Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens Valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1308-370/2012 pagal ieškovo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. K., A. T., J. T., B. J., A. J. dėl individualaus pobūdžio administracinių aktų panaikinimo, žemės perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys Valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą (toliau – prokuroras), pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė:

1. pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 4-4629-(1.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. K. į nekilnojamojo turto dalį – 0,6266 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

2. pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 004 dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. K. į nekilnojamojo turto dalį grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje – 0,6266 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

3. pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2009 m. vasario 25 d. išvadą „Dėl nuosavybės teisių į Klaipėdos mieste turėtą žemę atkūrimo pilietei R. K.“, dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,1108 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

4. pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. 4-1424-(1.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant žemę natūra Klaipėdos mieste“, dalyje dėl nuosavybės teisių į 0,1108 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo;

5. pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 001 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei R. K.“, dalyje dėl nuosavybės teisių į 0,1108 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo;

6. pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. gegužės 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1477 dėl 0,6266 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo A. T. ir J. T.;

7. pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 0,6266 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2010 m. gegužės 17 d. perdavimo – priėmimo aktą Nr. 1500;

8. pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. gegužės 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1479 dėl 0,1108 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo B. J. ir A. J.;

9. pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 0,1108 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2010 m. gegužės 17 d. perdavimo – priėmimo aktą Nr. 1502;

10. taikyti restituciją – žemės sklypus: 0,6266 ha, esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,1108 ha, esantį (duomenys neskelbtini), gražinti valstybės nuosavybėn, priteisti iš valstybės A. T. ir J. T. 630 000 Lt, o B. J. ir A. J. – 100 000 Lt.

Ieškinyje nurodoma, jog Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo gautas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos prašymas inicijuoti teisminį procesą, siekiant pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, kurie tapo pagrindu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę), taip pat žemės sklypų, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos, perleidimo sandorius. Ieškovas tvirtino, jog atlikęs tyrimą, nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs R. K. skundą, 2008 m. kovo 15 d. sprendimu įpareigojo Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją A. Z. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, Klaipėdos mieste, iš laisvos neužstatytos žemės, per 90 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suformuoti žemės sklypą, patvirtinant jo dydį, ribas bei apribojimus bei įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, suteikiant R. K. nuosavybėn Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių Klaipėdos mieste suformuotą žemės sklypą. Ieškovas nurodė, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (ginčo žemės sklypus) natūra R. K. negalėjo būti atkurtos, kadangi ši žemė pagal galiojančius įstatymus priskirtina valstybės išperkamai. Todėl atkūrus į šį turtą nuosavybės teises natūra, buvo pažeistos imperatyvios nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Ieškovas pažymėjo, jog pagal savivaldybės tarybos patvirtintus detaliojo planavimo dokumentus ginčo sklypai buvo numatyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto reikmėms. Ieškovo teigimu, ginčo sklypai nuosavybės teisių į juos atkūrimo R. K. metu, pagal teisės aktų nuostatas buvo priskirtini valstybės išperkamai žemei, kadangi iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams priskirtoje teritorijoje ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose buvo numatyti naudoti uostams ir jų įrenginiams statyti. Ieškovas akcentavo ir tai, jog ginčo žemės sklypai patenka į teritoriją, kurioje numatyta įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažino Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė). Tokiu būdu atkūrus nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus natūra, buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, taip pat Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau - Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygos) 34 punkto nuostatos. Pasak ieškovo, jo turimi duomenys patvirtina, jog ginčo sklypai patenka į žemę, Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 376 „Dėl rezervinių teritorijų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti“ priskirtą uosto rezervinei teritorijai, kurioje numatyta plėsti valstybinio jūrų uosto infrastruktūrą. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 22 straipsnis numato, kad Vyriausybės nutarimu uostas gali būti plečiamas prijungiant rezervines uosto teritorijas ir kitas žemes, taip pat imperatyviai draudžia rezervinėse teritorijose esančius statinius ar kitą nekilnojamąjį turtą perduoti privačion nuosavybėn, taip pat juo užtikrinti trečiųjų asmenų įsipareigojimus ar iš jo išieškoti pagal kreditorių reikalavimus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad prokuroras į teismą kreipėsi nepagrįstai, kadangi, atsakovo vertinimu, nebuvo pažeistos teisės aktų imperatyvios nuostatos. Atsakovas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartyje konstatuota, kad Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 376, kurio pagrindu ginčo teritorija patenka į uosto rezervines teritorijas, yra negaliojantis. Be to, Klaipėdos apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu teismo sprendimu įpareigojo ginčo sklypus suformuoti ir atkurti į juos nuosavybės teises natūra.

Atsakovai A. T. ir J. T. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį Strėvos g. 1, Klaipėdoje, R. K. buvo atkurtos Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 004 ir įsakymo Nr. 4-4629-(1.3) pagrindu, todėl ginčyti šiuos aktus remiantis tik po trijų metų (2011 m. birželio 30 d.) patvirtintos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir rezervinės uosto teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendiniais nėra jokio pagrindo. Atsakovai nurodė, jog iki 1995 m. birželio 1 d. atskiras žemės sklypas suformuotas nebuvo, todėl nėra pagrindo teigti, kad minėtas 0,6266 ha ploto ginčo žemės sklypas buvo užimtas ir turėtų būti priskirtas valstybės išperkamai žemei. Pasak atsakovų, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 15 d. sprendime pažymėjo, kad pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. T2-353 patvirtintą uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, apie kurio buvimą ieškovas ieškinyje nutyli, sprendinius A. Z. turėta žemė, esanti prie (duomenys neskelbtini) gatvių susikirtimo, neįeina į uosto ir uosto rezervinę teritoriją, yra laisva ir neužstatyta, šioje vietoje nenumatytas nei naujos gatvės tiesimas, nei uostą aptarnaujančių statinių statyba. Atsakovai akcentavo aplinkybę, jog tai, kad R. K. privalo būti natūra atkurta nuosavybės teisė A. Z. nuosavybėje turėtos žemės vietoje, nusprendė ne ginčijamus administracinius aktus priėmusi Klaipėdos apskrities viršininko administracija, o teismas, kurio sprendimas turi prejudicinę galią. Pats ieškovas pripažįsta, kad atsakovai yra sąžiningi žemės sklypo įgijėjai, todėl ieškovo reikalavimas taikyti restitucija taip pat nepagrįstas.

Trečiasis asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija su ieškiniu sutiko. Trečiasis asmuo ginčijamų administracinių aktų neteisėtumą grindė argumentais, kurie iš esmės yra analogiški ieškinio argumentams. Taip pat nurodė, kad abejonių kelia ir ginčijami žemės sklypų perleidimo sandoriai, kadangi jie sudaryti tą pačią dieną bei tame pačiame notaro biure. Be to, abejonių kelia ir A. T. bei J. T. žemės sklypo įsigijimo realumas, nes sandorio vertė viršijo tiek indeksuotą, tiek tuometinę rinkos vertę. Trečiojo asmens nuomone, Klaipėdos apygardos prokuratūra nesurinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktą, jog R. K. bei A. T., dalyvaudami žemės sklypų nuosavybės atkūrimo procese, elgėsi sąžiningai ir sąmoningai nesiekė pasipelnyti iš valstybės.

Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad suformuoti grąžinti natūra žemės sklypai pateko į Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 68 patvirtinto teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių ir krantinių Nr. (duomenys neskelbtini) detaliojo plano galiojimo zoną. Natūra grąžinti sklypai suformuoti detaliajame plane pažymėtoje esamų ir numatomų želdinių zonoje. Pasak trečiojo asmens, formuojant ginčo sklypus buvo atsižvelgta į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. T2-353 patvirtinto uosto rezervinės teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinius, kuriuose (duomenys neskelbtini) g. trasa numatyta labiau į vakarus, lyginant su 2000 m. kovo 30 d. patvirtintame detaliajame plane. Želdinių teritorija, kurioje suformuoti natūra grąžinti sklypai, nėra priskiriama valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Atsižvelgdama į teisės aktų reikalavimus ir vykdydama administracinio teismo sprendimą savivaldybės administracija suformavo žemės sklypus, patvirtino jų ribas ir bei apribojimus, todėl savivaldybės veiksmai yra teisėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo žemės sklypams egzistavo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos abi sąlygos, kurioms esant žemė iš pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą išperkama valstybės, t. y. kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypai, iki 1995 m. birželio 1 d. pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose nurodyta kaip užimta. Teismas pažymėjo, jog 1995 m. birželio 1 d. nebuvo ginčo žemės sklypų teritorijos planavimo dokumento. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiai aplinkybei neturi reikšmės vėlesni detaliojo planavimo sprendiniai, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto investicijų programa ar geležinkelių pertvarkymo projektai, Vyriausybės patvirtintos programos ir jų įgyvendinimo priemonės. Teismas pažymėjo, jog minėti projektai gali būti pakeisti ar įgyvendinti kitokia tvarka, jų įgyvendinimui reikalingi žemės sklypai gali būti valstybės naudojami kitais pagrindais, nupirkti ar paimti visuomenės poreikiams. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 376 „Dėl rezervinių teritorijų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti“ nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ši žemė iki 1995 m. birželio 1 d. pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose buvo užimta. Be to, minėtas Vyriausybės nutarimas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paskelbtas, todėl pripažintas negaliojančiu. Tais pačiais motyvais pirmosios instancijos teismas atmetė ir ieškovo argumentą dėl Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 34 punkto pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialusis, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nuosavybės teisių atkūrimo klausimų nereglamentuoja, todėl ieškovas nepagrįstai ieškinį grindžia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

Teismas akcentavo ieškovo pozicijos nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausimu nenuoseklumą, kurio pagrindu sprendė, jog ieškovas iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijami individualaus pobūdžio administraciniai aktai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, jog ieškinio reikalavimai dėl ginčo turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais yra išvestiniai iš reikalavimo pripažinti negaliojančiais nurodytus administracinius aktus, o šių sandorių neteisėtumo ieškovas atskirai neargumentavo, todėl teismas reikalavimus dėl sandorių atmetė nevertindamas jų sudarymo aplinkybių.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas, bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Šio įstatymo nuostatų aktuali redakcija turėtų būti suprantama taip, kad žemė negali būti grąžinama natūra, jei iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miesto teritorijoje ir klausimo dėl žemės grąžinimo sprendimo momentu pagal ginčo teritorijoje galiojusį detalųjį planą yra užimta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 nuostatas. Nepaisant aplinkybės, jog nebuvo paskelbtas, šis nutarimas yra tik papildomas įrodymas, patvirtinantis argumentą, kad Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos apskrities viršininko administracija žinojo apie šios teritorijos poreikį ir numatomą plėtrą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo turinį, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netaikyti Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 nuostatų. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo negrindė įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Teismas neteisingai vertino ieškovo argumentus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies. Ieškovas nekvestionavo teismo sprendimo, tačiau nurodė, jog teismas šiuo sprendimu įpareigojo atsakingas institucijas suformuoti tokius žemės sklypus, kurie nepatektų į detaliuoju planu numatytą užimti teritoriją. Be to, ieškovas įrodė, jog administracinis teismas, priimdamas nurodytą sprendimą, vadovavosi detaliuoju planu, kuris nereglamentavo ginčo teritorijos užstatymo ir naudojimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti trečiojo asmens pateiktą ginčo teritorijos schemą, kuri patvirtina, jog tiek pagal 2000 metų, tiek pagal 2011 metų detaliuosius planus ginčo sklypai buvo užimti.

Apeliaciniu skundu ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patankintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Pirmosios instancijos teismas šią normą turėjo aiškinti tokiu būdu, kad natūra negrąžinama ir valstybės išperkamai priskiriama žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams priskirtose teritorijose ir buvusi užimta pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, parengtus ir patvirtintus iki laikotarpio, kada yra sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ginčo sklypai atitiko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus požymius. Netinkamas šios nuostatos aiškinimas lėmė ir neteisingą pirmosios instancijos teismo išvadą dėl administracinių aktų teisėtumo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 34 punkto aspektu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo pozicija dėl ginčijamų administracinių aktų yra prieštaringa. Darydamas šią išvadą teismas nevertino ieškovo pozicijos, pareikštos bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamų aktų teisėtumui neturi įtakos jų priėmimo metu neegzistavę Vyriausybės nutarimai dėl su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto infrastruktūra susijusių projektų pripažinimo valstybei ekonomiškai svarbiais. Teismas netinkamai vertino ieškinyje nurodytų argumentų tikslą bei reikšmę nagrinėjamam ginčui. Pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti, ar R. K. nuosavybėn grąžintiems žemės sklypams buvo realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kad jis objektyviai negalėjo būti patenkintas kitaip nei paimant šiuos nuosavybės objektus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 376 negalioja, tačiau neatsižvelgė į šio nutarimo įrodomąją reikšmę. Tokio nutarimo priėmimu siekti tikslai įrodo visuomenės poreikį ginčo teritorijai ir joje esantiems sklypams.

Trečiasis asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija su ieškovo apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti. Trečiojo asmens pozicija dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų iš esmės sutampa su argumentais, išdėstytais šio trečiojo asmens apeliaciniame skunde.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas išreiškė pritarimą pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo sklypai yra valstybės išpirktini. Trečiasis asmuo nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog ginčo žemės sklypai patenka į teritoriją, kurioje Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 376 „Dėl rezervinių teritorijų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti“ numatyta plėsti valstybinio jūrų uosto infrastruktūrą. Pasak trečiojo asmens, šis Vyriausybės nutarimas nebuvo nustatyta tvarka paskelbtas, todėl pripažintinas negaliojančiu. Tuo tarpu Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1425 „Dėl Rytų -Vakarų transporto koridoriaus Lietuvos dalies projekto pripažinimo valstybei svarbiu projektu“ ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu dar nebuvo priimtas. Trečiasis asmuo pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria akcentuojamas ieškovo pozicijos nenuoseklumas. Trečiasis asmuo pažymėjo aplinkybę, jog turėdamas teritorijų planavimo duomenų banką ir formuodamas ginčo sklypus, nenustatė, kad minėti sklypai yra teritorijoje, kurioje žemė išperkama valstybės.

Atsakovai A. T. ir J. T. atsiliepimu į ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus prašo skundus atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinius skundu nurodyta, jog trečiasis asmuo neturi teisės savo apeliaciniame skunde reikšti reikalavimų, skirtingų nuo tų, kuriuos suformulavo ieškinyje ir apeliaciniame skunde ieškovas. Atsakovai sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos aiškinimu. Kadangi 2000 m. kovo 30 d. patvirtintu detaliuoju planu jokie atskiri žemės sklypai suformuoti nebuvo, nėra pagrindo teigti, kad ginčo sklypai buvo užimti ir turėjo būti išperkami valstybės. Atsakovai akcentavo aplinkybę, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu sprendimu pažymėjo, jog nėra jokių kliūčių R. K. natūra atkurti teisę į jos prašoma žemės sklypą. Pasak atsakovų, dėl nurodytos priežasties pats nuosavybės teisių atkūrimo natūra teisėtumas negali būti vertinamas, jo papildomai įrodinėti nereikia. Atsakovų vertinimu, faktą, jog ginčo sklypai turėjo būti išperkami valstybės, nagrinėjamoje byloje turėjo patvirtinti ekspertas, turintis atitinkamų žinių ruošiant ir tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus, o taip pat galimybę objektyviai nustatyti faktinę žemės sklypų padėtį detaliųjų planų brėžiniuose. Atsakovai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovo pozicijos nenuoseklumo, kadangi jis nepagrįstai neginčijo savivaldybės priimtų administracinių aktų. Pasak atsakovų, būtent savivaldybė yra atsakinga už tinkamą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ieškovas privalėjo ginčyti savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimą ir įsakymą. Ieškovas buvo nenuoseklus taip pat ir dėl to, jog neginčijo Klaipėdos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-211 patvirtinto Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) g., Klaipėdoje, detaliojo plano sprendinių, pagal kuriuos ginčo sklypai yra numatyti paimti visuomenės poreikiams. Pasak atsakovų, dauguma teisės aktų, kuriais remdamasis ieškovas akcentavo visuomenės interesą ginčo teritorijos atžvilgiu, buvo priimti po šioje byloje ginčijamų administracinių aktų priėmimo. Trečiasis asmuo, argumentuodamas Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo galiojimą, neįrodė, jog jis būtų kokia nors kita forma paskelbtas. Atsiliepime į apeliacinius skundus neigiama aplinkybė, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja ir yra ginamas viešasis interesas. Anot atsakovų, ginčijami administraciniai aktai nesudaro kliūčių uosto plėtrai, kadangi trečiasis asmuo deklaruojamus tikslus gali įgyvendinti kitokiomis teisinėmis priemonėmis (pvz., inicijuoti ginčo turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą). Atsiliepime nurodoma, jog atsakovai yra sąžiningi, todėl ieškinio tenkinimo atveju turėtų būti taikoma restitucija iš valstybės priteisiant lėšas, atitinkančias ginčo sklypų vertę, atsižvelgiant į atlikto individualaus vertinimo duomenis.

Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į apeliacinius skundus prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimuose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese imperatyviosios teisės normos nebuvo pažeistos. Trečiasis asmuo tvirtino palaikąs savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente.

Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepime į trečiojo asmens VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos apeliacinį skundą nurodė palaikąs trečiojo asmens poziciją. Atsiliepimu prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą tenkinti. Ieškovas nurodė, jog jo pozicija yra išdėstyta jo apeliaciniame skunde.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

Trečiasis asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – ginčo teritorijos schemą (t. 3, b. l. 80). Apeliantas nurodė, jog šioje schemoje yra pavaizduota uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos pr. tęsinio ir (duomenys neskelbtini) g. detaliojo plano sprendinių ištrauka, sugretinta su 2000 m. kovo 30 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 68 patvirtinto detaliojo plano sprendiniais. Pasak apelianto, šis įrodymas patvirtina, jog ginčo teritorija tiek pagal 2000 metais, tiek pagal 2011 metais patvirtintus detaliuosius planus buvo užimta. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė šį įrodymą priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog apeliantas prašymą priimti šį įrodymą pateikė 2012 m. gruodžio 7 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, t. y. pateikė tame posėdyje, kurio metu byla buvo išnagrinėta iš esmės. Iš parengiamojo teismo posėdžio protokolo turinio nustatyta, jog šio įrodymo pateikimo būtinybę apeliantas grindė poreikiu bylą nagrinėti išsamiai. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti įrodymą grindė dviem priežastimis: a) pateiktas įrodymas nėra oficialus dokumentas; b) įrodymas galėjo būti pateiktas anksčiau. Teisėjų kolegija pažymi, jog šios aplinkybės paneigia trečiojo asmens apeliacinio skundo teiginį, esą pirmosios instancijos teismas aptariamu atveju nemotyvavo atsisakymo priimti įrodymą. Nors apeliantas skunde iš esmės neneigia pirmosios instancijos teismo argumentų, kurių pagrindu šį įrodymą atsisakyta priimti, tačiau išsamiai grindžia poziciją dėl šio įrodymo poreikio nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso įstatymas numato teismo teisę priimti nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o vėlesnis jų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamu atveju ginčo esmė, o kartu ir esminė įrodinėtina aplinkybė, yra ta, ar ginčo žemės sklypai galėjo būti grąžinami nuosavybėn natūra, t. y. ar pagal detaliuosius planus sklypai nebuvo užimti. Taigi aptariamu atveju byloje įrodinėtinos aplinkybės betarpiškai susijusius su ginčo teritorijos detaliojo išplanavimo duomenimis. Apelianto argumentai ir teikiamo įrodymo turinio analizė sudaro pagrindą išvadai, jog įrodyme – teritorijos schemoje apelianto užsakymu yra grafiniu būdu viename dokumente pavaizduoti du (2000 metų ir 2011 metų) ginčo teritorijos detalieji planai. Kolegija pastebi, jog šie planai, kaip atskiri dokumentai, yra byloje. Taigi detaliojo planavimo faktinės situacijos ir jos pokyčių grafinis atvaizdavimas viename dokumente yra perteklinė įrodinėjimo priemonė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo šios įrodinėjimo priemonės kilmę (šaltinį) – jog šis įrodymas nėra oficialus dokumentas, t. y. jis sudarytas byloje esančių detaliųjų planų (oficialiųjų dokumentų) pagrindu ir parengtas apelianto pageidavimu. Apelianto teikiamas įrodymas savo esme yra išvestinis iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų (detaliųjų planų). Akivaizdu, jog tokio pobūdžio įrodymas yra perteklinis, kurio priėmimas ir vertinimas apsunkintų bylos nagrinėjimą, kadangi įrodymų vertinimo procese pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turėtų įsitikinti šio dokumento autentiškumu, jame atvaizduotos informacijos tikrumu, t. y. jog schemoje pavaizduoti brėžiniai atitinka oficialiųjų įrodymų – įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų detaliųjų planų duomenis (sprendinius, ribas, ženklinimą ir pan.). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atsisakė priimti apelianto pateiktą įrodymą – teritorijos schemą. Nustačiusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti įrodymą, o atsisakymą tinkamai motyvavo, teisėjų kolegija šio apelianto pateikto naujo įrodymo nepriima ir jo nevertina (CPK 180, 181, 314 straipsniai).

Dėl ginčijamų administracinių aktų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-148-163/2008 tenkino R. K. skundą ir įpareigojo Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją A. Z. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, Klaipėdos mieste, iš laisvos neužstatytos žemės per 90 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suformuoti žemės sklypą, patvirtinant jo dydį, ribas bei apribojimus; įpareigojo Klaipėdos apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, suteikiant R. K. nuosavybėn Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, Klaipėdos mieste, suformuotą žemės sklypą (t. 1, b. l. 22-26). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. AD1-695 paskyrė atsakingus asmenis natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų riboms formuoti (t. 1, b. l. 166). Paskirti atsakingi asmenys 2008 m. balandžio 29 d. ir 2009 m. sausio 7 d. pateikė pasiūlymus dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo ribų suformavimo (t. 1, b. l. 180-183). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į pateiktus pasiūlymus, 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. AD1-1776 ir 2009 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. AD1-255 patvirtino natūra grąžinamų žemės sklypų Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), planus, suteikė adresus, taip pat pasiūlė specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, žemės servitutus bei žemės sklypų naudojimo apribojimus (t. 1, b. l. 167-183). Klaipėdos apskrities viršininkas 2008 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 4-4629-(1.3) ir sprendimu Nr. 004 atkūrė nuosavybės teises R. K., grąžindamas natūra laisvą (neužstatytą) žemę 0,6266 ha turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), nustatant specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, servitutus (t. 1, b. l. 27-30). Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos žemėtvarkos skyrius, išnagrinėjęs R. K. 2008 m. lapkričio 17 d. prašymą dėl nuosavybės teisės į Klaipėdos mieste bei jam priskirtos žemės teritorijoje turėtą žemę atstatymo, turėtos žemės (miško) nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, pretendento giminystės ryšį su buvusiu savininku A. Z. įrodančius dokumentus, ekspertų komisijos nuosavybės teisės į žemę atstatymo klausimams nagrinėti pasiūlymus, pretendentų tarpusavio susitarimą, Klaipėdos miesto savivaldybės institucijų pateiktus detaliuosius planus apie individualiai statybai ir kitai paskirčiai suprojektuotus bei galimus privatizuoti miestuose žemės sklypus, Klaipėdos miesto mero pasiūlymus dėl grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės turėtoje vietoje, vietos ir dydžio, 2009 m. vasario 25 d. išvadoje pasiūlė R. K. prašymą tenkinti, atkuriant nuosavybės teises į 0,2085 ha žemės, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) 0,2085 ha ploto žemę turėtoje vietoje 0,0977 ha ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir 0,1108 ha žemės sklypu, (duomenys neskelbtini). Išvadoje pasiūlyta R. K. už 1,2944 ha žemės dalį, turėtą Klaipėdos mieste, atlyginti vėliau (t. 1, b. l. 37, 38). Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 4-1424-(1.3) bei sprendimu Nr. 001 atkūrė nuosavybės teises R. K., grąžindamas natūra laisvą (neužstatytą) žemę 0,0977 ha turėtoje vietoje, (duomenys neskelbtini), ir 0,1108 ha (duomenys neskelbtini), nustatant specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, servitutus (t. 1, b. l. 39–43). VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija 2012 m. sausio 10 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir viešojo intereso gynimo priemonių taikymo, prašydama ginant viešąjį interesą inicijuoti teisminį procesą, siekiant pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, kurie tapo pagrindu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę), taip pat žemės sklypų, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos, perleidimo sandorius (t. 1, b. l. 15-21). Prokuroras, tenkindamas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos prašymą, CPK 49 straipsnio nustatyta tvarka kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, kurie tapo pagrindu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę), taip pat žemės sklypų, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos, perleidimo sandorius. Administracinių aktų negaliojimą prokuroras grindė jų prieštaravimu imperatyvioms teisės aktų – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 22 straipsnio 3 dalies, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 34 punkto nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog prokuroras nepateikė įrodymų, jog ginčo žemės sklypams egzistavo visuma Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų, kurioms esant žemė iš pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą būtų išperkama valstybės. Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad ginčo žemės sklypai iki 1995 m. birželio 1 d. pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose būtų nurodyti kaip užimti. Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismas atmetė prokuroro argumentus ir dėl ginčijamų administracinių aktų prieštaravimo Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 34 punkto nuostatai. Vertindamas ginčijamų administracinių aktų teisėtumą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo taikymo aspektu, teismas sprendė, jog šio įstatymo normos aptariamai situacijai netaikomos, kadangi nereglamentuoja piliečių nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Apeliantai (prokuroras ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija) skunduose nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, kadangi nepagrįstai šioje normoje nurodytas sąlygas, kurių pagrindu sprendžiama, ar žemė sklypas yra valstybės išperkamas, susiejo su joje (normoje) nurodyta 1995 m. birželio 1 d. data. Kadangi šios įstatymo nuostatos įgyvendinimas reglamentuojamas Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygomis, apeliantų vertinimu, neteisingas paminėtos įstatymo nuostatos aiškinimas lėmė ir nepagrįstą išvadą dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamojo teismo sprendimo turinį bei apeliacinių skundų argumentus, pritaria apeliantų pozicijai dėl pirmosios instancijos teismo pateikto aukščiau nurodytos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos netinkamo aiškinimo.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (normos redakcija, galiojusi ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu) nurodyta, jog žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog įstatymo leidėjas šioje normoje nurodytą datą susiejo tik su viena (pirmąja) sąlyga – natūra grąžintino sklypo buvimu miestams priskirtoje teritorijoje. Kita (antroji) sąlyga įstatyme nurodoma esamuoju laiku – „...jeigu ji (žemė) pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta:...“. Teisėjų kolegijos vertinimu, antrojoje sąlygoje išvardintų nuostatų struktūros analizė sudaro pagrindą manyti, jog įstatymų leidėjas neturėjo tikslo bendrąja prasme fiksuoti detaliojo planavimo miestuose padėties, buvusios 1995 m. birželio 1 d., ir tuo pačiu visiškai eliminuoti galimybę ateityje (po 1995 m. birželio 1 d.) laisvą teritoriją naudoti pasikeitusiems visuomenės ar valstybės poreikiams tenkinti. Tokia išvadą suponuoja įstatymo leidėjo normoje vartojamos formuluotės „...numatomų naudoti...“, „...objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba...“, „...įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė“. Be kita ko, tokią išvadą suponuoja ir išvardintų formuluočių (frazių, sąlygų) abstraktumas. Šiame kontekste teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog analizuojamos įstatymo normos lingvistinis, sisteminis ir loginis aiškinimas leidžia teigti, jog aptariamoji teisės norma apibrėžtina tokiu būdu, kad natūra negrąžinamai ir valstybės išperkamai priskirtina žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir kuri iki to laiko, kuomet išsprendžiamas žemės grąžinimo nuosavybėn natūra klausimas, nustatytąja tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintiems tikslams skirtų žemės sklypų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto analizė sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovas (prokuroras), siekdamas įrodyti ieškinį ir pagrįsti aplinkybę, kad ginčo žemės sklypai atitiko valstybės išperkamos žemės kategoriją (nurodytos įstatymo normos prasme), aptariamu atveju turėjo įrodyti abiejų esminių (būtinųjų) sąlygų visetą – a) toje vietoje esanti žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams priskirtoje teritorijoje; b) nuosavybės teisių atkūrimo momentu ši žemė pagal patvirtintus detaliuosius planus užimta žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams ir (arba) skirta įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė. Teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl pirmosios sąlygos buvimo, t. y. jog žemė, kurioje buvo suformuoti ir savininkei R. K. perduoti ginčo sklypai, iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje. Taigi tarp šalių kilo ginčas dėl antros būtinosios sąlygos – pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės užėmimo (priskyrimo) įstatyme apibrėžtos tikslinės paskirties sklypais (pvz., ketinant šią teritoriją panaudoti uosto infrastruktūros plėtrai, valstybei svarbiam ekonominiam projektui įgyvendinti) fakto.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prokuroras neįrodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese, be kita ko, ir ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto infrastruktūros plėtojimu susiję projektai Lietuvos Respublikos Seimo ar Vyriausybės sprendimu būtų buvę pripažinti valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ginčijami administraciniai aktai buvo priimti laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 27 d. iki 2009 m. kovo 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1425 „Dėl Rytų - Vakarų transporto koridoriaus Lietuvos dalies projekto (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, kelių, geležinkelių infrastruktūros komplekso) pripažinimo valstybei svarbiu projektu“ priimtas 2009 m. spalio 28 d. , t. y. jau po ginčijamų administracinių aktų priėmimo. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu uosto (jo infrastruktūros) vystymas ir plėtra įstatymo reglamentuojamu būdu nebuvo pripažinti valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Kita vertus pastebėtina, jog pats šio Vyriausybės nutarimo priėmimo faktas savaime nesudaro pagrindo manyti, jog paminėto ekonominio projekto vykdymas yra neatsiejamai susijęs būtent su ta teritorijos dalimi, kurioje yra ginčo sklypai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, kitoks šio poįstatyminio akto reikšmės ginčijamų administracinių aktų teisėtumui vertinimas (netiesioginis vertinimas), nustačius, jog jis yra priimtas jau po ginčijamų administracinių aktų priėmimo, nėra aktualus. Vyriausybės nutarimo Nr. 1425 priėmimo faktas neįrodo, kad aptariamu atveju dar iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo egzistavo valstybės ir/ar visuomenės poreikis plėsti uostą ginčo žemės sklypų teritorijoje.

Įvertinusi apeliantų poziciją dėl aukščiau išdėstytos antrosios įstatyminės sąlygos, teisėjų kolegija pažymi, jog jos (pozicijos) esmę sudaro argumentas, esą jau pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 68 patvirtintą teritorijos tarp Nemuno, Minijos, Varnėnų, Smiltelės gatvių ir uosto krantinių Nr. 80-115, Klaipėdoje, detalųjį planą teritorija, kurioje yra ginčo sklypai, buvo užimta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo prasme. Pasak apeliantų, pagal paminėto detaliojo plano sprendinius abu ginčo sklypus numatyta panaudoti uosto infrastruktūros plėtrai (platinti gatvę, tiesti geležinkelį ir pan.). Be to, apeliantų nuomone, ginčo sklypai yra Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 376 „Dėl rezervinių teritorijų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti“ priskirtoje uosto rezervinėje teritorijoje, kurioje numatyta plėtoti valstybinio jūrų uosto infrastruktūrą. Apeliantų teigimu, pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios yra imperatyvaus turinio, ginčo žemės sklypai negalėjo būti perduoti privačion nuosavybėn. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantų pozicijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, yra nurodęs, kad <...> joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra.<...>. <...> Jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardytos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11 - 263 - 03).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 15 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-148-163/2008 pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Klaipėdos miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, įpareigojo Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją A. Z. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, Klaipėdos mieste, iš laisvos neužstatytos žemės, per 90 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suformuoti žemės sklypą, patvirtinant jo ribas bei apribojimus. Šiuo sprendimu teismas taip pat įpareigojo Klaipėdos apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, suteikiant R. K. nuosavybėn Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, tarp (duomenys neskelbtini) gatvių Klaipėdos mieste, suformuotą sklypą (prijungtos administracinės bylos Nr. I-148-163/2008, b. l. 75-79). Nurodytoje administracinėje byloje teismas konstatavo Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 „Dėl rezervinių teritorijų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti“ negaliojimą. Vadovaudamasis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. T2-353 „Dėl uosto ir rezervinės uosto dalies teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtinto uosto rezervinės teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano duomenimis, administracinis teismas sprendė, jog nagrinėjamam ginčui aktuali teritorija (kurioje paveldėtoja pageidavo nuosavybės teisių atkūrimo) neįeina į uosto rezervinę teritoriją, yra laisva ir neužstatyta, joje nenumatytas gatvės tiesimas, uostą aptarnaujančių statinių statyba, todėl nėra kliūčių šioje teritorijoje suformuoti žemės sklypą nuosavybės atkūrimui natūra. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimą konkrečioje ginčo teritorijoje, o kartu ir ginčijamų administracinių aktų priėmimą, lėmė būtent šis administracinio teismo sprendimas ir privalomumas šį teismo sprendimą vykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą teismo sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo reikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačių pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 4 dalyje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo, turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą nereikia įrodinėti aplinkybių, faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatytos aplinkybės prejudiciniais faktais pripažintinos tada, kai jos toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtos Klaipėdos apygardos administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos medžiagą bei apeliacinių skundų argumentus, neturi abejonių dėl administracinėje byloje nustatytų aplinkybių prejudicialumo. Pastebėtina, jog tiek nagrinėjamoje byloje, tiek nurodytoje administracinėje byloje sutampa esminės įrodinėtinos aplinkybės: ginčo teritorijos priskyrimo uosto rezervinei teritorijai klausimas, ginčo teritorijos statuso vertinimas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aspektu. Taigi administracinėje byloje priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu užfiksuotas faktų nustatymas bei jų tapatumo nagrinėjamai bylai konstatavimas, aptariamu atveju eliminuoja galimybę pakartotiniam įsiteisėjusiu teismo sprendimu (priimtu administracinėje byloje) nustatytų aplinkybių vertinimui (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Kolegija akcentuoja šioje byloje sprendžiamo ginčo ypatumą, jog aptariamu atveju ginčijami administraciniai aktai buvo priimti vykdant įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą. Akcentuotina ir tai, jog minėtu administracinio teismo procesiniu sprendimu nustatytas įpareigojimas negali būti laikomas abstrakčiu, kaip teigia prokuroras, bet priešingai – teismo sprendimu atsakingos institucijos įpareigotos konkrečioje teritorijoje suformuoti žemės sklypą ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jį natūra. Todėl aplinkybė, jog nurodytoje administracinėje byloje teismas, vertindamas valstybės institucijų veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese, nenustatė kliūčių grąžinti natūra žemę, esančia būtent ginčo teritorijoje, sudaro pakankamą pagrindą atmesti apeliantų argumentus, jog aptariamu atveju nuosavybės teisės atkurtos į žemę, kuri pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas esą priskirtina valstybės išperkamai žemei.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantų argumentams, jog teismas, priimdamas sprendimą nurodytoje administracinėje byloje, nepagrįstai vadovavosi netinkamu įrodymu – 2006 m. lapkričio 30 d. savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintu detaliuoju planu. Apeliantai aiškino, jog teismas minėtoje administracinėje byloje priėmė teisingą sprendimą (rezoliucinė dalis), tačiau jį grindė netinkamais argumentais. Prokuroras nurodė, jog teismo sprendimo administracinėje byloje motyvuojamoji dalis yra neteisėta, o rezoliucinė – teisėta. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog teismo sprendimas, aiškinant jo sąvoką Administracinių bylų teisenos įstatymo aspektu, – tai Lietuvos Respublikos vardu teisminės valdžios priimtas motyvuotas individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams, iš esmės ir galutinai išsprendžiamas kilęs ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog galutinis teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimus). Vadovaujantis teismo sprendimo vientisumo principu, teismo sprendimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į jo visumą, o ne į atskiras jo dalis (ABTĮ 87 straipsnis). Kolegijos vertinimu, apeliacinių skundų argumentų, susijusių su nurodyto sprendimo administracinėje byloje motyvuojamosios dalies pagrįstumu, vertinimas reikštų intervenciją į įsiteisėjusį teismo sprendimą, paneigtų teismo sprendimo vientisumo, įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principus. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kuriais iš esmės neigiamos administracinio teismo sprendimo prejudicialumo savybės bei administracinėje byloje nustatytų aplinkybių ryšys su nagrinėjama byla. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai nepagrindė argumento, kad ginčo teritorijos statusui yra aktualus ne 2006 m. lapkričio 30 d., o 2000 m. kovo 30 d. patvirtintas teritorijos detalusis planas (CPK 178 straipsnis). Kolegija pastebi, jog šiam argumentui pagrįsti apeliantai nepateikė įrodymų. Ta aplinkybė, jog 2006 m. lapkričio 30 d. detalusis planas neapima visos 2000 m. kovo 30 d. detaliajame plane nurodytos teritorijos, savaime nepaneigia galimybės ir būtinybės vertinant ginčo teritorijos teisinį režimą vadovautis vėlesniojo plano sprendiniais. Juolab kad 2006 m. lapkričio 30 d. detaliajame plane pažymėta ginčui aktuali teritorija, kuri vizualiai nėra užstatyta statiniais ar numatyta konkretiems (būsimiems) uosto veiklos tikslams. Teisėjų kolegija pastebi, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų ir ankstesnėje šios nutarties dalyje cituotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisminės praktikos analizė sudaro pagrindą manyti, jog įstatymų leidėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese prioritetą numatė būtent nuosavybės teisių atkūrimui natūra, o tam tikromis išimtimis užtikrinami tik svarbūs ir konkretūs valstybės bei visuomenės interesai, kurie, be kita ko, turi būti aiškiai išryškinami detaliojo planavimo dokumentuose. Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek prokuroras, tiek trečiasis asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija savo pozicija iš esmės grindė būsimos uosto plėtros poreikiu. Tačiau iš 2006 m. lapkričio 30 d. uosto ir rezervinės teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių nematyti valstybės ar visuomenės poreikio, nukreipto į ginčo sklypų teritoriją. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pastarasis detalusis planas apima ir ginčo teritoriją, šis planas yra vėlesnis (lyginant su 2000 metais patvirtintu detaliuoju planu), be to, jis yra specialus (jame planuojama uosto plėtra) 2000 metų detaliojo plano atžvilgiu. Todėl, esant apeliantų deklaruojamam uosto plėtros ginčo teritorijoje (be kita ko, ir ginčo sklypų kryptimi) poreikiui, šis poreikis neabejotinai turėjo būti atspindėtas būtent vėlesniame 2006 metų teritorijos detaliajame plane, ko aptariamu atveju nėra. Aplinkybė, jog po ginčijamų administracinių aktų priėmimo – 2011 m. birželio 30 d. patvirtintame detaliajame plane fiksuojamas uosto plėtros poreikis, planuojant uosto infrastruktūros plėtrą ir ginčo teritorijoje, nedaro įtakos byloje ginčijamų aktų teisėtumui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tokiu atveju atsiradęs poreikis valdyti uosto veiklai būtinus nekilnojamojo turto objektus gali būti realizuojamas ir kitokiais teisiniais pagrindais (CK. 4.94, 4.100, 4.111, 6.550 straipsniai). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog aptariamu atveju neįrodyta, kad ginčo žemės sklypai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų prasme buvo užimti ir todėl turėjo būti išperkami valstybės.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 „Dėl rezervinių teritorijų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti“ nuostatas ir reikšmę nagrinėjamam klausimui. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog aplinkybė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais bent keliose bylose (Klaipėdos apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-148-163/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A525-540/2009, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-223/2012) konstatuotas šio nutarimo negaliojimas, yra pakankama priežastis šio teisės akto netaikyti bei pakartotinai nevertinti jo galiojimo klausimo (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vyriausybės nutarimo negaliojimo fakto konstatavimas yra pakankama sąlyga nevertinti šio poįstatyminio teisės akto, kurį apeliantai įvardija kaip įrodymą, pagrindžiantį valstybės ar visuomenės poreikį ginčo teritorijai.

Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors iš dalies netinkamai aiškindamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Apeliacinių skundų argumentai bei netinkamas pirmosios instancijos teismo pateiktas konkrečios materialinės teisės normos aiškinimas nedaro įtakos procesinei bylos baigčiai (teisiniam ginčo išsprendimo rezultatui), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovai A. T. ir J. T. apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškė prašymus priteisti 4 537,50 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose nurodoma, kad jas sudarė atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovams atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog bylos apeliaciniame procese atsakovus atstovavo advokatas, atstovavęs jiems ir pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog būtų teisinga ir protinga atsakovams A. T. ir J. T. iš apeliantų lygiomis dalimis priteisti 3 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą. Kadangi Klaipėdos apygardos prokuratūra yra Lietuvos Generalinės prokuratūros struktūrinis padalinys, bylinėjimosi išlaidų dalis, kurios atlyginimas tektų apelianto Klaipėdos apygardos prokuratūros prievolei, priteistina iš Generalinei prokuratūrai skiriamų lėšų (CPK 96¹ straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti A. T. ir J. T. iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos lygiomis dalimis 3000 Lt bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.