Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Vasarienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (skolininko) uždarosios akcinės bendrovės „Vilterma“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria išspręstas antstolio prašymas dėl teismo sprendimo išaiškinimo, civilinėje byloje Nr. 2-1188-798/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lukrida“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilterma“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Skolininkas atliko įskaitymą, kai apie prasidėjusį vykdymo procesą pagal teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. išieškotojui UAB „Lukrida” išduotą vykdomąjį dokumentą nieko nežinojo. Skolininko reikalavimas, į kurį buvo įskaitytas išieškotojo reikalavimas, šiam buvo išsiųstas dar neprasidėjus vykdomajam procesui. Apie antstolio pradėtą vykdomąją bylą skolininkas sužinojo tik 2011 m. spalio 10 d., kuomet pagal antstolio padėjėjo tos pačios dienos patvarkymus vykdomojoje byloje Nr. 0116/11/01929 buvo areštuoti skolininko banko sąskaitose buvę 144 457,54 Lt ir pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Įskaitymo atlikimo metu skolininkas neturėjo pagrindo vadovautis antstolio nurodytu CPK 687 straipsniu. Nebuvo pagrindo, ribojančio skolininko teisę atlikti įskaitymą pagal CK 6.130 straipsnį. Skolininko banko sąskaitose buvusios lėšos buvo areštuotos ir pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą jau po to, kai pareiškėjo prievolė išieškotojui pagal teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį, kurios pagrindu 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-1188-798/2011, buvo pasibaigusi.Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-994/2010 nustatytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių (pvz., skolininkas nagrinėjamu atveju atliko įskaitymą dar prieš jam sužinant apie prasidėjusį vykdymo procesą, banko sąskaitose buvusios lėšos buvo areštuotos ir pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą jau po to, kai pareiškėjo prievolė išieškotojui buvo pasibaigusi), todėl minėta nutartimi nėra pagrindo vadovautis. Teismas, išaiškinęs, kad negali būti pripažintas skolininko 2011 m. spalio 7 d. pareiškimu atliktas įskaitymas, paneigė įskaitymo, kaip vienašalio sandorio, galiojimą, nors tai nėra nuginčyta. Teismo išaiškinimas suponuoja išvadą, kad galiojantis ir nenuginčytas sandoris gali būti laikomas nesukūrusiu pasekmių, kurių šalys siekė. Tai prieštarauja CK 1.63 straipsnio 4 daliai ir CK 1.95 straipsniui. Be to, CPK 687 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kaip leidžiantis nepripažinti skolininko pagal CK 6.130 straipsnį atlikto įskaitymo pasekmių vykdomajame procese dėl to, kad skolininkas neturėjo jo reikalavimo teisėtumą patvirtinančio vykdomojo dokumento, reiškia, kad materialiosios teisės pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės paneigiamos procesinės teisės normomis.CPK 687 straipsnio 1 dalies aiškinimas suponuoja išvadą, kad CPK 687 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas siekė ne išplėsti CK 6.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų draudžiamų įskaityti reikalavimų sąrašą, o padaryti operatyvesniu ir ekonomiškesniu vykdymo procesą, kad antstoliui, kai jam pateikiami vykdyti vykdomieji dokumentai dėl skolininko ir išieškotojo priešpriešinių pinigų sumų išieškojimo, nereikėtų atlikti ilgai trunkančių ir brangiai kainuojančių vykdomajame procese vykdomųjų veiksmų atskirai išieškant priešpriešines pinigų sumas pagal skolininko ir išieškotojo pateiktus vykdomuosius dokumentus. CPK 687 straipsnio 1 dalis aiškintina ne kaip leidžianti įskaitymą vykdomajame procese tik tuo atveju, kai skolininkas turi vykdomąjį dokumentą patvirtinantį jo reikalavimų teisėtumą ir kad tik toks skolininko reikalavimas gali būti pripažįstamas vienarūšiu ir įskaitomas, o kaip praplečianti CK 6.131 straipsnyje nustatytų subjektų, galinčių atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, sąrašą. Įstatymų leidėjas CPK 687 straipsnio 1 dalies konstrukcija nėra suformulavęs imperatyvių draudimų. Joje nustatoma sąlyga, kuriai esant pats antstolis, nepaisydamas išieškotojo ir skolininko, pateikusių vykdymo dokumentus dėl priešpriešinių pinigų sumų išieškojimo valios, savo patvarkymu gali atlikti tų priešpriešinių pinigų sumų tarpusavio įskaitymą. Skolininko vykdomojo dokumento, patvirtinančio jo priešpriešinių reikalavimų teisėtumą, neturėjimas vykdomajame procese turi būti suprantamas ne kaip kliūtis, neleidžianti pačiam skolininkui įskaityti savo priešpriešinį reikalavimą, o kaip vienos iš sąlygų, leidžiančių antstoliui savo paties patvarkymu atlikti skolininko ir išieškotojo priešpriešinių pinigų sumų tarpusavio įskaitymą vykdomajame procese, nebuvimas. Teismo argumentai, jog skolininko ir išieškotojo reikalavimai nėra vienarūšiai tik dėl to, kad vienam išduotas jo teisėtumą patvirtinantis vykdomasis dokumentas, o kitam ne, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, pagal kurią šalių reikalavimai laikomi vienarūšiais, kai abiejų prievolių dalykas yra toks pat. Skolininko ir išieškotojo prievolių dalykas buvo toks pat, todėl jų vienarūšiškumas negali būti paneigtas tik dėl to, kad vieno reikalavimo teisėtumas patvirtintas vykdomuoju dokumentu, o kito ne.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar yra pagrįstas ir teisėtas teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi pateiktas išaiškinimas, kad negali būti pripažinta įskaita UAB „Vilterma“ ir UAB „Lukrida“ sudarytos taikos sutarties, patvirtintos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi, pagrindu dėl atsiradusio UAB „Lukrida“ 134 098,54 Lt reikalavimo į UAB „Vilterma“ 276 739,65 Lt reikalavimą, kuri buvo pareikšta 2011 m. spalio 7 d. pareiškimu Nr. 166, vykdant vykdomąją bylą ir nesant UAB „Lukrida“ sutikimo. Šis klausimas apibrėžia aptariamos bylos nagrinėjimo ribas.

Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 24 d. nutartimi patvirtino ieškovo UAB „Lukrida“ ir atsakovo UAB „Vilterma“ sudarytą taikos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo iki 2011 m. rugsėjo 19 d. sumokėti ieškovui 134 098,54 Lt už atliktą darbus (201-202 b. l.). Šios nutarties pagrindu 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo išduotas vykdomasis raštas (211-212 b. l.), pagal kurį vykdomoji byla pradėta 2011 m. spalio 4 d. Antstoliui 2011 m. spalio 10 d. buvo pateiktas skolininko UAB „Vilterma 2011 m. spalio 7 d. pareiškimas dėl įskaitymo Nr. 166, kuriame nurodyta, kad UAB „Vilterma“ pareiškia įskaitą 2011 m. sausio 18 d. UAB „Vilterma“ ir UAB „Lukrida“ sudarytos taikos sutarties, patvirtintos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi, pagrindu atsiradusį UAB „Lukrida“ reikalavimą į UAB „Vilterma“ 276 739,65 Lt reikalavimą (213 b. l.). Antstolis V. Č. 2011 m. spalio 19 d. prašymu prašė išaiškinti teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. vykdomojo rašto Nr. 2-1118-798/2011 vykdymo tvarką, t. y. ar gali būti pripažinta įskaita UAB „Vilterma“ ir UAB „Lukrida“ sudarytos taikos sutarties, patvirtintos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi Nr. 2-118-798/2011, pagrindu atsiradusį UAB „Lukrida“ 134 098,54 Lt reikalavimą į UAB „Vilterma“ 276 739,65 Lt reikalavimą, kuris pareikštas 2011 m. spalio 7 d. pareiškimu Nr. 166, vykdant vykdomąją bylą bei nesant UAB „Lukrida“ sutikimo (209-210 b. l.).

Jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikia taikyti vykdymo procese, yra neaiški, antstolis kreipiasi su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką arba įstatymo ar kito teisės akto normą, kurią reikia taikyti. Antstolio prašymą teismas nagrinėja CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka (CPK 589 straipsnio nuostatos). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 589 straipsnis, kartu su CPK 278 straipsnio 1 dalimi, kurioje reglamentuotas sprendimo išaiškinimas, skirti teismo sprendimo trūkumams pašalinti, taip pat tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-238/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-242/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-381/2010). Teismas antstolio prašymu turi teisę aiškinti tiek teismo procesinį sprendimą ir jo vykdymo tvarką, tiek vien vykdymo tvarką, priklausomai nuo antstolio prašymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-242/2009).

Byloje kilęs klausimas dėl CPK 687 straipsnio 1 dalies (nustatančios, kad jeigu yra pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl skolininko ir išieškotojo priešpriešinių pinigų sumų, esančių toje pačioje išieškojimo eilėje, išieškojimo, antstolis savo patvarkymu atlieka šių sumų tarpusavio įskaitymą) aiškinimo konkrečių bylos faktinių aplinkybių pagrindu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pateiktu vykdymo tvarkos išaiškinimu. Kadangi pagal teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį, kuria buvo patvirtinta ieškovo UAB „Lukrida“ ir atsakovo UAB „Vilterma“ sudaryta taikos sutartis, 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, o vykdomoji byla pradėta 2011 m. spalio 4 d., todėl priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymą reglamentuoja specialioji CPK 687 straipsnyje įtvirtinta norma, pagal kurią įskaitymas vykdymo procese galima tais atvejais, kai yra pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl skolininko ir išieškotojo priešpriešinių pinigų sumų, esančių toje pačioje išieškojimo eilėje, išieškojimo. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-994/2010, pateiktus argumentus. Ta aplinkybė, jog, skolininko teigimu, jis atliko įskaitymą, kai apie prasidėjusį vykdymo procesą pagal teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. išieškotojui UAB „Lukrida” išduotą vykdomąjį dokumentą esą nežinojo, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti antstolio prašymą dėl teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1188-798/2011 vykdymo tvarkos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos dalyką, negali sutikti su apeliantu, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-994/2010, nustatytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CPK XLI skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas. Įskaitymas vykdomajame procese galimas tik tuo atveju, kai skolininkas turi vykdomąjį dokumentą, patvirtinantį jo reikalavimų teisėtumą ir tik toks skolininko reikalavimas gali būti pripažįstamas vienarūšiu bei įskaitomas (CPK 684 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantas tokio dokumento neturi, todėl antstolis negali atlikti sumų užskaitų CPK 687 straipsnio pagrindu. Antstolis tarpusavio skolas įskaityti galėtų tik tuo atveju jeigu atsakovas turėtų vykdomąjį raštą arba ieškovas sutiktų su įskaitymu, tačiau tokio sutikimo ieškovas nedavė.

Skundžiama nutartimi buvo nagrinėjamas antstolio prašymas išaiškinti, ar antstolis savo patvarkymu gali atlikti sumų tarpusavio įskaitymą. Nagrinėjamu atveju nespręstina, ar atsakovas (skolininkas) turėjo teisę atlikti įskaitymą pagal CK 6.130, 6.131 straipsnius, nes tai nėra antstolio prašymo nagrinėjimo dalykas. Be to, apelianto argumentai, kad skolininko banko sąskaitose buvusios lėšos buvo areštuotos ir pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą jau po to, kai pareiškėjo prievolė išieškotojui pagal teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį, kurios pagrindu išieškotojui 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-1188-798/2011, buvo pasibaigusi, taip pat nebuvo šio nagrinėjimo dalykas, nes jo ribas apsprendė tik sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimas dėl galimo įskaitymo. Atkreiptinas dėmesys, kad klausimas, susijęs su UAB „Vilterma“ atlikto vienašalio įskaitymo teisiniu vertinimu, sprendžiamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-6444-608/11 pagal UAB „Vilterma“ skundą dėl antstolio veiksmų (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys).

Teisėjų kolegijos vertinimu, vykdymo procese priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymą reglamentuoja speciali CPK 687 straipsnio nuostata, kad įskaitymas vykdomajame procese galimas tik tuo atveju, kai skolininkas turi vykdomąjį dokumentą, patvirtinantį jo reikalavimų teisėtumą, ir tik toks skolininko reikalavimas gali būti pripažįstamas vienarūšiu ir įskaitomas. Vykdymo proceso metu yra ribojama šalies (skolininko ar išieškotojo) teisė įskaityti priešpriešinį reikalavimą, nes tokius reikalavimus gali įskaityti antstolis, šaliai kreipusis į antstolį ir pateikus vykdomąjį dokumentą, patvirtinantį jo priepriešinių reikalavimų teisėtumą (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį byloje Nr. 2SA-206-560/2011). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nesutinka su apelianto teiginiais dėl CPK 687 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą vykdymo procese, turi būti laikomasi CPK 687 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, t. y. tik tuo atveju, kai skolininkas turi vykdomąjį dokumentą, patvirtinantį jo reikalavimų teisėtumą, ir tik toks skolininko reikalavimas gali būti pripažįstamas vienarūšiu ir įskaitomas. Be to, įskaitymas vykdymo procese galėtų būti atliktas ir kai išieškotojas sutinka su įskaitymu, tačiau tokio sutikimo išieškotojas nagrinėjamu atveju nedavė. Apelianto motyvai apie prievolių vienarūšiškumą yra svarbūs taikant CK nuostatas, reglamentuojančias įskaitymą, gi šiuo atveju kalbama apie įskaitymą vykdymo procese, kurį reglamentuoja speciali norma – CPK 687 straipsnis, todėl sutikti su apelianto argumentais negalima. Čia sprendžiamas klausimas dėl įskaitymo vykdymo procese, kurį reglamentuoja būtent CPK, o ne CK nuostatos, todėl teisėjų kolegija nesutinka su teiginiais, kad materialiosios teisės pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės esą paneigiamos procesinės teisės normomis.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismą priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, o teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam vykdymo tvarkos išaiškinimui. Apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti arba keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.