Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutarties pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Domus estate“ bankrotą tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Domus estate“ nemokumo administratorė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti LUAB „Domus estate“ bankrotą tyčiniu, nustatant, kad D. K. ir A. Z. veikimu ir neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų rašytinių įrodymų (ne)priėmimo

23. Nagrinėjamu atveju apelianto pateikti įrodymai buvo sudaryti iki skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bendrovės tyčinio bankroto klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų nepriima ir nevertina.

Dėl apeliacijos ribų

24. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutartis pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti atsakingą už tyčinį bankrotą asmenį teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

25. Skundžiama nutartimi teismas pripažino LUAB „Domus estate“ bankrotą tyčiniu, nes padarė išvadą, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, bloginant bendrovės finansinę būklę, nesiimant įstatyme numatytų priemonių, siekiant ją pagerinti bei atsiskaityti su kreditoriais, laiku nesikreipiant dėl bendrovės bankroto proceso inicijavimo, taip didinant kreditorių reikalavimų apimtį, netinkamai ir aplaidžiai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikiant finansinių ataskaitų rinkinių, neišsaugant bendrovės pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, duomenų apie sudarytus sandorius, galiojančių sutarčių sąrašo, visų naudojamų elektroninių duomenų bazių prisijungimo sąrašo

26. Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas (paskutinis bendrovės vadovas) argumentuoja tuo, kad teismo išvados yra nepagrįstos, apeliantas siekė išvengti bendrovės bankroto, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes pasisakė dėl kitų tyčinio bankroto požymių nei nurodė nemokumo administratorė prašyme pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

Dėl tyčinio bankroto požymių

27. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

28. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

29. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pabrėžta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020, 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020, 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

30. Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

31. Pagal nurodytą reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės nemokumą, tačiau reikia įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą, kurią nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir teisingai įvertino.

32. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

33. Pagal CK 2.82 straipsnio 3 dalį tarp įmonės vadovo pareigų nurodytas ir juridinio asmens veiklos organizavimas, o pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies nuostatas bendrovės vadovas yra atsakingas už jos veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinių sudarymą, bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui. Be to, bendrovės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą ir šių dokumentų išsaugojimą numatyta ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnyje.

34. Pagal BAĮ 19 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, apskaitos organizavimą. Ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė ar apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo (BAĮ 10 straipsnio 1 dalis). Vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė yra atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą (BAĮ 11 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui (BAĮ 14 straipsnio 2 dalis).

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai, būdami atsakingi už įmonės komercinės veiklos organizavimą, turi elgtis protingai, rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, todėl, prieš priimdami konkretų sprendimą dėl bendrovės veiklos, turi atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius ir panašiai. Vadovas, priešingai nei dalyvis, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, ABĮ ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis). Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020).

36. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai įmonės apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugomi buhalterinės apskaitos dokumentai.

37. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės nemokumo administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų. Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes nemokumo administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

39. Pagal JANĮ 57 straipsnio 1–3 dalis iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai, o kai bankroto byla iškelta ūkinei bendrijai, – jos tikrieji nariai, kurie vykdo CK 2.67 straipsnyje ir 2.82 straipsnio 3 dalyje nustatytas valdymo organų pareigas, per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui: juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla.

40. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos vadovo atsakomybė bendrovei nepasibaigia, kadangi įstatymo pagrindu jam atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Buvęs bendrovės vadovas privalo aktyviai domėtis bankroto bylos eiga ir vykdyti specialiame įstatyme nustatytas pareigas bei bendradarbiauti tiek su nemokumo administratoriumi, tiek su teismu.

41. Apeliantas buvo paskutiniu LUAB „Domus estate“ vadovu iki nutarties iškelti bankroto bylą bendrovei įsiteisėjimo, todėl būtent jam kilo įstatyme nustatyta imperatyvi pareiga perduoti bendrovės dokumentus nemokumo administratorei. Byloje nustatyta, kad nemokumo administratorei iki šiol neperduoti visi bendrovės dokumentai, įskaitant pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, duomenis apie sudarytus sandorius, galiojančių sutarčių sąrašą, visų naudojamų elektroninių duomenų bazių prisijungimo sąrašą. Taigi, nemokumo administratorė negali tinkamai įvertinti bendrovės sudarytus sandorius, turtinę padėtį ir tikrąsias bankroto priežastis.

42. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad jis nemokumo administratorei neperdavė visų bendrovės dokumentų, tačiau nurodo, jog neperduotais dokumentais nedisponuoja, jais disponuoja kiti asmenys. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog bendrovės dokumentais disponuoja kiti asmenys. Priešingai, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro 2020 m. liepos 8 d. nutarimas atmesti skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-2-02-00611-20 ir išregistruotos UAB „Urban 1 valdymas“ nemokumo administratorės UAB „Projektų plėtros biuras“ atsakymas paneigia apelianto argumentus, jog bendrovės dokumentais disponuoja A. Z. ar disponavo UAB „Urban 1 valdymas“.

43. Apeliantui apie pareigą perduoti bendrovės dokumentus nemokumo administratorei buvo žinoma nuo nutarties iškelti bankroto bylą bendrovei įsiteisėjimo 2022 m. sausio 29 d. Apeliantas dalies dokumentų nemokumo administratorei neperdavė iki šiol, t. y. per beveik pusantrų metų laikotarpį nuo pareigos perduoti dokumentus atsiradimo. Taigi, įrodymais nepagrįstos apelianto nurodytos aplinkybės, kad bendrovės dokumentais galimai disponuoja kiti asmenys, nepateisina dokumentų neperdavimo fakto nemokumo administratorei, nes apeliantas turėjo pakankamai laiko pasirūpinti tinkamu visų trūkstamų dokumentų perdavimu bendrovės nemokumo administratorei.

44. CK 2.66 straipsnio 4 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais Juridinių asmenų registrui pateikiamas juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinys (metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys) ir (arba) metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) ar veiklos ataskaita kiekvienais metais per trisdešimt dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kito termino. Pagal ABĮ 58 straipsnio 3 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui.

45. Nustatyta, kad UAB „Domus estate“ valstybės įmonės Registrų centro tvarkomam Juridinių asmenų registrui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės ataskaitų už 2019 m. ir 2020 m. Šiuo laikotarpiu bendrovės vadovu buvo apeliantas, bendrovės finansiniai metai sutampa su kalendoriniais metais, todėl apeliantas turėjo prievolę iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei teikti Juridinių asmenų registrui bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2019 m. ir 2020 m., tačiau apeliantas šios pareigos nevykdė.

46. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad buvęs LUAB „Domus estate“ vadovas D. K. be svarbių priežasčių nevykdo įstatyme jam nustatytos pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus, taip pat iki bankroto bylos iškėlimo nevykdė pareigos pateikti Juridinių asmenų registrui metinių finansinių ataskaitų rinkinius už 2019 m. ir 2020 m. Tokie buvusio bendrovės vadovo veiksmai laikytini sąmoningu siekiu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant bendrovės ir jos kreditorių interesus. Įsiteisėjus nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, apeliantas privalėjo operatyviai perduoti visus bendrovės dokumentus, o ne tik jų dalį, paskirtai nemokumo administratorei. Iki bankroto bylos iškėlimo būtent apeliantas privalėjo teikti finansinės atskaitomybės dokumentus viešajam registrui, saugoti bendrovės dokumentus, kad būtų galima nustatyti bendrovės veiklos rezultatus ir tikrąsias bendrovės nemokumo priežastis.

47. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes (nepateisinamas dalies dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei, finansinių ataskaitų neteikimas viešajam registrui), apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad tokie buvusio bendrovės vadovo veiksmai lėmė tai, jog nemokumo administratorė, neturėdama visų bendrovės dokumentų, neturi galimybės įvertinti realios bendrovės turtinės padėties, atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Ilgalaikis ir įrodymais nepateisintas atsakingo asmens neveikimas, vengiant perduoti dalį bendrovės dokumentų teismo paskirtai nemokumo administratorei, patvirtina apelianto siekį užkirsti nemokumo administratorei kelią išsiaiškinti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis, bendrovės netinkamo valdymo aplinkybes ir galimą turto pasisavinimą ar išvaistymą.

48. Apelianto nurodytas argumentas, kad bendrovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė, yra nepagrįstas. Apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, netinkamo pareigų vykdymo, t. y. perduoti nemokumo administratorei visus bendrovės dokumentus, tvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentus ir juos teikti viešajam registrui, bei išvados, kad nurodytų pareigų sąmoningas nevykdymas yra susijęs su siekiu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie leistų įvertinti bendrovės veiklą arba nustatyti kitas bendrovės nemokumo priežastis, kurios būtų nesusijusios su tyčiniu bankrotu. Apelianto argumentai dėl tikrųjų bendrovės bankroto priežasčių yra prieštaringi, nes apeliantas teigia, jog bendrovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė, tačiau tuo pačiu nurodo, jog prie tyčinio bendrovės bankroto prisidėjo kiti asmenys. Apelianto pateikti duomenys apie tarp jo ir kitų asmenų kilusius ginčus nepanaikina apelianto pareigos perduoti nemokumo administratorei visus bendrovės dokumentus.

49. Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022). Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).

50. Įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

51. Įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

52. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai bendrovė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios bendrovės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų bendrovei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Esminis tyčinio bankroto elementas yra bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi bendrovė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios bendrovės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

53. Tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis. Nors nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo.

54. Byloje nėra ginčo, kad LUAB „Domus estate“ 2020 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki, nes 2020 m. pabaigoje bendrovės 3 292 801 Eur įsipareigojimai ženkliai viršijo 2 790 538 Eur turto vertę, bendrovė buvo patyrusi 272 509 Eur nuostolių, bendrovės įsipareigojimai augo, nuostoliai sparčiai didėjo ir 2021 m. sudarė jau 887 519 Eur. Bendrovė nuo 2020 m. negalėjo vykdyti turimų įsipareigojimų, neturėjo pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais, nuo 2020 m. gruodžio 2 d. neturėjo darbuotojų. Buvęs bendrovės direktorius D. K. pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad bendrovė veiklos nevykdė nuo 2020 m. Bendrovės bankroto procesą inicijavo bendrovės kreditoriai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir UAB „Pašilaičių namai“ atitinkamai 2021 m. lapkričio 26 d. ir 2021 m. gruodžio 2 d., nes UAB „Domus estate“ laiku nevykdė įsipareigojimų kreditoriams.

55. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) bendrovės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla bendrovės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

56. Pažymėtina, kad nors apeliantas pirmosios instancijos teismui pats nurodė, jog bendrovė veiklos nevykdė nuo 2020 m. ir neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog bendrovė nemoki buvo 2020 m. pabaigoje, tačiau nenurodė, kodėl neinicijavo bendrovės nemokumo proceso ir neieškojo būdų gerinti bendrovės finansinę padėtį, taip ją dar labiau bloginant, nes bendrovės nuostoliai nuo 2020 m. iki 2021 m. išaugo daugiau nei tris kartus.

57. Minėta, kad bendrovė 2021 m. vasario 18 d. buvo įtraukta į Mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę, kadangi nepateikė informacijos apie vykdytus sandorius su UAB „Parduotos vasaros“, PVM sąskaitų faktūrų, apmokėjimo dokumentų, buhalterinės apskaitos registrų. 2022 m. rugsėjo 20 d. VMI atlikto operatyvaus patikrinimo dėl priešpriešinės informacijos surinkimo apie bendrovės 2019 m. gruodžio mėn. įformintus sandorius su UAB „Domus estate retail“ duomenimis UAB „Domus estate“ įformino valdymo paslaugų teikimą tarpusavyje susijusiai UAB „Domus estate retail“. Bendrovė nesumokėjo į valstybės biudžetą 42 080 Eur pardavimo PVM, tačiau UAB „Domus estate retail“ pateikė prašymą grąžinti pirkimo PVM. Patikrinimo metu surinktą informaciją VMI 2022 m. lapkričio 21 d. perdavė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriui prijungimui prie ikiteisminio tyrimo Nr. 02-6-00055-21, kuriame nagrinėjami su bendrove tarpusavyje susijusių bendrovių sandoriai, siekiant išvengti PVM mokestinių prievolių. Taigi, bendrovės apskaita buvo vedama aplaidžiai ne tik neteikiant finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui, neišsaugojus dalies bendrovės dokumentų ir neperdavus jų nemokumo administratorei, bet ir neteikiant informacijos VMI apie vykdytus sandorius, galimai siekiant išvengti mokestinių prievolių ir gauti mokestinę naudą.

58. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino LUAB „Domus estate“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindais, nes bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, bloginant bendrovės finansinę būklę, nesiimant įstatyme numatytų priemonių, siekiant ją pagerinti bei atsiskaityti su kreditoriais, laiku nesikreipiant dėl bendrovės bankroto proceso inicijavimo, taip didinant kreditorių reikalavimų apimtį, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikiant finansinių ataskaitų rinkinių, neišsaugant ir neperduodant nemokumo administratorei dalies bendrovės dokumentų. Nustatyti buvusio bendrovės vadovo veiksmai patvirtina sąmoningą siekį neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip esmingai pažeidžiant bendrovės ir jos kreditorių interesus.

59. Apeliantas nesutikimą su skundžiama nutartimi argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu, bylos nagrinėjimo ribų peržengimu, tačiau skundžiamos nutarties turinys neleidžia pritarti tokiai apelianto pozicijai.

60. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tyčinio bankroto teisės institutas yra skirtas bendrovės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus, o, nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno JANĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).

61. Pripažinus bankrotą tyčiniu bet kuriuo JANĮ 70 straipsnyje nustatytu pagrindu, kyla JANĮ 71, 72 straipsniuose nustatyti padariniai, o tyčinio bankroto padariniai nėra priklausomi nuo konkretaus pagrindo, kuriuo bankrotas pripažįstamas tyčiniu. Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) JANĮ nurodytu pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020).

62. Nemokumo administratorės prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas tiek dokumentų neperdavimu, tiek sąmoningai blogu bendrovės valdymu, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertindamas byloje esančių įrodymų visumą ir dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir pasisakydamas dėl visų nustatytų tyčinio bankroto požymių, bylos nagrinėjimo ribų neperžengė.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

63. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Pirmosios instancijos teismas įvertino visų proceso dalyvių argumentus, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko (įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu) yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

64. Pagrindinis CPK įtvirtintas principas, pagal kurį dalyvaujantiems byloje asmenims paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra „pralaimėjęs moka“, reiškiantis, kad ginčą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas padengia ginčą pralaimėjusi šalis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

65. Atskirasis skundas atmetamas, todėl apeliantas neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Nemokumo administratorė ir kiti suinteresuoti asmenys nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.