Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-460-188/2017 pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovei žemės ūkio bendrovei „Nemunas“, trečiajam asmeniui P. S. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo.

Ieškovas E. J. ieškiniu teismo prašė: 1) iš atsakovės ŽŪB „Nemunas“ priteisti 5 867,50 Eur žalos atlyginimą; 2) priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Kadangi praleista ieškinio senatis yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl apeliacinio skundo argumento, kuriuo kvestionuojama pirmosios instancijos teismo pozicija dėl šio teisinio pagrindo netaikymo.

Nagrinėjamu atveju šalys nesutinka su ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo momentu. Apeliantė tvirtina, kad pastato/kalvės remonto darbai, dėl kurių ieškovas patyrė žalą, atlikti 2013 metų vasarą, o ieškinys pateiktas 2017 m. sausio 14 d., todėl yra suėjusi senatis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu skundo argumentu.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014; 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016). Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Byloje iš ieškovo ir liudytojų parodymų nustatyta, kad pastato pagerinimo darbai buvo pradėti 2013 m. vasarą, o baigti 2014 m. pavasarį. Kadangi tuo laikotarpiu ieškovas nuomojo pastatą ir buvo atlikęs avansinį mokėjimą už šio pastato įsigijimą, todėl pagrįstai manė, kad atlieka būsimos nuosavybės remonto darbus. Teismo vertinimu, anksčiausiai ieškovas apie savo teisių pažeidimą, t. y. apie galimybę susigrąžinti pinigus, investuotus į ginčo objektą, sužinojo 2014 m. gegužės 15 d., kai ieškovė nutraukė nuomos sutartį. Tokiu atveju, sutrumpintas trejų metų terminas baigiasi 2017 m. gegužės 15 d. Ieškinys teismui pateiktas 2017 m. sausio 17 d., todėl ieškovas sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.

Dėl išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir jų dydžio

Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis), tačiau civilines teises įstatymų nustatyta tvarka ginantis teismas veikia neviršydamas savo kompetencijos ir tik CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Taigi, kokiu nurodytoje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą pasirenka pats ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Tačiau teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius turi teismas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011), kurio nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, pakeitė ieškinio dalyką ir pagrindą, t. y. pasisakė dėl tų aplinkybių, kurių ieškovas nedėstė ieškinio pareiškime ir nereiškė reikalavimo priteisti pastato pagerinimo išlaidas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių buvo susiformavę nuomos teisiniai santykiai, ko šalys neginčija. Ieškinyje ieškovas aiškiai nurodė ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. ieškovas prašė priteisti pinigų sumą, kurią sumokėjo už nuomotos pastato/kalvės remontą. Vien tai, kad ieškovas nurodė kitą teisinį pagrindą, nei tą, kurį taikė pirmosios instancijos teismas, neleidžia daryti išvados dėl teismo išėjimo už ieškinio ribų. Kaip nurodyta 13 punkte, teisiškai ginčo santykius kvalifikuoja teismas, kurio nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, teisiškai kvalifikuodamas ginčo santykius, nepakeitė ieškinio dalyko ir pagrindo, nes jame prašoma priteisti žala atsirado atlikus nuomoto pastato/kalvės pagerinimus.

Apeliantė taip pat teigia, kad 2008 m. rugpjūčio 25 d. susitarime dėl pastato pardavimo ir 2003 m. rugpjūčio 14 d. nuomos sutartyje nėra aptarta, kad nuomininko padarytos pastato pagerinimo išlaidos bus nuomotojo atlyginamos. Ieškovas nebuvo pastato/kalvės savininkas ir atlikdamas remonto darbus nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas galimų pasekmių atžvilgiu. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) ar nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; 2) ar nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; 3) nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydis; 4) ar įstatymų arba šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).

Byloje nėra ginčo, kad ieškovas atliko pastato/kalvės pagerinimo darbus. Apeliantė teigia, kad ieškovas neturėjo jos leidimo remontuoti ginčo pastatą.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentais, pažymi, jog trečiasis asmuo P. S., kuris 2008 m. rugpjūčio 25 d. susitarimo sudarymo metu buvo apeliantės administracijos vadovas, teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybes, kad įmonė su ieškovu susitarė parduoti pastatą, ieškovas už jį sumokėjo 5 000 Lt, taip pat buvo žinoma apie atliekamą remontą ir dėl to, kad ieškovas atstatytų pastatą, vadovas prieštaravimų nereiškė (2017 m. balandžio 21 d. teismo posėdžio garso įrašo 6:34-9:14 min.). Kadangi juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnis), ieškovas turėjo pagrindą tikėti trečiojo asmens duotu sutikimu atlikti pastato remonto darbus. Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimo atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis). Kasacinio teismo praktika irgi patvirtina, kad leidimas atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus neprivalo būti rašytinės formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-415/2016). Taigi, ieškovui sumokėjus 5 000 Lt pagal preliminarią pastato pirkimo-pardavimo sutartį ir esant žodiniam apeliantės administracijos vadovo sutikimui, ieškovas galėjo pagrįstai tikėti, jog gali atlikti turto pagerinimus. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų nežinojusi ar prieštaravusi jos turto pagerinimams, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad įstatymas turto pagerinimo sutikimui nenustato konkrečios formos, taip pat egzistavusią faktinę situaciją, pagrįstai konstatavo, kad pastato pagerinimai, kuriems patirtų išlaidų atlyginimo prašo ieškovas, atlikti suderinta šalių valia, t. y. esant atsakovės leidimui.

Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nesvarstė ar ieškovo nurodomos patirtos išlaidos buvo būtinos.

Kaip jau minėta, nuomininkui nuomotojo leidimu išnuomotą daiktą pagerinus, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą (CK 6.501 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinis, asmuo, pagerinęs daiktą, savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004 ir kt.). Nagrinėjamu atveju daiktą pagerino fizinis asmuo, kuriam pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį netaikomas reikalavimas savo išlaidas pagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais, todėl jis patirtas išlaidas gali įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis, be kita ko, sąmatomis. Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose nėra įtvirtinta nuostatų, pagal kurias fizinių asmenų patirtų būtinų daikto pagerinimo išlaidų dydis negali būti įrodinėjamas lokalinėmis sąmatomis, ir (arba) nuostatų, pagal kurias tokia aplinkybė (išlaidų dydis) turi būti patvirtinama tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis. Vadinasi, aplinkybė dėl patirtų būtinų buto pagerinimo išlaidų dydžio gali būti nustatoma remiantis visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir atsakovų pateiktais netiesioginiais įrodymais – lokalinėmis sąmatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016).

Ieškovas patirtas išlaidas įrodinėjo statybos eksperto K. B. parengtomis 2016 m. lapkričio 16 d. tyrimo išvadomis ir jų pagrindu parengta lokaline sąmata (b. l. 20), PVM sąskaita faktūra Nr. 064052, betono atitikties deklaracija, krovinio važtaraščiu Nr. 20130725/1121 (b. l. 9-11), taip pat liudytojų parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti įrodymai patvirtina ieškovo patirtas išlaidas, nes yra pakankamai aišku kada ir kokie darbai atlikti. Vis dėlto, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad ieškovui nepagrįstai yra priteistos lokalinėje sąmatoje nurodytos darbo užmokesčio išlaidos.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 punktas nustato statybos ūkio būdu sąvoką, t. y. statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir tinkamas naudoti statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos produktus, įrenginius.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, jog darbai buvo atlikti ūkio būdu paties ieškovo ir jo pasikviestų asmenų. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ieškovo pasikviesti liudytojai K. K. ir A. D. (2017 m. balandžio 21 d. teismo posėdžio garso įrašo 46:48-56:06, 58:02-1:05:06 min.). Taigi, ieškovas, įsigijęs medžiagas, remonto darbų atlikimo paslaugų nepirko. Tuo tarpu, bylos duomenys patvirtina, jog dalis lokalinėse sąmatose nurodytų išlaidų yra už darbų atlikimą, t. y. apskaičiuotas 2 659 Lt (770,10 Eur) darbo užmokestis ir su juo susijusios išlaidos. Atsižvelgiant į tai, jog darbai atlikti ūkio būdu, lokalinėje sąmatoje nurodytos darbų atlikimo išlaidos vertintinos kaip nepagrįstos ir neįrodančios patirtų išlaidų. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad darbai būtų atlikti ne ūkio būdu, ar už juos sumokėjęs jam padėjusiems asmenims.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nesutampa lokalinėje sąmatoje nurodytos medžiagų ir mechanizmų išlaidos įrengiant betonines grindis su pateiktomis PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 064052. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikta PVM sąskaita faktūra, pagal kurią buvo įsigytas betonas ir išnuomota autobetono maišyklė, patvirtina būtinas ir protingas išlaidas, realiai patirtas atliekant grindų betonavimą, todėl ieškovo išlaidos įrengiant grindis priteistinos pagal šią PVM sąskaitą faktūrą, o ne pagal lokalinę sąmatą, t. y. už šį pagerinimą priteistiną sumą sumažinant iki 2 700,72 Lt (782,18 Eur).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, jog ieškovas iš dalies pagrindė prašomas priteisti išlaidas už atliktus pastato pagerinimo darbus, todėl ieškovui iš apeliantės ši priteistina suma mažintina iki 2 546,12 Eur.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškovo reikalavimą grąžinti 1 448,10 Eur, sumokėtus pagal 2008 m. rugpjūčio 25 d. susitarimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šią sumą pervedė ieškovui, o ieškovas šio reikalavimo atsisakė 2017 m. balandžio 21 d. teismo posėdyje. Kadangi byloje neliko ginčo dėl 1 448,10 Eur, sumokėtų pagal 2008 m. rugpjūčio 25 d. susitarimą, teismas pagrįstai šio reikalavimo nenagrinėjo, todėl ir nebuvo pagrindo jo atmesti.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovo reikalavimas priteisti patirtas išlaidas pagerinimo darbams atlikti tenkintinas iš dalies sumažinant ieškovui E. J. iš atsakovės ŽŪB „Nemunas“ priteistą sumą iki 2 546,12 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pakeitus teismo sprendimą apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai keistinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio keistina sumažinant ieškovui iš atsakovės priteistiną išlaidų atlyginimą iki 2 867,12 Eur (2 546,12 Eur + 321 Eur), t. y. ieškinio reikalavimus tenkinant apie 69,96 procentų, todėl atitinkamai mažinama ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme: iš atsakovės ŽŪB „Nemunas“ ieškovui priteistina 559,68 Eur (800 x 69,96 proc.) išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir 100,35 Eur (143,44 x 69,96 proc.) žyminio mokesčio.

Byloje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme apeliantė patyrė 143,44 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 600 Eur atstovavimo išlaidų. Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 200 Eur atstovavimo išlaidų.

Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą iš dalies, t. y. patenkinus 30,04 procentus apeliacinio skundo, atitinkami paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme:

Atsakovei iš ieškovo priteistini 223,33 Eur, t. y. 43,09 Eur žyminio mokesčio (143,44 Eur x 30,04 proc.) ir 180,24 Eur už apeliacinio skundo parengimą (600 Eur x 30,04) (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Ieškovui iš atsakovės priteistini 139,92 Eur, t. y. 69,96 procentų advokato išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą (200 Eur x 69,96) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Visos bylinėjimosi išlaidos vienarūšės, todėl įskaičius priteistinas sumas tarp ieškovo ir atsakovės nustatytina, kad ieškovas atsakovei turi sumokėti 83,41 Eur bylinėjimosi išlaidų (223,33 Eur – 139,92 Eur) patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Pagal Kauno apygardos teismo pažymą, apeliaciniame procese turėta 8,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios valstybei turėtų būti priteistinos proporcingai patenkintiems reikalavimams, t. y. iš atsakovės 5,67 Eur (8,11 x 0,6996), o iš ieškovo 2,44 Eur (8,11 x 0,3004) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovui E. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 546,12 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt šešių eurų 12 ct) patirtas išlaidas pagerinimo darbams atlikti, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo dienos – 2017 m. sausio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 100,35 Eur (vieną šimtą eurų 35 ct) žyminio mokesčio, 559,68 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 68 ct) advokato teisinių paslaugų išlaidų ir 321 Eur (tris šimtus dvidešimt vieną eurą) išlaidų už eksperto išvadą.

Pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti E. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 32,56 Eur (trisdešimt dviejų eurų 56 ct) žyminio mokesčio dalį, sumokėto 2017 m. sausio 16 d. (MAXIMA, terminalo Nr. 11536823).“

Priteisti iš ieškovo E. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovei žemės ūkio bendrovei „Nemunas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 83,41 Eur (aštuoniasdešimt tris eurus 41 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ (juridinio asmens kodas 161268868) 5,67 Eur (penkis eurus 67 centus), o iš ieškovo E. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2,44 Eur (du eurus 44 centus) valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.