Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-230-898/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-07
Bylos Nr.: 1A-230-898/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-41987-2019-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: E. K., A. K.
Nukentėjusysis: D. Š.
Advokatai: Sigitas Gedvilas, Birutė Strimaitytė

Kategorijos

1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.4.6.3.1Kai yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 str. 1 p.)
2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-230-898/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41987-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.2.4.6.1; 2.4.6.3.1; 2.4.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Gabijai Alsytei,dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko,nuteistiesiems E. K. ir A. K., jų gynėjui advokatui Sigitui Gedvilui,nukentėjusiajam D. Š., jo atstovei advokatei Birutei Strimaitytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

E. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. K. ir A. K. Vilniaus teritorinei ligonių kasai solidariai priteista 70,53 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo D. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. K. ir A. K. nukentėjusiajam D. Š. solidariai priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo.

Nukentėjusiojo D. Š. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintas iš dalies ir jam iš E. K. ir A. K. solidariai priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato teisinių paslaugų jam suteikimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad 2019 m. rugsėjo 29 d., apie 16.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu su D. Š., veikdami kartu, t. y. A. K. tyčia sudavė metaliniu vamzdžiu nukentėjusiajam į galvos sritį, nukentėjusiajam nukritus, E. K. tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį D. Š. į veidą ir suėmė abejomis rankomis už kaklo bei jį prispaudusi laikė, kad nukentėjusysis negalėtų atsikelti, A. K. sudavė metaliniu vamzdžiu nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam padarė muštinę žaizdą viršugalvyje, poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą kairiame kelyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šie E. K. ir A. K. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistieji E. K. ir A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jų atžvilgiu nutraukti.

2.1. Skunde nurodo, jog, priešingai nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje, D. Š. buvo ne ant grindų, o ant K. K.. A. K. buvo ant grindų, o E. K. siekė atplėšti D. Š. nuo jo smaugiamo A. K., todėl trenkė D. Š.. Pažymi, kad nuteistasis A. K. sudavė D. Š. į galvą ne teleskopine lazda, o metaliniu vamzdžiu, todėl D. Š. parodymai, kad A. K. jam trenkė teleskopine lazda yra melagingi, siekiant pateisinti savo veiksmus. E. K. ne laikė D. Š. už kaklo, o stengėsi D. Š. atplėšti nuo A. K., kurį D. Š. smaugė. A. K. parodė, kad keldamasis kelis kartus metaliniu vamzdžiu sudavė D. Š. per kojas, o ne tyčia mušė į įvairias kūno vietas, todėl pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių veikos aplinkybių.

2.2. Apelianto teigimu, nuosprendyje nurodyta baudžiamoji byla Nr. 1-1580-1123/2020, kuri yra išnagrinėta ir 2021 m. sausio 14 d. priimtas nuosprendis, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas ir D. Š. parodymus.

2.3. Skunde nurodo, kad D. Š. tris kartus atėjo į nuteistųjų butą, pirmus du kartus grasino A. K.. Antrą kartą atėjęs D. Š. keikėsi, kvietė A. K. išeiti į koridorių. Trečią kartą atėjęs D. Š. stipriai patraukė A. K. buto duris ir A. K. „išvirto“ į koridorių. Todėl, apelianto vertinimu, D. Š. veika buvo akivaizdžiai pavojinga ir A. K. turėjo teisę gintis.

2.4. Skunde pabrėžiama, kad D. Š. brovėsi į A. K. butą, todėl galima vertinti, kad A. K. veika buvo tariamoji būtinoji gintis. Pažymima, kad A. K. pajautė, kad atėjęs trečią kartą, prieš tai grasinęs net mirtimi, D. Š. naudos fizinį smurtą, todėl iš anksto pasiruošė ir D. Š. stipriai patraukus duris į koridoriaus pusę ir gavus smūgį į veidą, A. K. gindamasis jam smogė geležiniu vamzdžiu, o A. K. parkritus ant betoninių grindų koridoriuje, E. K. jį gelbėjo nuo D. Š. fizinio smurto. Apeliantų teigimu, po D. Š. stipraus durų traukimo į koridoriaus pusę A. K. koridoriuje nukritus ant betoninių grindų, reali grėsmė jo sveikatai buvo visiškai aiški, todėl E. K. veika buvo jos draugo gelbėjimas nuo nusikalstamų D. Š. veiksmų.

2.5. Skunde pažymima, jog nukentėjusysis teigia, kad nuteistasis pats išėjo iš savo buto, jį apėjo ir kaire ranka jį pastūmė, jis užsikabino už durų slenksčio ir pradėjo griūti, tuo metu kaltinamasis sudavė jam teleskopine lazda į galvos sritį, tačiau remiantis nukentėjusiojo parodymais nuteistasis nukentėjusiajam būtų praskėlęs pakaušį, o ne kaktą.

2.6. Skunde nurodoma, jog nuteistasis A. K. niekada nedavė parodymų, jog iš pradžių buvo kaltinamojo smūgis metaline lazda nukentėjusiajam į galvos sritį, o E. K. nematė, kaip A. K. trenkė D. Š. Tai prieštarauja ir specialisto paaiškinimams. Nuosprendyje nustatyta, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilo grumtynės, kurių metu nukentėjusysis atsiduria nugara buto koridoriuje ant grindų, o kojos laiptinėje, tačiau, apeliantų teigimu, to nebuvo, tai nurodyta tik nukentėjusiojo parodymuose, nes ant grindų laiptinėje atsiduria A. K., o nuteistoji bando D. Š. atplėšti nuo smaugiamo A. K. bei suduoda smūgį į veidą, tuo metu nuteistasis metaline lazda suduoda keletą smūgių į kojų sritį.

2.7. Taip pat nurodoma, kad nuteistoji E. K. nepripažino, jog D. Š. gulėjo ant nugaros koridoriuje ar laiptinėje, jis gulėjo ant nugaros ant slenksčio, nes pusė kūno buvo koridoriuje, kita pusė kojos laiptinėje; nuteistasis A. K. pripažino, kad po D. Š. smūgio į veidą, jis trenkė D. Š. metaliniu vamzdžiu per galvą, o vėliau dar keletą smūgių metaline lazda į kojų sritį. Be to, teismo nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis metaline lazda smūgiavo nukentėjusiajam į koją būtent tuo metu, kai jis spėjo atsistoti ant kojų, o nukentėjusysis gulėjo nugara ant grindų ir buvo laikomas kaltinamosios, atitinka tik nukentėjusiojo parodymus, nuteistasis teigė, kad sudavė D. Š. per kojas, kai pastarąjį atitraukė E. K. ir jis stojosi.

2.8. Apeliantai pažymi, jog aplinkybę, kad nukentėjusysis dėl girtumo vos stovėjo ant kojų, patvirtina jo medicininės apžiūros dokumentas, kuriame rašoma, kad iš D. Š. burnos sklido alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, o veiksmai nekoordinuoti, todėl teismas, nesivadovaudamas byloje esančiais įrodymais, padarė nepagrįstas išvadas, kad tris kartus atėjęs ir grasinęs nužudyti D. Š. nebuvo pavojingas. Teismas neįvertino to, kad ne nuteistieji ėjo pas D. Š. ir jam grasino, o D. Š. buvo atėjęs pas nuteistuosius ir grasino nužudymu, todėl jie turėjo pagrįstą baimę, kad jis gali panaudoti smurtą ir buvo pasirengę atremti smurtą.

2.9. Nurodo, jog teismo išvada, kad sprendžiant klausimą dėl būtinosios ginties, neturi esmines reikšmės aplinkybė, ar nukentėjusysis pirmas sudavė smūgį kaltinamajam, yra neteisinga, nes jeigu D. Š. nebūtų smogęs A. K. kumščiu į veidą, tai A. K. nebūtų trenkęs atgal, būtų tik abu apsižodžiavę ir išsiskirstę. Pats nukentėjusysis D. Š. išprovokavo konfliktą, pirmas grasino nužudymu, pirmas trenkė A. K. į veidą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. veikoje nebuvo būtinosios ginties požymių ar kad nuteistasis buvo pasiruošęs vartoti smurtą puolimo tikslais, nepagrįsta.

2.10. Skunde pažymima, jog nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kodėl A. K. veidas sumuštas, nors teigė, kad A. K. nemušė, tačiau A. K. veido sumušimo aplinkybes paaiškino specialistas, kuris patvirtino savo išvadą Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. 1-1580-1123/2020 ir nurodė, kad A. K. paaiškinimai teismo posėdžio metu atitinka jo sužalojimus.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skunda nukentėjusysis D. Š. prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir iš A. K. ir E. K. solidariai priteisti D. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Šalies argumentai

3.1. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. Š. parodymus patikimais ir įvertino, kad būtent nuteistasis A. K., o ne D. Š. pirmas pradėjo naudoti fizinį smurtą, pastūmė D. Š. ant žemes, sudavė D. Š. iš anksto paruošta metaline lazda į įvairias kūno vietas, o nuteistoji E. K. laikė D. Š., kad šis negalėtų pasipriešinti ir ištrūkti iš smurtaujančių asmenų gniaužtų.

3.2. Pažymi, jog nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tad teismas, priimdamas nuosprendį, įvertino tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistųjų parodymus ir pagrįstai pripažino, kad nuteistieji tyčia panaudojo D. Š. atžvilgiu smurtą ir jį sužalojo. Teismas pagrįstai neįžvelgė nuteistųjų veiksmuose būtinosios ginties požymių, kadangi iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, jog nuteistieji neturėjo jokio pagrindo tikėtis sulaukti iš D. Š. pavojingos, akivaizdžios ir realios grėsmės.

3.3. Nuosprendyje teisingai padaryta išvada, kad D. Š. atėjo be jokių įrankių, kuriais būtų galima sužaloti, buvo vienas, todėl negalėjo kelti realaus pavojaus dviem, turintiems specialų, iš anksto paruoštą, įrankį. Ne nuteistiesiems, o D. Š. iškilo reali grėsmė būti sužalotam. Skunde nurodo, kad iš nukentėjusiojo nurodomos įvykio sekos aišku, jog būtent A. K. pradėjo muštynes su iš anksto paruoštu tam specialiu įrankiu ? metaline lazda, o D. Š., užpultas dviejų asmenų, tik gynėsi.

3.4. Pažymima, jog nors apeliaciniame skunde teigiama, kad D. Š., atėjęs pirmus du kartus pas nuteistuosius į butą su prašymu pritildyti muziką, jiems grasino sužalojimu, gyvybės atėmimu, tačiau tokius nuteistųjų parodymus dėl išsakytų grasinimų jokie kiti baudžiamosios bylos duomenys nepatvirtina. Kita vertus, net ir išsakyti grėsmingi teiginiai nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistieji po tokių žodžių galėjo manyti, jog jiems kilo reali grėsmė. Jei vertinti, kad kažkokie grasinimai ir buvo, tai tarp jų išsakymo ir nukentėjusiojo trečiojo apsilankymo bute, praėjo tam tikras laiko tarpas, kurio metu nuteistieji galėjo ne tik pritildyti muziką, neatidaryti durų, bet ir iškviesti policiją, tačiau konfliktą nusprendė išspręsti panaudodami smurtą. Konfliktas nebuvo spontaniškas, D. Š. nebuvo atėjęs su kokiu nors galinčiu žaloti įrankiu, todėl nėra pagrindo manyti, kad nuteistiesiems galėjo grėsti koks nors realus ar akivaizdus pavojus.

3.5. Vertinant tariamo pavojaus akivaizdumą ir nuteistųjų parodymus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad abu nuteistieji aiškina, jog D. Š., trečią kartą atėjęs į butą, buvo neblaivus. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino šiuos nuteistųjų parodymus, nes byloje D. Š. neblaivumą patvirtinančių objektyvių duomenų nėra, o jei ir tikėti, kad D. Š. buvo neblaivus, tuomet nesuprantama, kokiu būdu vos ant kojų stovintis asmuo galėjo ateiti ir išplėšti duris iš A. K. rankų bei ištempti jį į laiptinę.

Atsiliepimas

3.6. Atsiliepime pažymima, kad A. K. ir E. K. parodymus paneigė liudytoja E. J., nurodžiusi, jog iš karto po įvykio D. Š. jai paaiškino tokią įvykių seką: D. Š. nuėjus trečią kartą, kaimynas A. K. jį užpuolė ir metaliniu daiktu trenkė D. Š. į galvą; šoko būsenoje D. Š. išbėgo į lauką ir pamatęs, kad jam bėga kraujas, grįžo namo. Taigi, D. Š. nurodytą įvykių versiją patvirtina nesuinteresuota bylos baigtimi pareigūnė. Be to, D. Š. parodymų patikimumą taip pat patvirtina ir užfiksuota informacija greitosios medicinos pagalbos kortelėje – šie paaiškinimai buvo duoti iš karto po įvykio ir neprieštarauja vėlesniems jo parodymams.

3.7. Atsiliepime nesutinkama su apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, jog D. Š. iš įvykio vietos pasišalino dėl to, kad išgirdo, jog bus kviečiama policija, kadangi D. Š. atžvilgiu abu nuteistieji vartojo fizinį smurtą, jis gulėjo ant grindų, todėl D. Š. siekė ištrūkti, kad nebūtų dar daugiau sužalotas, siekdamas išsigelbėti nuo dar didesnių sužalojimų. Pabrėžiama, kad A. K. ūgis yra 1,93 m, sveria 63 kg, o D. Š. - 1,73 m. Pateikti duomenys leidžia suprasti, kad ženkliai žemesnis D. Š. negalėjo sukelti nei realaus pavojaus nuteistųjų atžvilgiu, nei panaudoti smurto nuteistųjų nurodytomis aplinkybėmis, kadangi neįtikinama, jog fiziškai žemesnis ir vos ant kojų pastovintis asmuo galėjo realiai suduoti smūgius A. K.

3.8. Vertinant nuteistųjų parodymus nurodoma, jog jie nėra patikimi, prieštaringi – jie skirtingai aiškina įvykio aplinkybes, susijusias su padarytų sužalojimų seka bei mechanizmu. Tai matyti užfiksuotame parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įraše: nuteistasis aiškina, kad D. Š. išlupo duris, pirmas suduoda jam smūgį ir tada jį ištempia į laiptinę, po ko nurodo, kad jis pats išėjo iš karto į laiptinę. Todėl tikėtina, kad įvykis įvyko taip, kaip nurodo D. Š. – A. K., laikydamas rankoje lazdą, išėjo į laiptinę pats, o nebuvo ištemptas. E. K. nurodė, kad D. Š. ištempė nukentėjusįjį už pečių į laiptinę ir tuomet jau įvyko grumtynės, kas taip pat prieštarauja A. K. parodymams. Pažymima, jog vertinant nuteistųjų parodymų patikimumą, turi būti atsižvelgta į tai, kad minėti asmenys yra sugyventiniai, todėl neatmestina galimybė, kad parodymai galėjo būti suderinti, tikslu apkalbėti D. Š.

3.9. Atsiliepime nurodoma, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-145-1123/2021 yra apskųstas apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjęs, todėl vadovautis teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis nėra pagrindo. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai analizuojamos A. K. sužalojimo aplinkybės, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, atsiliepime nurodoma, jog minėtame nuosprendyje yra nurodytos reikšmingos aplinkybės apie A. K. sveikatos būklę iki įvykio, apie ką A. K. visiškai neužsiminė bylą nagrinėjant teisme, pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Šalies argumentai

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji ir nuteistųjų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė bei nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertinti visi baudžiamojo proceso metu surinkti bylai išspręsti teisingai reikšmingi įrodymai ir ne dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo išdėstyti teisiniai argumentai. Tokiu būdu padaryta neteisinga ir nepagrįsta išvada dėl nuteistųjų teisės į būtinąją gintį įgyvendinimo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendis yra keistinas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių veikos aplinkybių.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Taigi teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Šiuo aspektu pastebėtina, jog įrodinėjimo dalyko apimtis priklauso nuo konkrečios bylos ir yra individuali. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog kaltinamieji iš esmės neginčija kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, teigdami, jog įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį, nagrinėjamos bylos dalyką bei ribas, be kita ko, sudaro ir aplinkybės, turinčios įtakos kaltinamųjų atsakomybės pobūdžiui, t. y. ir faktinės aplinkybės, tiesiogiai susijusios su teise į būtinąją gintį įgyvendinimu, aplinkybes, parodančias įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus, jų seką ir pan.

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, sugretinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nuteistųjų E. K. ir A. K., nukentėjusiojo D. Š., liudytojos E. J. parodymus bei specialistų išvadose nuteistajam A. K. ir nukentėjusiajam D. Š. nustatytus kūno sužalojimus, palyginęs juos tarpusavyje ir susiejęs į visumą, konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kilusio žodinio konflikto metu su D. Š., A. K. tyčia sudavė metaliniu vamzdžiu nukentėjusiajam į galvos sritį, nukentėjusiajam nukritus, E. K. tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį D. Š. į veidą ir suėmė abejomis rankomis už kaklo bei jį prispaudusi laikė, kad nukentėjusysis negalėtų atsikelti, A. K. sudavė metaliniu vamzdžiu nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, tokiu būdu nukentėjusiajam padarė muštinę žaizdą viršugalvyje, poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą kairiame kelyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nuteistieji iš esmės neginčijo kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, kad A. K. metaliniu vamzdžiu sudavė nukentėjusiajam keletą smūgių į įvairias kūno vietas, o E. K., sugriebusi ant grindų buvusį nukentėjusįjį už galvos, kumščiu trenkė jam į veidą, nustatęs nukentėjusiojo D. Š. parodymų bei kaltinime nuteistiesiems inkriminuotų aplinkybių prieštaringumą byloje nustatytoms aplinkybėms, pagrįstai patikslino kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių eiliškumą nustatant, jog: nuteistasis A. K. sudavė smūgį metaline lazda nukentėjusiajam į galvos sritį, po ko įvyko jo ir nukentėjusiojo grumtynės, kurių metu nukentėjusiajam atsidūrus nugara buto koridoriuje ant grindų, nukentėjusioji jį laikė ir neleido atsikelti bei sudavė smūgį į veidą, o nuteistasis metaline lazda sudavė keletą smūgių gulinčiam nukentėjusiajam į kojų sritį.

9. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nuteistiesiems inkriminuotų veiksmų eiliškumo patikslinimas, be kita ko, remiantis jų parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, iš esmės nelaikytinas kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimu bei nesuvaržė jų teisės į gynybą. Teismas kaltinimo apimties nepakeitė, bylos nagrinėjimo teisme ribų neperžengė, tai neturėjo įtakos ir inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitokios teisinės reikšmės gynybai. Nėra pagrindo manyti, jog dėl to gynyba galėjo būti organizuojama kitaip, kadangi nuteistųjų parodymai ir pozicija nepakito ir apeliacinės instancijos teisme atlikus dalinį įrodymų tyrimą, šiems nurodžius, jog jų parodymai pateikti pirmosios instancijos teisme nesikeičia. T. y. abu nuteistieji patvirtino, jog pirmasis duris išplėšė nukentėjusysis D. Š. ir trenkė A. K., po ko tolimesniais savo veiksmais jie įgyvendino teisę į būtinąjį gintį.

10. Visgi, išanalizavusi byloje esančius įrodymus bei patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nepagrįstai liko neįvertinta nuteistųjų nuosekliai nurodoma aplinkybė, jog būtent nukentėjusysis D. Š. išplėšė iš nuteistojo A. K. rankų duris ir sudavė į veidą A. K., tik po to nuteistasis metaliniu pagaliu trenkė šiam atgal. Be to, skundžiamame nuosprendyje nebuvo išsamiai išanalizuotos aplinkybės dėl nuteistosios E. K. atliktų veiksmų eiliškumo, vykstant grumtynėms tarp nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo D. Š. Aptartos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės pobūdžiu (nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nukentėjusiojo galimai panaudoto smurto prieš nuteistąjį aplinkybių, klaidingai nurodydamas, jog nukentėjusiojo veiksmai išeina už nagrinėjamos bylos ribų, tokiu būdu tinkamai nepatikrindamas ir nevertindamas byloje surinktų duomenų visumos – ignoruodamas bylos duomenis, susijusius su nuteistųjų teisės į būtinąją gintį įgyvendinimu, kadangi būtent tikslus faktinių aplinkybių nustatymas turi itin didelę reikšmę priimant tinkamą išvadą dėl teisės į būtinąją gintį egzistavimo (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2015).??? ???

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos tiek nuteistasis A. K., tiek nuteistoji E. K. iš esmės neginčijo byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, nurodydami iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, susijusias su kilusiu konfliktu, atliktų veiksmų seka bei nukentėjusiojo atžvilgiu naudojamo smurto ir pastarajam padarytų sužalojimų mechanizmo. Vertinant baudžiamojoje byloje po nagrinėjamo įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamoji apklausta E. K. parodė, kad 2019 m. rugsėjo 29 d. D. Š. buvo atėjęs pas juos tris kartus dėl leidžiamos muzikos, kurią jie ir pirmą, ir antrą kartą pritildė. Trečią kartą kilo žodinis konfliktas, po ko D. Š. išplėšė buto duris ir trenkė A. K. Kadangi A. K. turėjo metalinę lazdą, kuri stovėjo prie buto durų, šis trenkė su ja nukentėjusiajam. Konfliktas vyko tarp laiptinės ir buto slenksčio, po ko D. Š. ištempė A. K. į laiptinę ir jie pradėjo grumtis tarpusavyje. Pamačiusi, kad D. Š. tempė A. K. megztinį į viršų, nuo ko jo kaklas buvo suspaustas, ji pribėgo prie D. Š. iš už nugaros, sugriebė D. Š. ir atitraukė jį; šiam ištrūkus, ji antrą kartą griebė D. Š. ir smūgiavo jam dešinės rankos kumščiu į veidą, po ko D. Š. gulėjo prispaustas tarp jos kojų. Vėliau, ištrūkęs iš jos glėbio, nubėgo laiptais žemyn (t. 1, b. l. 92). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. K. parodė, kad D. Š. atėjus trečią kartą, jis pasiėmė metalinę lazdą, kuri stovėjo prie buto įėjimo durų, buto duris tik pradarė ir laikė už durų rankenos, D. Š. išrovė jam iš rankų duris, trenkė į dešinę akį, po ko jis sudavė vieną kartą nukentėjusiajam į galvos sritį. Nukentėjusysis jį parvertė ant grindų ir pradėjo trankyti kumščiu pakaušį. Tuo metu, E. K. atitraukė nukentėjusįjį nuo jo ir sudavė jam į nosį, o jis nukentėjusiajam lazda sudavė 3 kartus į dešinės kojos kelį. E. K. sakė iškviesti policiją ir greitąją pagalbą. Tai išgirdęs nukentėjusysis pradėjo bėgti iš laiptinės, o jis dar vieną aukštą vijosi D. Š. (t. 1, b. l. 123).

12. Atlikus nuteistųjų parodymų patikrinimo veiksmus – parodymų patikrinimą vietoje, pastarieji iš esmės patvirtino savo pirminius parodymus, detalizuodami atskiras nagrinėjamo įvykio aplinkybes, atliktų veiksmų seką, padarytų sužalojimų mechanizmą. E. K. patikslino, jog grumtynių metu nukentėjusysis, sugriebęs už megztinio apykaklės galinės dalies, smaugė A. K., todėl ji, būdama buto koridoriuje, kojomis įsirėmė į durų staktą ir atsispyrusi siekė atitraukti nukentėjusįjį nuo A. K., šiam ištrūkus, ji vėl atitraukė nukentėjusįjį, sudavė jam dešine ranka į veido sritį, po ko laikė tarp savo kojų. Tuo metu gulinčiam kaimynui A. K. lazda sudavė porą smūgių (t. 1, b. l. 187-190, vaizdo įrašas, pavadinimu „E. K. PPV“). A. K. parodė, jog smūgio sudavimo metu nukentėjusysis stovėjo laiptinėje, o jis buto koridoriuje, po ko D. Š. jį ištempė iš buto, o jis dešinėje rankoje laikoma lazda sudavė nukentėjusiajam į kaktos sritį. Įvykus susistumdymui, nukentėjusysis parvertė jį ir jis nugara atsigulė ant laiptinės grindų šalia sienos ir durų staktos. Nukentėjusysis jam gulint sudavė porą smūgių, tai pamačiusi E. K. atitraukė nukentėjusįjį ir laikė tarp savo kojų, o šis, suėmęs už A. K. dėvimo megztinio apykaklės, pradėjo tempti jį, smaugdamas A. K., ir bandė stotis. Tuo metu E. K. pakartotinai atitraukė besistojantį nukentėjusįjį ir sudavė jam į veido sritį, po ko sėdėdama koridoriuje ant grindų laikė nukentėjusįjį. Pastebėtina, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ne tik nukentėjusysis D. Š. teigė, kad A. K. sudavė per kojas stovėdamas, bet ir A. K. nurodė, jog tuo metu jis atsistojo ir, stovėdamas laiptinėje, dešinėje rankoje laikyta lazda sudavė nukentėjusiajam tris smūgius į dešinės kojos kelio sritį (t. 1, b. l. 181–184, vaizdo įrašas pavadinimu „A. K. PPV“).

13. Nurodytas įvykio aplinkybes šie patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. E. K. paaiškino, kad nukentėjusiajam paskambinus antrą kartą į duris, A. K. pravėrė duris, su kaimynu apsižodžiavo, buvo grasinimų. Po trumpo laiko tarpo nukentėjusysis paskambino į duris trečią kartą. A. K. vos pravėrė duris, vėl įvyko apsižodžiavimas, nukentėjusysis išplėšė duris ir trenkė A. K. į veidą. Prasidėjo muštynės, po ko A. K. atsidūrė ant kelių, o nukentėjusysis atsidūrė ant jų durų slenksčio ir smaugė A. K. jo megztiniu. Nukentėjusįjį ji atitraukė atgal su visu savo kūnu, šis ištrūko ir ji atitraukė antrą kartą ir du kartus trenkė pastarajam. Patvirtino, jog A. K. lazdą panaudojo ir tada, kai ji trenkė kaimynui porą kartų – pradėjo trankyti nukentėjusiajam lazda į kojas. Šis išsilaisvino iš jos glėbio, kai buvo suduodami smūgiai metaline lazda. Nuteistasis A. K. teisme papildomai paaiškino, kad metalinis strypas visą laiką buvo jo dešinėje rankoje, kurį panaudojo po jam suduoto smūgio į veidą, kai jį ištempė į koridorių nukentėjusysis, o jis sudavė vieną smūgį metaline lazda į kaktą. Po ko, A. K. metalinį strypą panaudojo „pusiau atsistojęs“ gulinčiam nukentėjusiajam tris kartus sudavęs į kelią. Tuo metu E. K. buvo apglėbusi kaimyną, kad šis toliau jo nesmaugtų.

14. Aptartų aplinkybių kontekste pastebėtina, jog nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymai dalyje dėl suduoto smūgio metaline lazda į galvos sritį fakto, dėl aplinkybių, jog nukentėjusiajam gulint ant grindų nuteistųjų buto koridoriuje, E. K. jį laikant rankomis, A. K. sudavė nukentėjusiajam metaline lazda, dėl vėlesnių nagrinėjamo įvykio aplinkybių iš esmės sutapo, tačiau pastarieji nurodo kategoriškai skirtingas pirmines įvykio aplinkybes, kurios turi tiesioginės įtakos šių veiksmų teisiniam vertinimui. Vertinant nukentėjusiojo D. Š. parodymų patikimumą pastebėtina, jog šis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dėl garsios muzikos trečią kartą nuėjo pas kaimynus. Buto duris atidarė A. K., dešinėje rankoje laikydamas teleskopinę lazdą, jam už nugaros stovėjo E. K.. A. K. pasakė, kad jie gali klausytis muzikos iki 23.00 val., dėl ko jis jiems nurodė, jog jie pažadėjo, kad muziką patildys, tačiau pastarieji pasidarė agresyvūs. Žodinio konflikto metu A. K., išėjęs iš savo buto, staigiai užėjo jam už nugaros ir pastūmė jį, dėl ko jis užsikabino už jų buto durų slenksčio ir pradėjo griūti. Tuo metu nuteistasis jam sudavė teleskopine lazda į galvos sritį. Jis norėjo atsikelti, tačiau E. K. savo rankomis jį paėmė už kaklo ir laikė, o A. K. jį pradėjo mušti lazda į įvairias kūno vietas, jis bandė atsispirti kojomis nuo jo smūgių (t.1, b. l. 28). Atlikus nukentėjusiojo parodymų patikrinimą vietoje, šis nurodė, jog žodinio konflikto metu A. K. jį apėjo ir jie stovėjo vienas priešais kitą, po ko būtent dėl nuteistojo suduoto smūgio lazda jam į kaktą, jis visu kūnu nugriuvo į buto koridorių. Jam nukritus, nuteistojo mergina prispaudė jį tarp savo kojų, o šis jį mušė suduodamas smūgius lazda (t. 1, b. l. 175–178, vaizdo įrašas, pavadinimu „D. Š. PPV“). Apklausiamas teisme D. Š. parodė, kad atėjus trečią kartą duris atvirai atidarė A. K., laikydamas dešinėje rankoje teleskopinę lazdą, prasidėjo žodinis konfliktas. A. K., išėjęs iš savo buto, apėjo jį ir kaire ranka nustūmė link savo buto. Stūmė į butą ir trenkė lazda tiesiai į galvą. Jis krito, užsikabinęs už slenksčio. E. K. jį puolė iš nugaros, prispaudė jį prie savęs, o A. K. smūgiavo lazda. Jis bandė ištrūkti, kojomis atsispyrė nuo A. K. Ištrūko ir išbėgo.

15. Sugretinus nuteistųjų E. K. ir A. K. bei nukentėjusiojo D. Š. parodymus pastebėtina, jog nukentėjusysis iš esmės neigia, kad tarp A. K. ir D. Š. vyko nuteistųjų nurodomos grumtynės. Šis teisme tvirtino, jog pirmas nesmūgiavo, netampė ir nesmaugė A. K., laiptinėje nesigrūmė. Nukentėjusysis teigė, jog būtent A. K., apėjęs pastarąjį laiptinėje, tyčia pastūmė jį, dėl ko jis užsikabino už jų buto durų slenksčio pradėjo griūti, tuo metu jam sudavė teleskopine lazda į galvos sritį. Kita vertus, atliekant parodymų patikrinimo veiksmus šis patikslino, jog būtent dėl nuteistojo suduoto smūgio lazda jam į kaktą, jis visu kūnu nugriuvo į buto koridorių, o teisme nurodė, jog A. K. ji stūmė į butą ir trenkė lazda tiesiai į galvą, po ko jis, užsikabinęs už slenksčio, nukrito, ir E. K. jį puolė iš nugaros, prispaudė jį prie savęs. Tačiau tiek E. K., tiek A. K. neigia, jog A. K. pastūmė nukentėjusįjį, nurodo, kad būtent nukentėjusysis, išrovęs iš nuteistojo ranka laikomas buto duris, ištraukė jį iš buto, trenkė A. K. į dešinę akį, o šis jam sudavė atgal metaline lazda, po ko tarpų jų kilo grumtynės. Iš akistatos protokolų matyti, kad pastarieji suvesti į akistatą iš esmės patvirtino savo duotus parodymus, dėl ko jų prieštaravimai liko nepašalinti (t. 1, b. l. 165–166, 171-172).

16. Nepaisant to, sugretinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje, visų pirma, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog D. Š. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 3475/2019 (01) nustatyta muštinė žaizda viršugalvyje, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimas kairiame kelyje buvo sukelti ne nukentėjusiojo nurodoma teleskopine lazda, o 60 cm ilgio ir 2 cm diametro metaliniu vamzdžiu (apžiūrėtas ir saugomas saugykloje t. 1, b. l. 71-75). Vertinant nukentėjusiojo nurodomą jam sukeltų sužalojimų mechanizmą pastebėtina tai, jog pastarojo nurodomos aplinkybės dėl nuteistojo veiksmų jo atžvilgiu, dėl ko šis nukrito nugara į nuteistųjų butą, neigiant vykusių grumtynių realumą, ne tik pakankamai netikslios, bet ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Nukentėjusysis D. Š. teigia, jog dėl nuteistojo A. K. tyčinio pastūmimo ir (arba) sudavimo metaline lazda į galvos sritį šis nugara nukrito į buto koridorių, užsikabinęs už buto slenksčio, tačiau specialisto išvadoje Nr. G 3475/2019 (01) nustatyta, jog pastarojo nurodytam kritimui būdingų sužalojimų kakle, nugaroje, rankose, apžiūrėjus nukentėjusįjį, nenustatyta; šiam nustatyti kūno sužalojimai galvos ir kojų srityje visumoje nebūdingi griuvimui (t. 1, b. l. 45–46). Be to, į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė E. J., apklausta kaip liudytoja, ne tik nurodė, jog kraujo pėdsakų buvo prie buto, ką patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotos pritaškytos kraujo dėmės nuteistojo A. K. nurodytame kampe, kuriame jo teigimu vyko jų grumtynės (t. 1, b. l. 25), bet ir patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą pamatė ant nuteistojo A. K. veido, abiejų rankų ir kaklo nubrozdinimus, paraudimus. Pastaroji, be kita ko, nurodė, kad nuteistasis iš karto po įvykio paaiškino, jog tarp jo ir D. Š. kilo konfliktas dėl triukšmo, kurio metu nukentėjusysis trenkė jam į akį, po ko tarp jų kilo muštynės (t. 1, b. l. 66). Nukentėjusiojo ginčijamų grumtynių faktą, kartu ir nuteistųjų A. K., E. K. bei liudytojos E. J. parodymus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. spalio 1 d. specialisto išvada Nr. G 3466/2019(01), remiantis kuria nuteistajam A. K. nustatyta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, dešinio užausio srityje, kaklo kairėje, dešinėje plaštakoje, su odos nubrozdinimais, kairėje blauzdoje su odos nubrozdinimais, odos nubrozdinimas nugaros kairėje su kairio žastikaulio galvos išnirimu nuo trauminių poveikių kietu buku daiktu (daiktais) (t. 2, b. l. 58-59).

17. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog neigdamas grumtynių bei fizinio smurto panaudojimo nuteistojo atžvilgiu faktą, nukentėjusysis D. Š. negalėjo paaiškinti A. K. nustatytų sužalojimų padarymo aplinkybių. Šis ikiteisminio tyrimo metu iškėlė versiją, jog A. K. galėjo būti sužalotas jam atsispiriant kojomis (t. 1, b. l. 166), nors nuteistajam specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų pobūdis (pavyzdžiui, nubrozdinimas nugaros kairėje), nukentėjusiajam iš esmės neigiant vykusių grumtynių faktą, neatitinka pastarojo parodymų. Be to, teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme D. Š., iš esmės paneigdamas ikiteisminio tyrimo nurodytą aplinkybę, prieštaraudamas savo pirminiams parodymams, nurodė visiškai naujas įvykio aplinkybes, jog jam išbėgant jį bandė sulaikyti nuteistasis ir tuo metu jie galėjo susistumdyti, kas prieštarauja ne tik aptartų nuteistųjų parodymams, bet ir nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu nurodomoms aplinkybėms, jog ištrukęs iš E. K. šis pabėgo. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusysis, ikiteisminio tyrimo metu papildomai parodydamas, kad jį mušė tiek A. K., tiek E. K. (t. 1, b. l. 40), teisiamojo posėdžio metu negalėjo atsiminti ir momento, kada E. K. jam trenkė į veidą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma suteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. Š. parodymų dalimi, prieštaraujančia nuteistųjų parodymams, kadangi būtent šių parodymai nustatytų aplinkybių kontekste pasitvirtino tiek dėl kilusio konflikto, atliktų veiksmų sekos, tiek dėl nukentėjusiojo atžvilgiu naudojamo smurto ir pastarajam padarytų sužalojimų mechanizmo.

18. Šių išvadų nepaneigia ir atsiliepime pabrėžiama aplinkybė, jog D. Š. parodymų patikimumą patvirtina informacija, užfiksuota greitosios medicinos pagalbos kortelėje. Nors šie paaiškinimai ir buvo duoti iš karto po įvykio, tačiau jie atitinka tiek pastarojo, tiek nuteistųjų nurodomas aplinkybes, kadangi nukentėjusysis VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicinos darbuotojams nurodė, jog jį teleskopine lazda sumušė kaimynas (t. 1, b. l. 44). Grumtynių fakto nepaneigia ir atsiliepime nurodomos nuteistojo ir nukentėjusiojo fiziologinės savybės, kadangi pastarųjų ūgio skirtumas objektyviai nepaneigia fakto, jog D. Š., būdamas 1,73 m ūgio, galėjo rankomis sugriebti už nuteistojo (1,93 m ūgio) dėvimo megztinio pečių srities, o jų iš esmės lygiareikšmį jėgų santykį iliustruoja ir pastarųjų svoris: A. K. svoris – 63 kg, o D. Š. svoris – 59 kg (t. 2, b. l. 62).

19. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistieji E. K. ir A. K. viso baudžiamojo proceso metu ne tik nuosekliai nurodė iš esmės analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, ką iliustruoja ir aptarti liudytojos E. J. parodymai (t. 1, b. l. 66), bet pastarųjų parodymai atitiko ir specialistų išvadose nukentėjusiajam D. Š. ir A. K. nustatytus sužalojimus, todėl konstatuotina, kad D. Š. nustatyta muštinė žaizda viršugalvyje buvo padaryta A. K. metaliniu vamzdžiu suduodant šiam į galvos sritį, po to kai nukentėjusysis pastarąjį ištempė į koridorių ir sudavė nuteistajam į dešinę akį, kas atitinka A. K. nustatytą poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose. Nuteistųjų nurodomas tarp A. K. ir D. Š. vykusias grumtynes patvirtina A. K. nustatytos kraujosruvos dešinio užausio srityje, kaklo kairėje, dešinėje plaštakoje su odos nubrozdinimais, kairėje blauzdoje su odos nubrozdinimu, odos nubrozdinimas nugaros kairėje su kairio žastikaulio galvos išnirimu. Nuteistųjų nurodomas smaugimo aplinkybes, t. y. kad nukentėjusysis pradėjo smaugti A. K. už megztinio apykaklės, E. K. siekiant pastarąjį atitraukti nuo nuteistojo, patvirtina A. K. nustatytos kraujosruvos dešinio užausio srityje, kaklo kairėje. Po ko, A. K. atsistojo ir gulinčiam nukentėjusiajam D. Š. smūgiavo į kojų sritį, ir dėl to šiam buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimas kairiame kelyje.

20. Atsižvelgdama į byloje ištirtų įrodymų visumą, t. y. tiek nuteistųjų, tiek iš dalies ir nukentėjusiojo parodymus, specialistų išvadas, kurios patvirtina nuteistųjų parodymus, liudytojos E. J. parodymus taip pat pateiktą garso įrašą Bendrajam pagalbos centrui, kuriame E. K. praneša apie tai, kad jai grasino kaimynas (t. 1, b. l. 49), kurie sutampa tarpusavyje ir vieni kitus papildo, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog nuteistųjų parodymai, susiję su nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis, pasitvirtino visa apimtimi. T. y., ne tik dėl vėlesnių įvykio aplinkybių, kuomet buvo kviečiama policija, tačiau ir dėl pirminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių – nukentėjusiojo D. Š. veiksmų kilus konfliktui, pastarajam trečią kartą atėjus pas nuteistuosius, išplėšus nuteistųjų buto duris, po to, sudavus smūgį nuteistajam A. K. į kairės akies sritį, šis dešinėje rankoje laikomu metaliniu vamzdžiu sudavė nukentėjusiajam D. Š. į viršugalvį ir tarp jų įvyko grumtynės, kurių metu nukentėjusysis D. Š. parvertė A. K., tuo metu E. K., siekdama atitraukti nukentėjusįjį, jį atitraukusi laikė tarp savo kojų, tačiau šis ištrūkdamas suėmė už A. K. dėvimo megztinio apykaklės ir, bandydamas atsistoti, pradėjo nuteistąjį tempti, tokiu būdu smaugdamas A. K. Dėl tokio D. Š. veiksmo E. K. dar kartą atitraukė besistojantį D. Š. ir sudavė jam dešine ranka į veido sritį, po ko pastarąjį laikė sėdėdama koridoriuje ant grindų. Tuo metu, E. K. apglėbus nukentėjusįjį, A. K. atsikėlė ir stovėdamas laiptinėje, rankoje laikytu vamzdžiu sudavė ne mažiau dviejų smūgių į nukentėjusiojo D. Š. kojų sritį. Tokiu būdu tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam D. Š. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

21. Kita vertus, teisėjų kolegija, neturi pagrindo sutikti su nuteistojo parodymuose užfiksuota ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, jog nukentėjusysis D. Š. dėl girtumo sunkiai stovėjo ant kojų. Nukentėjusysis D. Š. neneigė, jog įvykio dieną vartojo alkoholį, tai jis nurodė ir VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicinos darbuotojams, patvirtindamas, jog yra neblaivus. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicinos dokumentų išraše Nr. LA2019-131445/1040-V-2019-187124 iš tiesų nustatyta, jog nukentėjusiajam D. Š. iš burnos sklido alkoholio kvapas, buvo nerišli kalba, sutrikusi judesių koordinacija (t. 1, b. l. 45), kas patvirtina faktą, jog įvykio metu šis buvo neblaivus. Nepaisant to, į įvykio vietą atvykusi pareigūnė liudytoja E. J. parodė, jog nukentėjusysis buvo ramus, pakvietė į virtuvę, kur surašė duomenis, jo kalba buvo rišli, nesipriešino policijos pareigūnams. Skunde ginčijamą nukentėjusiojo judesių koordinaciją paneigia ir byloje nustatytos objektyvios aplinkybės – nukentėjusiojo atlikti veiksmai tiek įvykusių grumtynių metu, tiek vėliau pastarajam ištrunkant ir išbėgant į namo laiptinę.

Dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių.

22. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

23. Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai buvo vertinami iš esmės tik nuteistojo A. K. iš anksto, prieš trečią kartą atidarant duris, rankoje laikomos metalinės lazdos, kuri, remiantis bylos duomenimis, visą laiką buvo laikoma prie nuteistojo durų, kontekste, iš esmės nevertinant nagrinėjamo įvykio eigos, jame dalyvaujančių asmenų veiksmų ir jų sekos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nuteistieji buvo iš anksto pasiruošę panaudoti metalinę lazdą, nesant pradėto ir (ar) tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, todėl buvo pasiruošę naudoti smurtą ne gynybos, o puolimo tikslais. Tačiau, surašant skundžiamą teismo baigiamąjį aktą, iš esmės buvo ignoruojamos byloje nustatytos faktines aplinkybes, jog būtent nukentėjusysis, nuteistajam pravėrus buto duris, patraukė už buto durų rankenos ir jas atidarė, po ko pirmas sudavė smūgį į dešinės akies sritį nuteistajam A. K.

24. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, jog asmuo gali įgyvendinti teisę į būtinąją gintį neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar atsiliepime nurodomas teisėsaugos institucijas, todėl aplinkybė, jog nuteistieji galėjo neatidaryti savo buto durų ir iškviesti policijos pareigūnus, nešalina pastarųjų teisės į būtinąją gintį. Analizuojant pirmosios instancijos teismo pabrėžiamą aplinkybę, jog A. K. iš anksto rankoje laikė metalinę lazdą, dar neatidaręs durų, nematęs paties nukentėjusiojo, t. y. nesant pradėto ir (ar) tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, pastebėtina tai, jog ši aplinkybė savaime neeliminuoja asmens teisės į būtinąją gintį, tai iš esmės iliustruoja ir atskirų asmens savigynai skirtų priemonių tiek įsigijimo, tiek laikymo leistinumas, kadangi asmuo, numatęs, kad prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas, bei pasiėmęs priemonę galimam smurtui atremti, turi teisę į būtinąją gintį, kai pavojingas kėsinimasis prasideda realiai. Taigi, ir tokiu atveju lemiamą reikšmę turi būtent pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nulemianti ir tinkamą būtinosios ginties teisėtumo įvertinimą.

25. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Nagrinėjamu atveju vertinant apeliaciniame skunde nurodomą realią žalos grėsmę, pažymėtina, kad nurodomi anksčiau galimai įvykę konfliktai D. Š. ateinant pas nuteistuosius pirmus du kartus dėl nuteistųjų bute leidžiamos muzikos, teismų praktikoje nelaikomi nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.). Taip pat kaip ir aplinkybė, jog nukentėjusysis D. Š. nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivus, kadangi būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ankstesnio jo elgesio, o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nepaisant to, sprendžiant, ar A. K. veiksmai nežymiai sutrikdant nukentėjusiojo D. Š. sveikatą, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, pažymėtina tai, kad byloje aptartų įrodymų visuma nustatyta, jog būtent nukentėjusysis, nuteistajam A. K. pravėrus buto duris, patraukė už buto durų rankenos ir jas atidarė, po ko pirmas sudavė smūgį į dešinės akies sritį nuteistajam A. K., po ko šis sudavė jam metaliniu vamzdžiu į viršugalvį ir tarp pastarųjų įvyko grumtynės. Aptartos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo veiksmais – nuteistojo laikomų buto durų traukimas, po to smūgio sudavimas nuteistajam į veido sritį, akivaizdžiai atitinka pavojingo kėsinimosi pradžią. Šiuo atveju nuteistojo atžvilgiu buvo tiesiogiai pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas. Aptartos aplinkybės patvirtina ir tai, jog kėsinimasis buvo pavojingas – pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes – nuteistojo A. K. sveikatą, kėsinimasis realiai egzistavo ir tiesiogiai buvo pradėtas, t. y. kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus, todėl esant šioms sąlygoms, šioje byloje neturi reikšmės, kad rankose nukentėjusysis D. Š. neturėjo jokių pavojingų, žalojančių daiktų.

26. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pavojingam kėsinimuisi atremti buvo panaudotas metalinis vamzdis, pažymėtina tai, jog įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui, t. y. svarbu, kad nebūtų aiškaus neatitikimo tarp kėsinimosi ir gynybos. Todėl įvertinusi aptartą kėsinimosi pavojingumą (D. Š. pirmam sudavus smūgį A. K.) bei besikėsinančiam D. Š. realiai sukeltą žalą (A. K. suduodant metaliniu vamzdžiu į nukentėjusiojo D. Š. viršugalvį) vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos.

27. Nepaisant to, vertinant nuteistojo A. K. atliktų veiksmų seką turi būti itin kruopščiai nustatoma ir pavojingo kėsinimosi pabaiga, kadangi besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011). Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog po aptartų nukentėjusiojo puolamojo pobūdžio veiksmų ir A. K. veiksmų, atremiant pastarojo kėsinimąsi, tarp pastarųjų įvyko grumtynės, kurių metu nukentėjusysis parvertė A. K., tuo metu E. K. iš antro karto atitraukė nukentėjusįjį ir pastarąjį laikė. Po ko, E. K. apglėbus nukentėjusįjį, A. K. atsikėlė ir stovėdamas laiptinėje, rankoje laikytu vamzdžiu sudavė ne mažiau dviejų smūgių į nukentėjusiojo D. Š. kojų sritį. Pažymėtina, jog E. K. antrą kartą atitraukus nukentėjusįjį, laikant pastarąjį, šis iš esmės jokių puolamojo pobūdžio veiksmų nebeatliko, o po nuteistojo A. K. jam suduotų smūgių ištrūko ir pabėgo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarosios aplinkybės suponuoja išvadą, jog besiginančiojo A. K. veiksmai, stovint laiptinėje ir metaliniu vamzdžiu suduodant nukentėjusiajam į kojų sritį, tokiu būdu padarant nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą kairiajame kelyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, negali būti laikomi būtinąja gintimi – nurodyti veiksmai buvo atlikti, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis, todėl jie savo pobūdžiu atitinka būtent pirmosios instancijos teismo nurodomą puolimą.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo A. K. veiksmai ? tyčia suduodant metaliniu vamzdžiu nukentėjusiajam į galvos sritį, padarant muštinę žaizdą viršugalvyje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai ir sąlygoms. Todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis tikslintinas ? iš nustatytų faktinių aplinkybių pašalintini nuteistajam A. K. inkriminuoti veiksmai ? tyčinis sudavimas metaliniu vamzdžiu nukentėjusiajam D. Š. į galvos sritį, padarant muštinę žaizdą viršugalvyje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Vėlesni nuteistojo A. K. veiksmai, suvokiant pavojingą savo veikos pobūdį, numatant, kad dėl tokių veiksmų gali sutrikdyti nukentėjusiojo D. Š. sveikatą, t. y. gulinčiam nukentėjusiajam suduodant metaliniu vamzdžiu nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam padarant poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą kairiame kelyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius. Aukščiau aptartų A. K. veiksmų pašalinimas iš kaltinimo neturi reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui.

29. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog priešingai, nei nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, E. K. veiksmai nagrinėjamu atveju atitiko būtinosios ginties sąlygas. Vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, asmuo neatsako pagal šį kodeksą ir tuo atveju, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar E. K. veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, pažymėtina, kad nuteistosios E. K. akivaizdoje nukentėjusysis D. Š. sudavė nuteistajam A. K. į veido sritį, tarp jų vyko grumtynės, kurių metu D. Š. parvertė A. K., E. K. siekiant nutraukti nukentėjusįjį nuo A. K., šis ištrūko, sugriebė A. K. už megztinio apykaklės ir pradėjo pastarąjį smaugti, dėl ko E. K., siekdama atitraukti D. Š., sudavė jam dešine ranka į veido sritį, po to sėdėdama koridoriuje ant grindų laikė nukentėjusįjį, kol šis nuteistajam A. K. sudavus metaliniu vamzdžiu ištrūko ir pabėgo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusiojo veiksmai parverčiant nuteistąjį, pastarąjį smaugiant, atitinka pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi požymius, o įvertinus tai, kad nukentėjusiajam į veido sritį buvo suduota, šiam smaugiant nuteistąjį A. K., šis kėsinimasis nebuvo pasibaigęs.

30. Pastebėtina, jog E. K. pareikštas kaltinimas grindžiamas nuteistųjų veiksmų bendrumu, pastarajai iš esmės pritariant A. K. veiksmams taip pat naudojant smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu – suduodant pastarajam į veido sritį. Paneigus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, remiantis kuria nuteistasis A. K. buvo iš anksto pasiruošęs vartoti smurtą ne gynybos, o puolimo tikslais, nėra pagrindo vertinti nuteistųjų veiksmų bendrumo. Nustatytas E. K. elgesys atitraukiant nukentėjusįjį nuo besiginančio A. K., suduodant vieną smūgį D. Š. į veido sritį, siekiant išlaisvinti A. K., be kita ko, dėl šių priežasčių ir laikant D. Š. buto koridoriuje, nesuteikia pagrindo daryti išvados apie E. K. veiksmų bendrumą su nuteistojo A. K. vėlesniais veiksmais ? pastarajam atsikėlus ir metaliniu vamzdžiu sudavus nenustatytą smūgių skaičių į įvairias D. Š. kūno vietas. Nėra pagrindo išvadai ir dėl jos galimybės suvokti nuteistojo A. K. veiksmų ir jo sumanymo turinį bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius. Todėl esant pagrįstų abejonių dėl bendrininkavimo subjektyviosios pusės požymių buvimo, asmuo negali atsakyti kaip bendrininkas už kito asmens veiksmus.??? Priešingai, byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog pastarosios veiksmai, objektyviai pasireiškiantys vieno smūgio sudavimu D. Š. į veido sritį, iš esmės neatsispindintys specialisto išvadoje, nustatant nukentėjusiajam sužalojimų mąstą, D. Š. nutraukiant nuo nuteistojo A. K. ir jį laikant buvo nulemti būtent siekio apginti savo sugyventinį – nuteistąjį A. K. Tokios aplinkybės paneigia kaltinime nustatytą asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumą.

31. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad E. K. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. K. panaudojo siekdama nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš savo sugyventinį – nuteistąjį A. K. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes E. K. veiksmai, kuriais D. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, todėl šioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendis naikintinas ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamoji byla E. K. atžvilgiu nutrauktina (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Dėl bausmės.

32. Nagrinėjamu atveju pašalinus iš kaltinimo dalį inkriminuotų veiksmų (tyčinis sudavimas metaliniu vamzdžiu nukentėjusiajam D. Š. į galvos sritį padarant muštinę žaizdą viršugalvyje), ir nustačius, jog A. K. juos padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, konstatuotina, jog A. K. pripažįstamas kaltu dėl to, kad 2019 m. rugsėjo 29 d., apie 16.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu su D. Š., tyčia sudavė metaliniu vamzdžiu nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam D. Š. padarydamas poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą kairiame kelyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu (BK 140 straipsnio 1 dalis).

33. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis – teistas (t. 1, b. l. 112–113), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 114–117), vykdo individualią veiklą (t. 1, b. l. 118). Įvertinęs šias aplinkybes teismas A. K. skyrė 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigodamas jį bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, atsižvelgdama į nuteistojo atliktų veiksmų pobūdį, į tai, kad A. K. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, nusikaltimas baigtas, byloje nenustatyta nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, taip pat į pirmosios instancijos teismo nustatytas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga ir adekvati bei padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, todėl nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė paliktina nepakeista.

Dėl civilinių ieškinių.

34. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 70,53 Eur turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 54–55). Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad nukentėjusysis D. Š. dėl patirtų sužalojimų buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Iš prie ieškinio pateikto gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, kad D. Š. gydymo išlaidas – 70,53 Eur, sudaro išlaidos, išimtinai susijusios su nukentėjusiajam nustatyta muštine žaizda viršugalvyje – galvos plaukuotosios dalies žaizda: neurochirurgo konsultacija dėl galvos traumos, pirminis chirurginis žaizdų sutvarkymas (galvos plaukuotosios dalies S01.0) (t. 1, b. l. 44, 56). Atsižvelgiant į tai, jog konstatuota, kad nukentėjusiajam D. Š. padaryta muštinė žaizda viršugalvyje, padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Pažymėtina, jog tokiais atvejais civilinis ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka.

35. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. Š. pateikė patikslintą civilinį ieškinį, prašydamas solidariai priteisti jam iš E. K. ir A. K. 2 000 Eur neturtinės žalos (t. 2, b. l. 34–37). Visų pirma pažymėtina, kad pagal teismų praktiką žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas konkrečioje byloje. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-511/2017).

36. Nagrinėjamu atveju pripažinus, jog nuteistojo A. K. veiksmai tyčia suduodant metaliniu vamzdžiu nukentėjusiajam į galvos sritį, padarant muštinę žaizdą viršugalvyje, vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, paliekant nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl metaliniu vamzdžiu suduotų smūgių, padarant nukentėjusiajam D. Š. poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą kairiame kelyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš dalies patenkinus nukentėjusiojo reikalavimą dėl neturtinės žalos jam solidariai iš E. K. ir A. K. priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo, keistina. Nukentėjusiojo D. Š. naudai priteistinas neturtinės žalos atlyginimas iš nuteistojo A. K. dėl nukentėjusiajam D. Š. padarytos poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimo kairiame kelyje, likusioje dalyje civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

37. Pagal aukščiau aptartas nagrinėjimo įvykio aplinkybes nekyla abejonių, kad nukentėjusysis D. Š. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Nustatydama nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes – nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, turėjo kreiptis į gydymo įstaigą, dėl ko patyrė nepatogumus, taip pat patyrė ir neigiamus išgyvenimus – emocinį sukrėtimą, atsirado nesaugumo jausmas, baiminamasi dėl galimo psichologinio ar fizinio smurto panaudojimo ateityje. Nagrinėjamu aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad įvykio metu ir nuteistajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrukdymas, kas reiškia, kad nukentėjusiojo elgesys konflikto metu nebuvo nepriekaištingas. Todėl aptartų aplinkybių kontekste, įvertinus žalą padariusio A. K. tyčinę kaltės formą, tai, kad nuteistasis vykdo individualią veiklą, bei atsižvelgus į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, konstatuotina, jog 500 Eur dydžio piniginė kompensacija labiausiai atitiktų balansą tarp padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajam sukeltų padarinių. Taigi, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies, iš A. K. D. Š. naudai priteisiant 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei nukentėjusiojo prašomas 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki žalos visiško atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019).

Dėl nukentėjusiojo proceso išlaidų.

38. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis už jo atstovavimą pirmosios instancijos teisme patyrė 750 Eur išlaidų (2 t., b. l. 39, 41). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinį ir teisinį bylos sudėtingumą, bylos apimtį, teisminio nagrinėjimo trukmę, nustatė, jog nukentėjusiajam priteistinų išlaidų dydis yra mažintinas ir jam solidariai iš E. K. ir A. K. priteisė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla E. K. atžvilgiu yra nutraukiama, bei įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo priteista išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, yra proporcinga ir pagrįsta bylos duomenimis, 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, nukentėjusiojo patirtų pirmosios instancijos teisme, priteistinos iš nuteistojo A. K.

39. Nukentėjusysis D. Š. taip pat pateikė prašymą apeliacinės instancijos teismui atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato pagalba – atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys 500 Eur sumokėjimą advokatui už jo suteiktas paslaugas.

40. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

41. Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistųjų apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusysis turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Nukentėjusiojo proceso išlaidas sudaro pastarojo atstovavimas Vilniaus apygardos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, įvyko vienas teismo posėdis, kuriame dalyvavo ir nukentėjusiojo atstovė, į tai, kad nukentėjusiojo atstovė jo interesus gynė ir pirmosios instancijos teisme, taigi, jai gerai buvo žinomos bylos aplinkybės, o baudžiamoji byla nėra didelės apimties, be to, ši advokatė nukentėjusįjį atstovauja (gina) ir kitoje baudžiamojoje byloje dėl šio įvykio, teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 300 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. K. ir A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria: E. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas);

E. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. K. ir A. K. solidariai Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 70,53 Eur turtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiojo D. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. K. ir A. K. solidariai nukentėjusiajam D. Š. priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo;

nukentėjusiojo D. Š. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintas iš dalies ir jam iš E. K. ir A. K. solidariai priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato teisinių paslaugų jam suteikimo.

Vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamąją bylą E. K. atžvilgiu nutraukti, nes yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.

Patikslinti nuosprendžio dalį pašalinant iš nustatytų aplinkybių A. K. inkriminuotus tyčinius sudavimo metaliniu vamzdžiu nukentėjusiajam D. Š. į galvos sritį veiksmus, padarant muštinę žaizdą viršugalvyje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, konstatavus, jog šiuos veiksmus A. K. atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnio 2 dalis).

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 70,53 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiojo D. Š. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš A. K. 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti, 5 (proc.) dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki žalos visiško atlyginimo, 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (penkis šimtus).

Priteisti iš nuteistojo A. K. nukentėjusiajam D. Š. 300 Eur išlaidų, partirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė