- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-02
- Bylos Nr.
- e2A-433-513/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00311-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Irma Čuchraj, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- A. J., V. J.
- Ieškovas
- R. J.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovų A. J. ir V. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams A. J., V. J. dėl iškeldinimo iš turto.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. J. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus A. J. ir V. J. su visais jiems priklausančiais daiktais iš jam nuosavybės teise priklausančio turto – 77,16 kv. m. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teismo sprendimo dalį dėl A. J. ir V. J. iškeldinimo iš turto leisti vykdyti skubiai, priteisti jo naudai iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Tauragės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškinys patenkintas, atsakovai A. J. ir V. J. iškeldinti su visais jiems priklausančiais daiktais iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto – 77,16 kv. m. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teismo sprendimo dalį dėl atsakovų iškeldinimo iš turto leista vykdyti skubiai.
3. Teismas nustatė, kad ieškovas nuosavybės teisę į turtą įgijo 2019 m. liepos 5 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. S-19-124-20707. Taigi, ieškovas yra teisėtas turto savininkas ir turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) bei teisę reikalauti teismo tvarka pašalinti bet kokius jo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pažeidimus (CK 4.98 straipsnis). CK 6.612 straipsnyje nustatyta, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama.
4. Teismas nustatė, kad Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2947-1178/2022 atmestas A. J. ieškinys dėl antstolės 2019 m. liepos 5 d. varžytynių akto Nr. S-19-124-20707 pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), restitucijos taikymo ir nuosavybės teisių į turtą grąžinimo A. J. įpareigojant antstolę A. P. grąžinti atsakovui R. J. sumokėtą 21 553 Eur turto kainą. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. kovo 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą konstatavęs, kad antstolė įrodė, jog parduodamo ieškovo A. J. turto vertės nustatymo procesą atliko tinkamai, o apelianto 2021 m. liepos 13 d. pateikta konsultacinė išvada, jog varžytynėse parduoto buto rinkos vertė yra 75 250 Eur, nėra pakankamas įrodymas šiai aplinkybei įrodyti, pačioje išvadoje nurodyta, jog nurodyta suma atspindi konsultuojamo nekilnojamojo turto galimą rinkos kainą konsultavimo dienos – 2021 m. liepos 13 d. – rinkos konjunktūros sąlygomis, konsultacija dėl galimos turto rinkos kainos neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio bei formos ir nėra turto vertinimo dokumentas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje įrodyta, kad antstolė, vadovaudamasi 2017 m. gegužės 10 d. buto ekspertizės, kurią atliko atestuotas nekilnojamojo turto vertintojas, teismo ekspertas, nustatęs, jog 2017 m. gegužės 10 d. turto rinkos vertė buvo 29 000 Eur, aktu ir CPK 722 straipsnio nuostatomis, tinkamai nustatė varžytynėse parduoto buto kainą, o apelianto konsultacijoje nurodyta turto rinkos kaina yra kito laikotarpio – 2021 m. liepos 13 d., nors antstolės patvarkymas dėl nustatytos areštuoto turto rinkos vertės priimtas 2017 m. balandžio 5 d., antrosios varžytynės paskelbtos 2017 m. liepos 17 d., o turto pardavimo iš varžytynių aktas surašytas 2019 m. liepos 5 d.
5. Atsakovai atsisakymą išsikelti iš turto grindė, jų įsitikinimu, neteisėtai surašytu varžytinių aktu, kadangi jie iš viso nebuvo informuoti apie priverstinai antstolės realizuotą jų turtą, jiems nebuvo sudarytos galimybės pareikšti prieštaravimus dėl turto rinkos vertės ir reikalauti turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės, turtą antstolė akivaizdžiai netinkamai įkainojo, nes nustatyta kaina buvo gerokai mažesnė nei tikroji turto vertė. Teismas konstatavo, kad 2019 m. liepos 5 d. varžytynių aktas Nr. S-19-124-20707 yra nenuginčytas ir nepanaikintas, todėl ieškovas R. J. yra teisėtas turto savininkas.
6. Teismas nustatė, kad atsakovai yra deklaravę gyvenamąją vietą ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute. Ieškovas 2021 m. sausio 29 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovams reikalavimą išsikelti iki 2021 m. vasario 28 d. iš turto su visais jiems priklausančiais daiktais ir atlaisvinti turtą, taip pat 2021 m. kovo 4 d. ieškovas elektroniniu paštu išsiuntė atsakovui A. J. reikalavimą išsikelti iš turto. Atsakovai į ieškovo reikalavimą išsikelti nereagavo ir iki šiol neatlaisvino turto, gyvena ieškovui priklausančiame bute ir taip varžo ieškovo teises ir teisėtus interesus, nes nebūdami turto savininkais, neatlaisvindami ieškovui priklausančio turto ilgą laiką, neturėdami turto savininko leidimo juo naudotis ar jame gyventi nuomos (panaudos) sutarties pagrindu, turtu naudojasi ir gyvena jame be teisėto pagrindo. Taigi atsakovai pažeidžia ieškovo kaip savininko teises, trukdo ieškovui turimą turtą savo nuožiūra valdyti, juo naudotis ir disponuoti (CK 4.93 straipsnis).
7. Teismas nurodė, kad yra pagrindas leisti skubiai vykdyti sprendimo dalį dėl atsakovų iškeldinimo, nes ieškovo nuosavybės teisė į turtą nėra nuginčyta, todėl tolesnis atsakovų naudojimasis turtu iki įsiteisės teismo sprendimas gali padaryti didelę žalą ieškovo turtiniams interesams, kadangi atsakovai geranoriškai neišsikelia iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto, juo naudojasi ilgą laiką be teisėto pagrindo siekdami maksimaliai vilkinti laiką, kuo ilgiau neteisėtai ir vengdami papildomų išlaidų naudotis turtu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
8. Atsakovai A. J. ir V. J. (apeliantai) apeliaciniu skundu prašo Tauragės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pernelyg formaliai, nepakankamai išsamiai išnagrinėjo jų argumentus dėl turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumo. Pažymi, kad yra inicijavę civilinę bylą dėl šio akto neteisėtumo, nors jų ieškinį pirmosios instancijos teismas atmetė, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą, jie planuoja teikti kasacinį skundą. Tai reiškia, jog byla dėl varžytynių akto teisėtumo dar nėra išnagrinėta ir nėra priimtas galutinis sprendimas. Jie turi galimybę pateikti kasacinį skundą ir planuoja ja pasinaudoti, o teismui jį patenkinus jiems grįžtų nuosavybės teisė į butą. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo atidžiau įvertinti jų argumentus ir priežastis, dėl kurių jie atsisako išsikelti iš buto, juo labiau, kad jų inicijuotoje civilinėje byloje yra pateikti įrodymai dėl turto pardavimo kainos neatitikimo rinkos kainai. To nepadaręs pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą.
10. Pažymi, kad teisė į būstą yra asmens socialinė, ekonominė teisė, žmogaus teisę į būsto neliečiamybę įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis. EŽTT yra pasisakęs, kad ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė gyvenamoji vieta. Dėl to net ir tokiu atveju, kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti ribojama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Rimčiausias iš tokių ribojimų – būsto netekimas, todėl turi būti nustatytas tokios priemonės proporcingumas. Taigi net ir neišsikeldami iš parduoto turto jie nepraranda teisės į būsto neliečiamybę. Akivaizdu, kad teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo jų atsiliepime išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
11. Ieškovas R. J. atsiliepimu atsakovų apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, nes apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nėra jokio teisinio pagrindo naikinti priimtą teisėtą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino varžytynių akto teisėtumo klausimą ir nustatė, jog atsakovų ieškinys dėl 2019 m. liepos 5 d. varžytynių akto Nr. S-19-124-20707 pripažinimo negaliojančiu yra atmestas. Varžytynių aktas yra teisėtas, galiojantis ir nenuginčytas, todėl ieškovas yra teisėtas turto, iš kurio prašo iškeldinti atsakovus, savininkas. Atsakovai geranoriškai neišsikelia iš turto, nereaguoja į reikalavimą išsikelti, iki šiol nėra atlaisvinę turto, jame gyvena ir toliau varžo ieškovo teises ir teisėtus interesus, trukdo ieškovui turimą turtą savo nuožiūra valdyti, juo naudotis ir disponuoti.
13. Taip pat nurodo, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad yra pateiktas kasacinis skundas, be to, kasacinio skundo pateikimo terminas jau yra suėjęs ir ši teisė išnykusi. Apeliacinio skundo argumentai dėl kasacinio skundo teikimo laikytini deklaratyviais, neturinčiais jokios teisinės reikšmės.
14. Nepagrįstas ir apeliantų argumentas dėl turto vertės. Tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, be to, dėl turto pardavimo rinkos kainos jau yra pasisakyta išnagrinėtose bylose ir jose nustatyti prejudiciniai faktai, kurių nebereikia įrodinėti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtotas bei detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). CK 4.93 straipsnyje įtvirtinta vienoda teisių apsaugos garantija visiems savininkams, o savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose.
20. CK 4.95 straipsnis numato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys), o CK 4.98 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (negatorinis ieškinys). Taigi ieškovas pareiškė negatorinį ieškinį reikalaudamas nutraukti jo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2020 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020 17 punktą; 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-611/2023 25 punktą ir kt.). Tai reiškia, jog ieškovas neturėjo įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovai turėjo įrodyti, kad jų elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-248-2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-403/2020; kt.).
21. Nustatyta, kad ieškovas nuosavybės teisę į ginčo turtą (butą) įgijo kad 2019 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-19-124-20707 pagrindu. Nors apeliantai teigia, kad varžytynių aktas neteisėtas, nes jiems apie tai nepranešta, neteisingai nustatyta varžytynėse parduoto jų buto kaina ir pan., visi šie jų argumentai buvo išnagrinėti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų civilinėje byloje Nr. 2-2947-1178/2022, kurioje įsiteisėjusiu 2022 m. spalio 3 d. sprendimu atmestas A. J. ieškinys dėl antstolės 2019 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-19-124-20707 pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), restitucijos taikymo ir nuosavybės teisių į turtą grąžinimo. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-247-524/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, kaip minėta, sprendimas įsiteisėjo. Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. kovo 16 d. nutartimi konstatavo, kad antstolė įrodė, jog parduodamo ieškovo A. J. turto vertės nustatymo procesą atliko tinkamai, parduoto turto vertę nustatė atestuotas nekilnojamojo turto vertintojas, teismo ekspertas, o ieškovo pateikta konsultacinė išvada neįrodo jo teiginių dėl kitokios (didesnės) turto vertės, joje nurodyta visai kito laikotarpio turto rinkos kaina, išvada nėra turto vertinimo aktas. Taigi, varžytynių aktas, kurio pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą, nėra nuginčytas, yra teisėtas ir galiojantis. Akivaizdu, kad ieškovas yra turto savininkas.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nors apeliantai dėsto teiginius, kad dar ketina pasinaudoti kasacijos teise ir skųsti nurodytą sprendimą, tai nekeičia aplinkybės, jog teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-247-524/2023 proceso kortelėje nėra duomenų, kad apeliantai iš viso būtų teikę kasacinį skundą, be to, kaip pagrįstai nurodo ieškovas atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą, CPK 345 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal to paties straipsnio 2 dalį pareiškimas dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju sprendimas įsiteisėjo 2023 m. kovo 16 d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis), taigi, yra praėję daugiau kaip metai nuo sprendimo įsiteisėjimo.
23. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas (CPK 18 straipsnis); 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.
24. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021; 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-943/2022; kt.).
25. Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos, galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Taip pat tai reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019).
26. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Civilinėje byloje, kuri baigta sprendimu dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo, priimtas procesinis sprendimas turi prejudicinę galią šioje civilinę byloje, kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog antstolės surašytas turto pardavimo aktas yra teisėtas; išnagrinėtoje ir nagrinėjamoje civilinėse bylose dalyvavo tie patys asmenys; išnagrinėtoje civilinėje byloje turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas, tame tarpe ir dėl turto pardavimo iš varžytynių kainos (turto vertės), buvo bylos įrodinėjimo dalykas. Pažymėtina, jog CPK 182 straipsnio 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 657/2015; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovai neturi teisės iš naujo ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotas aplinkybes, kurios buvo įrodinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Taigi apeliantai nebeturi teisės šioje byloje iš naujo kvestionuoti 2019 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-19-124-20707 teisėtumą (taip pat ir turto vertę) ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau nevertino šių atsakovų argumentų ir pagrįstai juos atmetė.
27. Neginčytina, kad ieškovas yra teisėtas ginčo turto savininkas, tuo tarpu, ar ieškovo teises naudoti ir valdyti ginčo turtą savo nuožiūra suvaržę atsakovai elgiasi teisėtai, turi būti sprendžiama pagal tai, ar atsakovai elgiasi pagal susitarimus, leidimus ar kitokius sandorius, kurie sudaryti ir galioja tarp ieškovo, kaip turto savininko, ir atsakovų – savininko teises varžančių asmenų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jokių susitarimų dėl naudojimosi ginčo turtu atsakovai su ieškovu nėra sudarę, priešingai, patys pripažįsta, kad ieškovui priklausančiu turtu naudojasi neteisėtai ir atsisako iš jo išsikelti. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai į ieškovo reikalavimą išsikelti nereaguoja ir iki šiol turto (buto) neatlaisvino, be teisėto pagrindo gyvena ieškovui nuosavybės teise teisėtai priklausančiame bute ir nepagrįstai varžo ieškovo teises ir teisėtus interesus, t. y. atsakovai pažeidžia ieškovo kaip savininko teises, trukdo ieškovui turimą turtą savo nuožiūra valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad ieškovo pažeista teisė privalo būti ginama iškeldinant atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu.
28. Nagrinėjamu atveju atsakovai pripažįsta darantys ieškovo nuosavybės pažeidimą, iš esmės pripažįsta savo pareigą išsikelti su visais daiktais ir atlaisvinti ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą, tačiau vis tiek padavė apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas apeliantų elgesio naudojantis apeliacijos institutu nagrinėjamu atveju negali laikyti sąžiningu. Atsakovai savo pareigą išsikelti iš ieškovo turto žino bent jau nuo 2023 m. kovo 16 d., kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo jau neminint to, kad ieškovas ginčo turtą įsigijo 2019 m. liepos 5 d., tačiau geruoju turto neatlaisvina, nesutinka iš jo išsikelti, o apeliaciniu skundu prašydami grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliaciniu procesu naudojasi ne siekdami apginti savo pažeistas teises ir interesus, tačiau iš esmės siekdami vilkinti išsikėlimą iš ieškovui priklausančio turto ir tęsti daromą pažeidimą.
29. Atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis), kad jie iš viso nevertinti ar kad byla išnagrinėta pernelyg formaliai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Apeliantai apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jų manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantai nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl faktinių aplinkybių vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga ir prejudiciniu teismo sprendimu.
30. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovai pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015). Pirmosios instancijos teismas ieškovo naudai jo pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą priteisė iš atsakovų solidariai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai nelaikytina apeliacinio skundo patenkinimu.
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
33. Ieškovas prašo priteisti 250 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinti jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir šią dalį išdėstyti taip:
„Priteisti ieškovo R. J. naudai po 312,50 Eur (po tris šimtus dvylika eurų 50 centų) iš atsakovų A. J. ir V. J. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti iš atsakovų A. J. ir V. J. po 54,76 Eur (po penkiasdešimt keturis eurus 76 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jas sumokant į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale, Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“ banke, Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią Luminor bank AS Lietuvos skyriuje, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB banke, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Šiaulių banke, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos bankas“, įmokos kodas 5662, mokėjimo paskirtis – išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu“.
Ieškovo R. J. naudai priteisti po 125 Eur (po vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) iš atsakovų A. J. ir V. J. apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.