- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-15
- Bylos Nr.
- 2A-223/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respubliką, valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, akcinė bendrovė SEB bankas, Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybei, M. M., T. M., A. S., O. K., N. F., N. L., V. S., S. Š.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Algirdo Gailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą ir trečiojo asmens Lietuvos Respubliką atstovaujančios Teisingumo ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-171-524/2010 pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Klaipėdos apskrities viršininko administracijai), Klaipėdos miesto savivaldybei, M. M. (M. M.), T. M., A. S. (A. S.), O. K. (O. K.), N. F. (N. F.), N. L., V. S., S. Š., tretieji asmenys valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, akcinė bendrovė SEB bankas, Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro notarė L. P., Klaipėdos miesto 5-ojo notarų biuro notarė R. K. dėl administracinių teisės aktų pripažinimo negaliojančiais, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:
Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos miesto valdybos 1996-05-30 sprendimo Nr. 275 „Dėl gyvenamųjų patalpų įsirengimo ir butų perplanavimo“ 1.6. punktą, kuriuo duotas sutikimas T. M. nuosavybės teise priklausančiame pastate (duomenys neskelbtini), parduotuvės patalpas 51,73 kv. m bendrojo naudingo ploto perplanuoti į gyvenamąsias patalpas.Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos miesto mero 1996-09-17 potvarkio Nr. 598 „Dėl parduodamų žemės sklypų duomenų patvirtinimo“ su priedu dalį, kuria patvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), duomenys.Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities valdytojo 1996-10-29 įsakymą Nr. 1104 „Dėl žemės sklypų pirkimo prie privačių valdų Klaipėdos mieste“ su priedu dėl leidimo pirkti valstybinės žemės sklypą T. M..
Šalies argumentai
4. Pripažinti negaliojančia 1996-10-30 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P21/96-0504, kuria T. M. parduotas 1107 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją ir grąžinti žemės sklypą Lietuvos valstybei.
5. Pripažinti negaliojančia 1995-10-25 Klaipėdos miesto 6-ąjame notarų biure sudarytą dovanojimo sutartį (registro Nr. 22937), kuria M. M. dovanojo T. M. rąstų parduotuvę su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą lElm, turinčią 51,73 kv. m bendro naudingo ploto, plytų ūkinį pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 2Ilp, metalo garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 3Glg, metalo garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 4G1 g ir kiemo įrenginius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją ir įpareigoti T. M. grąžinti M. M. dovanotus pastatus. (Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą iki šios dienos yra išlikę: 1) pastatas-parduotuvė, plane pažymėta lElm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2) pastatas-garažas, plane pažymėtas 4Ilg, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3) kiti statiniai (inžineriniai)-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pripažinti negaliojančia 1996-11-20 Klaipėdos miesto 7-ąjame notarų biure sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. 1-11-2511), kuria T. M. pardavė A. S. ir O. K. lygiomis dalimis (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, kurio plotas 0,1107 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančia rąstų parduotuve su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymima lE'm, kurios naudingas plotas 51,73 kv. m, ir ūkiniais pastatais: plytų ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimu 2J'p, metalo garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimu 3G'p, metalo garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimu 4G‘p ir kiemo įrengimais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją ir įpareigoti T. M. grąžinti A. S. ir O. K. lygiomis dalimis 41 000 Lt.Pripažinti negaliojančia 1997-02-24 Klaipėdos miesto 7-ąjame notarų biure sudarytą dovanojimo sutartį (registro Nr. 1-2-513), kuria O. K. dovanojo N. F. 553/1107 dalis (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kurio plotas 0,1107 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį šiame žemės sklype esančių rąstų parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymima lE'm, kurios naudingas plotas 51,79 kv. m, metalo garažo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimu 3G'p, ir kiemo įrengimų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją ir įpareigoti N. F. grąžinti O. K. dovanoto sklypo ir pastatų dalį.Pripažinti negaliojančia 1998-04-30 Klaipėdos miesto 6-ąjame notarų biure sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. LP-444), kuria A. S. pardavė N. L. 554/1107 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viso sklypo plotas 0,1107 ha, 1/2 dalį tame žemės sklype esančią vieno aukšto rąstų parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymima lE'm, 1/2 dalį garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimo 4Glg, ir tai parduotuvės daliai priklausančius kiemo įrenginius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją ir įpareigoti A. S. grąžinti N. L. 15000 litų.Pripažinti negaliojančia 1998-06-30 Klaipėdos miesto 6-ąjame notarų biure sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. LP-8576), kuria N. F. pardavė N. L. 553/1107 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir tame žemės sklype 1/2 dalį vieno aukšto rąstų gyvenamo namo, plane žymimo lElm, viso namo plotas 51,79 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį metalinio garažo, plane žymimo 4Glp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei tai gyvenamo namo daliai priklausančius kiemo įrenginius unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją ir įpareigoti N. F. grąžinti N. L. 15 000 Lt.
Pripažinti negaliojančia 2001-03-07 Klaipėdos miesto 5-ąjame notarų biure sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. R5-24930), kuria N. L. pardavė V. S. (duomenys neskelbtini), parduotuvę, plane žymima lE'm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 51,79 kv. m bendro ploto, kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, plane žymimą 4Glg, turintį 23 kv. m plotą, ir tuo pačiu adresu esantį žemės sklypą, turintį 0.1107 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją ir įpareigoti N. L. grąžinti V. S. 30 000 Lt.Pripažinti negaliojančia 2004-10-21 Klaipėdos miesto 5-ąjame notarų biure sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. R5-12924), kuria V. S. pardavė S. Š. 0,1107 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniais: pastatu-parduotuve, plane žymima lE'm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 51,79 kv. m bendro ploto, pastatu - garažu, 23 kv.m ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais kiemo statiniais (aikštelė, tvora) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją ir įpareigoti V. S. grąžinti S. Š. 60 000 Lt.
Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos miesto privatizavimo komisija 1994-06-21 aukciono protokolo Nr. 21 pagrindu 1994-09-12 išdavė nuosavybės teisės liudijimą AD Nr. 008271, kuriuo patvirtino, kad (duomenys neskelbtini), esanti rąstų parduotuvė priklauso M. M., kuris ją padovanojo T. M.. Klaipėdos miesto valdybos 1996-05-30 sprendimo Nr. 275 1.6 punktu leista 51,73 kv. m bendrojo naudingo ploto parduotuvės patalpas perplanuoti į gyvenamąsias patalpas. T. M. 1996-06-06 Klaipėdos miesto Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai įteikė prašymą parduoti jai (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklypą. Klaipėdos miesto meras 1996-09-17 potvarkiu Nr. 598 „Dėl parduodamų žemės sklypų duomenų patvirtinimo“, patvirtino M. M. parduodamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), duomenis – 0,1107 ha ploto, žemės naudojimo paskirtis (funkcija) - individualiam gyvenamajam namui. Klaipėdos miesto mero 1996-09-17 potvarkiu Nr. 598 nustatyta sklypo naudojimo paskirtis - individualiam gyvenamajam namui – su Jūrų uosto direkcija suderinta nebuvo, tokiu būdu pažeisti teisės aktų reikalavimai. 1996-10-30 sudarius valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P21/96-0504, buvo nepagrįstai pritaikyti Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 p. ir 11 p., ir tokiu būdu (duomenys neskelbtini), žemės sklypui neleistinai buvo nustatytas namų valdos teisinis statusas. Pagal šiuos tvarkos punktus (duomenys neskelbtini), žemės sklypas namų valdai galėjo būti parduotas tik tuo atveju, jeigu būtų atitikęs visus namų valdai keliamus reikalavimus. Priimant Klaipėdos miesto valdybos 1996-05-30 sprendimą Nr. 275 „Dėl gyvenamųjų patalpų įsirengimo ir butų perplanavimo“, Klaipėdos miesto mero 1996-09-17 potvarkį Nr. 598 „Dėl parduodamų žemės sklypų duomenų patvirtinimo“, Klaipėdos apskrities valdytojo 1996-10-29 įsakymą Nr. 1104 „Dėl žemės sklypų pirkimo prie privačių valdų Klaipėdos mieste“ iš anksto nesuderinus jų su Jūrų uosto direkcija buvo pažeisti: Vyriausybės 1994-05-16 nutarimas Nr. 376, 1995-07-17 nutarimas Nr. 987. Pažeistas Žemės reformos įstatymas (1991-07-25 Nr. 1-1607), Lietuvos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992-12-15 įsakymas Nr. 243, Aplinkos ministro 2001-05-18 įsakymas Nr. 274. 1996-11-20, 1997-02-24, 1998-04-30, 1998-06-30, 2001-03-07, 2004-10-21 buvo sudaryti ginčo objekto nuosavybės perleidimo sandoriai. 2006-03-08 ir 2006-08-25 ginčo objektui nustatyta sutartinė hipoteka. Neteisėtai įgyto žemės sklypo sandoriai, kuriais buvo disponuojama valstybinės žemės sklypu (duomenys neskelbtini), laikytini kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, tai yra pripažintini niekiniais ir negaliojančiais ir remiantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi taikytina restitucija. Pagal teismuose formuojamą praktiką, ankščiau išvardytos žemės sklypo disponavimo sandorių šalys nelaikytinos sąžiningais įgijėjais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu atnaujino Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai ieškinio senaties terminą, ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad šios bylos esmė yra ieškovo, ginančio viešąjį interesą, įrodinėjamas pirminio dokumento – 1996-05-30 Klaipėdos miesto valdybos sprendimo Nr. 275 ,,Dėl gyvenamųjų patalpų įsirengimo ir butų perplanavimo“ 1.6 punkto neteisėtumas. Šiuo sprendimu T. M. nuosavybės teise priklausančios 51,73 kv. metrų bendrojo naudingo ploto parduotuvės patalpas leista perplanuoti į gyvenamąsias patalpas. Ieškovas įrodinėja, kad toks leidimas buvo neteisėtas, nes jis buvo pagrindas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi privatizuoti 1107 kv.m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 1996-10-30 pirkimo-pardavimo sutarties 7.1p. nurodyta, jog šis sklypas patenka į Valstybinio jūrų uosto plėtros rezervinę teritoriją, nustatytą Lietuvos Vyriausybės 1994-05-16 nutarimu Nr. 376 ir šis įrašas yra įregistruotas ir visuose vėlesniuose šio sklypo sandoriuose. Todėl teismas nurodė, kad byloje analizuotinas paminėto pirminio sandorio teisėtumas pagal jų sudarymo metu galiojančių teisės normų reikalavimus, nes vėlesnių sandorių teisėtumui turi įtakos pirminis ginčo žemės sklypo privatizavimo sandoris ir administraciniai aktai. Ieškovas prašo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu CK 1.80 str. pagrindu, nors jo sudarymo metu galiojo 1964 m. CK 47 str. ir 48 str. redakcijos (Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 1d., 4d.). Ginčo sandoris buvo sudarytas galiojant 1964 m. CK 47 str., 48 str., todėl šis pagrindas ir analizuotinas. Pagal šį pagrindą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu įstatymams, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Teismas nurodė, kad šioje byloje ieškovas pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles privalėjo įrodyti, kad 1996-10-30 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja įstatymų reikalavimams (1964 m. CK 47 str.) ar šis sandoris sudarytas turint žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą (1964 m. CK 48 str.), tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Sandorio sudarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. redakcija, įsigaliojusi 1995-12-20, nustatė, kokia tuo metu buvo neprivatizuojama žemė. Šio įstatymo 13 str.1 d. 1 p. nustatyta, kad neprivatizuojama buvo uosto žemė. 1996-06-05 įsigaliojusi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 5 str. redakcija pateikė uosto žemės ir jo infrastruktūros sampratą, pagal kurią ginčo žemės sklypas nepateko ir nepatenka į uosto teritoriją ir ginčo dėl to byloje nėra. Todėl ieškovas privalėjo įrodyti, jog ginčo žemės sklypas, kuris viešame registre įregistruotas kaip įrašytas į jūrų uosto plėtros rezervinę teritoriją, negalėjo būti privatizuojamas pagal paminėtos teisės normos visus punktus, kuriuose nebuvo numatyta jūrų uosto plėtros rezervinė žemė kaip neprivatizuojama. Paminėto įstatymo 13 str. 3 p. buvo numatyta, kad neprivatizuojama miestų, miestelių ir kaimų bendram naudojimui ir visuomeninei statybai bei rekreacijai naudotina žemė pagal parengtus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patikslintus projektus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų dėl šio punkto taikymo, t. y. įrodymų, jog ginčo sklypas negalėjo būti privatizuojamas. Šio įstatymo vykdymą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-11-03 nutarimo Nr. 822 Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos teisinio įregistravimo 5.2 p., 1994-05-16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-05-16 nutarimo Nr. 376 2.2 p.( byloje nustatyta, kad šis nutarimas buvo nepaskelbtas įstatymų nustatyta tvarka) nustatė, kad rezervinių teritorijų naudojimo kitoms miesto reikmėms, nesusijusioms su uosto veikla, klausimus Klaipėdos miesto valdyba derina su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, o jas perduoda uosto reikmėms pagal nustatytąja tvarka parengtus ir suderintos suplanavimo projektus. Tačiau byloje nustatyta, kad ruošiant ginčo administracinius aktus ginčo sandoriui ginčo žemės sklypas pagal detalųjį planą nebuvo perduotas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai. Bylos medžiaga įrodo, kad ginčo sklypas buvo suformuotas pagal 1996-09-05 sprendimu Nr.397 patvirtintą kvartalo tarp Minijos, Gegučių, Varnėnų ir Žuvėdrų tako gatvių užstatymo projektą. Teismo teigimu, iš Klaipėdos miesto savivaldybės atstovės R. G. paaiškinimo nustatyta, kad ruošiant šį bendrąjį planą Uosto direkcijos sutikimas buvo, tik jis yra neišlikęs, nes buvo rašomi raštai Uosto direkcijai, be to, pagal šį planą 50 metrų nuo Minijos g. nebuvo priskirta uosto rezervinei teritorijai. Pagal šį projektą ginčo sklypo paskirtis buvo gyvenamoji –visuomeninė, nes kieme yra dar vienas statinys-sandėlis. Pagal tuo metu galiojusias teisės normas pagrindas formuoti žemės sklypus buvo turimų nuosavybės teise pastatų inventorinės bylos. Šiuo atveju namo paskirtis nedaro įtakos sklypo dydžiui. Šis paaiškinimas pagrįstas šio projekto aiškinamuoju raštu bei pastato inventorine byla, iš kurios nustatyta, kad dar 1950 metais pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas 1156 kv. metrų žemės sklypas. Šį pastatą viešame aukcione 1994-09-12 nenurodant jo paskirties įsigijo M. M., kuris 1995-10-25 dovanų sutartimi padovanojo šį pastatą T. M. kaip parduotuvę ir vėliau po pastato paskirties pakeitimo šis pastatas buvo pardavinėjamas kaip parduotuvė, tačiau byloje nėra įrodymų, jog šio pastato paskirties pakeitimas gali būti vertinamas kaip įrodymas, jog 1996-10-30 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja įstatymų reikalavimams. Šia sutartimi buvo privatizuotas 1107 kv. m žemės sklypas, t. y. mažesnis, negu buvo suformuotas 1156 kv. m inventorinėje byloje. Tai, kad šis pastatas nuosavybės teise priklausė M. M., ginčo byloje nėra, todėl teismo manymu, jeigu būtų privatizuojamas žemės sklypas ne prie gyvenamosios, o kitokios paskirties pastato, tai jo privatizavimas būtų vykdomas ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr. 987 7.1.1.1 p., o pagal 7.1.7 p., t. y. priskiriant tiems sklypams tik pastatų pardavimo metu buvusiai tiesioginei pastatų paskirčiai reikalingus žemės plotus, o toks plotas buvo nurodytas dar 1950 m. inventorinėje byloje. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga įrodo, jog ginčo atveju šis žemės sklypas būtų toks pat, koks buvo nurodytas paminėtame 1996-09-05 sprendimu Nr. 397 patvirtintame užstatymo projekte, t. y. 1107 kv. m, todėl byloje įrodyta, kad žemės sklypas būtų privatizuotas tiek pastatui esant gyvenamosios paskirties, tiek kitokios paskirties, dėl to byloje nenustatyta, kad ginčo sandoris prieštarauja įstatymui, t. y. imperatyviam draudimui privatizuoti žemės sklypus uosto rezervinėje ir gretimose teritorijoje. Ieškovas nurodydamas, kad įvykdytas 1996-05-30 Klaipėdos miesto valdybos sprendimo Nr. 275 ,,Dėl gyvenamųjų patalpų įsirengimo ir butų perplanavimo“ 1.6 punktu patalpų paskirties pakeitimas pažeidė žemės reformos įstatymą, Lietuvos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992-12-15 įsakymą Nr.243, Aplinkos ministro 201-05-18 įsakymą Nr. 274 ir kt. teisės aktus, išvardytus ieškinyje, tačiau jokių įrodymų šiems pažeidimams įrodyti nepateikė. Teismas nurodė, kad šis įsakymas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiu Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1993-12-31 raštu Nr. 1-37-1558, iš užstatymo projekto aiškinamojo rašto nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo siūloma namų paskirtis-gyvenamųjų, kitų įrodymų byloje nėra, todėl ieškinio tenkinti sandorio negaliojimo pagrindais nėra pagrindo. Taip pat teismas nurodė, kad sandorio pripažinimas niekiniu be teisinio pagrindo prieštarautų civilinių teisinių santykių stabilumui ir pažeistų sąžiningų įgijėjų interesus (CK 4.96 str. 2d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Privatizuotas ginčo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į strategiškai svarbią valstybei rezervinę jūrų uosto teritoriją. Valstybės viešasis interesas šioje byloje neatsiejamas nuo būtinos ir tinkamos uosto plėtros bei veiklos. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto privatizavimo komisija 1994-08-20 įvykusio aukciono pagrindu, 1994-09-12 išdavė nuosavybės teisės liudijimą AD 008271, kuriuo patvirtino, kad (duomenys neskelbtini), esantis pastatas privačios nuosavybės teise priklauso M. M.. Pastato privatizavimas vyko jau po to, kai teritorija, esanti (duomenys neskelbtini), buvo priskirta Vyriausybės 1994-05-16 nutarimu Nr. 376 prie rezervinių teritorijų, skirtų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti. Privatizuotas buvo komercinės paskirties pastatas – parduotuvė, o ginčijamo Klaipėdos miesto valdybos 1996-05-30 sprendimo Nr. 275 1.6 p., kuriuo buvo T. M. leista perplanuoti parduotuvės patalpas į gyvenamąsias, buvo pagrindas vėliau neleistinai žemės sklypui nustatyti namų valdos teisinį statusą ir įgyti nuosavybės teise žemės sklypą, negavus uosto direkcijos sutikimo, kaip buvo numatyta Vyriausybės nutarimo Nr. 376 2.2 punkte. Su uostu besiribojančioje teritorijoje nustačius gyvenamąją paskirtį ir pardavus žemės sklypą buvo apribotas uosto teritorijos tolimesnis panaudojimas, teritorijos įsisavinimo galimybės, kadangi toje teritorijoje tapo negalima tam tikrų, aplinką teršiančių, tačiau uostui reikalingų objektų, sandėlių ar tam tikrų mechanizmų statyba. Tokiu būdu, šioje rezervinėje teritorijoje nustačius gyvenamąją paskirtį, buvo apribotas uosto rezervinių teritorijų įsisavinimas.
2. Klaipėdos apskrities valdytojo 1996-10-29 įsakymu Nr. 1104 T. M. leidus pirkti 0,1107 ha ploto namų valdos žemės sklypą ir sudarius 1996-10-30 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P21/96-0504, buvo nepagrįstai pritaikyti Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 p. ir 11p., ir tokiu būdu (duomenys neskelbtini), esančiam žemės sklypui neleistinai nustatytas namų valdos teisinis statusas. Ginčijami administraciniai teisės aktai priimti tam, kad netrukdomai, tačiau pažeidžiant Vyriausybės nutarimus, būtų galima disponuoti ginčo žemės sklypu, priskirtu uosto rezervinei teritorijai. Be to, Vyriausybės 1994-05-16 nutarimas Nr. 376, kuriuo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priskirtas rezervinei uosto teritorijai, negali būti tuo metu laikomas negaliojančiu tik dėl to, jog 1994 metais oficialiai nebuvo paskelbtas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tai, jog nutarimas buvo žinomas tiek Klaipėdos miesto savivaldybei, tiek ir Klaipėdos apskrities administracijai.
3. Teismas nurodydamas, kad ginčo žemės sklypas nebuvo priskirtas uosto rezervinei teritorijai ir pagal detalųjį planą nebuvo perduotas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai nepagrįstai šiais pagrindais ieškinį atmetė. Ginčo teritorijos nepriskyrimas pagal bendrąjį planą rezervinei uosto teritorijai bei jos neperdavimas Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui, pažeidė Vyriausybės 1994-05-16 nutarimo Nr. 376 2.1 p., kuriame buvo nurodoma, jog Klaipėdos miesto valdyba turi perduoti Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui nutarime nurodytas rezervines teritorijas pagal nustatyta tvarka parengtus ir suderintus planavimo projektus. Teismo teiginys, jog Uosto direkcijos sutikimas buvo, tačiau yra neišlikęs, nepatvirtina tos aplinkybės, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 376 2.2 p. nebuvo pažeistas.
4. Neteisingas teismo argumentas, kad rezervinė uosto teritorija nepatenka į uosto žemę ir todėl galėjo būti privatizuojama. Ginčo žemės sklypo pardavimas atliktas pažeidžiant įstatymus bei teisės aktus, t. y. neleistinai pakeičiant žemės sklypo paskirtį ir žemės sklypui neleistinai nustatant namų valdos teisinį statusą, žemės sklypą parduodant negavus sutikimo iš uosto direkcijos, žemės sklypą parduodant namų valdai, nors jo paskirtis privalėjo būti komercinė ūkinė.
5. Neteisingas teismo argumentas, kad sandorių pripažinimas negaliojančiais pažeistų sąžiningų įgijėjų interesus. Tinkamo ir teisėto valstybės žemės, kaip ir kito valstybės turto valdymo bei naudojimo užtikrinimas neabejotinai yra vienas iš svarbiausių viešojo intereso gynimo prioritetų. Viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams savivaldos institucijų, apskričių priimti administraciniai teisės aktai bei jų pagrindu sudaryti neteisėti sandoriai. Dėl atskirų valstybės pareigūnų aplaidumo ar neteisėtų veiksmų neturi nukentėti valstybės interesas. Be to, pagal visuotinai žinomą teisės principą – iš neteisėtumo teisė neatsiranda, todėl šioje byloje vertinant padarytus teisės normų pažeidimus bei jų sukeltas pasekmes valstybei, neturėtų būti atsižvelgiama tik į civilinių santykių stabilumą, jog sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais ir dėl to, kad toks sprendimas pažeistų sąžiningų įgijėjų interesus.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika atstovaujama Teisingumo ministerijos pareiškė prisidėjimą prie ieškovo apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga, pagrįstai nustatė, kad T. M. turėjo teisę privatizuoti ginčo žemės sklypą tiek pastatui buvus komercinės, tiek gyvenamosios paskirties, ginčo sandorių ir administracinių aktų naikinti nėra įstatyme nustatyto pagrindo.
Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog imperatyvaus draudimo privatizuoti žemės sklypus uosto rezervinėje ir gretimose teritorijose, kurios ginčo teisinių santykių metu net nebuvo aiškiai apibrėžtos, nebuvo, pagrindo naikinti administracinius aktus bei sandorius, teismas neturėjo.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad pritaria ieškovo apeliacinio skundo motyvams ir argumentams, patvirtinantiems išvadą, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimas atliktas, pažeidžiant įstatymus bei teisės aktus, tai yra neleistinai pakeičiant žemės sklypo paskirtį ir žemės sklypui neleistinai nustatant namų valdos teisinį statusą, žemės sklypą parduodant negavus sutikimo iš uosto direkcijos, žemės sklypą parduodant namų valdai, nors jo paskirtis privalėjo būti komercinė ūkinė.
Trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad ginčo sklypą, nepriklausiusį uosto žemei, įstatymai būtų draudę privatizuoti. Ieškovo argumentas dėl įstatymo nustatyta tvarka nepaskelbto teisės akto laikymo galiojančiu ir nustatančiu imperatyvią teisės normą, nepagrįstas, prieštarauja teisinio tikrumo principui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje keliamas ginčas dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo, privatizuojant valstybinės žemės sklypą ir dėl vėlesnių šio turto perleidimo sandorių teisėtumo.
Dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo
Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) privatizuotas 1996 m. spalio 30 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, leidus jį pirkti T. M. Klaipėdos apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 1104 ,,Dėl žemės sklypų pirkimo prie privačių valdų Klaipėdos mieste“. Prokuroras, ieškiniu ginčydamas eilę vėlesnių šio sklypo pirkimo-pardavimo sandorių ir Klaipėdos miesto valdybos lokalinių norminių aktų, reikalavimą grindžia iš esmės žemės sklypo pardavimo T. M. neteisėtumu, todėl pirmiausia nagrinėtinas būtent šio sandorio ir su juo susijusių aktų teisėtumas.
Ginčo žemės sklypas T. M. parduotas, remiantis 1995 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 987 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 7.1.1.1. p., numačiusiu, jog valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami privačių namų valdų savininkams – faktiško valdos dydžio. Byloje nustatyta, kad T. M. namų valdos savininke tapo jai iš M. M. 1995 m. spalio 25 d. dovanojimo sutartimi gavus dovanų parduotuvę su rūsiu ir kitus statinius ir Klaipėdos miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 275 leidus parduotuvės patalpas perplanuoti į gyvenamąsias patalpas.
Prokuroras nurodė, kad visi šie aktai ir sandoriai buvo neteisėti, nes, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr.376 2.2 punktu, institucijos turėjo gauti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos sutikimą, nes ginčo žemės sklypas patenka į uosto rezervinę teritoriją. Taigi, minėto nutarimo 2.2 punkte nustatyta, kad rezervinių teritorijų naudojimo kitoms reikmėms, nesusijusioms su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto veikla, klausimus derinti su šio uosto direkcija. Kokio pobūdžio turi būti ,,derinimas su direkcija“, nėra nurodyta.
Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties (t. 1, b. l. 131) 7.1 punkte nurodyta, kad sklypas patenka į Valstybinio jūrų uosto plėtros rezervinę teritoriją, nustatytą Vyriausybės 1994 05 16 nutarimu Nr. 376. Šis sutarties punktas įrašytas į sutarties septintojo skyriaus, pavadinto ,,Kiti apribojimai ir sąlygos“ dalį, kas rodo, kad žemės sklypui, tarpe kitų naudojimo apribojimų, nurodytas ir sklypo priklausymas uosto rezervinei teritorijai. Tai reiškia, kad įsigyjantis nuosavybėn žemės sklypą savininkas turi laikytis nurodyto apribojimo – visus atliekamus žemės sklype veiksmus derinti su Jūrų uosto direkcija, bet tai nereiškia draudimo pirkti žemės sklypą. Be to, kaip matyti iš minėto nutarimo ir kaip pripažino visi dalyvaujantys byloje asmenys. Vyriausybės nutarimas Nr. 376 nebuvo nustatyta tvarka paskelbtas. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio 1 d. 4 p. nurodyta, kad visi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai turi būti skelbiami ,,Valstybės žiniose“ ir įsigalioja kitą dieną po paskelbimo (9 str. 1 d.). Tai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatą, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Todėl nepaskelbus minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 376 nustatyta tvarka, jis negaliojo ir toks dokumentas gali būti laikomas tik rašytiniu susitarimu tarp institucijų, kurių kompetencijai jis skirtas, bet ne norminiu teisės aktu, sukeliančiu visiems jį naudojantiems atitinkamas teises ar pareigas. Todėl šiuo atveju jokios reikšmės neturi argumentai, išdėstyti tiek apeliaciniame skunde, tiek Valstybės kontrolės atsiliepime, kad Klaipėdos miesto valdybos pareigūnai neva žinojo apie nutarimą ir privalėjo jį vykdyti. Be to, prokuroras nepaneigė Klaipėdos miesto savivaldybės pozicijos, kad žemės sklypo paskirties pakeitimo ir pardavimo klausimai buvo derinami su Jūrų uosto direkcija, kas iš dalies atsispindi ir žemės pirkimo-pardavimo sutartyje, joje pažymint, kad žemės sklypas patenka į Jūrų uosto rezervinę teritoriją.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo žemės sklypo pardavimo T. M. metu nebuvo draudimo jai parduoti žemės sklypą. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo, galiojusio ginčo žemės sklypo pardavimo metu, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatė draudimą parduoti privatinėn nuosavybėn piliečiams žemę, reikalingą keliams, aerodromams, uostams ir jų įrenginiams, kariniams daliniams, valstybinės sienos ir krašto apsaugai. Prokuroras neįrodė, kad buvo pažeista ši įstatymo nuostata. Civilinėje teisėje galiojant principui, kad leidžiama viskas, kas nedraudžiama ir byloje nesant įrodymų, kad buvo draudžiama atlikti veiksmus, lėmusius ieškinyje nurodomų aktų ir sandorių priėmimą, teismui nebuvo pagrindo tenkinti pareikštą ieškinį.
Negali būti pagrindu tenkinti ieškinį apelianto nurodomas argumentas, kad 2004 m. rugpjūčio 26 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1070 ,,Dėl ūkinės veiklos Klaipėdos valstybinio uosto rezervinėse teritorijose apribojimų“ buvo patikslintas Vyriausybės nutarimas Nr. 376 ir jame imperatyviai nurodoma, kas draudžiama uosto rezervinėse teritorijose. Ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisiniam vertinimui šis nutarimas negali būti taikomas, nes sutartis, kaip minėta, sudaryta 1996 m. spalio 30 d., todėl jos teisėtumas nagrinėtinas tik pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o apelianto nurodomas 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimas taikytinas tik po jo įsigaliojimo sudarytiems sandoriams.
Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, įvardindamas kitus ginčo žemės sklypo pirkėjus sąžiningais įgijėjais ir dar ir dėl šio argumento netenkindamas ieškinio, neatsižvelgė į viešąjį interesą byloje. Viešasis interesas yra įstatymo neapibrėžta vertinamoji kategorija. Kiekvienu konkrečiu atveju ji turi būti vertinama pagal faktines aplinkybes. Civilinėje teisėje valstybė laikoma lygiaverčiu civilinių teisinių santykių dalyviu su kitais dalyviais, todėl jos interesas negali būti svarbesnis už kitų asmenų interesus ir negali būti iškeliamas, paneigiant kitų asmenų teises. Neatsitiktinai pagrindiniame šalies įstatyme –Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad nuosavybė neliečiama. Tiek Civilinis kodeksas, tiek ir kiti teisės aktai gina ir saugo sąžiningų nuosavybės turėtojų teises. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas nuo 1996 m. spalio 30 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo perleistas dar keturis kartus, paskutinis sandoris sudarytas 2004 m. spalio 26 d., tai yra beveik po dešimties metų. Prokurorui, kaip ir kitiems ieškovams, tenka pareiga įrodyti ieškinį. Prašydamas pripažinti negaliojančiais visus vėlesnius ginčo turto perleidimo sandorius, prokuroras nenurodė jokio argumento, kodėl šie sandoriai pripažintini negaliojančiais ir kodėl sandorių šalis laiko nesąžiningais turto įgijėjais. Apeliaciniame skunde apeliantas dėl šios aplinkybės taip pat jokių naujų argumentų nenurodė. Todėl vien deklaracinio pobūdžio argumentai, neva prokuroras siekia apginti viešąjį interesą ir saugoti valstybės turtą, nenurodant konkrečiai, kuo tas interesas pasireiškia ir neanalizuojant, ar toks būdas ginti viešąjį interesą, kai nuosavybė turi būti atimama iš galimai sąžiningų asmenų, o jiems atitinkamai turi būti atlyginama, ne tik neapgins, bet dar labiau nepablogins valstybės padėties, negali būti pagrindu tokio ieškinio tenkinimui.
Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.