Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-342-104/2011 pagal ieškovo J. J. patikslintą ieškinį atsakovei V. R. ir pagal atsakovės V. R. priešieškinį ieškovui J. J. dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju apeliantė reikalavimą nukrypti nuo lygių dalių principo, priteisiant ieškovui kompensaciją už santuokoje įgytą butą, grindžia tuo, jog nutraukus santuoką bylos šalių nepilnametis vaikas liko gyventi su ja, o ieškovas prie vaiko išlaikymo praktiškai neprisidėjo, be to atsakovė viena dengė minėto buto išlaikymo išlaidas bei pagerino butą, atlikdama jo remontą. Pažymėtina jog ginčo byloje dėl to, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), laikytinas santuokoje įgytu turtu, nėra. Apeliantė taip pat neginčija ir buto vertės, nuo kurios apskaičiuota kompensacija. Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl minėtų apeliantės argumentų, visų pirma pažymi, jog apeliantės, bylos pirmos instancijos teisme nagrinėjimo metu, nurodyta aplinkybė, jog šalys faktiškai turtą pasidalino po santuokos nutraukimo, t.y. 1999 m. balandžio 22 d., nėra įrodytos. Todėl santuokos metu įgyto turto padalinimo klausimas sprendžiamas nagrinėjamu metu ir faktinės aplinkybės, sudarančio pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, turi būti aktualios šiuo metu, t.y. nagrinėjant turto padalinimo klausimą. Aplinkybė, jog 1999 metais nutraukiant santuoką tarp šalių, su atsakove liko gyventi nepilnametis bylos šalių vaikas, šiuo metu sprendžiant santuokinio turto padalinimo klausimą, kuomet bylos šalių vaikas yra sulaukęs pilnametystės, nesudaro pagrindo vadovautis CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, remiantis nepilnamečio vaiko interesais.

Apeliantės nurodomos aplinkybės, jog ji viena rūpinosi minėto buto išlaikymu, mokėjo komunalinius mokėjimus, bei grąžino paskolą, kuri buvo paimta buto remontui, taip pat nesudaro pagrindo, dalijant santuokinį turtą, nukrypti nuo lygių dalių principo. Apeliantė teigia, jog nutraukus santuoką ji bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno su nepilnamečiu vaiku, todėl akivaizdu, jog jai ir teko pareiga rūpintis jo išlaikymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog paskola, kuri buvo imama buto remontui, buvo sudaryta santuokos metu, o grąžinta, kaip nurodo apeliantė, nutraukus santuoką, iš jos asmeninių lėšų, tačiau jokių įrodymų, jog paskola buvo panaudota nurodytam tikslui nepateikta. Taip pat negalima teigti, jog galimai atliktas buto pagerinimas buvo esminis ir sąlygoja pagrindą teigti, jog jis sukūrė apeliantei teisę pretenduoti į didesnę buto dalį. Be to, pati apeliantė visą laiką naudojosi butu. Išdėstytos aplinkybės neleidžia teigti, jog apeliantė įrodė turinti teisę į didesnę santuokoje įgyto turto dalį. Kitų įrodymų ar aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (šalių sveikatos būklė, turtinė padėtis ir kt.), apeliantė nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir atmeta apeliantės teiginius kaip nepagrįstus.

Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisinio režimo nustatymo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įgytas iš santuokinių lėšų, dėl to laikė jog šis turtas iki jo pardavimo buvo bendroji jungtinė bylos šalių nuosavybė. Apeliantė su teismo išvadomis nesutinka ir mano, kad nebuvo atsižvelgta į tą aplinkybę, jog turtas realiai buvo įgytas 2003 m. metais, t.y. po santuokos su ieškovu nutraukimo, Nekilnojamojo turto registre jis yra registruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė bei buvo įgytas iš asmeninių jos lėšų.

Apeliantė teigia, jog ginčo turtas buvo įgytas jau po santuokos nutraukimo ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip jos asmeninė nuosavybė, todėl jokie ginčai dėl jo nuosavybės teisinio režimo negalimi. Teisėjų kolegija pažymi, jog buvusio sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol nebus įrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008). Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą ir dėl jo kilus ginčui, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir aplinkybėmis, kurioms esant butas buvo įgytas. Nagrinėjamu atveju, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas jau nutraukus santuoką tarp bylos šalių, t.y. 2003 m. (t. 1, b.l. 71-73), tačiau už perkamą žemės sklypą buvo sumokėta 1992 metais, t.y. sutuoktiniams gyvenant santuokoje (Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties 4 punktas) (t. 1, b.l. 72). Todėl siekiant nustatyti, ar minėtas žemės sklypas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, būtina plačiau įvertinti žemės sklypo įsigijimo aplinkybes ir nustatyti jam panaudotų lėšų statusą (asmeninės ar bendros santuokinės).

Bylos medžiaga patvirtina, jog sprendimas suteikti atsakovei žemės sklypą buvo priimtas 1989 m. Tuo metu, tą patvirtina ir pati atsakovė, sutuoktiniai dar nebuvo vedę, tačiau faktiškai gyveno santuokinį gyvenimą (t. 1, b.l. 240). Įgyjamo žemės sklypo vertė buvo 16 986 rubliai (t. 1, b.l. 85). 1992 m. rugsėjo 30 d. avansiniu mokėjimo pranešimu už žemės sklypo įsigijimą atsakovė sumokėjo 10 500 rublių investiciniais čekiais (t. 1, b.l. 85), 300 rublius atsakovė sumokėjo 1992 m. birželio 26 d. (t. 1, b.l. 86), dar 5000 rublių ieškovas pervedė už atsakovei suteikto žemės sklypo įsigijimą 1990 m. (t. 1, b.l. 172). Minėti duomenys patvirtina, jog Nekilnojamojo turto registre, kaip atsakovės asmeninė nuosavybė įregistruotas žemės sklypas buvo įgytas iš santuokinių lėšų.

Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog byloje esantys duomenys įrodė, jog atsakovės vardu įregistruotas ir po santuokos nutraukimo įgytas turtas realiai buvo įgytas iš santuokinių lėšų, dėl ko pagrįstai laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovė, siekdama paneigti teismo nustatytą žemės sklypo teisinį režimą, teigia, jog ieškovas sutiko, kad minėtą žemės sklypą atsakovė įgytų asmeninės nuosavybės teise (t. 1, b.l. 70). Su minėtu teiginiu teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad 1992 m. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau tekste - SŠK) 21 straipsnio 4 dalis įtvirtino reikalavimą gauti kito sutuoktinio sutikimą sandoriui, kuriam reikalinga privaloma teisinė registracija. Minėtas reikalavimas buvo įtvirtintas siekiant apsaugoti sutuoktinių teises ir interesus, kai turtas buvo registruojamas vieno iš sutuoktinių vardu. Atsižvelgiant į tuometinį teisinį reguliavimą, nustačiusį tvarką santuokos metu įgyjamam turto pirkimo sandoriui įforminti, atsakovės nurodomas sutikimas, savo prasme, negali būti vertinamas kaip ieškovo atsisakymas į atsakovės vardu įgyjamo žemės sklypo turtinę teisę.

Kadangi, kaip minėta, pagrindų nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo byloje nenustatyta, o atsakovė pirmosios instancijos teismo nustatytos žemės sklypo vertės neginčija (bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad turtas parduotas už 10 000 Lt, minėta suma laikytina turto verte bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje), todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nusprendęs, jog už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovui priteistina kompensacija, lygi 1/2 daliai minėto turto, t.y. 5 000 Lt, teisės normų, reglamentuojančių turto režimo nustatymą ir turto, priklausančio bendrąja jungtine nuosavybe, padalinimą, nepažeidė.

Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimams taikytino ieškinio senaties termino eigos pradžios.

Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią atsakovės reikalavimams siejo su santuokos nutraukimo diena, t.y. 1999 m. balandžio 22 d. Byloje ginčo dėl to, jog sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, taikomos 2000 m. CK normos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą ir jo skaičiavimo pradžią, nėra.

Siekiant nustatyti, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas, būtina nustatyti tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžią apeliantė tapatina su ieškovo ieškinio teismui padavimo diena, t.y. 2009 m. lapkričio 23 d. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija sutinka. Apeliantės nurodyti argumentai ir bylos medžiaga patvirtina, jog 1999 m. nutraukus santuoką šalys turto nuosavybės režimo ir jo padalinimo klausimo nesprendė, todėl apeliantė manė, jog jos valdomas turtas po santuokos nutraukimo atiteko jai. Tokias išvadas atsakovė padarė ir dėl to, jog ieškovas beveik dešimt metų nuo santuokos nutraukimo pretenzijų dėl turto padalinimo nereiškė. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog tiek vertinant subjektyviai iš atsakovės pusės, tiek objektyviai remiantis bylos medžiaga, santuokos nutraukimas realiai jokių galimų atsakovės teisių nepažeidė ir nuo šios datos negali būti skaičiuojamas senaties terminas apeliantės pareikštiems reikalavimams. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog tik 2009 m. gavusi ieškinį apeliantė suprato, jog ieškovas pretenduoja į turtą, kurį atsakovė manė esant padalintą tarp šalių. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad apie galimą savo teisių pažeidimą apeliantė sužinojo ne nuo santuokos tarp bylos šalių nutraukimo 1999 metais, o 2009 m., gavusi ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalinimo. Nuo šio momento prasidėjo CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytos trukmės ieškinio senaties terminas (CK 1.127 str. 1 d.), kuris apeliantės kreipimosi į teismą dieną nebuvo pasibaigęs. Tokiu atveju ieškovo prašymu taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Esant išdėstytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria nuspręsti atsakovės priešieškinį atmesti, naikinamas.

Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas santuoką, visais atvejais įpareigojamas išspręsti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo klausimą (CK 3.53 str. 3 d., 3.59 str. ir 3.62 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju turto padalijimo klausimas sprendžiamas atskirai nuo santuokos nutraukimo klausimo, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos nustatyti visą santuokos metu įgytą ir dalintiną turtą ir jį padalinti. Nustačius, jog terminas atsakovei pateikti priešieškinį nėra praleistas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje yra pakankamai duomenų leidžiančių išnagrinėti priešieškiniu keliamus reikalavimus, pasisako ir dėl jų.

Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1994 m. gruodžio 29 d., t.y. bylos šalių santuokos metu (t. 1, b.l. 231). Minėtas turtas registruotas ieškovo vardu, tačiau apeliantė, remiantis turto įgijimo metu galiojusio SŠK 21 straipsniu, kurio reglamentavimas iš esmės atitinka ir CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, teigia, jog turtas turėjo būti įtrauktas į santuokoje įgyto ir dalintino turto sąrašą, kadangi tik turto įregistravimas vieno iš sutuoktinių vardu Nekilnojamojo turto registre neapsprendžia jo nuosavybės statuso. Tiek sandorio sudarymo metu galiojusios SŠK 21 straipsnio 3 dalis, tiek šiuo metu galiojančio CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog turtas, įgytas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nors viešame registre jis būtų įformintas tik vieno iš sutuoktinių vardu. Turto, įsigyto santuokos metu, teisinis statusas priklauso nuo jo įsigijimo momento - jeigu jis įsigytas gyvenant santuokoje, preziumuojama, jog jis yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Sutuoktinis, kuris mano, kad santuokos metu įgytas turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintą prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2008). Ieškovas siekdamas pagrįsti savo teiginius nurodė, jog žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas išpirko lengvatinėmis sąlygomis, kadangi jam, broliui ir mamai, po tėvo mirties atiteko namas, po kuriuo yra ginčo žemės sklypas, todėl, ieškovo vertinimu, atsakovė negali pretenduoti į dalį minėto žemės sklypo. Teisėjų kolegijos manymu, ieškovo argumentas, kad atsakovė nebuvo namo bendraturtė, todėl ji negalėjo įgyti ir nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, yra nepagrįstas. Tiek SŠK 21 straipsnis, tiek ir CK 3.87 straipsnis nenustato jokių papildomų išlygų tam, kad santuokos metu įsigytas turtas taptų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Tai, kad atsakovė nepasirašė susitarimo pirkti ginčo žemės sklypą ir jo privatizavimui nebuvo panaudotos jos asmeninės lėšos, taip pat neturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3449/2003). Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo žemės sklypas įsigytas už investicinius čekius ir grynuosius pinigus (t. 1, b.l. 231). Aplinkybės, kad ieškovas dalį įsigyjamo žemės sklypo vertės padengė investiciniais čekiais, bei jam kartu su kitais jo šeimos nariais (broliu ir motina) buvo suteiktos lengvatos žemės sklypui įsigyti, neleidžia teigti, jog tai sąlygojo tik asmeninių turtinių teisių į tą žemės sklypą ieškovui sukūrimą. Ginčo žemės sklypo įsigijimui buvo panaudotos santuokinės lėšos (kaip buvo minėta anksčiau, tiek darbo užmokestis, tiek pensija, tiek ir investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė), sklypo įsigijimo metu šalys gyveno ieškovo tėvams tuo metu priklausiusiame gyvenamajame name kaip šeima (t. 1, b.l. 240), todėl žemės sklypas buvo įsigytas būtent šeimos reikmėms, o ne ieškovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Kadangi santuoka tarp bylos šalių buvo sudaryta 1990 metais, mokėjimai už įgyjamą žemės sklypą atlikti 1992 metais, o sutuoktiniai gyveno name, kurio namų valda buvo išperkama, todėl laikytina, jog 1994 m. gruodžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu ieškovo vardu įgytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė bylos šalių nuosavybė.

Dalijant santuokinį turtą prioritetas teikiamas turto padalinimui natūra (CK 3.127 str. 3 d.), tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, kuomet ant ginčo žemės sklypo yra ieškovui ir jo šeimos nariams (broliui bei motinai) priklausantis gyvenamasis namas, atsakovė pageidauja jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį palikti ieškovui, priteisiant jai kompensaciją už ieškovui atitenkantį turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės prašomas turto padalinimo būdas atitinka šalių interesus ir yra optimaliausias nagrinėjamu atveju. Remiantis CK 3.119 straipsniu, prieš padalijant santuokos metu įgytą turtą, turi būti nurodyta jo vertė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad dalijamo turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006). Tačiau pagal bendrąją taisyklę bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.). Apeliacinio teismo nustatytu terminu bylos šalys pateikė duomenis apie dalintino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę. Atsakovė teigia, jog remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, minėto žemės sklypo vertė, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d. yra 221 000 Lt, tuo tarpu ieškovas pateikė duomenis apie minėto žemės sklypo vertę 1999 m. balandžio mėnesiui, t.y. santuokos tarp bylos šalių nutraukimo datai, kuri yra 25 200 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 str.). Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga reglamentuojama CK 3.100 straipsnyje. Bendroji jungtinė nuosavybė į šį turtą pasibaigia tik nutraukus santuoką ir padalijus šį turtą teismo sprendimu (CK 3.100 str. 4, 6 punktai). Kadangi nagrinėjamu atveju nutraukus santuoką tarp bylos šalių, santuokoje įgyto turto padalinimo klausimas nebuvo išspręstas ir būtinumas jį padalinti iškilo tik šiuo metu, teismas nustatydamas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę, vadovaujasi ne santuokos nutraukimo metu galiojusia žemės rinkos verte, kurią pateikė ieškovas, bet šio teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančia kaina, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nustatydama dalintino žemės sklypo vertę vadovaujasi atsakovės pateikta nekilnojamojo turto rinko verte, kadangi ji galioja nuo 2013 m. ir yra artima sprendimo priėmimo dienai esančiai turto vertei.

Priešieškiniu atsakovė prašė priteisti jai kompensaciją už ieškovui atitenkančią žemės sklypo dalį, lygią 1/2 daliai turto vertės, t.y. 133 000 Lt (priešieškinyje atsakovės nurodyta žemės sklypo vertė skyrėsi ir buvo 266 000 Lt). Spręsdamas dėl atsakovės prašomo priteisti kompensacijos dydžio, teismas pažymi, jog priteisiant atsakovei kompensaciją už ieškovui atitenkantį turtą turi būti atsižvelgta į šio turto įgijimo būdą bei specifinę paskirtį, t.y. į aplinkybę, jog šiame sklype stovi ieškovui, jo motinai ir broliui asmeninės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, sklypas buvo įgytas lengvatinėmis sąlygomis už nominalią kainą. Sandorio, kurio metu buvo įgytas žemės sklypas, sudarymo metu galiojo 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos Nr. 550, kuris numatė, jog žemės sklypai namų savininkams parduodami už nominalią žemės rinkos kainą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nominali kaina neatspindi tikrosios parduodamo daikto vertės, nes ji nustatyta valstybės, siekiant suteikti tam tikriems asmenims teisę įsigyti jų naudojamus žemės sklypus lengvatinėmis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju subjektas, turėjęs teisę įsigyti ginčo žemės sklypą lengvatine kaina, buvo ieškovas, o atsakovė nuosavybės teisių į sklype stovintį gyvenamąjį namą neturėjo. Kadangi žemės sklypas buvo įgytas lengvatinėmis sąlygomis, o lengvatos subjektas yra ieškovas, atsakovei priteistinos kompensacijos dydžio nustatymas, priteisiant atsakovei kompensaciją, lygią 1/2 daliai sklypo rinkos kainos, neatsižvelgiant į sklypo įgijimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitiktų protingumo ir teisingumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2010). Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog ginčo žemės sklypas gyvenamojo namo statyboms buvo suteiktas ieškovo tėvams, o vėliau jį leista išpirkti lengvatinėmis sąlygomis už nominalią žemės sklypo kainą ieškovo šeimos nariams (ieškovui kartu su broliu ir motina), kuriems nuosavybės teise priklauso žemės sklype stovintis gyvenamasis namas, sprendžia, kad atsakovei priteistinos už namų valdos žemės sklypą kompensacijos dydis nustatytinas vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principu ir atsižvelgiant į atsakovei tenkančią dalintino turto dalį sudaro 36 500 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantė nesutiko ir su skundžiamu teismo sprendimu nustatytu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 4 524,36 Lt dydžio išlaidas (2 524,36 Lt žyminis mokestis ir 2 000 Lt išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą). Atsakovė už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir atstovavimą teisme patyrė 2 226,40 Lt išlaidų (bylinėjimosi išlaidos, susijusios su priešieškinio nagrinėjimu bus aptartos vėliau). Pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškinį iš dalies, o apeliacinės instancijos teismui šią sprendimo dalį palikus nepakeistą, sprendžiama jog patenkinta 43 proc. ieškovo reikalavimų, (ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 84 145,55 Lt dydžio kompensaciją, tačiau teismas priteisė tik 36 500 Lt, apeliacinės instancijos teismas paliko šią sumą nepakeistą), todėl bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, nagrinėjant ieškinio reikalavimus, paskirstytinos tarp šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.), t.y. ieškovui iš atsakovės priteisiant 1 945,47 Lt bylinėjimosi išlaidų, tuo tarpu iš ieškovo atsakovei priteistina 1 269 Lt patirtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Ieškovas prašė atlyginti ir jo išlaidas, patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė teismui įrodymų apie šias išlaidas, todėl šis jo prašymas nesvarstomas. Atsakovės apeliacinio skundo suma buvo 159 420 Lt, teismui išnagrinėjus apeliacinį skundą, buvo patenkinti 23 procentai atsakovės reikalavimų (atsakovės apeliacinio skundo suma sudarė 159 420 Lt, apeliacinio teismo sprendimu jai priteista 36 500 Lt, todėl laikytina, jog patenkinti 23 procentai atsakovės reikalavimų). Atsakovės išlaidos, susijusios su priešieškinio ir apeliacinio skundo nagrinėjimu sudaro 5 975 Lt (t. 1, b.l. 190, 262), todėl atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos tarp šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.), t.y. atsakovei iš ieškovo priteisiant 1 374,25 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi paskirsčius bylinėjimosi išlaidas, šalys turi viena kitai atlyginti priteistas bylinėjimosi išlaidas, teismo vertinimu efektyviausia yra užskaityti jas, priteisiant iš ieškovo atsakovės naudai 697,78 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimas keistinas. Sprendimo dalis, kuria nuspręsta atsakovės priešieškinį atmesti, naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, priešieškinį tenkinant iš dalies ir priteisiant atsakovei iš ieškovo 36 500 Lt dydžio piniginę kompensaciją už ieškovui atitenkantį santuokoje įgytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovui priteista 36 500 Lt dydžio kompensacija paliekama nepakeista, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog šalys viena kitai turi atlyginti kompensacijas už santuokoje įgytą ir padalintą turtą, bei siekdama teisingumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimo, užskaito bylos šalims vienai iš kitos priteistas sumas, nustatant, jog atlikus užskaitymą bylos šalys viena kitai neprivalo atlikti mokėjimų už joms atitekusį santuokos metu įgytą ir padalintą turtą. Keistina ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalis, kuria tarp šalių paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, šią dalį išdėstant taip: iš ieškovo atsakovei priteistinas 697,78 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalies punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas ginčas dėl santuokinio turto padalinimo ir kompensacijos priteisimo, išdėstant ją taip:

„Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Atlikus įskaitymą tarp bylos šalių nustatyti, jog ieškovas J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovė V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) vienas kitam kompensacijų už santuokos metu įgytą ir padalintą turtą neprivalo mokėti.

Priteisti iš ieškovo J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 697,78 Lt (šešių šimtų devyniasdešimt septynių litų ir 78 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“

Likusioje dalyje sprendimas paliekamas nepakeistas.