Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1289-798/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-02-13
Bylos Nr.: 2A-1289-798/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09142-2014-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
Ieškovas: L. M.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo: R. J. L.

Kategorijos

1.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1289-798/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09142-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.1.1; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės –Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, trečiasis asmuo R. J. L., dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir konkurso rezultatų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2014 m. vasario 21 d. įvykusio konkurso VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms užimti rezultatus ir priimti naują sprendimą – 2014 m. vasario 21 d. įvykusio konkurso VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms nugalėtoja pripažinti ieškovę, negrąžinti į pirmesnį darbą, o pripažinti atleidimą neteisėtu, nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu, priteisti išmoką pagal DK 140 str. 1 d., vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. vasario 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija įvykdė viešą konkursą į VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas, kuriame dalyvavo du pretendentai: L. M. ir R. J. L.. Šio konkurso nugalėtoju buvo pripažintas R. J. L.. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą Nr. 11806 „Dėl Romo J. L. skyrimo į viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas“, kurio pagrindu ieškovė, kaip pagal terminuotą darbo sutartį laikinai einanti viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas“ direktorė, buvo atleista iš darbo 2014-05-15. Ieškovės teigimu, konkursas buvo neteisėtas, neobjektyvus ir neskaidrus, vykdytas nesilaikant lygiateisiškumo principų, pretendentai buvo vertinami pagal neaiškius kriterijus. Konkurso nugalėtoju pripažintas trečiasis asmuo neatitinka norminių teisės aktų keliamų kvalifikacinių reikalavimų tokio pobūdžio įstaigų vadovams. Ieškovė mano, kad su ja darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai dėl to, kad ji 2014 m. gegužės 15 d. buvo atleista iš darbo – VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigų, kurias ji ėjo pagal terminuotą darbo sutartį, sudarytą pagal DK 101 str. l d., pažeidžiant darbo sutartyje nustatytą terminą (iki viešosios įstaigos direktorius bus paskirtas konkurso būdu). Ieškovė paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2013 m. gruodžio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 1-15991, kuriuo buvo likviduota biudžetinė įstaiga „Trakų Vokės bendruomenės kultūros centras“ ir įsteigta VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“. Ieškovė pažymi, kad ji iki kol konkurso būdu bus paskirtas nuolatinis vadovas, buvo paskirta VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ vadove. Tuo pačiu Tarybos sprendimu likviduotai biudžetinei įstaigai priklausantis ilgalaikis turtas, likęs po likvidavimo, buvo įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir pagal perdavimo–priėmimo aktą perduotas VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“, o BĮ Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro darbuotojai buvo darbdavių susitarimu teisės aktų nustatyta tvarka perkelti į VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“. BĮ Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro vykdyta veikla šiuo metu faktiškai yra tęsiama VšĮ Trakų Vokės dvaro sodyba“. Veiklos tęstinumui užtikrinti VšĮ Trakų Vokės dvaro sodyba“ perduotas iki tol BĮ Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro patikėjimo teise valdytas turtas bei darbuotojai. Ieškovė nurodė, kad BĮ „Trakų Vokės bendruomenės kultūros centras“ negalėjo būti pertvarkytas į VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“. Pasak ieškovės, pagrindinis BĮ „Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro“ likvidavimo ir VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ steigimo tikslas buvo pakeisti juridinio asmens teisinę formą. Ieškovės žiniomis, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl biudžetinės įstaigos „Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro“ likvidavimo ir VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ steigimo“ pirminiame projekte siūlomu laikinuoju VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriumi jau buvo įvardintas trečiasis asmuo, t. y. asmuo jokiais darbo ir profesiniais ryšiais nesusijęs nei su likviduojama, nei su steigiama įstaiga ar šių įstaigų vykdoma veikla, nepaisant to, kad likviduojamo BĮ „Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro“ direktorės pareigas tuo metu ėjo ji. Priimtame Tarybos sprendime ji buvo nurodyta VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ laikina direktore ir 2013 m. gruodžio 11 d. su ja buvo sudaryta terminuota darbo sutartis. Pasak ieškovės, konkursą laimėjęs asmuo buvo proteguojamas atsakovo (savivaldybės tarybos) narės ir Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininko pavaduotojos N. J., nes trečiasis asmuo ir Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoja daugelį metų buvo susiję kolegiškais ryšiais, dėl ko N. J. galėjo netiesiogiai daryti įtaką konkurso komisijos narių vertinimų rezultatus. Ieškovė teigė, kad nei konkurso pirmojoje dalyje (testas raštu), nei antrojoje dalyje (testas žodžiu) nebuvo tikrinamos pretendentų žinios iš Lietuvos Respublikos kultūros politikos, kultūros paveldo, Vilniaus miesto savivaldybės kultūros sklaidos ir plėtros procesų srities, taip pat nebuvo vertinami pretendentų gebėjimai taikyti su kultūros politika susijusių teisės aktų praktikoje. Pastarieji kvalifikaciniai reikalavimai buvo įvardinti konkurso skelbime, tačiau pretendentų atitikimas jiems objektyviai negali būti tinkamai, pilnai ir neabejotinai įrodytas diplomais, pažymėjimais ar sertifikatais. Todėl komisija konkurso metu, pasak ieškovės, turėjo faktiškai vertinti pretendentus ir jų atitikimą minėtiems kvalifikaciniams reikalavimams konkurso metu abiems pretendentams užduodama vienodus klausimus. Paaiškina, kad konkurso antrojoje dalyje (testas žodžiu) jai nebuvo užduodami klausimai, susiję su įstaigos vadovo veiklos programa, su jos vykdytais tarptautiniais projektais, nebuvo pateiktos praktinės užduotys, skirtos vadovavimo gebėjimams įvertinti. Tuo, ieškovės teigimu, buvo pažeistas Vyriausybės 2007 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 301 patvirtinto Konkursų pareigoms, įtrauktoms į konkursinių pareigų sąrašą, organizavimo tvarkos aprašo 18 punktas. Konkurso metu buvo užduoti tik trys klausimai, nesusiję su vadovo programa. Ieškovė teigė, kad atsakovo 2012 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 10-102 patvirtintų Viešo konkurso Vilniaus miesto savivaldybės įmonių, iš savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų įstaigų ir viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra savivaldybė, vadovų pareigoms eiti nuostatų 19 punktas prieštarauja aprašo 18 punktui ta apimtimi, kad pateiktos vadovo programos vertinimas atliekamas tik tuo atveju, jei surenkamas vienodas balų skaičius, o ne visais atvejais. Ieškovės teigimu, konkurso komisija, vykdydama konkursą, privalėjo vadovautis aprašu ir vertinti tiek trečiojo asmens, tiek ieškovės pateiktas veiklos programas, užduoti klausimus, kurių tikslas – patikrinti pretendentų gebėjimą vadovauti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“. Ieškovė pažymėjo, kad turėjo būti iš anksto nustatomi aiškūs konkurso dalyvių vertinimo kriterijai ir visiems dalyviams taikomi tie patys reikalavimai (t.y. užduodami iš esmės vienodi klausimai, vertinama vadovo programa, atitikimas keliamiems kvalifikaciniams reikalavimams). Ieškovė nurodė, kad pretendentai į VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas privalo atitikti reikalavimus numatytus skelbime apie konkursą, taip pat turėjo atitikti ir bendruosius kvalifikacinius reikalavimus, įtvirtintus Kultūros ministro 2004 m. lapkričio 29 d. įsakyme Nr. ĮV-385 „Dėl kvalifikacinių reikalavimų valstybės ir savivaldybių kultūros centrų vadovams patvirtinimo“. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ atitinka kultūros centro sąvoką, įtvirtintą Kultūros centrų įstatymo 2 str. 4 d., ką, pasak ieškovės, patvirtina aplinkybę, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ buvo įsteigta likviduojamos biudžetinės įstaigos Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro bazėje, o taip pat 2013 m. spalio 24 d. aiškinamasis raštas bei VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ įstatai. Ieškovė vadovaujasi Kultūros centrų įstatymo 2 str. 4 d. ir pažymėjo, kad vykdant konkursą turėjo būti vadovaujamasi ir įsakyme nurodytais kvalifikaciniais reikalavimais. Ieškovė paaiškina, kad ji yra įgijusi reikalingą išsilavinimą, turi tarptautinių projektų rengimų ir įgyvendinimo patirtį. Ieškovė pažymėjo, kad trečiasis asmuo nuo 2003 m. vadovauja 1992 m. įsteigtai bendrai Lietuvos ir JAV įmonei UAB „LITIMPEX“, kurioje dirba tik vienas darbuotojas. Pasak ieškovės, bendrovės veikla nėra susijusi su kultūra, menu, bendruomenės kultūrinių poreikių tenkinimu. Trečiasis asmuo neturėjo tarptautinių projektų rengimo ir įgyvendinimo patirties, nors toks reikalavimas buvo nurodytas skelbime apie konkursą ir pareigybės aprašyme. Be to, kadangi atsakovas konkurso paskelbimo metu ir konkurso vykdymo metu dar nebuvo perdavęs savo įnašo, jis negalėjo vykdyti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodybos“ dalininko funkcijų: skelbti konkurso, sudaryti konkurso komisiją, vykdyti konkursą. Ieškovė, paaiškindama aplinkybes dėl jos atleidimo iš darbo teisėtumo, nurodo, kad 2014 m. gegužės 14 d. atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybės taryba įvykusiame posėdyje Nr. 54 priėmė sprendimą „Trakų Vokės dvaro sodyba“ laikinai einančia direktorės pareigas paskirti L. N.. Vadovaujantis šiuo tarybos sprendimu, atsakovas priėmė įsakymą, kurio pagrindu darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2014 m. gegužės 15 d. pagal DK 126 str. l d. Ieškovė nurodo, kad 2014 m. gegužės 14 d. įvykusio Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdžio Nr. 54 darbotvarkėje vienas iš svarstomų klausimų buvo klausimas Nr. 37 „Dėl Romo J. L. skyrimo į Viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas, tačiau Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdžio Nr. 54 garso įrašas, pasak ieškovės, patvirtina, kad šio klausimo svarstymo metu faktiškai buvo svarstomas darbotvarkėje neaptartas klausimas t. y. dėl L. N. skyrimo VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ laikinai einančia direktorės pareigas. Ieškovė pažymėjo, kad Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdyje nebuvo svarstomas klausimas dėl darbotvarkės papildymo ar pakeitimo, nors darbotvarkėje neaptarti klausimai negalėjo būti svarstomi pagal Savivaldos įstatymo 13 str. 5 d. ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 38 str. 1 d. Ieškovė nurodo, kad Vilniaus m. savivaldybės taryba klausimą Nr. 37 svarstė nesilaikydama teisės aktų nustatytų procedūrų. Faktą, jog būtent L. N. paskirta VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ l.e.p. direktore matyti iš 2014 m. gegužės 15 d. Vilniaus m. savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus įsakymo „Dėl Viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ reikalų perdavimo komisijos sudarymo“. Pasak ieškovės, vienu sprendimu atsakovas (Vilniaus m. savivaldybės taryba) paskyrė du tos pačios įstaigos vadovus vien tam, kad formaliai įgytų pagrindą nutraukti darbo sutartį su ieškove nedelsiant ir išvengtų darbo sutarties su ieškove nutraukimo nepasibaigus terminui teisinių padarinių. Ieškovė taip pat paaiškino, kad su ja sudarytoje darbo sutartyje yra numatytas darbo sutarties galiojimo terminas - „iki viešosios įstaigos direktorius bus paskirtas konkurso būdu“. Ieškovės nuomone, tik teismui patikrinus konkurso teisėtumą ir pripažinus jog trečiasis asmuo pagrįstai pripažintas konkurso laimėtoju bei tuomet paskyrus jį VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriumi, ji galėjo būti atleista iš darbo suėjus darbo sutarties terminui. Ieškovė teigia, kad kol nėra teisinio pagrindo teigti, kad trečiasis asmuo laimėjo konkursą ir kad suėjo L. M. darbo sutartyje nustatytas terminas, darbo sutartis su ja negalėjo būti nutraukta, nes neįvyko darbo sutartyje numatyta sąlyga - viešosios įstaigos direktorius nebuvo paskirtas konkurso būdu.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaudama ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos interesus, nurodo, kad 2014 m. vasario 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija organizavo viešą konkursą VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms užimti, kuriame dalyvavo du pretendentai - L. M. ir R. J. L.. Konkurso nugalėtoju, surinkęs bendrą 17 balų sumą buvo pripažintas R. J. L.. Ieškovė L. M., surinkusi bendrą 14,3 balų sumą, konkurse užėmė antrąją vietą. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovės formuluojamas reikalavimas – pripažinti ieškovę konkurso nugalėtoja – vadovaujantis galiojančiais teisės bei teismų praktika, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis iš esmės reiškia reikalavimą pakeisti komisijos narių vertinimus, todėl negali būti tenkinamas. Šio ginčo atveju, pasak atsakovo, galimas tik reikalavimas panaikinti konkurso rezultatus bei tik esant šiems rezultatams panaikintiems, galėtų būti organizuojamas naujas konkursas, kuriame ieškovė turėtų teisę dalyvauti ir teisės aktų nustatyta tvarka pretenduoti į VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktorės pareigas. Atsakovas paaiškino, kad visiems 2014 m. vasario 21 d. konkurso dalyviams buvo sudarytos vienodos sąlygos dalyvauti konkurse užimti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas, jį vykdė teisėtai sudaryta komisija bei jis atitiko tokiam konkursui organizuoti nustatytą tiek Vyriausybės nutarimu Nr. 301 patvirtintame apraše, tiek 2012 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 40-102 patvirtintuose Viešo konkurso Vilniaus miesto savivaldybės įmonių, iš Savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų įstaigų ir viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra savivaldybė, vadovų pareigoms eiti nuostatuose numatytą tvarką. Pasak atsakovo, vertinant testą raštu akivaizdu, kad jame buvo pateikta klausimų susijusių su kultūros paveldu, kultūros paveldo objektais, tokių objektų išsaugojimu ir kt., kaip ir bendrųjų klausimų, susijusių su teisės aktais, kuriuos būtina išmanyti einant šios įstaigos vadovo. Pokalbyje žodžiu abiems pretendentams buvo užduoti vienodi klausimai, neišskiriant nei vieno iš pretendentų ir nesudarant išskirtinių (ar palengvintų) sąlygų, užduodant ir klausimus, susijusius su kultūros politika. Atsakovas pažymėjo, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ negali būti laikoma kultūros centru įstatymo prasme, nes neatitinka įstatymu keliamų reikalavimų tokio centro pavadinimui. Dėl to viešo konkurso organizatorius Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaudama steigėjo interesus, atsakovo teigimu, teisėtai, savo kompetencijos ribose nustatė kvalifikacinius reikalavimus konkursui užimti direktoriaus pareigoms, tarp kurių buvo ir turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą, ne mažesne kaip 3 m. vadovaujamo darbo patirtį, tarptautinių projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį, kuriuos abu konkurse dalyvavę pretendentai atitiko, todėl jiems abiems buvo leista dalyvauti šiame konkurse. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovės prielaidos, jog tarybos narė ir Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoja N. J., net ir nebūdama konkurso komisijos narė, pagal savo pareigas galėjo netiesiogiai daryti įtaką konkurso komisijos narių - valstybės tarnautojų, pagal pareigas atskaitingų jai asmenų, vertinimų rezultatus, neturi jokio pagrindo, kadangi konkurso komisijoje dalyvavę valstybės tarnautojai yra tiesiogiai pavaldūs savo struktūrinių padalinių vadovams bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, ne tarybos nariams. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė, 2013 m. gruodžio 11 d. pasirašydama darbo sutartį Nr. A159-6382 VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms vykdyti, kurios 2 punkte buvo numatyta sąlyga, jog sutartis sudaroma iki viešosios įstaigos direktorius bus paskirtas konkurso būdu – t. y. konkrečia aplinkybe apibrėžta darbo sutarties sąlyga - turėjo ir privalėjo suprasti šios sutarties galiojimo terminą, t. y. jog eis šias pareigas iki viešosios įstaigos direktoriaus paskyrimo konkurso būdu. Taip pat ir dalyvaudama surengtame konkurse, ieškovė sutiko su tokio konkurso organizavimu ir privalėjo suprasti, kad nelaimėjimo atveju, ji bus atleista iš pareigų, kurioms užimti tas konkursas yra privalomas. Atsakovas nurodė, kad trečiąjį asmenį R. J. L. 2014 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1806 „Dėl Romo J. L. skyrimo į viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas“ paskyrus į pareigas, ieškovė teisėtai bei nepažeidžiant įstatymo reglamentuojamų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 41-451 „Dėl L. M. atleidimo iš darbo“ buvo atleista iš darbo.

Trečiasis asmuo R. J. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad klausimai pateikti abiems pretendentams buvo vienodi, o ir visos kitos sąlygos, kuriomis vyko konkursas, buvo vienodos. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad ieškovės teiginius, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo organizuoti ir vykdyti konkurso, nes nebuvo įgijęs VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodybos“ dalininko statuso, nes 100 Lt įnašą įnešė tik 2014 m. kovo 27 d., paneigia VĮ Registro centro juridinių asmenų duomenys, kur VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ 2014 m. sausio 14 d. yra registruota juridinių asmenų registre. Be to, pasak trečiojo asmens, VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ buvo įsteigta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-15991, todėl Vilniaus miesto savivaldybė yra šios įstaigos steigėjas. Dėl to Vilniaus miesto savivaldybės taryba Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir jos vadovui pavedė atstovauti Vilniaus miesto savivaldybei kaip steigėjui bei įgyvendinti savivaldybės, kaip viešosios įstaigos savininko, teises ir pareigas. Taip pat trečiasis asmuo nurodė, kad 2014 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje buvo svarstomas klausimas Nr. 37 „Dėl Romo J. L. skyrimo į Viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas“, kurio 2014 m. gegužės mėn. sprendimo projektas, suderintas dar 2014 m. gegužės 8 d. buvo pateiktas su 2014 m. gegužės 8 d. aiškinamuoju raštu iki tarybos posėdžio. Pažymėjo, kad tiek aiškinamajame rašte, tiek sprendimo projekte buvo įtraukti ir sprendimo punktai dėl pavedimo VšĮ „Vilniaus rotušė“ valdytojo pavaduotai L. N. jos sutikimu laikinai vykdyti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas sudarant terminuotą sutartį, kol bus sudaryta darbo sutartis su viešą konkursą į Viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas laimėjusiu asmeniu. Pasak trečiojo asmens, iš nurodyto sprendimo projekto matyti, kad Vilniaus miesto tarybos posėdyje buvo svarstomas darbotvarkėje aptartas klausimas dėl trečiojo asmens skyrimo ir pavedimo L. N. vykdyti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ laikinai einančia direktorės pareigas. Trečiasis asmuo teigė, kad konkursas yra įvykęs ir jis pripažintas jo nugalėtoju, o konkurso rezultatai iki dabar nėra pripažinti neteisėtais, todėl nėra kliūčių priimti sprendimą paskirti į įstaigos vadovo pareigas atidedant darbo sutarties sudarymo terminą. Pasak trečiojo asmens, ieškovė neginčijo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1806 „Dėl Romo J. L. skyrimo į VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas, todėl jo pagrindu priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 15 d. įsakymas „Dėl L. M. atleidimo iš darbo“ Nr. 41-451 yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė trečiajam asmeniui iš ieškovės 1900 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2014 m. vasario 21 d. įvyko konkursas į VšĮ „Trakų vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pretendentų atrankos komisija 2014 m. vasario 21 d. protokoliniu sprendimu Nr. A16-145/14 (3.4.27-PD5) konstatavo, kad konkurse dalyvavo pretendentai L. M. ir R. J. L., taip pat konstatavo, kad daugiausiai balų konkurse surinko pretendentas R. J. L. ir nutarė siūlyti Romui J. L. eiti viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas.

Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad konkurso organizatorius nustatė netinkamus kvalifikacinius reikalavimus pretendentams, nes konkurso organizatorius konkurso sąlygose nenurodė kvalifikacinio reikalavimo pretendentams turėti aukštąjį universitetinį humanitarinį, socialinį arba meno srities išsilavinimą bei reikalavimo turėti darbo patirties kultūros srityje. Teismas laikė pagrįstais atsakovo argumentais, kad šios, ieškovės nurodytos sąlygos, neturėjo būti. Teismas pažymėjo, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ nėra akredituota kaip kultūros centras, šiai įstaigai nesuteikta jokia kultūros centro kategorija, be to, savivaldybė, kaip viešosios įstaigos steigėja, nėra priėmusi jokio sprendimo, leidžiančio manyti, kad ši įstaiga privalo įgyti kultūros centro teisinį statusą ateityje. Teismo vertinimu, aiškinamajame rašte dėl viešosios įstaigos steigimo esanti nuoroda apie tai, kad viešoji įstaiga atliks Trakų Vokės kultūros centro funkcijas (t. 1. b.l. 28), nepatvirtina steigėjo sprendimo dėl šios įstaigos teisinio statuso. Teismas vadovavosi Kultūros centrų įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiekvieno kultūros centro, kaip įstaigos, nepaisant jos teisinės formos, pavadinime turi būti nurodyta „kultūros centras“. Kadangi tai nebuvo padaryta, tai, teismo vertinimu, taip pat įrodo, kad steigėjas neturėjo tokios valios, o ieškovės nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ perėmė darbuotojus bei materialinį turtą iš likviduoto kultūros centro, t. y. biudžetinės įstaigos „Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro“, nereiškia kultūros centro teisinio statuso tęstinumo. Taigi teismas atmetė ieškovės L. M. argumentus, kad R. J. L. negali eiti viešosios įstaigos direktoriaus pareigų dėl kultūros ministro nustatytų kvalifikacinių reikalavimų kultūros centro vadovams neatitikimo ir dėl to negali būti pripažintas konkurso nugalėtoju.

Ieškovės argumentus, kad konkursas buvo neskaidrus, nes R. J. L. pats arba netiesiogiai per savivaldybės tarybos narę N. J. darė įtaką komisijos nariams, atmetė kaip neįrodytus. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad R. J. L. ir N. J. dirbo vienoje įmonėje, neleidžia daryti tokios išvados ir spręsti apie vykdyto konkurso neskaidrumą. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad atrankos komisija antroje konkurso dalyje – pokalbyje žodžiu – nevertino pretendentų kvalifikacijos. Teismas iš garso įrašo sprendė, kad pretendentams buvo užduodami vienodi dalykiniai klausimai. Aplinkybę, kad savivaldybė iki konkurso nebuvo įmokėjusi dalininko įnašo, vertino kaip neturinčią reikšmės vykdyto konkurso skaidrumui.

Teismas, nagrinėdamas darbo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 41-451 „Dėl L. M. atleidimo iš darbo“ nuspręsta atleisti laikinai einančią viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas L. M. iš darbo 2014 m. gegužės 15 d. pagal DK 126 str. 1 d. (suėjus sutarties terminui), išmokant jai kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. I-1806 „Dėl Romo J. L. skyrimo į viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas“ (t. 3, b. l. 8).

Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad terminuotos darbo sutarties terminas nebuvo pasibaigęs. Teismas pažymėjo, kad su ieškove sudarytoje darbo sutartyje numatyta, kad darbo sutartis yra terminuota, o terminas apibrėžtas taip - „iki viešosios įstaigos direktorius bus paskirtas konkurso būdu“ (darbo sutarties 2 punktas). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kompetentingas subjektas yra priėmęs sprendimą dėl įstaigos direktoriaus paskyrimo po įvykusio konkurso, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tokio veiksmo atlikti atsakovams nedraudė.

Teismas ieškovės argumentus, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. I-1806 yra priimtas neva pažeidus tokio sprendimo priėmimo procedūras, vertino kaip objektyviai neturinčius reikšmės sprendžiant dėl ieškovės šioje byloje pareikštų reikalavimų. Netenkinus ieškovės reikalavimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, netenkino ir kitų išvestinių reikalavimų (priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, išeitinę išmoką, nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė L. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: panaikinti 2014 m. vasario 21 d. įvykusio konkurso VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms užimti rezultatus ir priimti naują sprendimą – 2014 m. vasario 21 d. įvykusio konkurso VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms nugalėtoja pripažinti ieškovę, negrąžinti į pirmesnį darbą, o pripažinti atleidimą neteisėtu, nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu, priteisti išmoką pagal DK 140 str. 1 d., vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo naikinti Konkurso rezultatų. Daugeliui savo teiginių sprendime teismas nepateikė jokių papildomų motyvų, kuo vadovaudamasis, kokius įrodymus išanalizavęs, atmetė ieškinį; nevertino ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų teisme. Toks teismo motyvų neaiškumas atitinka pseudoargumentacijos bei faktų konstatavimo metodus. Pripažįstama, kad tokiais pseudoargumentais bei dalies bylos faktų konstatavimo būdu surašytas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl atitinka absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą. Teismas, remdamasis principu audiatur et altera pars, privalėjo nešališkai apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su byla susijusius įrodymus bei argumentus ir dėl jų Sprendime pareikšti nuomonę, kartu nurodydamas, su kuriais šalių pateiktais argumentais jis sutinka, o kokius atmeta ir kodėl, taip pat kodėl jis priima būtent tokį, o ne kitokį sprendimą. Be to, teismas nagrinėjant šią bylą nukrypo nuo įrodymų tyrimo ir vertinimo reikalavimų, suformuluotų LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos praktikoje 2006 m. sausio mėn. 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2006, 2006 m. birželio mėn. 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006, 2002 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002. Teismas nepasisakė (nemotyvavo) šių apeliantės ieškinyje ir bylos nagrinėjimo teisme metu išdėstytų aplinkybių: a) nebuvo užduodami klausimai, susiję su pretendentų pateikta įstaigos vadovo veiklos programa, su vykdytais tarptautiniais projektais, nebuvo pateiktos praktinės užduotys, skirtos vadovavimo gebėjimams įvertinti, b) pretendentams buvo užduoti skirtingi klausimai, c) buvo padaryti esminiai ginčo konkurso eigos ir tvarkos pažeidimai.

2. Dėl skaidrumo ir lygiateisiškumo principo pažeidimo ir konkurso neteisėtumo, pasireiškusio trečiojo asmens protegavimu. Apeliantė tiek ieškinyje, tiek ir bylos nagrinėjimo metu teigė, kad konkursą laimėjęs trečiasis asmuo buvo proteguojamas savivaldybės tarybos narės. Šioms aplinkybėms įrodyti apeliantė pateikė įvairius jai objektyviai prieinamus įrodymus: duomenis iš viešai skelbiamų šaltinių ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą (prijungtas prie bylos 2014-07-30 posėdyje), kuriame trečiasis asmuo buvo nurodomas kaip laikinasis įstaigos vadovas. Be to, ieškovė teismo posėdžio metu nurodė aplinkybę, kad testo raštu etape, likus 30 sekundžių iki pabaigos, sekretorė paskelbė, jog testas baigiamas, Trečiasis asmuo nunešė savo testo lapus sekretorei, juos atidavė, tačiau po kelių sekundžių sugrįžo pas sekretorę, paprašė grąžinti testą ir su testo lapais grįžo į savo vietą. Tuo metu patalpoje buvo tik sekretorė ir trečiasis asmuo, o ieškovė rašė atsakymus į atsakymų lapą. Sekretorė trečiajam asmeniui grąžino testo lapus, apeliantės manymu, galimai su pakeistais atsakymų lapais (2014-07-30 teismo posėdžio įrašas). Kad lapai galėjo būti sukeisti, apeliantės nuomone, patvirtino ir aplinkybė, kad trečiasis asmuo, dirbęs tik privačiame sektoriuje ir nedirbęs kultūros srityje galėjo padaryti tik vieną klaidą. Šių aplinkybių teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas nenuneigė. Teismas nepagrįstai nevertino Ieškovės nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, leidžiančių vertinti, kad yra pagrindo manyti, jog trečiasis asmuo galėjo būti proteguojamas atsakovo (savivaldybės tarybos) narės, Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininko pavaduotojos, Trakų Vokės dvaro ansamblio pritaikymo ir administravimo modelio parengimo darbo grupės vadovės N. J., o būtent, kad: 1) Trečiasis asmuo, t.y. asmuo jokiais darbo ir profesiniais ryšiais nesusijęs nei su likviduojama, nei su steigiama VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ ar šių įstaigų vykdoma veikla, jau pirminiame Tarybos sprendimo projekte (prijungtas prie bylos 2014-07-30 posėdyje) buvo įvardintas kaip siūlomas laikinasis VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktorius. Kokiu kitokiu objektyviu pagrindu Trečiasis asmuo galėjo būti nurodytas sprendimo projekte nei kad sąsajos su sprendimą įtakojančia N. J., nepaneigė nei Atsakovas, nei Trečiasis asmuo, nei Teismas; 2) iš viešai skelbiamos informacijos matyti, kad Trečiasis asmuo ir Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoja, daugelį metų buvo susiję kolegiškais ryšiais – vadovavo tai pačiai Jungtinėje Karalystėje registruotai įmonei „Flavell Limited“; 3) Tarybos narė ir Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoja N. J. savo gyvenimo aprašyme nurodo, kad nuo 2010 m. yra bendros Lietuvos ir JAV įmonės UAB „LITIMPEX“ direktorė, o Juridinių asmenų registre šios bendrovės vadovu (prezidentu) yra nurodytas trečiasis asmuo; 4) Tarybos narė, Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoja, Trakų Vokės dvaro ansamblio pritaikymo ir administravimo modelio parengimo darbo grupės vadovė (jos vadovaujamai darbo grupei ir buvo pavesta sukurti Trakų Vokės dvaro sodybos valdymo modelį) N. J., net ir nebūdama konkurso komisijos nare, pagal savo pareigas galėjo daryti įtaką konkurso komisijos narių – Atsakovo valstybės tarnautojų, pagal pareigas atskaitingų jai asmenų, vertinimų rezultatus, nes, N. J. su dviem iš Konkurso komisijos narių mero 2013 m. vasario 5 d. potvarkiu Nr. 22-18 buvo paskirta į Trakų Vokės ansamblio pritaikymo ir administravimo modelio parengimo grupę (N. J. yra grupės vadovė, o Konkurso komisijos narės K. U. bei O. A. – darbo grupės narės). Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, konstatuodamas, kad byloje nepakaka įrodymų pripažinti, kad trečiasis asmuo buvo proteguojamas konkurse.

3. Dėl objektyvumo, skaidrumo ir lygiateisiškumo principo pažeidimo ir Konkurso neteisėtumo, pasireiškusio Konkurso procedūrų esminiu pažeidimu. Ieškovė nurodė, kad buvo padaryti esminiai konkurso eigos ir tvarkos pažeidimai, kuriais buvo pažeisti skaidrumo, nešališkumo, objektyvumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir teisėtų lūkesčių principai ir kurie turėjo įtakos neskaidriam ir neteisingam sprendimui priimti. Tačiau teismas sprendime dėl nurodytų konkurso eigos ir tvarkos pažeidimų apskritai nepasisakė, šiais argumentais nesirėmė ir tai lėmė neteisėto Sprendimo priėmimą. Teismas neįvertino, kad pagal atsakovo 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 10-102 patvirtinti Viešo konkurso Vilniaus miesto savivaldybės įmonių, iš savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų įstaigų ir viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra savivaldybė, vadovų pareigoms eiti nuostatų 15 punkto pretendentų dokumentų kopijos komisijos nariams turėjo būti perduodamos susipažinti komisijos posėdžio metu. Taigi būtent komisijos posėdžio metu komisijos nariai susipažįsta su pretendentų pateiktais dokumentais, juos įvertina ir sprendžia dėl dokumentų tinkamumo ir pakankamumo. Dokumentų kopijos komisijos nariams nebuvo perduotos susipažinti komisijos posėdžio metu. Taigi Konkurso komisija praleido šį konkurso skaidrumo ir objektyvumo principo laikymąsi užtikrinantį etapą kaip kad pretendentų pateiktų dokumentų, patvirtinančių pretendentų atitikimą keliamiems reikalavimams, įvertinimą komisijos posėdžio metu. Be to, teismas nevertino ir kito ieškovės argumento dėl esminio Nuostatų pažeidimo, susijusio su testų raštu vertinimo procedūros skaidrumu ir objektyvumu. Aplinkybė, kad testo vertinimo kortelėje, kurioje surašyti už testą skirti balai, yra tik sekretorės ir pretendentų parašai, o komisijos narių parašų nėra, o ant kiekvieno pretendento testo yra vienoks parašas, ant kito – kitoks, bet nenurodytos pasirašiusių asmenų pavardės, įrodo, kad komisijos nariai testo raštu nevertino. Tai konkurso eigos pažeidimas, turėjęs įtakos neskaidriam ir neobjektyviam sprendimui priimti. Atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 40-283, kuriuo buvo pakeisti Nuostatų 5 ir 17 punktai. Išnagrinėjus šį pakeitimą konstatuotina, kad konkurso metu galioję Nuostatai neprieštaravo Vyriausybės 2007-03-21 nutarimu Nr. 301 patvirtintam Konkursų pareigoms, įtrauktoms į konkursinių pareigų sąrašą, organizavimo tvarkos aprašui (toliau – Aprašas). Tačiau Konkurso metu buvo iš esmės pažeista tiek Nuostatų 17 ir 18 p., kuriuose įtvirtinta, kad „vertinami pretendentų į įmonės, įstaigos vadovo pareigas vadovavimo gebėjimai pagal jų pateiktas įmonės, įstaigos vadovo veiklos programas“ ir kad „Pretendentams į įmonės, įstaigos vadovo pareigas pateikiamos praktinės užduotys, skirtos vadovavimo gebėjimams įvertinti“, nes tokių užduočių nebuvo pateikta. Ketvirta, nors savivaldybės administracijos direktorius ir nustatė konkurso įstaigos vadovo pareigoms eiti organizavimo sąlygas ir tvarką, tačiau nenustatė kokiais kriterijais vadovaujantis turi būti vertinami pretendentų gebėjimai pagal jų pateiktas veiklos programas. Nagrinėjamu atveju pretendentų vadovavimo gebėjimai pagal iš anksto sukurtas pretendentų veiklos programas ir vadovavimo gebėjimai nebuvo vertinami. Taip pat buvo užduodami skirtingi klausimai, taip pažeistas lygiateisiškumo principas. Be to, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad trečiasis asmuo pretendento anketoje nurodė melagingus duomenis apie tai, jog jis nėra kito juridinio asmens valdymo organo narys. Iš į bylą kartu su ieškiniu pateiktame JAR išraše matyti, kad trečiasis asmuo buvo Litimpex direktoriumi, nors anketoje nurodė, kad tokių pareigų neina. Taigi atsakovas nesilaikė reikalavimo iš anksto nustatyti aiškius konkurso dalyvių vertinimo kriterijus ir visiems dalyviams taikyti tokius pačius reikalavimus (t. y. užduoti iš esmės vienodus klausimus, vertinti vadovo programas, atitikimą keliamiems kvalifikaciniams reikalavimams), kad neatsirastų galimybės kuriam nors kandidatui be teisinio pagrindo įgyti pranašumą prieš kitus. Teismas, darydamas priešingas išvadas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

4. Dėl kvalifikacinių reikalavimų, keliamų pretendentams. Sprendime nepagrįstai teismas atmetė apeliantės argumentus, jog Konkurso nugalėtoju pripažintas trečias asmuo, skirtingai nei apeliantė, neatitiko norminių teisės aktų keliamų kvalifikacinių reikalavimų tokio pobūdžio įstaigų vadovams. Skirtingai nei teigia teismas, VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ atitinka kultūros centro sąvoką, įtvirtintą Kultūros centrų įstatymo (toliau – KCĮ) 2 str. 4 d., pagal kurią kultūros centras yra įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas ir šio įstatymo nustatyta tvarka pripažintas juridinis asmuo, kuris savo veikla puoselėja etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką (edukacinę), pramoginę veiklą, tenkina bendruomenės kultūrinius poreikius ir organizuoja profesionalaus meno sklaidą. Tačiau teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad nei darbuotojų bei turto perėmimas, nei aiškinamajame rašte nurodyta aplinkybė, jog „įstaiga atliks Trakų Vokės kultūros centro funkcijas“ tariamai nepatvirtina, VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodybai“ taikomo kultūros centro statuso, nes: 1) įstaigos pavadinime nėra žodžio „kultūros centras“, 2) steigėjas nėra priėmęs sprendimo, kuris leistų manyti, kad ši įstaiga privalo įgyti kultūros centro teisinį statusą ateityje, 3) įstaiga nėra akredituota pagal KCĮ 5 str. 6 d. Tačiau teismas neįvertino, kad pagal KCĮ 5 str. 6 d. juridinį asmenį kultūros centru pripažįsta pats steigėjas, t.y. suteikti savo įsteigtai įstaigai kultūros centro statusą ar ne sprendžia tik pats steigėjas. O svarbiausia, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl esminio argumento, pagrindžiančio Ieškovės teiginį, jog VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ atitinka kultūros centro sampratą – šios įstaigos faktiškai atliekamų funkcijų ir paskirties. Tokiu būdu teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ netaikomas kultūros centro statusas, jos vadovui neturi būti keliamas išsilavinimo ir patirties reikalavimas pagal KCĮ nuostatas, todėl Konkurso sąlygos ir trečiojo asmens kvalifikacija neprieštaravo įstatymams. Byloje esantys įrodymai (aiškinamasis raštas), pareigybės aprašymas bei Konkurso skelbimas, kuriuose įtvirtintas reikalavimas vadovui būti susipažinusiam su Kultūros politikos nuostatomis, kultūros paveldo, Vilniaus miesto savivaldybės sklaidos ir plėtros procesais įrodo, kad steigėjas faktiškai siekė kultūros centro statuso, todėl, skelbdamas Konkursą, turėjo užtikrinti, kad tinkamas pretendentas į vadovo pareigas atitiktų KCĮ keliamus reikalavimus. Aplinkybė, ar kultūros centro akreditacija tik numatyta ateityje ar jau yra atlikta, neturi būti lemiama. Be to, teismo posėdžio metu Atsakovo atstovė negalėjo paaiškinti, kodėl aiškinamajame rašte nurodyta vykdyti kultūros centro funkcijas, tačiau vis dar neįvykdyta akreditacija. Akivaizdu, kad jeigu akreditacijos procedūra būtų pradėta šio ginčo dėl Konkurso nagrinėjimo teisme metu, tai būtų įvertinta kaip aplinkybė, įrodanti, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodybai“ taikomas kultūros centro statusas, todėl atsakovas sąmoningai vengia tokia procedūrą atlikti. Šios aplinkybės turėjo būti teismo įvertintos vadovaujantis vertinimo taisyklėmis, formuojamomis LAT praktikoje.

5. Dėl trečiojo asmens turimo kvalifikacijos neatitikimo keliamiems reikalavimams. Teismas nepagrįstai įvertino, kad trečiasis asmuo atitiko kvalifikacinius reikalavimus, taikomus pretendentams į VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodybai“ vadovo pareigas. Trečiasis asmuo neturi patirties kultūros srityje bei tarptautinių projektų rengimo ir įgyvendinimo patirties. Teismo išvada yra nepagrįsta, todėl sprendimas yra nepagrįstas.

6. Dėl įnašo nesumokėjimo. Viešųjų įstaigų įstatymo 7 str. 1 d. įtvirtinta, kad „viešosios įstaigos dalininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris šio Įstatymo ir viešosios įstaigos įstatų nustatyta tvarka yra perdavęs viešajai įstaigai įnašą ir turi šio Įstatymo, kitų įstatymų ir įstatų nustatytas dalininko teises, taip pat asmuo, kuriam dalininko teisės yra perleistos įstatų ar įstatymų nustatyta tvarka“, o to paties straipsnio 2 dalyje – kad „viešosios įstaigos steigėjai, šio Įstatymo ir įstatų nustatyta tvarka perdavę viešajai įstaigai įnašą, tampa jos dalininkais“. Pagal Atsakovo pateiktus duomenis, Atsakovas viešajai įstaigai 100 Lt įnašą perdavė tik 2014 m. kovo 27 d. Kadangi Atsakovas Konkurso paskelbimo metu ir Konkurso vykdymo metu dar nebuvo perdavęs savo įnašo, jis negalėjo vykdyti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodybos“ dalininko funkcijų: skelbti Konkurso, sudaryti Konkurso komisiją, vykdyti Konkursą. Tačiau teismas nurodytą įstatyminį reglamentavimą įvertino kaip nesvarbų. Teismas nepasisakė, kuo pagrįstas teiginys, kad įnašo nesumokėjimas objektyviai neturi reikšmės vykdyto konkurso skaidrumui. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl argumentų, kodėl, jo nuomone, atsakovas apskritai galėjo skelbti ir vykdyti konkursą, jeigu jis dar nebuvo įgijęs savininko statuso.

7. Dėl sprendimo dalies, kuria apeliantės atleidimas iš darbo nepripažintas neteisėtu, nepagrįstumo. Teismas nepagrįstai atmetė kaip formalų ir neturintį objektyvios įtakos apeliantės argumentą, jog 2014 m. gegužės 14 d. įvykusio Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdžio Nr. 54 darbotvarkėje, vienas iš daugelio tarybos tą dieną svarstomų klausimų buvo klausimas Nr. 37 „Dėl Romo J. L. skyrimo į Viešosios įstaigos “Trakų Vokės dvaro sodyba” direktoriaus pareigas, tačiau Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdžio Nr. 54 garso įrašas patvirtina, kad šio klausimo svarstymo metu faktiškai buvo svarstomas darbotvarkėje neaptartas klausimas t. y. dėl L. N. skyrimo Viešosios įstaigos “Trakų Vokės dvaro sodyba” laikinai einančia direktorės pareigas. Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, kad įdarbinimas susideda iš dvejų etapų: paskyrimo ir darbo sutarties sudarymo. Tokia išvada ne tik nepagrįsta jokiais norminiais teisės aktais, bet ir yra nelogiška, nes sprendimą priimantis asmuo neturi teisės pasirinkti, ar priėmus sprendimą skirtį asmenį į pareigas sudaryti su juo darbo sutartį ar ne. Darbo teisės prasme neįmanoma tokia situacija, kai asmuo yra paskirtas į pareigas, tačiau su juo nesudaroma darbo sutartis, nes tokiu atveju susidarytų teisinis vakuumas: šalių nesietų jokie teisiniai santykiai. Taigi sąvoka „iki bus išrinktas“ (ar „paskirtas“), reiškia „iki pradės eiti pareigas“. Be to, teismas nepagrįstai ignoravo apeliantės argumentus, kad realiai VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba” direktoriaus pareigas eina asmuo, kuris į šias pareigas buvo paskirtas ne konkurso būdu, todėl buvo pažeistas apeliantės darbo sutarties terminas apibrėžtas aplinkybe – iki viešosios įstaigos direktorius bus paskirtas konkurso būdu. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas turėjo daryti išvadą, kad vienu sprendimu atsakovas (Vilniaus m. savivaldybės taryba) paskyrė du tos pačios įstaigos vadovus vien tam, kad formaliai įgytų pagrindą nutraukti darbo sutartį su ieškove nedelsiant ir kad išvengtų darbo sutarties su ieškove nutraukimo nepasibaigus terminui teisinių padarinių. Tokie atsakovo (Vilniaus m. savivaldybės tarybos) veiksmai kaip dviejų įstaigos direktorių paskyrimas vienu metu ir darbo sutarties sudarymo atribojimas nuo atsakovo sprendimo paskirti konkretų VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktorių, teismo turėjo būti įvertinti kaip neteisėti, nepagrįstai apsunkinantys teisinių santykių kvalifikavimą ir neskaidrūs. Nutartyje darbo sutarties sudarymas vertintas bendrame kontekste kartu su visų atsakovo sprendimų priėmimu, siekiant apsaugoti trečiuosius asmenis nuo galimų neigiamų pasekmių atsiradimo. Todėl tokie atsakovo veiksmai, kuriais interpretuojama, jog nutartimi buvo leista trečiąjį asmenį skirti į pareigas, bet uždrausta su juo sudaryti darbo sutartį, prieštaravo nutarčiai ir turėjo būti vertinami kaip nepagrįsti ir pažeidžiantys apeliantės teises. Be to, apeliantė atleista iš darbo 2014-05-15, nors jai apie atleidimą buvo pranešta ir su dokumentais ji buvo supažindinta tik 2014-05-16, visą šią dieną ji dirbo. Su atleidimu apeliantė nesutiko (apie tai pažymėdama jai įteiktuose dokumentuose), nes buvo pažeista jos darbo sutarties sąlyga dėl termino. Darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas apeliantei buvo sumokėti tik 2014-05-19 (t.y. po 3 dienų nuo atleidimo dienos), nors pagal Darbo kodekso 141 str. turėjo būti išmokėtos ne vėliau kaip apeliantės atleidimo dieną, o uždelsus atsiskaityti – turėjo būti sumokėtas ir vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną sugaištą atsiskaityti dieną. Teismui nepagrįstai nepripažinus apeliantės atleidimo iš darbo neteisėtu, nepagrįstai buvo atmestas ir reikalavimas nutraukti tarp apeliantės ir VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ sudarytą darbo sutartį teismo sprendimu, priteisti išeitinę išmoką pagal Darbo kodekso 140 str. 1 d. ir vidutinį darbo užmokestį už visą apeliantės priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kadangi konkurse dalyvavo tik du pretendentai, apeliantė ir trečiasis asmuo, tai teismo sprendimas pripažinti ieškovę konkurso laimėtoja nepažeistų kitų asmenų teisėtų interesų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Pažymima, konkursas buvo vykdomas skaidriai ir objektyviai, o apeliantės argumentai dėl savivaldybės narės įtakos konkurso rezultatams nepagrįsti įrodymais.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą

Apeliantė, nesutikdamas su bylą nagrinėjusio teismo sprendimu, nurodo, kad teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo. Teisėjų kolegija nurodytus apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog teismo nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas tą nutartį. Teismo sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Hirvisaari v. Finland, Nr. 4968/99). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. Sprendimas R. T. v. Spain and Hiro Balani v. Spain ir kt.). Tačiau Lietuvos Respublikos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario mėn. 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-143/2013). Bylą nagrinėjančio teismo pareiga motyvuoti sprendimą reiškia, jog bylą nagrinėjantis teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį argumentą. Neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai. Teismas priima sprendimą įvertinęs įrodymų ir aplinkybių, reikšmingų priimant sprendimą, visumą.

Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą, nes nepasisakė dėl šių ieškovės argumentų: dėl konkurso metu neužduotų tam tikro pobūdžio klausimų, praktinių užduočių, dėl pretendentams buvo užduotų skirtingų klausimų bei dėl konkurso eigos ir tvarkos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nagrinėjo ieškinio argumentus dėl konkurso teisėtumas, vertino, ar nebuvo pažeisti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai. Teismas nenustatė šių principų pažeidimų, nes konstatavo, kad konkurso metu buvo užduoti vienodi klausimai, atitinkantys teisės aktų reikalavimus, taip pat nenustatė esminių konkurso eigos ir tvarkos pažeidimų, o ieškovės argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad teismas pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą.

Dėl savivaldybės teisės organizuoti konkursą

Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl viešojo konkurso VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms užimti rezultatų.

Apeliantė teigia, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo vykdyti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ dalininko funkcijų – skelbti Konkurso, sudaryti Konkurso komisiją, vykdyti konkurso, nes Konkurso paskelbimo ir jo vykdymo metu atsakovas nebuvo sumokėjęs 100 Lt įnašo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog konkursą organizavo neturintis tam įgaliojimų subjektas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis 2007 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 301 patvirtinto Konkurso pareigoms, įtrauktoms į konkursinių pareigų sąrašą, organizavimo tvarkos aprašo 2.1 punktu, sprendimą skelbti konkursą priima įmonės, įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos vadovas, kai skelbiamas konkursas įmonės įstaigos vadovo pareigoms. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 40-102 patvirtintų Viešo konkurso Vilniaus miesto savivaldybės įmonių, iš savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų, kurių savininkė yra savivaldybė, vadovų pareigoms eiti nuostatų (toliau - Nuostatai) 5 punkte – sprendimą skelbti konkursą priima Savivaldybės administracijos direktorius.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ buvo įsteigta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1599 „Dėl biudžetinės įstaigos Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro likvidavimo ir viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ steigimo. Šio sprendimo 10 p. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos savininkės, teises ir pareigas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentas, kuria kvestionuojama atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės teisė skelbti minėtą konkursą, jį rengti ir vykdyti, atmestinas.

Dėl pretendentams keliamų kvalifikacinių reikalavimų

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nustatė, jog kvalifikaciniai reikalavimai, nurodyti skelbime apie konkursą ir kelti pretendentas direktoriaus pareigoms užimti, atitinka teisės aktų reikalavimus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skelbime apie Konkursą buvo nurodyta, jog pretendentai į VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas privalo: 1) turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą; 2) turėti ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį; 3) išmanyti Konstituciją, LR Viešųjų įstaigų įstatymą, LR Darbo kodeksą, LR Vietos savivaldos įstatymą, žinoti Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisykles, Dokumentų rengimo taisykles bei kitus su Įstaigos administravimu ir kultūros politika susijusius teisės aktus ir gebėti juos taikyti praktikoje; 4) turėti tarptautinių projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį; 5) būti susipažinusiam su Lietuvos Respublikos kultūros politikos nuostatomis, kultūros paveldo, Vilniaus miesto savivaldybės kultūros sklaidos ir plėtros procesais; 6) gerai mokėti lietuvių kalbą ir B1 lygiu vieną užsienio kalbą (anglų, prancūzų ar vokiečių); 7) mokėti dirbti pagrindinėmis kompiuterinėmis programomis; 8) sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu, turėti strateginio mąstymo ir pokyčių valdymo įgūdžius.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad greta šių skelbime nurodytų kvalifikacinių reikalavimų, Konkurse dalyvaujantys asmenys taip pat turėjo atitikti ir bendruosius kvalifikacinius reikalavimus, įtvirtintus Kultūros ministro 2004 m. lapkričio 29 d. įsakyme Nr. ĮV-385 „Dėl Kvalifikacinių reikalavimų valstybės ir savivaldybių kultūros centrų vadovams patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas), t. y.: 1) turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą humanitarinių mokslų, socialinių mokslų arba meno srities išsilavinimą; 2) turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį kultūros srityje. Pirmosios instancijos teismas analizavo, kokios įstaigos laikomos kultūros centrais, ir konstatavo, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ nėra kultūros centras, todėl atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, rengdama konkursą, neturėjo pareigos vadovautis šiuo įsakymu. Be to, teismas atmetė ieškovės argumentus, kad šį įstaiga siekia tapti kultūros centru. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Kultūros centrų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kultūros centras – įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas ir šio įstatymo nustatyta tvarka pripažintas juridinis asmuo, kuris savo veikla puoselėja etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką (edukacinę), pramoginę veiklą, tenkina bendruomenės kultūrinius poreikius ir organizuoja profesionalaus meno sklaidą. Šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kiekvieno kultūros centro, kaip įstaigos, nepaisant jos teisinės formos, pavadinime turi būti nurodyta „kultūros centras“, o 6 dalyje nustatyta, kad Kultūros ministerijos nustatyta akreditavimo tvarka juridinį asmenį kultūros centru pripažįsta steigėjas. Kadangi VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ nėra akredituota bei pavadinime nenurodyta „kultūros centras“, tai pripažintina pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, jog ši įstaiga nėra kultūros centras. Apeliantės nurodyti argumentai, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ vykdys kultūrinę veiklą, visuomenei naudingą veiklą kultūros paveldo, kultūros istorijos ir dvarų kultūros propagavimo ir plėtojimo srityse ir todėl turėjo atsakovas, rengdamas konkursą, turėjo pareigą vadovautis Kultūros ministro įsakymu, laikytini nepagrįstais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ veiklos pobūdis susijęs su kultūra. Šios nustatytos aplinkybės neginčija ir bylos šalys. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ veiklos pobūdis nedaro jo kultūros centru. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodė apeliantė, jog pagal Kultūros centrų įstatymo 5 str. 6 d. juridinį asmenį kultūros centru pripažįsta pats steigėjas, t.y. suteikti savo įsteigtai įstaigai kultūros centro statusą ar ne sprendžia tik pats steigėjas. Nagrinėjamu atveju, steigėjas juridinio asmens nepripažino kultūros centru, priešingai, iš atsakovo procesinių dokumentų matyti, kad jis neigia siekiantis kultūros centro statuso. O apeliantės nurodyta aplinkybė, jog atsakovas turi tokią valią, tačiau vengia tai atlikti, nepagrįsti įrodymais. Teismas, vertindamas apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ perėmė darbuotojus bei materialinį turtą iš likviduoto kultūros centro, t.y. biudžetinės įstaigos „Trakų vokės bendruomenės kultūros centro“, pažymi, kad ši apeliantės nurodyta aplinkybė nereiškia kultūros centro teisinio statuso tęstinumo. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kad VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ netaikomas kultūros centro statusas, jos vadovui neturi būti keliami išsilavinimo ir patirties reikalavimai pagal Kultūros centrų įstatymo nuostatas.

Dėl konkurso skaidrumo, lygiateisiškumo, objektyvumo

Įstaigos, kurios savininkė yra savivaldybės įstaiga, teisė nustatyti konkurso įstaigos vadovo pareigoms eiti organizavimo sąlygas ir tvarką suteikta savivaldybei, tačiau tai nereiškia, kad savivaldybė atleidžiama nuo pareigos konkursą organizuoti nepažeidžiant bendrųjų teisės, darbo teisės, konkursų organizavimo principų, todėl turi būti iš anksto nustatyti aiškūs konkurso dalyvių vertinimo kriterijai ir visiems jiems taikomi tie patys reikalavimai, kad neatsirastų galimybė kuriam nors kandidatui be teisinio pagrindo įgyti pranašumą prieš kitus. Vien tas faktas, kad asmuo nelaimėjo konkurso, nesudaro pagrindo panaikinti konkurso rezultatus, jeigu neįrodoma, kad pažeidimą ir pretendento netekimą galimybės šį konkursą laimėti sieja priežastinis ryšys. Teismas turi nustatyti konkretų asmens teisių pažeidimą ir pašalinti pažeidimo padarinius. Be to, vertinant konkurso rezultatus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepakanka vien konstatuoti pažeidimo buvimą, neatsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir kiek toks pažeidimas lėmė konkurso rezultatus. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje nenustatė konkurso organizavimo pažeidimų, kurie galėtų nulemti konkurso rezultatus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešo konkurso skaidrumo principas reikalauja, kad būtų užtikrinti: 1) konkurso sąlygų aiškus ir suprantamas išdėstymas, jų paskelbimas ir taikymas; 2) konkurso sąlygų keitimas įstatymo ar konkurso sąlygų nustatyta tvarka; 3) vienodas požiūris į konkurso dalyvius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. Plungės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-83/2009; 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-383/2013; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikos, bylos Nr. 3K-3-258/02014; kt.). Taigi viešas konkursas turi užtikrinti kiekvieno, norinčio pretenduoti į tam tikras pareigas ir atitinkančio keliamus reikalavimus, lygias galimybes dalyvauti konkurse ir laimėti, priešingu atveju būtų pažeistas viešo konkurso skaidrumo principas.

Apeliantė teigia, kad komisijos nariams įtaką darė savivaldybės tarybos narė N. J., kuri buvo pažįstama su laimėjusiu konkursą asmeniu trečiuoju asmeniu R. J. L.. Pirmosios instancijos teismas ieškinio argumentus dėl įtakos komisijos nariams atmetė kaip deklaratyvius ir neįrodytus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis.

Kasacinio teismo praktikoje analizuojant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymą, formuojama praktika, kad tikimybių pusiausvyros įrodinėjimo procese principas kvalifikuojant ginčo santykius ir atliekant teisinį vertinimą nepriimtinas, nes civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

Apeliantė, kad konkursą laimėjęs trečiasis asmuo buvo proteguojamas savivaldybės tarybos narės pateikė šiuos įrodymus: duomenis iš viešai skelbiamų šaltinių ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą (prijungtas prie bylos 2014-07-30 posėdyje), kuriame trečiasis asmuo buvo nurodomas kaip laikinasis įstaigos vadovas. Be to, ieškovė teismo posėdžio metu nurodė aplinkybę, kad testo raštu etape, likus 30 sekundžių iki pabaigos, sekretorė paskelbė, jog testas baigiamas, trečiasis asmuo nunešė savo testo lapus sekretorei, juos atidavė, tačiau po kelių sekundžių sugrįžo pas sekretorę, paprašė grąžinti testą ir su testo lapais grįžo į savo vietą. Sekretorė trečiajam asmeniui grąžino testo lapus, apeliantės manymu, su pakeistais atsakymų lapais (2014-07-30 teismo posėdžio įrašas). Kad lapai galėjo būti sukeisti, apeliantės nuomone, patvirtino ir aplinkybė, kad trečiasis asmuo, dirbęs tik privačiame sektoriuje ir nedirbęs kultūros srityje galėjo padaryti tik vieną klaidą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė N. J. yra pažįstama su trečiuoju asmeniu R. J. L.. Tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovės argumentus dėl šios narės daromos įtakos komisijos nariams ir konkurso rezultatams. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad komisijos nariai būtų susiję pavaldumo santykiais su minėta tarybos nare ar jai atskaitingi. Taip pat nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų apie jos kitą netiesioginę įtaką komisijos nariams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projekto kopija neįrodo, kad konkurso rezultatai dar jam neįvykus buvo iš anksto nulemti. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad šis projektas buvo pateiktas komisijos nariams, be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės R. J. parengtas projektas buvo suderintas su atsakingais asmenimis. Atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad teisės aktą priimantis subjektas gali tobulinti teisės akto projektą. Po tokio tobulinimo teisės akto projektas gali net gi iš esmės skirtis nuo rengėjo parengto projekto. Tik priimtas teisės aktas negali būti taisomas, išskyrus po teisės akto priėmimo pastebėtas rašybos ir gramatines klaidas, nekeičiančias teisės akto turinio ir prasmės (Teisėkūros pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 18 straipsnio 1 ir 2 dalis). Taigi atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl šio projekto įrodomosios reikšmės nagrinėjamam dalykui. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra įrodymų, kad testo lapai buvo sukeisti, o ieškovės samprotavimai, kad trečiasis asmuo nebuvo pakankamai kvalifikuotas ir į testo klausimus negalėjo atsakyti teisingai, vertintini kaip subjektyvūs. Taigi atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliantė kaip esminį konkurso tvarkos pažeidimą nurodo tai, kad komisijos nariams komisijos posėdžio metu nebuvo perduotos pretendentų dokumentų kopijos, todėl komisija negalėjo jų įvertinti ir spręsti dėl šių dokumentų tinkamumo ir pakankamumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 10-102 patvirtintų Viešo konkurso Vilniaus miesto savivaldybės įmonių, iš savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų, kurių savininkė yra savivaldybė, vadovų pareigoms eiti nuostatų (toliau - Nuostatai) 11 punkte nustatyta, kad viešo konkurso organizacinį darbą, atlieka Savivaldybės administracijos personalo departamentas, o 12 punkte nurodoma, kad personalo departamento valstybės tarnautojai patikrina pateiktus dokumentus ir pažymi jo atitikimą (neatitikimą) kvalifikaciniams reikalavimams. Šių nuostatų 15 punkte nustatyta, jog patikrinus konkursui pateiktus dokumentus, atitinkančiųjų reikalavimus pretendentų kopijos perduodamos komisijos nariams susipažinti komisijos posėdžio metu. Iš šių nuostatų darytina išvada, kad konkurso komisijai pateikiami jau įvertinti ir nustatyta tvarka patikrinti, konkurso reikalavimus atitinkančių pretendentų duomenys, su kuriais konkurso komisija susipažįsta, bet ne sprendžia dėl jų tinkamumo ir pakankamumo. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pretendentai pateikė reikiamus dokumentus, personalo departamento valstybės tarnautojai juos patikrino ir konstatavo, kad trečiojo asmens ir ieškovės pateikti dokumentai atitinka skelbime nurodytus kvalifikacinius reikalavimus. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į teisinį reglamentavimą, apeliantės nurodytas argumentas dėl pretendentų dokumentų kopijų perdavimo komisijai laikytinas teisiškai nereikšmingu, nes pretendentų dokumentų kopijų perdavimas ar neperdavimas komisijos nariams neturėjo įtakos konkurso teisėtumui, skaidrumui, objektyvumui ir lygiateisiškumui.

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nevertino ir ieškovės argumento, susijusio su testų raštu vertinimo procedūros skaidrumu ir objektyvumu. Apeliantė nurodo, kad testo vertinimo kortelėje, kurioje surašyti už testą skirti balai yra tik sekretorės bei pretendentų parašai, o komisijos narių parašų nėra, o ant kiekvieno pretendento testo yra vienoks parašas, ant kito kitoks, bet nenurodytos pasirašiusių asmenų pavardės. Tai, apeliantės nuomone, įrodo, jog testą raštu įvertino tik sekretorė, o komisijos nariai testo raštu nevertino.

Nuostatų 17 punkte nurodyta, kad viešo konkurso egzaminas vykdomas raštu (testas) ir žodžiu (testas arba pokalbis). Egzaminas pradedamas nuo egzamino raštu (testo). Testą sudaro 50 klausimų, parengtų iš teisės aktų, susijusių su įstaigos vadovo pareigybės funkcijomis. Testui skiriama 45 minutės. Pasibaigus testui skirtam laikui, komisijos sekretorius surenka testus. Testus tikrina komisijos nariai ir komisijos sekretorius. Komisijos pirmininkas ir komisijos nariai vertina atrankoje dalyvaujančius pretendentus nuo 1 iki 10 balų už testą (2 priedas). Komisijos pirmininkui paskelbus egzamino raštu rezultatus, pradedamas egzaminas žodžiu. Nuostatų 23 punkte nustatyta, kad konkurso rezultatai ir komisijos sprendimas įforminami protokolu. Protokolą pasirašo komisijos pirmininkas ir komisijos sekretorius. Taigi šiuo protokolu įforminami tiek testo raštu, tiek pokalbio žodžio rezultatai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra reglamentuota, kas turi pasirašyti vertinimo kortelėje. Taigi tai, kad egzamino raštu vertinimo lentelėje pasirašė sekretorė ir pretendentai, nepažeidė minėtų nuostatų. Pažymėtina, kad komisijos nariai ir sekretorė pasirašė protokolą, kuriuo įtvirtinti konkurso rezultatai, o tai atitinka Nuostatų 23 punktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurie verstų abejoti, kad egzamino raštu vertinimo lentelėje apeliantės bei trečiojo suinteresuoto asmens egzamino raštu įvertinimai nurodyti neteisingai. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės nurodyta aplinkybė, jog vertinimo kortelėje yra tik sekretorės bei pretendentų parašai, nelaikytinas konkurso organizavimo tvarkos pažeidimu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant įrodymų apie konkurso organizavimo tvarkos pažeidimus.

Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl konkurso lygiateisiškumo, objektyvumo. Apeliantė nurodo, kad pretendentams per konkurso žodžiu dalį buvo užduodami skirtingi klausimai, be to, nebuvo pateiktos praktinės užduotys vadovo gebėjimams įvertinti, todėl negalėjo būti objektyviai įvertinti pretendentų atsakymai ir parinktas tinkamiausias kandidatas direktoriaus pareigoms užimti. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Pažymėtina, kad Nuostatų 18 punktas įtvirtina, jog testo žodžiu eigai fiksuoti daromas skaitmeninis garso įrašas, kuris perkeliamas į kompiuterinę laikmeną, pridedamas prie konkurso protokolo ir saugomas teisės aktų nustatyta tvarka konkursą organizavusioje įstaigoje. Pirmosios, instancijos teismas, išklausęs pokalbio žodžiu garso įrašą, padarė išvadą, kad pretendentams buvo užduoti vienodi dalykiniai klausimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nuostatų 17 punktą, kuriame nustatyta, kad pretendentams gali būti užduoti patikslinantys klausimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodomi jai užduoti klausimai: „kodėl Jūs, būdama šalia, tik dabar reiškiate rūpestį dvaro sodyba?“ ir „kiek projektų esate įgyvendinusi?“, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad apeliantei užduoti klausimai yra patikslinantys, susiję su apeliantės gebėjimu atlikti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktorės pareigas. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Nuostatų 17 punkto pažeidimo, kuriame nustatyta, kad pretendentams pateikiamos praktinės užduotys, skirtos vadovavimo gebėjimams įvertinti. Teisėjų kolegija, išklausiusi pokalbio įrašą, sutinka su atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir daro išvadą, kad pretendentams buvo užduoti praktiniai klausimai, siekiant patikrinti pretendentų vadovavimo gebėjimus, pavyzdžiui, pretendentams buvo užduoti klausimai apie tai, kokių veiksmų imtųsi vadovas, gavęs darbuotojo prašymą suteikti mokymosi atostogas ir pan.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl konkurso teisėtumo, objektyvumo ir skaidrumo pripažintinos teisėtomis ir pagrįstomis.

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo

Apeliantė laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės atleidimas nepripažintas neteisėtu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad darbo sutarties terminas nebuvo suėjęs, todėl ji neteisėtai atleista pagal Darbo kodekso 126 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė L. M. priimta pagal terminuotą darbo sutartį. Darbo sutarties terminas apibrėžtas taip - „iki viešosios įstaigos direktorius bus paskirtas konkurso būdu“ (darbo sutarties 2 punktas) (t 1., b. l. 8). Teismas nustatė, kad iš pateikto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. I-1806 „Dėl Romo J. L. skyrimo į viešosios įstaigos „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas“ matyti, jog darbo sutarties sąlyga, apibrėžianti terminą, yra įvykusi – R. J. L., kaip viešo konkurso laimėtojas, yra paskirtas eiti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodybos“ direktorius pareigas, nurodant, kad darbo sutartis su juo bus sudaryta išsprendus klausimą dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, draudžiančių sudaryti darbo sutartį (t. 3, b. l. 7).

Teisėjų kolegija pažymi, kad laimėjusio asmens skyrimą į pareigas bei sutarties su Konkursą laimėjusiu asmeniu sudarymas yra du savarankiški ir atskiri veiksmai. Konkursas yra sąlyga darbo sutarčiai sudaryti su jį laimėjusiu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. Gamtos tyrimų centras , bylos Nr. 3K-3-199/2013). Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad darbo sutartyje numatyta sąlyga „iki bus išrinktas“ (ar „paskirtas“), reiškia „iki pradės eiti pareigas“. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, trečiojo asmens paskyrimas į direktoriaus pareigas buvo sąlyga nutraukti su ieškove darbo sutartį. Tai, kad nagrinėjamu atveju, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, šias pareigas laikinai eina ne trečiasis asmuo nesudaro pagrindo pripažinti darbo sutarties sąlygos, apibrėžiančios terminą, neįvykusia. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kompetentingas subjektas yra priėmęs sprendimą dėl įstaigos direktoriaus paskyrimo. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tokio veiksmo atlikti atsakovui nedraudė, todėl su ieškove sudarytos terminuotos darbo sutarties terminas yra suėjęs ir atsakovas šią darbo sutartį nutraukė pagrįstai. Kadangi ieškovė iš darbo buvo atleista teisėtai, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino išvestinio reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovė ieškiniu nereikalavo priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (3 d.), be to, ieškovė nepateikė įrodymų savo teiginiams pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Taigi atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė už uždelstą atsiskaityti laiką.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Kiti apeliantų apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuotas, priimtas, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritardama, nekartoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo Romo J. L. patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1500 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir surašymą, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto dydžio, priteistinos iš apeliantės. Ši suma konvertuotina į 434,43 EUR. Apie atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės patirtas bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme duomenų nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo Romo J. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 434,43 EUR (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus 43 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Teisėjai Natalja CikotoAntanas RudzinskasRūta Veniulytė – Jankūnienė