Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų O. L. (ieškovės) ir V. L. (atsakovo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-17 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. eN2-1724-862/2015 pagal ieškovės O. L. patikslintą ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, pareikštą atsakovui V. L., ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteisti išlaikymo įsiskolinimo nuo 2013 m. rugsėjo mėn. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, jog nuo 2013 m. rugsėjo mėn. atsakovas nuolat vartojo alkoholį ir visus gautus pinigus naudojo tiktai savo poreikiams tenkinti. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas savo lėšomis prisidėtų prie šeimos poreikių tenkinimo arba vaikų išlaikymo. Nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio iki grįžimo jis gyveno skyrium ir byloje nėra jokių duomenų, jog jis prisidėjo prie vaikų išlaikymo. O gyvenimo kartu faktas neįrodo, kad atsakovas prisidėjo prie vaikų išlaikymo. Išlaikymo įsiskolinimas priteistinas už laikotarpį nuo 2013-09-01 iki bylos iškėlimo teisme 2014-06-27 ir sudaro 2 200,00 EUR vienam vaikui arba 4 400,00 EUR už abiejų vaikų išlaikymą. Taip pat priskaičiuotinas už ne iki galo padengto išlaikymo vaikams skirtumas nuo 2014-06-27 iki apeliacinio skundo padavimo dienos, t.y. 3 048,23 EUR;Teismas nepagrįstai konstatavo, kad išlaikymas sudaro tik 440,00 EUR vienam vaikui. Ieškovė nurodo, kad nepilnamečio vaiko G. L. išlaidas sudaro Menar būrelis, 3 valgymai mokykloje, draugų gimtadienių dovanos, pačio sūnaus gimtadienio šventė, planuojamos plaukimo treniruotės; malkų pirkimas namui šildyti, vienkartiniai mokesčiai už vadovėlius ir klasės rinkliavos. Vertinant teismo pripažintas ir ieškovės nurodytas išlaidas gaunasi 7 445,86 EUR per metus arba 620,00 EUR per mėnesį. A. L. išlaidos papildomai dar sudaro išlaidos Sotinės krepšinio mokyklai, plaukimo treniruotės, maitinimas mokykloje 3 kartai į dieną, prailginta grupė, breiko būrelis ir kiti būreliai, vienkartiniai mokesčiai už būrelius ir rinkliavos į klasės biudžetus. Vaikų išlaikymas panašus, todėl turėtų būti priteista iš atsakovo po 310,00 EUR kiekvienam vaikui mėnesinėmis periodinėmis išmokomis;Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas niekur nedirba ir negauna jokių pajamų nuo 2014-06-30, nuo 2014-09-01 iki šios bylos iškėlimo teisme dienos vaikams neteikė jokio išlaikymo, ir nėra pagrindo konstatuoti, jog šios civilinės bylos nagrinėjimo metu teiktas išlaikymas įrodo bei užtikrins atsakovo gebėjimą ir toliau teikti išlaikymą vaikams. Teismo sprendimas dalyje dėl išlaikymo formos priimtas ne užtikrinant nepilnamečių vaikų prioritetinius interesus, bet vadovaujantis prielaidomis, kad atsakovas ateityje galės gauti tinkamo dydžio pajamas, nes turi darbo patirties ir bylos nagrinėjimo metu gydėsi nuo priklausomybės nuo alkoholio. Vaikų tėvas yra nemokus, todėl geriausiai vaikų interesus atitinkanti išlaikymo forma – išlaikymas turtu. Ieškovė įvertinusi būsimą vaikų poreikių padidėjimą prašo priteisti mažiausiai 70 % atsakovui priklausančio turto, arba kiekvienam po 35 % nuo atsakovui priklausančios ½ dalies arba 35 % nuo viso nekilnojamojo turto;Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad jau sudarant santuoką 2003-11-08 atsakovas turėjo priklausomybę, o alkoholio vartojimas ne visais atvejais išsivysto į priklausomybę, todėl nėra pagrįsta teismo išvada, kad jau sudarydama santuoką apeliantė žinojo dėl atsakovo priklausomybės nuo alkoholio, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą. Santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintinas. Šia suma ieškovė prašo sumažinti atsakovui priteistos kompensacijos sumą. Teismas, pripažinęs atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, konfliktų buvimą, apeliantės išgyvenimus, nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. Ieškovė patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinį ir fizinį skausmą, nervinę įtampą dėl atsakovo santuokinių pareigų esminio pažeidimo, lėmusio šeimos iširimą bei santuokos nutraukimą;Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl ½ žemės sklypo su statiniais atidalijimo natūra, išmokant atsakovui piniginę kompensaciją, be motyvų, todėl konstatuojamas absoliutus šios sprendimo dalies negaliojimo pagrindas. Ši sprendimo dalis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tenkinti. Konstatuotina, kad teismas išskyrė ieškovę ir atsakovą, pripažindamas atsakovo kaltę, taip pat pripažindamas, kad namo atidalinti natūra neįmanoma, o tai reiškia, kad teismas pripažino, jog galimybės gyventi kartu nėra ir atsakovas name kartu su šeima negyvens. Todėl spręsti klausimą dėl vienintelio atsakovo turto bet kuriuo atveju reikalingas. Užtikrinant vaikų interesus, protingas ir teisingas sprendimas yra atsakovui sumokėti kompensaciją, atskaičius vaikų išlaikymą iš jam priklausančio turto dalies.

Ieškovės išvados, kad nuo 2013 m. rugsėjo mėn. atsakovas nuolat vartojo alkoholį ir visus gautus pinigus naudojo tik savo poreikiams tenkinti, nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas teisingai nustatė išlaikymo įsiskolinimo nebuvimą, nes šalys iki 2014 m. gegužės mėnesio gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Atsakovas iki 2014 m. liepos mėn. dirbo ir gavo pajamas, kurias skyrė šeimai. Ieškovės pinigai buvo skiriami jos asmeniniams poreikiams tenkintis. Nors 2014 m. pradžioje atsakovas gydėsi ir gavo tik nedarbingumo išmokas, dėl ko negalėjo tiek pat prisidėti prie namų ūkio išlaidų, negalima teigti, kad susidarė įsiskolinimas, nes remiantis CK 3.27 str. 2 d. jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis;Ieškovė nepagrįstai skaičiuoja atsakovo išlaikymo vaikams įsiskolinimą iki dabar, imdama pagrindu ginčijamo sprendimo pagrindu priteisto išlaikymo dydį. Tariamas išlaikymo įsiskolinimas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio iki bylos iškėlimo teismo dienos, o ne iki dabar;Ieškovė ginčija ir nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo dydį, pateikdama naujus paaiškinimus dėl vaikų poreikių. Naujas išlaidas pagrindžiantys ieškovės paaiškinimai turi būti atmesti, kadangi ieškovė pagrindo priimti į bylą naujus paaiškinimus (įrodymus) nenurodo;Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad išlaikymą atsakovas faktiškai teikia periodinėmis išmokomis, t.y. yra mokus, padarę teisingą išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl išlaikymo vaikams priteisimo turtu, taip pat ir reikalavimo dėl šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto atidalijimo. Byloje nustatyta, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, turi aukštąjį išsilavinimą, ekonomikos mokslų daktaro laipsnį ir docento pedagoginį vardą, darbo stažą nuo 2000 m., neturi sveikatos problemų, dėl kurių jo galimybės susirasti darbą būtų ribotos. Vaikams šiuo metu abiejų tėvų teikiamas išlaikymas pilnai patenkina jų ne tik būtinus, bet ir papildomus, geresnio nei vidutinio gyvenimo poreikius, užtikrina vystymuisi būtinas sąlygas;Teismas sprendime nurodė, kad patenkinus ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo vaikams priteisimo turtu ir reikalavimą dėl turto atidalijimo atsakovas liktų be gyvenamosios vietos, todėl atsakovui teikiant išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl išlaikymo vaikams priteisimo turtu, taip pat ir reikalavimo dėl šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto atidalijimo. Taigi teismas aiškiai motyvavo, kodėl netenkinamas ieškovės reikalavimas dėl atidalijimo, o sprendimas nelaikytinas neturinčiu motyvų;Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas reikalauja daug papildomų įrodymų dėl faktinių galimybių atidalinti turtą natūra, kas aiškiai užvilkintų santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimą, todėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimas spręstinas ne santuokos nutraukimo, o atskiroje byloje. Priešingai nei nurodo ieškovė, teismas negalėjo pripažinti, kad namo atidalinti natūra nėra įmanoma, nes tokių įrodymų į bylą ieškovė nepateikė. Sprendime išdėstyti motyvai taip pat neapima išvados, kad šalims nėra galimybės gyventi kartu ar kad atsakovas name su šeima negyvens. Nesant byloje įrodymų apie atsakovo neigiamą įtaką vaikams šiuo metu, nėra galimybės įrodyti būtinybės atidalinti atsakovo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.Teismas pagrįstai sprendė, kad sudarydama santuoką ieškovė turėjo suprasti, kad atsakovo alkoholio vartojimas gyvenant santuokoje kels nesutarimus, konfliktus, ribos galimybę bendrauti su draugais ir pažįstamais, kadangi ieškovė teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad atsakovas vartojo alkoholį iki santuokos sudarymo, kad ji ištekėjo už beviltiško alkoholiko, kad iš pradžių nesuprato situacijos rimtumo, tačiau suprato atsakovui turint priklausomybę jau praėjus 1-2 mėnesiams po vestuvių. Nepagrįstai ieškovė prašo neturtinės žalos dėl smurto, kadangi reikalaujama neturtinės žalos suma ieškovė siekia sumažinti atsakovui mokėtinos kompensacijos dydį. Labiau tikėtina, kad nei realaus smurto, nei neturtinės žalos dėl jo ieškovė nepatyrė;Ieškovės reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, negali būti tenkinamas, kadangi atstovavimo išlaidas advokatė galėjo numatyti, o ieškovė galėjo tiek už jas, tiek už atliktus darbus apmokėti ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2003-11-08 šalių sudaryta santuoka, kurios metu gimė sūnūs G. L. ir A. L., yra iširusi. Šią aplinkybę šalys pripažįsta, tačiau skirtingai nurodo, kas yra kaltas dėl santuokos iširimo. Ieškovė ieškiniu santuoką prašė nutraukti dėl atsakovo V. L. kaltės, o atsakovas priešieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šalys savo prašymus palaikė ir procesiniuose dokumentuose apeliaciniame procese. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas įstatyme ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas (Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.60 str. 2 d.). CK 3.27 straipsnyje nustatyta sutuoktinių pareiga būti vienas kitam lojaliems ir vienas kitą gerbti, remti moraliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar sutuoktinio poreikių tenkinimo. Tai reiškia, kad sutuoktinis šeimoje ir už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio ir šeimos interesais, vengti asmeninių ir šeimos interesų supriešinimo. Lojalumo pareiga reikalauja iš sutuoktinio abipusio pasitikėjimo vienas kitu ir atvirumo, kartu tai reiškia ir protingą toleranciją ir pakantumą, be kurio neįmanomas darnus šeimos gyvenimas. Pareiga gerbti vienas kitą reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti ištikimi, spręsti gyvenimo klausimus bendru sutarimu. Esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu: žiaurus elgesys su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, šeimoje vartojama fizinė ar psichinė prievarta ir pan. Nagrinėdamas O. L. ir V. L. santuokos iširimo priežastis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas V. L.. Teismas vertino byloje esančius įrodymus, kuriais ieškovė įrodinėjo atsakovo kaltę dėl santuokos nutraukimo, t.y. medicininius dokumentus, atsakovo buvusių darboviečių raštus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-26 nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-2262-506/2014, liudytojų parodymus. Teismas taip pat vertino ir atsakovo argumentus dėl ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo, liudytojų N. Č. ir R. L. parodymus. Todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas nevertino liudytojos N. Č. parodymų, kadangi teismas detaliai dėl jų pasisakė ir nustatė, jog šios liudytojos parodymai neįrodo ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo. Teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos R. L., kadangi ši liudytoja byloje buvo trečiasis asmuo atsakovo pusėje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti kaip nepagrįsti. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus dėl santuokos nutraukimo priežasčių, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Byloje esančių įrodymų visetas pagrindžia atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, tuo tarpu pakankamų ir visiškai pagrįstų įrodymų, kurie leistų konstatuoti ir ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nereiškia, kad skundžiamo sprendimo dalis yra nepagrista ar kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, santuokines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas; nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-128/2008).

Dėl nepilnamečiams vaikams mokėtino išlaikymo dydžio ir formos.

Atsakovo V. L. apeliaciniame skunde nurodoma, jog vaikams priteistas išlaikymas turi būti mažinamas iki 130,00 EUR kiekvienam vaikui per mėnesį. Atsakovo nuomone, ieškovės nurodytos sumos skirtos vaikų poreikiams tenkinti nepagrįstos įrodymais ir yra neprotingo dydžio.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas savo iniciatyva gali parinkti tokią išlaikymo formą, kuri labiausiai atitinka vaiko interesus (CPK 376 str. 3 d.). Kriterijai, galintys nulemti vieną ar kitą išlaikymo formą, yra įvairūs. Pirmiausia teismas turi atsižvelgti į vaiko interesus, formuojamus jo amžiaus, sveikatos būklės, galimų pomėgių ir kita. Išlaikymo forma taip pat priklauso nuo vaiko tėvo ar motinos turtinės padėties, gaunamų pajamų dydžio, periodiškumo, tėvo (motinos) gebėjimo tinkamai tvarkyti turtą ir kita. Priteisus išlaikymą kas mėnesį periodinėmis išmokomis, išlaikymas priklauso nuo skolininko mokumo, jeigu skolininkas nemokus, vaikas išlaikymo negaus. Tačiau jeigu skolininkas mokus, ši išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį. Ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatinių pajamų (uždarbį, pensiją, pašalpas ir kt.). Išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai tėvas (motina) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai. Teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo priteisimo šia forma, turi atsižvelgti į galimo priteisti turto rūšį, tėvo (motinos) gebėjimus tvarkyti priteistiną turtą, būsimas turto išlaikymo išlaidas, turto likvidumą ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006, 2011-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).

Ar vaiko teisių užtikrinimui yra naudinga vietoj įsiskolinimo ir būsimų periodinių mokėjimų priteisti turtą, spręstina pagal konkrečias bylos aplinkybes. Susidaręs įsiskolinimas gali būti padengiamas teismo sprendimo priverstinio vykdymo tvarka, realizuojant turtą varžytynėse, bet gali būti svarstoma, ar nepriteisti turto, savo verte ekvivalentiško įsiskolinimui ir būsimiems išlaikymams. Ar konkrečiu atveju tai priimtina, spręstina pagal tai, ar prievolė mokėti lėšas periodiškai yra vykdoma, ar asmuo realiai pajėgus ateityje teikti periodinius mokėjimus ir likviduoti susidariusią skolą. Taip pat reikšmingos ir kitos aplinkybės, susijusios su turto perdavimo pasekmėmis ir procedūra. Turto perdavimas vaikams reiškia, kad vaikai tampa savininkais, o vaikų tėvas netenka turto dalies. Vaikai turi prisiimti turto savininkų prievoles (mokėti mokesčius, susijusius su turtu, turėti lėšų jo išlaikymui ir kt.), todėl turtas gali būti perduodamas gerai pasvėrus, ar vaikams iš tikrųjų naudinga turtą gauti dėl naujai atsirandančių pareigų. Kita vertus, kadangi tėvas turto ar jo dalies netenka, tai turi būti įvertinta, ar jo teisės nėra pernelyg pažeidžiamos.

Ieškovė savo reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo turtu grindžia aplinkybėmis, jog atsakovas yra nemokus ir nėra įrodymų, jog atsakovas sugebės išlaikymą teikti ir ateityje. Ginčo objektas (namas) priklauso ieškovei ir atsakovui bendros dalinės nuosavybės teise po ½ dalį. Byloje nustatyta, jog ieškovės pajamos sudaro apie 1 678,26 EUR (5 794,69 Lt) atskaičius mokesčius. Teismas nustatė, jog atsakovo pajamos iki 2013 metų rugsėjo mėnesio siekė 2 404,24 EUR (8 301,35 Lt), o bylos nagrinėjimo metu atsakovas nedirbo. Ieškovė su nepilnamečiais vaikais gyvena šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame name, atsakovas gyvena jo motinai priklausančiame bute. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas bankiniais pavedimais ieškovei vaikų išlaikymui pervedė 2014-07-01 – 116,00 EUR (400,00 Lt); 2014-08-06 – 58,00 EUR (200,00 Lt); 2014-09 – 259,00 EUR (895,00 Lt); 2014-10-03 – 259,00 EUR (895,00 Lt); 2014-11-05 – 259,00 EUR (895,00 Lt); 2014-12-27 – 261,00 EUR (900,00 Lt); 2015-01-21 – 260,00 EUR; 2015-02-02 – 260,00 EUR; 2015-03-10 – 260,00 EUR; 2015-03-29 – 260,00 EUR; 2015-04-29 – 260,00 EUR; 2015-05-25 – 260,00 EUR. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvardinti įrodymai patvirtina, kad atsakovas pareigą teikti vaikams išlaikymą vykdė. Nors ieškovė teigia, kad būtina išsiaiškinti atsakovo teikiamo išlaikymo piniginių lėšų kilmę, vertinti, kad ši aplinkybė turi išskirtinę reikšmę nagrinėjamam santykiui, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir asmeninė, jos perleisti trečiajam asmeniui negalima. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad pareigą teikti vaikams išlaikymą atsakovas vykdo ir neneigia tokios pareigos vykdymo ateityje. Piniginių lėšų kilmė šios pareigos vykdymo neįtakoja, kadangi atsakovas yra laisvas pasirinkti prievolės vykdymo šaltinius (paskola, dovana ir kt.), be to byloje yra duomenų, jog atsakovas gyvena iš paveldėtų lėšų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu nedirba, tačiau jis turi išsilavinimą (Socialinių mokslų srities daktaro laipsnis), darbinę patirtį ir pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas turi realias galimybes susirasti darbą, iš kurio gaunamų pajamų mokėtų atitinkamo dydžio išlaikymą vaikams. Nors ieškovė apeliacinio skundo argumentus dėl išlaikymo priteisimo turtu grindžia aplinkybėmis dėl atsakovo priklausomybės nuo alkoholio, nesėkmingais gydymais, teisėjų kolegija vertina, kad atitinkamos ligos gydymas yra ilgas ir sistemingas procesas, reikalaujantis daug pastangų ir laiko. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas intensyviai gydosi dėl priklausomybės nuo alkoholio, praeityje gydymas yra davęs teigiamų rezultatų, todėl yra pagrindas manytina, jog atsakovas turi realią galimybę susirasti darbą ir gauti pajamas. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentais, jog teismo sprendimas šioje dalyje neužtikrina vaikų prioritetinių interesų. Priešingai, priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis geriau užtikrins vaikų teisę gauti išlaikymą, kadangi jiems bus mokamos pastovios mėnesinės išmokos. Tuo atveju, jeigu vaikams išlaikymas būtų priteistas turtu, jų išlaikymui ne tik, kad nebūtų gaunamos piniginės išmokos, o dar atsirastų papildomos turto išlaikymo prievolės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas teikia išlaikymą vaikams periodinėmis išmokomis, todėl nėra pagrindo priteisti jį turtu. Jeigu atsakovas ateityje nevykdytų pareigos teikti išlaikymą vaikams, tai būtų pagrindas keisti išlaikymo formą (CK 3.201 str. 3 d.) ar nukreipti išieškojimą į atsakovo turtą.

Užtikrinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti bei šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybės konstitucinę pareigą saugoti ir globoti vaikystę, apsaugant 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje nustatytą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės teisės ir pareigos, susijusios su vaiko teisių įgyvendinimu, tenka vaiko tėvams, įvertinant, kad vaiko teisės į išlaikymą užtikrinimas sudaro sąlygas kitoms vaiko teisėms (teisei į būstą, mokslą, tinkamas gyvenimo sąlygas ir kt.), būtina garantuoti tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus vykdymą. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (CK 3.155 str. 2 d., 3.192 str.; Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 str.).

Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-596/2009).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus, su jais sutinka tik iš dalies. Pagrįsta apeliantės pozicija, jog teismas be pagrindo atsisakė į vaiko poreikius įskaičiuoti išlaidas, būtinas vakarienei mokykloje, kadangi iš byloje esančių įrodymų matyti, jog vakarienė mokykloje pateikiama 15.00 val., maitinimas tokiu laiku yra laikomas pavakariais ir yra būtinas nepilnamečio vaiko vystymuisi. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo reikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Taigi, ieškovės reikalavimai dėl išlaidų papildomiems būreliams, gimtadienių organizavimui, malkų pirkimui šildymo sezonu nebuvo keliami ir nagrinėjami, be to reikšminga tai, jog teismas skundžiamu sprendimu priteisė atitinkamus išlaidų dydžius būreliams, komunalinėms paslaugoms ir laisvalaikiui. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka ir su atsakovo argumentais dėl priteisto išlaikymo dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu priteistos išlaidos laisvalaikiui ir atostogoms yra per didelės ir per mėnesį objektyviai nepatiriamos. Vertinant vaikų amžių, poreikių dydį ir pobūdį, nepilnamečių vaikų interesus laisvalaikiui užtikrinti yra pakankama 120 EUR suma mėnesiui. Kadangi atostogaujama dažniausiai vasarą, todėl vertinant, jog kiekvieną mėnesį būtų taupoma vasaros atostogoms, 50 EUR suma mėnesiui yra pakankama, racionali ir protinga. Pažymėtina, jog vaiko visapusiškam vystymuisi būtina pramoginė veikla bei jos kiekis (atostogų išvykos, kino teatras, šventės mieste) turėtų būti pasirenkamos atsižvelgiant į tėvų finansines galimybes. Negalima sutikti su atsakovu, jog vaikams neturėtų būti priteisiamos išlaidos prailgintoms grupėms, kadangi labiau tikėtina, jog vaikai kiekvieną dieną būrelių nelankys, jiems bus būtina priežiūra po pamokų, o tinkamas užsiėmimas po pamokų skatina vaikų lavinimą ir tobulėjimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog nepilnamečiams vaikams reikalinga suma drabužiams ir avalynei vidutiniškai siekia 250,00 Lt mėnesiui, atsižvelgiant į tai, kad drabužių bei avalynės kainos priklauso nuo metų sezono, o poreikį juos keisti (atnaujinti garderobą) sąlygoja nuolatinis dydžių kitimas (vaikai ir natūralus nusidėvėjimas. Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog mėnesiniams vaikų poreikiams turi būti priteisiamos išlaidos vakarienei mokykloje 170 EUR, tačiau išlaidos laisvalaikiui mažinamos iki 120 EUR, o atostogoms iki 50 EUR. Tokiu būdu, atsižvelgiant į padarytą išlaidų korekciją, bendrą priteisiamą išlaikymo sumą sudaro 437 EUR (1 510,00 Lt). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nors ne iki galo tinkamai išanalizavo vaikų poreikiams būtiną atitinkamų išlaidų dydį, tačiau pagrįstai nustatė, jog 440 EUR dydžio mėnesinis išlaikymas yra tinkamo dydžio mėnesiniams nepilnamečių vaiko poreikiams tenkinti, todėl pagrįstai iš tėvo priteisė po 220,00 EUR kiekvienam vaikui.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog ieškovės turtinė padėtis yra geresnė, todėl jai turi tekti didesnė vaikų išlaikymo dalis. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t.y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004). Nors iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovės turtinė padėtis bylos nagrinėjimo metu yra geresnė, tačiau svarbu atsižvelgti, jog atsakovo pajamos, neatskaičius mokesčių, iki 2013 metų rugsėjo mėnesio siekė 2404,24 EUR. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, dėdamas maksimalias pastangas išsigydyti nuo priklausomybės alkoholiui, turi visas galimybes įsidarbinti ir teikti atitinkamo dydžio išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteisti išlaikymo įsiskolinimą nuo 2013 m. rugsėjo mėn. Esą byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad nuo 2013 m. rugsėjo mėn. atsakovas nuolat vartojo alkoholį ir visus gautus pinigus naudojo tiktai savo poreikiams tenkinti. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovas savo lėšomis prisidėtų prie šeimos poreikių tenkinimo arba vaikų išlaikymo. Ieškovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria išlaikymas nepilnamečiams vaikams buvo priteistas mėnesinėmis periodinėmis išmokomis. Pasak ieškovės vaikų tėvas (atsakovas) yra nemokus, todėl geriausiai vaikų interesus atitinkanti išlaikymo forma – išlaikymas turtu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo, turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui A. A. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių; tretieji asmenys – Danske bankas (anksčiau – UAB „Sampo“ bankas), AB SEB bankas, J. A., išvadą teikianti institucija – Kauno m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnyba). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008).

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad vaikams turi būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki ieškinio padavimo dienos, skaičiuojant jog kiekvienam vaikui yra skiriama po 220,00 EUR. Atsakovas su tokiais ieškovės argumentais nesutinka, teigia, kad išlaikymas buvo teiktas. Pažymėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytą reglamentavimą ir byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog labiau tikėtina, jog atsakovas gyvendamas kartu prisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo. Iš atsakovo nuo 2003-01-01 iki 2014-10-07 banko išrašo matyti, kad atsakovas 2013-09-26 mokėjo draudimo liudijimą už namą (duomenys neskelbtini), 2013-10-23 už šiukšlių išvežimą, 2013-10-27 žemės mokestį už 2012/2013 metus. Nors apeliantė teigia, kad atsakovas nuo 2013 m. rugsėjo mėn. nuolat vartojo alkoholį ir visus gautus pinigus naudojo tiktai savo poreikiams tenkinti, tačiau byloje yra duomenų, jog atsakovas kreipėsi į gydymo įstaigas dėl pagalbos įveikti priklausomybę dėl alkoholio, tai leidžia spręsti, kad atsakovas, suvokdamas apie pagalbos reikalingumą sau pačiam, galėjo sugebėti įvertinti ir reikalingumą prisidėti prie šeimos poreikių tenkinimo. Svarbi aplinkybė, jog ieškovė sutiko, kad atsakovas sugrįžtų į bendrus namus su tikslu gyventi kaip šeima, taigi vertintina, jog ieškovė ir atsakovas vedė bendrą šeimos ūkį, kuriuo buvo tenkinami šeimos poreikiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog išlaikymas vaikams buvo teikiamas ir nėra pagrindo priteisti išlaikymo įsiskolinimą.

Ieškovė apeliaciniame skunde reiškia reikalavimą priteisti išlaikymo įsiskolinimą už ne iki galo teiktą išlaikymą nuo ieškinio padavimo dienos iki apeliacinio skundo pateikimo dienos. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas apeliacinės instancijos procese, kadangi skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikymas yra priteistas nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir nustatyta, kad sprendimas dalyje dėl periodinio išlaikymo priteisimo vykdomas skubiai. Apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo, nėra jokio pagrindo šį klausimą nagrinėti iš naujo, o naujus reikalavimus apeliaciniame procese kelti draudžiama (CPK 312 str.). Kadangi sprendimas dalyje dėl periodinio išlaikymo priteisimo vykdomas skubiai, tai nuo sprendimo priėmimo dienos jis jau turi būti vykdomas.

Dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 str.). Tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 str. 4 d.). Teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus ir, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, gali nustatyti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai galimybę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tada, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.). Skyrybų atveju abu tėvai, tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, kurios dažniausiai ir būna pagrindinė nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tarp tėvų priežastis. Pirmiausia abu tėvai turi siekti, kad būtų visapusiškai užtikrinti vaiko interesai (CK 3.3 str., 3.155 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad abiejų tėvų tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, todėl tėvai turi netrukdyti vienas kitam bendrauti su vaiku, skatinti priešingos šalies bendravimą, susitardami taikiai ir nesudarydami tam nereikalingų kliūčių.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė atsisakė savo siūlomos tvarkos dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymo ir teismas šioje dalyje bylą nutraukė. Teismas atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl bendravimo tvarkos, kuria jis prašė nustatyti, jog atsakovas turi teisę leisti su vaikais laiką ne rečiau kaip pirmą ir trečią kiekvieno mėnesio savaitgalį, nuo penktadienio 18.00 val. iki sekmadienio 18 val., įskaitant naktis iš penktadienio į šeštadienį ir iš šeštadienio į sekmadienį; ne rečiau kaip du kartus per metus išvykti su vienu ar abiem vaikais atostogų į užsienį; leisti su vaikais (įskaitant naktis tarp švenčių dienų) Romos katalikų Kūčias ir Kalėdas, taip pat Velykas arba ne mažiau kaip vieną iš dviejų Velykų dienų, jeigu ortodoksų (stačiatikių) ir Romos katalikų Velykų data sutampa; atsakovas turi teisę jo bendravimo su vaikais metu išsivežti vaikus iš jų gyvenamosios vietos, atmetė. Nagrinėjamuoju atveju teisėjų kolegija iš byloje esančios medžiagos nustatė, jog šalių nepilnamečiai vaikai yra patyrę neigiamų emocijų tėvo atžvilgiu, kurios nėra įtakotos ieškovės, todėl sprendžiant bendravimo tvarkos nustatymo klausimą svarbu į tai atsižvelgti. Teisėjų kolegija byloje nenustatė aplinkybių, jog motina aktyviais veiksmais draustų vaikams bendrauti su atsakovu, priešingai, byloje yra įrodomų, jog ieškovė atveža vaikus į susitikimus, derina laiką dėl susitikimų, kviečia atsakovą į vaikų šventes mokykloje. Šalių ginčai tęsiasi jau apie 1,5 metų, todėl logiška, kad tarp nepilnamečių šalių vaikų ir tėvo nėra pastovaus ir nuoseklaus bendravimo, stipraus emocinio ryšio. Ieškovė neginčija atsakovo teisės bendrauti su nepilnamečiais vaikais, tačiau procesiniuose dokumentuose akcentuoja, jog su psichologų pagalba turi būti atkurtas nepilnamečių vaikų pasitikėjimas atsakovu (tėvu). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog šalims nepavyksta tinkamai ir sklandžiai bendrauti Vilniaus miesto savivaldybės patalpose, dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovams. Ieškovės teigimu, vaikai nenoriai vyksta į susitikimus, o, atsakovo nuomone, vaikams būtų tinkamesnė neutralesnė aplinka. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, jog siekiant sėkmingai atkurti nepilnamečių vaikų ir atsakovo tarpusavio ryšį būtina nustatyti minimalią pereinamojo laikotarpio bendravimo tvarką. Šalys iki bylos nagrinėjimo apeliacine instancija pateikė prašymus pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė prašo įpareigoti atsakovą lankyti pozityvios tėvystės kursus, po kurių kartu su vaikais lankytų psichologo konsultacijas ne dažniau, kaip kartą per savaitę, ir atsižvelgiant į psichologo rekomendacijas spręsti dėl tolimesnių atsakovo susitikimų su vaikais dažnumo, susitikimo vietos ir oficialių atstovų dalyvavimo galimumo. Atsakovas prašo nustatyti atsakovo su vaikais bendravimą ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę (savaitgalį), ne trumpiau kaip 2 valandas, vaikų gyvenamojoje vietoje, ieškovei nedalyvaujant. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į šalių prašymus ir susidariusią itin komplikuotą bendravimo situaciją, sprendžia, kad pereinamuoju laikotarpiu, siekiant atkurti nepilnamečių vaikų ir atsakovo tarpusavio ryšius, nedalyvaujant ieškovei, tinkamiausia bendravimo tvarka būtų atsakovo ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimas psichologo konsultacijose 1-2 kartus per savaitę metus laiko, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Susitikimus su pasirinktu psichologu suderinti įpareigojamas atsakovas, o ieškovė įpareigojama užtikrinti vaikų dalyvavimą tokiose konsultacijose. Suėjus šiam terminui ir nė vienam iš tėvų nesikreipus dėl naujos bendravimo tvarkos nustatymo, galios bendras CK 3.156 straipsnio nustatytas tėvų teisių ir pareigų lygybės principas, šiuo atveju reiškiantis tai, kad atsakovas V. L. turi teisę ir pareigą bendrauti su vaikais ir dalyvauti juos auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1 dalis) lygiais pagrindais kaip ir vaikus auginanti motina, jei tai neprieštarauja geriausiems vaikų interesams. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Abiejų tėvų tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais. Ilgai besitęsiantys tėvų konfliktai ir teismo procesai neleidžia nusistovėti tarpusavio santykiams ir tam tikram gyvenimo ritmui, kuris užtikrintų vaiko saugumą. Tačiau tai nėra priežastis riboti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuolat ir tiesiogiai bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu yra vaiko teisė (CK 3.170 straipsnio 2 dalis), todėl tėvai turi pareigą šią teisę užtikrinti, o motina sudaryti sąlygas vaikui patogiu laiku susitikti su tėvu.

Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-31918-862/2015 nustatytą bendravimo tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 149 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Šiuo atveju civilinę bylą Nr. e2-31918-862/2015 nagrinėjo Vilniaus miesto apylinkės teismas, todėl prašymas dėl atitinkamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti pateiktas nurodytam teismui. Tačiau išnagrinėjus bylą iš esmės ir išsprendus klausimą dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, nėra tikslo ir teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

CPK 383 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad bylose, nagrinėjamose šiame skirsnyje (Santuokos nutraukimas arba pripažinimas negaliojančia, sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija)) nustatyta tvarka, šalys negali kelti kitų reikalavimų, išskyrus numatytus šio Kodekso 385 straipsnio 1 dalyje.

CPK 385 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo, žalos atlyginimo, jeigu šis reikalavimas pareikštas, klausimą.

Ieškovė pareiškė reikalavimą atidalinti jai ir atsakovui bendrąja daline nuosavybės teise po ½ dalį priklausantį nekilnojamąjį turtą, šį reikalavimą išskirtinai siedama su išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimu turtu, o atsakovui išmokant santykinai nedidelę kompensaciją, t. y. atsakovui atlyginant tik 15/100 dalių turto vertę. Ginčo metu nebuvo keliamas reikalavimas atidalinti šalių bendrąją dalinę nuosavybę pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesiejant tokio atidalijimo su išlaikymo turtu priteisimu. Todėl nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, ar galimas daikto padalijimas natūra, jeigu ne – ar ieškovė sutinka ir turi galimybes sumokėti atsakovui kompensaciją už ½ dalį turto. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat akivaizdu, kad ieškovė nesiekia atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nesiejant šio reikalavimo su reikalavimu vaikams išlaikymą priteisti atsakovui priklausančiu turtu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentais, jog teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl šio ieškovės reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas turto atidalijimo klausimą vertino kartu su ieškovės reikalavimu dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams turtu ir pagrįstai jo netenkino. Teisėjų kolegija sprendžia, jog reikalavimas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės gali būti nagrinėjimas atskiroje byloje ir tai, išsprendus klausimą dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis, vaikų interesų nepažeidžia.

Dėl kilnojamojo turto padalijimo.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė padalinti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį neregistruotiną turtą, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje neskundė. Apeliantas pripažino aplinkybę, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei viena šalių nepareiškė reikalavimo dėl kilnojamojo turto padalijimo. Atsakovo nuomone, pareiga ieškinyje nurodyti šalių turimą kilnojamąjį neregistruotiną turtą ir jo padalijimo tvarką pirmiausia teko ieškovei. Priešingu atveju atsakovui esą nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo pareiga, ieškovė piktnaudžiauja teise, naudodamasi tuo, kad visi daiktai faktiškai yra šalių name, kuriame ji šiuo metu gyvena ir jį savinasi, atsakovui neleisdama į namus patekti. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad ne ginčo tvarka atidavinėja atsakovui daiktus, šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš esmės ginčo dėl tokio turto padalijimo nėra. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė, kokiu būdu turėtų būti padalintas kilnojamasis turtas, nepateikė įrodymų, kad tarp šalių yra ginčas dėl jo padalijimo, nepaneigė ieškovės pateiktų įrodymų, kad ieškovė dalį daiktų atsakovui per kelis kartus jau yra perdavusi. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atsakovas, byloje pareiškęs priešieškinį, tuo atveju, jeigu tarp šalių buvo realus ginčas dėl kilnojamojo turto padalijimo, turėjo teisę pareikšti reikalavimą dėl tokio turto padalijimo ir pateikti įrodymus, patvirtinančius turto buvimo faktą, nuosavybės teises į jį bei vertę. Tokios teisės atsakovas nerealizavo ir Civilinio proceso įstatyme numatytų pareigų nevykdė, todėl pirmosios instancijos teismas, nei vienai iš ginčo šalių nepareiškus reikalavimo padalinti kilnojamąjį turtą ir nepateikus minėtų įrodymų, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo dalinti šalių santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad dalį daiktų atsakovas per kelis kartus jau yra atsiėmęs, todėl tikėtina, kad realaus ginčo tarp šalių dėl kilnojamojo turto padalijimo nėra ir tai logiškai paaiškina šalių procesinį elgesį (neveikimą).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad yra patyrusi papildomas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro advokato pagalbos išlaidas už 2015-07-27 vykusį posėdį. Esą iki posėdžio jokių galimybių apskaičiuoti už jį mokėtino honoraro dydžio nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėt negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikia 2015-08-19 sąskaitą už teisines paslaugas, kurioje nurodytos sumos už paslaugas suteiktas iki paskutinio posėdžio (2015-07-27). Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė turėjo visas galimybes pateikti įrodymus apie išlaidas iki bylos išnagrinėjo iš esmės pabaigos ir pagrindo jas priteisti apeliacinės instancijos teisme nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgiant į tai, kad šalys patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o jų apeliaciniai skundai patenkinti iš dalies, tenkinant po vieną reikalavimą iš trijų pareikštų, remiantis CPK 93 straipsnio 2 ir 4 dalimi, bylinėjimosi išlaidas priteisti nėra pagrindo.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinių skundų nagrinėjimo dieną, t. y. 2016-02-04 teisme buvo gautas atsakovo atstovės prašymas prijungti papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su atsakovo darbiniais santykiais ir išlaikymo vaikams teikimu. Teisėju kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas šiuos rašytinius įrodymus galėjo pateikti anksčiau nei apeliacinių skundų nagrinėjimo dieną, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl išlaikymo nėra keičiamas, vertina, kad papildomi rašytiniai įrodymai esminės įtakos priimamam procesiniam sprendimui neturi, todėl juos priimti atsisako, nes priešingu atveju iškiltų būtinybė juos įteikti kitai ginčo šaliai, o tai užvilkintų bylos nagrinėjimą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris keičiamas aukščiau išdėstytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį sekančiai:

„ieškinį tenkinti iš dalies. Priešieškinį atmesti.

Ieškovės O. L., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) santuoką, sudarytą 2003-11-08, Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 3314, nutraukti dėl atsakovo V. L. kaltės. Po santuokos nutraukimo pavardžių nekeisti.

Priteisti ieškovei O. L. iš atsakovo V. L. 800,00 EUR dydžio neturtinės žalos.

Nustatyti nepilnamečio vaiko G. L., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą kartu su ieškove O. L., a.k. (duomenys neskelbtini)

Nustatyti nepilnamečio vaiko A. L., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą kartu su ieškove O. L., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) periodinį 220 (dviejų šimtų dvidešimties) eurų dydžio išlaikymą nepilnamečiui sūnui G. L., a.k. (duomenys neskelbtini) mokamą kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-06-27) iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Priteisti iš atsakovo V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) periodinį 220 (dviejų šimtų dvidešimties) eurų dydžio išlaikymą nepilnamečiui sūnui A. L., a.k. (duomenys neskelbtini) mokamą kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-06-27) iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Paskirti ieškovę O. L., a.k. (duomenys neskelbtini) nepilnamečiams vaikams G. L., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. L., a.k. (duomenys neskelbtini) priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise.

Nustatyti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovo ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką psichologo konsultacijose 1-2 kartus per savaitę, įpareigojant atsakovą suderinti susitikimus su pasirinktu psichologu, o ieškovę – užtikrinti nepilnamečių vaikų dalyvavimą.

ieškovei O. L., a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti transporto priemonę Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

ieškovei O. L., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti 434,43 EUR (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų ir 43 centų) piniginę kompensaciją už atsakovui atitekusią didesnę turto dalį.

Bylą dalyje pagal ieškinio reikalavimą dėl atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos nustatymo nutraukti.

Bylą dalyje pagal priešieškinio reikalavimą dėl 2012-03-06 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukti.

Kitoje dalyje ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti iš atsakovo V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei O. L., a.k. (duomenys neskelbtini) 4 209,63 EUR (keturis tūkstančius devynis eurus ir 63 centus) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 161,31 EUR (vieną šimtą šešiasdešimt vieną eurą ir 31 centą) bylinėjimosi išlaidas. Ši suma turi būti įmokėta Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (kodas 188728721) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank”, banko kodas 73000, SWIFT kodas HABALT22 arba Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, SWIFT kodas NDEALT2X, įmokos kodas 5660.

Sprendimą dalyje dėl periodinio išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.“