- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-14
- Bylos Nr.
- e2S-59-562/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27438-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Atsakovas
- O. Š.
- Ieškovas
- K. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo O. Š. (O. Š.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovui O. Š. dėl laikino tėvo valdžios apribojimo nepilnamečiui vaikui ir atsakovo O. Š. priešieškinį ieškovei K. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo) ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (pakeitimo), išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė K. S. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui O. Š. (toliau – atsakovas), prašydama laikinai apriboti tėvo atsakovo valdžią nepilnamečio vaiko K. Š., gimusio (duomenys neskelbtini) (toliau – vaikas), atžvilgiu. Taip pat priimtas nagrinėti atsakovo priešieškinis, kuriuo atsakovas prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimu, iš dalies pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartimi, nustatytą vaiko gyvenamąją vietą su motina ir vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu (atsakovu), taip pat pakeisti teismo nustatytą vaiko bendravimo su tėvais tvarką atsakovo nurodomu būdu.
2. Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos, taip pat prašė įpareigoti atsakovą skubiai pranešti teismui apie jo ir vaiko buvimo vietą.
3. Prašymą ieškovė grindė tokiais argumentais ir aplinkybėmis: ieškovė neturi žinių apie vaiką, vaikas nuo 2020 m. spalio 4 d. iki prašymo pateikimo dienos (spalio 30 d.) yra, tikėtina, pas tėvą. Ieškovės žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) specialistai, vaiko motina ir socialiniai darbuotojai atsakovo ir vaiko neranda nuo 2020 m. spalio 23 d., nurodytu adresu institucijų atstovai lankėsi 2020 m. spalio 27, 28, 29 dienomis. Visi atsakovo telefonai nuo 2020 m. spalio 22 d. yra išjungti. Atsakovo advokatui buvo pranešta apie suplanuotą 2020 m. spalio 28 d. atvejo vadybos posėdį, tačiau į posėdį nei atsakovas, nei advokatas neatvyko, advokatas nurodė, kad serga. Atsakovas kurį laiką buvo pasiekiamas ieškovei per SKYPE kompiuterinę programą, su ja susirašinėjo, tačiau vėliau į skambutį neatsakė, nors matėsi, kad prie SKYPE yra prisijungęs. Ieškovė nurodė, kad atsakovas gyveno Vokietijoje, jo darbovietė yra Vokietijoje, jis pats ne kartą yra sakęs, kad jis ir vaikas gyvens Vokietijoje.
4. Pažymėjo, kad policijai rengiamas pareiškimas dėl vaiko pagrobimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-33248-1102/2020 atsakovės prašymą tenkino – taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovui išvežti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos; įpareigojo atsakovą per 2 darbo dienas po šios nutarties įteikimo dienos pranešti ieškovei ir Vilniaus miesto apylinkės teismui apie atsakovo ir vaiko dabartinę gyvenamąją (buvimo) vietą (gyvenamąsias (buvimo) vietas).
6. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė ir atsakovas kaip pora kurį laiką gyveno Vokietijoje, ten jiems gimė sūnus K. Š., vertino, kad ieškovės teiginiai apie galimą atsakovo išvykimą ar planavimą išvykti į Vokietiją, įskaitant išvykimą su vaiku, yra tikėtinai pagrįsti.
7. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta su ieškove, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tik ji turi teisę išvykti nuolat gyventi su vaiku į užsienio valstybę. Teismas nurodė, kad atsakovui tokia teisė įstatymu nėra suteikta. Iš ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir kitų jos procesinių dokumentų pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė gyvena Lietuvos Respublikoje, taip pat prieštarauja, kad atsakovas su vaiku vyktų į Vokietiją. Pažymėjo, kad nėra ieškovės sutikimo išvežti vaiką. Laikė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsakovui išvykti su vaiku nuolat gyventi į užsienio valstybę, šiuo atveju, Vokietiją.
8. Teismas, pažymėjęs, jog atsakovas iš esmės gali bendravimo su vaiku laiku trumpam išsivežti vaiką į užsienį, nurodė, jog siekiant, kad vaikas nebūtų išvežtas į Vokietiją ar kitą valstybę ilgesniam laikotarpiui ir neliktų ten gyventi, įvertinęs, kad atsakovo verslo ir interesų vieta yra Vokietijoje, teigė, jog išvykimo tikimybė yra reali, atsižvelgęs į tai, kad Europos valstybėse didėjant COVID-19 susirgimų skaičiui gali būti įvesti judėjimo ir kiti ribojimai ir tuomet gali kilti sunkumų grįžti į Lietuvos Respubliką, sprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą.
9. Atsižvelgęs į tėvų pareigą kooperuotis ir bendradarbiauti, sprendė, jog yra pagrindas atsakovą įpareigoti pateikti ieškovei ir teismui duomenis apie vaiko gyvenamąją (buvimo) vietą (vietas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atsakovas atskiruoju skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartį ir panaikinti įpareigojimą atsakovui teikti duomenis ieškovei apie vaiko buvimo vietą; pateikė alternatyvų prašymą – pakeisti skundžiamą nutartį ir įpareigoti atsakovą apie jo ir vaiko buvimo vietą duomenis pateikti tik Tarnybai, uždraudžiant Tarnybai tokius duomenis perduoti ieškovei. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Tai, kad atsakovas gali vaiką išsivežti iš Lietuvos Respublikos yra nepagrįstas ieškovės teiginys ir klaidingas pareiškimas.
10.2. Vertinant vaiko interesų apsaugą, ieškovei neturėtų būti teikiama informacija apie atsakovo ir vaiko buvimo vietą.
10.3. Nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2020 m. spalio 23 d. atsakovas turėjo būti saviizoliacijoje kartu su vaiku, todėl vaiko buvimas konkrečioje vietoje savaime buvo apsunkintas.
10.4. Ieškovė neteisingų pareiškimų pagrindu kreipėsi į policiją, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas.
10.5. Šiuo metu ieškovė yra inicijavusi kitą civilinę bylą, kurioje reikalauja įpareigoti atsakovą jai perduoti vaiką, o jei jis to nepadarys, leisti jai vaiką paimti jėga. Nurodyti reikalavimai analogiški šioje byloje pareikštam prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pareikšti asmens, pagal įstatymą neturinčio tokios teisės.
10.6. Ieškovei atsakovo ir vaiko buvimo vieta reikalinga tik tam, kad galėtų vaiką paimti prievarta.
10.7. Vaiko teigimu, jam nesinori būti ieškovės aplinkoje.
10.8. Viso proceso metu ieškovė veikia kaip antstolis.
Atsiliepimas
11. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Vaiko buvimo vieta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 21 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartimi nustatyta su motina – ieškove.
Šalies argumentai
11.2. Atsakovas vaiko ieškovei negrąžina nuo 2020 m. spalio 4 d. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl tėvo valdžios apribojimo ir bendravimo tvarkos pakeitimo.
11.3. Teismui pateikti Tarnybos pranešimai, įrodantys, kad atsakovo ir vaiko buvimo vieta nežinoma nuo 2020 m. spalio 23 d. Tarnybos pranešimuose konstatuota, kad atsakovas su Tarnyba nebendradarbiauja, jo telefonai išjungti, adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Tarnybos specialistai atsakovo ir vaiko neranda.
11.4. Tarnyba patikrinti vaiko būklę ir vaiko gyvenimo sąlygas galimybės neturi.
11.5. Skundžiamos teismo nutarties, kuri vykdytina skubiai, atsakovas neįvykdė, nes apie savo buvimo vietą teismui nepranešė.
11.6. Advokatas Jonas Butkus 2020 m. lapkričio 10 d. prašyme paaiškino, kad vaikas ir atsakovas yra „kelyje“ ir 2020 m. lapkričio 12 d. adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bus vakare. 2020 m. lapkričio 12 d. vakare ieškovė nuvyko adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir vaiko bei atsakovo ten nebuvo.
11.7. 2020 m. lapkričio 13 d. R. P., nuvykusi minėtu adresu, atsakovo ir vaiko nesurado.
11.8. Teismo nutarties, įpareigojančios pranešti apie atsakovo ir vaiko buvimo vietą, neįvykdymas įrodo, kad atsakovas nusprendė, kad pats spręs kada vaiką perduoti ieškovei, pranešti ar nepranešti teismui ir Tarnybai apie savo buvimo vietą, įleisti ar neįleisti Tarnybos atstovus į gyvenamąją patalpą.
Motyvuojamoji dalis
11.9. Civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį dėl vaiko perdavimo ir antstolio pareiškimą dėl baudos atsakovui skyrimo skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įtakos neturi. Kiekvienoje byloje iškeltas savarankiškas reikalavimas, kuris nagrinėjamas įstatymų nustatyta tvarka.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo.
12. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus. Nepaisant to, kad atsakovas atskirojo skundo dalyke nėra suformulavęs prašymo priimti tokius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog būtinybė spręsti tokių įrodymų priėmimo klausimą iškilo įrodymus pateikus kartu su atskiruoju skundu.
13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktų įrodymų galimą reikšmę klausimo išnagrinėjimui, sprendžia, jog atsakovo pateiktus įrodymus yra tikslinga priimti ne visus, kadangi didžioji dalis įrodymų, išskyrus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-35236-20, apeliacinės instancijos teismui pasiekiami Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi reikšmės nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Atsižvelgęs į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia priimti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-35236-20 kaip naują įrodymą, kitus naujai teikiamus įrodymus atsisako priimti.
Dėl bylos esmės.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
17. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą per 2 darbo dienas po skundžiamos nutarties įteikimo dienos pranešti ieškovei ir Vilniaus miesto apylinkės teismui apie atsakovo ir vaiko dabartinę gyvenamąją (buvimo) vietą (gyvenamąsias (buvimo) vietas).
19. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo įpareigojimu, iš esmės teigia, jog ieškovei neturi būti teikiama jokia informacija apie vaiko buvimo vietą, siekiant apsaugoti vaiko interesus, vaikas nenori būti su ieškove. Ieškovė, nesutikdama su atsakovo atskirojo skundo argumentais, nurodo, kad vaiko buvimo vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta su ieškove, atsakovas nuo 2020 m. spalio 4 d. negrąžina vaiko, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl tėvo valdžios apribojimo ir bendravimo tvarkos pakeitimo. Be to, nei ieškovė, nei Tarnyba, neturėjo galimybės įsitikinti vaiko gyvenimo sąlygomis.
20. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2020 m. sausio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-468-723/2020 ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – vaiko gyvenamąją vietą nustatė su motina, t. y. ieškove. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO taip pat nustatyta, jog pastarasis teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, kurį apeliacinės instancijos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1233-577/2020 paliko nepakeistą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Taigi, vaiko gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta su ieškove.
21. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymo ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).
22. Įvertinus skundžiamą nutartį matyti, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino teisėtus ieškovės, kaip vaiko motinos interesus, atsižvelgė į tai, jog vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pirmosios instancijos teismo pritaikyta skundžiama laikinoji apsaugos priemonė, t. y. atsakovo įpareigojimas informuoti ieškovę ir bylą dėl ginčo esmės nagrinėjantį teismą apie savo ir vaiko gyvenamąją ar buvimo vietą, yra tinkamas ieškovės, kaip vaiko motinos, teisės žinoti apie vaiko gyvenamąją vietą užtikrinimo būdas. Pastaroji laikinoji apsaugos priemonė, be kita ko, yra būsimo ir ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl jos taikymas yra svarbus, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo galimos rizikos.
23. CPK 18 straipsnyje, įtvirtinančiame teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principą, yra numatyta, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši norma suponuoja bendrą išvadą, jog tiek teismo sprendimas, tiek nutartis, tiek kiti procesiniai teismo sprendimai, jeigu yra įsiteisėję, yra privalomi vykdyti nepriklausomai nuo šalių valios, sutikimo su teismo procesiniame sprendime įvertintomis aplinkybėmis, teismo pateiktais motyvais bei išvadomis, todėl jokia bylos šalis, kuriai toks teismo procesinis sprendimas yra privalomas vykdyti, be tokio teismo sprendimo pakeitimo ar panaikinimo, neturi kitokio teisinio pagrindo nevykdyti jai privalomo vykdyti teismo procesinio sprendimo.
24. Kaip jau byloje nustatyta, vaiko gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatyta su ieškove, todėl atsakovo atsisakymas ir vengimas perduoti vaiką ieškovei, be tokios vaiko gyvenamosios vietos su viena iš šalių ir bendravimo tvarkos pakeitimo kitu teismo sprendimu, yra neparemtas jokiais teisėtais pagrindais, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti laikomas teisėtu įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymu. Tokie atsakovo atskirojo skundo teiginiai kaip vaiko nenoras gyventi ieškovės (motinos) aplinkoje yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Byloje nėra duomenų ir atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nėra pateikęs jokių duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie vaiko nenorą gyventi su ieškove. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, Tarnyba, atsakovui atsisakant su ja bendradarbiauti, neturi galimybės įvertinti vaiko gyvenimo sąlygų gyvenamojoje vietoje su atsakovu, todėl nėra ir pagrindo konstatuoti aplinkybę, jog vaiko gyvenimo sąlygos yra geresnės atsakovo gyvenamojoje vietoje. Papildomai pažymėtina, jog vaiko norai nėra lygūs vaiko interesams, atitinkami laikini vaiko norai, atsižvelgiant į vaiko amžių, gali susiformuoti priklausomai nuo vaiko būvimo su vienu iš tėvų, todėl tinkamam vaiko interesų vertinimui nustatyti šiuo atveju didesnę reikšmę turi nešališkas Tarnybos išvados apie vaiko gyvenimo sąlygas pateikimas. Tarnybos negalėjimą įvertinti vaiko gyvenimo sąlygas atsakovui neabejotinai atsisakant bendradarbiauti patvirtina byloje pateikti įrodymai – Tarnybos 2020 m. spalio 21 d. tarnybinis pranešimas Nr. 3TSD-2033, 2020 m. spalio 29 d. tarnybinis pranešimas Nr. 3TSD-2117, 2020 m. spalio 30 d. pranešimas Nr. 3TSD-2123 apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Iš nurodytų duomenų nustatyta, jog atsakovas tiek vengia bendradarbiauti su Tarnyba išjungęs mobilųjį telefoną, kurio numeris žinomas Tarnybai, tiek nepateikdamas kito mobilaus telefono numerio, jeigu Tarnybai žinomas mobilaus telefono numeris nebenaudojamas. Be to, atsakovas neįsileidžia Tarnybos specialistų į gyvenamąją vietą, neatvyko į Tarnybos vadybininko organizuojamą posėdį. Konstatuotos aplinkybės pagrindžia tai, kad atsakovas sąmoningai atsisako vykdyti privalomą vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą.
25. Deklaratyviu laikytinas ir atsakovo teiginys dėl saviizoliacijos, kaip priežasties, dėl ko vaikas nebuvo perduotas ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog valdant COVID-19 pandemiją Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2020 m. kovo 12 d. įsakymu De?l asmenu?, serganc?iu? COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), asmenu?, i?tariamu?, kad serga COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), ir asmenu?, ture?jusiu? sa?lyti?, izoliavimo namuose, kitoje gyvenamojoje vietoje ar savivaldybe?s administracijos numatytose patalpose taisykliu? patvirtinimo (toliau – Taisyklės), vėliau pakeistu, patvirtintos saviizoliacijos sąlygos, tvarka ir terminai. Taisyklių 8⁴.3. punkte numatyti saviizoliacijos terminai – sa?lyti? su serganc?iuoju COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ture?jusiems asmenims nustatomas 14 dienu? terminas nuo paskutine?s sa?lyc?io dienos, jei laboratorinis tyrimas COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) nustatyti neatliekamas arba trumpiau, kai ne anksc?iau kaip 10 izoliavimo diena? atliktas laboratorinis tyrimas COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) nustatyti ir gautas neigiamas rezultatas. Taigi, atsakovo nurodytas saviizoliacijos terminas jau buvo praėjęs iki ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo. Duomenų, jog atsakovas ir vėliau turėjo izoliuotis su vaiku, dėl ko atsirastų objektyvių kliūčių įsiteisėjusiam teismo sprendimui vykdyti, byloje nėra pateikta.
26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat deklaratyviu ir teisiškai nepagrįstu laiko atskirojo skundo argumentą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo. Pirma, aplinkybė, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-35236-20, leidžia spręsti ne dėl ieškovės ginčo reikalavimų nepagrįstumo, o dėl prokuratūros vertinimo dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio, taikymo minėtame ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojo proceso perspektyvos, prokuratūrai konstatavus, jog atsakovo veiksmai nevykdant teismo sprendimo nėra tiek pavojingi, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę. Antra, minėtame nutarime yra nustatytos tokios pačios aplinkybės, kurias yra nurodžiusi ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
27. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovė yra inicijavusi kitą civilinę bylą, kurioje reikalauja įpareigoti atsakovą jai perduoti vaiką, o jei jis to nepadarys, leisti jai vaiką paimti jėga. Teigia, jog nurodyti reikalavimai analogiški ginčo byloje pareikštam prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pareikšti asmens, pagal įstatymą neturinčio tokios teisės. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytu argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą, teisme iškeltos civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį dėl vaiko perdavimo ir antstolio pareiškimą dėl baudos atsakovui skyrimo skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įtakos neturi. Ieškovė, siekdama apginti savo pažeistas teises, kreipėsi į teismą, todėl vien atsakovo netenkinantis ieškovės procesinių teisių įgyvendinimo būdas dar nesuponuoja išvados, kad ieškovės tokios teisės neturi.
28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytą, įvertinęs ieškovės, kaip vaiko motinos, interesus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą pateikti informaciją apie atsakovo ir vaiko buvimo (gyvenamąją) vietą.
29. Atkreiptinas atsakovo dėmesys ir į tai, kad nepaisant nesutikimo su skundžiama nutartimi, atsakovas privalo ją vykdyti, kadangi pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje skundžiamos nutarties dalyje nurodė, jog skundžiama nutartis vykdoma skubiai. Atskirojo skundo dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimas nesustabdo nutarties vykdymo (CPK 152 straipsnio 3 dalis).
30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai asmuo, įpareigotas teismo nutartimi vykdyti laikinąją apsaugos priemonę, kurią gali įvykdyti tiktai jis pats, nevykdo šios teismo nutarties, laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymu suinteresuotas asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teismą su pareiškimu dėl baudos paskyrimo teismo nutartimi įpareigotam asmeniui CPK 145 straipsnio 9 dalies nustatyta tvarka arba į antstolį dėl teismo nutarties priverstinio vykdymo CPK 145 straipsnio 9 dalies, 152 straipsnio 6 dalies, 771 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017, 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).
Dėl procesinės bylos baigties.
31. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
32. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
33. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.