Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės O. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimu civilinėje byloje pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovei O. L. dėl bendravimo tvarkos su vaikaičiais nustatymo, trečiasis asmuo –V. L., išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovei O. L. dėl bendravimo tvarkos su vaikaičiais nustatymo, trečiasis asmuo – V. L.. Šioje byloje teismas 2015 m. liepos 29 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - nustatė laikiną nepilnamečių vaikų G. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. L., gim. (duomenys neskelbtini), bendravimą su močiute – ieškove R. L..

Atsakovė O. L. pateikė prašymą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Prašyme nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-1724-862/2014 yra nustatęs laikiną nepilnamečių vaikų G. L. ir A. L. bendravimą su jų tėvu V. L.. Tokiu būdu susiklostė situacija, kai teismo nutartimis nustatytas bendravimas su vaikais, net tris kartus vežant juos į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patalpas. Be to toks bendravimas nustatytas, ignoruojant medicinos psichologo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų išvadas, nesiklausius pačių vaikų posėdyje, dalyvaujant psichologui, todėl akivaizdžiai pažeidžia vaikų interesus. Atsakovės nuomone, bendravimo procesas turi vykti palaipsniui ir be prievartos, tuo tarpu ilgalaikis prievolės vykdymas prieš vaikų valią, dar labiau pakenks vaikų gerovei ir psichinei būklei. Ieškovė R. L. anksčiau anūkais nesidomėjo, nuo 2013 metų vasaros visiškai su jais nebendravo, todėl ir vaikai nenori su ja bendrauti, tarp jų nėra susiformavę jokio emocinio ryšio. Atsakovė dirba darbo dienomis iki 16 val., penktadieniais iki 15 val., ieškovės darbovietė yra (duomenys neskelbtini) Vilniuje, vaikai lanko (duomenys neskelbtini), atstumas – 16,4 km. Atstumas nuo mokyklos iki Vilniaus miesto savivaldybės sudaro 13,6 km. Susitikimai su V. L. ir R. L. paskirti tris kartus per savaitę, todėl atsakovė tris kartus per savaitę negali dirbti visos darbo dienos. Taip pat nepilnamečiai vaikai vieną kartą per savaitę darbo dienomis lankosi pas psichologą, du kartus per savaitę lanko baseiną, todėl nustatytas grafikas nėra tinkamas, neatitinka vaikų interesų.

Ieškovė R. L. ir trečiasis asmuo V. L. atsiliepime su atsakovės prašymu nesutiko. Nurodė, kad, nors atsakovė deklaruoja siekį tinkamai vykdyti aukščiau paminėtas nutartis, tačiau pilna apimtimi jų nevykdo, t.y. tris kartus per savaitę neveža vaikų į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių. Vaikų susitikimai su tėvu pradėjo vykti tik 2016 m. sausio 6 d. ir vaikai buvo atvežami vieną kartą per savaitę. Be to 2016 m. vasario 11 d. bus skelbiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. eN2-1724-862/2014, kurioje sprendžiamas klausimas dėl nuolatinės vaikų ir jų tėvo bendravimo tvarkos nustatymo. Taigi po minėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo atsakovei, tikėtina, liks įpareigojimas tik pagal 2015 m. liepos 29 d. nutartį, t.y. vieną kartą per savaitę pristatyti vaikus į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių susitikimui su ieškove.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė medžiagą dėl 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. liepos 29 d. laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo. Šioje medžiagoje pateikta informacija, kad 2015-08-13, 2015-08-20, 2015-08-27, 2015-09-03, 2015-09-10, 2015-09-17, 2015-09-24, 2015-10-01, 2015-10-08, 2015-10-22, 2015-10-15, 2015-10-29, 2015-11-05, 2015-11-12, 2015-11-19, 2015-11-26, 2015-12-03, 2015-12-10, 2016-01-07, 2016-01-14, 2016-01-21, 2016-01-28, ieškovė atvyko į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patalpas, tačiau atsakovė su nepilnamečiais vaikais į susitikimą neatvyko. Pateikiamoje medžiagoje nėra užfiksuota, jog ieškovės elgesys kenktų nepilnamečių vaikų interesams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi atsakovės O. L. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netenkino. Teismas nurodė, jog atsakovė savo prašymą grindžia iš esmės tuo, jog, vykdydama teismo nutartis, atsakovė patiria nuolatinį skubėjimą, psichologinę įtampą, nepilnamečiai vaikai nenori susitikti ir bendrauti su ieškove. Teismas sprendė, jog tokie atsakovės argumentai nėra pagrindu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis yra nustatyta ieškovės laikinoji bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikaičiais. Įstatymų leidėjas numato, jog bendravimo tvarka gali būti apribojama tik tuomet, kai nepilnamečių vaikų interesams kenkia toks bendravimas su artimu giminaičiu. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos medžiagos apie laikinųjų apsaugos priemonių organizavimą ir vykdymą, negalima daryti išvados, jog nepilnamečių vaikų interesams kenkia bendravimas su ieškove. To neįrodo ir šalių pateikta medžiaga.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė O. L. prašo nutartį panaikinti, o atsakovės prašymą tenkinti pilnai ar bent iš dalies, nustatant nepilnamečių bendravimą su ieškove R. L. psichologo konsultacijose 1 kartą per mėnesį (paskutinį kiekvieno mėnesio trečiadienį), ne ilgiau kaip 1 valandą, įpareigojant ieškovę suderinti susitikimus su pasirinktu psichologu, o atsakovę – užtikrinti nepilnamečių vaikų dalyvavimą. Nurodo, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vertino tiktai dalį Vaiko teisių apsaugos skyriaus medžiagos ir visiškai nevertino kitų byloje esančių dokumentų, neanalizavo prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones motyvų. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi, išnagrinėjęs civilinę bylą dėl O. L. ir V. L. santuokos nutraukimo, nutarė vienerių metų laikotarpiu nustatyti V. L. ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką 1-2 kartus per savaitę, susitikimuose dalyvaujant psichologui, įpareigojant V. L. suderinti susitikimus su pasirinktu psichologu, o O. L. – užtikrinti nepilnamečių vaikų dalyvavimą. Tai reiškia, jog teismas pritarė apeliantės argumentams dėl psichologo dalyvavimo būtinumo ir nustatė tokio intensyvumo tvarką. Tuo tarpu teismas nagrinėjamu atveju nevertino medicinos psichologės bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadų, jog tarp vaikų ir ieškovės nėra užsimezgęs joks bendravimas, nėra jokio tarpusavio ryšio. Todėl nustatytas laikinas bendravimas laikytinas per daug dažnu ir priešlaikiniu. Vaikams tuo pat metu tenka atstatinėti ryšį ir su tėvu, ir su močiute, tokie susitikimai jiems yra pernelyg didelė emocinė našta, o teismas net neįpareigojo jų vykdyti, prižiūrint profesionaliam psichologui. Ieškovė iš tiesų nerodo didelio siekio bendrauti su anūkais, kadangi atsisako susitikimuose dalyvauti kartu su sūnumi V. L., be to vieno iš bendravimų metu ji netinkamai kalbėjo apie atsakovę, dėl ko gavo Vaiko teisių apsaugos specialistų pastabą. Teismui nusprendus nepanaikinti nustatyto bendravimo su ieškove, skiriant tokio bendravimo laiką, reikia atsižvelgti į vaikų užimtumą – antradieniais ir ketvirtadieniais jie lanko baseiną, turi paruošti pamokas, todėl susitikimai galėtų vykti trečiadieniais.

Atsiliepime ieškovė R. L. ir trečiasis asmuo V. L. su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo skirti atsakovei 200 EUR baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, jog atsakovė atskiruoju skundu jau skundė 2015 m. liepos 29 d. nutartį, kuria buvo nustatyta ieškovės bendravimo su anūkais tvarka. Šią nutartį Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2S-2328-614/2015) paliko nepakeista. Pakartotinai reikšdama tuos pačius reikalavimus ir grįsdama juos tais pačiais motyvais, prašydama siaurinti aiškiai nustatytą minimalią ir optimalią laikiną bendravimo tvarką, sąmoningai veikdama prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, atsakovė elgiasi nesąžiningai ir akivaizdžiai piktnaudžiauja teise. Dėl to jai turėtų būti skiriama bauda. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad vaikai lanko baseiną būtent ketvirtadieniais, juo labiau, kad dėl to yra tikslinga naikinti ir ginčijamą nutartį. Savo prašyme, pagal kurį priimta ginčijama nutartis, atsakovė prašė nustatytą bendravimo tvarką panaikinti, tuo tarpu atskirajame skunde nurodomas reikalavimas atsakovės prašymą tenkinti visiškai arba iš dalies, nustatant kitokią bendravimo tvarką. Ieškovės vertinimu, reikalavimas pakeisti nustatytą bendravimo tvarką nėra reikalavimo panaikinti nutartį dalis, todėl antra atsakovės atskirojo skundo reikalavimo dalis ne tik reiškia minimalios bendravimo tvarkos siaurinimą, bet ir laikytina nauju reikalavimu, kuris atskirajame skunde draudžiamas. Atsakovė teigia, esą vaikai nenori matytis su senele, vežami į susitikimus per prievartą, tačiau nepaaiškina, kaip ši situacija pasikeistų bendravimo tvarką nustačius per privatų psichologą, ypač atsižvelgiant į tai, kad susitikimuose su vaikais Vaiko teisių apsaugos skyriuje taip pat dalyvauja atitinkamą kvalifikaciją turintis specialistas. Be to ieškovė yra pensininkė, mokėti už paslaugas psichologui jai būtų itin sunku. Atsakovė tai žino, tikėtina, todėl ir stengiasi kaip galima labiau apsunkinti ieškovės galimybes bendrauti su anūkais - tiek iš bylos eigos, tiek ir iš atsakovės atskirojo skundo turinio matyti, kad atsakovė siekia apskritai neleisti ieškovei bendrauti su vaikais. Todėl atskirajame skunde deklaruojamas atsakovės noras neva atkurti ieškovės ryšį su vaikais tik po to, kai bus atkurtas vaikų ryšys su tėvu, reiškia ne ką kitą, o tik siekį kaip galima labiau atitolinti ieškovės bendravimą su vaikais, jiems dar labiau tolstant nuo senelės, kuriai jau beveik 77 metai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.

Šiuo atveju teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovei O. L. dėl bendravimo tvarkos su vaikaičiais G. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. L., gim. (duomenys neskelbtini), nustatymo. Teismas dar 2015 m. liepos 29 d. nutartimi taikė šioje byloje laikinąsias apsaugos priemones - nustatė laikiną nepilnamečių vaikų bendravimo su ieškove (jų senele) tvarką. Atsakovė, nesutikdama su nustatyta laikina bendravimo tvarka, padavė teismui atskirąjį skundą, kuris Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi buvo atmestas. Po apeliacijos atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą minėta nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Skundžiama nutartimi teismas šio prašymo netenkino. Taigi pirmosios instancijos teismas išsprendė atsakovės prašymą tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės ir trečiojo asmens atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad apeliantė, atskirajame skunde, be kita ko, prašydama pakeisti nustatytą ieškovės ir jos vaikaičių bendravimo tvarką, kelia naujus reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, o tai daryti draudžia CPK 312 straipsnis. Todėl nurodytas atskirojo skundo reikalavimas (pakeisti nustatytą bendravimo tvarką) šiuo atveju nenagrinėtinas ir apeliacinės instancijos teismas dėl jo plačiau nepasisako. Toliau nagrinėjamas tik apeliantės prašymas panaikinti nustatytą laikiną bendravimo tvarką ir su tuo susiję atsakovės argumentai.

CK 3.172 straipsnyje nustatyta, jog tėvai turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimais giminaičiais, jei tai atitinka vaiko interesus. Tėvams tokių sąlygų nesudarant, artimi vaikų giminaičiai turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Tokį ieškinį nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškovė R. L..

CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas, kuris be kita ko gali būti taikomas ir artimųjų giminaičių atžvilgiu. Taigi artimųjų giminaičių bendravimas su vaiku yra galimas, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Įstatyme nekonkretizuota, kokia padėtis ar veiksmai laikytini priešingais vaikų interesams, dėl kurių galėtų būti ribojamas bendravimo teisės įgyvendinimas. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju spręstina individualiai, atsižvelgiant į vaikų amžių, poreikius, gyvenimo būdą, susidariusią padėtį ir artimųjų giminaičių poelgius, jų gyvenimo būdą ir kitas konkrečias aplinkybes. Šių aplinkybių analizės pagrindu sprendžiama, ar nustatytina bendravimo tvarka atitinka vaikų interesus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nekonstatavo byloje esant duomenų, kad ieškovės ir jos vaikaičių tarpusavio ryšys anksčiau buvo artimas, tokio ryšio nebuvimą iš esmės pripažįsta ir ginčo šalys bei Vaiko teisių apsaugos specialistams yra nurodę patys nepilnamečiai vaikai. Tačiau taip pat, priešingai nei teigia atsakovė, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad vaikų bendravimas su jų senele kenkia jų interesams, daro žalą nepilnamečių vaikų asmenybėms ar jų formavimuisi. Vien ta aplinkybė, jog tarp jų nėra susiformavusio glaudaus emocinio ryšio, negali būti pripažįstama pakankama priežastimi atimti iš ieškovės teisę tokius santykius kurti/ atkurti. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (laikina ieškovės ir jos nepilnamečių vaikaičių bendravimo tvarka) buvo taikytos pagrįstai, ką beje nurodė ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2S-2328-614/2015).

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentu, jog ieškovės bendravimas su vaikais vieną kartą per savaitę po porą valandų yra per daug intensyvus. Priešingai, spręstina, jog toks bendravimas ne tik užtikrina teisę vaikams ir jų senelei palaikyti tarpusavio ryšius, bet ir skatina pastovesnį artimą bendravimą, neatitrūkimą vienam nuo kito bei, atsižvelgiant į vaikų amžių, laikytinas būtinu siekiant reikšmingai egzistuoti jų gyvenime.

Dar vienas atskirojo skundo argumentas yra tas, kad, kaip nurodo apeliantė, yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų ir jų tėvo V. L. bendravimo tvarka, kuria vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos tėvas su vaikais bendraus psichologo konsultacijose 1-2 kartus per savaitę. Apeliantė teigia, jog skundžiama nutartimi nustatyta bendravimo tvarka iš esmės yra tokia pati, kaip ir nustatyta su tėvu, dėl ko vertintina kaip per daug dažna ir priešlaikinė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka, nes minimoje byloje priimtas teismo sprendimas nesietinas su šioje byloje taikytomis laikinosios apsaugos priemonėmis, nes tai yra dvi skirtingos bylos ir įstatyme įtvirtinta vaiko artimųjų giminaičių (senelių) teisė bendrauti su vaikaičiais yra savarankiška teisė ir negali būti siejama su vaiko (vaikų) tėvo (motinos) teise bendrauti su vaikais. Tai reiškia, jog nustatyta laikina bendravimo tvarka su ieškove negali būti lyginama ar kvestionuojama, remiantis nurodytu teismo sprendimu, kuriame nustatyta bendravimo tvarka tarp vaikų ir jų tėvo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje jis neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti visų bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos tarp nepilnamečių vaikų ir jų artimų giminaičių (šiuo atveju - senelės) nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus bei priimti galutinį sprendimą.

Kiti atsakovės atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi šioje proceso stadijoje, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, šioje proceso stadijoje neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to nepažeidžia prioritetinių nepilnamečių vaikų interesų, todėl yra pagrįsta ir teisėta.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė bei trečiasis asmuo prašo skirti atsakovei 200 EUR baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios sumos skiriant ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aktualumą, atsakovės veiksmus, siekiant užtikrinti su ja gyvenančių nepilnamečių vaikų interesus, sprendžia, jog neegzistuoja pagrindas skirti atsakovei baudą. Atsakovės veiksmai, skundžiant priimtas teismo nutartis bei teikiant prašymus, byloje vertintini kaip teisėtas ir pagrįstas savo procesinių teisių įgyvendinimas ir vien ta aplinkybė, jog tokie atsakovės prašymai ar skundai netenkinti, nesudaro pagrindo vertinti atsakovės veiksmus kaip procesinių teisių pažeidimą. Dėl šios priežasties prašymas atmestinas.

Netenkinus atskirojo skundo atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Netenkinti R. L. ir V. L. prašymo skirti atsakovei O. L. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.