Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-338-650/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-08-18
Bylos Nr.: e2A-338-650/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-13305-2023-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Simonaitienė, Alma Jurgelienė, Aleksandras Rusakas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „N.“
Atsakovas: D. Š., mažajai bendrijai „M.“

Kategorijos

2.6.10.2.4Žala
2.6.10.5.2.19Kiti žalos atlyginimo atvejai
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-338-650/2025Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13305-2023-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4;

2.6.10.5.2.19; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1.(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugpjūtis 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aleksandro Rusako ir Birutės Simonaitienės, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „N.“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „N.“ ieškinį atsakovams D. Š. ir mažajai bendrijai „M.“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „N.“ ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovų D. Š. ir mažosios bendrijos (toliau – MB) „M.“ ieškovės naudai 17 889,00 Eur sumą, taip pat priteisti iš atsakovų D. Š. ir MB „M.“ 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė UAB „N.“ vykdo metalo apdirbimo, metalo gaminių gamybos veiklą jau beveik 30 metų. Ieškovė ir atsakovas D. Š. 2018 m. gruodžio 19 d. sudarė darbo sutartį Nr. 148-N, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti pas ieškovę CNC baro vadovu, atsakingu už CNC baro darbuotojų kokybišką darbų eigą, darbo drausmę, dirbti su CNC apdirbimo centrais, apmokyti naujus darbuotojus. 2023 m. rugpjūčio 1 d. šalys sudarė naują darbo sutartį Nr. 148-N, pagal kurią atsakovas buvo perkeltas dirbti gamybos vadovo pareigose, pagal kurias atsakovas buvo atsakingas už įmonės gamybos darbuotojų darbo našumą, darbų paskirstymą, kokybės ir terminų laikymąsi, darbo drausmės kontrolę, gamybos medžiagų ir įrankių užsakymą, darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkciją. Dirbdamas pas ieškovę, atsakovas 2021 m. balandžio 8 d. įsteigė MB „M.“ ir paskyrė save atsakovės vadovu. Atsakovas bendrijos direktoriaus pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 8 d. iki 2023 m. kovo 13 d., o nuo 2023 m. kovo 13 d. iki šiol atsakovės direktorės pareigas eina atsakovo sutuoktinė R. Š.. Atsakovė vykdo konstrukcinių metalo gaminių gamybą, specializuotą projektavimo veiklą, metalo gaminių, mašinų ir įrangos remontą, metalo konstrukcijų ir jų dalių gamybą, mechaninį apdirbimą. Taigi, atsakovė užsiima analogiška veikla kaip ir ieškovė. Įkūręs MB „M.“, atsakovas ir toliau dirbo pas ieškovę, tačiau tuo pačiu vykdė atsakovės veiklą. Atsakovas, žinodamas ieškovės klientų pavadinimus, kontaktinius duomenis ir kontaktinius asmenis, taip pat kitus svarbius duomenis, juos nutekindavo kitam juridiniam asmeniui, kad šis juridinis asmuo galėtų pateikti komercinius pasiūlymus ieškovės klientams, taip pat atsakovei. Atsakovas taip pat nutekindavo ieškovės įkainius, sutartus su klientais, kad minėtas juridinis asmuo ir atsakovė galėtų pateikti finansiškai patrauklesnius pasiūlymus ieškovės klientams nei pati ieškovė. Tuo tarpu minėtas juridinis asmuo gautus užsakymus pagal subrangos susitarimus pavesdavo atlikti atsakovei. Ieškovė pastebėjo, kad dalis klientų UAB „M.“, UAB „M.“, UAB „A.“ nutraukė su ja bendradarbiavimą ir nustojo pirkti darbus, o dėl šių priežasčių ėmė mažėti ieškovės apyvarta, gaunamos pajamos ir pelnas. Ieškovės pajamos 2021 metais sudarė 1 139 373,00 Eur, bendrasis pelnas – 917 234,00 Eur, o grynasis pelnas – 154 460,00 Eur. Tuo tarpu 2022 metais ieškovės pajamos sumažėjo iki 1 013 110,00 Eur, bendrasis pelnas – iki 829 517,00 Eur, o grynasis pelnas – iki 72 864,00 Eur. Taigi, Ieškovės pajamos sumažėjo 126 263 Eur, bendrasis pelnas – 87 717,00 Eur, o grynasis pelnas – 81 596,00 Eur. Atsakovės pajamos 2021 metais sudarė 9 020,00 Eur, o grynasis pelnas – 8 545,00 Eur. 2022 metais pardavimo pajamos jau siekė 28 787,00 Eur, o grynasis pelnas – 9 344,00 Eur. Atsakovės pelno marža 2021 metais siekė net 93,63 procentus, o 2022 metais – 32,45 procentus. Pažymėjo, kad metalo apdirbimo ir gaminių veikla reikalauja didelių kapitalo investicijų – reikia įsigyti metalo ir kitą žaliavą dirbiniams ir gaminiams gaminti, taip pat samdyti darbuotojus, kadangi reikalinga didelė darbo jėga, pirkti specialius įrengimus ir kt. Todėl atitinkamai 93,63 ir 32,45 procentų pelningumo marža kelia įtarimų. Tai reiškia, kad 2021 metais atsakovė sugebėjo įsigyti medžiagas, įrenginius ir pagaminti dirbinius už 575 Eur sumą, o juos parduoti už 9 020 Eur sumą. Palyginimui, ieškovės pelno marža 2021 metais siekė 13,56 procento, o 2022 metais – 7,19 procento. Ieškovės žiniomis, taip galėjo būti dėl to, kad atsakovas galimai slapta nedideliais kiekiais naudodavo ieškovės medžiagas atsakovės veikloje, taip pat ieškovės įrenginius, todėl faktinės išlaidos buvo itin mažos. Tokį pelningumą atsakovei pavyko pasiekti dėl to, kad nebuvo poreikio ieškoti klientų. Naujų klientų paieška yra susijusi su papildomomis išlaidomis – būtina samdyti vadybininkus, kurie ieškotų klientų, taip pat kurti reklamines kampanijas, pirkti reklamas, o tai susiję su didelėmis išlaidomis. Atsakovė pasinaudojo iš atsakovo gautais klientų kontaktais, užsakymus formuluodama tiesiogiai pati arba per kitą juridinį asmenį, o pati faktiškai įgyvendindama užsakymus. Atsakovė niekada neturėjo darbuotojų. Ieškovei nustačius, kad atsakovas įsteigė MB „M.“, vykdė konkuruojančią veiklą, naudojosi ieškovės informacija apie klientus ir įkainius, atsakovas šias aplinkybe prisipažino, tačiau jau kitą dieną atsakovas pateikė prašymą ieškovei atleisti jį iš užimamų pareigų nuo 2023 m. spalio 17 d. Atsakovas nurodė, kad ieškovei padarytos žalos atlyginti neketina, nenurodydamas tokio savo sprendimo motyvų. Ieškovė netaikė atsakovui drausminės atsakomybės, taip pat nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl žalos atlyginimo už galimai vykdytą nusikalstamą veiką, o geranoriškai leido atsakovui nutraukti darbo sutartį. Tačiau didžiausia žala ieškovei buvo padaryta dėl atsakovų kitų neteisėtų veiksmų: komercinės paslapties atskleidimo ir nesąžiningos konkurencijos. Ieškovės komercine paslaptimi buvo atsakovui prieinama informacija apie ieškovės klientus, jų kontaktiniai duomenys, klientų poreikiai ir nuolatinai užsakomi darbai / gaminiai, jų kiekiai, užsakymų dažnumas, kainodara (tiek bendra, tiek susitarimai su konkrečiais klientais), žaliavų tiekėjai, žinios apie klientų perkamų gaminių kokybę ir kt. Būtent tokios informacijos disponavimas ir panaudojimas leidžia konkretiems klientų kontaktiniams asmenims pateikti konkrečius pasiūlymus, su konkrečiais jų įprastai perkamais gaminiais ir už žemesnę kainą nei analogiškus gaminius tokiems klientams įprastai parduodavo ieškovė. Net ir pats klientų sąrašas yra laikytinas komercine paslaptimi, kadangi tarp ieškovės klientų yra įmonių, kuriems reikalingi metalo dirbiniai, tačiau jų veikla visiškai nesusijusi su metalo gamyba ar apdirbimu, o taip pat ieškovė turi klientų, kurie užsiima panašia veikla kaip ir ieškovė, tačiau, pavyzdžiui, neužsiima metalo apdirbimu, todėl šiuos darbus perka iš ieškovės. Atsakovas buvo informuotas apie konfidencialios informacijos ir komercinių paslapčių saugojimą. Darbo sutarties 6 punkte numatyta, kad darbuotojas privalo laikytis bendrovėje patvirtintų taisyklių bei kitų lokalinių norminių aktų, laiku ir tinkamai vykdyti darbdavio nurodymus ir instrukcijas, taip pat laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos, higienos bei kitų galiojančių teisės reikalavimų. Atsakovas savo parašu patvirtino, kad su visais išvardintais lokaliniais aktais jis yra supažindintas. Taigi, ieškovė dėjo pastangas, kad apsaugotų savo konfidencialią informaciją, tarp jų ir komercines paslaptis, o taip pat suteikė pagrindą atsakovui bei kitiems darbuotojams manyti, kad jų disponuojama informacija yra konfidenciali, turinti komercinę vertę – kompiuterius apsaugojo slaptažodžiu, įpareigojo nesudaryti sąlygų kitiems asmenims prie tokios informacijos prieiti, saugoti laikmenose esančią informaciją bei užtikrino jos apsaugą nuo trečiųjų asmenų. Todėl darytina išvada, jog atsakovas suprato, kad dirba su konfidencialia informacija, turinčia didelę komercinę vertę. Be to, atsakovas, dirbdamas pas ieškovę nuo 2012 metų, įgijo patirties, įgūdžių ir žinių, kurių negalėjo naudoti darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau jas panaudojo. Jeigu atsakovė nebūtų turėjusi duomenų apie ieškovės klientus ir jiems taikomą kainodarą, ji nebūtų galėjusi pateikti komercinių pasiūlymų ieškovės klientams, kurie būtų patrauklesni nei ieškovės taikomos sąlygos. Galiausiai, atsakovas ne darbo metu ne tik rinkdavo konfidencialią ir ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją, bet ir galimai naudodamas ieškovės įrangą bei medžiagas, gamindavo metalo dirbinius, kas užfiksuota pas ieškovę įrengtomis vaizdo kameromis. Nors ieškovė nereikalauja iš atsakovų atlyginti žalos už galimai pasisavintas medžiagas ir neteisėtai naudotus įrenginius, šiomis aplinkybėmis remiasi įrodinėdama kitus atsakovų neteisėtus veiksmus. Ieškovė turi teisę reikalauti negautų pajamų, kaip savo patirtų nuostolių, todėl ieškovė prašo priteisti jos patirtą žalą, kurią apskaičiavo pagal atsakovės gautą grynąjį pelną 2021 ir 2022 metais. Kadangi ieškovė savo patirta žala laiko atsakovės gautą grynąjį pelną, todėl prašo priteisti iš atsakovų solidariai 17 889,00 Eur žalos sumą.

2. Atsakovai D. Š. ir MB „M.“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal ieškovės su atsakovu D. Š. sudarytą darbo sutartį, atsakovas buvo atsakingas už CNC baro darbuotojų kokybišką darbų eigą, darbo drausmę, dirbo su CNC apdirbimo centrais, apmokydavo naujus darbuotojus. Atsakovas pagal šias pareigybes nedirbo su ieškovės klientais, jų neieškojo, jam nebuvo žinoma, nei su kokiais klientais ieškovė dirba, nei kokius užsakymų kiekius gauna, kokia yra kainodara, koks yra užsakymų dažnumas, klientų kontaktiniai asmenys, kas tiekia žaliavas ieškovei gaminių gaminimui. Atsakovas nusprendė įsteigti savo įmonę, kuri galėtų verstis atitinkama metalo apdirbimo veikla bei pradėjo vykdyti konstrukcinių metalo gaminių gamybos, specializuotos projektavimo veiklos, metalo gaminių, mašinų ir įrangos remonto, metalo konstrukcijų ir jų dalių gamybos bei mechaninio apdirbimo veiklą. Atsakovas turėjo įrangą bei medžiagų, reikalingų gaminiams gaminti, kad galėtų pradėti gamybą, kurią įsigijo iš ieškovės, todėl tai leido atsakovams nepatirti didelių išlaidų veiklos pradžioje bei veikti su didele pelno grąža. Atsakovas nepranešė ieškovei apie įsteigtą MB „M.“ ir vykdomą veiklą, kadangi manė, jog tokia veikla neprieštarauja esamiems darbo santykiams su ieškove, užsakymus gaudavo iš savo surastų klientų bei vykdė veiklą ne darbo metu. 2023 m. rugpjūčio 1 d. ieškovui nusprendus pakelti atsakovą pareigose ir paskirti gamybos vadovu, šalys sudarė naują darbo sutartį N. 148-N, pagal kurią atsakovas buvo paskirtas dirbti pas ieškovę gamybos vadovu. Atsakovas pradėjo dirbti su CPU, atlikdavo skaičiavimus, apskaičiuodavo sąmatas potencialiems klientams, priimdavo užsakymus, vadovavo gamybos komandai bei skirstė darbuotojams darbus. Tik po paaukštinimo pareigose, atsakovui tapo žinoma su kokiais klientais dirba ieškovė, kas yra klientų kontaktiniai asmenys, kokia yra ieškovės kainodara bei užsakymų kiekiai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas tik nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo dirbti su ieškovės komercine paslaptimi, kurią sudaro informacija apie ieškovės klientus, leidžia pagrįstai teigti, jog atsakovas laikotarpiu 2021-2022 m. negalėjo atskleisti ir panaudoti ieškovės komercinės paslapties įsteigęs MB „M.“, kadangi atsakovas nurodytu laikotarpiu nedirbo su ieškovės komercine paslaptimi ir jam jokie klientų duomenys, išskyrus jų pavadinimus ant ruošinio, nebuvo prieinami. Ieškovė, sužinojusi apie atsakovo vykdomą veiklą įsteigus MB „M.“, 2023 m. spalio 16 d. pasikvietė atsakovą pokalbiui. Atsakovas paaiškino ieškovės atstovams (vadovui ir akcininkams), kad įsteigta įmonė neprieštarauja esamiems darbo santykiams su ieškove, atsakovas vykdo veiklą naudodamas savo įrangą ir surastą tiekėją bei užsakymus tiekia savo surastiems klientams. Nepaisant to, ką nurodė atsakovas, ieškovės atstovai pareiškė, kad jis nuviliojo ieškovės klientus, pasinaudodamas darbo metu įgytomis žiniomis ir komercine paslaptimi, susijusia su ieškovės klientais, bei pareikalavo atlyginti ieškovei padarytą žalą. Atsakovas, atsižvelgdamas į kilusią situaciją, siekdamas išvengti tolimesnio konflikto su ieškove, nusprendė nutraukti darbo sutartį su ieškove, kuri ir atleido atsakovą iš užimamų pareigų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovė sutiko atleisti atsakovą minėtu pagrindu, atleidimo momentu nereiškė jokių pretenzijų dėl neva padarytos žalos atlyginimo. Atsakovui tik po ieškinio gavimo dienos tapo žinoma, kokios konfidencialios informacijos neteisėtu pasinaudojimu ieškovė kaltina jį bei kokio dydžio žalą reikalauja atlyginti. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas buvo supažindintas su informacijos sąrašu, kurią ieškovė laiko konfidencialia bei tokios informacijos saugojimo taisyklėmis, tačiau atsakovas nebuvo supažindintas su šiais lokaliais norminiais aktais: konfidencialios informacijos naudojimo tvarka ir įmonės konfidencialios informacijos sąrašu. Atsakovui nebuvo žinoma nei kokia ieškovės turima informacija laikoma konfidenciali, nei kokia jos naudojimo tvarka, todėl jis negalėjo žinoti, kad būtent ant ieškovės parengto ruošinio nurodytas ieškovės kliento pavadinimas gali būti ieškovės konfidencialia informacija. Be to, tikėtina, kad ieškovė apskritai neturi parengusi Konfidencialios informacijos naudojimo tvarkos ir Įmonės konfidencialios informacijos sąrašo. Manytina, kad ieškovė neįdėjo pakankamai pastangų apsaugoti turimą konfidencialią informaciją. Be to, tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudarytas nekonkuravimo susitarimas ir ieškovas nebuvo lokaliniuose norminiuose aktuose nustatęs ribojimo savo darbuotojams užsiimti ir vykdyti veiklą laisvu nuo darbo metu. Taigi, vien tai, kad atsakovas įsteigė MB „M.“ ir pradėjo vykdyti panašią veiklą kaip ir ieškovė, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus. Darytina išvada, kad atsakovų veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Atsakovai nėra gavę nei vieno užsakymo ar užklausos ar teikę pasiūlymų dėl gaminių pagaminimo ir kitokių paslaugų suteikimo ieškovo nurodytiems juridiniams asmenims UAB „M.“ ir UAB „A.“. Ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis ieškinyje nurodė, kad dėl užsakymų sumažėjimo iš minėtų juridinių asmenų, yra atsakingai atsakovai, pasinaudoję ieškovės komercine paslaptimi. Klientų praradimas jiems pasirenkant kitus tiekėjus yra normali praktika, konkurencingoje rinkos ekonomikoje. UAB „M.“ ir UAB „A.“ užsiima ta pačia veikla kaip ieškovė, Lietuvos mastu yra didelės įmonės, dirbančios daug metų metalo apdirbimo srityje, todėl tikėtina, kad ieškovės teikiamos paslaugos ir parduodamas prekės, joms galėjo tapti nereikalingos ir dėl šių priežasčių jos nutraukė užsakymų teikimą ieškovei. Atsakovai pripažįsta, kad yra gaminę bei vykdę užsakymus ieškovės nurodytam juridiniam asmeniui UAB „M.“, tačiau atsakovas turėjo įrangą bei medžiagų, kad galėtų pradėti gamybą, todėl tai leido atsakovams nepatirti didelių išlaidų veiklos pradžioje bei veikti su didele pelno grąža. Atsakovo pažįstamas, V. P., sužinojęs, kad atsakovas įsteigė MB „M.“ bei vykdo metalo apdirbimo veiklą, kreipėsi dėl gaminių pagaminimo užsakovui UAB „M.“. UAB „M.“ pradėjo teikti užsakymus atsakovei. 2021 m. UAB „M.“ atsakovei pateikė viso 6 užsakymus. Atsakovė (MB), įvykdžiusi nurodytus užsakymus iš viso gavo pajamų 5 220 Eur, grynasis pelnas viso sudarė – 8 445 Eur. Tuo tarpu 2022 m., UAB „M.“ atsakovei pateikė viso 5 užsakymus ir atsakovė įvykdžiusi nurodytus užsakymus iš viso gavo pajamų 8 850 Eur. Apibendrinant laikotarpiu 2021-2022 m atsakovas įvykdęs UAB „M.“ pateiktus užsakymus, viso gavo 14 070 Eur pajamų. Atsakovė neturi tikslių duomenų, kokios išlaidos buvo patirtos įvykdant konkrečius užsakymus, todėl bus apskaičiuotos išlaidos patirtos uždirbant 1 Eur pajamų. 2021 m. atsakovė tam, kad uždirbtų 1 Eur pajamų, patyrė 0,06 Eur išlaidų (visos patirtos išlaidos 575 Eur / gautos pajamos 9 020 Eur). Taigi, 2021 m. atsakovė įvykdžiusi užsakymus gautus iš UAB „M.“, patyrė 313,20 Eur dydžio išlaidas (5 220 Eur x 0,06 Eur). Atsakovės gautas pelnas, įvykdžius užsakymus UAB „M.“, atskaičius patirtas išlaidas, sudaro 4 906,80 Eur. Atsakovė (MB) sumokėjusi 5 proc. dydžio pelno mokestį nuo 4 906,80 Eur dydžio pelno, gauto iš UAB „M.“ įvykdytų užsakymų, viso gavo grynojo pelno 4 661,46 Eur dydžio pinigų sumą. Tuo tarpu, 2022 m. atsakovė tam, kad uždirbtų 1 Eur pajamų, patyrė 0,68 Eur išlaidų (19453 Eur (visos patirtos išlaidos) / 28797 Eur (gautos pajamos)). Taigi, 2022 m. atsakovė, įvykdžiusi užsakymus, gautus iš UAB „M.“, patyrė 6 018 Eur dydžio išlaidas (8850 Eur x 0,68 Eur). MB „M.“ gautas pelnas, atskaičius patirtas išlaidas, sudaro 2 832 Eur. Atsakovė sumokėjusi 5 proc. dydžio pelno mokestį nuo 2 832 Eur dydžio pelno, gauto iš UAB „M.“ įvykdytų užsakymų, viso gavo grynojo pelno 2 690,40 Eur dydžio pinigų sumą. Remiantis nurodytais skaičiavimais, atsakovė, atskaičius patirtas išlaidas ir sumokėtą pelno mokestį, viso laikotarpiu 2021-2022 m. įvykdžiusi užsakymus, gautus iš UAB „M.“, gavo 7 351,86 Eur dydžio grynojo pelno. Taigi, ieškovė, įrodžiusi, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, panaudojant ieškovės komercinę paslaptį ir konfidencialią informaciją, susijusią su ieškovės klientais, galėtų reikalauti atsakovės atlyginti jam viso 7 351,86 Eur dydžio žalą, kurią sudaro atsakovės gautas grynasis pelnas laikotarpiu 2021-2022 m., įvykdžius iš UAB „M.“ gautus užsakymus, jei atsakovų veiksmuose būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovai vykdydami veiklą laikotarpiu 2021-2022 m. negalėjo nuvilioti ieškovės klientų ir padaryti ieškovei jos reikalaujamos atlyginti žalos dar ir dėl to, kad jų gaunamos pajamos ir pelnas sudaro gerokai mažesnę sumą nei ieškovė negavo pajamų ir pelno iš jos nurodytų klientų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. sausio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo D. Š. atsakomybės ieškovei teigiant, kad atsakovas, būdamas darbo santykiuose, neteisėtai pasinaudojo jos komercine paslaptimi. Ieškovė reikalavimus reiškė tik dėl komercinės paslapties atskleidimo ir nesąžiningos konkurencijos, o reikalavimų dėl iš atsakovo D. Š. darbo santykių kylančios civilinės atsakomybės nereiškė, dėl ko nebuvo naudotasi ikiteismine darbo ginčų nagrinėjimo tvarka (Ieškinio 10, 13 punktai). Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 16 d. nutartis palikti ieškovės ieškinį atsakovo D. Š. atžvilgiu nenagrinėtą dėl to, kad susiklostę civiliniai santykiai turi ir individualaus darbo ginčo požymių, tačiau nepasinaudota ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, kai ja dar galima pasinaudoti, panaikinta Kauno apygardos teismui 2024 m. liepos 2 d. nutartimi konstatavus, kad asmenims, pažeidusiems pareigą saugoti komercines paslaptis, kyla civilinė atsakomybė ir nagrinėjamam ginčui išspręsti taikytinos CK nuostatos, o ne DK nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė tik civilinės atsakomybės dėl neteisėto komercinės paslapties atskleidimo ir nesąžiningos konkurencijos teisės normas, nes iš darbo santykių kilusiems ginčams teisme nagrinėti pirmiau turi būti pasinaudota ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka (DK 220 straipsnio 1 dalis).

Šalies argumentai

5. Teismas, įvertinęs duomenys byloje, nustatė, kad ieškovė buvo patvirtinusi įmonės ūkinių-komercinių paslapčių sąrašą kartu su 2007 m. lapkričio 9 d. darbo tvarkos taisyklėmis. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos komercinę paslaptį sudarė informacija apie ieškovės klientus, jų kontaktiniai duomenys, kontaktiniai asmenys, klientų sąrašai, klientų poreikiai ir nuolatinai užsakomi darbai / gaminiai, jų kiekiai, užsakymų dažnumas, kainodara (tiek bendra, tiek susitarimai su konkrečiais klientais), žaliavų tiekėjai, žinios apie klientų perkamų gaminių kokybę ir kt. (Ieškinio 18, 32-33 punktai). Sprendė, kad ieškinyje ieškovė labiau specializuoja jos komercinę paslaptį sudarančią informaciją nei ji apibrėžta jos ūkinių – komercinių paslapčių sąraše.

6. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė aiškiai neapibrėžė, kuri jos komercine paslaptimi laikoma informacija suteikia jai konkurencinį pranašumą, t. y. neišskyrė aiškaus jos vertės komponento. Teismas, remdamasis ieškovės direktorės ir liudytojų R. S. ir V. P. parodymais, nustatė, kad didžiausią produkto kainos dalį sudaro jo gamybos sąnaudos, kurią sudaro elektros kaina ir greitai besidėvinčios bei brangiai kainuojančios įrengimų dalys. Todėl sprendė, kad ieškovės kainodara nėra susieta su specifine informacija apie įmonės klientus, o su galimybe pasiūlyti savo produktą pigiau, nei tai daro konkurentai, ir tai gali būti pasiekiama tik remiantis ieškovės darbuotojų gebėjimais, nes ieškovė neturi galimybės daryti įtakos tokiems jos sąnaudų elementams kaip elektros energijos kaina.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas nustatė, kad byloje ieškovė taip pat neįrodinėjo aplinkybės, jog turi informaciją, leidžiančią produktui pagaminti reikalingas žaliavas įsigyti pigiau, nei tai daro konkurentai, ir atsakovai pasinaudojo tokia ieškovės informacija įsigydami žaliavas MB „M.“ produkcijai gaminti. Priešingai ieškovė teigė, kad prarado dalį savo klientų, kadangi atsakovas D. Š. per įsteigtą įmonę MB „M.“ galimai naudodamasis ieškovės įrengimais ir medžiagomis gamino analogišką produkciją pigiau, nes atsakovams nereikėjo įvertinti įrenginio darbui reikalingų elektros energijos sąnaudų ir medžiagų kainos. Ieškovės direktorė ir akcininkai pabrėžė, kad tai, ką darė atsakovas D. Š., buvo vagystė, o iš jų nurodytų aplinkybių visumos teismas darė išvadą, jog tai buvo ieškovės medžiagų ir elektros energijos vagystė, tačiau ne informacijos, kurią atsakovė laiko komercine paslaptimi, šiuo atveju klientų kontaktiniai duomenys, kontaktiniai asmenys, klientų sąrašai, žaliavų tiekėjai, vagystė.

8. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad ieškovės informacija kaip ieškovės klientų sąrašas, jų kontaktiniai duomenys, kontaktiniai asmenys, žaliavų tiekėjai savaime nebuvo vertinga. Juo labiau, kad byloje nustatyta, jog atsakovas ieškovės klientą UAB „M.“ rado ne UAB „M.“ kontaktinio asmens pagalba, bet vieno iš ieškovei detales tiekusios įmonės darbuotojo V. P. pagalba, kurio ieškovė neapibrėžė kaip jos tiekėjo kontaktinio asmens. Pažymėjo, kad ieškovė taip pat neįrodė, kad žinojo itin specifinius jos klientų poreikius, kurie leido jai siūlyti produkciją savo klientams ir atsakovas D. Š. pasinaudojo būtent šia informacija atsakovės MB „M.“ veiklai. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad tik ieškovės turima informacija apie nuolatinai užsakomus darbus / gaminius, jų kiekius, užsakymų dažnumą, žinios apie klientų perkamų gaminių kokybę buvo būtent ta informacija, kuria pasinaudojo atsakovai perimdami ieškovės klientą. Teismas vertino, kad dėl šių priežasčių liko nepaneigta versija, kad atsakovai naudojosi ne ieškovės informacija, o ieškovės žaliavomis ir įrengimais, ir, kad ne informacijos, kurią ieškovė apibrėžė kaip komercinę paslaptį, naudojimas nulėmė patirtą žalą, kurią šioje byloje prašoma priteisti negautų pajamų forma.

9. Pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai, t. y. pačios ieškovės paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, jog D. Š. dėl savo išsilavinimo, asmeninių savybių ir gebėjimo įsisavinti žinias turėjo jo kaip darbuotojo sąžiningai įgytą patirtį, įgūdžius, ir gebėjimus, kuriais ir naudojosi ieškovė nustatydama savo produkcijos kainą. Atsakovo gebėjimų svarbą pagrindžia ir ta aplinkybė, kad ieškovė itin pasitikėjo atsakovu kaip darbuotoju, ką patvirtina ieškovės paaiškinimai ir liudytojų parodymai. Net atsakovui dirbant paprastu darbuotoju jam buvo patikėta įmonėje vadovaujančias pareigas užimančių R. S. ir V. P. el. pašto skaitymas, su juo buvo konsultuojamasi dėl kainos, nes ieškovės kainodarą lemia ir įrenginio darbo valandos. Šiuos gebėjimus D. Š. įgijo sąžiningai, nes dirbant pas ieškovę įgytos žinios ir kaupiama patirtis buvo reikalinga jo darbo funkcijoms atlikti ir ieškovė tuo naudojosi, pasitelkdama ir kitų darbuotojų, ypač ir vadovaujančias pareigas einančių darbuotojų, gebėjimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad D. Š. ir įmonei vadovaujančių asmenų gebėjimų visuma nulėmė tai, jog ieškovė galėjo su standartiniais įrengimais ir sąnaudomis be kažkokios ypatingos vertės informacijos gaminti klientams reikalingą produkciją ir sukurti savo kaip patikimos įmonės vardą bei konkurencinį pranašumą.

10. Teismas, nustatęs, kad ieškovės nurodomą konkurencinį pranašumą nulėmė atsakovo D. Š. sąžiningai įgyti gebėjimai, kurie nelaikomi komercine paslaptimi, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovų veiksmų neteisėtumą. Juo labiau, kad su atsakovu nebuvo sudarytas nekonkuravimo susitarimas DK 38 straipsnyje nustatyta tvarka ir ieškovė apskritai nesirėmė darbo santykius reguliuojančiomis teisės normomis atsakovo neteisėtiems veiksmams pagrįsti.

11. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „N.“ 2007 m. lapkričio 9 d. patvirtino darbo tvarkos taisykles. Nauja darbo tvarkos taisyklių redakcija patvirtinta 2017 m. gruodžio 11 d. (1 t., e. b. l. 62-73, 161-173). Atsakovas D. Š. su darbo tvarkos taisyklėmis supažindintas 2012 m. spalio 16 d., t. y. pirmąją jo darbo įmonėje dieną (1 t., e. b. l. 174). Taigi, atsakovui D. Š. jo darbo pas ieškovę laikotarpiu galiojo ieškovės direktorės 2007 m. lapkričio 9 d. patvirtintos darbo tvarkos taisyklės, kadangi su 2017 m. gruodžio 11 d. darbo tvarkos taisyklių redakcija atsakovas nebuvo supažindintas. Be to, tiek 2007 m. lapkričio 9 d. darbo tvarkos taisyklių 11.2 papunktyje, tiek 2017 m. gruodžio 11 d. darbo tvarkos taisyklių 5 punkte buvo numatyta darbdavio pareiga supažindinti darbuotojus su darbo tvarkos taisyklių pakeitimais. Ieškovei darbuotojai to neatlikus, atsakovas turėjo vadovautis 2007 m. lapkričio 9 d. darbo tvarkos taisyklių redakcija, tiek kiek jos normos neprieštarauja DK. Pažymėjo, kad net ir laikant, kad ieškovės nurodoma informacija galėjo turėti tam tikrą vertę, ieškovė akivaizdžiai nesiėmė reikalingų priemonių tokios informacijos slaptumui apsaugoti.

12. Teismas, įvertindamas nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad jos nurodoma informacija apie ieškovės klientus, jų kontaktinius duomenis, kontaktinius asmenis, klientų sąrašai, klientų poreikiai ir nuolatinai užsakomi darbai / gaminiai, jų kiekiai, užsakymų dažnumas, žaliavų tiekėjai, žinios apie klientų perkamų gaminių kokybę yra vertinga ir slapta informacija, kurios slaptumą ieškovė saugojo. Taigi ši informacija neturi CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nurodytų komercinės paslapties požymių. Kadangi ieškovės kainodara rėmėsi asmenų, įskaitant ir D. Š., sąžiningai įgytais ir turimais gebėjimais, vertinti ieškovės produkcijos kainą, ši informacija negali būti pripažįstama ieškovės komercine paslaptimi. Ieškovė byloje neįrodinėjo aplinkybių, kad žalą patyrė dėl atsakovo kaip darbuotojo darbo pareigų neatlikimo ir teismas negalėjo šių aplinkybių vertinti, kol nepasinaudota ikiteismine individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „N.“ (toliau – ir apeliantė) prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, netenkinus ieškovės ieškinio, prašo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bei priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliantė nurodo, kad nepaisant esančio ieškovės komercinių paslapčių sąrašo, su kuriuo atsakovas D. Š. buvo supažindintas pasirašytinai ir dėl to ginčo byloje nėra, pirmosios instancijos teismas minėtą komercinių paslapčių sąrašą nevertino kaip savaime patvirtinantį ieškovės komercines paslaptis ir jų vertingumą. Sutiktina, kad vien komercinių paslapčių sąrašo patvirtinimas ir atitinkamo darbuotojo supažindinimas su tokiu sąrašu savaime nepatvirtina įmonės informacijos vertingumo, tačiau komercinės paslapties vertingumą patvirtina sąrašas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 185 straipsnis);

13.2. Paaiškina, kad šiuo atveju atsakovas D. Š. ne tik buvo supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu, bet ir apie komercines paslaptis jam pasakojo ieškovės vadovė, kiti akcininkai, ką apklausiami patvirtino pati ieškovės vadovė ir liudytojai D. S. bei V. P.. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas D. Š. pas ieškovę dirbo nuo 2012-10-17 iki 2023-10-17, t. y. lygiai 11 metų, o per šį laikotarpį, užimdamas kelias skirtingas pareigybes, neabejotinai turėjo suvokti ne tik įmonės veiklos modelį bei kitus veiklos niuansus, bet ir kuri informacija įmonei teikia komercinę naudą. Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas D. Š. buvo supažindintas ir žinojo, kas yra ieškovės komercinę ir konfidencialią paslaptį sudaranti informacija;

13.3. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas itin daug dėmesio skyrė konkurencinio pranašumo sąvokai ir analizavo, ar ieškovė apskritai turi konkurencinį pranašumą, o skundžiamame sprendime konstatavus, kad ieškovė tokio pranašumo neva neturi, buvo daroma išvada, kad ieškovės komercinių paslapčių sąraše nurodytos komercinės paslaptys, o taip pat liudytojų nurodytos komercinės paslaptys ieškovei nesuteikė jokios komercinės naudos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konkurencinį pranašumą tapatino su komercine paslaptimi ir jos vertingumu, tačiau konkurencinis pranašumas yra tik vienas iš kriterijų, leidžiantis spręsti apie verslo subjekto saugomos informacijos vertingumą;

13.4. Apeliantė nurodo, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodo, kad tokia informacija kaip klientų sąrašas, jų kontaktiniai duomenys, kontaktiniai asmenys, žaliavų tiekėjai savaime nebuvo vertinga, kadangi klientai rinkdavosi pas ką užsakyti gaminius pagal įvairiausius kriterijus. Tačiau tiek rašytinė medžiaga, tiek liudytojų parodymai patvirtina, dėl ko ieškovei klientų sąrašai suteikė komercinę naudą, o būtent šių įrodymų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir dėl jų nepasisakė;

13.5. Paaiškina, kad byloje liudytojai patvirtino, kad įgytos žinios apie klientus leido atsakovui D. Š. įkurti konkuruojančią įmonę (atsakovę MB „M.“) ir iškart generuoti pajamas bei pelną. Tuo labiau, kad pirmoji MB „M.“ sąskaita buvo išrašyta praėjus vos kelioms dienoms po įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre. Visa tai paneigia pirmosios instancijos teismo sprendime dėstomus argumentus, kad informacija apie klientus yra prieinama viešai. Vien tai, kad visų Lietuvoje veikiančių juridinių asmenų (verslo subjektų) duomenys yra viešai prieinami savaime nereiškia, kad susisiekti su potencialiais klientais, įgyti jų pasitikėjimą bei juos privilioti yra nesudėtinga ir tam nereikalingos ilgalaikės laiko bei piniginių lėšų investicijos;

13.6. Šiuo atveju atsakovas D. Š. turėjo informaciją tiek apie ieškovės klientus, tiek jų kontaktinius duomenis, žinojo apie konkrečių klientų poreikius ir prisidengdamas ieškovės vardu, siūlė gaminius ieškovės klientams ar potencialiems klientams. Liudytojas V. P. nurodė, kad klientai jam sakydavo, jog jie manė, kad atsakovas D. Š. veikia ieškovės vardu (2024-12-13 teismo posėdžio garso įrašo 32 min. 30 sek. – 35 min. 45 sek.). Šie veiksmai neabejotinai laikytini nesąžininga konkurencija, kadangi atsakovas D. Š., žinomas kaip ieškovės darbuotojas, siūlė gaminius ieškovės klientams, prisidengdamas ieškovės vardu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, bet ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, susijusias su komercinių paslapčių vertinimu (CK 1.116 straipsnio 1 dalis);

13.7. Pažymi, kad MB „M.“ vėliau ėmė gaminti gaminius ieškovės nuolatiniam klientui UAB „M.“. Atsakovas D. Š. paaiškino, kad šį klientą surado per V. P., kuris buvo UAB „M.“ kontaktinis asmuo (o ne įmonės vadovas) ir su juo dirbdamas pas ieškovę bendraudavo darbiniais reikalais, dėl gaminių gamybos. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tai kaip tik patvirtina, jog atsakovas D. Š. informaciją apie kontaktinius asmenis sužinojo dirbdamas pas ieškovę ir šią informaciją panaudojo perviliojant šį klientą ir jam gaminant gaminius MB „M.“ vardu;

13.8. Apeliantė nurodo, kad ieškovės komercinių paslapčių sąraše yra įtraukti klientų kainininkai (16.2. punktas). Taigi, ieškovė nuo 2007 metų savo kainodarą yra pripažinusi komercine paslaptimi, turinčia ekonominės naudos įmonei. Kaip jau minėta, tiek liudytojas R. S., tiek V. P. patvirtino, kad atsakovui D. Š. buvo prieinama informacija apie gaminių kainas. Dar daugiau, liudytojas R. S. nurodė, kad netgi tardavosi dėl kainos kartu su atsakovu D. Š.. Pats atsakovas D. Š. patvirtino, kad tekdavo paskaičiuoti gaminio kainą pagal kelias dedamąsias. Todėl jam buvo žinomos ne tik ieškovės kainos, bet ir kaip jos yra apskaičiuojamos. Atsakovė MB „M.“ puikiai žinojo ieškovės kainodarą, todėl siekdama gauti atitinkamą užsakymą iš UAB „M.“, pateikė pasiūlymą pagaminti atitinkamą gaminį už žymiai mažesnę sumą. Visa tai lėmė didesnę apyvartą ir, atitinkamai, didesnį pelną. Liudytojas V. P. nurodė, kad jeigu atsakovai būtų pasiūlę užsakovams tik nedaug žemesnę kainą (10-15 procentų), užsakovai greičiausiai nebūtų sutikę, nes dėl tokios mažos nuolaidos užsakovai nebūtų sutikę užsakinėti gaminius pas nežinomą įmonę (2024-12-13 teismo posėdžio garso įrašo 56 min. 50 sek. – 59 min. 0 sek.);

13.9. Pažymi, kad atsakovas D. Š., įsidarbinęs pas ieškovę, buvo pasirašytinai supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu. Komercinių paslapčių sąrašo 16.2. punkte komercinėms paslaptims priskirtas klientų kainininkas. Taigi, ieškovė savo sudarytame komercinių paslapčių sąraše aiškiai ir nedviprasmiškai savo taikomą kainodarą priskyrė prie komercinių paslapčių. Ieškovės kainodara buvo specifinė ir ją nustatyti prireikdavo atlikti atitinkamus skaičiavimus. Pats atsakovas D. Š. pripažino, kad kainos klientams būdavo paskaičiuojamos pagal tam tikrą formulę. Ieškovės kainodara neabejotinai buvo priskiriama komercinėms paslaptims, turinčioms ekonominę vertę, todėl pasinaudodamas ieškovės kainodara, atsakovas D. Š. įgijo konkurencinį pranašumą prieš ieškovę ir tokiu būdu gavo pajamas bei pelną ieškovės sąskaita. Tokios pačios nuomonės laikomasi ir šiuo konkrečiu klausimu formuojamoje teismų praktikoje;

13.10. Ieškovė ir atsakovas D. Š. buvo susitarę dėl konfidencialios informacijos saugojimo. Todėl net ir laikant, kad ieškovės gaminių kainos nėra komercinė paslaptis, o ji yra atsakovo D. Š. įgytos žinios, ji vis tiek turėjo ekonominę naudą, buvo saugoma ieškovės vidinių lokalinių teisės aktų, todėl atsakovas D. Š. jos negalėjo atskleisti kitiems asmenims ar tuo labiau panaudoti konkuruojant, nes tokios informacijos panaudojimas konkuruojančiai veiklai vykdyti yra laikytinas nesąžiningu konkuravimu. Tuo labiau, kad atsakovas D. Š. konkuravo su ieškove nenutraukęs su ja darbo santykių;

13.11. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nesiėmė veiksmų, kad apsaugotų savo komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Paaiškina, kad nors skundžiamo sprendimo 20 punkte nurodoma, kad atsakovas D. Š. nebuvo supažindintas su 2017-12-11 redakcijos darbo tvarkos taisyklėmis, tačiau tai neatitinka tikrovės ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada buvo padaryta netinkamai vertinant byloje surinktus įrodymus. 2018-12-19 darbo sutarties priedas Nr. 1, kuris yra pasirašytas atsakovo D. Š., patvirtina, jog jis buvo supažindintas su 2017-12-11 redakcijos darbo tvarkos taisyklėmis (e. b. l. 33, t.1). Todėl net nevertintini sprendime nurodyti argumentai dėl senesnės redakcijos darbo tvarkos taisyklių ir to, kad jos numatė ne tokias griežtas taisykles konfidencialios informacijos saugojimui;

13.12. Apeliantė buvo supažindinusi atsakovą D. Š. su komercinių paslapčių sąrašu. Tai, kad komercinių paslapčių sąrašas buvo sudedamoji 2007-11-09 darbo tvarkos taisyklių dalimi, o vėliau šias taisykles pakeitė naujos redakcijos (2017-12-11) darbo tvarkos taisyklės nereiškia, kad komercinių paslapčių sąrašas tapo neaktualus. Pažymėti, kad kartą susipažinęs su komercinių paslapčių sąrašu, atsakovas D. Š. negalėjo jo pamiršti ar staiga apie jas nebežinoti, tuo labiau, kad jos buvo ieškovės vienas iš vidinių lokalinių teisės aktų ir atsakovas D. Š. bet kada galėjo su jomis dar kartą susipažinti. Be to, būtų nelogiška, kad įmonėje esant komercinių paslapčių sąrašui, jo niekaip nepanaikinus, jis staiga taptų neaktualus ir įmonė imtų laikyti, kad nebeturi jokių komercinių paslapčių. Neabejotina, kad atsakovas D. Š., būdamas susipažinęs su komercinių paslapčių sąrašu, žinojo arba turėjo žinoti, kad jis išlieka aktualus, tuo labiau, kad liudytojai R. S. ir V. P. nurodė, jog D. Š., be kita ko, ir žodžiu būdavo aiškinama, kas yra įmonės komercinės paslaptys;

13.13. Nesąžiningais konkurencijos veiksmais galėjo būti pripažinti bet kokie atsakovų veiksmai, kurie prieštarauja įprastai ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ar geriems papročiams. Konstatavus, kad atsakovas D. Š. gamino gaminius atsakovės MB „M.“ vardu, būtų patvirtinti atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Konkuravimas su ieškove, galimai padarant nusikalstamą veiką ar pažeidžiant kitas įstatymų ar teisės aktų nuostatas, neabejotinai prieštarauja įprastai ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, netinkamai aiškindamas KĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, eliminavo kitus galimus atsakovų nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus kaip neva nesudarančius pagrindo tenkinti ieškinio. Pažymi, kad D. Š. įkurta MB „M.“ veikė su itin didele pelno marža, o byloje atsakovai taip ir nepateikė jokių įrodymų apie savo išlaidas, todėl net labai tikėtina, kad gaminiai buvo gaminami naudojantis ieškovės medžiagomis ir kitais ištekliais, atsakovams nepatiriant dėl to jokių išlaidų;

13.14. Apeliantė pažymi, kad 2021 metais atsakovė sugebėjo įsigyti medžiagas, įrenginius ir pagaminti dirbinius už 575 Eur sumą, o juos parduoti už 9 020 Eur sumą. Atsakovė niekada neturėjo darbuotojų (e. b. l. 14-15, t.1). Nors ieškovė prašė įpareigoti atsakovus pateikti medžiagų įsigijimą patvirtinančius dokumentus, atsakovas D. Š. nurodė, kad visas medžiagas jis supirko pats ir jokių jų įsigijimą patvirtinančių įrodymų neturi, todėl atsakovai tokių įrodymų nepateikė. Atsakovas D. Š. taip pat negalėjo pateikti jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, pagal kuriuos tokios asmeniškai D. Š. įsigytos medžiagos būtų perduotos MB „M.“ ir apskaitytos jos buhalterijoje. Taigi, atsakovai neturėjo jokių medžiagų, kuriomis galėtų gaminti gaminius ir gauti pelną, todėl net labai tikėtina, jog buvo naudojamasi ieškovės medžiagomis.

13.15. Apeliantė nurodo, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus bei taikydamas materialinės teisės normas, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, kad atsakovas D. Š. konkuruojančią įmonę įsteigė ir vykdė konkuruojančią veiklą dar galiojant jo darbo santykiams su ieškove. Atsakovas D. Š. pas ieškovę dirbo nuo 2012-10-17 iki 2023-10-17. Tuo tarpu MB „M.“ atsakovas D. Š. įsteigė 2021-04-08. Laikotarpiu nuo 2021-04-08 iki 2023-03-13 Atsakovas D. Š. vienu metu dirbo tiek pas Ieškovę, tiek savo įsteigtoje įmonėje MB „M.“, o nuo 2021-04-08 iki 2023-10-17 ne vienu metu dirbo pas ieškovę ir buvo MB „M.“ nariu (dalininku). Atsakovas D. Š. pasinaudojo ieškovės komercinėmis paslaptimis ir kita konfidencialia informacija nenutraukęs darbo santykių su ieškove, o tai patvirtina itin nesąžiningą atsakovo elgesį. Tai reiškia, kad vienu metu turėdamas priėjimą prie ieškovės komercinių paslapčių, suteikiančių ekonominę naudą, atsakovas D. Š. įsteigė konkuruojantį juridinį asmenį ir vykdė visiškai analogišką veiklą, o šios aplinkybės neatskleidė ieškovei iki pat darbo santykių pabaigos. Tokiu būdu D. Š. naudojosi iš ieškovės gaunama informacija ir ją neabejotinai naudojo savo įmonės veiklai vykdyti.

Atsiliepimas

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai D. Š. ir MB „M.“ (toliau – ir atsakovai) prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą, bei priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Atsakovai visiškai nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju tokia informacija kaip klientų sąrašas, jų kontaktiniai duomenys, kontaktiniai asmenys, žaliavų tiekėjai savaime nebuvo vertinga, kadangi klientai rinkdavosi pas ką užsakyti gaminius pagal įvairiausius kriterijus. Atsakovas D. Š. paaiškina, kad pagal nurodytas pareigybes nedirbo su ieškovės klientais, jų neieškojo, jam nebuvo žinoma, nei su kokiais klientais ieškovė dirba, nei kokius užsakymų kiekius gauna, kokia yra ieškovės kainodara, koks yra užsakymų dažnumas, klientų kontaktiniai asmenys, kas tiekia žaliavas ieškovei gaminių gaminimui. Ieškovė pateikdavo atsakovui D. Š. pagal gautus užsakymus parengtus ruošinius ir jis pagamindavo reikiamas detales. Atsakovui D. Š. buvo žinoma tik koks klientas užsakė gaminį, kadangi tai buvo nurodyta ant ruošinio. Daugiau jokia informacija, tokia kaip ieškovės klientų sąrašai, jų kontaktiniai duomenys, kontaktiniai asmenys, klientų poreikiai ir nuolatiniai užsakomi darbai, gaminiai bei jų kiekiai D. Š. buvo nežinoma ir neprieinama, kadangi jis su tokia informacija nedirbo pagal susiklosčiusius tarp šalių darbo santykius;

14.2. Atsakovai nurodo, kad 2023-08-01 šalys, ieškovei nusprendus pakelti atsakovą D. Š. pareigose ir paskirti gamybos vadovu, sudarė naują darbo sutartį N. 148-N, pagal kurią atsakovas D. Š. buvo paskirtas dirbti pas ieškovę gamybos vadovu. Pagal tarp šalių naują sudarytą darbo sutartį, atsakovas D. Š. nebedirbo su įrengimais ir nebegamino gaminių. Jis pradėjo dirbti kompiuteriu, atlikdavo skaičiavimus, apskaičiuodavo sąmatas potencialiems klientams, priėminėjo užsakymus, vadovavo gamybos komandai bei skirstė darbuotojams darbus. Tik po paaukštinimo pareigose, nuo 2023-08-01, atsakovui D. Š. tapo žinoma su kokiais ieškovė klientais dirba, kas yra klientų kontaktiniai asmenys, kokia yra ieškovės kainodara bei kokie gaunami užsakymų kiekiai. Taigi, tik nuo 2023-08-01 atsakovas D. Š. pradėjo dirbti su ieškovės komercine paslaptimi, susijusia su ieškovės klientais;

14.3. Pažymi, jog remiantis kasacinio teismo praktika, tokie duomenys, kaip klientų pavadinimai be kitų duomenų, kurie patys savaime yra viešai prieinami ieškovės darbuotojams jų darbo vietoje, negali ir nėra vertintini kaip komercinė paslaptis. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas D. Š. tik nuo 2023-08-01 pradėjo dirbti su ieškovės komercine paslaptimi, kurią sudaro informacija apie ieškovės klientus, leidžia pagrįstai teigti, jog atsakovas D. Š. laikotarpiu 2021-2022 m. negalėjo atskleisti ir panaudoti ieškovės komercinės paslapties įsteigęs atsakovą MB „M.“, kadangi atsakovas D. Š. nurodytu laikotarpiu nedirbo su ieškovės komercine paslaptimi ir jam jokie klientų duomenys, išskyrus jų pavadinimus ant ruošinio, nebuvo prieinami;

14.4. Paaiškina, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovui D. Š. buvo žinomi pavieniai ieškovės klientų pavadinimai, be kitos informacijos apie juos, tokios kaip pavyzdžiui kontaktiniai asmenys, kainodara, užsakymų dažnumas, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovui D. Š. buvo žinoma ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija apie ieškovės klientus. Tokia informacija, kaip tik klientų pavadinimai, su kuriais dirba ieškovė, rinkos ekonomikoje nesuteikia jokio konkurencinio pranašumo, o tokia informacija nėra laikoma komercine paslaptimi;

14.5. Pažymi, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių disponavimą konkrečia vertinga informacija apie klientus ir jų poreikius, kuri atitinkamoje rinkoje veikiantiems asmenims nėra visuotinai žinoma ar lengvai prieinama ir kurią galima atskirti nuo ilgalaikių ieškovės darbuotojų, o ieškovės liudytojai nepatvirtino tokių aplinkybių. Priešingai, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad atsakovui D. Š. bei kitiems ieškovės darbuotojams, gaminantiems detales, jų darbo vietoje buvo viešai prieinama tokia informacija, kaip ieškovės klientų pavadinimai ir gaunami užsakymai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovės turima informacija apie nuolat užsakomus darbus / gaminius, jų kiekius, užsakymų dažnumą, žinios apie klientų perkamų gaminių kokybę buvo būtent ta informacija, kuria pasinaudojo atsakovai ir įgavo konkurencinį pranašumą prieš ieškovę bei tokiu būdu parėmė ieškovės klientus ir siūlė ieškovės klientams įsigyti gaminius iš atsakovų. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, ieškovės apibrėžta informacija apie klientus, kuria ji laiko komercine paslaptimi, nėra ir negali būti laikoma ieškovės komercine paslaptimi;

14.6. Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji žinojo itin specifinius jos klientų poreikius, kurie leido jai siūlyti produkciją savo klientams ir atsakovui D. Š. ji buvo prieinama bei jis pasinaudojo būtent tokia informacija atsakovo MB „M.“ veiklai vykdyti ir konkuruoti su ieškove. Be to, ieškovės direktorė paaiškino, kad ieškovės klientai renkasi ir dėl teritorinio patogumo, kas leidžia ieškovei sutaupyti kaštus, kai reikia aptarnauti pagamintą produktą - štampą. Taip pat aplinkybė, kad ieškovės klientai greitai persiorientuodavo į kitą produkcijos gamintoją dėl kainos tik įrodo, kad ieškovė neturėjo tokios informacijos arba tokia informacija apie klientus, kurie užsakinėdavo pas ieškovę gaminius, ieškovei savaime nebuvo vertinga, net jei ji ir turėjo ją. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai, jog ant gaminamų detalių brėžinių buvo ir kliento adresas bei telefonas, kurie yra vieši, neįrodo, jog atsakovai pasinaudojo komercine paslaptimi vykdant veiklą. Atsakovai tokią informaciją galėjo susirasti internete, kadangi ji yra skelbiama viešai, todėl vadovaujantis CK 1.116 straipsnio 2 dalimi ir kasacinio teismo praktika, tokia informacija negali būti laikoma komercine paslaptimi;

Šalies argumentai

14.7. Pažymi, kad ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovai pasinaudojo ieškovės komercine paslaptimi apie klientus ir kainodara ir nuviliojo ieškovės klientus. Šiuo argumentu ieškovė siekia pagrįsti, kad jos turima informacija apie klientus, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, turi komercinę vertę, o atsakovas D. Š. ja pasinaudojęs, įgijo konkurencinį pranašumą prieš ieškovę. Tokie ieškovės argumentai visiškai nepagrįsti. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad pastebėjo, jog dalis klientų, t. y. trys juridiniai asmenys UAB „M.“, UAB „M.“, UAB „A.“, nutraukė su juo bendradarbiavimą ir nustojo pirkti darbus, todėl sumažėjo ieškovės apyvarta, gaunamos pajamos ir pelnas. Ieškovė įrodinėjo, kad pasinaudodami ieškovės komercine paslaptimi apie šiuos klientus, atsakovai perviliojo juos. Vis dėlto, tik vienintelis ieškovės nurodytas klientas UAB „M.“ užsakinėjo gaminius pas atsakovus. Tai visiškai paneigia ieškovės argumentus, kad atsakovui D. Š. buvo žinoma ieškovės komercinė paslaptis apie klientus ir kainodara bei tai, kad atsakovas D. Š. šia informacija pasinaudojo ir įgijo konkurencinį pranašumą prieš ieškovę;

Atsiliepimas

14.8. Atsakovai nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas D. Š. siūlė ieškovės klientams užsakyti gaminius iš jo per įsteigtą atsakovą MB „M.“ prisidengdamas ieškovės vardu. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tokius ieškovės argumentus, išskyrus liudytojo ieškovės darbuotojo V. P. pateiktus parodymus, kurie vertinti kritiškai, kadangi šis liudytojas dirba vadovaujančiose pareigos pas ieškovę ir yra tiesiogiai suinteresuotas liudyti ieškovės naudai. Be to, ieškovė siekdama įrodyti tokius argumentus, turėjo pareigą ir privalėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė, nekvietė į teismo posėdį ir neapklausė savo klientų kontaktinių asmenų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti tokias ieškovės nurodomas aplinkybes;

14.9. Nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovai pasinaudodami ieškovės komercine paslaptimi, perviliojo ieškovės klientus ir tokiu būdu padarė ieškovei žalą, todėl ieškovės ieškinys buvo atmestas nepagrįstai. Nurodo, kad ieškovė savo poziciją dėl atsakovų neteisėtų veiksmų realumo pasinaudojant ieškovės komercine paslaptimi ir nuviliojant ieškovės klientus juridinius asmenis UAB „M.“, UAB „M.“ ir UAB „A.“, iš esmės grindė savo pasvarstymais ir paskaičiavimais. Jokių realių duomenų, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad būtent dėl atsakovų kaltės nurodyti juridiniai asmenys nustojo teikti ieškovei užsakymus, ieškovė nepateikė;

14.10. Atsakovai vykdydami veiklą laikotarpiu 2021-2022 m. negalėjo nuvilioti ieškovės klientų ir padaryti ieškovei jos reikalaujamos atlyginti žalos, kadangi jų gaunamos pajamos ir pelnas sudaro gerokai mažesnę sumą nei ieškovė negavo pajamų ir pelno iš jos nurodytų klientų. Akivaizdu, kad ieškovė savo klientų praradimą ir negautas pajamas bei pelną bando susieti su atsakovų vykdyta veikla, tačiau klientų praradimas, klientų pasirinkimas kitų tiekėjų, yra normali praktika, konkurencingoje rinkos ekonomikoje. Be to, pakartotinai pasisakytina, kad atsakovas D. Š. laikotarpiu 2021-2022 m. nedirbo su ieškovės komercine paslaptimi, susijusia su ieškovės klientais, jam ji buvo neprieinama, todėl atsakovas D. Š. negalėjo panaudoti to, kas jam buvo nežinoma, o tuo labiau atskleisti to kitam juridiniam asmeniui. Dėl šių priežasčių, atsakovai negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų bei padaryti žalą ieškovei;

14.11. Atsakovai visiškai nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, susijusias su komercinės paslapties apibrėžimu, taip pat nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos bei nepagrįstai sprendė, kad atsakovo D. Š. žinios apie ieškovės kainodarą yra sąžiningai įgyta patirtis, įgūdžiai, ir gebėjimai, kuriais ir naudojosi ieškovė nustatydama savo produkcijos kainą. Atsakovui D. Š. nebuvo žinoma jokia ieškovės kainodara, atsakovui D. Š. nebuvo pateikta jokia informacija apie ieškovės kainodarą, kurioje būtų nurodyta, kaip apskaičiuojama gaminių kaina. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog turi duomenų ar kitą informaciją apie kainodarą, pagal kurią nustatoma ieškovės parduodamų gaminių kaina, kuri sudaro ieškovės komercinę paslaptį;

14.12. Nesutinka su ieškovės argumentu, kad atsakovas D. Š. buvo supažindintas su ieškovės komercinių paslapčių sąrašu, kuriame nurodyta, jog ieškovės komercinę paslaptį sudaro ieškovės kainodara. Byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Byloje apskritai nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė turi specifinę kainodarą, pagal kurią nustatomos gaminių kainos, kuri leidžia jai įgyti konkurencinį pranašumą. Taigi, ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, jog atsakovui D. Š. buvo žinoma ieškovės komercinė paslaptis apie kainodarą. Dar daugiau, ieškovė nurodė, jog atsakovas pripažino, jog kainos klientams buvo paskaičiuojamos pagal tam tikrą formulę, o liudytojos V. P. apklausiamas nurodė, kad atsakovas D. Š. gavo ekonominės naudos pasinaudodamas žiniomis apie ieškovės kainodarą. Tokie ieškovės argumentai visiškai nepagrįsti, kadangi atsakovas D. Š. nepripažino, kad jam buvo žinoma ieškovės kainodara;

14.13. Pažymi, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas D. Š. buvo supažindintas su tokia informacija, kuri sudaro ieškovės komercinę paslaptį ar konfidencialią informaciją. Priešingai, byloje esantys įrodymai ir liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas D. Š. savo išsilavinimu, asmeninėmis savybės ir gebėjimas įsisavinti žinias turėjo, jo kaip darbuotojo sąžiningai įgytą patirtį, įgūdžius, ir gebėjimus;

14.14. Atsakovai nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nesiėmė veiksmų, kad apsaugotų savo komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Pažymi, kad ieškovė siekdama įrodyti, kad atsakovas D. Š. buvo supažindintas su ieškovės komercine paslaptimi bei jos naudojimo tvarka, privalėjo pateikti Konfidencialios informacijos naudojimo tvarką ir Įmonės konfidencialios informacijos sąrašą, tačiau ieškovė to nepadarė ir savo poziciją grindžia senos redakcijos negaliojančiais lokaliniais teisės aktais. Tai patvirtina, kad atsakovas D. Š. nebuvo supažindintas su ieškovės lokaliais norminiais aktais - Konfidencialios informacijos naudojimo tvarka ir Įmonės konfidencialios informacijos sąrašu, o tikėtina, kad tokių dokumentų ieškovė apskritai neturi parengusi;

Žemesnės instancijos teismas

14.15. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2012-10-16 pagal darbo sutartį su ieškove, atsakovas D. Š. pirmąją darbo dieną buvo supažindintas su ieškovės 2007-11-09 patvirtintomis darbo tvarkos taisyklėmis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas D. Š. nebuvo supažindintas su 2017-12-11 darbo tvarkos taisyklėmis, atsakovui D. Š. darbo pas ieškovę laikotarpiu galiojo būtent 2007-11-09 patvirtintos darbo tvarkos taisyklės. Be to, tiek 2007-11-09 darbo tvarkos taisyklių 11.2 papunktyje, tiek 2017-12-11 darbo tvarkos taisyklių 5 punkte buvo numatyta darbdavio pareiga supažindinti darbuotojus su darbo tvarkos taisyklių pakeitimais. Ieškovei to neatlikus ir nesupažindinus atsakovo D. Š. su naujomis 2017-12-11 darbo tvarkos taisyklėmis, atsakovas turėjo vadovautis 2007-11-09 darbo tvarkos taisyklių redakcija, tiek kiek jos normos neprieštarauja DK;

14.16. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovui D. Š. taikytinoje darbo tvarkos taisyklių redakcijoje ieškovės nurodoma ūkinė-komercinė informacija buvo saugoma tik jos atskleidimą apibrėžiant kaip darbo pareigų pažeidimą ir numatant priemones draudžiančias netinkamai naudoti įmonės materialų turtą. Teismas sprendė, kad ieškovė nepasirūpino atsakovo D. Š. supažindinti su nauja darbo tvarkos taisyklių redakcija, kurioje buvo numatytos griežtesnės informacijos, esančios kompiuterinėse laikmenose ar saugomos naudojantis informacinėmis technologijomis, apsaugos priemonės. Dėl šių priežasčių, ieškovės komercinės paslapties apibrėžimai, į juos įtraukiant daug viešų duomenų buvo nekonkretūs, todėl atsakovui D. Š. kaip darbuotojui nebuvo aišku, kokią informaciją įmonė saugo kaip komercinę paslaptį, ką bylos nagrinėjimo metu bei procesiniuose dokumentuose patvirtino pats atsakovas D. Š.;

14.17. Ieškovės begalinis pasitikėjimas atsakovu D. Š. kaip geru darbuotoju, vadovaujantiems darbuotojams, leidžiant naudoti savo elektroninį paštą, kuriame, kaip nurodė ieškovė, buvo jai vertingos informacijos, negali pateisinti to, kad ieškovė nesiėmė pakankamai priemonių, kad apsaugoti to, ką jis laikė savo komercine paslaptimi. Toks elgesys, kai darbuotojai aiškiai nėra supažindinami su tuo, ką įmonė laiko komercine paslaptimi, kai nesupažindinama su darbo tvarkos taisyklių pokyčiais, kuriuose nurodomos naujos darbuotojų pareigos saugant ieškovės nurodomą informaciją, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė ėmėsi protingų veiksmų, atsižvelgdama į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą;

Atsiliepimas

14.18. Atsakovai visiškai nesutinka su nurodytais ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad net labai tikėtina, kad atsakovas D. Š., konkuruodamas su ieškove, naudojosi pačios ieškovės įrenginiais, medžiagomis, energija ir kitais ištekliais, tai atitinka ne tik nesąžiningos konkurencijos požymius, bet ir galimai nusikalstamos veikos požymius. Paaiškina, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas D. Š. naudojosi ieškovės medžiagomis ir įrengimais, tam, jog gamintų gaminius ir parduotų juos per įsteigtą atsakovą MB „M.“ bei tokiu būdu uždirbtų didelį pelną. Nurodo, kad ieškovė savo argumentus grindžia tik savo pasvarstymais ir prielaidomis, todėl jais negalima vadovautis nagrinėjant šią bylą. Būtent ieškovė turėjo pareigą pateikti įrodymus ir įrodyti, kad atsakovas D. Š. naudojosi ieškovės medžiagomis, tačiau to nepadarė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės keliamą versiją, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad net labai tikėtina, kad atsakovas D. Š., konkuruodamas su ieškove, naudojosi pačios ieškovės įrenginiais, medžiagomis, energija ir kitais ištekliais yra atmestini;

14.19. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus ir taikydamas materialinės teisės normas, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas D. Š. įsteigė juridinį asmenį – atsakovą MB „M.“, ir vykdė konkuruojančią veiklą ieškovės atžvilgiu dar galiojant jo darbo santykiams su ieškove. Ieškovė neteisingai vertina, kad teismas neatsižvelgdamas į šias aplinkybes ir jų nevertindamas, paneigė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostatas ir jų imperatyvumą, šių nuostatų visiškai nevertino, dėl ko nebuvo konstatuoti atsakovo D. Š. neteisėti veiksmai. Atsakovai neginčija ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, kad vis dar dirbdamas pas ieškovę, atsakovas D. Š. 2021-04-08 įsteigė atsakovą - MB „M.“, ir paskyrė save MB „M.“ vadovu. Atsakovas D. Š. direktoriaus pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2021-04-08 iki 2023-03-13, o nuo 2023-03-13 iki šiol atsakovo MB „M.“ direktorės pareigas eina R. Š.. Taigi, kaip ir nurodė ieškovė, laikotarpiu nuo 2021-04-08 iki 2023-03-13 atsakovas D. Š. vienu metu dirbo tiek pas ieškovę, tiek savo įsteigtoje įmonėje atsakovą MB „M.“ ir buvo jos dalininku. Vien tai, kad atsakovas D. Š. įsteigė atsakovą MB „M.“ ir vykdė panašią veiklą kaip ieškovė, nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas D. Š. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kadangi tokie veiksmai nėra draudžiami įstatymo. Tik jei ieškovė būtų įrodžiusi, kad atsakovas D. Š. įsteigė atsakovą MB „M.“, pasinaudojo ieškovės komercine paslaptimi ir nesąžiningai konkuravo su ieškove, būtų pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „N.“ (apeliantė) su atsakovu D. Š. 2012 m. spalio 16 d. sudarė darbo sutartį Nr. 148, pagal kurią atsakovas įdarbintas derintojo-operatoriaus pareigoms. Darbo sutartis pakeista 2017 m. sausio 2 d. nurodant, kad atsakovo pareigos keičiamos į CNC baro vadovo, žymos apie darbo sutarties nutraukimą nėra (2 t., e. b. l. 82-85). Šalys 2018 m. gruodžio 19 d. sudarė darbo sutartį Nr. 148-N, pagal kurią atsakovas nuo 2019 m. sausio 1 d. pradėjo eiti CNC baro vadovo pareigas, nurodant, kad jis yra atsakingas už CNC baro darbuotojų kokybišką darbų eigą, darbo drausmę, dirba su CNC apdirbimo centrais, apmoko naudus darbuotojus. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad darbuotojas privalo laikytis bendrovėje patvirtintų taisyklių bei kitų lokalinių norminių aktų, išdėstytų priede Nr. 1, laiku ir tinkamai vykdyti darbdavio nurodymus bei instrukcijas, taip pat laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos, higienos bei kitų galiojančių teisės reikalavimų. Darbo sutarties pakeitimo žyma nubraukta nurodant, kad perrašyta sutartis tęsinys 2023 m. rugpjūčio 1 d. Ieškovė 2023 m. rugpjūčio 1 d. su atsakovu D. Š. sudarė darbo sutartį Nr. 148-N, pagal kurią atsakovas nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo eiti gamybos vadovo pareigas, nurodant, kad jis yra atsakingas už įmonės gamybos darbuotojų darbo našumą, darbų paskirstymą, kokybės ir terminų laikymąsi, darbo drausmės kontrolę, gamybos medžiagų ir įrankių užsakymą, taip pat įpareigotas vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkciją. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad darbuotojas privalo laikytis bendrovėje patvirtintų taisyklių bei kitų lokalinių norminių aktų, išdėstytų priede Nr. 1, laiku ir tinkamai vykdyti darbdavio nurodymus bei instrukcijas, taip pat laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos, higienos bei kitų galiojančių teisės reikalavimų (1 t., e. b. l. 51- 54).

18. Ieškovė UAB „N.“ (apeliantė) 2007 m. lapkričio 9 d. patvirtino darbo tvarkos taisykles. Nauja darbo tvarkos taisyklių redakcija patvirtinta 2017 m. gruodžio 11 d. (1 t., e. b. l. 62-73, 161-173). Atsakovas D. Š. su darbo tvarkos taisyklėmis supažindintas 2012 m. spalio 16 d., t. y. pirmąją jo darbo įmonėje dieną (1 t., e. b. l. 174). Taigi, atsakovui D. Š. jo darbo pas ieškovę laikotarpiu galiojo ieškovės direktorės 2007 m. lapkričio 9 d. patvirtintos darbo tvarkos taisyklės, kadangi su 2017 m. gruodžio 11 d. darbo tvarkos taisyklių redakcija atsakovas nebuvo supažindintas. Be to, tiek 2007 m. lapkričio 9 d. darbo tvarkos taisyklių 11.2 papunktyje, tiek 2017 m. gruodžio 11 d. darbo tvarkos taisyklių 5 punkte buvo numatyta darbdavio pareiga supažindinti darbuotojus su darbo tvarkos taisyklių pakeitimais. Ieškovei darbuotojai to neatlikus, atsakovas turėjo vadovautis 2007 m. lapkričio 9 d. darbo tvarkos taisyklių redakcija, tiek kiek jos normos neprieštarauja DK.

19. 2007 m. lapkričio 9 d. darbo tvarkos taisyklių 5 punkte nustatyta, kad bendrovės darbuotojai saugo bendrovės ūkines – komercines paslaptis. Darbo tvarkos taisyklių 14 punkte nustatyta, kad darbo tvarkos taisyklių reikalavimus privalo vykdyti visi bendrovės darbuotojai. Darbo tvarkos taisyklių 8.14 papunktyje nustatyta, kad darbo drausmės pažeidimu laikoma komercinių, technologinių, finansinių duomenų, paslapčių atskleidimas, jos pranešimas konkuruojančiai įmonei, žiniasklaidai (spaudos, televizijos, radijo atstovai), tretiesiems asmenims. Pagal darbo tvarkos taisyklių 9.1 papunktį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei. Pagal taisyklių 76.12 papunktį darbuotojams buvo draudžiama iš įmonės patalpų išsinešti įmonei priklausančius daiktus, dokumentus, inventorių, o pagal 76.14 papunktį pasibaigus darbo dienai ant stalo palikti dokumentus, juodraščius, projektus ir kt., nesutvarkytas darbo priemones (1 t., e. b. l. 161-173).

20. Atsakovas D. Š. 2021 m. balandžio 8 d. įsteigė atsakovą - MB „M.“, ir paskyrė save MB „M.“ vadovu. Atsakovas D. Š. direktoriaus pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 8 d. iki 2023 m. kovo 13 d., o nuo 2023 m. kovo 13 d. iki šiol atsakovo MB „M.“ direktorės pareigas eina R. Š.. Laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 8 d. iki 2023 m. kovo 13 d. atsakovas D. Š. vienu metu dirbo tiek pas ieškovę, tiek savo įsteigtoje įmonėje pas atsakovą MB „M.“ ir buvo jos dalininku.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

21. Apeliantė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydama, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus bei taikydamas materialinės teisės normas, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, kad atsakovas D. Š. konkuruojančią įmonę įsteigė ir vykdė konkuruojančią veiklą dar galiojant jo darbo santykiams su apeliante. Laikotarpiu nuo 2021-04-08 iki 2023-03-13 atsakovas D. Š. vienu metu dirbo tiek pas apeliantę, tiek savo įsteigtoje įmonėje MB „M.“, o nuo 2021-04-08 iki 2023-10-17 ne vienu metu dirbo pas apeliantę ir buvo MB „M.“ nariu (dalininku). Atsakovas D. Š. pasinaudojo ieškovės komercinėmis paslaptimis ir kita konfidencialia informacija nenutraukęs darbo santykių su ieškove. Tai reiškia, kad vienu metu turėdamas priėjimą prie ieškovės komercinių paslapčių, suteikiančių ekonominę naudą, atsakovas įsteigė konkuruojantį juridinį asmenį ir vykdė visiškai analogišką veiklą, o šios aplinkybės neatskleidė ieškovei iki pat darbo santykių pabaigos.

22. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės nurodomą konkurencinį pranašumą nulėmė paties atsakovo D. Š. sąžiningai įgyti gebėjimai, kurie nelaikomi komercine paslaptimi, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovų veiksmų neteisėtumo. Teismas, konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog jos nurodoma informacija apie turimus klientus, jų kontaktinius duomenis, kontaktinius asmenis, klientų sąrašai, klientų poreikiai ir nuolatinai užsakomi darbai / gaminiai, jų kiekiai, užsakymų dažnumas, žaliavų tiekėjai, žinios apie klientų perkamų gaminių kokybę yra vertinga ir slapta informacija, kurios slaptumą ieškovė saugojo. Teismas sprendė, kad ši informacija neturi CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nurodytų komercinės paslapties požymių.

23. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties sąvoka, pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip komercinė paslaptis. Pagal bylai aktualios redakcijos CK 1.116 straipsnio 1 dalį, informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

24. Plėtodamas savo praktiką, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad komercinės paslaptys, kaip pramoninės nuosavybės objektas, yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 35 punktas; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 54 punktas), o informacija, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022, 43 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024, 65 punktas).

25. Informacijos komercinės (ekonominės) vertės kriterijus aiškintinas kaip konkurencinio pranašumo suteikimas jos turėtojui. Paprastai informacijos komercinė vertė – tai komercinės paslapties turėtojui dėl informacijos turėjimo, naudojimo suteikiamas konkurencinis pranašumas lyginant su jo konkurentais, kurio komercinės paslapties turėtojas netektų, jeigu konkurentai žinotų komercinę paslaptį sudarančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-378/2018, 46–47 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024, 66 punktas).

26. Komercinę paslaptį sudaranti informacija turi būti slapta, saugoma protingomis jos turėtojo pastangomis. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl informacijos pripažinimo komercine paslaptimi, pažymėta, jog svarbu tai, ar informacijos turėtojas priėmė sprendimą dėl konkrečių duomenų pripažinimo komercine paslaptimi, ar nustatė jų saugojimo ir naudojimo tvarką; informacija, kurią bendrovė laiko komercine paslaptimi, turi būti identifikuojama tinkamu būdu; paprastai informacijos savininkas įmonės darbuotojams turėtų sudaryti sąlygas aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, sukurti tvarką, kaip įmonės darbuotojams su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 42 punktas; 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 64 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024, 67 punktas).

27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024, 68 punktas).

28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 1.116 straipsnyje nurodyti komercinės paslapties požymiai yra suformuluoti taip, jog į komercinės paslapties sąvoką patektų platus spektras bendrovės interesų. Aptarti formalieji teisės kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma komercine paslaptimi, pobūdžio, t. y. komercine paslaptimi gali būti pripažinta ne tik praktinė patirtis ir technologinė informacija, bet ir verslo informacija (taip pat ir su klientais susijusi informacija), jeigu ji atitinka komercinei paslapčiai taikomus slaptumo, vertingumo ir protingos apsaugos reikalavimus. Tai, ar konkreti informacija šiuos reikalavimus atitinka, yra fakto klausimas, nagrinėtinas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atitinkamos informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 57 punktas; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022, 48 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024, 69 punktas).

29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. Duomenys apie ieškovo klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, jei ieškovas įrodo, kad konkretūs duomenys buvo jo sukaupti dedant atitinkamas pastangas, dėl ilgamečių ryšių su atitinkamu klientu (klientais), turi komercinę vertę, o konkurentui būtų sunku gauti tokią informaciją pačiam neinvestavus pakankamai laiko ir pastangų. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tam tikra su klientais susijusi informacija (pvz., darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai, geroji praktika) gali tapti neatsiejama su klientais tiesiogiai dirbusių darbuotojų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi ir dėl šios priežasties nepripažįstama komercine paslaptimi pagal CK 1.116 straipsnio 2 dalies 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-8232023, 67 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024, 70 punktas).

30. Apeliaciniu skundu, apeliantė siekdama įrodyti atsakovo D. Š. neteisėtus veiksmus, grindžia apelianto nesąžiningą elgesį tuo, kad jis dirbdamas pas apeliantę pasinaudojo apeliantės komercine paslaptimi ir kita konfidencialia informacija nenutraukęs darbo santykių su apeliante. Apeliantės įsitikinimu, atsakovas D. Š. turėdamas informaciją tiek apie apeliantės klientus, tiek jų kontaktinius duomenis, žinodamas apie konkrečių klientų poreikius ir prisidengdamas apeliantės vardu, siūlė gaminius apeliantės klientams ar potencialiems klientams. Apeliantė komercinių paslapčių sąraše yra įtraukusi klientų kainininkus (16.2. punktas), todėl atsakovui D. Š. buvo žinomos ne tik apeliantės kainos, bet ir kaip jos yra apskaičiuojamos. Atsakovas MB „M.“ puikiai žinojo apeliantės kainodarą, todėl siekdamas gauti atitinkamą užsakymą iš UAB „M.“, pateikė pasiūlymą pagaminti atitinkamą gaminį už žymiai mažesnę sumą.

31. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas D. Š. ieškovės klientą UAB „M.“ rado ne UAB „M.“ kontaktinio asmens pagalba, bet vieno iš ieškovei detales tiekusios įmonės darbuotojo V. P. pagalba, kurio ieškovė neapibrėžė kaip jos tiekėjo kontaktinio asmens. Skundžiamu sprendimu teismas nustatė, kad ieškovė taip pat neįrodė, kad žinojo itin specifinius jos klientų poreikius, kurie leido jai siūlyti produkciją savo klientams ir atsakovas D. Š. pasinaudojo būtent šia informacija atsakovės MB „M.“ veiklai. Taip pat byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad tik ieškovės turima informacija apie nuolatinai užsakomus darbus / gaminius, jų kiekius, užsakymų dažnumą, žinios apie klientų perkamų gaminių kokybę buvo būtent ta informacija, kuria pasinaudojo atsakovai perimdami ieškovės klientą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, kad apeliantė neįvardijo, kokie konkrečiai vertingi duomenys apie ieškinyje nurodytus klientus, kurie nėra vieši ir negali būti lengvai gaunami, jos buvo kaupiami, saugomi ir atsakovų galėjo būti neteisėtai panaudoti. Nors tokio pobūdžio duomenys apie klientus išties gali būti pripažinti komercine paslaptimi, vien faktas, kad dirbdamas pas apeliantę atsakovas D. Š. žinojo ne tik apeliantės kainas, bet ir kaip jos yra apskaičiuojamos, pats savaime negali būti laikomas pakankamu komercinę paslaptį apie šiuos klientus sudarančios informacijos turėjimo patvirtinimu. Priešingas aiškinimas ne tik neatitiktų konfidencialios informacijos teisinės apsaugos tikslų (saugoti tik tą ūkio subjekto informaciją, kuri yra jo įdėtų pastangų rezultatas, todėl konkurentai gali siekti ją nesąžiningai panaudoti, pasilengvindami konkuravimo rinkoje sąlygas), bet ir lemtų, kad bet koks bendradarbiavimas su kito ūkio subjekto klientais, jei tokį bendradarbiavimą vykdo buvęs ūkio subjekto darbuotojas, būtų prilyginamas neteisėtam komercinės paslapties panaudojimui, taip nepagrįstai apribojant sąžiningą konkurenciją rinkoje ir pažeidžiant draudimą riboti konstitucinę teisę pasirinkti darbą ar verslą kitaip nei įstatymų nustatyta tvarka (sudarius nekonkuravimo susitarimą).

33. Teisėjų kolegija, atmesdama apeliantės apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad vien tai, kad atsakovams buvo žinoma informacija apie nuolatinai užsakomus darbus / gaminius, jų kiekius, užsakymų dažnumą, žinios apie klientų perkamų gaminių kokybę, kainodarą, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad atsakovas D. Š. kaip darbuotojas įvykdė apeliantės kliento perėmimo veiksmus. Aplinkybė, kad apeliantės minėtas klientas pradėjo verslo santykius ir su kita įmone, kurioje dirba buvęs apeliantės darbuotojas, nepatvirtina apeliantės įrodinėjamos aplinkybės, jog verslo santykiai su minėta bendrove (UAB „M.“) buvo pradėti, atsakovams neteisėtai pasinaudojus apeliantės konfidencialia informacija.

34. Pritartina pirmos instancijos teismo atliktai įrodymų viseto analizei ir padarytoms galutinėms išvadoms, jog apeliantė savo ieškiniu neįrodė visų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų nuostolių konstatavimui, t. y. kad nesąžiningai konkuruodami, atsakovai siūlė palankesnes ir žymiai naudingesnes sąlygas nei apeliantė, kad naudojo apeliantės sukurtas išskirtines sąlygas, siūlomų prekių specifiką, ar, turėdami žinių apie apeliantės planuojamus projektus, tokia informacija pasinaudojo, taip perėmė klientus ir pan. Taigi, nors apeliantė teisi, argumentuodama kad praradus tą klientą, jos konkuravimo sąlygos ekonomikos rinkoje iš dalies pablogėjo, tačiau tai savaime negali lemti atsakovų veiksmų pripažinimo neteisėtais (nesąžiningos konkurencijos) veiksmais, nes klientų praradimas gali būti ir natūralios laisvos rinkos konkurencijos, kuria, remiantis Konstitucijos 46 straipsniu, grindžiamas Lietuvos ūkis, pasekmė.

35. Pažymėtina, ir tai, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad byloje esantys įrodymai, t. y. pačios ieškovės paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, jog atsakovas D. Š. dėl savo išsilavinimo, asmeninių savybių ir gebėjimo įsisavinti žinias turėjo kaip darbuotojas sąžiningai įgytą patirtį, įgūdžius, ir gebėjimus, kuriais ir naudojosi ieškovė nustatydama savo produkcijos kainą. Atsakovo gebėjimų svarbą pagrindžia ir ta aplinkybė, kad ieškovė itin pasitikėjo atsakovu kaip darbuotoju, ką patvirtina jos atstovo paaiškinimai ir liudytojų parodymai. Atsakovui buvo patikėta įmonėje vadovaujančias pareigas užimančių R. S. ir V. P. el. pašto skaitymas, su juo buvo konsultuojamasi dėl kainų, nes ieškovės kainodarą lemia ir naudojamo įrenginio darbo valandos. Šiuos gebėjimus D. Š. įgijo sąžiningai, nes dirbant pas ieškovę įgytos žinios ir kaupiama patirtis buvo reikalinga jo darbo funkcijoms atlikti ir ieškovė tuo naudojosi. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad D. Š. ir įmonei vadovaujančių asmenų gebėjimų visuma nulėmė tai, jog ieškovė galėjo su standartiniais įrengimais ir sąnaudomis be kažkokios ypatingos vertės informacijos gaminti klientams reikalingą produkciją ir sukurti savo kaip patikimos įmonės vardą bei konkurencinį pranašumą.

36. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nesiėmė visų veiksmų, kad apsaugotų savo komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Nesutinka su skundžiamo sprendimo 20 punkte nurodytais argumentais, kad atsakovas D. Š. nebuvo supažindintas su 2017-12-11 redakcijos darbo tvarkos taisyklėmis, tačiau tai neatitinka tikrovės ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada buvo padaryta netinkamai vertinant byloje surinktus įrodymus. 2018-12-19 darbo sutarties priedas Nr. 1, kuris yra pasirašytas atsakovo D. Š., patvirtina, jog jis buvo supažindintas su 2017-12-11 redakcijos darbo tvarkos taisyklėmis (e. b. l. 33, t.1). Todėl net nevertintini sprendime nurodyti argumentai dėl senesnės redakcijos darbo tvarkos taisyklių ir to, kad jos numatė ne tokias griežtas taisykles konfidencialios informacijos saugojimui.

37. Atmetant tokius apeliantės argumentus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2007 m. lapkričio 9 d. patvirtino darbo tvarkos taisykles. Nauja darbo tvarkos taisyklių redakcija patvirtinta 2017 m. gruodžio 11 d. (1 t., e. b. l. 62-73, 161-173). Atsakovas D. Š. su darbo tvarkos taisyklėmis supažindintas 2012 m. spalio 16 d., t. y. pirmąją jo darbo įmonėje dieną (1 t., e. b. l. 174). Taigi, atsakovui D. Š. jo darbo pas ieškovę laikotarpiu galiojo ieškovės direktorės 2007 m. lapkričio 9 d. patvirtintos darbo tvarkos taisyklės, kadangi su 2017 m. gruodžio 11 d. darbo tvarkos taisyklių redakcija atsakovas nebuvo supažindintas. Be to, tiek 2007 m. lapkričio 9 d. darbo tvarkos taisyklių 11.2 papunktyje, tiek 2017 m. gruodžio 11 d. darbo tvarkos taisyklių 5 punkte buvo numatyta darbdavio pareiga supažindinti darbuotojus su darbo tvarkos taisyklių pakeitimais. Teismas sprendė, kad net ir laikant, kad ieškovės nurodoma informacija galėjo turėti tam tikrą vertę, ieškovė akivaizdžiai nesiėmė reikalingų priemonių tokios informacijos slaptumui apsaugoti. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

38. Darbuotojo pareiga saugoti konfidencialią informaciją įtvirtinta DK 25 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, jog pareigą saugoti konfidencialią informaciją (informaciją, kuri laikoma komercine (gamybine), profesine, valstybės ar tarnybos paslaptimi) ir atsakomybę už jos pažeidimą reglamentuoja įstatymai. Be to, ta pati teisės norma nustato, kad DK nustatyta tvarka darbo sutarties šalys gali sudaryti papildomus susitarimus dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Taigi, pagal DK 25 straipsnio 5 dalį darbuotojo pareiga saugoti konfidencialią informaciją gali kilti įstatymo arba sutarties pagrindu. Atsakovas, savo nesutikimą su ieškiniu, atsikirtinėja ir aplinkybe, kad tokio pobūdžio susitarimų su ieškove nebuvo sudaręs.

39. Remiantis kasacinio teismo praktika, pažymėtina, kad kitaip nei pareiga saugoti komercinę paslaptį, kuri kyla tiesiogiai iš įstatymo, pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje. Kadangi konfidencialios informacijos apsauga įprastai yra sutartinės prigimties, šiuo atveju galioja sutarties uždarumo principas, pagal kurį sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Atitinkamai įprastomis aplinkybėmis už konfidencialios informacijos panaudojimą atsako tik tas subjektas, kurį su informacijos savininku saisto sutartiniai teisiniai santykiai dėl jos apsaugos. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama galimybė tam tikrais atvejais neteisėtą pasinaudojimą kito ūkio subjekto konfidencialia informacija (neatitinkančia komercinės paslapties požymių) pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmu ir taikyti už tai deliktinę atsakomybę, jei yra tenkinamos Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 53 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-8232023, 54 punktas).

40. Teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją – komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Galiojantys teisės aktai nepateikia konfidencialios informacijos apibrėžimo ar informacijos, kuri gali būti saugoma kaip konfidenciali, sąrašo. Teisės doktrinoje pažymima, kad teisine konfidencialios informacijos apsauga siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp išradimų skatinimo ir komercinės moralės bei laisvos ir atviros ekonominės rinkos palaikymo. Siekiant šio tikslo konfidenciali informacija, neatitinkanti komercinės paslapties požymių, taip pat turi būti apsaugota, nes abi šios informacijos kategorijos suteikia jų savininkams tam tikrą konkurencinį pranašumą prieš konkurentus, kurie neturi tokios informacijos ir kurie ją gali siekti gauti greitai ir pigiai (o ne plėtoti potencialiai brangiomis ir daug laiko reikalaujančiomis savarankiškomis pastangomis). Kita vertus, teisinė apsauga turi būti suteikiama tik tokiai informacijai, kuri tam tikru mastu yra unikali ir vertinga jos turėtojui ir kuri nėra būtina darbuotojams, siekiant dirbti jų pasirinktose srityse, kadangi visuotinai pripažįstama, jog jokie apribojimai neturėtų varžyti darbuotojo teisės savo naudai pritaikyti įgūdžius ir žinias, įgytas iš ankstesnio darbo patirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023, 50 punktas).

41. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 50 punktas). Atsižvelgiant į informacijos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, kasacinio teismo praktikoje išskirtos keturios informacijos grupės: 1) informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.). Tokia informacija, net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių; 2) informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.), todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti gautą aptariamos rūšies informaciją savo naudai ir interesais; 3) specifinio pobūdžio konfidenciali informacija. Tokia informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Ši informacija yra saugoma, o už jos atskleidimą ar panaudojimą, net ir pasibaigus darbo santykiams, buvusiam darbuotojui gali kilti teisinė atsakomybė; 4) komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023, 51 punktas).

42. Nagrinėjamu atveju, apeliantė siekdama įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus, teikia argumentus, kad ji tinkamai saugojo konfidencialią įmonės informaciją, ir nors atsakovas D. Š. nebuvo supažindintas su 2017-12-11 redakcijos darbo tvarkos taisyklėmis, tačiau vien tai, kad jis turėjo prieigą prie įmonės konfidencialios informacijos, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad turėjo būti nevertintini teismo sprendime nurodyti argumentai dėl senesnės redakcijos darbo tvarkos taisyklių ir to, kad jos numatė ne tokias griežtas taisykles konfidencialios informacijos saugojimui. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog informaciją, kurią apeliantė laiko konfidencialia, kitos įmonės turėjo galimybę sužinoti paskambinusios ar parašiusios elektroninį laišką kaip klientai pačiai apeliantei. Šio verslo (metalo apdirbimas, konstrukcinių metalo gaminių gamyba) rinka pasižymi konkurencingumu ir nuolatiniu klientų migravimu dėl nuolat besikeičiančių siūlomų kainų, todėl akivaizdu, kad klientai ieškodami sau naudingiausių pasiūlymų, gali pakeisti tiekėjus (gamintojus). Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad apeliantė neįrodė, kad atsakovas D. Š., turėdamas kaip darbuotojas prieigą prie pasak apeliantės įmonės konfidencialios informacijos, sudarė per savo įmonę tokį komercinį sandorį, ir ar sandorius, kurie pasižymėtų vientisumu, ilgu laikotarpiu, bei iš kurio/kurių būtų matyti, kad būtent dėl apeliantės išskirtinės specifinės konfidencialios informacijos kita įmonė negalėtų realios galimybės pasiūlyti lygiaverčio užsakymo (gaminio).

43. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantės nurodyta konfidenciali informacija antai kaip pačių ieškovės klientų, tiek jų kontaktiniai duomenys, konkrečių klientų poreikiai, užsakymų informacija, gaminių kainos nėra reikšminga informacija, nes įmonės turėdamos tikslą gauti gaminius, skambina tiekėjams, prašo pateikti komercinius pasiūlymus, kuriuose nurodomi tiekėjų/įmonių (klientų) rekvizitai, gaminio pavadinimas, jo kaina. Šiuo ginčo atveju apeliantė nenurodė kokiu išskirtinumu pasižymi jos saugoma konfidenciali informacija, dėl kurios šia informacija pasinaudojęs atsakovas, sumažino įmonės pelną (pvz.: tam tikri gaminiai pagaminami naudojant išskirtinai pagal tam tikrą technologiją, išgaunant išskirtinę kokybę, arba tam tikrų medžiagų gaminant gaminį santykis). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad tarp šalių buvo sudarytas nekonkuravimo susitarimas ar konfidencialumo susitarimas, kuriame būtų konkrečiai įvardinta kokia informacija apie įmonės vykdomą ūkinę veiklą komercinę paslaptį sudaranti informacija, o apeliantės vien tik abstrakčiai įvardinta informacija apie įmonės veiklą vykdant metalo apdirbimą, gamybą, negali būti pagrįstai vertinama, kaip konfidenciali informacija ir/ar komercinė paslaptis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia informacija kaip gaminių kainos, ir ar klientų rekvizitai nėra komercinę vertę sukurianti informacija. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad apeliantės nurodyta konfidenciali informacija pasižymėtų specifiškumu, dėl ko gavus šią informaciją, atsakovai būtų įgiję reikšmingą konkurencinį pranašumą apeliantės atžvilgiu.

44. Apeliantė teigia, kad atsakovas D. Š. negalėjo pateikti jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, pagal kuriuos asmeniškai D. Š. įsigytos medžiagos būtų perduotos MB „M.“ bei apskaitytos tos bendrijos buhalterijoje. Todėl jei atsakovai neturėjo jokių medžiagų, kuriomis galėtų gaminti metalo gaminius ir gauti pelną, labai tikėtina, jog buvo naudojamasi ieškovės medžiagomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kurie grindžiami tik prielaidomis, nepateikus jokių konkrečių įrodymų apie atsakovo kaip darbuotojo neteisėtą naudojimąsi jam patikėtomis ieškovės medžiagomis ar jų pasisavinimą, iš esmės neturi reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui paneigti, todėl atmestini.

45. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nesąžiningais konkurencijos veiksmais galėjo būti pripažinti bet kokie atsakovų veiksmai, kurie prieštarauja įprastai ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ar geriems papročiams. Pasak apeliantės, konstatavus, kad atsakovas D. Š. gamino metalo gaminius atsakovės MB „M.“ vardu, būtų patvirtinti atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmai, t.y. konkuravimas su ieškove, galimai padarant nusikalstamą veiką ar pažeidžiant kitas įstatymų ar teisės aktų nuostatas, neabejotinai prieštarauja įprastai ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, netinkamai aiškindamas KĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, eliminavo kitus galimus atsakovų nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus kaip neva nesudarančius pagrindo tenkinti ieškinio. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

46. Pažymėtina, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius sąžiningai ūkinės veiklos praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant, be kita ko, informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims.

47. Teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįvardijo, kokie konkrečiai vertingi duomenys apie ieškinyje nurodytus klientus, kurie nėra vieši ir negali būti lengvai gaunami, jos buvo kaupiami ir saugomi kaip ieškovės konfidencialią/komercinę paslaptį sudaranti informacija ir atsakovų galėjo būti neteisėtai panaudota. Ieškovė apsiribojo abstrakčia nuoroda, kad tai yra duomenys apie klientų poreikius, jų kontaktai ir jiems taikoma kainodara. Vien faktas, kad atsakovai yra bendradarbę su tam tikrais ieškovės klientais, pats savaime negali būti pripažintas, kad tokiais veiksmais gali pakenkti kito ūkio subjekto (apeliantės) galimybėms konkuruoti (KĮ 15 str.), ir laikomas pakankamu komercinę paslaptį apie šiuos klientus sudarančios informacijos turėjimo patvirtinimu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad informacija neturi komercinės paslapties požymių. Ieškovės kainodara rėmėsi asmenų, įskaitant ir atsakovo D. Š., sąžiningai įgytais ir turimais gebėjimais, vertinti ieškovės produkcijos kainą, ši informacija pagrįstai negalėjo būti pripažinta ieškovės komercine paslaptimi/konfidencialia informacija. Todėl apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino KĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės apeliaciniame skunde pateikiami teiginiai dėl, jos nuomone, neteisingo pirmosios instancijos teismo nustatytų išvadų yra įvertintos abstrakčiai, interpretuojant KĮ nuostatų taikymą, neatsižvelgiant į naujausią kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

48. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

49. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos iš esmės teisingai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė ginčo klausimui išspręsti aktualias nesąžiningą konkurenciją reglamentuojančias teisės normas. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, kitų šalių prašymais priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovai D. Š. ir MB „M.“, sumokėjo 2 722,50 Eur. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas, nelaikytinos per didelėmis, todėl visa apimtimi priteistinos iš ieškovės lygiomis dalimis po 1 361,25 Eur kiekvienam iš atsakovų naudai (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „N.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 361,25 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „N.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės mažosios bendrijos „M.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 1 361,25 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Alma JurgelienėAleksandras RusakasBirutė Simonaitienė