- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-08
- Bylos Nr.
- 2S-1428-781/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09142-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarnybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarnybai, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- J. L.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarnybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarnybai, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiasis asmuo byloje J. L., dėl pažeistų teisių gynimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2014-02-21 įvykusio konkurso VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms užimti rezultatus ir priimti naują sprendimą – 2014-02-21 įvykusio konkurso VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms nugalėtoja pripažinti ieškovę, priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priimti sprendimus, susijusius su 2014-02-21 įvykusiu konkursu VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigoms užimti ir sustabdyti visų konkurso rezultatų pagrindu priimtų sprendimų (jeigu tokie buvo priimti) vykdymą.
Ieškovė nurodė, kad buvo pažeistos konkurso organizavimo procedūros, konkursą laimėjęs asmuo neatitinka kvalifikacinių reikalavimų, konkursas vykdytas pažeidžiant skaidrumo principą. Ieškovės nuomone, ieškinio patenkinimas sąlygotų konkurso pripažinimą neteisėtu, o konkurso procedūrų užbaigimas ar sprendimų priėmimas, vykdymas, turėtų įtakos ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, sukurtų neigiamas pasekmes, atkuriant iki konkurso egzistavusią teisinę padėtį. Ieškovė teigė, kad jei įvykusio konkurso rezultatų pagrindu būtų priimtas sprendimas dėl darbo sutarties sudarymo su trečiuoju asmeniu R. J. L., bet išnagrinėjus bylą, konkurso rezultatus teismas pripažintų neteisėtais, tai ieškovės teigimu, reikštų, kad trečiasis asmuo įstaigos vadovo pareigas eina neteisėtai, dėl ko VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ patirtų nuostolių, nes turėtų išmokėti išeitinę kompetenciją konkurso laimėtojui bei atlyginti nuostolius ieškovei.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškovės prašymu nesutiko. Teigė, kad ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti, o visiems 2014-02-21 konkurso dalyviams buvo sudarytos vienodos sąlygos dalyvauti konkurse užimti VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigas, jį vykdė teisėtai sudaryta komisija bei jis atitiko tokiam konkursui organizuoti nustatytą tvarką. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti ją konkurso nugalėtoja nėra tikėtinai pagrįstas. Pasak atsakovo, nėra pagrindo uždrausti priimti sprendimus, susijusius su konkursu bei stabdyti visų konkurso rezultatų pagrindu priimtų sprendimų vykdymą. Taip pat pažymėjo, kad nėra realios grėsmės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo vykdymui bei teigė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus sutrikdyta VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ veikla.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškovės L. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – uždraudė atsakovui sudaryti darbo sutartį su trečiuoju asmeniu. Teismas nurodė, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje bei atsižvelgdamas į atsakovo argumentus dėl ieškinio reikalavimo nepagrįstumo, vadovavosi teismų praktikoje vyraujančia pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.
Preliminariai įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes bei į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas nusprendė, kad šioje civilinio proceso stadijoje ieškove pagrindė ieškinio reikalavimus. Teismas pabrėžė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų ar neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių, galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškinys pareikštas dėl darbo teisinių santykių ir įvertino tai, kad jei įvykusio konkurso rezultatų pagrindu būtų priimtas sprendimas dėl darbo sutarties sudarymo ir teismui viešojo konkurso rezultatus pripažinus neteisėtais tai reikštų, kad neteisėtai paskirto vadovo veiksmai gali įtakoti žalos viešajai įstaigai atsiradimą, dėl ko įstaiga patirtų nuostolių, nes turėtų būti taikomos ir darbo kodekso nuostatos, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėtų išmokėti išeitinę kompensaciją konkurso laimėtojui bei atlyginti nuostolius ieškovei, kas įtakotų papildomus teisminius ginčus. Taip pat tai galimai sutrikdytų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiklą. Teismas nustatė, kad duomenų byloje apie tai, kad su trečiuoju asmeniu būtų sudaryta darbo sutartis nėra, o atsakovams priėmus sprendimą dėl darbo sutarties sudarymo, ieškovė turėtų minėtą sprendimą ginčyti, o tai įtakotų ir apsunkintų ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Todėl vadovaujantis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viršuoju interesu ieškovės prašymą tenkino iš dalies - uždraudė atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai sudaryti darbo sutartį su trečiuoju asmeniu R. J. L. dėl VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigų iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą dėl civilinės bylos Nr. 2-16246-852/2014 iš esmės – ieškovės L. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria yra suformuota nuostata, kad pripažinus viešojo konkurso rezultatus negaliojančiais, šių rezultatų pagrindu sudaryta darbo sutartis tampa prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl pripažintina negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Todėl nebuvo pagrindo uždrausti sudaryti darbo sutartį su trečiuoju asmeniu R. J. L., nes tenkinus ieškovės ieškinį ir panaikinus konkurso rezultatus, tai bus teisėtas pagrindas nutraukti darbo santykius ir atleisti minėtą asmenį iš užimamų pareigų, todėl sprendimo, priimto šioje civilinėje byloje vykdymas nebūtų apsunkintas.
2. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria teismas yra pripažinęs, kad ginčuose kylančiuose dėl organizuojamų konkursų rezultatų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas ir reikalingas. Be to, teismas laikosi pozicijos, kad teiginiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo siekiant išvengti galimų teisinių ginčų, papildomo bylinėjimosi negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.
3. Vilniaus miesto savivaldybė yra juridinis asmuo, turintis savo biudžetą, todėl esant reikalui išmokėti išmokas darbuotojui, tai būtų įvykdoma ir tai nesutrikdytų jo veiklos. Be to, atsakovas kaip institucija, turi pati spręsti dėl rizikos, susijusios su asmens priėmimu į darbą, prisiėmimu.
4. Ieškovės argumentai dėl ŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ galimų nuostolių nėra niekaip susiję su ieškovės pareikštais reikalavimais ir nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo bei nėra susiję su šio instituto paskirtimi – užtikrinti sprendimo įvykdymą.
5. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ieškinio pagrįstumą bei tikėtinumą, nors turėjo įvertinti tai, ar ieškovės išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą. Taip pat nevertino aplinkybės, kad ieškovės formuluojamas reikalavimas teismui apskritai teismo negali būti tenkinamas, t.y. teismui nesuteikta teisė keisti konkurso rezultatus bei pripažinti ieškovę konkurso laimėtoja.
Šalies argumentai
6. Teismas pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą, nes nutartyje nurodytas argumentas dėl papildomų teisminių ginčų kilimo ateityje akivaizdžiai užtikrina tik ieškovės interesus, neįvertinant, nepagrįstai apribojant atsakovų teises įgyvendinant ir užbaigiant iš viešo konkurso santykių kylančias procedūras.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovo teiginys, kad teismas priimdamas nutartį nukrypo nuo taikytinos teismų praktikos yra nepagrįstas, nes atsakovo minimos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Be to, atsakovo minimoje byloje net nebuvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
2. Pažymėtina, kad nors išmokų mokėjimas, kaip teigia atsakovas ir nesutrikdytų jo veiklos, tačiau atsakovo biudžeto lėšos turi būti naudojamos racionaliai ir teisėtai, todėl turi būti siekiama, kad neatsirastų prievolė mokėti lėšas iš atsakovo biudžeto. Taip pat svarbu tai, kad trečiasis asmuo negalėtų būti grąžintas į iki viešo konkurso buvusią padėtį.
3. Atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, todėl jo veiklai taikomi aukštesni standartai ir jo priimami sprendimai turi atitikti viešąjį interesą. Galimybė priimti sprendimus, įskaitant ir sprendimus, susijusius su asmenų skyrimu į pareigas, nėra neribota.
4. Atsakovas teigia, kad nutartimi pažeistas ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tikėtinumo principas. Priešingai, nei teigia atsakovas, ieškovė pagrindė savo ieškinio reikalavimus faktiniais ir teisiniais argumentais, bei pateikė visus įrodymus, kuriuos ji objektyviai galėjo pateikti ieškinio pateikimo dieną, kuriuos teismas tinkamai įvertino sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir todėl priėmė teisėtą nutartį.
Atsiliepimas
5. Atsakovams priėmus sprendimą dėl darbo sutarties sudarymo su trečiuoju asmeniu, ieškovė turėtų minėtą sprendimą ginčyti, o tai įtakotų ir apsunkintų ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 atr. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas nenustatė.
Byloje sprendžiamas nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Dėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo teismas ir pasisako.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis numato CPK 145 str. 1 dalis, kurios 6 p. įtvirtintas draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų. Įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo ir prašė atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose ir imtis tam tikrų veiksmų, t.y. uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai sudaryti darbo sutartį su trečiuoju asmeniu R. J. L. dėl VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigų iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Vilniaus apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai sudaryti darbo sutartį su trečiuoju asmeniu R. J. L. dėl VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pareigų iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, atitinka ieškovės pareikštų reikalavimų esmę ir yra susijusi su galimo teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje užtikrinimu. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ieškinio reikalavimams ir siekiamam tikslui – teisingumo vykdymui šalyje, neapsunkinant galimo teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėjas teigia, kad teismas priimdamas nutartį nesivadovavo ir nukrypo nuo taikytinos teismų praktikos. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo nurodytos teismo bylos ratio decidendi skiriasi nuo šios bylos ratio decidendi. Be to, atsakovo minimoje byloje net nebuvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos, o priešingai – esamą teismų praktiką įvertino ir į ją tinkamai atsižvelgė, todėl pagrįstai nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pareiškėjo manymu ieškovės argumentai dėl VŠĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ galimų nuostolių nėra niekaip susiję su ieškovės pareikštais reikalavimais ir nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo bei nėra susiję su šio instituto paskirtimi – užtikrinti sprendimo įvykdymą. Tačiau kaip ir teisingai pažymėjo ieškovė, kad nors išmokų mokėjimas, kaip teigia atsakovas ir nesutrikdytų jo veiklos, tačiau atsakovo biudžeto lėšos turi būti naudojamos racionaliai ir teisėtai, todėl turi būti siekiama, kad neatsirastų prievolė mokėti lėšas iš atsakovo biudžeto. Todėl nors šis ieškovės argumentas tiesiogiai ir nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikiamumo, tačiau į šiuos argumentus turi būti atsižvelgta.
Teismas pažymi, jog pareiškėjo argumentai, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ieškinio pagrįstumą bei tikėtinumą, nors turėjo įvertinti tai, ar ieškovės išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą, nepagrįsti tuo požiūriu, kad pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nėra nagrinėjamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas. Ar ieškovo ieškinys yra pagrįstas ar ne, bus nustatyta tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus visus teisinius ir faktinius argumentus, o ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne) taikymo klausimą, todėl apelianto argumentai, kurie siejami su ieškinio pagrįstumu, neturi įtakos laikinųjų apsaugos priemonių (ne) taikymui.
Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Tačiau tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pirmiausiai turi užtikrinti viešojo intereso apsaugą, o tik po to siekiama ginčo šalių tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo, ne kartą pabrėžė Lietuvos apeliacinis teismas (žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį byloje Nr. 2-587/2007; 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį byloje Nr. 2-638/2007). Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą, nes nutartyje nurodytas argumentas dėl papildomų teisminių ginčų kilimo ateityje akivaizdžiai užtikrina tik ieškovės interesus, neįvertinant, nepagrįstai apribojant atsakovų teises įgyvendinant ir užbaigiant iš viešo konkurso santykių kylančias procedūras. Tačiau remiantis teismų praktika, įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį bei tai, kad atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, todėl jo veiklai taikomi aukštesni standartai ir jo priimami sprendimai turi atitikti viešąjį interesą, atmestinas pareiškėjo teiginys, dėl interesų pusiausvyros pažeidimo.
Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne) taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Išnagrinėjus atskirojo skundo argumentus ir bylos medžiagą konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas ir pagrįstai nustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.