Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-697-1060/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-07
Bylos Nr.: e2A-697-1060/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-20-3-00079-2024-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Agnė Vyliaudaitė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance
Atsakovas: L. A.

Kategorijos

2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai

Civilinė byla Nr. e2A-697-1060/2024Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00079-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; (S) 2.6.8.8; 2.6.10.5.1; 2.6.29.3; 3.3.1.18.1

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Vyliaudaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei L. A. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir – UAB) Legal Balance (toliau ir – ieškovė) pareiškė ieškinį atsakovei L. A. (toliau ir – atsakovė), kuriuo prašė priteisti ieškovei iš atsakovės 246,96 Eur nesumokėtas nuomos įmokas ir išpirkimo mokestį, 111,13 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodoma, kad tarp nuomotojo – ieškovės ir nuomininko – atsakovės 2022 m. liepos 26 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-033576 (toliau – ir Sutartis), kuria atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – telefonas Honor-Huawei Magic 4 Lite 5G-A47EUT2321003727 (toliau – ir daiktas) 12 mėnesių terminui, bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį̨ nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsižvelgiant į tai, kad pradiniam kreditoriui iš atsakovės nepavyko atgauti nei atlyginimo už̌ suteiktas daikto nuomos paslaugas, nei paties nuomojamo daikto, 2022 m. lapkričio 24 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2022-11/01 (toliau – reikalavimo perleidimo sutartis), kuria pradinis kreditorius atlygintinai perleido ieškovei, reikalavimo teises, įskaitant prievolių̨ įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal sutartį. Ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš̌ trečiuosius asmenis ir skolininką̨ tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų̨ perleistas arba gavo perleidimo faktą̨ patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį̨ reikalavimo perleidimo fakto įrodymą, 2023 m. gegužės 23 d. atsakovei sutartyje nurodytu elektroniniu paštu išsiuntė̇ pranešimą̨, informuojantį, kad pasikeitė̇ pradinis kreditorius ir atsakovė privalo įvykdyti prievolę ieškovei, kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Sutarties Bendrųjų̨ sąlygų dalyje „Pranešimai“, atsakovė įsipareigojo per penkias darbo dienas informuoti pradinį kreditorių̨ apie rekvizitų pasikeitimą̨. Atsakovė iki šios dienos nėra informavusi nei pradinio kreditoriaus, nei ieškovės apie el. pašto adreso pasikeitimą̨, todėl laikytina, kad atsakovės el. pašto adresas yra aktualus, naudojamas, o pranešimai jame gaunami ir skaitomi. Remiantis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovė iki pat šios dienos neįvykdė̇ sutartyje numatytų įsipareigojimų, ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovės susidariusią skolą, delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė jau ilgą laiką nemoka daikto nuomos mokesčio, taip pat niekada neįspėjo ir neinformavo nei pradinio kreditoriaus, nei ieškovės apie vienašalį̨ sutarties nutraukimą̨ ir negrąžino nuomojamo daikto. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesilaiko vienos iš esminių sutarties sąlygų̨, ir vadovaujantis sutarties Bendrųjų sąlygų dalimi „Sutarties nutraukimas“, kurioje nurodyta, kad nuomotojas turi teisę vienašališkai ne teismine tvarka, įspėjęs nuomininką raštu prieš dešimt darbo dienų̨, nutraukti sutartį, jeigu nuomininkas vėluoja sumokėti sutarties mokestį ar kitus mokėjimus pagal sutartį, ieškovė 2023 m. gegužės 8 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą sutartį. Atsakovė per pranešime apie sutarties nutraukimą̨ suteiktą terminą̨ įsiskolinimo nepadengė̇. Atsižvelgiant į tai, ieškovė mano, kad yra išnaudojusi visas galimybes išspręsti atsakovės prievolės nevykdymo klausimą ikiteisminiu būdu. Atsakovė yra skolinga ieškovei 246,96 Eur negrąžintų nuomos įmokų̨ ir išpirkimo mokestį iki sutarties termino pabaigos.

4. Ieškovė taip pat nurodė, kad šalys sutartimi susitarė, kad atsakovė privalo mokėti pradiniam kreditoriui 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už̌ kiekvieną uždelstą̨ dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovė, kaip naujasis kreditorius, mažino sutartimi nustatytą delspinigių dydį iki 0,25 procento už̌ kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą̨, skaičiuojant nuo laiku neapmokėtos sumos už̌ kiekvieną uždelstą̨ dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 dienų pagal kiekvieną įmoką. Remiantis tuo, ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 111,13 Eur delspinigių.

5. Ieškovė nurodė, kad tuo atveju, jei atsakovė be pateisinamos priežasties nepateiktų atsiliepimo į ieškinį, prašo teismo priimti sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmai 2024 m. vasario 12 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB Legal Balance iš atsakovės L. A., 131,95 Eur skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (131,95 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. sausio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 97,28 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) 2022 m. liepos 26 d. vartojimo nuomos sutarties Nr. BK-033576 Bendrosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą „Nuomininkui laiku nevykdant Sutartyje ir jos prieduose numatytų atsiskaitymų, nuomininkas nuomotojui įsipareigoja mokėti 0,5 proc. delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną nuo pažeidimo dienos iki tinkamo įsipareigojimo įvykdymo“; kitą ieškinio dalį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad sutarties šalys susitarė, jog atsakovė už jai perduotą prekę kas mėnesį turės mokėti 29,11 Eur dydžio įmokas 12 mėn. iš eilės. Taigi, tinkamu sutarties vykdymo atveju atsakovė per 12 mėn. būtų sumokėjusi pradinei kreditorei iš viso 349,32 Eur sumą, kuri yra nežymiai (19,32 Eur) didesnė nei perduotos prekės vertė sutarties sudarymo metu (339,00 Eur). Sutarties 7.3 papunktyje numatyta, kad nuomininkui (atsakovei) tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį bei tinkamai sumokėjus visus pagal sutartį mokėtinus mokesčius, pasibaigus sutarties terminui, nuomininkui suteikiama teisė turtą įsigyti už Specialiosiose sąlygose nurodytą išpirkimo kainą – 101,70 Eur. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad sutartyje deklaruota daikto vertė (339,00 Eur) viršija visų per 12 mėn. mokėtinų įmokų sumą (349,32 Eur) sudaro situaciją, jog atsakovė tinkamai vykdydama sutartį (atlikdama įmokas), po 12 mėn. būtų apmokėjusi visą daikto vertę, todėl sutartyje numatyto daikto išpirkimo mokesčio sumokėjimas ir daikto negrąžinimas (išsipirkimas) tampa vienintele racionalia alternatyva vartotojui, kadangi daikto neišsipirkusi, atsakovė daiktą turėtų grąžinti (Sutarties 8 punktas), būdama už jį sumokėjusi visą jo kainą. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad Sutarties sąlyga dėl atsakovei suteikiamos teisės už papildomą 101,70 Eur mokestį įsigyti prekę tinkamo sutarties įvykdymo (visų 349,32 Eur įmokų sumokėjimo) atveju, į sutartį įtraukta formaliai, siekiant išvengti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatų taikymo.

8. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 10.6 papunktyje numatyta, kad jeigu nuomininkas negrąžins daikto kaip tai numatyta Sutarties 8.1 papunktyje, t. y. pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro daiktą įsigyti sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš sutarties šalių iniciatyva, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Vadinasi, nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta Sutartis, atsakovei vis tiek būtų tekę sumokėti visas įmokas, numatytas pagal sutartį tinkamo sutarties vykdymo atveju, t. y. ir visą nuomos mokestį, ir daikto išpirkimo mokestį. Nepriklausomai nuo to, jog sutartyje atsakovei nėra numatyta pareiga įsigyti nuomojamą daiktą, o pagal Sutarties 14.2 papunktį atsakovei vėluojant ilgiau kaip 60 d. atsiskaityti sutartis nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, teismo nuomone, sutarčiai, kurioje turto įsigijimas iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu, taikytinos VKĮ nuostatos.

9. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Sutarties dalyje „Turto grąžinimas“ numatytos apsunkintos sutarties objekto grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas. Lyginant atsakovės tolesnių veiksmų pasirinkimo galimybes tinkamo visų įmokų sumokėjimo atveju (sumokėti 349,32 Eur arba grąžinti prekę pagal išsamiai detalizuotą grąžinimo nuomotojui tvarką, pagal kurią atsakovei dar pereitų ir papildoma atsakomybė už tai, kad grąžinamas daiktas būtų visiškai sukomplektuotas ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais dalykais, kurie jai buvo perduoti), atsakovė, kaip vidutiniškai apdairus ir protingas žmogus, tikėtina, rinktųsi variantą dėl 101,70 Eur priemokos sumokėjimo. Taigi, nors minėta sutarties nuostata ir yra numatoma prekės grąžinimo nuomotojui alternatyva, tačiau savo esme nustatant neproporcingai didelį grąžinimo proceso kompleksiškumą ir papildomą atsakomybę atsakovei už jo įgyvendinimą, nuomininkas yra netiesiogiai verčiamas įsigyti daiktą už 101,70 Eur priemoką. Paminėtos Sutarties nuostatos vertintinos kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą, o tai papildomai pagrindžia, jog sutarčiai taikytinos VKĮ nuostatos.

10. Teismo manymu, tuo atveju, jei pradinės kreditorės veikla yra nuomos paslaugų teikimas, tai ji turėtų turėti interesą susigrąžinti nuomojamą daiktą, jog jį ir toliau galėtų nuomoti kitiems asmenims, ir šiam savo teisių gynimo būdui teikti prioritetą, o ne numatyti pareigą nuomininkui mokėti tik tam tikrus mokėjimus, sutartyje neįtvirtinant teisės išreikalauti nuomojamą daiktą. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė perduoto daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovei grąžinti jai perduotą daiktą byloje ieškovė nereiškia. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti nesumokėtas nuomos įmokas už daiktą, o ne daiktą susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą manyti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovei finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvados, kad sutarties sudarymo tikslas yra ne atsakovės išsirinkto daikto nuoma, bet finansavimo sąlygų jam įsigyti sudarymas. Ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Dėl nurodytų priežasčių sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi, kuriai taikomos VKĮ nuostatos.

11. Ieškovė nepateikė duomenų, kad pradinė kreditorė prieš sudarydama su atsakove sutartį būtų tikrinusi jos kreditingumą, be to, ji nėra įtraukta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, kaip to reikalauja VKĮ 22 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad teismas nustatė, jog sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi, kurios sudarymui ir vykdymui taikytinos VKĮ nuostatos, darytina išvada, jog trečiasis asmuo, sudarydamas su atsakove sutartį, neįgijo teisės iš jo reikalauti ieškiniu prašomos pinigų sumos turto išpirkimo mokesčio forma, kuri viršija prekės kainą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis). Pradinė kreditorė, sudariusi su atsakove sutartį, nebūdama įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrinusi jos kreditingumo, įgijo teisę iš atsakovės atgauti tik pagal sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą perduoto daikto kainą, iš jos atėmus atsakovės sumokėtas įmokas. Sutarties specialiosiose nuostatose nurodyta, kad prekės kaina yra 339,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pagal sutartį atsakovė atliko mokėjimus kurių suma 207,05 Eur (454,01 Eur – 246,96 Eur), vienintelė suma, į kurią reikalavimo teisę sutarties pagrindu įgijo trečiasis asmuo (o po reikalavimo perleidimo – ieškovė) yra 131,95 Eur (339,00 Eur – 207,05 Eur).

12. Pasisakydamas dėl delspinigių priteisimo, teismas nurodė, kad sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių sutartyje nustatyta Bendrosios sutarties sąlygų dalies 10.4 papunktyje. Šios sąlygos buvimas Bendrųjų sutarties sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, todėl nėra prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakove individualiai derėtasi. Byloje nėra duomenų, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su pradine kreditore suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti (dėl jos prieštarauti), tačiau ja nesinaudojo. Sąlygai dėl delspinigių esant individualiai neaptartai, jai taikytina sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Atsižvelgtina ir į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 proc. per metus. Palyginus šalių sutartyje nustatytą netesybų dydį su nurodytuose įstatymuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, akivaizdu, kad šalių sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną (182,5 proc. per metus) yra nepagrįstai didelės, todėl vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą. Taigi šiuo atveju taikytina CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcija. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti šią sutarties sąlygą ir priteisti jai netesybas (nors ir sumažintas iki 0,25 proc. ir tik už 180 dienų), tačiau ieškinyje nepateikė argumentų, kurie galėtų paneigti sutarties sąlygos, nustatančios 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Taigi, Sutarties sąlyga, numatanti 0,5 proc. delspinigių dydį, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia ab initio. Nesant kito teisinio pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės delspinigius, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo iš atsakovės atmestas.

II. III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB Legal Balance prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. sprendimo dalį dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovei iš atsakovės L. A. 246,96 Eur nesumokėtas nuomos įmokas ir išpirkimo mokestį, 111,13 Eur delspinigius, 264,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti ieškovei 22,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Dėl nuomos sutarties (ne)pripažinimo vartojimo kredito sutartimi. Teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Išperkamosios nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų dalyje „Turto išpirkimas“ aiškiai įtvirtinta nuostata, kad „Šalys susitaria, kad nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 101,70 Eur“. Taigi atsakovė turėjo teisę, bet ne pareigą išsipirkti nuomojamą daiktą. Teismas, vertindamas bylos aplinkybes, nepagrįstai nustatė, jog tai vartojimo kredito sutartis ir išaiškino, kad nuomotojas neturi intereso susigrąžinti išnuomotą daiktą (turtą), nes pagal sutarties 8.1 punktą, pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto sutartyje numatyta tvarka, ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš šalių iniciatyva, turtas grąžinamas nuomotojui. Ši sąlyga parodo, kad nuomininkas pirmiausia turi įvykdyti sąlygas grąžinti turtą ir tik po to, neįvykdžius grąžinimo sąlygų, remiantis Sutarties 10.6 punktu, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-8313-1150/2023, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba bei Lietuvos bankas teikė išvadas, pasisakydami analogiškos sutarties aiškinimo klausimais bei pasisakė, kad tikrieji šalių ketinimai ir Sutarties sudarymo tikslas – daikto nuoma bei, kad šiai sutarčiai nėra taikomos VKĮ nuostatos.

1.2. Dėl delspinigių priteisimo. Apeliantė sutinka, jog tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovė naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau jokiu būdu sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi. Tuo tarpu ieškovės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties Bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo netenkinti reikalavimo dėl delspinigių iš atsakovės priteisimo, nes 0,25 proc. dydžio delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina didele. Pati atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovė laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdamas sudaryti sutartį būtent su pradiniu kreditoriumi, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, tame tarpe ir sutartyje numatyta delspinigių norma. Teismas visų paminėtų aplinkybių neįvertino, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris privalo būti pakeistas.

14. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

17. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria buvo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl dalies nuomos įmokų, išpirkimo mokesčio, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių aplinkybių

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir atsakovė 2022 m. liepos 26 d. sudarė vartojimo nuomos sutartį Nr. BK-033576, pagal kurią atsakovei 12 mėnesių terminui buvo išnuomotas išmanusis telefonas „Honor-Huawei Magic 4 Lite 5G-A47EUT2321003727. Sutartimi atsakovė įsipareigojo visą Sutarties galiojimo laikotarpį mokėti mėnesinį 29,11 Eur dydžio nuomos mokestį. Turto vertė sutarties sudarymo metu buvo 339,00 Eur. Šalys sutarė, kad sutartimi nuosavybės teisė į perduodamą turtą atsakovei nesuteikiama, nebent atsakovė pasinaudotų teise išpirkti turtą iš pradinės kreditorės (Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.2, 7 punktai). Atsakovei nevykdžius prievolės mokėti įmokas, Sutartis buvo vienašališkai nutraukta nuo 2023 m. gegužės 8 d. Pradinė kreditorė 2022 m. lapkričio 24 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2022-11/01 pagrindu perleido savo reikalavimo teises ieškovei.

Dėl nuomos sutarties (ne)pripažinimo vartojimo kredito sutartimi

19. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomos VKĮ 3 straipsnio nuostatos, nes šalys Sutartyje susitarė, jog atsakovė turėjo teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi pagal Sutartį visas įmokas, išsipirkti nuomojamą daiktą.

20. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

21. Kiekviena sutartis, iš kurios kyla teisminis ginčas, teismo aiškinama ir teisiškai kvalifikuojama pagal jos turinio sąlygas. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-219/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-219/2015).

22. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.503 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad įstatymai ar nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. VKĮ 2 straipsnio 22 dalyje numatyta, kad vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

23. Taigi, nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo finansinio poreikio patenkinimas.

Žemesnės instancijos teismas

24. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato diskrecinę galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, savo esme gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepiant tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms) (Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1473-480/2022; Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1477-343/2022; Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-64-343/2023, Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-318-413/2024).

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutarties šalys susitarė, jog atsakovė už jai perduotą prekę kas mėnesį turės mokėti 29,11 Eur dydžio įmokas ir tinkamu sutarties vykdymo atveju atsakovė per 12 mėn. būtų sumokėjusi pradinei kreditorei iš viso 349,32 Eur sumą. Taigi, pagal tokią Sutartį mokant dalimis už daiktą, per 12 mėnesių jo vertė išaugo nuo 339,00 Eur iki 349,32 Eur (29,11 Eur × 12 mėn.). Sutarties 7.3 papunktyje numatyta, kad nuomininkui (atsakovei) tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį bei tinkamai sumokėjus visus pagal sutartį mokėtinus mokesčius, pasibaigus sutarties terminui, nuomininkui suteikiama teisė turtą (mobilųjį telefoną) įsigyti už Specialiosiose sąlygose nurodytą išpirkimo kainą – 101,70 Eur. Remdamasis nustatytais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors šiuo atveju Sutartis tiesiogiai neįtvirtina atsakovės pareigos įsigyti Sutarties objekto, tačiau tokia Sutarties sąlyga, kai vartotojui numatyta teisė, bet ne pareiga įsigyti Sutarties objektą už 101,70 Eur, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, vertintina kaip pardavėjo (kreditoriaus) siekis išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

26. Sutarties 10.6 punkte yra numatyta, jog tuo atveju, jei nuomininkas negrąžins daikto kaip tai numatyta Sutarties 8.1 punkte, t. y. pasibaigus Sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro daiktą įsigyti Sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus Sutartį prieš terminą, bet kurios iš Sutarties šalių iniciatyva nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki Sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta Sutartis, atsakovei vis tiek būtų tekę sumokėti visas Sutartyje numatytas įmokas, t. y. ir visą nuomos mokestį, ir daikto išpirkimo mokestį. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad atsakovė jai perduoto daikto negrąžino, tačiau reikalavimo grąžinti daiktą ieškovė nereiškia. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės visa daikto kaina, sutartį įvykdžius tinkamai, ieškovei būtų sumokėta, ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas prisiteisti nuomos įmokas rodo, kad Sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo suteikti atsakovei finansavimą Sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomoti.

27. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiai Sutarčiai taikytinos VKĮ nuostatos, nes Sutartimi šalys susitarė ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, kas atitinka visus vartojimo kredito sutarties kvalifikavimo požymius.

28. Apeliantė apeliaciniame skunde remiasi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, kuri buvo pateikta Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-8313-1150/2023 ir kurioje buvo įvertinta, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas buvo daikto nuoma. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad išvada, kurios prašoma, siekiant gauti papildomos informacijos dėl teisinio reguliavimo ir galimo jo aiškinimo ar šio taikymo atitinkamoms ginčo aplinkybėms, laikytina tik atitinkamos institucijos pozicija, tačiau bet kokiu atveju ne šalių ginčo sprendimu, nes jo priėmimo kompetencija perduota teismams (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Taigi, išvada yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, kurios duomenims visų bylos įrodymų vertinimo kontekste apeliacinės instancijos teismas negali suteikti didesnės įrodomosios reikšmės, dėl to apeliacinės instancijos teismas ja nesiremia.

29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 246,96 Eur nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokestį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl delspinigių (ne)priteisimo

30. Apeliacinio skundo dalis dėl delspinigių nepriteisimo grindžiama argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas netesybų pagrįstumo klausimą, nepagrįstai vadovavosi VKĮ nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nurodė, kad teisės užsiimti vartojimo kredito teikimo veikla neturėjimas ar pareigos vertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje). Pirmosios instancijos teismas, Sutarties sąlygą, numatančią 0,5 proc. delspinigių dydį, pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių sutartyje nustatyta Bendrosios sutarties sąlygų dalies 10.4 papunktyje. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad šalys sutartimi susitarė, kad atsakovė privalo mokėti pradiniam kreditoriui 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovė, kaip naujasis kreditorius, sumažino Sutartimi nustatytą delspinigių dydį iki 0,25 procento už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą, skaičiuojant nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 dienų pagal kiekvieną įmoką.

33. CK 6. 228⁴ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6. 228⁴ straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal CK 6. 228⁴ straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms.

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs sutarties šalių sudarytą Sutartį, jos turinį, daro išvadą, kad sutarties sąlyga dėl 0,5 procentų delspinigių dydžio, įtvirtinta Sutarties Bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindinta, todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6. 228⁴ straipsnio 4 dalis). Duomenų, kad minėta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakove ir atsakovė būtų turėjusi galimybę daryti įtaką nustatant delspinigių dydį, byloje nėra (6. 228⁴ straipsnio 4 dalis). CK 6. 228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

35. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,5 procentų delspinigių normą, t. y. ženkliai didesnę nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procentai). Toks delspinigių dydis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytinas ne tik prieštaraujančiu VKĮ 8 straipsniui, bet ir akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Sutarties sąlygą, numatančią 0,5 procentų delspinigių dydį, nesąžiningą ir negaliojančią ab initio (CK 6. 228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

36. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6. 228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 54–55 punktai). Taigi, pripažinus sutarties sąlygą dėl 0,5 procentų delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ji netaikytina, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės delspinigius atmestas pagrįstai (CK 6. 228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl nuomos įmokų, išpirkimo mokesčio, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.

39. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Agnė Vyliaudaitė