Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi (1 t., b. l. 17–23; 3 t., b. l. 24–25) prašė priteisti iš atsakovo A. K. 163 423,06 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovas yra bankrutavusios viešosios įstaigos (toliau – BVšĮ) ,,Krepšinio ratas“ steigėjas, o nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 27 d. buvo ir jos vadovu. Atsakovo vadovaujamai VšĮ ,,Krepšinio ratas“ Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-70-357/2023 buvo iškelta nemokumo byla, kurioje, be kita ko, 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi patvirtintas ieškovės 182 423,06 Eur kreditorinis reikalavimas. Įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-316/2021, kuris iš dalies pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-230-487/2021, atsakovas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl apgaulingos BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ apskaitos tvarkymo ir neteisingų duomenų apie pajamas bei išlaidas pateikimo ir dokumentų klastojimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalis, 220 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis).

3. Ieškovės teigimu, tokios baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovas neapskaitė darbuotojams mokamo darbo užmokesčio, nemokėjo su tuo susijusių mokesčių, taip pat ne pagal paskirtį panaudojo gautą paramą, patvirtina atsakovo kryptingą veikimą prieš ieškovės interesus. Mokestinio patikrinimo metu, kurio pagrindu 2022 m. kovo 31 d. buvo priimtas sprendimas dėl patikrinimo akto Nr. 31.49Mr tvirtinimo, buvo nustatyta, kad bendra nesumokėtų mokesčių, delspinigių ir baudos suma yra 182 443,99 Eur. Atsakovas, atlikdamas nusikalstamus veiksmus, sąmoningai siekė padaryti individualią žalą būtent ieškovei, t. y. išvengti mokestinių prievolių vykdymo. Be to, atsakovui turėjo būti žinoma, kad kai bendrovė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, pirmiausia turi būti atliekami mokėjimai į valstybės biudžetą. Kadangi atsakovo neteisėti veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai į atsakovės, kaip kreditorės, teisių pažeidimą, ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovo žalos atlyginimą.

4. Patikslintu ieškiniu ieškovė sumažino prašomos priteisti kaip žalos atlyginimas sumą įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais iš atsakovo priteistu už tuos pačius veiksmus 19 000 Eur baudos dydžiu bei, patikrinus įmokų į valstybės, savivaldybių ir fondų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, patikslintu 20,93 Eur dydžiu. Taigi, galutinai suformulavusi savo reikalavimą ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 163 423,06 Eur jai tiesiogiai padarytos žalos atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovės Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui A. K. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nurodė, kad tiesioginis ieškinys atsakovui A. K., buvusiam BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ vadovui, nagrinėjamoje byloje yra pareikštas dviem pagrindais. Ieškovė teigia patyrusi tiesioginę žalą dėl to, kad atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilės ir turėtas lėšas panaudojo ne mokesčiams sumokėti, bet atsiskaitymams su žemesnės eilės kreditoriais. Ieškinys taip pat reiškiamas ir tuo pagrindu, kad atsakovo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis už neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimą, apgaulingą apskaitos tvarkymą, dokumentų klastojimą ir disponavimą suklastotais dokumentais, t. y. įvykdžius veiksmus, kurie buvo nukreipti į mokesčių nemokėjimą, juolab kad pats atsakovas kaltę baudžiamojoje byloje pripažino ir paaiškino naudojęsis neteisėta schema siekdamas išvengti papildomų PVM, gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių mokėjimo, todėl mokesčių nedeklaravo ir jų nemokėjo.

7. Teismas pažymėjo, kad verslo sprendimai turi būti teisėti, t. y. priimti nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų. Už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui. Tinkamas mokesčių apskaičiavimas ir jų mokėjimas siejamas su platesne vadovo pareiga tinkamai organizuoti įstaigos finansinę apskaitą, taigi, kai vadovas nevykdo pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti bei sumokėti mokesčius, jam taikoma civilinė atsakomybė. Todėl teismas iš dalies sutiko su ieškovės argumentais, kad neteisėti atsakovo veiksmai, nepaisant atsakovo įvardytų jų atlikimo motyvų (siekis išsaugoti krepšinio klubo veiklos tęstinumą) negali būti laikomi pagrįstu veikimu geriausiais įstaigos interesais, nes tokie veiksmai neatitinka protingo sprendimo požymių, be to, jais pažeidžiamos ne tik CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatytos fiduciarinės vadovo pareigos veikti sąžiningai ir protingai, bet ir imperatyviosios mokestinių įstatymų normos.

8. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 ir 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020 išaiškinimais dėl CK 6.930¹ straipsnio nuostatų pažeidimo, atkreipė dėmesį į tai, kad šis institutas nėra bankrutuojančios įmonės ar visų jos kreditorių teisių gynimo būdas, todėl bankroto administratorius negali pareikšti ieškinio dėl lėšų, sumokėtų pažeidžiant atsiskaitymo tvarką, priteisimo. Kita vertus, nors teisė pareikšti reikalavimą už neteisėtą atsiskaitymą yra pripažįstama pačiam kreditoriui, nagrinėjamu atveju atsakovo padarytas atsiskaitymo tvarkos pažeidimas savaime nereiškia neteisėtų jo, kaip vadovo, veiksmų, tiesiogiai nukreiptų į konkretų kreditorių, atlikimo. Teismo vertinimu, nėra nustatytos visos būtinosios atsakovo A. K. civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.249 straipsniai), o vien nusikalstamos veikos padarymas nelemia civilinės atsakomybės jam taikymo, nes nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad atsakovo veiksmai buvo nukreipti į individualios žalos ieškovei padarymą.

9. Teismas priėjo ir prie tokios išvados, kad, kitaip nei įrodinėjo ieškovė, ji iš viso neturi teisės pareikšti tiesioginio reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad turi būti vadovaujamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-289-943/2020 pateiktais išaiškinimais dėl mokesčių administratorės teisės pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo, pažymėjęs, jog nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos faktinių aplinkybių, kurių kontekste ir buvo pasisakyta dėl tiesioginio ieškinio pareiškimo galimybės. Sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-289-943/2020 buvo priimtas įvertinus tai, kad mokesčių administratorė buvo vienintelė bankrutavusios įmonės kreditorė, jau buvo priimtas sprendimas dėl bankrutavusios įmonės pabaigos, o ieškinį pareiškusios ieškovės kreditorinis reikalavimas liko nepatenkintas. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi kitokia faktinė situacija – ieškovė nėra vienintelė kreditorė.

10. Teismas nurodė, kad BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ pagrindinė ir didžiausia kreditorė yra RUAB „Šiaulių plentas“, kurios reikalavimas siekia 250 106,49 Eur, ir kuri 2017 m. gegužės 16 d. laidavimo sutartimi laidavo už dabar jau bankrutavusios įstaigos prievoles bankui pagal jos ir AB „Šiaulių bankas“ 2010 m. balandžio 1 d. sudarytą kredito sutartį. Taigi, dabar jau bankrutavusi įstaiga nevykdė savo prievolių ne tik ieškovei, bet ir kreditorei AB „Šiaulių bankas“, kurią vėliau pakeitė RUAB „Šiaulių plentas“, kitaip tariant, buvo siekiama ne tik išvengti mokesčių valstybės biudžetui mokėjimo, bet vengiama atsiskaityti ir su kitais kreditoriais. Todėl pakankamo pagrindo spręsti, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo nukreipti išimtinai į ieškovę ir kad ieškovei buvo padaryta individuali žala, kuri negali būti tapatinama su įstaigai ar (ir) visiems jos kreditoriams padaryta žala, teismas neįžvelgė. Be to, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė ir tokios faktinės aplinkybės, kad jeigu atsakovas nebūtų atlikęs nusikalstamos veikos, mokesčiai būtų buvę sumokėti laiku.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Ieškovė Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Šiuo konkrečiu atveju, skirtingai negu nusprendė teismas, egzistuoja tiesioginio ieškinio pateikimo sąlygos, o nuspręsdamas kitaip teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-469/2021). Baudžiamojoje byloje yra konstatuoti individualaus delikto sąlygas atitinkantys į konkretų kreditorių – valstybę – nukreipti atsakovo neteisėti veiksmai, kuriais siekta išvengti mokesčių sumokėjimo, t. y. atsakovo sąmoningas siekis išvengti mokesčių sumokėjimo. Be to, nesumokėtų mokesčių iš paties juridinio asmens negalima išieškoti dėl jo nemokumo.

11.2. Teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą, kad individualios žalos padarymo faktą paneigia tai, jog BVšĮ „Krepšinio ratas“ kreditorių sąraše yra ir kitų kreditorių, ne tik ieškovė. Ieškovės teisė išieškoti individualią žalą iš atsakovo kyla ne iš VšĮ „Krepšinio ratas“ nemokumo (bankroto) fakto, bet dėl atsakovo atliktų nusikalstamų veiksmų, o kitų kreditorių bankroto byloje buvimas šios teisės nepaneigia. Žala atsirado ne dėl VšĮ „Krepšinio ratas“ bankroto, o dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kuriais sąmoningai ir kryptingai buvo siekiama padaryti individualią žalą valstybei, išvengiant mokesčių mokėjimo.

11.3. Byloje įrodytos visos sąlygos atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Atsakovo neteisėti veiksmai nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje. Nusikalstamais pripažinti neteisėti veiksmai nulėmė, kad BVšĮ „Krepšinio ratas“ nesumokėjo į valstybės biudžetą 163 423,06 Eur mokesčių. Jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, kuriais siekė nemokėti į valstybės biudžetą mokesčių, klaidingai įformindamas žaidėjams mokamą darbo užmokestį ar klastodamas dokumentus, laiku ir tinkamai nustačius (pateikus tinkamas ir laiku deklaracijas) mokesčius už išmokėtas pajamas sportininkams, VšĮ „Krepšinio ratas“ būtų galėjusi įvykdyti savo mokestines prievoles valstybei.

11.4. Prašomos priteisti žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, dydis yra nustatytas 2022 m. kovo 17 d. patikrinimo aktu Nr. (31.49) FR0680-86.

12. Atsakovas A. K. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

12.1. Pagrįsta yra teismo išvada, kad ieškovė neįrodė tiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų. Atsakovas, išmokėdamas darbuotojams neapskaitytą darbo užmokestį, siekė išsaugoti įstaigos veiklą. Pagrindiniai įstaigos kreditoriai, nuo kurių priklausė įstaigos tiesioginė finansinė sėkmė ir pajėgumai, buvo jos sportininkai ir darbuotojai, su kuriais ir buvo pirmiausia atsiskaitoma. Atsakovas elgėsi kaip rūpestingas vadovas, ir nors jis atliko nusikalstamą veiką, tai darė siekdamas išskirtinės finansinės gerovės įstaigai.

12.2. Nusikalstamos veikos atlikimo metu, t. y. 2014–2016 metais, įstaigos finansinė padėtis buvo visiškai nenuspėjama, jos finansavimas buvo nereguliarus, finansai nestabilūs. Dėl šios priežasties ir buvo pasirinkta atlikti nusikalstamą veiką. Tačiau šios aplinkybės nereiškia, kad jeigu nusikalstama veika nebūtų atlikta, visi mokesčiai būtų laiku ir visiškai sumokėti valstybei. Visų mokesčių savalaikis mokėjimas būtų nulėmęs įstaigos bankrotą, įstaiga būtų buvusi priversta nutraukti savo veiklą. Net ir neatlikus nusikalstamos veikos, atsakovas pirmiausia būtų siekęs atsiskaityti su įstaigos sportininkais bei darbuotojais, paslaugų teikėjais.

12.3. Kasacinis teismas panašioje byloje yra nurodęs, kad tokio pobūdžio veiksmai, kokius atliko atsakovas, negali būti laikomi individualios žalos konkrečiam kreditoriui sukėlimu, kadangi tokie veiksmai yra priskiriami prie verslo sprendimų priėmimo ir įmonės valdymo sudarančių veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020).

12.4. Ieškovė nepagrindė prašomos priteisti žalos dydžio. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-507-440/2020 patvirtino atsakovo ir BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ sudarytą taikos sutartį, kuria, be kita ko, buvo išspręsta ir ginčo dalis dėl 194 769,42 Eur žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų

13. Apeliantė Šiaulių AVMI su apeliaciniu skundu pateikė dvi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-230-487/2021 kopijas, patikslinto ieškinio kopiją, patikrinimo akto ir jo priedų kopijas, 2019 m. rugsėjo 13 d., 18 d., 2022 m. vasario 2 d. raštų kopijas, 2021 m. vasario 22 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-316/2021 kopiją.

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Apeliantės su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai neatitinka įstatymo keliamo įrodymų naujumo reikalavimo, kadangi šie dokumentai jau yra nagrinėjamos bylos dalimi – jie buvo pateikti su pradiniu ieškiniu (1 t., b. l. 25–139). Šie dokumentai buvo teismo priimti, jų tyrimas ir vertinimas sudarė bylos nagrinėjimo dalyką. Pakartotinis tų pačių jau esančių bylos dalimi dokumentų priėmimas nėra nei tikslingas, nei suderinamas su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), todėl jų priėmimo klausimas nesprendžiamas.

Dėl kreditorės tiesioginio ieškinio skolininko vadovui pareiškimo prielaidų

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovams yra išplėtota ir nuosekli. Pagal šią praktiką kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas).

17. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

18. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021, 48 punktas; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 23 punktas).

19. Nagrinėjamoje byloje kyla neteisėtų veiksmų nukreipimo į konkretaus kreditoriaus (apeliantės, atstovaujančios valstybei) teisių pažeidimą klausimas. Apeliantė reikalavimą atsakovui A. K., kuris yra BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ steigėjas, o laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 27 d. buvo ir jos vadovu, dėl žalos, patirtos jam neteisėtai išvengus prievolės mokėti privalomus mokesčius valstybei ir pažeidus atsiskaitymų su kreditoriais eilę, atlyginimo, be kita ko, grindė ir atsakovo atžvilgiu Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu (1 t., b. l. 53–107), kurio dalis buvo pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu (1 t., b. l. 25–40), bei juose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

20. Baudžiamojoje byloje atsakovo poziciją dėl lėšų panaudojimo jo vadovaujamų įstaigų, t. y. tiek BVšĮ ,,Krepšinio ratas“, tiek ir VšĮ krepšinio klubo ,,Šiauliai“, veiklai finansuoti patvirtino visi joje kaip liudytojai apklausti įstaigų sportininkai, darbuotojai ir asmenys, su kuriais buvo sudarytos būstų, skirtų žaidėjams apgyvendinti, nuomos sutartys. Žaidėjai ir kiti darbuotojai nurodė, kad jiems atlyginimas buvo pervedamas į banko sąskaitas, tačiau kiekvieną mėnesį grynaisiais pinigais buvo išmokami dienpinigiai, priedai prie atlyginimo. Turtą įstaigai nuomoję asmenys taip pat pripažino, kad su jais buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais (žr. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 9 d. nuosprendžio 22–46 puslapius). Faktas, kad atsakovas dalį įstaigos gautų lėšų (gautą paramą) naudojo ne savo asmeninėms, o vadovaujamų BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ ir VšĮ krepšinio klubo ,,Šiauliai“ reikmėms patenkinti, t. y. darbuotojų ir žaidėjų atlyginimams, sportinei aprangai, avalynei ir kitam inventoriui nupirkti, žaidėjų automobiliams, apgyvendinimui, suvenyrams, šventėms, dainininkams, nuotraukų įrėminimui, skalbimo ir valymo priemonėms, vairuotojams ir kt., taip pat nurodytas ir apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio 21–22 punktus).

21. Apeliantės 2019 m. rugpjūčio 5 d. pradėto ir 2022 m. kovo 17 d. baigto BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ mokestinio patikrinimo akte (1 t., b. l. 44–49) nurodyta, kad įstaigos, kaip paramos gavėjos, gautos lėšos buvo naudojamos išmokant žaidėjams ir kitiems darbuotojams neapskaitytą darbo užmokestį, vykdant kitą veiklą, kuri yra apmokestinta pelno mokesčiu. Atsakovas tokių nustatytų baudžiamojoje byloje ir mokestinio patikrinimo metu faktų neneigė, o į nagrinėjamą civilinę bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad taip jis siekė padidinti įstaigos veiklos finansavimą, pirmiausiai atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklausė įstaigos finansinė sėkmė ir pajėgumai, t. y. su jos sportininkais ir darbuotojais, aprūpinant juos būstais, automobiliais ir pan. Kitaip tariant, atsakovas teigia pasirinkęs būtent tokį įstaigos valdymo modelį, kai pirmiausia buvo išmokamas neapskaitytas atlyginimas žaidėjams, personalui ir kitiems darbuotojams, turėdamas siekį užtikrinti kaip galima sklandesnį įstaigos veikimą, išsaugoti įstaigos veiklos tęstinumą.

22. Viena vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonei vykdant veiklą jos vadovui tenka priimti įvairius valdymo sprendimus, įskaitant ir tuos, kaip ir kokia tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Tokie veiksmai, kai įmonei vykdant komercinę veiklą yra atsiskaitoma su vienais kreditoriais, o su kitais – ne (net jei ir pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą), patenka į verslo sprendimų priėmimą ir yra įmonės valdymą (tinkamą ar netinkamą) sudarantys veiksmai, o ne konkretūs tik į vieną kreditorių nukreipti veiksmai. Jei sprendimai dėl atsiskaitymų su vienais ar kitais kreditoriais, įmonei vykdant komercinę veiklą, būtų priskiriami sprendimams, konkrečiai nukreiptiems į kreditorių, su kuriuo buvo pasirinkta atitinkamu įmonės veiklos momentu neatsiskaityti ar su juo atsiskaityti vėliau, nesant kitokių nustatytų faktinių aplinkybių, tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygos būtų pernelyg išplėstos. Toks aiškinimas reikštų bendrąją kreditorių teisę nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą, o ne išimtinį taisyklės pobūdį. CK 6.930¹ straipsnio reikalavimų pažeidimas gali būti pagrindas kreditoriui reikšti reikalavimus pačiai neteisėtą atsiskaitymą atlikusiai įmonei, tačiau šio straipsnio reikalavimų pažeidimas pats savaime nėra pagrindas pripažinti, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, tiesiogiai nukreiptus į konkretų kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 31, 32 punktai).

23. Vadinasi, aptartos aplinkybės, kad atsakovo nurodymu mokėjimai pirmiausia buvo atliekami įstaigos darbuotojams, sportininkams, prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams, o su apeliante neatsiskaitoma – visi privalomi mokesčiai valstybei nesumokami, leidžia konstatuoti CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir eiliškumo pažeidimą, tačiau tokie atsakovo veiksmai nesuponuoja išvados dėl atsakovo siekio padaryti žalą konkrečiai kreditorei (apeliantei), atitinkamai, ir žalos atlyginimo institutas vien šiuo pagrindu netaikytinas. Nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų tikslas buvo kitas – tęsti įstaigos veiklą.

24. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad tuo atveju, jeigu byloje pakanka įrodymų daryti išvadą, jog atsakovo vadovaujama įmonė vykdė atsiskaitymus su daugeliu kreditorių, tarp jų ir su ieškove, kad atsakovas bandė derinti visų bendrovės kreditorių ir bendrovės turtinius interesus, o jo tokį veikimą lėmė siekis išsaugoti įmonės veiklą – atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla, rezultatas, tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip siekis padaryti žalą konkrečiam kreditoriui CK 6.930¹ straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-421/2020). Byloje duomenų, kad atsakovas turėjo ketinimų neatsiskaityti tik su apeliante, nėra, taip pat nėra ir tokių duomenų, kad įstaiga iš viso nebūtų mokėjusi jokių mokesčių valstybei, pavyzdžiui, už apskaitytą (deklaruotą kaip išmokamą) darbo užmokesčio dalį.

25. Kita vertus, būtina pažymėti, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas). Šiuo konkrečiu atveju baudžiamojoje byloje priimtais procesiniais dokumentais jau yra konstatuota, kad atsakovas atliko nusikalstamus veiksmus, kuriais buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo valstybei.

26. Taigi, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad vien CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo eiliškumo pažeidimas savaime nereikštų vadovo atliktų neteisėtų veiksmų, tiesiogiai nukreiptų į konkretų kreditorių, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į baudžiamosios bylos baigtį, pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog apeliantė neįrodė specifiškai nukreiptų į žalos valstybei padarymą tyčinių atsakovo veiksmų, pripažįsta nepagrįsta. Teismo argumentas, kad baudžiamojoje byloje netesėtais ir kaltais pripažintų veiksmų (nusikalstamų veikų) atlikimo metu įstaiga turėjo pradelstų įsipareigojimų ne tik valstybei, bet ir kitiems savo kreditoriams, aiškiai nepakankamas nuspręsti, kad atsakovo nusikalstami veiksmai nebuvo nukreipti į konkrečią kreditorę – apeliantę.

27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas (kaip juridinio asmens darbuotojas) gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas už nusikaltimu padarytą žalą esant šioms sąlygoms: jis yra (buvo) darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnyko subjektas (darbdavys), privalantis už jį atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Be kita ko, kreditorius turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui taip pat ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo. Tokiu atveju tam, kad žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, būtų patenkintas, byloje turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018, 31 punktas; 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-469/2021, 25 punktas).

28. Kaip buvo nurodyta šioje nutartyje, apeliantė jai padarytą tiesioginę žalą grindė įsiteisėjusiais 2021 m. vasario 22 d. ir 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiais, kuriais atsakovas pripažintas kaltu ir nuteistas už neteisingų duomenų apie BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ pajamas, pelną ar turtą pateikimą (BK 220 straipsnio 1 dalis), aplaidų įstaigos apskaitos tvarkymą (CPK 222 straipsnis 1 dalis). Siekiant įvertinti atsakovo atliktų nusikalstamų veikų įtaką apeliantės teisėms, visų pirma svarbu nustatyti šių nusikaltimų sudėtį, ypač subjektyviuosius jų požymius.

29. Pagal ginčui aktualią BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-1073/2021, 14 punktas).

30. Tuo tarpu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti tik kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-303/2022, 11 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nors nusikaltimo (apgaulingos apskaitos tvarkymo) motyvas nėra būtinasis šio nusikaltimo požymis, tačiau neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma siekiant nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą, t. y. ją lydi nusikaltimai finansų sistemai ir nuosavybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014, 2015 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-677/2015; 2018 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-696/2018).

31. Vadinasi, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik nustačius jo tiesioginę tyčią – jo suvokimą ir žinojimą, kad pateikiami neteisingi duomenys apie išlaidas ir kad dėl to bus išvengta mokesčių ir to norėjimą (būtent tokio tikslo siekimą), o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – nustačius tiek tiesioginę, tiek ir netiesioginę tyčią, t. y. sąmoningą buhalterinės apskaitos netinkamą tvarkymą, dėl kurio tampa neįmanoma identifikuoti įmonės turtinės padėties, ir tokių padarinių siekimą, arba nors tokių padarinių ir nesiekiama, tačiau sąmoningai leidžiama jiems atsirasti. Tokių išaiškinimų kontekste pripažintina, kad vien faktas, jog atsakovas buvo nuteistas už veikų, kurių vienas iš būtinų sudėties požymių yra sąmoningas siekis išvengti mokesčių valstybei mokėjimo, padarymą leidžia konstatuoti, kad yra įrodytas specifinis tiesioginio ieškinio pagrindas – siekimas padaryti žalą konkrečiam asmeniui (kreditoriui).

32. Nagrinėjamu atveju atsakovo atžvilgiu apkaltinamieji nuosprendžiai buvo priimti nustačius, kad jis nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d., būdamas BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ direktoriumi: (1) įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įstaigos turtą deklaracijose ir pranešimuose bei juos pateikė valstybės įgaliotoms institucijoms, siekdamas išvengti mokesčių (BK 220 straipsnio 1 dalis); (2) nepaskyrė kasininko ir neperdavė kitam darbuotojui atlikti kasos operacijų, ir, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, teisingumą, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą apskaitą tvarkančiai buhalterei, apgaulingai tvarkė BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalis).

33. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad nurodytos nusikalstamos veikos pasireiškė tokiais konkrečiais atsakovo veiksmais: BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ sportininkams ir darbuotojams laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. išmokant, bet neapskaitant 295 374,68 Eur darbo užmokestį; VMI pateiktose metinėse A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijose (FR0573) nenurodant visų išmokėtų darbuotojams sumų ir dėl to į biudžetą nesumokant gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nepateikiant duomenų apie išmokėtą darbo užmokestį, dėl to į biudžetą nesumokant valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) bei privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų.

34. Kaip jau buvo pasisakyta šios nutarties 25 punkte, baudžiamojoje byloje konstatuotos nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių aplinkybės asmens, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, atžvilgiu įgyja prejudicialumo savybę. Taigi, baudžiamojoje byloje konstatuota atsakovo tyčia, pateikiant melagingus duomenis mokesčių tvarkytojai, tuo siekiant išvengti GPM, VSD, PSD bei kitų mokesčių mokėjimo, pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, yra prejudicinė aplinkybė, kurios įrodinėti iš naujo nereikia. Dar daugiau, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas visiškai pripažino savo kaltę dėl to, kad jis, būdamas BVšĮ „Krepšinio ratas“ direktoriumi ir vykdydamas kasininko pareigas, nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. apgaulingai tvarkė apskaitą ir kad taupydamas lėšas išmokėjo darbuotojams 295 374,68 Eur neapskaityto darbo užmokesčio (žr. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendžio 62, 64 puslapius).

35. Atitinkamai, tai leidžia padaryti ir kitą išvadą, kad atsakovas ne tik suprato tokių savo veiksmų esmę, jų pobūdį (nukreipimą individualiai į apeliantę) bei jų padarinius, bet ir siekė būtent tokių padarinių atsiradimo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, kad ji įrodė atsakovo tiesioginius tyčinius veiksmus, susijusius su mokesčių darbo teisinių santykių pagrindu mokėjimo vengimu.

36. Pasisakant dėl apeliantės įrodinėjamų neteisėtų veiksmų, susijusių su pelno mokesčio nesumokėjimu nuo ne pagal paskirtį panaudotos 314 784,80 Eur sumos, pažymėtina, kad nors Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu ir pakeitė Šaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį bei atsakovą išteisino dėl didelės vertės jo žinioje buvusio BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ turto, t. y. iš kasos paimtų 631 161,48 Eur, pasisavinimo, visgi ekspertai baudžiamojoje byloje yra nurodę, kad iš BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ buhalterinės atskaitomybės dokumentų neįmanoma identifikuoti, kur buvo panaudota 314 786,80 Eur dalis iš gautos 631 161,48 Eur paramos (žr. 2021 m. vasario 24 d. nuosprendžio 55–56 puslapius). Taigi, baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų, apgaulingai tvarkant buhalteriją, neįmanoma identifikuoti gautos paramos panaudojimo paskirties. Todėl teisėjų kolegija negali pritarti atsakovo argumentams dėl neįrodyto paramos lėšų panaudojimo ne pagal paskirtį fakto, juolab kad atsakovas jokių kitų minėtas ekspertų išvadas paneigiančių įrodymų į nagrinėjamą civilinę bylą nėra pateikęs. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantė ir šioje ginčo dalyje įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus, atliktus būtent jos atžvilgiu, t. y. siekį išvengti pajamų mokesčio už komerciniais tikslais panaudotas paramos lėšas sumokėjimo.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra nustatyta ir tokia tiesioginio kreditoriaus ieškinio pareiškimo sąlyga, kaip juridinio asmens, į kurį galėtų būti nukreiptas žalos išieškojimas, nemokumas – negalėjimas įvykdyti mokestinių prievolių į valstybės biudžetą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi (3 t., b. l. 6–8) BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ buvo iškelta nemokumo (bankroto) byla, teismui nustačius, kad ji neturi registruoto nekilnojamojo turto, veikla yra nutraukta, darbuotojų įstaiga neturi, o skola pareiškimą pateikusiai kreditorei UAB ,,Šiaulių plentas“ siekia 250 106,49 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi patvirtinti bei šio teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi patikslinti (3 t., b. l. 9–12) I eilės kreditorės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 21 168,44 Eur reikalavimas, taip pat II eilės kreditorių VMI 182 423,06 Eur, AB Šiaulių banko 54 733,45 Eur, UAB ,,Šiaulių plentas“ 243 030,01 Eur, antstolės V. Šimkienės 267,08 Eur reikalavimai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemoje LITEKO esančių BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ bankroto bylos duomenų taip pat nustatyta, kad teismo 2022 m. sausio 17 d. nutartimi ši įstaiga likviduota dėl bankroto (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tokios aplinkybės yra pakankamas nuspręsti, kad pati įstaiga nėra pajėgi atlyginti jos vadovo neteisėtais ir kaltais veiksmais padarytos žalos apeliantei.

38. Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju apeliantė įrodė tiek atsakovo veiksmų neteisėtumą ir jo kaltę, siekiant išvengti mokesčių į valstybės biudžetą mokėjimo, tiek ir tai, kad šie veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai į kreditorės – valstybės, kuriai atstovauja apeliantė, turtinius interesus.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

39. Pirmosios instancijos teismas suklydo ne tik vertindamas atsakovo veiksmų teisėtumą bei jų specifinį pobūdį, bet ir konstatuodamas, kad pareiga įrodyti, jog atsakovui neatlikus nusikalstamos veikos mokesčiai būtų buvę sumokėti, teko būtent apeliantei. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad minėtos įrodinėjimo pareigos neatlikimas taip pat sudaro pagrindą apeliantės pareikštam ieškiniui atmesti.

40. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs tokiu aspektu, kad juridinio asmens – mokesčio mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė tik tada, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 24 punktas; 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-469/2021, 25 punktas).

41. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantei perkėlė atsakovui tenkančią pareigą įrodyti aplinkybes, galinčias eliminuoti civilinės atsakomybės instituto jam taikymą (kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika), o šis proceso teisės normos pažeidimas galėjo turėti įtakos teisingam šio ginčo išnagrinėjimui. Be to, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir netyrė aplinkybių, lemiančių atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo galimybę.

42. CPK 8 straipsnyje įtvirtintas bendradarbiavimo su byloje dalyvaujančiais asmenimis principas reiškia teismo pareigą imtis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Įgyvendindamas bendradarbiavimo pareigą teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenis teikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Taigi, tik suteikus atsakovui galimybę teikti į bylą įrodymus dėl neteisėtų veiksmų atlikimo momentu buvusios BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ tikrosios finansinės padėties, šios įstaigos gebėjimo ar negebėjimo vykdyti savo įsipareigojimus kreditorei, pareiškusiai jam tiesioginį ieškinį, ir, atitinkamai, suteikiant teisę apeliantei teikti atsakovo nurodytas aplinkybes paneigiančius įrodymus (CPK 12 straipsnis), būtų užtikrintas šalių procesinių teisių tinkamas įgyvendinimas.

43. Pažymėtina, kad net ir pripažinus, jog tuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų mokėjęs žaidėjams ir darbuotojams neapskaityto darbo užmokesčio bei komerciniais tikslais nebūtų naudojęs paramos lėšų, mokesčiai valstybei dėl objektyvių priežasčių (lėšų trūkumo) nebūtų sumokėti, tai savaime nelemtų atsakovo visiško atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Ginčo kontekste yra privalu teisiškai įvertinti ir atsakovo atsikirtimus į ieškinį bei jo teiginius, susijusius su ketinimais bet kuriomis priemonėmis (įskaitytinai ir neteisėtas, užtraukiančias baudžiamąją atsakomybę veiksmais) tęsti galbūt jau nemokios įstaigos veiklą, tuo nepagrįstai didinant įstaigos įsiskolinimą valstybės biudžetui. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų susidarė ne tik mokesčių valstybės biudžetui skola, bet ir buvo skaičiuojamos netesybos.

44. Pirmosios instancijos teismui nepripažinus atsakovo veiksmų neteisėtumo, taip pat nebuvo tiriami bei vertinami apeliantės į bylą pateikti įrodymai, kuriais ji įrodinėjo žalos dydį, t. y. 2019 m. rugpjūčio 5 d. pradėto ir 2022 m. kovo 17 d. pabaigto BVšĮ ,,Krepšinio ratas“ mokestinio patikrinimo aktas (1 t., b. l. 44–49). Šio mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad VšĮ ,,Krepšinio ratas“ nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. išmokėjo neapskaitytą 295 374,68 Eur darbo užmokestį, už kurį turėjo būti sumokėtas 47 419,09 Eur gyventojų pajamų mokestis, 82,90 Eur įmokos į garantinį fondą, 2 486,84 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokos; iš kasos buvo išleista 631 161,48 Eur gautos paramos, kuri buvo panaudota 295 374,68 Eur neapskaitytam darbo užmokesčiui išmokėti, 21 000 Eur paskolai grąžinti, o likusios dalies – 314 784,80 Eur – panaudojimas nėra paremtas jokiais juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl netinkamai panaudota parama tampa pelno mokesčio objektu, nuo kurio apskaičiuojamas pelno mokestis, kuris šiuo atveju sudaro 44 847 Eur. Šiame patikrinimo akte nurodyta ir tai, kad įstaigai kilo pareiga sumokėti 29 757,85 Eur GPM, 1 569,94 Eur PSD įmokų, 20 058 Eur pelno mokesčio delspinigius ir 18 968 Eur GPM, 33 Eur įmokų į garantinį fondą, 1 243 Eur PSD įmokų ir 17 939 Eur pelno mokesčio baudas. Atsakovas, pažymėtina, su šiais skaičiavimais nesutiko.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamas įrodinėjimo taisyklių nagrinėjamoje byloje taikymas galėjo turėti reikšmės teisingam joje kilusio ginčo dėl žalos atlyginimo išnagrinėjimui.

Dėl bylos procesinės baigties

46. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla (nagrinėjamu atveju joje kilusio ginčo dalis) apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

48. Kaip nurodyta pirmiau, siekiant teisingai išspręsti šalių ginčą dėl žalos atlyginimo šalims turėtų būti suteikta teisė teikti įrodymus, o šis procesas turi vykti būtent pirmosios instancijos teisme. Taip pat skundžiamame sprendime nebuvo pasisakyta dėl dalies civilinės atsakomybės sąlygų buvimo – žalos fakto bei jos dydžio, priežastinio ryšio dėl padarytos konkrečios žalos ir neteisėtais pripažintų atsakovo veiksmų, nukreiptų tiesiogiai į apeliantę. Apeliacinės instancijos teisme atlikus tokių aplinkybių, be kita ko, ir reikalavimo dydžio pagrįstumo įvertinimą, galėtų būtų pažeista šalies ar šalių, nesutinkančių su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisė į apeliaciją.

49. Todėl šiuo konkrečiu atveju bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisytas. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

50. Nustačiusi apskųsto teismo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindą, dėl kitų apeliacinio skundų ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai jau neaktualių, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.