Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui S. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

7. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Nors apeliacinį skundą ieškovė pateikė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. birželio 5 d. nutartimi pranešė šalims apie ketinimą dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengti apeliacinio skundo ribas ir svarstyti: ar šalių sudarytoje sutartyje įtvirtintas sutarties administravimo mokestis atitinka Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalyje nustatytus reikalavimus ir ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi teisę į dalį tarp šalių sudarytoje sutartyje nustatyto sutarties administravimo mokesčio; ar teismas, pripažindamas negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2023 m. lapkričio 17 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio, tinkamai įvertino aplinkybes, kad ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengusi šio sutarties sudarymo mokesčio dalį; ar teismas tinkamai apskaičiavo bendrą iš atsakovo ieškovei priteistiną sumą.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

9. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovas S. V. 2023 m. lapkričio 17 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

10. Pagal paskolos sutartį, ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 550 Eur paskolą (500,77 Eur paskolos suma ir 49,22 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 42 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt (toliau – portalas). Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 49,22 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, o 500,77 Eur paskolos sumą / likutį ieškovė tiesiogiai pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą.

11. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal šalių sudarytą paskolos sutartį, ieškovė 2024 m. spalio 3 d. atsakovui įteikė raginimą sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjimą, kad paskolos sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta, jei įsiskolinimas nebus sumokėtas per 14 dienų, tačiau atsakovas į nurodytą įspėjimą nereagavo ir įsiskolinimo nei per nurodytą terminą, nei iki šiol nepadengė. Sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2024 m. spalio 18 d.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – UAB „(duomenys neskelbtini)“ informaciją ir pažymą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ investicijas, prašo juos priimti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priėmė sprendimą už akių apie tai nepranešęs bylos šalims, dėl to ieškovės naujai teikiami įrodymai buvo laiku nepateikti esant objektyvioms aplinkybėms. Akcentuoja, kad bendrovės kaip skolintojos investuota suma į su atsakovu sudarytą paskolos sutartį buvo 70 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 63,89 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai, ir tai sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 6,11 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Bendrovė investavo į visas paskolas.

13. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

14. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog ieškovė paminėtus įrodymus galėjo ir turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes priteistinas sumas skaičiavo, taikydama VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį. Vadinasi, privalėjo suprasti, kad pirmosios instancijos teismas patikrins, ar yra šios išimties taikymo pagrindas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad prašo priimti sprendimą už akių, tad kartu su ieškiniu galėjo ir turėjo pateikti visus tokiam sprendimui priimti reikalingus įrodymus. Įrodymų pateikimo poreikis yra akivaizdus iš VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies dispozicijos, pagal kurią kreditorė turi investuoti tam tikrą sumą į kiekvieną per tarpusavio platformą sudaromą kreditą.

15. Priimdamas apeliantės pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą naujais aspektais, kurie nebuvo tiriami ir vertinami pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą. Kita vertus, tokie įrodymai lemtų naujų aplinkybių nagrinėjimą, o tai taip pat neatitiktų CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatų.

16. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, į tai, kad ieškovė yra verslo subjektas, profesionaliai veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir vartojimo kredito davėja, byloje buvo atstovaujama profesionalaus teisininko (kartu su ieškiniu pateikta sutartis dėl teisinių paslaugų), dėl to jai turi būti žinoma, kokios aplinkybės tokio pobūdžio bylose turi būti įrodinėjamos, taip pat žinoma procesinė pareiga proceso metu įrodymus teikti laiku, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinės instancijos teisme priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

17. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

18. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis) ir yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnio 1 dalis).

19. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2023 m. lapkričio 17 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 proc.), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis). Tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų vartojimo kredito dalį (ne mažesnę kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos) finansuoti savo lėšomis. Kitaip tariant, tarpusavio skolinimo platformos operatorius tokiu atveju veiktų ne tik kaip tam tikras tarpininkas tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir pats įgytų kreditoriaus statusą, kuris lemtų ir galimybes taikyti kitokią atlygio skaičiavimo tvarką.

20. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad, paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytą išimtį.

21. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų, nepaisant to, jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos.

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme neįrodė, jog turėjo teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi. Siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, ieškovė turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė. Vien Lietuvos banko duomenimis pagrįstas faktas, kad ieškovė yra įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, savaime nepatvirtina, kad ieškovė faktiškai suteikė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui (įskaitant atsakovą) ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos.

23. Remiantis Lietuvos banko nuomone, pateikta Vartojimo kredito teikimo gairėse, patvirtintose Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 (toliau – Gairės), tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Tai reiškia, kad išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui: tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Gairių 44.6 punktas).

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės teiginiai apie savo investuotą sumą nepatvirtina realaus įstatymo reikalavimus atitinkančio investavimo fakto į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą (CPK 178 straipsnis). Juo labiau, kad pati ieškovė apeliaciniame skunde aiškiai nurodė, jog ji veikia kaip tarpininkė tarp platformoje užsiregistravusių skolintojų (investuotojų) ir paskolų gavėjų, o atsakovei tiek suteiktą paskolos sumą, tiek sutarties sudarymo mokestį sudaro būtent platformoje užsiregistravusių investuotojų lėšos. Nurodytos aplinkybės pripažįstamos pagrindu ieškovės argumentui dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintos išimties taikymo atmesti.

25. Kaip minėta šio sprendimo 19 punkte, įstatymas draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi. Nagrinėjamu atveju savo atlygį ieškovė suskaidė į dvi dalis: 49,22 Eur sutarties sudarymo mokestį, kurį nurodė taikanti už sutarties sudarymo metu teikiamas paslaugas, ir 95,86 Eur sutarties administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 145,08 Eur (49,22 Eur + 95,86 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 33,93 proc. (49,22 Eur / 145,08 Eur × 100 proc.). Taigi, ieškovės atlygio dalis, sietina su sutarties sudarymo momentu, viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, tai lemia tokio mokesčio neteisėtumą.

26. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde ieškovė aiškiai nurodė sutarties sudarymo mokestį įsiskaičiusi būtent sutarties sudarymo metu. Akcentuotina ir tai, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos).

27. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors ieškovė akcentuoja, kad atsakovas sutarties sudarymo mokestį turi mokėti periodinėmis įmokomis viso sutarties galiojimo laikotarpiu, ji aiškiai nurodė, jog pats mokestis nėra susijęs su besitęsiančiu sutarties administravimu, kad tai tik atidėtas jau sutarties sudarymo metu atsiradusių išlaidų kompensavimas. Kitaip tariant, ieškovė pati sukūrė veiklos modelį, pagal kurį atsakovui skaičiuojamas neteisėtas sutarties sudarymo mokestis, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovui šį mokestį padengti atidėtais mokėjimas. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad, konstatavus, jog sutarties sudarymo mokesčio nustatymas prieštarauja įstatymui, darytina išvada, jog ieškovė pati turi grąžinti neteisėtai įsiskaitytą sumą, o jos reikalauti iš atsakovo neturi teisės.

28. Nurodytos aplinkybės patvirtina pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat atmesti apeliacinio skundo reikalavimus dėl šio mokesčio priteisimo. Be to, ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengusi šio neteisėto mokesčio dalį – 7,02 Eur (49,22 Eur – 42,20 Eur), kuri turi būti grąžinta atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).

Dėl sutarties administravimo mokesčio

29. Ieškovė prašė priteisti 76,19 Eur administravimo mokestį, apskaičiuotą iki sutarties termino pabaigos 2027 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė gali reikalauti priteisti iš atsakovo tik sutarties administravimo mokesčio dalį, apskaičiuotą nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo, t. y. 20,82 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, išeidamas už apeliacinio skundo ribų, toliau pasisakys dėl šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinto sutarties administravimo mokesčio atitikties Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalyje nustatytiems reikalavimams.

30. Kaip jau konstatuota šiame sprendime, šioje byloje VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis nėra aktuali ir ieškovė privalėjo laikytis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų. Ši įstatymo norma dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio tiesiogiai proporcingai susiejo su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma.

31. Taigi, byloje taikytina VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis nustatė tarpusavio skolinimo platformos operatoriui pareigą ne mažiau kaip 75 procentus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio skaičiuoti proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Ši teisės norma buvo (ir yra) imperatyvaus pobūdžio, todėl, nustatydama pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį reguliuojamą ne mažesnę kaip 75 proc. atlygio dalį, teismo manymu, ieškovė neturėjo diskrecijos teisės nustatyti kitokios atlygio skaičiavimo bazės nei faktinės vartojimo kredito gavėjo paskolos davėjui grąžintos įmokos.

32. Minėta, jog, be sutarties sudarymo mokesčio, kurį ieškovė gavo sutarties sudarymo metu, ieškovės atlygį sudarė ir 95,86 Eur administravimo mokestis, mokamas už vartojimo kredito administravimą, išskaidytas per visą Sutarties terminą (iš viso 42 įmokos). Ši ieškovės atlygio dalis viršijo 60 procentų (95,86 Eur x 100 / 145,08 Eur = 66,07 proc.) nuo viso pagal sutartį gautino atlygio. Pažymėtina, kad nei portalo naudojimosi sutartyje, nei vartojimo kredito sutartyje nėra detalizuojama administravimo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,8 proc. ir yra mokamas kas mėnesį. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ yra nurodoma: „Administravimo mokestis – 0,8 proc. (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį).“

33. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, kad pagal šalių sudarytą sutartį sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Kitaip tariant, buvo pasirinkta įstatymui prieštaraujanti sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo bazė. Toks sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo modelis yra nenaudingas kredito gavėjui (vartotojui), nes kredito gavėjas pradinėje kredito sutarties vykdymo stadijoje privalo mokėti didesnį sutarties administravimo mokestį nei turėtų mokėti tuo atveju, jei sutarties administravimo mokestis būtų skaičiuojamas proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šią aplinkybę patvirtina ir bylos duomenys, kurių neginčija ir pati ieškovė, iš kurių matyti, jog atsakovas sumokėjo per daug sutarties administravimo mokesčio (ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka tik su sutarties administravimo mokesčio permokos dydžiu, bet ne su pačia permoka) (Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-637-1092/2025).

34. Nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento įstatymui prieštaraujančias ir nesąžiningas paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Be to, ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra gavusi 19,67 Eur (95,86 Eur – 76,19 Eur) (šio mokesčio įmokų, kurios turi būti grąžintos atsakovui (šia suma mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas). Nurodyta aplinkybė kartu pripažintina pagrindu skundžiamo sprendimo už akių dalį dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo pakeisti, pripažįstant negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2023 m. lapkričio 17 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas).

35. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog, siekiant užtikrinti vartotojų teisių apsaugą, egzistuoja pagrindas toliau plėtoti teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-637-1092/2025), pripažįstant paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio negaliojančiomis.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Konstatavus, kad ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengusi neteisėto sutarties sudarymo mokesčio dalį – 7,02 Eur, kuri turi būti grąžinta atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas), taip pat neturi teisės į neteisėtą sutarties administravimo mokestį, perskaičiuotina ieškovei priklausanti delspinigių suma, nes ieškovė pagrįstai skaičiavo delspinigius nuo negrąžintos sutarties sudarymo mokesčio dalies, bet nepagrįstai skaičiavo juos nuo nesumokėtos sutarties administravimo mokesčio sumos. Be to, turi būti įvertinta ir tai, kad ieškovė delspinigius skaičiavo ir nuo tos įsiskolinimo sumos, kuri susidarė dėl ieškovės neteisėtai gautos (panaudotos) 19,67 Eur sutarties administravimo ir 7,02 Eur sutarties sudarymo mokesčio permokos.

37. Delspinigiai (pagal ieškovės pateiktą delspinigių skaičiavimo lentelę) už 149 d. nuo 2024 m. gegužės 21 d. netaikytini, nes atsakovas 2024 m. gegužės 21 d. nesumokėjo ieškovei 19,89 Eur, bet turėjo 26,69 Eur (19,67 Eur + 7,02 Eur) sutarties sudarymo mokesčio ir sutarties administravimo mokesčio permoką; už 118 d. nuo 2024 m. birželio 21 d. delspinigiai taip pat netaikytini, nes atsakovas 2024 m. birželio 21 d. nesumokėjo 15,25 Eur (19,89 Eur – 3,57 Eur sutarties administravimo mokestis – 1,17 Eur sutarties sudarymo mokestis), tačiau tuo metu dar turėjo 6,8 Eur (26,69 Eur – 19,89 Eur) sutarties administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio permoką; už 88 d. nuo 2024 m. liepos 21 d. – 0,30 Eur delspinigių (15,21 Eur – 8,41 Eur) x 0,05 proc. x 88 d.), nes atsakovas 2024 m. liepos 21 d. turėjo sumokėti 15,21 Eur (19,89 Eur – 3,51 Eur sutarties administravimo mokestis – 1,17 sutarties sudarymo mokestis), bet tuo metu dar turėjo 8,41 Eur (26,69 Eur – 19,89 Eur – 15,21 Eur) sutarties administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio permoką; už 57 d. nuo 2024 m. rugpjūčio 21 d. – 0,44 Eur (19,89 Eur – 3,44 Eur sutarties administravimo mokestis – 1,17 sutarties sudarymo mokestis) x 0,05 proc. x 57 d.); už 26 dienas nuo 2024 m. rugsėjo 21 d. – 0,20 Eur (19,89 Eur – 3,37 Eur sutarties sudarymo mokestis – 1,17 sutarties sudarymo mokestis) x 0,05 proc. x 26 d.), iš viso delspinigiai negalėjo viršyti 0,94 Eur (0,30 Eur + 0,44 Eur + 0,20 Eur).

38. Atsakovo įmokėtu ir jam grąžintinu 26,69 Eur sutarties administravimo mokesčiu ir sutarties sudarymo mokesčiu, vadovaujantis ieškovės pateiktų sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punkte pateikta įmokų paskirstymo tvarka, yra iš dalies padengiama iš atsakovo priteista 38,19 Eur palūkanų suma. Taigi, likusi iš atsakovo priteistina palūkanų suma – 11,50 Eur (38,19 Eur – 26,69 Eur).

39. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovės naudai iš viso priteistina 468,66 Eur (455 Eur + 11,50 Eur + 1,22 Eur + 0,94 Eur).

40. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 18 proc. nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas), skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2027 m. balandžio 21 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 103,23 Eur sumos, nepagrįstai prie bendros iš atsakovo priteistinos sumos pridėjo 103,23 Eur sumą.

41. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai pakeičiamas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas (ex officio) panaikina šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygą, nagrinėjamoje byloje priimamas teismo sprendimas (CPK 326 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

43. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Bendra ieškinio reikalavimų suma, kurią nurodė ieškovė pirmosios instancijos teisme, sudarė 722,23 Eur. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovo priteista 468,66 Eur, vadinasi, ieškinys tenkintas 65 proc. (468,66 Eur x 100 / 722,23 Eur).

44. Nagrinėjamu atveju ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 385 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas: 22 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 363 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteistina 250,25 Eur (385 Eur x 65 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

45. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (15,86 Eur), priteisiamos iš atsakovo valstybei proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (15,86 x 65 proc.), t. y. 10,31 Eur, ir iš ieškovės valstybei proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (15,86 x 35 proc.), t. y. 5,55 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis).

46. Ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria sutarties sudarymo mokestis pripažintas negaliojančiu ir netenkintas ieškinio reikalavimas dėl 42,20 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo. Apeliacinės instancijos teisme netenkinus apeliacinio skundo reikalavimo, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. sprendimą už akių pakeisti.

Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2023 m. lapkričio 17 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio.

Sumažinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. sprendimu už akių iš atsakovo S. V. priteistą: delspinigių sumą nuo 4,36 Eur iki 0,94 Eur, skolos sumą, už kurią skaičiuojamos priteistos procesinės palūkanos, nuo 622,82 Eur iki 468,66 Eur; bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 332,02 Eur iki 250,25 Eur.

Priteisti iš atsakovo S. V. 10,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 5,55 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Bylinėjimosi išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5662, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

Kitą Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.