Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Loretos Miltenytės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. sausio 29 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-424-1174/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui V. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Nors apeliacinį skundą ieškovė pateikė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, Panevėžio apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pranešė šalims apie ketinimą dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengti apeliacinio skundo ribas ir svarstyti: ar šalių sudarytoje sutartyje įtvirtintas sutarties administravimo mokestis atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatytus reikalavimus ir ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi teisę į dalį tarp šalių sudarytoje sutartyje nustatyto sutarties administravimo mokesčio.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

19. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus galėjo ir turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes priteistinas sumas skaičiavo taikydama VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį. Ieškovė privalėjo suprasti, kad pirmosios instancijos teismas patikrins, ar yra šios išimties taikymo pagrindas. Įrodymų pateikimo poreikis yra akivaizdus iš VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies dispozicijos, pagal kurią kreditorė turi investuoti tam tikrą sumą į kiekvieną per tarpusavio platformą sudaromą kreditą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad prašo priimti sprendimą už akių, tad kartu su ieškiniu galėjo ir turėjo pateikti visus tokiam sprendimui priimti reikalingus įrodymus. Priimdama apeliantės pateiktus duomenis, teisėjų kolegija turėtų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą naujais aspektais, kurie nebuvo tiriami ir vertinami pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą. Kita vertus, tokie įrodymai lemtų naujų aplinkybių nagrinėjimą, o tai taip pat neatitiktų CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatų.

20. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, į tai, kad apeliantė yra verslo subjektas, profesionaliai veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir vartojimo kredito davėja, byloje buvo atstovaujama profesionalaus teisininko (kartu su ieškiniu pateikta sutartis dėl teisinių paslaugų), dėl to jai turi būti žinoma, kokios aplinkybės tokio pobūdžio bylose turi būti įrodinėjamos, taip pat žinoma procesinė pareiga proceso metu įrodymus teikti laiku, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinės instancijos teisme priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

21. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovas V. S. 2024 m. gegužės 29 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 96588192, pagal kurią ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 1 661,13 Eur paskolą (1 500 Eur paskolos suma ir 161,13 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 36 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 161,13 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, o 1 500 Eur paskolos sumą / likutį ieškovė tiesiogiai pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal šalių sudarytą paskolos (vartojimo kredito) sutartį, ieškovė 2024 m. lapkričio 28 d. atsakovui įteikė raginimą sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjimą, kad paskolos (vartojimo kredito) sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta, jei įsiskolinimas nebus sumokėtas per 14 dienų, tačiau atsakovas į nurodytą įspėjimą nereagavo ir įsiskolinimo nei per nurodytą terminą, nei iki šiol nepadengė. Paskolos (vartojimo kredito) sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2024 m. gruodžio 13 d. atskiru pranešimu.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

22. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad, paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytą išimtį.

23. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis) ir yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnio 1 dalis).

24. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Paskolos (vartojimo kredito) sutarties sudarymo metu (2024 m. gegužės 29 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 proc.), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis). Tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų vartojimo kredito dalį (ne mažesnę kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos) finansuoti savo lėšomis. Kitaip tariant, tarpusavio skolinimo platformos operatorius tokiu atveju veiktų ne tik kaip tam tikras tarpininkas tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir pats įgytų kreditoriaus statusą, kuris lemtų ir galimybes taikyti kitokią atlygio skaičiavimo tvarką.

25. Remiantis Lietuvos banko nuomone, pateikta Vartojimo kredito teikimo gairėse, patvirtintose Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 (toliau – Gairės), tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Tai reiškia, kad išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui: tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos (Gairių 44.6 punktas).

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė šiuo atveju pirmosios instancijos teisme neįrodė, jog turėjo teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi. Ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad investuoja ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Vien Lietuvos banko duomenimis pagrįstas faktas, kad ieškovė yra įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, savaime nepatvirtina, kad ieškovė faktiškai suteikė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui (įskaitant atsakovą) ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Ieškovės teiginiai apie savo investuotą sumą taip pat nepatvirtina realaus įstatymo reikalavimus atitinkančio investavimo fakto į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą (CPK 178 straipsnis). Nurodytos aplinkybės pripažįstamos pagrindu ieškovės apeliacinio skundo argumentui dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintos išimties taikymo atmesti.

27. Kaip minėta šio sprendimo 24 punkte, įstatymas draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi. Nagrinėjamu atveju savo atlygį ieškovė suskaidė į dvi dalis: 161,13 Eur sutarties sudarymo mokestį, kurį nurodė taikanti už sutarties sudarymo metu teikiamas paslaugas, ir 291,50 Eur sutarties administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 452,63 Eur (161,13 Eur + 291,50 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 35,60 proc. (161,13 × 100 ÷ 452,63). Taigi, ieškovės atlygio dalis, sietina su sutarties sudarymo momentu, viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, tai lemia tokio mokesčio neteisėtumą.

28. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde ieškovė aiškiai nurodė sutarties sudarymo mokestį įsiskaičiusi būtent sutarties sudarymo metu. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos).

29. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog sutarties sudarymo mokesčio nustatymas prieštarauja įstatymui, todėl pripažintinos negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos (vartojimo kredito) sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalis), dėl ko ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovo šio mokesčio priteisimo ir turi grąžinti atsakovui neteisėtai įsiskaitytas sumas dengiant šį mokestį iš atsakovo pervestų įmokų.

Dėl sutarties administravimo mokesčio

30. Ieškovė prašė priteisti 257,32 Eur administravimo mokestį, apskaičiuotą iki sutarties termino pabaigos 2027 m. gegužės 15 d. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė gali reikalauti priteisti iš atsakovo tik sutarties administravimo mokesčio dalį, apskaičiuotą nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo 2024 m. gruodžio 13 d., t. y. 51,42 Eur. Teisėjų kolegija, išeidama už apeliacinio skundo ribų, toliau pasisakys dėl šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinto sutarties administravimo mokesčio atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatytiems reikalavimams.

31. Kaip jau konstatuota šiame sprendime, šioje byloje VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis nėra aktuali ir ieškovė privalėjo laikytis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų. Pastaroji įstatymo norma nustatė tarpusavio skolinimo platformos operatoriui pareigą ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio skaičiuoti proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Ši teisės norma buvo (ir yra) imperatyvaus pobūdžio, todėl, nustatydama pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį reguliuojamą ne mažesnę kaip 75 proc. atlygio dalį, teisėjų kolegijos manymu, ieškovė neturėjo diskrecijos teisės nustatyti kitokios atlygio skaičiavimo bazės nei faktinės vartojimo kredito gavėjo paskolos davėjui grąžintos įmokos.

32. Minėta, jog, be sutarties sudarymo mokesčio, kurį ieškovė gavo sutarties sudarymo metu, ieškovės atlygį sudarė ir 291,50 Eur administravimo mokestis, mokamas už vartojimo kredito administravimą, išskaidytas per visą paskolos (vartojimo kredito) sutarties terminą (iš viso 36 įmokos). Ši ieškovės atlygio dalis sudaro 64,40 proc. (291,50 × 100 ÷ 452,63) nuo viso pagal sutartį gautino atlygio.

33. Specialiosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,93 proc. ir yra mokamas kas mėnesį. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ yra nurodoma: „Administravimo mokestis – 0,93 proc. (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį).“ Iš ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų paaiškinimų matyti, kad administravimo mokestis skaičiuotas nuo pirmos atsakovo nepadengtos įmokos (2024 m. birželio 15 d.) iki paskolos (vartojimo kredito) sutarties grafiko pabaigos (2027 m. gegužės 15 d.) pagal formulę: paskolos likutis (pagal paskolos grąžinimo grafiką tinkamu paskolos (vartojimo kredito) sutarties vykdymo atveju) × 0,93 ÷ 100.

34. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, kad pagal šalių sudarytą paskolos (vartojimo kredito) sutartį sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Kitaip tariant, buvo pasirinkta įstatymui prieštaraujanti sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo bazė. Toks sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo modelis yra nenaudingas kredito gavėjui (vartotojui), nes kredito gavėjas pradinėje kredito sutarties vykdymo stadijoje privalo mokėti didesnį sutarties administravimo mokestį nei turėtų mokėti tuo atveju, jei sutarties administravimo mokestis būtų skaičiuojamas proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.

35. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento įstatymui prieštaraujančias ir nesąžiningas paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Siekiant užtikrinti vartotojų teisių apsaugą, egzistuoja pagrindas toliau plėtoti teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-637-1092/2025, Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-522-889/2025, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2339-871/2025, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2578-871/2025, Kauno apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1196-1060/2025), pripažįstant paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio negaliojančiomis.

Dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių permokų ir delspinigių

36. Ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra gavusi 8,94 Eur sutarties sudarymo mokesčio įmokų (161,13 Eur – 152,19 Eur) ir 34,18 Eur sutarties administravimo mokesčio įmokų (493,55 Eur – 474,17 Eur), t. y. iš viso 43,12 Eur sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių įmokų (8,94 Eur + 34,18 Eur), kurios turi būti grąžintos atsakovui.

37. Pagal bendrųjų sąlygų 4.7 papunktį, iš paskolos gavėjo nuskaitomos sumos paskirstomos Specialiosiose sąlygose ir paskolos grąžinimo grafike nurodyta tvarka; tais atvejais, jeigu buvo perduotas įsipareigojimų išieškojimas priverstine tvarka – pirma eile yra kompensuojamos visos organizatoriaus išlaidos, susijusios su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, išieškojimu ir pan.; tik padengus šias išlaidas, pradedamos dengti netesybos ir įsiskolinimas pagal aukščiau šiame punkte nustatytą tvarką.

38. Nagrinėjamu atveju atsakovo įmokėtu ir jam grąžintinu 8,94 Eur sutarties sudarymo mokesčiu ir 34,18 Eur administravimo mokesčiu, vadovaujantis bendrųjų sąlygų 4.7 punkte pateikta įmokų paskirstymo tvarka, yra iš dalies padengiama iš atsakovo ieškovei priteista 120,21 Eur paskolos palūkanų suma, todėl likusi iš atsakovo priteistina paskolos palūkanų suma yra 77,09 Eur (120,21 Eur – 43,12 Eur).

39. Taip pat perskaičiuotina ieškovei priklausanti delspinigių suma, nes ieškovė nepagrįstai skaičiavo delspinigius nuo negrąžintų sutarties sudarymo mokesčio ir sutarties administravimo mokesčio. Delspinigiai, pagal ieškovės su ieškiniu pateiktą delspinigių skaičiavimo pažymą už 119 dienų nuo 2024 m. rugpjūčio 15 d. netaikytini, nes atsakovas 2024 m. rugpjūčio 15 d. nesumokėjo ieškovei 42,82 Eur (26,24 Eur + 16,58 Eur), bet turėjo 43,12 Eur (34,18 Eur + 8,94 Eur) sutarties sudarymo mokesčio ir sutarties administravimo mokesčio permokos (po ko permokos likutis – 0,30 Eur); už 88 dienas nuo 2024 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. gruodžio 12 d. priskaičiuotina 2,32 Eur delspinigių (52,76 Eur x 0,05 proc. x 88 d.), nes atsakovo įmoka 2024 m. rugsėjo 15 d. sudarė 53,06 Eur (26,97 Eur + 26,09 Eur), bet tuo metu atsakovas dar turėjo 0,30 Eur sutarties administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio permokos, todėl tai dienai jo įmokos dydis buvo 52,76 Eur; už 58 dienas nuo 2024 m. spalio 15 d. iki 2024 m. gruodžio 12 d. priskaičiuotina 1,55 Eur delspinigių (53,31 Eur (27,71 Eur + 25,60 Eur) x 0,05 proc. x 58 d.); už 27 dienas nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. gruodžio 12 d. priskaičiuotina 0,72 Eur delspinigių (53,57 Eur (28,48 Eur + 25,09 Eur) x 0,05 proc. x 27 d.). Iš viso delspinigiai negalėjo viršyti 4,59 Eur (2,32 Eur + 1,55 Eur + 0,72 Eur).

40. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovės naudai iš viso priteistina 1 535,33 Eur (1 449,61 Eur + 77,09 Eur + 4,04 Eur + 4,59 Eur).

41. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 22 proc. nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas), skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2024 m. gruodžio 19 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2027 m. gegužės 15 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 404,05 Eur sumos, nepagrįstai prie bendros iš atsakovo priteistinos sumos (tiek priteisdamas procesines palūkanas, tiek paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas) pridėjo 404,05 Eur sumą.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus konstatuoja, kad yra pagrindas apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių pakeisti – pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio, panaikinti sprendimo už akių dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas 51,42 Eur sutarties administravimo mokestis, ir šį klausimą išsprendus iš esmės, reikalavimą atmesti visa apimtimi; sumažinant sprendimu už akių iš atsakovo ieškovei priteistą delspinigių sumą nuo 8,94 Eur iki 4,59 Eur, paskolos palūkanas nuo 120,21 Eur iki 77,09 Eur, skolos sumą, už kurią skaičiuojamos priteistos procesinės palūkanos, nuo 2 038,27 Eur iki 1 535,33 Eur, bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 457,57 Eur iki 344,70 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

43. Kadangi apeliacinės instancijos teismas (ex officio) panaikina šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygą dėl sutarties administravimo mokesčio, nagrinėjamoje byloje priimamas teismo sprendimas (CPK 326 straipsnio 2 dalis).

44. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

46. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Bendra ieškinio reikalavimų suma, kurią nurodė ieškovė pirmosios instancijos teisme, sudarė 2 396,36 Eur. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovo priteista 1 535,33 Eur, vadinasi, ieškinys tenkintas 64,07 proc. (1 535,33 Eur x 100 / 2 396,36 Eur).

47. Nagrinėjamu atveju ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 538 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas: 54 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 484 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteistina 344,70 Eur (538 Eur x 64,07 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

48. Ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria sutarties sudarymo mokestis pripažintas negaliojančiu ir netenkintas ieškinio reikalavimas dėl 152,19 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo. Apeliacinės instancijos teisme netenkinus apeliacinio skundo reikalavimo, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. sausio 29 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024 m. gegužės 29 d. paskolos sutarties Nr. 96588192 sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. sausio 29 d. sprendimą už akių dalį, kuria ieškovei UAB „Finansų bitė“ iš atsakovo V. S. priteistas 51,42 Eur sutarties administravimo mokesčio, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinio reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo atmesti.

Sumažinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. sausio 29 d. sprendimu už akių iš atsakovo V. S. priteistą delspinigių sumą nuo 8,94 Eur iki 4,59 Eur, paskolos palūkanas nuo 120,21 Eur iki 77,09 Eur, skolos sumą, už kurią skaičiuojamos priteistos procesinės palūkanos, nuo 2 038,27 Eur iki 1 535,33 Eur; bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 457,57 Eur iki 344,70 Eur.

Kitą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. sausio 29 d. sprendimą už akių dalį palikti nepakeistą.

Šis Panevėžio apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.