Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei S. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

10. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 14 d. sprendimas už akių, kuriuo nuspręsta atmesti ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinį atsakovei S. G. dėl 4 127,59 Eur sumos (3 504,47 Eur skola, 623,12 Eur palūkanos), 5 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir priteisti valstybei iš ieškovės 12,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

11. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas, priimtas šiurkščiai pažeidžiant procesinės teisės normas, atsakovė laikytina pažeidusia prievolę, kadangi nevykdė savo įsipareigojimų ieškovei nustatytu terminu, todėl ieškinys turėjo būti patenkintas visa apimtimi, teismas ex officio neturėjo teisės konstatuoti, kad ieškovė atsakovės atžvilgiu neturi reikalavimo teisės, be to, kilus abejonių tam tikrais klausimais galėjo būti suorganizuotas teismo posėdis.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

12. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovė S. G. 2018 m. liepos 26 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ 4 022,48 Eur sumą. Mokėjimo terminas – 2019 m. liepos 31 d. Vekselis notarui patvirtinti nebuvo pateiktas. Suėjus vekselyje nurodytam mokėjimo terminui, Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nustatyta vekselio pateikimo apmokėti tvarka nebuvo pasinaudota. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ 2023 m. sausio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovei UAB „Juris LT“ 3 504,47 Eur reikalavimą į atsakovę. Ieškovė išsiuntė atsakovei 2023 m. sausio 27 d. pranešimą apie kreditoriaus pasikeitimą, siuntą 2023 m. vasario 3 d. priėmė D. G.

13. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime už akių išdėstytiems motyvams ir argumentams.

14. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vekselio, kuris apmokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vekselio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus indosantams ir davėjui per vienerius metus nuo nustatytu laiku įforminto protesto dienos, o kai vekselyje buvo sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“, – nuo mokėjimo termino dienos. ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai: 1) pateikti vekselį, mokėtiną jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo; 2) įforminti protestą dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo; 3) pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“. Byloje nėra ginčo, jog atsakovės pasirašytas vekselis nebuvo realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka.

15. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.105 straipsnį, ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalį, paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Pagal ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalį dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš šio įstatymo 77 straipsnyje išvardytų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais.

16. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019). Įstatymo imperatyviai nustatytos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020). Taigi, atsakovės išrašytas vekselis neturi vertybinio popieriaus teisinio statuso (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis).

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

18. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad šiuo atveju, nesant galimybės pasinaudoti ĮPVĮ numatyta procedūra, vekselis laikytinas rašytiniu skolos sumą patvirtinančiu dokumentu (skolos rašteliu). Kad atsakovė ginčo vekseliu įsipareigojo, pavyzdžiui, atsiskaityti už kokias nors prekes ar paslaugas, atlyginti žalą ar kt., ieškovė nenurodė ir duomenų nepateikė.

19. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

20. Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.871 straipsnio 4 dalis).

21. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020, 2021 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).

22. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 2018 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).

23. Tam, kad nerealizuotas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

24. Nagrinėjamu atveju ginčo vekselyje nėra nieko nurodyta, kas patvirtintų paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Be to, kaip minėta, sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėjamu atveju ginčo vekselis, išrašytas dėl 3 504,47 Eur sumos, gali būti laikomas galiojančiu paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu, tik jeigu sandoris buvo vykdomas ne grynaisiais pinigais (CK 6.871 straipsnio 4 dalis). Reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei (CK 6.103 straipsnis), todėl nagrinėjamu atveju reikalavimo perleidimo sutartis taip gali būti laikoma galiojančia, tik jeigu sandoris buvo vykdomas ne grynaisiais pinigais. Vis dėlto duomenų apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui ieškovė nepateikė netgi pirmosios instancijos teismui 2024 m. birželio 4 d. nutartimi, t. y. likus 10 dienų iki skundžiamo sprendimo už akių priėmimo, pasiūlius juos pateikti. Tokių duomenų ieškovė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

25. Be kita ko, iš byloje pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties neaišku, ar pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę, atsiradusią būtent ginčo vekselio pagrindu. Be to, ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė prievolę pagal ginčo vekselį iš dalies įvykdė taip patvirtindama prievolės buvimą, tačiau ieškovė taip pat nepateikia jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

26. Antra, vadovaujantis CPK 285 straipsnio 1 dalimi, sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių.

27. Esant CPK 285 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali užbaigti bylą priimdamas sprendimą už akių. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų vienos ginčo šalies pateiktų ir (ar) nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), todėl sprendimas už akių nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma. Sprendimas už akių yra vienos iš ginčo šalių netinkamo, pasyvaus procesinio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017).

28. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nors, esant atitinkamoms proceso sąlygoms, ir yra galimybė priimti sprendimą už akių atlikus tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau būtina patikrinti, ar tie įrodymai atitinka CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini. Teismui nutarus priimti sprendimą už akių, turi būti formaliai patikrinami abiejų šalių pateikti įrodymai. Pagal CPK 285 straipsnio 2 dalį priimant sprendimą už akių būtinas byloje pateiktų įrodymų visumos formalus vertinimas. Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-403/2019).

29. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo už akių institutą įtvirtinančias proceso teisės normas, taip pat yra išaiškinęs, kad sprendimo už akių priėmimas yra viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, bet ne teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai (ar procesinio dokumento nepateikusiai) šaliai ir ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu; teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka net ir esant procesinėms prielaidoms priimti sprendimą už akių, jeigu jis mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą; CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą“ negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti, ypač tais atvejais, kai byloje pateiktų įrodymų duomenys yra fragmentiški, prieštaringi, netikslūs, yra kitokių jų esminių trūkumų arba neaiškios bylos aplinkybės, ir tai trukdo teismui padaryti vienareikšmes išvadas priimant sprendimą; teismas negali priimti sprendimo už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018).

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos ir kad sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas negalėjo pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą, todėl turėjo bylą nagrinėti įprastine tvarka net ir esant procesinėms prielaidoms priimti sprendimą už akių. Priešingai – atlikus formalų ieškovės pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, akivaizdu, jog, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, jie nepatvirtintų aplinkybių, kurias turi įrodyti būtent ieškovė, – teisinių pinigų paskolos santykių tarp atsakovės ir pradinės kreditorės (dviejų juridinę reikšmę turinčių faktų: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui) buvimą. Taigi, net ir pasitvirtinus šių įrodymų turiniui nebūtų pagrindo priimti kitokį sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį.

31. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 it kt.). Kiti apeliacinio skundo motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

32. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais dėl to, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir nemotyvuotas, priimtas šiurkščiai pažeidžiant procesinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

35. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas, nelaikytina, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis CPK 93 straipsnio prasme priimama ieškovės naudai. Todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 14 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.