Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Svetlanos Paninos ir Dalios Trumpulienės (kolegijos primininkė ir pranešėja), veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės kreditai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 9 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės kreditai“ ieškinį atsakovui V. Č. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinės instancijos teismą saisto šalių nustatytos pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apskundimo ribos, todėl jis peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik pagal apeliacinio skundo ribas, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Taigi apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 straipsnis).

13. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir kitų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, ir toliau pasisako dėl paduoto apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

14. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas 2024 m. sausio 22 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 87135. Sutarties specialiosiose sąlygose šalys susitarė, kad ieškovė suteikia atsakovui 500 EUR kreditą, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 106,92 proc.

17. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria teismas nusprendė ieškovei nepriteisti kompensacinių palūkanų pripažindamas, kad sutarties specialiosiose sąlygose numatyta sąlyga dėl kompensacinų palūkanų prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ieškovė apeliaciniame skunde nesuformulavo tiesioginio prašymo panaikinti skundžiamo sprendimo už akių dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) Sutarties sąlygą <...> „Sutarties nutraukimo atveju (pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 8.7 punktą), Kreditorius įgyja teisę reikalauti 18,25 proc. dydžio metinių kompensuojamųjų palūkanų nuo nepadengtos skolos sumos iki visiško skolos sumos grąžinimo.“, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu ieškovė prašo priteisti kompensacines palūkanas ir jo motyvuose kelia tokio pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo klausimą, darytina išvada, kad apeliantė ginčija visą sprendimo už akių dalį, kuria jai nepriteistos kompensacinės palūkanos, įskaitant ir Sutarties sąlygos dėl kompensacinių palūkanų pripažinimą nesąžininga ir negaliojančia.

Dėl sprendimo už akių dalies dėl kompensacinių palūkanų priteisimo pagrįstumo

18. VKĮ 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

19. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, išnagrinėjo klausimą, ar kompensacinėms palūkanoms taikoma VKĮ 11 straipsnio 8 dalis. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad ši norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis). Kasacinos teismas išaiškino, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis), o CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Šioje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad ir netesybų, ir palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti, i priėjo prie išvados, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių atmetė ieškovės reikalavimą iš atsakovo priteisti 39,37 EUR kompensacines palūkanas argumentuodamas tuo, kad Sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo, specialiosiose sąlygose įtvirtinta nuostata, jog „Sutarties nutraukimo atveju (pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 8.7 punktą), Kreditorius įgyja teisę reikalauti 18,25 proc. dydžio metinių kompensuojamųjų palūkanų nuo nepadengtos skolos sumos iki visiško skolos sumos grąžinimo“, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėta Sutarties sąlyga prieštarauja imperatyviai VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai normai, kadangi (i) kompensuojamosios palūkanos skaičiuojamos neapibrėžtą laikotarpį (iki visiško skolos sumos grąžinimo), (ii) pritaikoma didesnė nei 0,05 proc. palūkanų norma.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus argumentus, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje Sutarties sąlygoje yra įtvirtintas 18,25 procentų dydžio metinių kompensuojamųjų palūkanų dydis, kuris, jį konvertavus į palūkanas, skaičiuojamas už pradelstą dieną, yra lygus 0,05 procento (18,25 proc. / 365 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos viršija imperatyviai VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą netesybų dydį.

23. Antra, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos skaičiuojamos neapibrėžtą laikotarpį (iki visiško skolos sumos grąžinimo). Nors Sutartyje yra įtvirtinta, kad ieškovė turi teisę reikalauti kompensacinių palūkanų „iki visiško skolos sumos grąžinimo“, tačiau šioje Sutarties sąlygoje nėra įtvirtintas ilgesnis nei įstatyme nustatytas 180 dienų terminas, todėl tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tokia sąlygos formuluote yra nustatytas ilgesnis nei įstatyme imperatyviai nustatytas terminas, už kurį gali būti skaičiuojamos netesybos, ir kad tokia Sutarties sąlyga prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Priešingu atveju, kiekviena Sutarties nuostata, į kurią nėra perkeltas įstatymo imperatyvas, galėtų būti pripažįstama niekine ir negaliojančia, o toks įstatymo taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

24. Įvertinus nurodytas aplinkybes ir tai, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis įtvirtina, jog netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nepatikrinęs, už kokį laikotarpį ieškovė prašo priteisti iš atsakovo kompensacines palūkanas, ar šis teriminas neviršija įstatyme imperatyviai nustatyto maksimalaus termino, t. y. ar ieškovės prašomų priteisti iš atsakovo kompensacinių palūkanų terminas nėra ilgesnis už įstatyme nustatytą 180 dienų laikotarpį, nepagrįstai aptariamą Sutarties sąlygą, kad <...> „Sutarties nutraukimo atveju (pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 8.7 punktą), Kreditorius įgyja teisę reikalauti 18,25 proc. dydžio metinių kompensuojamųjų palūkanų nuo nepadengtos skolos sumos iki visiško skolos sumos grąžinimo.“, pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento). Teisėjų kolegija pažymi, jog siekiant išvengti tokių situacijų atsakovė turėtų patikslinti šios Sutarties specialiosios sąlygos formuluotę, kad ieškovė turi teisę reikalauti kompensacinių palūkanų iki visiško skolos sumos grąžinimo, tačiau ne daugiau kaip už 180 dienų laikotarpį.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės į bylą pateiktus duomenis, sprendžia, kad apeliantei yra pagrindas iš atsakovo priteisti kompensacines palūkanas, tačiau ne visa apimtimi. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas tinkamai nevykdo sutartinių įsipareigojimų nuo 2025 m. kovo 23 d., t. y. atsakovas nesumokėjo vartojimo kredito įmokos, kurią privalėjo sumokėti 2025 m. kovo 22 d. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2025 m. rugpjūčio 11 d., todėl atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė įgijo teisę į kompensacines palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. kovo 23 d. iki 2025 m. rugpjūčio 11 d., t. y. už 142 dienas. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, ieškovei priteistinas kompensacinių palūkanų dydis nuo negrąžintos vartojimo kredito sumos sudaro 31,06 EUR (437,48 EUR x 18,25 proc. x 142 d. / 365 d.).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacinių palūkanų priteisimo, neteisingai įvertino Sutarties sąlygą dėl kompensacinių palūkanų dydžio ir jų maksimalaus skaičiavimo termino, todėl nepagrįstai priėjo prie išvados dėl šios Sutarties nuostatos prieštaravimo imepratyvioms normoms ir pripžinęs šią Sutarties sąlygą nesąžininga ir negaliojančia nepriteisė ieškovei kompensacinių palūkanų. Pirmosios instancijos teismas dalyje dėl kompensacinių palūkanų priteisimo priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, dėl to yra pagrindas skundžiamą sprendimą už akių pakeisti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovė kompensacines palūkanas paskaičiavo už ilgesnį laikotarpį nei priklauso, ieškovės reikalavimą apeliacinės instancijos teismas tenkintina iš dalies: panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria Sutarties sąlyga pripažinta niekine ir negaliojančia, ir pakeičia sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl kompensacinių palūkanų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

27. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti jame nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

28. CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų reikalavimų daliai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

29. Ieškovė nagrinėjamu atveju už ieškinį sumokėjo 23 EUR žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 98,26 procento (468,54 EUR / 476,85 EUR x 100 proc.), ieškovei iš atsakovo priteistina 22,60 EUR žyminio mokesčio.

30. Už apeliacinį skundą ieškovė taip pat sumokėjo 23 EUR žyminio mokesčio. Įvertinus tai, kad ieškovės apeliacinis skundas buvo patenkintas 78,89 procentine dalimi (31,06 EUR / 39,37 EUR x 100 proc.), ieškovei iš atsakovo priteistina 18,14 EUR žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės kreditai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 9 d. sprendimo už akių dalį, kuria pripažinta nesąžininga ir negaliojančia ab initio tarp uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės kreditai“, juridinio asmens kodas 302513887, ir V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2024 m. sausio 22 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 87135 specialioji sąlyga: „Sutarties nutraukimo atveju (pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 8.7 punktą), Kreditorius įgyja teisę reikalauti 18,25 proc. dydžio metinių kompensuojamųjų palūkanų nuo nepadengtos skolos sumos iki visiško skolos sumos grąžinimo“.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 9 d. sprendimą už akių ir jį išdėstyti taip: priteisti iš atsakovo V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės kreditai“, juridinio asmens kodas 302513887, 317,46 EUR (tris šimtus septyniolika eurų 46 ct) negražinto kredito, 80,80 EUR (aštuoniasdešimt eurų 80 ct) pelno palūkanų, 39,22 EUR (trisdešimt devynis eurus 22 ct) negautų pajamų, 31,06 EUR (trisdešimt vieną eurą 6 ct) kompensacinių palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22,60 EUR (dvidešimt du eurus 60 ct) žyminio mokesčio.

Kitoje dalyje Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 9 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės kreditai“, juridinio asmens kodas 302513887, 18,14 EUR (aštuoniolika eurų 14 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.