Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-461-885/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-10-22
Bylos Nr.: 1A-461-885/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-44979-2016-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Nuteistasis: D. A.
Civilinis ieškovas: SIA „(duomenys neskelbtini)“

Baudžiamoji byla Nr. 1A-461-885/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44979-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.5.2.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.6; 2.1.15.1.1

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. B. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), A. B., N. Ž.,

sekretoriaujant B. R.,dalyvaujant prokurorui R. L.,nuteistajam D. A., jo gynėjui advokatui E. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), atidėtas D. A. paskirtos bausmės vykdymas 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant pareigas viso bausmės vykdymo atidėjimo metu: tęsti darbą, o, jo netekus, registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas); neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, jei D. A. būtų panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas, į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. kovo 12 d., 10 val. iki 2018 m. kovo 13 d., 16 val. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. D. A. kardomosios priemonės – 4 000 Eur užstatas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento (D. A. asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimas – paliktos galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – nuspręsta panaikinti.

Iš D. A. priteista civiliniam ieškovui SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialui 66 007,77 Eur turtinės žalos atlyginimo. N. P. M. ir I. T. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. D. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis tyčia apgaule savo naudai užvaldė didelės vertės svetimą, lizingo bendrovės SIA „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 56 872,50 Eur: D. A., turėdamas išankstinį ketinimą lizingo įmokų nemokėti, 2016 m. gegužės 16 d. kreipėsi į lizingo bendrovę SIA „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), kur sudarė finansinio lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią lizingo bendrovė įgijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, šios įmonės vardu registruotus automobilius M. B. A220 CDI ir L. R. R. R. E., už tai 2016 m. gegužės 19 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą bankiniu pavedimu pervesdama 56 872,50 Eur, likusią automobilio kainos dalį, t. y. 24 502,50 Eur užskaitydama kaip pirmąją įmoką ir minėtą turtą lizingo sutarties pagrindu palikdama naudotis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui D. A., tačiau jis įmokų lizingo bendrovei nemokėjo, automobilių lizingo bendrovei negrąžino, taip apgaule užvaldė didelės vertės lizingo bendrovės SIA „(duomenys neskelbtini)“ 56 872,50 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame skunde D. A. ir jo gynėjas advokatas E. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nuosprendį panaikinti ir D. A. išteisinti. SIA „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą arba teismui pripažinus kaltinimus dėl BK 182 straipsnio pagrįstus, sumažinti nuosprendžiu priteistos SIA „(duomenys neskelbtini)“ žalos dydį. Prašo atnaujinti įrodymų tyrimą dėl aplinkybių, susijusių SIA „(duomenys neskelbtini)“ įvykdytu UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokumo įvertinimo aplinkybėmis. Tuo tikslu iš SIA „(duomenys neskelbtini)“ išreikalauti duomenis (bylą), kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas suteikti lizingą UAB „(duomenys neskelbtini)“.

2.1. Skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje netinkamai aiškinamas ir pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pasireiškęs nepagrįstu ir nepamatuotu baudžiamosios atsakomybės taikymu (ultima ratio principo pažeidimas), kuomet teismas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo susiklosčiusius civilinius teisinius santykius traktavo kaip sukčiavimą (BK 182 straipsnis). Tuo pažeista ne tik baudžiamosios teisės paskirtis, bet ir esminis teisingumo vykdymo principas, draudžiantis teisę taikyti formaliai, nominaliai; netinkamai aiškinami ir taikomi BK 182 straipsnio objektyviąją ir subjektyviąją pusę sudarantys požymiai (elementai).

2.2. Apeliantas skunde, išdėstęs baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio (kraštutinė atsakomybės priemonė) bei pažymėjęs teismų praktiką dėl šio principo taikymo, nurodė, kad civilinių teisinių santykių kriminalizavimas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdant lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų „(duomenys neskelbtini)“ ir vertinant juos BK 182 straipsnio prasme, akivaizdžiai pažeidžia ultima ratio doktriną. Pasak apelianto, skundžiamame nuosprendyje teismas priėjo neteisingos išvados, kad „nagrinėjamu atveju santykiai tarp kaltinamojo, kuris atstovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir lizingo bendrovės peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir peraugo į baudžiamųjų teisinių santykių sritį, nes kaltinamasis panaudojo apgaulę prieš lizingo bendrovę, o ta apgaulė buvo esminė“. Neteisingos išvados padarymą lėmė tiek klaidingas situacijos faktinių aplinkybių, tiek teisinis vertinimas.

2.3. Faktiniu aspektu, teismas nepagrįstai vertino aplinkybes (esą D. A. buvo suinteresuotas iš lizingo bendrovės gauti pinigų; gauti pinigai nebuvo investuoti į įmonės veiklą ar tais pačiais pinigais bent pradėtos mokėti pirmosios įmokos lizingo bendrovei; nebuvo fiksuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo pavedimų SIA „(duomenys neskelbtini)“; jokie veiksmai siekiant bent minimaliai patenkinti lizingo bendrovės interesus nebuvo daromi; automobiliai negrąžinti; D. A. nebendradarbiavo su SIA „(duomenys neskelbtini)“, neprašė nors kuriam laikui atidėti įmokų mokėjimą; bendrovės akcijų ir valdymo perleidimas trečiosios valstybės piliečiui (praėjus nedideliam laikui (mažiau nei trims mėnesiams) po lizingo sutarčių sudarymo dienos D. A. buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, paskirtas naujas direktorius V. R.) sąmoningai siekdamas išvengti finansinių įpareigojimų, kylančių iš lizingo sutarčių; D. A. nuslėpė nuo lizingo bendrovės svarbias aplinkybes, kad automobiliai yra kažkur kitur, nesusiję su įmone, dėl ko nebūtų teikiamas lizingavimas), kaip patvirtinančias D. A. išankstinę tyčią sukčiauti SIA „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, t. y. esą D. A. žinojo, jog lizingo sutartys nebus vykdomos. Teismas šias aplinkybes vertino atsietai nuo bylos medžiagos, nevertindamas jų D. A. nurodytų ir kitų byloje esančių aplinkybių visumoje. D. A. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ketino vykdyti automobilių nuomos verslą. Būtent šiuo tikslu UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo ne tik automobilius „M. B.“, „L. R.“, tačiau ir automobilius (duomenys neskelbtini) bei BMW M6.

2.4. Pasak apelianto, teismas nevertino, kad būtent R. S. (galimai ir P. M., I. T.) veiksmai, kuomet automobiliai nebuvo perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, lėmė tai, kad įmonė negalėjo vykdyti automobilių nuomos verslo, iš to gauti pajamų, kurios leistų vykdyti lizingo sutartis (mokėti lizingo įmokas). Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, kad D. A. ėmėsi veiksmų išreikalauti pagrobtas neperduotas transporto priemones: 1) A. kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių privatų detektyvą E. P. dėl automobilių BMW M6, (duomenys neskelbtini) M. B. A220 CDI, L. R. R. R. E. sugrąžinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šias aplinkybes patvirtina tiek 2020 m. birželio 10 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas E. P., jo teismui pateikti dokumentai, tiek D. A. pateikti elektroniniai laiškai (jo susirašinėjimai su E. P.) bei pateikti dokumentai. Liudytoju apklaustas E. P. patvirtino aplinkybes, kad, vykdant turto paiešką, turtas buvo ieškomas pas asmenį R.. Su juo buvo kontaktuota, jis atsisakė grąžinti automobilius; 2) E. P. nesugebėjus gražinti automobilių, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Kauno apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimo skyrių „dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir automobilių paieškos paskelbimo“ (5 t., b. l. 23-28). Šiame dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo D. A. atžvilgiu teiktame pareiškime nurodytos visos aplinkybės, patvirtinančios D. A. parodymus: aplinkybės susijusios su automobilių BMW M6, (duomenys neskelbtini) M. B., L. R. įgijimu, asmenimis, kurie neatidavė įmonei automobilių, automobilių buvimo vietos nurodymu, atsiskaitymo už automobilius aplinkybės ir kitos šiai bylai aktualios ir reikšmingos aplinkybės. Tačiau ikiteisminį tyrimą 2016 m. birželio 10 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti motyvuojant, kad tai yra civiliniai teisiniai santykiai ir buvo pasiūlyta dėl teisės pažeidimo kreiptis civilinio proceso tvarka (5 t., b. l. 43-48). Reikšminga ir tai, kad pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo patikrinimo metu iš esmės pasitvirtino D. A. nurodytos aplinkybės, susijusios su S. ir K. Z. (kad Karolis buvo įdarbintas įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, S. Z. buvo suimtas (atlikinėjo bausmę) ir kitos).

2.5. Anot apelianto, tai rodo, kad D. A. ėmėsi aktyvių veiksmų susigrąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir paneigia teismo išvadą, kad D. A. iš anksto neketino vykdyti lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Atkreipė dėmesį, kad visi šie veiksmai buvo atlikti dar iki prasidedant ikiteisminiam tyrimui D. A. atžvilgiu. Vertinant logikos prasme, akivaizdu, kad, jei D. A. būtų turėjęs išankstinę tyčią sukčiauti, tokiu atveju jam nebūtų tikslinga dėti pastangas susigrąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Jei tretieji asmenys nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų ir atidavę automobilius UAB „(duomenys neskelbtini)“, tokiu atveju: a) automobiliai būtų nuomojami ir mokamas lizingas; b) būtų nutraukta sutartis ir automobiliai būtų perimti lizingo bendrovės.

2.6. Teisiniu aspektu, teismas skundžiamame nuosprendyje nukrypo nuo teisės doktrinos, tame tarpe ir Lietuvos A. T. formuojamos praktikos sukčiavimo klausimu (Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-942/2018). SIA „(duomenys neskelbtini)“ prieš teikdama lizingo paslaugą pati tikrino įmonės „(duomenys neskelbtini)“ finansinę būklę, įmonės mokumą, reikalauti ir pateikti visi prašomi ir sprendimui dėl lizingavimo priimti būtini finansiniai dokumentai. Todėl, esant tokiai situacijai, SIA „(duomenys neskelbtini)“ sprendimas sudaryti lizingo sutartis turi būti vertinamas nukentėjusiojo atidumo ir rūpestingumo kontekste.

2.7. Taip pat teismas neįvertino ir pačios lizingo sutarties ypatumų, kad būtent SIA „(duomenys neskelbtini)“ tapo turto automobilių Mercedes ir L. R. savininku, bei naudojimasis jais buvo patikėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tiek D. A., tiek SIA „(duomenys neskelbtini)“ galimybę naudotis automobiliais (juos atgauti) prarado dėl galimai neteisėtų R. S., P. M., I. T. veiksmų. Sudarius lizingo sutartį SIA „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisė į minėtus automobilius niekur neišnyko, ką patvirtina ir bylos duomenys, jog, radus automobilius, jie buvo grąžinti lizingo bendrovei kaip savininkei. Teismas lizingo sutarčių taip pat nepripažino fiktyviomis. Pagal minėtas lizingo sutartis priimti sprendimai civiline tvarka dėl skolos priteisimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ SIA „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Apelianto teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ siejo sutartiniai civiliniai teisiniai lizingo santykiai, o kilęs ginčas dėl netinkamo sutarčių vykdymo ar visiško jų nevykdymo – civilinio teisinio pobūdžio. O duomenų patvirtinančių, kad D. A. iš anksto ketino sukčiauti, nevykdydamas lizingo sutarčių, nėra.

2.8. Dėl nusikaltimu padarytos žalos, apeliantas skunde nurodo, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje nurodyta žala yra kildinama iš sutartinių teisinių santykių, t. y. lizingo įmokų nemokėjimo. Tačiau teismas neįvertino kaltinimo nepagrįstumo dėl tariamo didelės vertės svetimo turto užvaldymo, t. y. lizingo bendrovės SIA „(duomenys neskelbtini)“ 56 872,50 Eur turto. Teismas neįvertino, kad automobiliai Mercedes ir L. R. buvo perduoti SIA „(duomenys neskelbtini)“. Įmonei gražintas turtas, kurio neišpirkta vertė pagal lizingo sutartis buvo 47 250 Eur, buvo lizingo bendrovės realizuotas už 30 636,36 Eur. Todėl, jei ir hipotetiškai daryti prielaidą, kad buvo įvykdytas sukčiavimas, tokiu atveju reali SIA „(duomenys neskelbtini)“ patirta žala sudarytų 16 613,64 Eur (47 250 Eur – 30 636,36 Eur).

2.9. Dėl netinkamo civilinio ieškinio instituto aiškinimo ir taikymo, apeliantas skunde nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai aiškino civilinio ieškinio dalyką baudžiamajame procese, kai nusikaltimu padarytą žalą teismas pripažino ne tik deliktinę, bet ir sutartinę atsakomybę, galėjusią kilti dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų finansinio lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju, SIA ,, (duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialas pareiškė patikslintą civilinį ieškinį dėl 66 007,77 Eur turtinės žalos atlyginimo. Šią turtinę žalą, pasak civilinės ieškovės, sudaro dėl abiejų automobilių bendrai: 1) neišpirkto turto vertė (atėmus turto pardavimo kainą), iš viso 16 613,64 Eur (47 250 Eur – 30 636,36 Eur); 2) pradelstos palūkanos, iš viso 987,41 Eur; 3) sutarčių nutraukimo mokestis, iš viso 708,75 Eur; 4) negautos palūkanos, iš viso 18 029,88 Eur; 5) delspinigiai, iš viso 24 346,21 Eur: 6) papildomos išlaidos, iš viso 5 321,88 Eur (t 14., b. l. 85). Todėl, anot apelianto, akivaizdu, tokie civilinės sutartinės atsakomybės dalyką sudarantys: pradelstos palūkanos, sutarčių nutraukimo mokestis, negautos palūkanos, delspinigiai nėra deliktinės atsakomybės dalyku ir negali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalyku, kadangi nėra susijęs su tariamai D. A. padarytomis nusikalstamomis veikomis.

2.10. Pažymėjo, kad teismas civilinio ieškinio pagrįstumą siejo su tuo, kad D. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė lizingo sutartis su SIA „(duomenys neskelbtini)“. Remiantis civilinio ieškinio tenkinimo logika, šių įsipareigojimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdė, todėl privalo atlyginti padarytą žalą: nepaisant atgautų automobilių, D. A. privalo grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėtą sumą (išminusavus automobilių vertę) bei sumokėti pagal sutartis apskaičiuotas netesybas ir kitus mokesčius. Tokie teismo argumentai neatitinka kasacinio teismo jurisprudencijos civilinio ieškinio klausimais (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2004, 2K-240/2009, 2K-301/2012). Atkreipė dėmesį, kad D. A. apkaltinimas esą apgaule pasisavinus SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo lėšas yra nepagrįstas ir todėl, kad bylos aplinkybės rodo, jog asmeniškai D. A. nepasisavino nei SIA „(duomenys neskelbtini)“ pervestų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pinigų (kurie buvo panaudoti įmonės reikmėms), nei lizinguojamų automobilių. Reikšminga ir tai, kad civilinis ieškovas patvirtino, kad yra įsiteisėję civilinio proceso tvarka priimti teismų sprendimai dėl to paties dalyko.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

4. Apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių (apgaulės ir tyčios), tvirtina, jog teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos D. A., ir lizingo bendrovės SIA „(duomenys neskelbtini)“ susiklosčiusius civilinius teisinius santykius bei civilinės sutartinės atsakomybės dalyką sudarantys elementai (pradelstos palūkanos, sutarčių nutraukimo mokestis, negautos palūkanos, delspinigiai) nėra deliktinės atsakomybės klausimas ir negali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalyku, kadangi nėra susijęs su tariamai D. A. padarytomis nusikalstamomis veikomis. Šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad D. A., veikdamas tyčia, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė finansinio lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartis (pirmos instancijos teismas pripažino neįrodyta ir pašalino dalį kaltinime inkriminuotos nusikalstamos veikos nukentėjusiųjų P. M. ir I. T. atžvilgiu aplinkybių), įsipareigojo, kad bendrovė disponuos automobiliais M. B. ir L. R., ir to įsipareigojimo turėjo laikytis. SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialas pasitikėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau, kaip byloje nustatyta, bendrovė visiškai nepateisino lizingo bendrovės pasitikėjimo, juolab, D. A. visiškai nebendradarbiavo su lizingo bendrove. Byloje nustatytas jo veiksmų pobūdis siekiant įgyvendinti savo sumanymą ir negrąžinti priimtų įsipareigojimų buvo reikšmingas bei nagrinėjamoje situacijoje aiškiai peržengė civilinių teisinių santykių ribas, todėl ši veika pagrįstai kvalifikuota kaip sukčiavimas baudžiamojo įstatymo prasme.

Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog D. A. ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ lizingo santykiai šioje byloje nepagrįstai kriminalizuoti ir turėtų būti vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai. Apeliantas neigia prieš SIA „(duomenys neskelbtini)“ panaudotą apgaulę ir akcentuoja nepakankamą SIA „(duomenys neskelbtini)“ atidumą ir rūpestingumą, sudarant lizingo sutartį, tvirtina, jog D. A. veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnį.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas D. A. kaltu dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Teigti, jog, kriminalizuodamas tarp nuteistojo ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ susiklosčiusius santykius, žemesnės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos A. T. praktikos sukčiavimo, turto pasisavinimo, iššvaistymo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, nepagrįstai išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą, šiuo atveju nėra pagrindo. Nors D. A. inkriminuoti veiksmai atlikti civilinių teisinių santykių srityje – su civiliniu ieškovu SIA „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarius finansinio lizingo ir pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog nuteistojo veiksmai buvo nusikalstamo pobūdžio.

Žemesnės instancijos teismas

8. Lietuvos A. T. savo praktikoje yra konstatavęs, kad BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, kad kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę įgyja (arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina) neteisėtai, apgaule. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, tuo tarpu sukčiavimo atveju turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-329-222/2015). Taigi sukčiavimo atveju panaudojama apgaulė įgyjant svetimą turtą (ar turtinę teisę) arba, kitaip tariant, apgaulė yra būdas, kuriuo įgyjamas svetimas turtas (ar turtinė teisė).

9. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2010, 2K-535/2011, 2K-589-696/2015, 2K-328-895/2015, 2K-133-222/2017). Baudžiamajai atsakomybei būtina, kad sutarties nevykdymas būtų susijęs su apgaulės panaudojimu, sudarant ar vykdant sutartį, dėl kurios nukentėjusiajam padaroma žala, o dėl apgaulės esmingai pasunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Būtent tai padarytą veiką daro nusikalstama (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K- 329/2011, 2K-514/2014, 2K-589-696/2015).

10. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos A. T. pripažįsta, jog esant paskoliniams teisiniams santykiams, apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas, jau prašydamas paskolinti pinigų ir įsipareigodamas juos grąžinti, visai neketina vykdyti susitarimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai, daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Savo tikrų ketinimų nutylėjimas ar kitai šaliai neteisingų duomenų apie turtinę padėtį pateikimas, nesant realios galimybės grąžinti skolą, ar kiti veiksmai, tik imituojantys sutarties vykdymą, teismų praktikoje pripažįstami kitos sutarties šalies apgaule (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-696/2016).

Žemesnės instancijos teismas

11. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, nuteistojo D. A., nukentėjusiųjų P. M., I. T., liudytojų R. S., A. J., L. V. parodymų matyti, kad P. M. kaip automobilio M. B. A220 CDI savininkas yra užfiksuotas vieninteliame dokumente – 2015 m. lapkričio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp SIA „(duomenys neskelbtini)“ ir P. M. dėl automobilio M. B. įgijimo (8 t., b. l. 160-164, 167-172). A. M. Benz techninę apžiūrą atliko R. S. padedantis L. V.. Apdraudė automobilį R. S. 2016 m. vasario 24 d. ir 2016 m. balandžio 2 d. (2 t., b. l. 120-124). D. A. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ pateikė prašymą dėl automobilio M. B. įregistravimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, pateikdamas automobilio M. B. pirkimo sutartį, kurioje nurodyta, kad 2016 m. kovo 25 d. pardavėjas – S. H. pardavė pirkėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį M. B. už 35 000 Eur (2 t., b. l. 41-47). 2016 m. balandžio 4 d. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ automobilis M. B. buvo užregistruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ I. T., kuriam buvo suteikti įgaliojimai (9 t., b. l. 6-7), pateikė 2016 m. gegužės 18 d. prašymus dėl automobilio M. B. registracijos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovei SIA „(duomenys neskelbtini)“ (9 t., b. l. 3-4). R. S. teisme teigė, kad automobilis M. B. buvo perduotas D. A., o šis tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad automobilį perdavė R. S. už 19 000 Eur grynaisiais ir leido šiuo automobiliu naudotis R. S.. Po pinigų perdavimo, R. S. išvažiavo automobiliu M. B. (11 t., b. l. 66-68; 14 t., b. l. 7). Apygardos teismas sutinka, tarp D. A. ir R. S., kuris veikė asmeniniais ir/ar P. M. interesais, buvo papildomi neoficialūs susitarimai dėl automobilio M. B., tačiau vėliau, tikėtina, iškilo nesutarimai tarp jų pačių. A. L. Rover R. R. E. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo iš I. T. pagal 2016 m. balandžio 6 d. sutartį už 51 000 Eur arba pagal 2016 m. gegužės 2 d. sutartį už 20 000 Eur (1 t., b. l. 123; 2 t., b. l. 37-38). Po ko, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 10 d. pateikė komercinius pasiūlymus SIA „(duomenys neskelbtini)“, kad parduodamas automobilis L. R. R. R. E., pardavimo kaina 42 000 Eur plius PVM ir parduodamas automobilis M. B. A220 CDI, pardavimo kaina 25 500 Eur plius PVM (1 t., b. l. 125; 9 t., b. l. 44). I. T., kuriam buvo suteikti įgaliojimai (10 t., b. l. 112-113), 2016 m. gegužės 18 d. pateikė prašymus dėl automobilio L. R. registracijos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovei SIA „(duomenys neskelbtini)“ (10 t., b. l. 110-111). Taigi automobilių M. B. ir L. R. įregistravimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, po to užregistravimas SIA „(duomenys neskelbtini)“, buvo būtinas UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekiant sudaryti lizingo sutartis dėl šių automobilių. I. T. teisme teigė, kad, po perregistravimo, automobilį L. R., dokumentus ir raktelius perdavė D. A. atstovui, kurį D. A. apibūdino, tačiau perdavimo aktas nebuvo sudarytas su atvykusiu asmeniu. O pats D. A. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu neigė, kad jam buvo perduotas automobilis L. R..

12. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad D. A., žinodamas, jog minėtų automobilių įmonė neturi, atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2016 m. gegužės 10 d. kreipėsi į SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialą dėl dviejų lengvųjų automobilių M. B. ir L. R. finansavimo. Minėtos transporto priemonės pagal 2016 m. gegužės 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) perleidžiamos SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialui. Bendra turto vertė – 81 675 Eur. Pagal 2016 m. gegužės 16 d. sutartis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) minėtos transporto priemonės lizinguojamos (sudaryti grįžtamojo lizingo sandoriai), lizinguojama suma – 56 872,50 Eur pervesta į SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 88, 92-118). Pagal teismo nustatytas bylos aplinkybes, D. A., sudarė finansinę lizingo ir pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią lizingo bendrovė įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ du automobilius bei pervedė atitinkamą sumą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir paliko automobilius naudotis D. A., tačiau pastarasis įmokų lizingo bendrovei nemokėjo ir automobilių negrąžino. Dėl šios priežasties SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialas 2016 m. rugpjūčio 16 d. pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą Nr. (duomenys neskelbtini) informavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad lizingo bendrovė 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutraukia lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė sutartyse nustatytų mokėjimų įsipareigojimų, o visos kitos priemonės skolos išieškojimui panaudotos (9 t., b. l. 164). Nutraukus lizingo sutartis, automobiliai SIA „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo grąžinti (1 t., b. l. 114). Teisėjų kolegijai nekelia abejonių, kad D. A., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, lizingo sutarčių pasirašymo metu suvokė, kad bendrovė prisiima įsipareigojimus prieš lizingo bendrovę, t. y. mokėti lizingo įmokas, taip pat kitus susijusius mokėjimus, tačiau net ir gavęs priminimus, pranešimus apie prisiimtų įpareigojimų vykdymą, jokių veiksmų, siekiant bent minimaliai patenkinti lizingo bendrovės turtinius interesus, neatliko. Nors apeliantas teigia, kad ėmėsi aktyvių veiksmų (kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, į policijos įstaigą) susigrąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą (minėtas transporto priemones), tačiau į reikalavimus sumokėti įsiskolinimą ar grąžinti automobilius neatsakė, nuslėpė nuo SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialas svarbias aplinkybes, susijusias su minėtais automobiliais. Pažymėtina ir tai, kad D. A. kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau po lizingo sutarčių sudarymo, nors šiuos automobilius lizingavo jau žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi šių automobilių, bei, kaip teisingai apylinkės teismas pažymėjo, toks D. A. elgesys yra reikšmingas sprendžiant jo tarpusavio santykius su R. S., P. M. ir I. T., tačiau ne santykiuose su lizingo bendrove, kuri niekaip nėra susijusi su automobilių buvimo vieta. D. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašydamas lizingo ir pirkimo – pardavimo sutartis, įsipareigojo, kad bendrovė disponuos automobiliais M. B. ir L. R., ir to įsipareigojimo turėjo laikytis. SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialas pasitikėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau, kaip byloje nustatyta, bendrovė visiškai nepateisino lizingo bendrovės pasitikėjimo, todėl sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad D. A. visiškai nebendradarbiavo su lizingo bendrove.

13. Nors gynyba tiek apylinkės teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme apeliavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo PVM permoką, tačiau D. A., būdamas bendrovės vadovu, nesiėmė priemonių, kad minėta pinigų suma būtų panaudota tenkinant lizingo bendrovės finansinius interesus. Todėl vien minėto fakto, kaip apylinkės teismas ir konstatavo, nepakanka paneigti jo tyčios apgaule įgyti svetimą turtą. 2016 m. rugpjūčio 18 d. SIA „(duomenys neskelbtini)“ automobilių susigrąžinimo tikslais taip pat kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai automobilių rasti nepavyko. Sutiktina su apeliantu, kad pažymoje bei teismui pateiktuose dokumentuose apie D. A. ir E. P. bendradarbiavimą (15 t., b. l. 14-19, 27) buvo nurodyta, jog D. A. informavo, kad lizingo objektai yra pas R. S. ir I. T., nurodė jų gyvenamąsias vietas, telefonų numerius, tačiau, pažymos pateikimo metu, pats D. A. buvo Ukrainoje, telefonu ir el. paštu neatsakė (9 t., b. l. 172). Taip pat 2016 m. rugpjūčio 24 d. SIA „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu Lizingo gavėjui dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę pagal sutartį ir nuostolių atlyginimo, teismas 2017 m. sausio 16 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškinį patenkino visiškai, tačiau iš sprendime konstatuotų aplinkybių neabejotinai aišku, kad šio proceso metu realiai susisiekta su atsakovu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo, kaip ir realiai nebuvo rasti automobiliai. Nepaisant visų SIA „(duomenys neskelbtini)“ panaudotų civilinės teisės gynybos priemonių, automobiliai nebuvo surasti ir grąžinti. Ir tik atliekant ikiteisminį tyrimą, automobiliai buvo surasti Nyderlanduose ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ automobilius M. B. ir L. R. 2018 m. sausio 22 d. perėmė iš Nyderlandų policijos (1 t., b. l. 126).

14. Pagal pirkimo – pardavimo sutartį SIA „(duomenys neskelbtini) “ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise įsigijo lengvuosius automobilius L. R. R. R. E. ir M. B. A220 CDI už 81 675 Eur, sumokėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo pavedimu 56 872,50 Eur. 2016 m. gegužės 19 d. Turto perdavimo – priėmimo naudotis ir valdyti aktais SIA „(duomenys neskelbtini)“ perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ abu šiuos automobilius pagal lizingo sutartis naudotis ir valdyti už užmokestį. 2016 m. gegužės 16 d. Tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktu buvo įskaityta už L. R. 15 396 Eur, o už Mercedes 9 406,50 Eur. Tokiu būdu akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo gavusi pinigus už minėtus lengvuosius automobilius – 56 872,50 Eur ir pagal lizingo sutartis disponavo abiem automobiliais, kuriuos, kaip jau minėta, įregistravo savo vardu. Todėl būtent lizingo sutarčių pagrindu pinigai nebuvo sumokėti, o tik įskaityta už automobilį M. B. 9 256,50 Eur, o už automobilį L. R. 15 246,00 Eur sumos, kurios atitinka tik pradines už automobilius įmokų sumas. Likusios pinigų sumos pagal mokėjimo grafikus nesumokėtos. Būtent lizingavimo sutarčių sudarymas, kaip teisėtas veiksmas, buvo panaudotas lizingo davėjo suklaidinimui, kadangi apgaulė, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, sukčiavimo atveju yra esminė, nes SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo suklaidinimas dėl D. A. ketinimų (žinant, kad įmonė automobilių neturi ir įsipareigojimų nevykdys) turėjo lemiamą reikšmę dėl sutarties sudarymo ir turto perdavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaip matyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo veiksmų, nei viena įmoka pagal lizingavimo sutartis nebuvo sumokėta, duomenų, jog kokia nors forma buvo reaguota į SIA „(duomenys neskelbtini)“ priminimus sumokėti įmokas, nenustatyta. Priešingai, buvo imtasi veiksmų, siekiant išvengti pasekmių – 2016 m. rugpjūčio 5 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir vadovas D. A. perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas Ukrainoje gyvenančiam Ukrainos piliečiui V. R., kuris nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu (dėl vadovo ir akcininko keitimo registravimo prašymas pateiktas 2016 m. liepos 25 d., netrukus po pirmojo SIA „(duomenys neskelbtini)“ priminimo išsiuntimo); pats buvęs direktorius D. A., tiek vertinant medžiagą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, ką galima suprasti iš teismo sprendimo, realiai surastas nebuvo; kaip buvo minėta, nebuvo rasti ir finansinių lizingo sutarčių daiktai – automobiliai – M. B. ir L. R.. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šios aplinkybės apsunkino pažeistos teisės atkūrimą civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis. Toks akivaizdus nuteistojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu prisiimtų įpareigojimų ignoravimas patvirtina, kad nebuvo siekiama sąžiningai veikti, tenkinti lizingo bendrovės turtinius interesus.

15. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad civilinis ieškovas turi teorinę galimybę ginti savo teises civilinio proceso tvarka, ar netgi šia teise jau yra pasinaudojęs, teismų praktikoje nepripažįstama aplinkybe, iškart tokius teisinius santykius paverčiančia civiliniais, o kaltininko veiksmus – ne nusikalstama veika. Kasacinės instancijos teismas vienoje iš nutarčių yra pažymėjęs, kad <...> nors nukentėjusioji turėjo galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti skolintą pinigų sumą civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudojo, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokiais kasatorės veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311-677/2016). Be to, pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimo kriterijus dažniausiai yra reikšmingas tuo atveju, kai ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformuoja jau po apgaulės panaudojimo (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-895/2015, 2K-7-47-895/2016), o šiuo atveju, kaip jau konstatuota, D. A. ketinimas perimti UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo priklausantį turtą kilo dar prieš apgaulės panaudojimą, t. y. prieš realiai nesamų automobilių lizingavimą. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus bendrovę dėl bankroto, kas taip pat leidžia daryti prielaidą, kad SIA „(duomenys neskelbtini)“ teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis jau neperspektyvus, ar net neįmanomas.

16. Apie D. A. siekį negrąžinti įsiskolinimo liudija daugelis byloje nustatytų aplinkybių. 2018 m. liepos 25 d. specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 94-113) nurodyta, kad dėl to, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai apskaitos dokumentai nepateikti ir jų buvimo vieta nėra žinoma, negalima visiškai nustatyti, ar minėtų transporto priemonių įsigijimo ir pardavimo sandoriai buvo apskaityti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos registruose bei ar tai darė įtaką bendrovės mokumui. Be to, D. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, įgyjant minėtus automobilius, bendrovė banko sąskaitoje iki 2016 m. balandžio 1 d. iš esmės neturėjo jokių pajamų, nes pagal pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko išrašus nustatyta, kad 2016 m. balandžio 1 d. (bendrovėje transporto priemonių įsigijimas fiksuotas 2016 m. balandžio ir gegužės mėn.) bendrovės banko sąskaitoje buvo 0,47 Eur likutis. Nors apeliantas teigia, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos gauti pinigai buvo disponuojami grynaisiais, tačiau, kaip specialisto išvadoje nurodyta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita nebuvo visapusiškai ir tinkamai vedama, todėl nustatyti, kokiais grynaisiais pinigais bendrovė disponavo, nėra galimybės. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą įmokėta 260 Eur grynais pinigais, 56 872,50 Eur gauta iš SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo, kurie itin greitai buvo sunaudoti, t. y. 4 817,78 Eur pervesta „(duomenys neskelbtini)“ lizingui, 3 000 Eur išimta grynais pinigais per bankomatus (1 800 Eur išimta 2016 m. gegužės 22 d., 1 200 Eur išimta 2016 m. gegužės 28 d.), 20 000 Eur pervesta UAB „(duomenys neskelbtini)“ su nuoroda „laikina paskola“, 23 000 Eur išmokėta D. A., 6 011,19 Eur kitos išlaidos (už buhalterinės apskaitos tvarkymą, statybines medžiagas, draudimų, patalpų nuomą ir kt.), likutis 2016 m. gegužės 31 d. 303,54 Eur. Ir tai patvirtina, kad šiuo laikotarpiu pagrindinis oficialiai atsispindėjęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamų šaltinis buvo iš SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo gauti pinigai. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad D. A. buvo suinteresuotas iš lizingo bendrovės gauti pinigų. Nors apeliantas teigia, kad faktiškai visa pinigų suma buvo panaudota įmonės veikloje, 4 817,78 Eur pervesta „(duomenys neskelbtini)“ lizingui, išmokėta už buhalterinės apskaitos tvarkymą, statybines medžiagas, patalpų nuomą ir kt., tačiau, kaip matyti iš ankščiau paminėtų pinigų sumų panaudojimo, negalima teigti, kad lizingo bendrovės pervesti pinigai buvo investuoti į bendrovės veiklą ar tais pačiais pinigais bent pradėtos mokėti pirmosios įmokos lizingo bendrovei. Priešingai, aptariami pinigai buvo panaudoti įvairiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar asmeniškai D. A. poreikiams tenkinti (išmokėta 23 000 Eur). Kita vertus, 20 000 Eur buvo pervesta UAB „(duomenys neskelbtini)“ su nuoroda „laikina paskola“, tačiau, kaip nurodyta specialisto išvadoje, buhalterinės apskaitos dokumentai nepateikti, visiškai negalima nustatyti, ar realiai buvo suteikta paskola UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei ar ji pagrįsta buhalterinės apskaitos dokumentais. Kadangi buhalterinės apskaitos dokumentai nepateikti, visiškai negalima nustatyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra gavusi/suteikusi paskolų D. A., Ž. A. bei ar jos pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais. Informacinių duomenų bazių duomenimis, tiriamuoju laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ Valstybinei mokesčių inspekcijai neteikė Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas (FR0711 formos). Galiausiai, nepraėjus nei 3 mėnesiams po lizingo sutarčių sudarymo dienos, 2016 m. rugpjūčio 5 d. D. A. perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ Ukrainos piliečiui V. R. (3 t., b. l. 28), po ko įmonė savo veiklos realiai nevykdė ir dėl ko Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, o Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus bendrovę dėl bankroto. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvo D. A.. Taigi D. A. nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nebeturėjo jokių teisinių ryšių su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad D. A. taip pasielgė sąmoningai, siekdamas išvengti finansinių įpareigojimų, kylančių iš lizingo sutarčių.

17. Apeliantas taip pat teigia, kad SIA „(duomenys neskelbtini)“ prieš teikdama lizingo paslaugą pati tikrino įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę būklę, įmonės mokumą, buvo pateikti visi prašomi ir sprendimui dėl lizingavimo priimti būtini finansiniai dokumentai. Todėl esant tokiai situacijai, SIA „(duomenys neskelbtini)“ sprendimas sudaryti lizingo sutartis turi būti vertinamas nukentėjusiojo atidumo ir rūpestingumo kontekste.

18. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su jo asmeninėmis savybėmis ir veiksmais, taip pat yra svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017). Atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, vertinant ar asmuo buvo pakankamai apdairus sudarydamas civilinius teisinius sandorius, nėra absoliutus ir yra svarbu įvertinti, ar konkrečiu atveju asmuo prisiėmė visiškai nenaudingus įsipareigojimus, kurie niekaip neatlaiko loginės kritikos, vedamas visiškai kitokių – vertybinių ar kt. pobūdžio motyvų. Teismų praktikoje taikomas minimalaus rūpestingumo kriterijus gali tapti lemiamu, sprendžiant dėl civilinių ir baudžiamųjų santykių atribojimo, jei asmuo yra srities, kurioje taikoma apgaulė, profesionalas, atsižvelgiant ir į kitas aplinkybes, pvz. jei į verslą investuoja patyrę verslininkai, kurie taip pat ir bendradarbiauja (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013), taip pat, kai nukentėjusysis – besiverčiantis prekyba nekilnojamuoju turtu, yra nekilnojamojo turto ekspertas, o kita šalis neklastoja dokumentų (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2014).

19. Dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog SIA „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų elgesys, gavus įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę būklę patvirtinančius dokumentus, nebuvo tiek neapdairus ir nerūpestingas, kad leistų civilinio ieškovo elgesį vertinti kaip visiškai prieštaraujantį bonus pater familias (apdairaus, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio) principui. Šiuo konkrečiu atveju SIA „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, įvertino D. A. pateiktus privalomus finansinius dokumentus – UAB „(duomenys neskelbtini)“ Pelno nuostolių ataskaitą už laikotarpius nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir už 2016 m. 1 ketvirtį bei Balansą už laikotarpius nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir už 2016 m. 1 ketvirtį (14 t., b. l. 132-135), todėl lizingo bendrovės darbuotojui I. M. nekilo jokių abejonių dėl įmonės mokumo. Kaip matyti iš 2018 m. liepos 25 d. specialisto išvados, už 2016 m. 1 ketv. buvo sudaryta Pelno (nuostolių) ataskaita ir balansas. Įrašai tiek į balanso lentelę, tiek į pelno nuostolių ataskaitą daromi iš apskaitos registrų, pateiktoje Pelno nuostolių ataskaitoje už 2016 m. 1 ketvirtį fiksuota 56 700 Eur pardavimo pajamų, todėl padaryta išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darė įrašus iš apskaitos dokumentų ir vykdė veiklą, tačiau jų neišsaugojo. Ir tik ikiteisminio tyrimo metu, atliekant dokumentinį tyrimą, nustatyta, kad minėti dokumentai juridinių asmenų registrui nepateikti, nepateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai ir buhalterinės apskaitos registrai, todėl visiškai negalima nustatyti ar minėti Balansai ir Pelno nuostolių ataskaitos buvo sudarytos teisingai. J. B. už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. buvo sudarytas teisingai, tai tiriamojo laikotarpio pradžiai (2016 m. sausio 1 d.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas sudarė 284 256 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 91 136 Eur, t. y. 32 proc. į balansą įrašyto turto vertės. Bendrovės pardavimo dienai (2016 m. rugpjūčio 5 d.) visiškai negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto ir įsipareigojimų, kadangi dokumentiniam tyrimui nepateikti tiriamojo laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai, nepateiktos finansinės ataskaitos už 2016 metus ar už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. Dokumentinio tyrimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ juridinių asmenų registrui nepateikė 2016 ir 2017 metų finansinių ataskaitų (4 t., b. l. 94-113). Be to, kaip minėta, D. A. nuslėpė nuo lizingo bendrovės svarbias aplinkybes, susijusias su minėtais automobiliais ir kreipėsi finansavimo jau žinodamas, kad įmonė neturi šių automobilių ir įsipareigojimų nevykdys. Apylinkės teisme apklaustas liudytojas I. M. parodė, kad, jei lizingo bendrovei būtų pasakyta, kad automobiliai M. B. ir R. R. yra kažkur kitur, nesusiję su įmone, nebūtų teikiamas lizingavimas (14 t., b. l. 29-31). Taigi, D. A. šią svarbią aplinkybę nuslėpė taip suklaidindamas SIA „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, apygardos teismo vertinimu, visuma minėtų argumentų, nustatytas nuteistojo ir R. S., P. M. ir I. T. tarpusavio santykių pobūdis, rodo, jog apeliantas veikė itin nesąžiningai, apgaulingai ir dėl šios priežasties civilinio ieškovo nerūpestingumo ir neapdairumo, kas sudarytų pagrindą padarytus pažeidimus kvalifikuoti kaip civilinius deliktus, konstatuoti negalima. Dėl to ir apylinkės teismo sprendimas D. A. pripažinti kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai pagrįstas.

20. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju visos pirmiau aptartos sąlygos taikyti baudžiamąją atsakomybę nustatytos, nes D. A., turėdamas išankstinę tyčią nevykdyti sudarytų sutarčių ir lizingo įmokų nemokėti, klaidino civilinį ieškovą ir tokiu būdu panaudojo apgaulę, kuri buvo esminė SIA „(duomenys neskelbtini)“ sprendimui sudaryti finansinio lizingo ir pirkimo – pardavimo sutartis ir perleisti jai priklausantį turtą naudotis D. A..

Dėl civilinio ieškinio

21. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad D. A. veiksmai prieš civilinį ieškovą SIA „(duomenys neskelbtini)“ yra nusikalstami, tenkino civilinio ieškovo reikalavimus ir iš D. A. civiliniam ieškovui turtinei žalai atlyginti priteisė 66 007,77 Eur.

22. Apeliaciniame skunde šis teismo sprendimas ginčijamas šiais pagrindiniais aspektais: teismas neįvertino, kad automobiliai M. B. ir R. R., kurių neišpirkta vertė pagal lizingo sutartis buvo 47 250 Eur, vėliau buvo grąžinti SIA „(duomenys neskelbtini)“ ir bendrovės realizuoti už 30 636,36 Eur, todėl reali žala sudarytų 16 613,64 Eur; taip pat teismas neteisingai aiškino civilinio ieškinio dalyką baudžiamajame procese, kai nusikaltimu padarytą žalą pripažino ne tik deliktinę, bet ir sutartinę atsakomybę, galėjusią kilti dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų finansinio lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini); civilinės atsakomybės elementai (pradelstos palūkanos, sutarčių nutraukimo mokestis, negautos palūkanos, delspinigiai) nėra deliktinės atsakomybės dalyku ir negali būti civilinio ieškinio baudžiamoje byloje dalyku, kadangi nėra susijęs su D. A. padaryta nusikalstama veika; civilinis ieškovas patvirtino, kad yra įsiteisėjęs civilinio proceso tvarka priimtas teismo sprendimas dėl to paties dalyko. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas prašė D. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, o tuo atveju, jei teisėjų kolegija nuspręstų palikti galioti nuteistojo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, prašė sumažinti nuosprendžiu priteistos SIA „(duomenys neskelbtini)“ žalos dydį iki 16 613,64 Eur.

23. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. sprendimu už akių SIA „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovui SIA „(duomenys neskelbtini)“, veikiančiam per SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialą, iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 66 267,29 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (66 267,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugpjūčio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 297 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas įsiteisėjo 2017 m. vasario 16 d.

24. Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu BUAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Sprendime nurodyta, kad bankroto proceso metu bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokumas nebuvo atstatytas, taikos sutartis nesudaryta, įmonė turto neturi, likvidavimo procedūra baigta. Bankroto proceso metu jokių pajamų negauta. Baigus bankroto procedūrą liko nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma sudaro 203 740,40 Eur. Duomenų apie balanse apskaitomą turtą nėra, pinigų sąskaitose nėra. Šiuo metu įmonė veiklos nevykdo. Sprendimas įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 3 d.

25. Šioje baudžiamojoje byloje SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialas pareiškė patikslintą civilinį ieškinį dėl 66 007,77 Eur turtinės žalos atlyginimo iš D. A.. Šią turtinę žalą sudaro dėl abiejų automobilių bendrai: 1) neišpirkto turto vertė (atėmus turto pardavimo kainą), iš viso 16 613,64 Eur (47 250 Eur – 30 636,36 Eur); 2) pradelstos palūkanos, iš viso 987,41 Eur; 3) sutarčių nutraukimo mokestis, iš viso 708,75 Eur; 4) negautos palūkanos, iš viso 18 029,88 Eur; 5) delspinigiai, iš viso 24 346,21 Eur; 6) papildomos išlaidos, iš viso 5 321,88 Eur (14 t., b. l. 85).

26. Pirmosios instancijos teismas, civilinį ieškinį patenkinęs visiškai, priteisė iš D. A. civiliniam ieškovui byloje SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialui atlyginti jo nusikalstamais veiksmais padarytą 66 007,77 Eur turtinę žalą. Toks sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad dėl D. A. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo visiškai įvykdytos finansinio lizingo sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo, dėl automobilių M. B. ir L. R.; tarp D. A. nusikalstamos veikos ir minėtų finansinio lizingo sutarčių neįvykdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus bendrovę dėl bankroto, todėl D. A. tenka pareiga atlyginti lizingo bendrovei padarytą žalą (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Apylinkės teismas, remdamasis finansinio lizingo sutarties sąlygų 9.2.2, 9.4 punktais, pažymėjo, kad lizingo sutartis yra pasirašęs D. A., todėl jam buvo žinomos sutarties nutraukimo sąlygos. Dėl D. A. nusikalstamos veikos SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialas buvo priversta nutraukti finansinio lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) , todėl lizingo bendrovė negavo pajamų (palūkanų, delspinigių), patyrė nuostolių (išlaidų), todėl teismas, iš D. A. priteisė visą SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo patirtą turtinę žalą – 66 007,77 Eur (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

27. Civilinio ieškovo SIA „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo atstovė advokatė B. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad civiline tvarka buvo priteista pinigų suma iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jos nepavyko vykdymo procese išreikalauti, todėl buvo kreiptasi baudžiamąja tvarka. Nors apeliantas ir bando įrodyti, kad tai yra tapatus ieškinys, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Pažymėtina, kad civilinėje byloje teismas priteisė ieškovui SIA „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtus nuostolius, tuo tarpu šioje byloje civiliniame ieškinyje nurodytos sumos buvo priteistos iš D. A., konstatavus, kad dėl jo nusikalstamo veikimo SIA „(duomenys neskelbtini)“ patyrė nuostolius.

28. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl civilinio ieškinio dydžio, apelianto argumentai šių išvadų nepaneigia. Apeliantas prašo ieškinį sumažinti iki 16 613,64 Eur (priteisti tik turėtas lizingo bendrovės išlaidas (tiesioginius nuostolius)), nepriteisiant negautų pajamų (palūkanų, delspinigių), kitų patirtų nuostolių (išlaidų). Pagal teismų praktiką negautos pajamos taip pat laikomos žala (turtine). Tokia nuostata yra suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos (nuostoliai), kaip turtinės žalos rūšis, atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Vadinasi, negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taip pat negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011).

29. Nagrinėjamu atveju 2016 m. gegužės 16 d. Finansinio lizingo sutartimis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo iš anksto susitarta ne tik dėl lizingo objekto (automobilių) kainos, bet ir dėl palūkanų normos, delspinigių, sutarties nutraukimo mokesčio, kitų šios sutarties pagrindu atsiradusių mokėjimų, išlaidų, lizingo davėjui vienašališkai nutraukus sutartį prieš terminą (sutarčių 9.4 punktas). Apylinkės teismas pagrįstai, remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalies norma, priteisė iš nuteistojo D. A. atlyginti dėl neteisėtų jo veiksmų civilinio ieškovo turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius) (neišpirkto turto vertę (atėmus turto pardavimo kainą), iš viso 16 613,64 Eur (47 250 Eur – 30 636,36 Eur) ir negautas pajamas (pradelstas palūkanas, iš viso 987,41 Eur; sutarčių nutraukimo mokestį, iš viso 708,75 Eur; negautas palūkanas, iš viso 18 029,88 Eur; delspinigius, iš viso 24 346,21 Eur; papildomas išlaidas, iš viso 5 321,88 Eur). Toks sprendimas atitinka teismų praktiką (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-235/2014, 2K-173/2013, 2K-7-35/2011, 2K-254/2009).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai A. B.A. B.N. Ž.