Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „NIMETUS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NIMETUS“ ieškinį atsakovams E. A., K. N., uždarajai akcinei bendrovei „10 POINTS“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „EURODEBT LT“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartyje nustatyta, kad įmonė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentus yra pateikusi už 2014 metus; pagal 2014 m. balansą matyti, kad įmonės turtą sudarė 79 510,54 Eur (274 534 Lt), iš kurio ilgalaikis turtas – 36 115,04 Eur (124 698 Lt), trumpalaikis turtas – 43 395,51 Eur (149 836 Lt); įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 50 099,05 Eur (172 982 Lt); balanse nurodyti duomenys liudija, kad bendrovės mokėtinos sumos ir pradelsti įsipareigojimai viršija visą įmonės turimą turtą; viešųjų registrų duomenimis įmonė neturi registruotino kilnojamojo/nekilnojamojo turto; pagal VĮ „Regitra“ duomenis įmonė turėjo vieną įregistruotą transporto priemonę, kurios dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas ir kuriai yra taikytas apribojimas; pagal SODRA viešuosius duomenis įmonė turi 1 apdraustąjį asmenį, skola valstybės biudžetui yra 133,18 Eur; pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos viešus duomenis įmonė turi 1 485,21 Eur mokestinės nepriemokos. Pažymėjo, kad nėra galimybės nustatyti realaus įmonės turto ir finansinių įsipareigojimų santykio, nes UAB „EURODEBT LT“ finansinės atskaitomybės dokumentus yra pateikusi už 2014 metus. Teismo nutartimi UAB „EURODEBT LT“ valdymo organai buvo įpareigoti perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau įmonės valdymo organai nevykdė įsipareigojimų ir nepateikė visų dokumentų bei turto administratoriui.

4. Pagal pateiktą bankroto administratoriaus ataskaitą matyti, kad bendrovės akcininkas nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. sausio 21 d. buvo UAB „10 POINTS“ (100 proc. akcijų); nuo 2013 m. sausio 21 d. iki dabar akcininkė yra E. A. (100 proc. akcijų). Juridinių asmenų registro duomenimis, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės valdymo organo pareigas ėjo K. N. Bankroto administratorius, patikrinęs duomenis, nustatė, kad K. N. be jokio teisinio pagrindo pagal 2016 m. lapkričio 1 d. - 2016 m. lapkričio 4 d. avansinę apyskaitą Nr. 2016/11 buvo išmokėta 72 522,06 Eur suma.

7. Pasisakydama dėl atsakovių E. A. ir UAB „10 POINTS“ civilinės atsakomybės, ieškovė pažymėjo, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). UAB „10 POINTS“ teikė buhalterines paslaugas UAB „EURODEBT LT“. Būtent UAB „10 POINTS“ netinkamai tvarkė UAB „EURODEBT LT“ buhalterinę apskaitą ir turi prisiimti atsakomybę už buhalterinių įrašų (ne)teisingumą. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad atsakovai ne tik turėjo žinoti, tačiau ir žinojo apie faktinį UAB „EURODEBT LT“ nemokumą. Pagal avansinę apyskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pasirašė buhalterines paslaugas teikusios UAB „10 POINTS“ direktorė ir UAB „EURODEBT LT“ direktorius K. N., atsakovui K. N. buvo išmokėta 72 522,06 Eur suma. Kadangi atsakovas K. N. šių pinigų nepanaudojo įmonės reikmėms, jų negrąžino į įmonės sąskaitą, tai parodo netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą bei atsakovų susitarimą tyčia privesti įmonę prie bankroto. Žala kreditoriui UAB „NIMETUS“ atsirado tuomet, kai UAB „EURODEBT LT“ buvo valdoma ir vadovaujama solidariųjų atsakovų. Atsakovės žinojo, kad, nevykdant joms įstatymais nustatytų pareigų, kils neigiamos teisinės pasekmės kreditoriams. Atsakovės atliko neteisėtus veiksmus UAB „EURODEBT LT“ ir jos kreditorių atžvilgiu ir buvo nesąžiningos CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

25. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

26. Atsakovas K. N. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, tačiau bylai jau esant apeliacinės instancijos teisme metu, 2020 m. spalio 27 d. pateikė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1797-258/2020, kurioje buvo išnagrinėtas ieškovų UAB „Ekspozicijų sistemos“, UAB „TransRental“ ir UAB „Absolut-Trans“ apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Ekspozicijų sistemos“, UAB „TransRental“, Conica AG, UAB „Absolut-Trans“ ieškinį atsakovui K. N. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo BUAB ,,EURODEBT“.

27. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).

28. Nagrinėjamu atveju atsakovas K. N. pateikė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1797-258/2020, tačiau nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis minėta nutartis turėtų būtų prijungta prie bylos ir kokias aplinkybes atsakovas ja siekia įrodinėti, nagrinėjant šioje byloje kilusį šalių ginčą apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako šį įrodymą prijungti prie bylos. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad esant būtinybei teismas turi galimybę pats naudoti duomenis iš viešų registrų, informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino

29. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinį, kuriuo buvo prašoma taikyti BUAB ,,EURODEBT“ akcininkams ir vadovui civilinę atsakomybę bei priteisti žalos atlyginimą, atmetė, konstatavęs, kad ieškinys pateiktas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.

30. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė BUAB „EURODEBT LT“ bankroto byloje buvo ir yra dalyvaujantis byloje asmuo, ji turėjo ir privalėjo susipažinti su bankroto byloje esančia medžiaga, t. y. kad bankrotas keliamas ne įmonės valdymo organų iniciatyva, kad tokiu atveju reikia elgtis rūpestingai ir savalaikiai ginti tariamai pažeistas teises dėl minėtos bendrovės valdymo organų ar kitų asmenų tariamai padarytos žalos ieškovės atžvilgiu. Teismas nustatė, kad ieškovei apie jai padarytą žalą turėjo ir galėjo būti žinoma ne vėliau kaip iki 2017 m. vasario 8 d. (patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas). Kadangi ieškovė ieškinį teismui pateikė 2020 m. kovo 25 d., teismas sprendė, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo reikšti.

31. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, ir, neteisingai nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, dėl ko ieškinį atmetė. Pažymėjo, jog ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo teismo nutarties BUAB „EURODEBT LT” bankrotą pripažinti tyčiniu įsiteisėjimo dienos, kadangi ieškovė galėjo suprasti, kad atsakovas pažeidė jos teises, sukeldamas jos skolininkės tyčinį bankrotą, tik išsprendus klausimą dėl tyčinio bankroto.

32. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas yra grindžiamas išimtinai tik netinkamu materialinių teisės normų, susijusių su ieškinio senaties termino pradžios nustatymu, aiškinimu ir taikymu bei netinkamu įrodymų vertinimu, sąlygojusiu neteisingą ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą. Neperžengdama apeliacinio skundo ribų, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą tikrina ieškinio senaties termino taikymo aspektu, t. y. ar pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, yra pagrįsta ir teisėta.

33. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o asmens galimybių apginti savo teises teismine tvarka ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Taigi tokiu atveju ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

34. Šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, antra, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų.

35. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškinio reikalavimams dėl žalos atlyginimo iš bankrutavusios įmonės akcininkų ir vadovo pareikšti taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu terminu, nuo kurio skaičiuotinas ieškinio senaties pradžios momentas, todėl teisėjų kolegija dėl to toliau pasisako.

36. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 24 d. nutartimi UAB ,,EURODEBT“ iškėlė bankroto bylą (dabartinis civilinės bylos Nr. B2-1202-232/2020); nutartis įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 4 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartimi buvo patvirtintas UAB „NIMETUS“ 4 926,20 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. 2017 m. birželio 7 d. nutartimi BUAB ,,EURODEBT“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartimi BUAB ,,EURODEBT“ bankrotas pripažintas tyčiniu; nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 26 d. BUAB ,,EURODEBT“ bankroto byloje bankroto administratorius 2020 m. kovo 6 d. pateikė prašymą spręsti klausimą dėl BUAB ,,EURODEBT“ pabaigos, nurodydamas, kad kreditorių reikalavimai nepatenkinti, įmonė turto nei piniginių lėšų neturi. Nutartis dėl BUAB ,,EURODEBT“ pabaigos šiuo metu dar nėra priimta.

37. Sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų ieškovės šioje byloje pareikštam reikalavimui taikymo, atsižvelgtina į teisinio santykio, iš kurio kilo nagrinėjamas ginčas, specifiką. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžios momentui įvertinti svarbi aplinkybė, jog ieškinys šiuo atveju pareikštas vienos iš bankrutavusios UAB ,,EURODEBT“ kreditorių. Ieškovė prašo solidariai priteisti iš atsakovų turtinę žalą, kurios dydis yra lygus BUAB ,,EURODEBT“ bankroto byloje patvirtintam ir nepadengtam ieškovės kreditorinio reikalavimo dydžiui.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, kuomet tiesioginį ieškinį įmonės valdymo organams dėl žalos atlyginimo reiškia bankrutavusios įmonės kreditorė, nurodė, kad ieškinį pareiškusiam ieškovui objektyviai apie bendrovės ir jos kreditorių teisių pažeidimą, t. y. tyčinius bendrovės buvusio vadovo ir akcininko veiksmus, nukreiptus prieš tinkamą bendrovės valdymą, galėjo tapti žinoma ir suprantama būtent nuo atitinkamo procesinio sprendimo bankroto byloje priėmimo, t. y. ieškovė (įmonės kreditorė) galėjo suprasti, kad atsakovas (įmonės vadovas) pažeidė jos teises, sukeldamas jos skolininkės (bankrutavusios įmonės) tyčinį bankrotą, tik išsprendus klausimą dėl tyčinio bankroto. Tokiu atveju kreditorei ieškinio senaties termino pradžia, atsižvelgiant į aplinkybę, kad kreditorė, kitaip nei bankroto administratorius, paprastai turi mažiau informacijos apie bankrutuojančią įmonę, jos sudarytus sandorius, įmonės veiksmus ją valdant, tokio pobūdžio ginčuose skaičiuotina nuo momento, kuomet įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuojami tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, nulėmę jos bankrotą. Taigi minėtoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai kreditorė kreipiasi dėl žalos atlyginimo iš bankrutavusios įmonės valdymo organo, ieškinio senatis negali būti skaičiuojama anksčiau, nei nuo teismo nutarties pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo momento.

39. Pažymėtina, kad minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat nurodė, kad ieškovės ieškinys CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu galėjo būti patenkintas tik tuomet, kai būtų buvę aiškūs ne tik subjektas ir jo neteisėti veiksmai, nulėmę žalą (įmonės privedimas prie bankroto tyčia), bet ir žalos (t. y. įmonės bankroto byloje ieškovės neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) dydis, nes atsakovo atsakomybė yra subsidiari. Kasacinis teismas nurodė, kad minėtoje byloje ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo tada, kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos bei jos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro ir ieškovei tapo aiški iš skolininkės neišieškota dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įmonės skolos suma.

40. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartis dėl BUAB ,,EURODEBT“ bankroto pripažinimo tyčiniu įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 26 d. Ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismui pateikė 2020 m. kovo 25 d. Nors nagrinėjamu atveju dar nėra priimtos nutarties dėl BUAB ,,EURODEBT“ pabaigos, tačiau iš bankroto administratoriaus 2020 m. kovo 6 d. prašymo dėl įmonės pabaigos matyti, kad ieškovės, kuri yra BUAB ,,EURODEBT“ kreditorė, reikalavimas nepatenkintas, o įmonė turto neturi. Kartu pažymėtina, kad ieškovės konkretus nepatenkinto reikalavimo dydis iš esmės yra aktualus sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų (būtent žalos dydžio), o aplinkybės, kad ieškovė kreipėsi į teismą nesant priimtos ir įsiteisėjusios nutarties dėl bankrutavusios UAB ,,EURODEBT“ pabaigos, taip pat nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamu klausimu – ieškinio senaties reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti pradžios momento nustatymu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bet kuriuo atveju ieškinio senaties terminas gali būti pradedamas skaičiuoti ne anksčiau, nei įsiteisėjo nutartis pripažinti BUAB ,,EURODEBT“ bankrotą tyčiniu, t. y. ne anksčiau nei 2018 m. rugsėjo 26 d. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pirmosios instancijos teismui pateiktas 2020 m. kovo 25 d., darytina išvada, kad ieškovė nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

41. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio pradžios momentą susiejo su ieškovės žinojimu apie bankroto bylos iškėlimą UAB ,,EURODEBT“, jos dalyvavimą bankroto byloje, galėjimą susipažinti su bylos medžiaga, sužinojimą, kad bankrotas keliamas ne įmonės valdymo organų iniciatyva. Teismas sprendė, kad jau tuo metu, ne vėliau kaip iki ieškovės kreditorinio reikalavimo patvirtinimo 2017 m. vasario 8 d., ieškovei buvo žinoma apie jos galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuo šio pirmosios instancijos teismo nurodyto momento ieškovė galėjo numanyti apie galimai būsimą jos teisių pažeidimą, t. y. kad jos kreditorinis reikalavimas bankroto byloje nebus patenkintas, tačiau toks suvokimas apie tai, kad nepasikeitus situacijai, t. y. bankroto proceso metu nesugeneravus papildomų pajamų ir dėl bankroto proceso pasibaigus juridiniam asmeniui, jos kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas, nesudaro pagrindo nuo šio momento skaičiuoti ieškinio senatį, kadangi ieškovė dar nebuvo įgijusi teisės reikalauti žalos atlyginimo iš bankrutavusio juridinio asmens buvusių valdymo organų.

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas tokį prašymą pateikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį, ex officio turėjo pareigą patikrinti tai, ar ieškinio senaties terminas praleistas, nepriklausomai nuo to, ar ieškovė atskirto į atsakovų prašymą dėl senaties taikymo ar ne, ar prašė šį terminą atnaujinti, ar teikė įrodymus, paneigiančius atsakovų poziciją dėl senaties taikymo. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties taikymo pradžios momentas susijęs su objektyviu faktu – nutarties dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu įsiteisėjimu, kurio nustatymui ieškovės argumentai esminės reikšmės neturi. Tai, kad ieškovė, manydama, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas, neįrodinėjo su tuo susijusių aplinkybių, nesudaro pagrindo kitaip vertinti faktinės situacijos ir ieškovės elgesį vertinti kaip pripažinimą, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas.

43. Taip pat nepagrįsti ir atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad ieškovė, apeliaciniame skunde dėstydama argumentus dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumo, apeliaciniame procese kelia naujus reikalavimus.

44. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai).

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas, kurio patenkinimo atveju būtų sukeliamos (atsirastų) materialiosios teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Tuo tarpu reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių.

46. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, pareikšdama atsakovams materialų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Atsakovai, kaip vienu iš savo atsikirtimų pagrindu, atsiliepimuose į ieškinį prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas sprendęs, kad trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškovės ieškinį šiuo pagrindu atmetė. Ieškovė, pasinaudodama jai įstatymo numatyta teise skųsti sprendimą, apeliaciniame skunde tik pateikia savo nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvus, tačiau jokių naujų materialaus pobūdžio reikalavimų, kurie nebūtų pareikšti ieškinyje, ieškovė apeliaciniame skunde nereiškia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog ieškovė apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, nereiškia naujų reikalavimų kėlimo CPK 312 straipsnio prasme.

Dėl procesinės bylos baigties

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pritaria, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą, kuomet reikalavimą dėl žalos atlyginimo bankrutavusios įmonės valdymo organams reiškia kreditorius, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškinį atmetė nenagrinėdamas ginčo iš esmės, t. y. nepasisakydamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų.

48. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Apeliacinio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

49. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016, 28 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netyrė bei nevertino aplinkybių, susijusių su pareikštu materialinio pobūdžio reikalavimu, nenustatinėjo atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą iš esmės, nepagrįstai prisiimtų pirmosios instancijos teismo funkciją ir taip paneigtų šalių teisę į apeliacinį procesą.

50. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, padarė klaidingą išvadą dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

51. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai taikęs ieškinio senatį ieškovės pareiktam reikalavimui, dėl jo esmės nepasisakė, yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies - pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018). Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.