- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-198-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-01390-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Nerijus Meilutis, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- E. J.
- Atsakovas
- žemės ūkio bendrovei „Nemunas“
- Trečiasis asmuo
- P. S.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. J. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1695-813/2014 pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovei žemės ūkio bendrovei „Nemunas“, trečiajam asmeniui P. S. dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė: patvirtinti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, kuri buvo sudaryta 2008-08-25 ir pagal kurią ŽŪB „Nemunas“ už 5 000 Lt pardavė sandėlį, invent. Nr. 33, esantį (duomenys neskelbtini), E. J.; iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2003-08-14 iki 2008-08-25 ieškovas iš atsakovės už 50 Lt nuomojo ginčo sandėlį, mokėjo už sunaudotą elektros energiją, į šį sandėlį investavo apie 11 000 Lt jį pagerindamas. 2008-08-25 ieškovas susitarė ateityje pirkti, o atsakovas parduoti ginčo sandėlį ir atsakovei sumokėjo 5 000 Lt. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad nebuvo atlikta sandėlio inventorizacija, šis pastatas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir ieškovas tai žinojo. Šiuo metu sandėlio inventorizacija ir teisinė registracija jau atlikta, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta. Šalys 2008-08-25 susitarime nenurodė konkretaus termino pagrindinei sutarčiai sudaryti. Ieškovo nuomone, faktinis sandėlio perdavimas jam, visos kainos sumokėjimas ir yra pirkimo–pardavimo sutartis, todėl prašė ją patvirtinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovei 950 Lt bylinėjimosi išlaidas, o valstybei – 27,94 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad atsakovė 2003-08-14 nuomos sutartimi 20 metų laikotarpiui ieškovui išnuomojo kalvę, esančią (duomenys neskelbtini). 2008-08-25 šalys sutarė, kad ŽŪB „Nemunas“ parduoda ieškovui sandėlį už 5 000 Lt, o pirkimo–pardavimo sutartis bus pasirašyta tada, kai bus atlikta pastato inventorizacija. Šalys parengiamojo posėdžio metu pripažino faktą, kad 2008-08-25 sutarties sudarymo metu ieškovas sumokėjo, o atsakovė gavo 5000 Lt sumą, tai patvirtina ir bylose esantis kasos pajamų orderio kvitas TSO 0852375. Ieškovas 2008-08-25 sutartį vertino kaip nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, o atsakovė – kaip preliminariąją sutartį pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai ateityje sudaryti. Teismas, nustatęs, kad šalys 2008-08-25 sutartyje susitarė, kad pagrindinė sandėlio pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ateityje tik po to, kai bus atlikta šio sandėlio inventorizacija, o sandorio suma 5 000 Lt, kurią ieškovas iš karto sumoka atsakovei, buvo skirta atlikti sandėlio inventorizaciją ir teisinę registraciją, t. y. tinkamai parengti nekilnojamąjį daiktą jo pardavimui, atsakovei įgyti subjektinę nuosavybės teisę į šį daiktą, sprendė, kad atsakovė iš esmės įsipareigojo parengti ir pateikti visus dokumentus, reikalingus sandėlio pirkimo–pardavimo sutarčiai ateityje sudaryti. Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad šalių 2008-08-25 sudaryta sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, nes: iš jos turinio aiškiai matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti sutartyje įvardyto pastato pirkimo–pardavimo sutartį, šiame susitarime šalių iš anksto aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis); sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Nors sutartyje nebuvo nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, tačiau ši sąlyga nėra būtinas preliminarios sutarties požymis ir jo nesant sutartis netampa negaliojanti. Teismas, vadovaudamasis CK 6.165 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminarios sutarties sudarymo, nustatė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis per metus laiko nebuvo sudaryta, o įstatymo nustatytas 1 metų terminas nebuvo pratęstas, todėl sprendė, kad šalių prievolės pagal 2008-08-25 sutartį pasibaigė. Teismas pažymėjo, kad šalių veiksmai patvirtina, jog jos suprato susitariančios sudaryti ginčo sandėlio pirkimo–pardavimo sutartį tik ateityje, o per metus laiko nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti ją pasibaigia, nes priešingu atveju būtų reikalavusi sudaryti naują sutartį arba pratęsti ankstesnę. Atsakovė nuosavybės teisę į šį ir kitą nekilnojamąjį turtą įgijo tik 2013-10-14 teismo sprendimu dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo, todėl tai, kad šalys atliko veiksmus, būdingus pagrindinei sutarčiai (pardavėjas perdavė pirkėjui turtą, o pastarasis jį priėmė, atsiskaitė už jį ir pradėjo valdyti bei juo naudotis), nepakanka paneigti to, kad 2008-08-25 atsakovei neturint subjektinės nuosavybės teisės į ginčo sandėlį ir nesant šio daikto inventorinių dokumentų, buvo sudaryta būtent preliminarioji sutartis su tikslu vėliau, kai bus atlikta pastato inventorizacija ir atsakovei viešajame registre įregistruota nuosavybės teisė, sudaryti pagrindinę sutartį. Įvertinęs šalių valią preliminarios sutarties sudarymo metu, teismas sprendė, kad šalis siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo 2008-08-25 sutarties pripažinti pagrindine sutartimi, o leidimas naudotis turtu bei visos kainos sumokėjimas, skirtas inventorizacijai atlikti, nelemia sudarytos sutarties kvalifikavimo kaip pagrindinės. Jokie ginčo sandėlio dokumentai ieškovui nebuvo perduoti, šalys taip pat nebuvo pasirašiusios jokio CK 6.398 straipsnio reikalavimus atitinkančio perdavimo–priėmimo akto. Konstatavus, jog šalių sudaryta sutartis – preliminarioji, tampa nebesvarbu, dėl kieno kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Teismas nurodė, kad net ir įgyvendinus iš esmės visas pirkimo– pardavimo sandoriui reikšmingas teises ir pareigas, nustatytas CK 6.305 straipsnio 1 dalyje, tačiau nesant Nekilnojamojo turto registre įrašo apie pirkimo–pardavimo dalyko – ginčo sandėlio priklausymą pardavėjui nuosavybės teise, buvo užkirstas kelią šalims sudaryti kitokią, nei tik preliminarią, sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad sprendimas naikintinas, kadangi priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis ir pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus laiko nuo preliminarios sutarties sudarymo momento. Teismas laikė, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis, tačiau neįvertino aplinkybės, kad joje buvo numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti – atlikus pastato inventorizaciją, o ji užtruko ilgiau nei metus.
2) Apeliantas laiko, kad 2008-08-25 sudaryta sutartis atitinka visas CK 6.305 straipsnio 1 dalyje numatytas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Be to, sutartyje nurodyta, kad pardavėjas yra parduodamo daikto savininkas, tačiau tai nėra tinkamai įteisinta.
3) Trečiasis asmuo P. S., buvęs atsakovės administracijos vadovas, kuris pasirašė 2008-08-25 susitarimą, patvirtino, kad pastatas buvo parduotas ieškovui. Be to, atsakovė, manydama, kad ieškovas sandėliu naudojosi neteisėtai, savo pažeistų teisių negynė.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikdama su skundo argumentais, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių veiksmus laikė patvirtinančiais, jog abi šalys suprato susitariančios tik dėl sandėlio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Laiko nepagrįstais skundo argumentus, kad 2008-05-25 susitarimas atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, kadangi tiek ieškovas, tiek sutartį ŽŪB ,,Nemunas“ vardu pasirašęs P. S. žinojo, kad pastatas, kurį ketina pirkti ieškovas, atsakovei nepriklauso. Ieškovas keletą metų naudojosi ginčo pastatu, tačiau dėl to, kad atsakovė nebuvo įgijusi į jį nuosavybės teisių, ji ir negalėjo iškeldinti ieškovą. Atsakovė nuosavybės teisę į pastatą įgijo 2014 metų pradžioje, todėl jo parduoti 2008 metais negalėjo. CK 6.165 straipsnio 3 dalyje imperatyviai reikalaujama, kad preliminarioje sutartyje šalys nurodytų terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Įstatymas nenumato galimybės apibrėžti terminą kokio nors konkretaus įvykio buvimu ar nebuvimu, todėl turi būti vadovaujamasi CK 6.165 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Atsakovė pripažįsta, kad ieškovas, siekdamas įsigyti ginčo pastatą, sumokėjo 5 000 Lt, tačiau pastatas ieškovui nebuvo perduotas perdavimo–priėmimo aktu, todėl laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis ir ji atitinka visas jai keliamas sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių 2008 m. rugpjūčio 25 d. sudaryto susitarimo vertinimo, nustatant, ar juo buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurią reikia patvirtinti CK 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindu, ar tai buvo preliminarioji sutartis. 2008 m. rugpjūčio 25 d. sutartyje šalys susitarė, kad ŽŪB „Nemunas“ (atsakovė) parduoda E. J. (ieškovui) sandėlį už 5 000 Lt, E. J. sumoką visą sumą 5 000 Lt, o pardavimo–pirkimo sutartis bus pasirašyta, kai bus atlikta pastato inventorizacija. Pirmosios instancijos teismas šį šalių susitarimą pripažino preliminariąja sutartimi, o ieškovas apeliaciniu skundu teigia, kad nurodytas susitarimas atitinka pirkimo–pardavimo sutarties požymius ir šios sutarties sudarymo sąlygas.
Dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties atribojimo nuo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties
CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas, o pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Pabrėžtina, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo.
Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu, o siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Suchodolski firma „Elestra“ v. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-233/2012; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, o pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kuriais objektas – vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. įmonė v. bankrutavusi UAB „Atolas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-521/2012; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytą ginčo susitarimą, įvertino teismų praktikoje suformuotus pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties ir preliminarios pirkimo– pardavimo sutarties atribojimo aspektus, ir tinkamai išaiškinęs tikrąją šalių valią pagrįstai sprendė, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Šalys ginčo susitarime aiškiai nurodė, kad pardavimo–pirkimo sutartį pasirašys ateityje, kai bus atlikta pastato inventorizacija. Susitarimo pasirašymo metu šalys negalėjo pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties, kadangi pardavėjas (atsakovė) tuo metu dar neturėjo subjektinės teisės į daiktą, kurią įgijo, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, tik 2013-10-14, teismui priėmus sprendimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo. Pažymėtina, kad šiuo atveju ginčas kyla dėl nekilnojamojo turto įgijimo (ar neįgijimo), todėl atsižvelgtina į tai, kad remiantis CK 6.393 straipsnio 3 dalimi nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. CK 6.398 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu, o 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo. Nekilnojamasis daiktas šia įstatymuose tvarka ieškovui nebuvo perduotas, jis buvo perduotas tik faktiškai valdyti, todėl negalima teigti, jog buvo įvykdyta CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta būtinoji nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sąlygą – įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti taip, kaip numato įstatymas. Nurodyti šalių sudaryto susitarimo požymiai, jame įtvirtintos sąlygos rodo, kad tai buvo būsimo sandorio organizacinė sutartis, pagal kurią šalys jame aptartomis sąlygomis įsipareigojo ateityje sudaryti kitą – pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. ginčo susitarimas yra preliminarioji sutartis, kurios sudarymą patvirtinti CK 6.309 straipsnio pagrindu negalima.
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pagrindinė sutartis turėjusi būti sudaryta per metus laiko nuo preliminarios sutarties sudarymo momento, kadangi teismas nepagrįstai laikė, jog terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti nebuvo numatytas, o toks terminas, ieškovo nuomone, buvo numatytas, nes susitarime buvo numatyta pagrindinę sutartį sudaryti atlikus pastato inventorizaciją. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas neturi teisinės reikšmės, kadangi sudariusios preliminariąją sutartį šalys negali reikalauti jos įvykdymo natūra, nes prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia, jeigu šalys jos nesudaro per sutartyje nustatytą terminą (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šalių prievolę sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigusia, nes pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, o reikalauti ją sudaryti įstatymas nenumato. Pažeidus preliminariąją sutartį yra numatytas nuostolių atlyginimas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
Kiti apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad buvęs administracijos vadovas P. S. pripažino, jog pastatas buvo parduotas ieškovui, o atsakovė, ieškovui neteisėtai naudojantis ginčo pastatu, ilgą laiką negynė savo pažeistų teisių, teismui pagrįstai nustačius, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis, taip pat neturi jokios įtakos kilusio ginčo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atsakovė pareiškė prašymą priteisti 800 Lt atstovavimo išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu, ir pateikė byloje advokatės V. S. išrašytą pinigų priėmimo kvitą (b. l. 64), tačiau byloje nėra pateikta su šia advokate sudaryta atstovavimo sutartis dėl atsakovės atstovavimo apeliacinės instancijos teisme. Todėl atstovavimo išlaidos nėra tinkamai patvirtintos ir negali būti priteistos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.