Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurga Vasiliauskienė, nerengdama teismo posėdžio, išnagrinėjo nuteistojo D. V. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutarties, kuria D. V. prašymas dėl jam Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės sušvelninimo, atsižvelgiant į nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) pakeitimus, tenkintas iš dalies.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Baudžiamosios bylos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis D. V. šiuo metu atlieka subendrintą laisvės atėmimo bausmę, paskirtą šiais nuosprendžiais:

1.1. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, D. V. buvo pripažintas kaltu padaręs BK 147 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), 307 straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) bei 157 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) numatytas nusikalstamas veikas ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais jam paskirta subendrinta galutinė bausmė – 10 metų laisvės atėmimas.

1.2. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, D. V. pripažintas kaltu įvykdęs BK 260 straipsnio 3 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), 147 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X‑272 redakcija), 147¹ straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), 307 straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X‑711 redakcija) numatytas nusikalstamas veikas ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir bausmių sudėjimo būdais jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausme iš dalies jas sudedant ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 19 metų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartimi nuteistojo D. V. gynėjo kasacinis skundas buvo atmestas.

2. Panevėžio apygardos teisme 2025 m. vasario 21 d. gautas D. V. prašymas, kuriuo jis, atsižvelgdamas į nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius Lietuvos Respublikos BK pakeitimus, prašo sušvelninti jam Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, paskirtą bausmę.

3. Panevėžio apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartimi D. V. prašymas tenkintas iš dalies. Teismas D. V. nusikalstamas veikas, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, kvalifikuotas pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos) (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), perkvalifikavo atitinkamai į BK 147¹ straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), tačiau D. V. paskirtų bausmių nepakeitė.

II. Skundo argumentai ir prašymai

4. Nuteistasis D. V. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartį ir sumažinti jam Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį skirtas bausmes iki minimalaus dydžio. Skunde nuteistasis teigia, kad atsisakydamas taikyti jo teisinę padėtį švelninantį įstatymą, žemesnysis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintas lygybės prieš įstatymą bei teismo nešališkumo garantijas. Be to, nuteistojo įsitikinimu apribotas 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 numatytų BK bendrosios dalies pakeitimų, švelninančių nuteistųjų teisinę padėtį, galiojimas nėra teisingas.

5. 2025 m. balandžio 4 d. Lietuvos apeliaciniame buvo gautas nuteistojo skundo papildymas, kuriame nuteistasis prašo taikyti jam nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 61 straipsnio redakciją; netaikyti BK pakeitimo įstatymo Nr. XIV-3033 50 straipsnio 3 dalies kaip prieštaraujančios Konstitucijos 2, 18, 29, 31 ir 109 straipsniams. Skundo papildyme nuteistasis D. V. išsamiai aptaręs BK 61 straipsnio pakeitimo tikslus, išdėstęs savo pastebėjimus, susijusius su įstatymų leidėjo argumentais dėl negalimumo šį straipsnį taikyti atgaline data, taip pat motyvus, pagrindžiančius, jo įsitikinimu, BK pakeitimo įstatymo Nr. XIV-3033 50 straipsnio 3 dalies neatitikimą Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms teigia, kad 1) BK 61 straipsnio pakeitimai akivaizdžiai švelnina baudžiamosios atsakomybės taikymo tvarką; 2) jų netaikymas atgal prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinai; 3) taikymas atgal yra techniškai įmanomas, nereikalauja papildomo bylos nagrinėjimo ir yra formaliai aiškus.

6. Atsiliepimų į pateiktą skundą, pareiškimų dėl nušalinimo ar kitų prašymų negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. V. skundas netenkinamas.

7. Aukštesnysis teismas, įvertinęs skundo nagrinėjimui pateiktus baudžiamosios bylos bei LITEKO duomenis, daro išvadą, kad skundžiamą 2025 m. kovo 13 d. nutartį priėmęs apygardos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą nuteistojo D. V. prašymą patenkinti iš dalies. Apygardos teismas, perkvalifikuodamas dalį nusikalstamų veikų, už kurių padarymą D. V. buvo nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, tačiau pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį nekeisdamas paskirtų bausmių bei nekeisdamas šiais nuosprendžiais paskirtų subendrintų bausmių, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Kitų D. V. nusikalstamų veikų, už kurias paskirtas ir subendrintas bausmes jis šiuo metu atlieka, teismas pagrįstai neperkvalifikavo ir naujų bausmių neskyrė. Be to, žemesnysis teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ir nuteistojo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

8. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. lapkričio 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 151¹, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182¹, 185, 188, 189, 189¹, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198¹, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 267¹, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060.

9. Be to, 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. balandžio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas Nr. XIV‑2573.

10. BK 3 straipsnio 1 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šio straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

11. Iš D. V. skundo bei jo papildymo turinio matyti, kad nuteistasis neginčija Panevėžio apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutarties dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 147¹ straipsnio 1 dalyje, perkvalifikavimo pagal naują šio baudžiamojo įstatymo redakciją. Skunde nuteistasis nenurodo ir nesutikimo argumentų, susijusių su skundžiamos nutarties išvadomis neperkvalifikuoti jo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje. Nuteistasis prašo atsižvelgti į 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu Nr. XIV-3060 priimtus BK pakeitimus ir paskirti jam pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį minimalias laisvės atėmimo bausmes.

12. Aukštesnysis teismas, dar kartą patikrinęs galimybę D. V. taikyti įstatymus, panaikinančius veikos nusikalstamumą, švelninančius bausmę ar kitokiu būdu lengvinančius veiką padariusio asmens teisinę padėtį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad BK 307 straipsnio pakeitimai, susiję su baudžiamosios atsakomybės taikymu asmenims, vadovavusiems prostitucijai, juos lyginant su iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusia šio straipsnio redakcija, yra sunkinantys asmens teisinę padėtį, todėl nuteistajam D. V. netaikytini, o BK 147 straipsnio 2 dalis, 157 straipsnio 2 dalis ir 260 straipsnio 3 dalis 2024 m. lapkričio 7 d. priimtu įstatymu Nr. XIV-3060 nebuvo keičiami.

13. Be to, aukštesnysis teismas taip pat pritaria apygardos teismo sprendimui D. V. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 147¹ straipsnio 1 dalyje perkvalifikuoti, nekeičiant bausmių rūšies ir dydžio. 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu Nr. XIV-3060 pakeistoje BK 147¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje be baudos, laisvės apribojimo, arešto ir laisvės atėmimo iki trejų metų bausmių numatyta dar viena alternatyvi bausmės rūšis – viešieji darbai. Taigi, naujoji BK 147¹ straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi 2025 m. vasario 1 d., laikytina nuteistojo padėtį švelninančia, todėl apygardos teismas pagrįstai sprendė, jog naujoji redakcija taikytina atgal perkvalifikuojant šią D. V. nusikalstamą veiką.

14. Kaip jau minėta, nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios BK 147¹ straipsnio 1 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) sankcijoje buvo numatyta, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiama bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nuteistajam D. V. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį (dėl veikos prieš D. B.) buvo paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, o pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį (dėl veikos prieš S. K.) buvo paskirtas laisvės atėmimas 2 metams. Tiek nuosprendžio priėmimo metu, tiek po 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK pakeitimų šis nuteistojo padarytas nusikaltimas buvo priskiriamas tai pačiai nusikaltimų kategorijai – nesunkiems nusikaltimams. Skiriant bausmę tiek už šiuos nusikaltimus, tiek už kitas D. V. įvykdytas nusikalstamas veikas buvo atsižvelgta į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). D. V. iš viso padarė šešias nusikalstamas veikas, iš jų tris labai sunkius nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis bei prekyba žmonėmis (BK 260 straipsnio 3 dalis, 147 straipsnio 2 dalis), vieną apysunkį nusikaltimą, susijusį su pelnymusi iš kito asmens prostitucijos (BK 307 straipsnio 2 dalis), ir du nesunkius nusikaltimus, susijusius su išnaudojimu priverstiniam darbui (BK 147¹ straipsnio 1 dalis). Visi nusikaltimai baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Nusikaltimai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, padaryti veikiant organizuota grupe, kurios organizatoriumi buvo pripažintas D. V.. Be to, teismai įvertino ir tai, kad už analogiškų nusikalstamų veikų dėl prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos D. V. buvo nuteistas ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu. Taigi, pagrįstai spręstina, kad nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja D. V., rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį. Be to, buvo įvertintos ir nuteistąjį charakterizuojančios asmenybės, t. y. kad jis turi šeimą, du mažamečius vaikus, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas teigiamai, psichikos sveikatos centre neregistruotas, duomenų, kad iki suėmimo D. V. būtų dirbęs ir turėjęs legalų pragyvenimo šaltinį, nėra. Taigi, įvertinę visas šias aplinkybes teismai sprendė, kad D. V. už atskiras nuskalstamas veikas skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės.

15. Paminėtos Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendyje, pakeistame Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, įvertintos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės patvirtina skundžiamoje teismo nutartyje padarytą išvadą, kad D. V. nėra pagrindo skirti švelnesnės rūšies bausmę ar nustatyti trumpesnį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Aukštesnysis teismas, dar kartą įvertinęs šias aplinkybes, daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti D. V. už BK 147¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, todėl skundžiamoje nutartyje apygardos teismas pagrįstai nusprendė už perkvalifikuotas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių D. V. nekeisti. Nors nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 147¹ straipsnio 1 dalies sankcijose numatyta ir papildoma švelnesnės rūšies bausmė – viešieji darbai, tačiau, įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų kiekį ir pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, skirti šios rūšies bausmę nėra pagrindo.

16. Nuteistasis D. V. skunde ir jo papildyme prašo įvertinti ir kitu, t. y. 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, padarytus BK pakeitimus, o konkrečiai taikyti jam BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriomis buvo panaikintas bausmės skaičiavimas nuo jos vidurkio.

17. Tačiau priešingai nei teigia nuteistasis D. V., žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 61 straipsnio nuostatas kaip jo teisinę padėtį švelninantį įstatymą, nėra pagrindo, kadangi teisminis procesas yra baigtas. Kaip pagrįstai nurodoma ir skundžiamoje nutartyje, 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033 buvo pakeistas 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnis, jo 3 dalyje nurodant, kad šio įstatymo 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 19, 22, 23, 26, 27, 37 ir 45 straipsnių (t. y. BK 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 40¹, 54, 61, 62, 65, 66, 75, 92 straipsnių) nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose. D. V. baudžiamoji byla, pagal kurioje priimtą Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, nuteistasis šiuo metu atlieka jam paskirtą subendrintą bausmę, jau yra baigta nagrinėti visų instancijų teismuose, šiuo metu nuosprendis vykdomas ir bausmių pakeitimai galimi tik BPK VII dalyje nustatyta tvarka. Kita vertus, pažymėtina, kad 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti BK bendrosios dalies normų pakeitimai D. V. padėties nepalengvina, nes net ir vadovaujantis naujosios redakcijos BK straipsniais, taip pat ir naujosios redakcijos BK 61 straipsniu, nustatančiu bausmės skyrimo taisykles, švelninti D. V. paskirtų bausmių nebūtų pagrindo.

18. Nuteistojo D. V. skunde ir jo papildyme didelis dėmesys taip pat skiriamas argumentams, kad 2024 m. spalio 15 d. BK pakeitimo įstatymo Nr. XIV-3033 50 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti ribojimą atgal taikyti naujai įsigaliojusius BK bendrosios dalies pakeitimus, lengvinančius nuteistųjų teisinę padėtį, pažeidžia konstitucinius teisingumo, lygiateisiškumo, teisinės valstybės ir kitus principus, dėl ko yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

19. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, jog ne visi baudžiamojo įstatymo pakeitimai privalo turėti neribotą atgalinį veikimą. Įstatymo taikymas atgal gali būti ribojamas, jeigu tam yra pateisinamos priežastys, tokios kaip teisinis apibrėžtumas, protinga proceso trukmė ar taisyklė, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomo (lot. lex non cogit ad impossibilia; pvz., kasacinės nutartys Nr. 2A-7-1/2014; Nr. 2K-7-386-746/2015; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1S-224-1020/2023). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lot. lex benignior retro agit, pvz., 1998 m. kovo 25 d. nutarimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Tačiau įstatymų leidėjas turi diskreciją nuspręsti, kokį konkretų reglamentavimą pasirinkti, įgyvendinant šią taisyklę. Skunde taip pat teigiama, kad įstatymas gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygybės principui, nes nukrypsta nuo BK 3 straipsnio 2 dalyje suformuluotos bendros taisyklės, kad asmens teisinę padėtį švelninantis įstatymas galioja ir atliekantiems bausmę asmenims. Iš tiesų, įstatymų leidėjas 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033 apribojo jame numatytų BK nuostatų taikymą atgal tam tikrais atvejais. Tačiau minėtame įstatyme yra aiškiai nurodyti konkretūs BK straipsniai, kuriems taikoma ribota grįžtamoji galia, be to, absoliuti dauguma šių BK straipsnių yra susiję su bausmės skyrimo taisyklėmis bei atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. su tais baudžiamosios teisės aspektais, kurie yra aktualūs ir taikomi būtent bylų nagrinėjimo instancine tvarka metu. Todėl aukštesnysis teismas nemato pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, teisėkūros procedūroje atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teismų praktiką (2024 m. spalio 8 d. aiškinamasis raštas Nr. XIVP-4203), pasirinko neaiškų, nenumatomą ar atsitiktiniais motyvais paremtą reguliavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1S-85-1076/2025).

20. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas, ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinėje jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, be kita ko, Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui (bet ne kuriam nors iš proceso dalyvių ar dalyviams) kyla abejonių, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai; ir atvirkščiai – teismas negali atidėti, stabdyti bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų ar kitų teisės aktų atitiktimi Konstitucijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-788/2018, Nr. 2K‑51‑507/2017).

21. Taigi, vien proceso dalyvių išsakyti prašymai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nesant paties teismo įsitikinimo dėl galimo teisės aktų prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms, nėra pakankama priežastis stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Todėl aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįžvelgė galimo aptarto teisės akto prieštaravimo Konstitucijai ir nematė pagrindo pagal nuteistojo D. V. prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą ar tenkinti nuteistojo D. V. skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsniu, 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. V. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.