems atskaitymams nustatytus reikalavimus. Tokių dokumentų pareiškėja nepateikė nei Komisijai, nei teismui. Tokių dokumentų nepateikimą pareiškėja grindžia tuo, kad šie dokumentai buvo galimai sunaikinti kraustymosi metu. Tačiau šio teiginio pareiškėja niekaip nepagrindė. Kaip matyti, pareiškėja mokestinio patikrinimo metu buvo ne tik įpareigota pateikti dokumentus, bet ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradęs ar sugadinęs darbuotojas ūkio subjekto vadovui rašo pasiaiškinimą; ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka) ir Dingusių dokumentų taisyklėmis, pateikti įrodymus, patvirtinančius tai, kad prašomi pateikti dokumentai iš tikrųjų prarasti neatkuriamai, t. y. pateikti dingusių dokumentų ir neatkuriamai prarastų dokumentų aktą. Tačiau pareiškėja nei mokestinio patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijai – Komisijai, nei teismui tokių įrodymų nepateikė. Įvertinus tai aptarto teisinio reguliavimo kontekste darytina išvada, kad šiuo atveju VMI pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja neįvykdė pareigos įrodyti į apskaitą įtrauktų sąnaudų pagrįstumo, todėl jai nekilo pareiga PM skaičiuoti pagal savo įvertinimą. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo tokio teisės aiškinimo ir keisti suformuotos praktikos vadovaujantis pareiškėjos skundo argumentais dėl VMI pareigos PM skaičiuoti pagal savo įvertinimą. Tikrovės neatitinka ir skundo argumentas, kuriuo pareiškėja teigia, kad VMI, priimdama VMI sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjos faktinę situaciją dėl dingusių dokumentų. Mokestinio patikrinimo medžiaga patvirtina (Byla, 2 t., b. l. 23) VMI elgėsi aktyviai ir įpareigojo pareiškėją teikti įrodymus, patvirtinančius, kad dokumentų pareiškėja neturi, tačiau pati pareiškėja neteikė dokumentų, kas lėmė jos atžvilgiu neigiamas teisines pasekmes. Pažymėtina, kad, kaip nurodyta, pareiškėja neginčija konkrečių mokestinio patikrinimo metu konstatuotų aplinkybių dėl sąnaudų nepagrįstumo konkrečių sandorių atveju. Pareiškėja tiesiog deklaratyviai teigia, kad visos jos sąnaudos yra pagrįstos, nepateikdama konkrečių įrodymų, pagrindžiančių tokią jos poziciją. Mokesčių mokėtojui, inicijuojančiam mokestinį ginčą, nustatyta procesinė pareiga pagrįsti savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus mokestinėmis išvadomis ir įrodyti mokesčių administratoriaus išvadų neteisingumą (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju įvertinus visa, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundo argumentai, kuriais pareiškėja grindžia tai, kad VMI, skaičiuodama PM, turėjo pareigą taikyti MAĮ 70 straipsnį bei Taisykles ir skaičiuoti PM pagal savo įvertinimą, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Pareiškėja skundą grindžia ir tuo, kad VMI pažeidė įrodinėjimo pareigą, apskaičiuodama papildomai mokėtiną PM, dėl to priėmė sprendimą, kuris yra nepagrįstas jokiais įrodymais, tik spėlionėmis ir prielaidomis, nesilaikydama VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (objektyvumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs) ir MAĮ 67 straipsnio 1 dalies (mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas) nuostatų.

Įrodinėjimo procesas mokestiniame ginče arba kitoje administracinėje byloje, kurioje sprendžiami mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus ginčai, priklauso nuo ginčo pobūdžio, taigi ir nuo materialinės teisės normos, kurią taikys atitinkamai faktinei situacijai mokesčių administratorius, turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įrodinėjimo naštos paskirstymą, apskaičiuojant PM, PMĮ 11 straipsnio 4 dalies kontekste, padarė išvadą, kad viešojo administravimo institucijoje vykstančio proceso taisykles, būtent įrodinėjimo taisykles, nustato ne tik procedūrinio pobūdžio normos, bet gali nustatyti ir materialinės teisės normos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo (pvz., teisinės prezumpcijos). Tinkamas išlaidų pagrindimas, apskaičiuojant PM, yra susijęs su materialinės teisės norma – PMĮ 11 straipsnio 4 dalimi, kurios turinys patvirtina mokesčio mokėtojo pareigą turėti juridinę galią turinčius dokumentus ir lemia mokesčio mokėtojo pareigą įrodyti išlaidų pagrįstumą. Įvertinęs tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad, apskaičiuojant PM, nėra teisiškai reikšminga bendroji MAĮ norma, nustatanti mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti savo priimtą sprendimą įrodymais (MAĮ 67 straipsnio 1 dalis), nes būtent, apskaičiuojant PM, pareiga pagrįsti išlaidas juridinę galią turinčiais ir visus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus turinčiais dokumentais, tenka mokesčių mokėtojui, kuris siekia, kad tam tikros išlaidos būtų pripažįstamos sąnaudomis, kuriomis būtų sumažintas apmokestinamasis pelnas. Kai mokesčių administratoriui kyla pagrįstų įtarimų dėl tikrojo sąnaudas pagrindžiančiuose dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio bei jų realumo, įrodyti tikrąjį ūkinių operacijų turinį privalo būtent mokesčių mokėtojas, siekiantis patirtas išlaidas pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Tai reiškia, kad išlaidų pripažinimas yra siejamas tik su juridinę galią turinčių dokumentų ar sandorius pagrindžiančių dokumentų pateikimu, o įrodinėjimo našta (lot. onus probandi) šiuo atveju tenka pačiam mokesčių mokėtojui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-158/2013 ir kt.).

Kaip matyti, pagal suformuotą nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taikomą sprendžiant dėl PM apskaičiavimo, įrodinėjimo našta, skaičiuojant PM, tenka mokesčių mokėtojui – šiuo atveju pareiškėjai. Mokestiniame ginče konstatuota, kad pareiškėja neįvykdė pareigos ir nepagrindė į apskaitą įtrauktų sąnaudų juridinę galią turinčiais dokumentais. Todėl skundo argumentai, kuriais grindžiama, kad VMI, apskaičiuodama ginčo PM, pažeidė įrodinėjimo pareigą, atmetami kaip nepagrįsti.

Kritiškai vertinami ir skundo argumentai dėl VMI sprendimo nepagrįstumo. Kaip nustatyta, VMI, priimdama VMI sprendimą, pagrindė jį mokestinio patikrinimo metu surinkta informacija apie pareiškėjos sandorius (faktinis pagrindas), kaip ir teisės normomis. Todėl teismas negali sutikti su skundo argumentais, kad VMI šiuo atveju pažeidė bendrą pareigą pagrįsti sprendimą. Ypač nustačius, kad šiuo atveju pagal suformuotą praktiką MAĮ 67 straipsnio nuostatos nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl VMI veiksmų skaičiuojant PM. Taip pat pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių abejoti VMI objektyvumu, vykdant mokestinį patikrinimą ir priimant VMI sprendimą, dėl to skundo argumentai dėl objektyvumo principo pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėja taip pat laikosi pozicijos, kad jai paskirta PM bauda yra per didelė. Teismui pareiškėja nurodo, kad ji bendradarbiavo mokestinio patikrinimo metu, teikė duomenis tokius, kokius turėjo.

Pirmiausia pabrėžtina, kad mokesčių administratorius, spręsdamas dėl baudos skyrimo, yra saistomas inter alia (liet. be kita ko) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Tai reiškia, kad, įgyvendindamas MAĮ 139 straipsnyje įtvirtintą diskreciją spręsti dėl skiriamos baudos dydžio, mokesčių administratorius privalo užtikrinti, kad šioje administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Taip pat iš gero administravimo principo imperatyvų mokesčių administratoriui kyla pareiga MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sprendimą skirti baudą priimti individualizuotai įvertinus mokesčių mokėtojo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurios nustatomas pagal pažeidimo pobūdį, nustatant, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo mokestinio patikrinimo metu, ar pripažino pažeidimus ir kitas reikšmingas aplinkybes. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438?1117/2010).

Sprendžiant dėl paskirtos baudos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas visų pirma pažymi, kad pagal MAĮ mokesčių administratorius negali neskirti baudos, konstatavęs mokesčių pažeidimus. Tačiau, kaip minėta, mokesčių administratoriui nustatyta pareiga visapusiškai įvertinti reikšmingas aplinkybes, aktualias parenkant baudos dydį. VMI PM baudą paskyrė 30 proc., nustačiusi, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėja nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nepateikė dokumentų. Komisija šią išvadą patvirtino, nenustačiusi pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, padarė išvadą, kad pareiškėjai skirta vidutinio PM bauda yra pagrįsta.

Išnagrinėjęs bylos medžiagą, teismas pareiškėjos skundo argumentus dėl baudos dydžio ir būtinybės jį mažinti vertina kritiškai. Pirma, pareiškėja niekaip nepagrindė teiginio, jog ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, neidentifikavo konkrečių jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Antra, priešingai nei teigia pareiškėja, byloje esantys duomenys patvirtina VMI ir Komisijos išvadą, kad pareiškėja iš tikrųjų nebendradarbiavo mokestinio patikrinimo metu. Nustatyta, kad pareiškėja neteikė patikslintų deklaracijų, nedeklaravo papildomų pajamų kaip buvo paprašyta (Byla, 4 t., b. l. 131), prašomų dokumentų pareiškėja nepateikė, dėl to pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas nurodymas pateikti mokestiniam laikotarpiui aktualius buhalterinės apskaitos dokumentus bei jų registrus, tačiau pareiškėja šio nurodymo neįvykdė (Byla, 4 t., b. l. 19, 20, 24), dėl ko pareiškėjos vadovei buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, skiriant baudą, kuris įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas. Šiuo atveju tai, kad vykdant kitus VMI nurodymus (Byla, 4 t., b. l. 15, 16, 17, 21, 22, 23, 26) buvo pateikti pareiškėjos paaiškinimai, buhalterinės apskaitos registras už 2013 m., nepaneigia VMI ir Komisijos išvados, kad pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nebendradarbiavo su VMI. Šią išvadą tik patvirtina jau nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja neteikė sąnaudas patvirtinančių dokumentų, dėl to VMI turėjo pati inicijuoti kreipimusis į juridinius asmenis, prašant pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtinančius sandorius, sudarytus su pareiškėja (Byla, 5 t., b. l. 186, 192, 1958, 199). Šiuo atveju aplinkybė, kad VMI turėjo imtis tokių veiksmų, procesinių priemonių, pareiškėjos atžvilgiu priimti privalomai vykdomus nurodymus pagrindžia tai, kad iš pareiškėjos buvo stokojama aktyvių veiksmų, padedant operatyviai ir efektyviai atlikti pareiškėjos mokestinį patikrinimą. Trečia, skunde nurodoma aplinkybė, kad nurodymai nebuvo vykdomi, nes pareiškėjos vadovė buvo išvykusi, nustačius, jog vėliau paaiškinimus sėkmingai teikė pareiškėjos atstovas, nesukuria pakankamo pagrindo spręsti, kad tokia aplinkybė galėtų būti pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Mokestinio patikrinimo medžiaga patvirtina, kad šiuo atveju pareiškėja buvo privalomai įpareigota vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymus, kurie priimami tuomet, kai aktyvių bendradarbiavimo veiksmų stokojama. Ketvirta, pareiškėja nepateikė jokių jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Įvertinus tai, teismas nemato pagrindų nesutikti su VMI ir Komisijos išvada ir mažinti pareiškėjai paskirtą PM baudą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Administracinės bylos dalį dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gegužės 7 d. patikrinimo akto Nr. (21.222) FR0680-233 panaikinimo nutraukti.

Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ornamenti LT“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė