Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Svajūnas Knizleris, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo D. V. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarties, kuria 3 mėnesiams paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajam D. V. ir jo sutuoktinei E. V. priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, D. V. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 1471 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje.

Siekiant užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą, Panevėžio apygardos teismas skundžiama 2017 m. birželio 9 d. nutartimi 3 mėnesiams paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamajam D. V. ir jo sutuoktinei E. V. priklausančiam namui, esančiam E. V. priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Gynėja atkreipia dėmesį, kad iš bylos duomenų matyti, jog žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), E. V. yra įgijusi iki santuokos, todėl jis priklauso jai asmenine nuosavybės teise. Šiame žemės sklype esantys statiniai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o byloje nėra jokių duomenų (sutarčių), kad statiniai (namas su priklausiniais) priklausytų ne sklypo savininkui, todėl vadovaujantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, šis turtas yra asmeninė E. V. nuosavybė, kol sutartimi ar teismo sprendimu nėra nustatyta kitaip.

Advokatė pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. N., A. J., D. V., nuteistojo R. V. gynėjo advokato Ž. R. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Navicko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio (dėl tų pačių kaltinamųjų, nes byla buvo išskirta į atskirą tyrimą dėl atskirų nusikalstamų veikų), 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio įvykdymo civilinio ieškinio dalyje, pratęsė D. V. laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į žemės sklypą su statiniais, esančius adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog minėtas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise nepriklauso D. V.. Šie žemės sklypai, viename iš jų esantys statiniai nuosavybės teise nuo 2006 m. balandžio 19 d. priklauso nuteistojo žmonai E. V., kuri juos įgijo dar iki santuokos su D. V. sudarymo (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), todėl šis nekilnojamasis turtas laikytinas asmenine jos nuosavybe. D. V. taip pat nėra materialiai atsakinga už D. V. padarytus neteisėtus veiksmus. Tokiu būdu, apygardos teismas nepagrįstai paminėtam nekilnojamajam turtui taikė aptariamą procesinę prievartos priemonę byloje priteistų civilinių ieškinių užtikrinimui.

Gynėjos nuomone, Panevėžio apygardos teismo argumentas, kad Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą priėmė tik dėl žemės sklypo, kuris įgytas iki santuokos, yra visiškai nepagrįstas, kadangi iš minėto nuosprendžio aiškiai matyti, jog buvo išspręstas ne tik žemės sklypo, bet ir ant jo esančių statinių, kurie nėra įregistruoti, tačiau pastatyti ant asmeninės nuosavybės teise E. V. priklausančio sklypo, klausimas. Toks Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka CK 4.40 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir teismų praktiką (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2016).

Advokatė mano, kad skundžiamos nutarties argumentai dėl 2015 m. gruodžio 23 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvados Nr. SI - 4, sprendžiant dėl to, kam priklauso nuosavybės teise statiniai, esantys sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), neturi jokios reikšmės, nes šioje išvadoje nėra nustatyta, jog pastatai buvo pastatyti iš santuokinių lėšų. Pasak gynėjos, byloje yra duomenų, kad namo statyboms lėšas skyrė E. V. motina. Specialisto išvadoje yra daromos tik prielaidos, kad namas yra pilnai pastatytas bei įrengtas ir kad jo vertė 144 810 Eur, nes ikiteisminio tyrimo metu namas nebuvo specialistų apžiūrėtas ir įvertintas. Be to, advokatė atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo prokuroro 2016 m. liepos 8 d. nutarimu buvo nutrauktas.

Advokatės nuomone, esant tokioms aplinkybėms, skundžiama Panevėžio apygardos teismo nutartis taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą namui, esančiam E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta, nes vadovaujantis CK 4.40 straipsniu E. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso ne tik žemės sklypas, bet ir ant jo esantys statiniai, pagal įstatymus E. V. nėra materialiai atsakinga už D. V. veiksmus ir šį klausimą jau yra išsprendęs Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs, nepakeistas ir nepanaikintas.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. V. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės skundas atmetamas.

BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

Šioje baudžiamojoje byloje D. V. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 147¹ straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, tuo, kad organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – ne mažiau, kaip 200 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 ⁰/₀ heroino hidrochlorido įgijimą Nyderlandų Karalystėje ir jo gabenimą iš Nyderlandų Karalystės į VFR; organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 25,6 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 ⁰/₀ heroino hidrochlorido gabenimą Unna mieste VFR ir jo priemiestyje; organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 254,41 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 49,4 ⁰/₀ įgijimą Nyderlandų Karalystėje ir jo gabenimą iš Nyderlandų Karalystės į VFR; organizavo nukentėjusiojo S. K. išnaudojimą priverstiniam darbui ir pasinaudodamas jo priklausomumu neteisėtai vertė nukentėjusįjį dirbti - platinti narkotines medžiagas – heroiną; organizavo panaudojant apgaulę, D. B. verbavimą, gabenimą į VFR, turint tikslą išnaudoti priverstiniam darbui ir pasinaudodamas jo priklausomumu neteisėtai vertė dirbti - platinti narkotines medžiagas – heroiną; organizavo panaudodamas apgaulę, dviejų nukentėjusiųjų asmenų: A. E. ir vaiko - B. J. verbavimą siekdamas pelnytis iš jų prostitucijos bei vaiko – B. J. gabenimą į Nyderlandų Karalystę prostitucijai, vadovavo nepilnametės B. J. prostitucijai Nyderlandų Karalystėje ir pelnėsi iš jos prostitucijos turėdamas nenustatyto dydžio pajamas; organizavo panaudojant apgaulę, nukentėjusiosios A. E. verbavimą, gabenimą į Nyderlandų Karalystę siekdamas pelnytis iš nukentėjusiosios prostitucijos bei vadovavo A. E. prostitucijai Nyderlandų Karalystėje ir pelnėsi iš jos prostitucijos turėdamas nenustatyto dydžio pajamas.

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji A. E. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydama iš D. V., R. V., E. N. ir M. B. priteisti 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 40, b. l. 173-181), nukentėjusioji B. J. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydama iš D. V., R. V., E. N., M. B. ir E. B. priteisti 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 40, b. l. 182-185).

Nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų, taip pat, ar byloje bus taikomas BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas (tarp jo ir klausimas dėl konfiskuotino turto priklausomybės kaltinamajam, jo sutuoktinei ar kitiems asmenims). Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Kaltininko galimo pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo (BK 72 straipsnio) taikymu. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, jog kaltinamajam D. V. kartu su sutuoktine E. V. priklausantis nekilnojamasis turtas, kuriam šiuo metu yra taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra BK uždraustos, šio asmens padarytos veikos rezultatas, jis gali būti konfiskuotos BK 72 straipsnyje numatyta tvarka. BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė yra taikoma siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, taigi akivaizdu, jog įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę esant manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymams, jog kaltinamojo turimas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra gautas nusikalstamu būdu. Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į D. V. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį (neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, pelnymasis iš kito asmens prostitucijos), į tai, kad kaltinamasis dėl savo galimai neteisėtų veiksmų yra galimai gavęs pinigines lėšas, kaip nusikalstamų veikų rezultatą, yra pagrindas manyti, kad jam gali būti taikomas turto konfiskavimas. Šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl šių nusikalstamų veikų buvo padaryta neturtinė žala, kurios atlyginimo užtikrinimui taip pat yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam D. V. priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikšti pakankamai dideli civiliniai ieškiniai, BPK 116 straipsnyje ir BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai taikyti nuosavybės teisių apribojimą nustatyti pagrįstai.

Kaltinamojo gynėja skunde nurodo, kad nekilnojamasis turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra asmeninė D. V. sutuoktinės E. V. nuosavybė, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta, pažeidžia CK 4.40 straipsnio normų reikalavimus. Šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), E. V. yra įgijusi 2006 m. balandžio 19 d., t. y. iki santuokos su D. V. sudarymo (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), todėl šis nekilnojamasis turtas laikytinas asmenine jos nuosavybe. Tai konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendyje, priimtame išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. N., A. J., D. V., nuteistojo R. V. gynėjo advokato Ž. R. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Navicko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio (dėl tų pačių kaltinamųjų, nes byla buvo išskirta į atskirą tyrimą dėl atskirų nusikalstamų veikų). Nors minėtas žemės sklypas laikytinas asmenine E. V. nuosavybe, tačiau iš byloje esančios 2015 m. gruodžio 23 d. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateiktos specialisto išvados Nr. SI – 4 matyti, kad Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius E. V. 2007 m. gegužės 23 d. išdavė statybos leidimą Nr. 89/07 pagal parengtą projektą statyti statinius žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Leidime nurodytas statybos objektas: ūkininko ūkio sodyba-vienbutis gyvenamasis namas su garažu, statinio bendras plotas 294,27 kv. m. Išvadoje taip pat nurodyta, kad atliekamo ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad namas žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pilnai pastatytas ir įrengtas, bet oficialiai neįregistruotas nekilnojamojo turto registre. Turto vertinimas neatliktas, pagal tyrimui pateiktą užduotį namas vertas ne mažiau 500 000 Lt (144810 Eur) (t. 42, b. l. 11-12). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį, preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, po santuokos sudarymo E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas namas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių (D. V. ir E. V.) nuosavybe, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taigi, apygardos teismas skundžiama nutartimi galėjo paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajam D. V. ir jo sutuoktinei E. V. priklausantį nurodytą nekilnojamąjį turtą.

Aukštesniojo teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje paskiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju - Lietuvos Respublikos BPK ir yra galimi. Atkreiptinas dėmesys, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą. Atsižvelgiant į kaltinamojo D. V. galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikšti civiliniai ieškiniai yra pakankamai dideli, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamojo D. V. turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamojo turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių ir turto konfiskavimo įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikšti pakankamai dideli civiliniai ieškiniai, šis tikslas negali būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – kaltinamojo turtui varžo jo ar sutuoktinės E. V. teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamojo gynėja. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik ji taps nereikalinga, bus pateikti neginčytini įrodymai dėl nekilnojamojo turto priklausomybės arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas.

Aukštesniojo teismo vertinimu, Panevėžio apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo kaltinamajam D. V., nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Išdėstytų motyvų pagrindu aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo D. V. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.