- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-28
- Bylos Nr.
- eAN2-229-1036/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-48-3-00022-2026-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Mindaugas Povilanskas
- Pažeidėjas
- T. M.
- Advokatai
- Edvardas Steckis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. M. atstovo advokato Edvardo Steckio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. kovo 23 d. nutarties, kuria T. M. atstovo advokato Edvardo Steckio skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. sausio 14 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-1254-2026 paliktas nepakeistas, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2026 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-1254-2026 (toliau – ir Institucijos nutarimas) T. M. (toliau – ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, apeliantas) nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalį 45 (keturiasdešimt penkių) eurų bauda už tai, kad ji 2025 m. gegužės 25 d., 18.30 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Hyundai Tucson“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjo ant vejos, kai nėra tai leidžiančių ir tokį stovėjimo būdą nurodančių kelio ženklų, transporto eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje/vietoje, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 150.5 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. kovo 23 d. nutartimi (toliau – ir Skundžiama nutartis) T. M. atstovo advokato Edvardo Steckio skundas netenkintas ir Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad:
1.1. iš nuotraukos, kurioje užfiksuotas stovintis pareiškėjos automobilis, matyti, kad jis stovi neleistinoje vietoje, t. y. tai nėra specialiai įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ar kelkraštis. Vieta, kurioje buvo paliktas stovėti T. M. automobilis, neturi transporto priemonių stovėjimo aikštelėms būdingų požymių, tai yra nėra įrengtas nurodomasis kelio ženklas Nr. 528, nurodantis transporto priemonių stovėjimo vietą, taip pat nėra tai nurodančio kelio ženklinimo. Todėl padaryta išvada, kad apeliantės automobilis buvo paliktas stovėti vietoje, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų ar kelio ženklinimo;
1.2. argumentai, kad nėra automobilių statymą draudžiančių ženklų, atmesti kaip nepagrįsti, kadangi įvertinus teisinį reglamentavimą nustatyta, jog stovėjimą draudžiantys ženklai kiekvienu atveju nėra statomi, kiekvienam vairuotojui minėti draudimai turi būti žinomi ir be kelio ženklų. Gi, iš byloje esančios nuotraukos, taip pat ir pačios T. M. bei jos atstovo paaiškinimų, nustatyta, kad jokių kelio ženklų, leidžiančių statyti automobilį nusižengimo vietoje, nėra;
1.3. taip pat argumentai, jog toje vietoje tiek apeliantė, tiek ir kiti asmenys, stato automobilius kasdien jau ne pirmus metus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad T. M. nepadarė administracinio nusižengimo. Kitų asmenų susiformavusi elgesio praktika statyti automobilius tam neskirtoje teritorijoje, kitų asmenų neteisėtas elgesys, statant transporto priemones neleistinose vietose, neįteisina automobilių statymo teritorijoje, neskirtoje transporto priemonių eismui (stovėjimui), ir apeliantės administracinės atsakomybės nešalina;
1.4. kartu įvertinus Trakų rajono savivaldybės administracijos raštus, kuriuose nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje automobilių parkavimas nėra draudžiamas, akcentuota, jog raštuose nėra nurodyta, kad Trakų rajono savivaldybė jau yra priėmusi sprendimus dėl automobilių stovėjimo organizavimo toje gatvėje, todėl spręsti, kad būtent šių raštų pagrindu yra leidžiamas kitoks automobilių statymo būdas, nei numato KET, nėra jokio teisinio pagrindo;
1.5. be to, atsižvelgus į Lentvario seniūnijos raštą, kuriame teigiama, kad nuo 2009 metų (duomenys neskelbtini) gatvėje yra suformuoti iš žvyro ir smėlio kelkraščių praplatėjimai iki 5 metrų, nurodyta, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymą Nr. D1-933 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ pagrindinių vietinės reikšmės kelių kelkraštis yra 1 m pločio, todėl Lentvario seniūnijos atsakymas negali būti vertinamas kaip aukštesnės galios teisės aktas, paneigiantis Statybos techninį reglamente STR 2.06.04:2014 įtvirtintą kelkraščio plotį, atitinkamai ir sutikti su apeliante, kad ji automobilį buvo palikusi (duomenys neskelbtini) gatvės konstrukcinėje dalyje, t. y. kelkraštyje, nėra jokio pagrindo. Kartu pažymėta, kad iš nuotraukos aiškiai matosi, kad nuo asfaltuotos kelio dangos automobilis yra nutolęs daugiau nei 1 m. taip pat aiškiai matosi, kad automobilio ratas stovi ant žolės.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. M. atstovas advokatas Edvardas Steckis (toliau – ir atstovas) prašo panaikinti tiek Institucijos nutarimą, tiek ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. kovo 23 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Kartu su apeliaciniu skundu prašoma priimti ir prijungti naujai teikiamus įrodymus, kurių T. M. negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, t. y. Trakų rajono seniūnijos Lentvario seniūno Artūro Nausučio 2026 m. kovo 30 d. elektroninį laišką ir kartu su juo pateiktas (duomenys neskelbtini) orto nuotraukas.
1.1. Nurodoma, kad Institucijos nutarime bei Skundžiamoje nutartyje kelkraštis šalia (duomenys neskelbtini) neteisingai kvalifikuotas kaip veja, taip pat nepašalinti prieštaringumai įrodinėjime ir tuo pagrindu klaidingai konstatuota apeliantės kaltė ANK 417 straipsnio 2 dalies pagrindu.
1.2. Skundžiamos nutarties 11 punkte konstatuojama, kad T. M. automobilis stovi neleistinoje vietoje, nurodant, kad tai nėra specialiai įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ar kelkraštis. Apeliantės vertinimu, ši išvada konstatuota pažeidus ANK 569 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles bei tarpusavyje išsamiai neįvertinus visų administracinio nusižengimo byloje surinktų įrodymų.
1.3. O būtent, tarp (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies ir šalia jos esančio 5 metrų pločio kelkraščio nėra jokių atskyrimų, kurie leistų suvokti bet kokią ne važiuojamosios dalies teritoriją esant veja. Skunde pateikiant nuotrauką nurodoma, kad matyti važiuojamosios dalies ir kelkraščio sandūra. Tarp šių dviejų (duomenys neskelbtini) gatvės kelio elementų nėra jokio bortelio, akivaizdžiai matomo aukščių skirtumų, važiuojamosios dangos žymėjimo, akmenų, šaligatvio juostos arba bet kokio kito atskyrimo, kuris leistų aiškiai suvokti, jog kelkraštis yra akivaizdžiai atskirtas nuo važiuojamosios dalies. Atitinkamai, tokio atskyrimo nėra ir tarp ant kelio kelkraščio esančios žolės, kuri klaidingai įvardinta veja, bei kelkraščio. Priešingai – žolė, klaidingai įvardinama veja, yra padrika, jos plotai auga netolygiai ir tai vizualiai matyti net iš tos pačios skunde pateikiamos nuotraukos. Juo labiau, tarp kelkraščio ir konstatuotos vejos taip pat nėra jokio bortelio, akivaizdžiai matomų aukščių skirtumų, šaligatvių arba bet kokio kito žymėjimo. Todėl bet kuris asmuo negali aiškiai suvokti, kur pasibaigia kelkraštis ir prasideda įžvelgta, bet realiai objektyviai neegzistuojanti veja. Pažymima, kad jokio schematinio žymėjimo, t. y. kelio, kaip statinio plano, kadastrinės bylos arba kitų dokumentų, kurie būtų leidę aiškiai įsitikinti, kokio ploto yra kelkraštis, ar jame iš viso yra numatyta veja bei kur būtent pagal kadastrinius matavimus galėtų prasidėti veja, nei Institucija, nei bylą tyręs teismas iš VĮ „Registrų centras“ nereikalavo ir net nesvarstė, ar iš viso egzistuoja būtinybė tokius veiksmus atlikti. Jokių argumentų, ar Institucija iš viso turėtų nustatinėti kelio kaip statinio elementus, jų ribas bei tuo pagrindu remdamasi konstatuoti, kur pasibaigia kelias ir prasideda konstatuota veja nėra.
1.4. Cituojant, kaip pažymima, nuoseklią Lietuvos teismų praktiką sprendžiant dėl ANK 417 straipsnio 2 dalies ir KET 150.5 punkto pažeidimų subjektyviosios pusės (čia ir toliau teismo pastaba – nurodoma viena Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartis Nr. AN2-146-876/2024), atstovas nurodo, jog esminis kriterijus, sprendžiant dėl to, ar padarytas ANK 417 straipsnio 2 dalies ir KET 150.5 punkto pažeidimas yra tai, ar vieta, kuri konstatuojama esanti veja, yra aiškiai atskirta nuo kelio važiuojamosios dalies. Atitinkamai, tai svarbu ir vertinant, ar tokia kelio dalis yra ar nėra atskirta nuo vejos. Šiuo atveju, tai visiškai nebuvo atlikta, net netirta, kaip apeliantė galėjo suvokti kelio važiuojamosios dalies, kelio kelkraščio bei įžvelgtos vejos atskirumą. Todėl, apeliantės vertinimu, net nebuvo vertinamos aplinkybės, reikšmingos jos tyčiai padarius pažeidimus konstatuoti.
1.5. Taip pat nenustatytos aplinkybės ar veja yra sukultūrinta, prižiūrima, reguliariai kerpama bei su ja atliekami kitokie veiksmai, kurie nešališkam stebėtojui leistų suprasti, kad: tokia teritorija yra veja bei jog automobilio parkavimas ant tokios teritorijos yra draudžiamas. Atstovo teigimu, jau vien tai patvirtina, kad apeliantės kaltę neigiantys įrodymai šiuo atveju buvo įvertinti nenuosekliai bei pažeidžiant ANK 569 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo taisykles. Priešingai – net ir esami įrodymai, o būtent pateikta nuotrauka, patvirtina akivaizdžias abejones apeliantę negalėjus suvokti parkuojant automobilį būtent ant vejos, o net ir Skundžiamoje nutartyje konstatuotos aplinkybės tokį prieštaringumą patvirtina.
1.6. Pažymima, jog Skundžiamos nutarties 14 punkte yra aiškiai nurodoma, kad žolė yra išvažinėta, t. y. pats apylinkės teismas kelia pagrįstą abejonę aplinkybėms, leidžiančias konstatuoti kelio kelkraštyje esant Institucijos įžvelgtą veją. Atstovo teigimu, visuma šių, net ir apylinkės teismo nustatytų abejonių, kad kelio dalimi esantis kelkraštis nėra veja, leidžia teigti vienintelę objektyviai įmanomą ir pagrįstą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantė suvokė automobilį parkuojanti ant kelkraščio, bet ne ant vejos, kuri kelkraštyje negali egzistuoti. Kartu akcentuojama, kad analogiškos su kelio/ kelkraščio/apžėlusio žole ploto santykiu sprendžiant dėl ANK 417 straipsnio 2 dalies ir KET 150.5 punkto baudžiamumo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai yra aiškinamos ir nuoseklioje Lietuvos teismų praktikoje, skunde pacituojant Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartį Nr. AN2-490-174/2017. Kaip teigiama, iš esmės analogiška situacija, kaip cituojamoje Klaipėdos apygardos teismo nutartyje, susiklostė ir apeliantės atveju, todėl tai tik papildomai patvirtina, kad tiek Institucija, tiek ir apylinkės teismas nepagrįstai nustatė apeliantės kaltę. Ir vien tai savaime patvirtina, kad skundžiami procesiniai sprendimai yra nepagrįsti bei turėtų būti naikintini, o administracinio nusižengimo teisena apeliantės atžvilgiu nutrauktina.
1.7. Akcentuojama, jog Institucijos nutarime ir Skundžiamoje nutartyje yra nepagrįstai paneigiama Trakų rajono savivaldybės administracijos Lentvario seniūnijos rašto įrodomoji galia, sprendžiant dėl to, ant kurio kelio elemento buvo priparkuotas apeliantės automobilis. Skundžiamos nutarties 15 punkte yra tik deklaratyviai konstatuojama, kad Lentvario seniūnijos raštas negali būti vertinamas kaip aukštesnės galios teisės aktas, paneigiantis Statybos techniniame reglamente STR 2.06.04:2014 įtvirtintą kelkraščio plotį. Tačiau toks Skundžiamos nutarties aiškinimas, atstovo teigimu, yra visiškai nepagrįstas. Minimo reglamento 15 punkto 2 lentelėje yra numatyta, kad kelkraščio plotas yra bent 1 metras. Nei šiame reglamente, nei kituose kelių kaip statinių statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra draudžiama įrengti kelkraščius, kurie yra platesni negu 1 metras. Jokio tokį draudimą įtvirtinančio reguliavimo arba jį aiškinančios teismų praktikos nėra. Ir vien tai patvirtina, kad Lentvario seniūnijos raštas klaidingai nevertinamas, kaip turintis įrodomąją galią. Atstovo teigimu, būtent priešingai, t. y. šis raštas ir turi didesnę įrodomąją galią. Cituojant Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, vietinės reikšmės viešieji keliai, savivaldybėms perduoti rajoniniai keliai miestų ir miestelių teritorijose ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims, teigiama, jog Trakų rajono savivaldybė yra kelio savininkas ir juo būdama pateikė duomenis, jog kelio kelkraštis yra būtent 5 metrų pločio. Jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog būtent šiuo konkrečiu atveju kelio kelkraštis yra siauresnis negu 5 metrai, byloje nėra. Vis tik, apylinkės teismas į tai visiškai neatsižvelgė, remdamasis tik iš neteisingo STR aiškinimo kylančiomis prielaidomis, deklaratyviai paneigė Trakų rajono savivaldybės administracijos Lentvario seniūnijos poziciją ir todėl pažeisdamas ANK 569 straipsnio 5 dalies numatytas įrodymų vertinimo taisykles konstatavo, kad kelio kelkraščio plotas sudaro tik 1 metrą. Atitinkamai, jokių, būtent 1 metro kelio kelkraščio plotą patvirtinančių ir kartu apeliantės kaltę aiškiai grindžiančių įrodymų, nesurinko ir Institucija. Dar kartą akcentuojant, kad Trakų rajono savivaldybė yra kelio savininkas, kuriam geriausiai žinomi tiek kelio konstrukciniai elementai, tiek ir jo būklė, todėl jeigu kelio savininkas teigia, kad kelkraščio plotis yra 5 metrai; ant jo elementų nėra vejos; ant kelio kelkraščio yra galima parkuoti automobilius, o jokie tai paneigiantys įrodymai nėra vertinami, tai tegali reikšti vienintelę objektyviai įmanomą išvadą, t. y. kad kelio kelkraščiuose nėra draudžiama parkuoti automobilių, todėl apeliantė administracinėn atsakomybėn dėl ANK 417 straipsnio 2 dalies pažeidimo patraukta nepagrįstai.
1.8. Taip pat, kartu su skundu teikiami papildomi įrodymai, gauti iš kelio savininko – Trakų rajono savivaldybės administracijos Lentvario seniūnijos. Iš jų matyti, jog Lentvario seniūnijos seniūnas apeliantės atstovui pateikė duomenis apie kelio kelkraštį nuo 2012 iki 2025 metų. Iš viseto pateiktų nuotraukų matyti, kad kelio kelkraštis itin ilgą, net 13 metų laikotarpį, nebuvo apžėlęs želdiniais; dar 2012 metais buvo išplatintas. Nurodoma, kad apeliantė šią informaciją iš kelio savininko gavo jau po to, kai buvo priimta Skundžiama nutartis (tik 2026 m. kovo 30 d.), ir informacija yra reikšminga sprendžiant dėl apeliantės veikos subjektyviosios pusės požymių. Apeliacinės instancijos teismo prašoma šiuos duomenis vertinti kartu su kitais įrodymais, sprendžiant dėl apeliantės kaltės nebuvimo.
Žemesnės instancijos teismas
1.9. Kartu teigiama, jog Skundžiamoje nutartyje nepašalintos abejonės dėl administracinio nusižengimo sudėtį sudarančių aplinkybių, kurios grįstinos apeliantės naudai. Būtent, nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad apeliantės automobilis nuo kelio važiuojamosios dalies yra nutolęs daugiau kaip per 1 metrą (arba 5 metrus, kaip kad kelio kelkraščio plotį nurodo jo savininkas). Skundžiamos nutarties 15 punkte tik deklaratyviai konstatuojama, kad iš nuotraukos aiškiai matosi, kad nuo asfaltuotos kelio dangos automobilis yra nutolęs daugiau nei 1 m. Vis tik, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįsti esant atliktus matavimus, kiek būtent tiksliai apeliantės automobilis buvo nutolęs nuo važiuojamosios dalies bei ir ar jis patenka į 1 metro kelkraščio apimtį pagal minėtą reglamentą arba 5 metrų kelkraščio apimtį pagal kelio savininko pateiktą informaciją. Taip pat byloje nėra ir jokių duomenų, koks yra T. M. automobilio plotis, o Instituciją tokių duomenų nei prašė pateikti, nei rinko savarankiškai. Atstovo vertinimu, bent jau tokių plotį nusakančių duomenų buvimas, leistų bent apytiksliai spręsti, ar apeliantės automobilis patenka į reglamento arba kelio savininko nurodytas kelkraščio ribas, ir ar atitinkamai pagal tai apeliantės veiksmai yra kvalifikuotini kaip pažeidimas ANK 417 straipsnio 2 dalies prasme.
1.10. Cituojant ANK 593 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktuose įtvirtintą reguliavimą, nurodoma, jog liko neaišku dėl kokių priežasčių Institucija tirdama nusižengimą neatliko kelio sudėtinių elementų (įskaitant ir kelkraštį) apžiūros, kurios metu galima atlikti matavimus vietoje bei nustatyti, koks yra važiuojamosios dalies plotis, kelkraščio plotis ir ar vietoje iš tikrųjų yra veja (bei kaip ir ar šie elementai iš viso objektyviai atskirti vienas nuo kito matomomis kliūtimis). Institucija taip pat nepaaiškino, kodėl atlikdama tyrimą, nesikreipė į VĮ „Registrų centras“, Nekilnojamojo turto registrą, Trakų rajono savivaldybės administraciją ir/ar kitas institucijas, siekdama gauti kelio kadastrinių matavimų bylą, informaciją ar šalia kelio įrengtas kelkraštis ar visgi veja. Atstovo vertinimu, šių duomenų buvimas leistų nustatyti, kur visgi pasibaigia kelio elementai ir prasideda veja, ir ar atitinkamai apeliantės automobilis buvo paliktas ant kelio kelkraščio ar vejos. Atitinkamai, tik tuo atveju ir būtų galima nustatyti, ar apeliantės veiksmai iš viso yra ar nėra KET pažeidimas. Apylinkės teismas, į tai, jog Institucija nepasinaudojo ANK 593 straipsnyje numatyta teise nustatyti visas administracinio nusižengimo ištyrimui reikšmingas aplinkybes, visiškai neatsižvelgė. Priešingai, pats apylinkės teismas, neturėdamas jokių ANK 593 straipsnio 1 dalies pagrindu byloje surinktų įrodymų, ir todėl remdamasis iš esmės prielaidomis, konstatavo, kad neva šiuo atveju yra pakankamai aišku, kad apeliantės automobilis yra pastatytas viršijant kelio kelkraščio ribas.
1.11. Skunde teigiama, jog Skundžiamos nutarties 15 punkte nepagrįstai konstatuojama, kad T. M. automobilio ratas stovi ant žolės. Iš byloje pateiktos nuotraukos matyti, kad kairysis (vairuotojo pusės) automobilio šonas visiškai yra ant žvyro dangos, kuri yra kelkraščio sudedamoji dalis; nuotraukoje nėra matoma galinė automobilio pusė; nuotraukoje nėra matomas priekinis dešinys automobilio ratas ir ar po juo yra žolė. Taigi nuotraukoje visiškai nėra užfiksuotas: automobilio galas; automobilio dešinys šonas; ar po automobilio dešiniuoju šonu yra ar nėra bent kokių apylinkės teismo ir Institucijos įžvelgtų žolės apraiškų. Todėl, atstovo vertinimu, priešingai nei konstatuota Skundžiamos nutarties 15 punkte, iš nuotraukos visiškai neaišku, ar bent vienas automobilio ratas yra ant žolės, ar nėra. Tiek pati nuotrauka, tiek ir papildomai su skundu teikiami įrodymai tik patvirtina, kad žolė ant kelio kelkraščio, kuri nėra veja, yra netolygi, auga aiškiai neatskirtais plotais ir todėl net nėra aišku, kur būtent po automobiliu yra, o kur nėra žolė. Atitinkamai, būtent dėl to iš nuotraukos ir nėra aišku, kad automobilis tikrai pastatytas ant žolės. Minima Skundžiamos nutarties 15 punkto išvada yra grindžiama iš esmės prielaidomis ir konstatuota ne tik nepašalinus visų abejonių, bet ir šias abejones aiškinant būtent Institucijos naudai.
1.12. Vėlgi nurodant, kaip teigiama nuoseklią Lietuvos teismų praktiką, cituojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį Nr. N663-156/2007, in dubio pro reo principo kontekste, akcentuojama, jog šiuo atveju Institucija yra atsakinga dėl to, kad nesurinko visų apeliantės kaltę grindžiančių įrodymų. O visos iš tokio nesurinkimo kylančios prieštaros taikant in dubio pro reo principą turėtų būti aiškintinos T. M. naudai, kas Skundžiamoje nutartyje nepadaryta. Galiausiai apibendrinant teigiama, kad Institucija nesurinko pakankamai duomenų, grindžiančių T. M. kaltę, taip pat net nenustatė ar kelio elementas, ant kurio priparkuotas apeliantės automobilis, yra kelkraštis, ar tai jau nebėra kelio elementu ir yra savarankiška veja. Šių abejonių apylinkės teismas nepašalino, rėmėsi tik prielaidomis, todėl nepagrįstai netaikė in dubio pro reo principo.
Atsiliepimas
2. Institucijos atstovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
2.1. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje esančius duomenis, įvertino administracinio nusižengimo protokolą, nutarimą, fotonuotraukas, šalių paaiškinimus bei kitą bylos medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą, kad T. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį. Apylinkės teismas Skundžiamoje nutartyje detaliai pasisakė dėl visų esminių apeliantės argumentų ir motyvuotai juos atmetė. Byla buvo išnagrinėta laikantis ANK nuostatų, apeliantei buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, o apylinkės teismas priėmė motyvuotą procesinį sprendimą.
2.2. Pažymima, jog apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami tie patys argumentai, kurie jau buvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, t. y. kad nebuvo aišku kur baigiasi kelias ir prasideda veja, kad nebuvo atlikti papildomi matavimai, nebuvo surinkti kadastriniai ar kiti dokumentai, taip pat kad kelkraštyje transporto priemones statyti esą leidžiama. Vis tik, šie argumentai nepaneigia nustatyto pažeidimo fakto.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Byloje nustatyta, kad transporto priemonė buvo palikta vietoje, kuri nėra nei specialiai įrengta stovėjimo aikštelė, nei kelkraštis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog vieta, kurioje stovėjo automobilis, neturėjo transporto priemonių stovėjimo vietą žyminčių kelio ženklų ar ženklinimo, o iš fotonuotraukų matyti, kad automobilis buvo pastatytas ant vejos. Aplinkybė, kad dalis žolės galėjo būti išvažinėta ar vizualiai nelygi, nepaneigia jos kaip vejos pobūdžio ir nepanaikina KET draudimo tokioje vietoje statyti transporto priemones.
2.4. Akcentuojama, kad administracinė atsakomybė buvo taikyta ne vien prielaidomis, o remiantis užfiksuota faktine situacija vietoje. Aplinkybė, kad T. M. pateikia kitokį duomenų vertinimą, nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo. Nors apeliantė remiasi nekaltumo prezumpcija ir teigia, kad visos abejonės turėjo būti aiškinamos jos naudai, šiuo atveju tokių abejonių nenustatyta. Byloje esantys duomenys buvo nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaringi ir pakankami konstatuoti administracinio nusižengimo faktą, todėl pagrindo taikyti minėtą principą nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. M. atstovo advokato Edvardo Steckio apeliacinis skundas netenkinamas.
3. Administracinėn atsakomybėn patrauktos T. M. atstovo skunde keliami klausimai, susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu, ginčijamos apylinkės teismo padarytos išvados dėl jos kaltės padarius administracinį nusižengimą numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje. Taigi atsižvelgiant į apeliacinio skundo reikalavimus bei ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose, tai yra, Skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas įrodymų vertinimo aspektu. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, Nr. 2AT-98-677/2015, Nr. 2AT-65-895/2016 ir nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022, Nr. 2AT-4-511/2023), todėl skundą nagrinėjantis teismas, pritardamas Institucijos bei pirmosios instancijos teismo procesiniuose sprendimuose išdėstytiems motyvams, jų išsamiau neanalizuoja ir pakartotinai nurodytų argumentų nedėsto, o tik juos papildo, pažymėdamas papildomus faktinius ir teisinius argumentus bei esminius analizuojamos situacijos akcentus.
4. Nagrinėjamu atveju apeliantei administracinė nuobauda paskirta už tai, kad ji administraciniame kaltinime nurodytu metu ir vietoje, o konkrečiai (duomenys neskelbtini), stovėjo ant vejos, kai nėra tai leidžiančių ir tokį stovėjimo būdą nurodančių kelio ženklų, transporto eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje/vietoje, tuo pažeisdama KET 150.5 papunkčio reikalavimus ir padarydama ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. T. M. neginčija fakto, jog automobilį paliko stovėti nurodytoje vietoje, tačiau teigia, kad minėtuose jos veiksmuose nėra KET 150.5 papunkčio reikalavimų pažeidimo. O būtent, iš apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog esminis argumentas, kuriuo kvestionuojamas administracinis kaltinimas, grindžiamas tuo, kad vieta, kurioje stovėjo T. M. transporto priemonė, nepagrįstai ir neteisingai kvalifikuojama kaip veja. Apeliantės atstovo teigimu, vieta, kurioje stovėjo transporto priemonė, nėra aiškiai atskirta nuo kelio važiuojamosios dalies, kas leistų nešališkam stebėtojui suprasti, jog tokia teritorija yra veja ir ant jos automobilio parkavimas yra draudžiamas. T. M. suvokimu, ji automobilį parkavo ant kelkraščio, bet ne ant vejos, kuri kelkraštyje ir negali egzistuoti. Taip pat, nurodoma, jog šalia (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies yra būtent 5 metrų pločio kelkraštis, ką patvirtina ir Trakų rajono savivaldybės, t. y. kelio savininko, pateikti duomenys. O įrodymų, kurie leistų spręsti, jog kelio kelkraštis yra siauresnis negu 5 metrai, nėra, todėl Skundžiamos nutarties išvados nepagrįstos, neteisingai aiškinant ir Statybų reglamente įtvirtintą reglamentavimą, kas leidžia daryti vienintelė išvadą, t. y. jog kelio kelkraščiuose nėra draudžiama parkuoti automobilių. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas Skundžiamos nutarties motyvams, neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
5. Taigi ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už 1) sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal KET draudžiama sustoti ir stovėti, 2) sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, 3) važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad ANK 417 straipsnio 2 dalies nuostata yra blanketinė ir jos turinys detalizuojamas KET, nagrinėjamu atveju yra reikšminga vertinti, ar T. M. veiksmais buvo pažeisti Institucijos nutarime nurodyto KET 150.5 punkto reikalavimai, pagal kuriuos sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose.
6. Taip pat, analizuojamoje situacijoje būtina akcentuoti, kad draudimą stovėti tam tikroje vietoje įtvirtina ne tik draudžiamieji ženklai, tačiau ir KET nuostatos. Pastarųjų taisyklių 150 punkte nustatyta visa eilė draudimų dėl sustojimo ar stovėjimo: draudimą stovėti skiriamojoje, greitėjimo ir lėtėjimo juostoje, ant tiltų, viadukų, estakadų ir po jais, pėsčiųjų perėjose, keliuose, kuriuose yra po vieną kiekvienos krypties eismo juostą, ant vejos, šaligatvių, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose ir t. t., tačiau stovėjimą draudžiantys ženklai kiekvienu šiuo atveju nėra statomi. Jei ir nėra automobilių stovėjimą ar sustojimą draudžiančio kelio ženklo, tai dar nereiškia, kad toks veiksmas, t. y. automobilio statymas atitinkamoje teritorijoje, yra leidžiamas. Minėtas KET 150.5 papunktis, be kita ko, nustato, jog ant vejos stovėti galima tuo atveju, jeigu stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai. Kelių eismo taisykles privalančiam išmanyti vairuotojui šie draudimai turi būti žinomi ir be kelio ženklų, t. y. asmuo, naudodamasis teise vairuoti transporto priemones, privalo žinoti KET nuostatas ir prieš parkuodamasis, statydamas transporto priemonę, įvertinti ar jo pasirinkto parkavimo būdo, stovėjimo, jos nedraudžia. Šioje byloje ginčo dėl to, kad kelio ženklų, leidžiančių statyti automobilį aptariamoje vietoje, administracinio nusižengimo padarymo metu nebuvo, nėra. Gi esminę reikšmė įgyją dvi sąvokos – veja (ant kurios draudžiamas stovėjimas ir inkriminuotas apeliantei) bei kelkraštis (ant kurio apeliantės teigimu, jos automobilis ir stovėjo).
7. Visų pirma pažymėtina, kad nei inkriminuoto nusižengimo padarymo metu galiojusi, nei bylos nagrinėjimo metu galiojanti Lietuvos Respublikos želdinių įstatymo redakcija neapibrėžia vejos sąvokos, nenumato jai keliamų reikalavimų. Lingvistiniu aiškinimu, veja suprantama kaip žolė, pievelė. Nors tiek ANK 417 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, tiek KET, tiek minėtame želdinių įstatyme vejos apibrėžimas nenurodomas, tačiau tai nėra speciali teisinė sąvoka ir todėl ji suprantama taip kaip yra įprasta bendrinėje kalboje (Kauno apygardos teismo nutartis Nr. AN2-421-238/2020). Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad eismo tvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje nustato KET, o 3 dalyje nustatyta, kad eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali riboti tik KET numatyti kelio ženklai, ženklinimo linijos, šviesoforai ir reguliuotojo signalai. Jeigu kelio ženklo ir ženklinimo linijų reikalavimai skiriasi, vadovaujamasi kelio ženklo reikalavimais. Pagal KET 5 punktą eismo dalyviai privalo išmanyti SEAKĮ, mokėti KET ir jų laikytis. Taigi, įgijęs teisę vairuoti asmuo, privalo žinoti ir pasekmes, už kelių eismo taisyklių ir kitų su transporto priemonių vairavimu susijusių įstatymų nesilaikymą, kas jau buvo paminėta ir šio procesinio sprendimo 8 punkte.
8. Gi, kitai minėtai sąvokai – kelkraščiui, aktualus KET 141 punktas, pagal kurį sustoti ir stovėti transporto priemonėms leidžiama dešinėje kelio pusėje, kuo dešiniau kelkraštyje, o jeigu jo nėra, – važiuojamosios dalies pakraštyje. Vadovaujantis KET 3.8 punktu, kelkraštis yra šalia važiuojamosios dalies (nuo jos krašto iki kelio sankasos briaunos) esantis kelio elementas, dengtas tokia pat kaip važiuojamoji dalis ar kitokia danga arba (ir) atskirtas nuo važiuojamosios dalies jos kraštą žyminčia horizontaliojo ženklinimo linija, tačiau nelaikomas nei šaligatviu, nei pėsčiųjų taku, nei dviračių taku ar dviračių juosta, nei pėsčiųjų ir dviračių taku. Pasak apeliantės atstovo, T. M. priklausantis automobilis stovėjo KET neprieštaraujančiu būdu – būtent kelkraštyje, ką patvirtina ir kelio savininko – Trakų rajono savivaldybės administracijos raštai. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo teiginiais. Šiuo aspektu pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į itin akcentuojamą aplinkybę apie kelio savininką – Trakų rajono savivaldybę, ir jo išreikštą poziciją dėl vietos, kurioje stovėjo transporto priemonė, pripažinimo kelkraščiu. O būtent, teisės aktai, kurie nustato eismo tvarką, eismo dalyvių teises ir pareigas, naudojimąsi automobilių keliais ir eismo saugumo automobilių keliais reikalavimus, galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose keliuose, nepriklausomai nei nuo jų nuosavybės formos, nei nuo jų savininkų valios. Esminis požymis yra ne žemės sklypo ar kelio nuosavybės forma, priklausomybė, o žmonių ir transporto priemonių judėjimas kelio ribose, t. y. eismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad KET galioja ir viešose, ir privačiose teritorijose, jei tai susiję su transporto priemonių ir pėsčiųjų eismu. Siekiant išvengti galimos grėsmės eismo dalyviams, būtina laikytis tam tikrų taisyklių, tame tarpe ir KET (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2012). Šis baudžiamojoje byloje pateiktas išaiškinimas yra bendro pobūdžio, neapibrėžtas konkrečiomis detalėmis, todėl pagrįstai taikytas ir nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje, kurioje akcentuojama kelio savininko pozicija.
9. Taip pat atsakant į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus dėl teritorijos, skunde įvardijamos kelkraščiu, ploto, t. y. teigiant, jog toje vietoje, kurioje stovėjo apeliantės automobilis, egzistavo 5 metrų pločio kelkraštis, pabrėžtinas, jau minėtame, Statybos techninį reglamentą STR 2.06.04:2014 įtvirtintas reguliavimas. O būtent, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtintą Statybos techninį reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ VI skyriaus „Vietinės reikšmės kelių skersiniai ir išilginiai profiliai“ 15 punkto 2 lentelės nuostatas pagrindinių vietinės reikšmės kelių kelkraštis yra po 1 metrą iš abiejų pusių, kaip visiškai pagrįstai pažymėta Skundžiamoje nutartyje. Dėl ko, apeliacinio skundo argumentai apie pirmosios instancijos teismo neteisingą STR aiškinimą yra deklaratyvūs, o samprotavimai apie STR nurodomus kelkraščio pločio dydžius, apibrėžiant juos kaip minimalius, t. y. teigiant, jog kelkraščio plotis STR yra įtvirtintas, kaip bent 1 metro, yra nepagrįsti.
10. Galiausiai ir iš Trakų rajono savivaldybės administracijos raštų, esančių bylos medžiagoje, nenustatyta, jog administraciniame kaltinime nurodyta vieta, laikytina kelkraščiu, ir juo labiau 5 metrų pločio. Viename iš Trakų rajono savivaldybės administracijos raštų, be kita ko, nurodoma, kad Trakų rajono savivaldybės administracija, įvertinusi vietos sąlygas, eismo intensyvumą bei gyventojų poreikius, gali priimti pagrįstą sprendimą organizuoti stovėjimą vietinės reikšmės gatvės (registruoto inžinerinio statinio) ribose. Trakų rajono savivaldybės administracijos 2025 m. gegužės 19 d. raštu pateikta pozicija dėl automobilių statymo lygiagrečiai, greta (duomenys neskelbtini), važiuojamosios dalies kietosios dangos, nepažeidžiant KET reikalavimų ir taip nežalojant aplinkos. Kitame rašte, be kita ko, nurodoma, kad pagal Statybos techninį reglamentą STR 2.06.04:2014 nustatyta, kad vietinės reikšmės pagalbinėse gatvėse automobilių statymas gali būti organizuojamas tiek izoliuotose stovėjimo aikštelėse, tiek prie važiuojamosios dalies įrengtose stovėjimo juostose, atsižvelgiant į gatvės kategoriją, eismo intensyvumą ir teritorijos užstatymo pobūdį. Įvertinusi vietos sąlygas, eismo intensyvumą ir gyventojų poreikius Trakų rajono savivaldybės administracija gali priimti sprendimus dėl automobilių stovėjimo organizavimo (duomenys neskelbtini) gatvės ribose. Galiausiai, prie apeliacinio skundo pateiktame Trakų rajono savivaldybės administracijos elektriniame laiške pateikiama nuoroda, per kurią iš palydovo matosi, kaip nurodoma, jau kelkraščio praplatėjimas, taip pat pridedamos ištrauktos palydovo, su datomis nuotraukos, kuriose, vėlgi kaip teigiama, matosi, kad nuo 2012 metų jau yra praplatintas kelkraštis. Taigi nepaisant Trakų rajono savivaldybės administracijos raštuose pateiktos pozicijos bei informacinio pobūdžio aplinkybių, iš visų raštų turinio, akivaizdu, jog Trakų rajono savivaldybės administracija, kaip kelio savininkė, tik gali priimti sprendimus dėl stovėjimo vietinės reikšmės gatvėse, tačiau duomenų, kad konkretus sprendimas dėl automobilių stovėjimo administraciniame kaltinime nurodytoje vietoje nusižengimo padarymo metu, egzistavo, nėra. O be to, ir pati Trakų rajono savivaldybės administracija nurodo, kad sprendimai negali pažeisti KET reikalavimų ir nežaloti aplinkos.
11. Taip pat, iš bylos medžiagoje fiksuotos nuotraukos akivaizdžiai matyti, kad dalis automobilio (keleivio pusė) pastatyta ant suaugusios žolės, t. y. dalis apeliantės transporto priemonės neabejotinai buvo teritorijoje, pagal KET 150.5 punktą neskirtoje statyti transporto priemones. Ir nors teritorija, kurioje stovėjo T. M. automobilis, t. y. veja nėra atribota, nuo kitos paviršiaus dangos, tačiau jau viena automobilio dalies pastatymas ant žolės (šiuo atveju – vejos), tokios teritorijos atskyrimas dangos rūšimi nuo kitokio pobūdžio teritorijos, yra akivaizdus, todėl veja, ant kurios nagrinėjamu atveju stovėjo T. M. automobilis, pagrįstai vertinta kaip automobilio parkavimui neskirta teritorija. Kartu akcentuotina, kad nors ir vizualiai žiūrint į pateiktą ir aptartą nuotrauką, žvyro dangą, šalia kurio yra veja, net ir laikant kelkraščiu, vis tik jo negalima laikyti platesniu nei 1 metro pločio, nes tokia kelio danga ne dėl toje vietoje suformuoto platesnio kelkraščio, bet dėl to, jog ši zona galimai dėl nuolat ten statomų automobilių, tame plote, yra netaisyklingai išvažinėta, dėl to veja auga ne visame plote. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu žvyras šioje vietoje gali pradėti dominuoti ir po to, kai kelkraštis yra suplakamas su veja nuolat važinėjant transporto priemonėms. Nagrinėjamuoju atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog automobilio pusė, esanti toliau kelio, stovi ant vejos, o kita automobilio pusė yra pastatyta ant išvažinėtos vejos. Taip pat pabrėžtina, kad KET 150.5 punkte įtvirtintas draudimas stovėti ant vejos savaime nesuponuoja išvados, kad šis draudimas galioja tik toje vietoje, kur tuo metu auga veja (tokia žolė ar pievelė, kuri yra vešli, specialiai suformuota ir atlieka specialią kultūrinę paskirtį), nes šis draudimas neabejotinai apima ir tuos atvejus, kai veja neželia dėl objektyvių priežasčių. Veja nagrinėjamu atveju suprantama kiek kitaip - tai yra palei kelią esanti žalioji zona, neskirta automobiliams važiuoti ar stovėti. Tai, kad dalis šios zonos dėl ten statomų ar važiuojančių automobilių yra išvažinėtas, ištryptas, sudžiūvęs ir pan., nekeičia jos kaip vejos (žaliosios zonos) statuso ir neįteisina automobilių statymo joje.
12. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas pažymi, jog apelianto lūkesčių neatitinkantis bylos aplinkybes patvirtinančių įrodymų vertinimas bei įstatymo taikymas, kas yra teismo prerogatyva, nesuponuoja absoliutaus pagrindo apygardos teismui daryti priešingas išvadas nei jas padarė pirmosios instancijos teismas ir tenkinti skundą taip kaip to prašoma. Pabrėžtina, kad vertinant pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną, apeliantė turėjo ir galėjo numatyti pasekmes dėl atsakomybės ir minėtas aplinkybes įvertinti prieš darant tokį nusižengimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog T. M. nuosekliai laikosi savo versijos, neduoda pagrindo besąlygiškai ją laikyti teisinga. Byloje esantys įrodymai patvirtina jos kaltę padarius KET 150.5 punkto pažeidimą, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismo jie buvo įvertinti pažeidėjo nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai. Atkreiptinas dėmesys, jog aukštesnės instancijos teismui paduotas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti ir skundu pirmosios instancijos teismui, jokių išskirtinai naujų aplinkybių ar duomenų nenurodyta. Kaip matyti iš apygardos teismui pateiktos bylos medžiagos, esminiai skundo argumentai Skundžiamoje nutartyje buvo nagrinėti ir dėl jų tinkamai pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad T. M. padarė ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Apeliacinio skundo argumentai T. M. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu Skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas.
13. Apygardos teismas nenustatė ir administracinės nuobaudos skyrimo pažeidimų. ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl T. M. skirtos nuobaudos, todėl apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad įvertinus padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę ir jos charakterizuojančius duomenis, t. y. administracinius baustumus (iki nagrinėjamo nusižengimo padarymo dienos T. M. bausta penkis kartus, tarp jų ir už KET pažeidimus – greičio viršijimą, taip ir už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, viešosios rimties trikdymą), bei atsakomybių lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą darytina išvada, kad apeliantei už padarytą administracinį nusižengimą paskirta ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta mažesnė nei sankcijos vidurkį atitinkanti bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, paskirta vadovaujantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis bei įvertinus visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes.
14. Aptartų duomenų pagrindu konstatuojama, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. kovo 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išvados paremtos tiesiogiai ištirtų įrodymų analize ir vertinimu, todėl naikinti nutartį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. kovo 23 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. M. atstovo advokato Edvardo Steckio apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.