Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Autoblikas“ įgaliotai atstovei Giedrei Rutkauskaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB ,,Autoblikas“ patikslintą ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

6. Vadovaujantis sutarties 1.1. punktu, nuomotojas (ieškovė), kurio nuolatinis verslas automobilių nuoma, suteikė už užmokestį automobilį nuomininkui (atsakovei) laikinai valdyti ir naudotis, o nuomininkas įsipareigojo sumokėti nuomos ir kitus pagal sutartį priklausančius mokesčius ir/ar baudas už sutarties sąlygų nesilaikymą.

Dėl sutarties kvalifikavimo

7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.522 straipsnio 1 dalyje pateikiamą transporto priemonės nuomos, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, sutarties sampratą, šia sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už užmokestį transporto priemonę nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

8. Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis). Nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Fizinio asmens, kaip vartotojo, teisės ginamos tada, kai jis prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

9. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė yra verslininkas – juridinis asmuo savo verslo tikslais sudarantis sutartis verslininko naudai (CK 6.228¹ straipsnio 3 dalis, Sutarties 1.1. punktas). Atsakovė šiuo atveju sutartį su ieškove sudarė ir paslaugą įsigijo kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) (CK 6.228¹ straipsnio 3 dalis). Ginčo sutartis buvo sudaryta, siekiant patenkinti privačius asmens poreikius, t. y. automobilio nuoma asmeniniam naudojimui (Sutarties 3.1. punktas). Duomenų, paneigiančių aplinkybę, kad atsakovė veikė kaip privatus vartotojas, kad jai suteiktas automobilis naudotas ne asmeniniams poreikiams tenkinti, nepateikta.

10. Pagal šiuo metu aktualų teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką vartotojo teisė per se yra vertybė. Teismo ne kartą išaiškinta, jog vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tai, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Taigi šalių lygiateisiškumo principo išimtys yra pagrindžiamos viešuoju interesu, kuris laikomas didesne vertybe.

11. Atsižvelgiant į ginčo sutarties prigimtį bei į nustatytas sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes, teismas sprendžia, kad automobilio nuomos sutarties kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties, neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl 2020 m. spalio 5 d. nuomos sutartis kvalifikuotina, kaip vartojimo sutartis, ir ginčo dėl to byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, ginčo santykiui greta bendrųjų sutarčių teisės normų turi būti taikomos specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo teisių apsaugą.

Dėl ginčo esmės

12. Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuostolius, kuriuos sudaro skola už automobilio nuomą, žala dėl automobiliui padarytų apgadinimų, delspinigiai ir bauda už bylinėjimąsi.

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirminis terminas ieškovei grąžinti automobilį buvo 2020 m. spalio 9 d. Atsakovei nespėjant grąžinti automobilio sutartyje nustatytu laiku, žodinio susitarimo pagrindu automobilio nuoma buvo pratęsta 1 parai. Po šio nuomos termino pratęsimo, ieškovės teigimu, su ja susiekė asmuo, prisistatęs atsakovės vyru, ir jo prašymu atsakovės vardu automobilio nuoma buvo pratęsta iki 2020 m. lapkričio 5 d. už 600 Eur nuomos mokestį su nuolaida. Šių aplinkybių atsakovė neginčija.

16. Kadangi pirminė nuomos sutartis su atsakove buvo pasirašyta tik dėl keturių dienų laikotarpio, ieškovė paprašė atsakovės pasirašyti nuomos sutartį su pratęstu terminu dviem mėnesiams ir sumokėti už automobilio nuomą. Atsižvelgiant į tai, kad dėl privalomos saviizoliacijos atsakovė negalėjo pati atvykti pas ieškovę, ieškovės atstovas buvo nuvykęs prie atsakovės namų, tačiau atsakovė ir toliau vengė pasirašyti sutartį ir sumokėti už automobilio nuomą. Šalių susirašinėjimas ir ieškovės atstovės paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė dėjo pastangas atsakovei įteikti sutarties pakeitimus su nuomos laikotarpio pratęsimu, tačiau būtent dėl atsakovės aukščiau nurodytų veiksmų (neveikimo), sutarties pratęsimas nebuvo pasirašytas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė nepagrindė aplinkybės dėl privalomos saviizoliacijos, taip pat nenurodė kitų objektyviai pagrįstų aplinkybių, sutrukdžiusių jai susisiekti su ieškove ir pasirašyti nuomos sutarties pratęsimą (pavyzdžiui, naudojantis elektroninėmis ryšio priemonėmis). Nenurodė, kad pati ėmėsi veiksmų, siekdama grąžinti automobilį, tuo atveju, jeigu jos netenkino sutarties sąlygos.

17. Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).

18. Savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).

19. CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Nuomos sutarties 8.2. punkte numatyta, kad nuomininkas, šalių susitarimu, turi teisę pratęsti automobilio nuomos sutartį. Nuomos sutartis pratęsiama raštu, nebent šalys susitartų kitaip. Priešingu atveju, sutartis laikoma nepratęsta (Nuomos sutarties 8.3. punktas). Bet kurie šios sutarties pakeitimai ir papildymai įsigalioja tik jei yra atlikti raštu ir abiejų šalių pasirašyti (Nuomos sutarties 9.4. punktas).

20. Nustatytos byloje faktinės aplinkybės, atsakovės veiksmai ir elgesys, tai, kad automobilis po sąskaitos – faktūros, nuomos sutarties su pratęstu nuomos terminu gavimo nebuvo grąžintas ieškovei, patvirtina atsakovės siekį pratęsti pirminės nuomos sutarties terminą, todėl atmestini atsakovės teiginiai, kad nuomos sutartis ilgesniam terminui nebuvo sudaryta arba, kad atsakovės nuomos sutarties sąlygos netenkino. Šalių elgesys ir nustatytos aplinkybės, kad atsakovė automobiliu naudojosi iki 2020 m. lapkričio 20 d., patvirtina, kad jos sutartį vykdė ir pasibaigus jos terminui, todėl laikytina, kad sutartis buvo pratęsta.

21. Nors atsakovė tvirtina, kad ieškovė žadėjo nereikalauti nuomos mokesčio už laikotarpį, kai atsakovė buvo saviizoliacijoje, tačiau ieškovė su šiais teiginiais nesutinka, byloje įrodymų apie atsakovės nurodomas aplinkybes taip pat nepateikta, todėl šie atsakovės teiginiai atmestini. Priešingai, šalių bendravimas raštu patvirtina, kad atsakovė gautą sąskaitą sutiko apmokėti, dėl nurodyto nuomos mokesčio dydžio, sutarties sąlygų prieštaravimų nereiškė, automobilio ieškovei negrąžino. Aplinkybę, kad atsakovę tenkino sutarties sąlygos ir nuomos kaina, patvirtina ir tai, kad 2020 m. lapkričio 5 d. atsakovė pakartotinai kreipėsi SMS žinute į ieškovę su prašymu nuomos sutartį pratęsti dar vienam mėnesiui ir automobiliu toliau naudojosi iki 2020 m. lapkričio 20 d. Už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 5 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d. atsakovei buvo išrašyta 2020 m. lapkričio 11 d. sąskaita – faktūra AUT KL 20 Nr. 0620, 320 Eur už automobilio nuomą.

22. Nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį (CK 6.487 straipsnio 1 dalis). Sutarties 8.4. punkte numatyta, kad jei automobilis negrąžintas sutartu laiku, laikoma, kad nuomos mokestis skaičiuojamas iki to momento, kol automobilis grąžinamas nuomotojui arba kompensuojami visi padaryti nuostoliai nuomotojui. 6.3.2. punkte numatyta, kad nuomininkas besąlygiškai papildomai įsipareigoja nuomotojui sumokėti nuomos mokestį už pratęstą nuomos terminą.

23. Atsakovė tvirtina, kad už automobilio nuomą sutarties sudarymo metu, ieškovei yra sumokėjusi 220 Eur, kurie buvo rezervuoti, todėl mano, kad dar turėtų sumokėti 400 Eur už 1 mėn. laikotarpį. Bylos duomenimis nustatyta, kad prieš perduodant automobilį, atsakovės banko kortelėje buvo autorizuota (rezervuota) 100 Eur suma kaip depozitas galimai žalai ir 120 Eur nuomos mokestis, viso 220 Eur (nuomos sutarties 6.1. punktas). Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 220 Eur suma buvo tik rezervuota prieš išnuomojant automobilį, tačiau iš atsakovės banko sąskaitos nebuvo nuskaičiuota (nurašyta), kadangi atsakovė pas ieškovę su savo banko kortele daugiau neatvyko. Ieškovė, neturėdami atsakovės kortelės duomenų, neturėjo galimybės šios sumos nuskaičiuoti. Po tam tikro laiko bankas rezervaciją panaikina automatiškai.

24. Teismas atkreipia dėmesį, kad nors nuomos sutartyje atsakovės kreditinės kortelės numeris yra nurodytas, tačiau nesant duomenų, kad atsakovės ginčijama suma buvo nurašyta nuo jos banko sąskaitos, teismas atmeta atsakovės teiginius, kad 220 Eur ji yra sumokėjusi ieškovei, kaip nepagrįstus. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu teismas atsakovei siūlė pateikti papildomus įrodymus (banko sąskaitos išrašą) dėl ginčijamos sumos sumokėjimo ir nustatė terminą jiems pateikti, tačiau atsakovė šia galimybe nepasinaudojo, įrodymų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą, nepateikė (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovė su ieškiniu dėl 400 Eur skolos sutinka, tačiau su ieškove net iš dalies neatsikaitė.

25. Netinkamai įvykdyta prievolė nesibaigia. Prieš įvykdydamas prievolę, skolininkas privalo imtis jam prieinamų priemonių užtikrinti, kad ketinamos įvykdyti prievolės faktas būtų tinkamai kreditoriaus užfiksuotas ir įformintas. Skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pateiktų reikiamą prievolės įvykdymo fakto patvirtinimą. Taigi, skolininkui tenka prievolės įvykdymo įrodinėjimo pareiga, skolininkas prisiima riziką, jeigu jis neišsireikalauja iš kreditoriaus prievolės įvykdymo faktą patvirtinančių įrodymų. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei, todėl ji privalėjo įrodyti, kad 220 Eur ieškovei sumokėjo, taip pat, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad būtų užfiksuotas jos prievolės įvykdymo kreditoriui faktas. Be to, teisės aktuose yra nustatyta pareiga veikti atidžiai, rūpestingai, teisingai. Į bylą atsakovė nepateikė duomenų, kad 220 Eur suma nuo jos sąskaitos buvo nuskaičiuota.

26. Nustatyta, kad atsakovė, nurodydama abejones dėl skolos faktinio pagrindo, savo teiginių jokiais įrodymais nepagrindė, kad nuomos paslaugos, už kurias reikalaujama sumokėti, buvo suteiktos netinkamai arba ne tokiu laikotarpiu, ar kad už jas iš dalies atsiskaityta. Šalys turi pareigą pateikti paaiškinimus ir kitus įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Šiuo atveju atsakovė savo pareigos neįgyvendino, duomenų, kad sąskaitose nurodytos paslaugos buvo suteiktos ne tokia apimtimi ir terminais, o atlikti skaičiavimai galbūt neteisingi, nepateikė.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė neįvykdė sutartinių įsipareigojimų ir nesumokėjo ieškovei nuomos mokesčio pagal automobilio nuomos sutartį ir 2020 m. spalio 20 d., 2020 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaitas – faktūras už laikotarpį nuo 2020 m. spalio 5 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d. (46 paros), priešingų įrodymų byloje nėra (CPK 179 straipsnis). Atsakovė liko skolinga ieškovei 920 Eur (600 Eur +320 Eur) nuomos mokesčio, kuris priteistinas iš atsakovės ieškovei.

Dėl kompensacijos už automobilio apgadinimus

28. Atsakovė neginčija ir tos aplinkybės, kad automobilis buvo grąžintas apgadintas, tačiau tvirtina, kad nuomos sutartis buvo sudaryta su visiškos atsakomybės draudimu, todėl ieškovė nepagrįstai prašo iš jos atlyginti automobiliui padarytą žalą.

30. Nuomos sutartyje nurodyta, kad nuomininko atsakomybė (franšizė) yra 300 Eur. Sutarties 5.1 punkte nurodyta, kad šalims susitarus, vairuotojo atsakomybė eismo įvykio metu dėl apgadinto automobilio gali būti sumažinta už papildomą mokestį. Jeigu esant bet kokiam automobilio apgadinimui ar vagystės atveju, nuomininkas tinkamai neįregistravo įvykio, neužpildė įvykio deklaracijos, neiškvietė policijos, jei tai buvo būtina, negavo policijos pažymos apie įvykį ar automobilis buvo pavogtas kartu su automobilio raktais ir/ar dokumentais, draudimas negalioja. Tokiu atveju visa atsakomybė dėl atsiradusių apgadinimų ar vagystės tenka nuomininkui, t. y. visą nuomotojui padarytą žalą dėl automobilio sugadinimo ar vagystės apmoka nuomininkas, netgi jei buvo sumažinta nuomininko atsakomybė pagal sutartį (nuomos sutarties 5.2 punktas).

31. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, kad sutarties sudarymo metu buvo numatyta, kad atsakovės atsakomybė už kiekvieną draudiminį įvykį yra 300 Eur, todėl tik įsigijus papildomą visiško draudimo apsaugą, klientas neatsako už automobilio apgadinimus. Jeigu nuomos eigoje, klientas pageidauja nurodytos sąlygos, jis privalo nuomotojui pristatyti automobilį apžiūrai dėl pažeidimų buvimo/nebuvimo ir tik tada pasirašoma nauja sutartis su visišku draudimu. Atsakovė paaiškino, kad tik įvykus eismo įvykiui ir apie tai pranešus policijai, sužinojo, kad jai netaikoma nulinė franšizė.

33. Remiantis nuomos sutarties nuostatomis bei ieškovės paaiškinimais, nustatyta ir tai, kad pilnos atsakomybės paslauga, kai klientui taikoma nulinė atsakomybė už naujus automobilio pažeidimus, turi būti aptariama prieš nuomą ir ši sąlyga turi būti įtraukiama į sutartį – padaryti sutarties pakeitimai, įtraukiant šią paslaugą ir jos kainą, apžiūrint automobilį. Nagrinėjamu atveju duomenų apie tai, kad atsakovė susitarė ir apmokėjo už papildomą draudimą, nepateikta, nors ieškovės buvo informuota, tačiau automobilio nuomos laikotarpiu apžiūrai nepristatė, todėl nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ji turėjo pagrindą tikėtis pilnos draudimo apsaugos.

34. Susipažinus su šalių sudaryta sutartimi ir jos sąlygomis, nustatyta, kad pilnos draudimo apsaugos atsakovė už papildomą mokestį neįsigijo. Kadangi dėl atsakovės atsakomybės sumažinimo nebuvo sutarta, atsakovė už šią paslaugą nemokėjo, todėl ši paslauga negalioja ir atsakovei turi būti taikoma atsakomybė už kiekvieną įvykį. 2020 m. spalio 25 d. ieškovė gavo Klaipėdos AVPK Kelių policijos tarnybos pranešimą/pažymą apie eismo įvykį, nurodyta, kad atsakovei išnuomotas automobilis Toyota Corolla buvo rastas apgadintas, o kaltininkas pasišalino iš eismo įvykio vietos, atlikus procesinius veiksmus, dėl įvykio atsakingas asmuo nenustatytas.

35. Procesiniuose dokumentuose ieškovė paaiškino ir tai, kad jeigu nustatomas už padarytą žalą atsakingas asmuo, ieškovė visada imasi priemonių išieškoti žalą iš šio asmens ir tokiu atveju nuomininkas neturi atlyginti žalos automobiliui. Šiuo konkrečiu atveju nenustatytas kaltininkas, todėl visa atsiradusi žala automobiliui tenka atsakovei, nes automobilis buvo išnuomotas be apžiūros akte užfiksuotų pažeidimų.

36. Nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės (CK 6.499 straipsnio 1 dalis). Jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės (CK 6.500 straipsnis). Įstatymas numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

37. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nekėlė klausimo ir neginčijo, kad prieš priimdama išsinuomotą automobilį jį apžiūrėjo, automobilis jai buvo išnuomotas ir perduotas be apgadinimų, kurie nustatyti, automobilį grąžinus. Nuomos sutartimi atsakovė buvo įsipareigojusi, pasibaigus automobilio nuomos terminui, automobilį grąžinti tvarkingą, be papildomų defektų (nuomos sutarties 2.2. punktas).

38. Nagrinėjant ginčą dėl nuostolių (žalos) atlyginimo, kilusį iš sutartinių santykių, teismas privalo išsiaiškinti 4 esmines sąlygas: nustatyti neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis); nustatyti kaltę asmens, kuris netinkamai įvykdė sutartį (CK 6.248 straipsnis); nustatyti, ar skolininko veiksmai yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala (CK 6.247 straipsnis); nustatyti žalos ar nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnis).

39. Nagrinėjamos bylos duomenimis įrodyta, jog atsakovė, kaip nuomininkas, netinkamai vykdė savo sutartinę prievolę (grąžinti automobilį tos pačios būklės kaip ir nuomos pradžioje) ir padarė automobilio nuomos sutarties pažeidimą – automobilis buvo apgadintas (neteisėti veiksmai), dėl ko ieškovė patyrė 645 Eur žalą dėl padarytų apgadinimų (priežastinis ryšys). Atsakovė ieškovės nurodytų automobilio apgadinimų kainos neginčijo.

40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ieškovės reikalavimas dėl nuostolių už automobilio apgadinimus atlyginimo tenkintinas, ieškovei iš atsakovės priteistina 645 Eur žala (CK 6.499 straipsnio 1 dalis, 6.500 straipsnis, 6.251 straipsnio 1 dalis).

Dėl delspinigių

41. Pagal sutarties 6.6. punktą, jei nuomininkas už suteiktas paslaugas nėra atsiskaitęs arba ne pilnai atsiskaitęs su nuomotoju ar nuomotojui įsiskolino dėl kitų priežasčių, tokiu atveju nuomininkas ne ginčo tvarka įsipareigoja apmokėti po 0,5 % delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo įsiskolinimo sumos. Būtent nurodyto dydžio delspinigius ieškovė prašo priteisti iš atsakovės už vengimą atsiskaityti už suteiktas paslaugas.

42. CK 6.258 straipsnio 1 dalis numato, kad netesybos gali būti nustatomos tik šalių susitarimu ar įstatymais. Bendroji netesybų priteisimo taisyklė – jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

43. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovė būtų iš dalies įvykdžiusi prievolę grąžinti skolą, todėl aktualus klausimas dėl aiškiai per didelių netesybų mažinimo. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias konkrečios individualios bylos aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus; atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011; 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013; 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).

44. Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017, 19 punktas). Netesybų žemiausioji mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Pagal teismų praktiką, priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008 ir kt.).

45. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėjo patirtų nuostolių dydžio (jo santykio su apskaičiuotų ir siekiamų išieškoti netesybų dydžiu), nes laikosi pozicijos, kad sutartyje nustatyti 0,5 proc. dydžio delspinigiai ir yra jos minimalūs nuostoliai, kurių jai nereikia įrodinėti. Ieškovė yra verslininkė ir verčiasi nuomos verslu, tačiau nenurodė, kokius konkrečiai nuostolius ji patyrė dėl nuomos mokesčio, kuris turės būti visiškai atlygintas, nesumokėjimo. Pažymėtina ir tai, kad teismas išsprendė klausimą dėl ieškovės realiai patirtų nuostolių už apgadinimus automobiliui.

46. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kriterijus bei formuojamą teismų praktiką, sprendžiant dėl ginčo sutartimi nustatytų delspinigių dydžio atitikties protingumo bei sąžiningumo reikalavimams, būtina atsižvelgti tai, kad abi šalys nėra lygiavertės, ieškovė yra verslininkas, todėl turi didesnę ekonominę ir derybinę galią atsakovės atžvilgiu, sudarant ir vykdant sutartį. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į nagrinėjamoje byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes: kad ieškovė prašomų priteisti delspinigių ir patirtų nuostolių dydžio ar dėl netinkamo sutarties vykdymo kilusių neigiamų padarinių neįrodinėja (CPK 13, 178 straipsniai), nenurodo, kodėl tik būtent tokio dydžio – 0,5 proc. netesybos gali padengti ieškovės dėl vartotojo netinkamo įsipareigojimų vykdymo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad baudinių netesybų įstatymas nenumato, netesybomis tik siekiama kompensuoti nukentėjusiosios šalies nuostolius, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016).

47. Nagrinėjamu atveju nustatyti faktiškai patirtų atsakovės nuostolių (jų dydžio) teismas neturi galimybės, kadangi ieškovė jų iš esmės net neįrodinėja, tai yra realūs piniginiai ieškovės nuostoliai nėra aiškiai apibrėžti ir nustatyti, todėl teismas yra laisvas nustatyti, jo manymu, protingą netesybų dydį, jei šalių sutarta suma yra akivaizdžiai per didelė. Atsakovei sumokėjus priteistą nuomos mokestį bei žalą už automobilio apgadinimus, ieškovės galimi nuostoliai gali būti vertinami tik už skolininkės naudojimąsi kreditorės pinigais, laiku jų negrąžinus. Atkreiptinas dėmesys, kad nors vartojimo nuomos sutarties šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, tačiau sutartyje yra nustatyta tik vartotojo atsakomybė už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

48. Nepaneigiant šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, esant nenustatytai aplinkybei, jog atsakovės prievolės neįvykdymas būtų lėmęs tokio dydžio nuostolių ieškovei atsiradimą, į tarp šalių sudarytos sutarties pobūdį (sudaryta vartojimo sutartis), šalių elgesį ir kad atsakovė dėl sutarties sąlygų derėtis neturėjo galimybės (CK 6.185 straipsnio 1 dalis), leidžia netesybas vertinti, kaip nepagrįstai dideles. Siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyros principą, atsižvelgiant į kompensuojamąjį netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdį, siekiant užtikrinti ieškovės realiai patirtų ir minimalių nuostolių atlyginimą, teismas sprendžia, kad sutartyje nustatytas delspinigių dydis laikytinas aiškiai per didelis, tinkamu netesybų dydžiu pripažintinos 0,05 proc. dydžio netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytas tik 0,05 proc. delspinigių dydis nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Todėl ieškovės galimai patirtus nuostolius vertinant, kaip sumas, kurias ieškovė gali tikėtis gauti už naudojimąsi jos pinigais, ieškovės reikalaujama priteisti delspinigių norma mažintina iki 0,05 proc. Įvertinus nurodytas aplinkybes ir aptartus kriterijus, ieškovei iš atsakovės priteistina 53,27 Eur delspinigių (pagal 2020 m. spalio 20 d. sąskaitą – faktūrą 600 Eur x 0,05 % x 87 d. = 26,10 Eur; pagal 2020 m. lapkričio 11 d. sąskaitą – faktūrą 320 Eur x 0,05 % x 65 d. = 10,40 Eur; pagal 2020 m. lapkričio 24 d. sąskaitą – faktūrą 645 Eur x 0,05 % x 52 d. = 16,77 Eur).

Dėl baudos taikymo

49. Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 1 000 Eur baudą už bylinėjimąsi, remiantis sutarties 7.7.6. punktu, kuris nustato, kad nuomininkui už pažeidimus ir/ar sutarties nesilaikymą yra taikomos baudos ar mokesčiai: 1 000 Eur bauda už bylinėjimąsi, jei dėl žalos įrodymo šalys ginčą sprendžia teismuose. Sutarties 7.7. punkte nurodyta, kad 7.7.6. punkte nustatyta bauda nuomininkui taikoma už pažeidimus ir/ar sutarties nesilaikymą. Ieškovė nurodo, kad skyrė daug laiko bendraujant su atsakove, kad automobilis būtų grąžintas, rinko įrodymus teismui, rengė ieškinį, ginčas sprendžiamas teisme. Taip pat nurodo, kad atsakovė pasirašydama sutartį sutiko su šia sutarties sąlyga, todėl 1 000 Eur bauda laikytina ieškovės nuostoliais.

50. Teismas nustatė, kad šalių sudaryta nuomos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis (CK 6.504 straipsnis) (šio sprendimo 7-11 punktai). Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.228⁴ straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

51. Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa. Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį pareiškus reikalavimą atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Taigi CK numato tik vieną netesybų rūšį – įskaitines netesybas. Sutartimi nustatytos netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, jos yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet ir civilinės atsakomybės forma. Pagrindinis civilinės atsakomybės principas – nuostolių atlyginimas visada turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio. Todėl netesybomis siekiama tik kompensuoti nukentėjusiosios šalies nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Praktikoje galimi ir kiti atvejai, kai pažeidžiamas kompensuojamasis netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdis, ir jos teismo gali būti pripažintos baudinėmis. Pavyzdžiui, kai šalys už tą patį prievolės pažeidimą nustatė ir baudą, ir delspinigius arba kai pats netesybų dydis yra neprotingai didelis. Visais šiais atvejais tokio pobūdžio netesybos gali būti pripažintos baudinėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-267-916/2015).

52. Tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga – negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalyse nustatytos teisinės pasekmės, kai sutarties sąlygos yra nesąžiningos.

53. Nagrinėjamu atveju šalys sutartimi susitarė dėl netesybų tiek delspinigių, tiek baudos forma, t. y. už tą patį pažeidimą taikyti skolininkei dvigubas netesybas. Teismo nuomone 1 000 Eur bauda nuomininkui už sutarties pažeidimą yra nepagrįsta ir nesąžininga, kadangi tuo siekiama ne kompensuoti ieškovės nuostolius, o nubausti vartotoją už savo teisių bei interesų gynimą teisme, ką įstatymas draudžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016).

54. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, kad iš atsakovės taip pat prašoma priteisti baudą, kaip nuostolius, kuri taikoma tuo atveju, jei dėl žalos įrodymų šalys ginčą sprendžia teisme, kadangi tokiu atveju, ieškovė patyrė papildomų laiko ir darbo sąnaudų. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja (CPK 5 straipsnio 1-2 dalys). Sutarties nuostatos, ribojančios asmens teisę kreiptis teisminės gynybos ir nustatančios už tai baudą, yra neteisėtos ir negalioja. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės nurodomoms galimai patirtoms išlaidos už dokumentų rengimą, bylinėjimąsi atlyginti yra skirtas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo institutas, todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti sprendžiamos CPK nustatyta tvarka, bet ne netesybų forma.

55. Teismas pažymi ir tai, kad reikalavimas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų yra išvestinio procesinio teisinio pobūdžio iš pagrindinio materialiojo teisinio reikalavimo, todėl negali būti savarankiško ieškinio dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-686/2017, 12 punktas). Ieškovę byloje atstovavo teisinį išsilavinimą turinti darbuotoja, todėl nėra jokio teisinio pagrindo iš atsakovės reikalauti atlyginti ieškovės išlaidas ir sąnaudas, patirtas dėl samdomų darbuotojų atliekamų funkcijų.

56. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, sutarties 7.7.6. punkto sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, atsakovės teises ir interesus bei nustato neproporcingai didelę atsakovės atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą, todėl pripažintinos nesąžiningomis (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vadovaujantis CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalimi, sutarties 7.7.6. punkto sąlygos pripažintinos nesąžiningomis, todėl negalioja nuo sutarties sudarymo.

57. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – baudos) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 36 punktas).

58. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, ieškovės reikalavimas dėl 1 000 Eur baudos priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.7.6. punkto nuostatos pripažintinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento).

Dėl procesinių palūkanų

59. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovės prašomos iš atsakovės priteisti palūkanos yra įstatyme numatytos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.

61. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikia šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, iš kurių matyti, jog ieškovė sumokėjo 70 Eur žyminio mokesčio . Įvertinus tai, jog ieškinys tenkintinas iš dalies (52 proc.), iš atsakovės ieškovei priteistina 36 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės A. P. 920 Eur (devynis šimtus dvidešimt eurų) nuomos mokesčio, 645 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) nuostolių atlyginimo, 53,27 Eur (penkiasdešimt tris eurus 27 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 618,27 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų aštuoniolikos eurų 27 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gruodžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 36 Eur (trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Autoblikas“.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2020 m. spalio 5 d. nuomos sutarties Nr. 12029 7.7.6. punkte įtvirtintą sąlygą, kuria nustatytas 1 000 Eur baudos nuomininkui už bylinėjimąsi, jei dėl žalos įrodymo šalys ginčą sprendžia teismuose, taikymas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.