Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnyje, padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliaciniu skundu prokuroras, nesutikdamas su L. K. išteisinimu pagal BK 243 straipsnį, iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020-10-08 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad L. K. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 straipsnyje, požymių, ir pagrįstai L. K. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl L. K. išteisinimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, savo išvadas dėl L. K. nekaltumo, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Apylinkės teismo išvados motyvuotos, padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, neprieštaraujančios teismų praktikai. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Vien tai, kad šiuo atveju prokurorui nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nėra pagrindas teigti, kad apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus.

8. BK 243 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui už vengimą atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas. Objektyviai šis baudžiamasis nusižengimas pasireiškia aktyviais veiksmais ar neveikimu, o jo turinį nulemia tai, kokią paskirtą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę atlikti stengiasi išvengti kaltininkas. BK 243 straipsnyje nurodytų baudžiamųjų nusižengimų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir pan., suvokia savo pareigas, bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia, ir viską suvokdamas nori taip elgtis – vengti atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-495/2020). Teismo paskirtų su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių arba baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo vengimo tikslai įstatymo dispozicijoje nėra nurodyti, tačiau pagal pažeidimų esmę, jų padarymo kaltės turinį bei kitas aplinkybes galima spręsti, kad kaltininkas savo veika siekia išvengti (ar išvis, ar kurį laiką) jų atlikimo.

9. Prokuroro apeliaciniame skunde, ginčijant L. K. išteisinimą pagal BK 243 straipsnį, pateikti argumentai dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę – specifiškumo, išskiriant tai, kad veikos, kuria asmuo kaltinamas pagal BK 243 straipsnį, pavojingumas ir asmens tyčia yra pakankami, kad veika būtų pripažinta nusikalstama veika. Tačiau, vien veikos pavojingumo nepakanka, kad asmens padaryta veika, būtų pripažinta nusikalstama pagal BK 243 straipsnį, būtina nustatyti ir veikos sistemingumo ir/ar piktybiškumo požymius asmens veikoje. Vienas iš kriterijų, apibūdinančių šios veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, yra veikos sistemingumas, rodantis aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-59/2012).

10. Byloje nustatyta, kad L. K. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. spalio 12 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 3 metams uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones (t. 1, b. l. 122-125). Baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2018-11-01 (t. 1, b. l. 39). L. K. į Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus registrą įrašytas ir 2019-01-07 pasirašytinai buvo supažindintas su baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarka ir sąlygomis, vengimo ją vykdyti teisinėmis pasekmėmis (t. 1, b. l. 42). Taip pat byloje nustatyta, kad L. K. 2020 m. liepos 9 d. apie 19.23 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti. Išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino įvykio metu vairavęs automobilį, nors žinojo, kad jam uždrausta vairuoti transporto priemones, kodėl vairavo, paaiškinti negalėjo, neatidėliotinų reikalų neturėjo. Taigi, L. K. veiksmai formaliai atitinka BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Tačiau analizuojant, ar šie L. K. veiksmai gali būti pagrindu baudžiamajai atsakomybei kilti, būtina nustatyti ne tik jų formalų atitikimą baudžiamajame įstatyme įtvirtintoms nusikalstamų veikų sudėtims, bet ir jų pavojingumą, dėl kurio turi būti pritaikomos baudžiamojo įstatymo nuostatos, nes ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama.

11. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei apygardų teismų, nagrinėjusių baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254-511/2018, 2K-7-59/2012, Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-493-211/2018, 1A-328-211/2019, Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-200-354/2019, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-343-557/2013 ir kt.) matyti, kad veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, pavojingumą teismai sieja su dviem alternatyviais kriterijais, t. y. veikos sistemingumas ir/ar veikos piktybiškumas. Pagal teismų praktiką vengimu atlikti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemones BK 243 straipsnio prasme nelaikytini asmens veiksmai, kai asmuo, kuriam paskirta tokia baudžiamojo poveikio priemonė, vairavo transporto priemonę vieną kartą, t. y. jo pažeidimas yra vienkartinio pobūdžio, asmens veiksmuose nėra sistemingumo, todėl laikyti jo vienkartinio pobūdžio veiksmus vengimu atlikti baudžiamojo poveikio priemonę ir traukti jį baudžiamojon atsakomybėn nėra pagrindo (Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-343-557/2013, 1A-726-380-2014, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405-594/2019, 1A-397-493/2020, Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-285-843/2020, 1A-180-843/2019, Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-29-316/2018 ir kt.). Kita vertus, vengimo atlikti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemones, asmens, kuriam paskirta tokia baudžiamojo poveikio priemonė, vairavimas transporto priemonių apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje, net ir nesant sistemiškumo, pripažįstamas pavojingu (piktybišku) ir kvalifikuojamas pagal BK 243 straipsnį (Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-200-354/2019, 1A-238-744/2019).

12. Be to, sistemiškai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 243 straipsnį neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai atskiriems bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo atvejams įstatymas numato kitus teisinius padarinius ir kai nėra teisinių kliūčių jiems taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-59/2012, 2K-254-511/2018, 2K-64-495/2020). Pažymėtina, kad už transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones, atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 3 dalyje. Todėl tais atvejais, kai asmens, pažeidusio draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, veiksmų nėra pagrindo laikyti tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti jo atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį, svarstytina dėl to asmens atsakomybės pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-59/2012, 2K-254-511/2018).

13. Vertinant išteisintojo L. K. asmenybę, nustatyta, kad jis nevedęs, nuo 2019-03-19 niekur nedirba, nuo 2020-06-02 registruotas Užimtumo tarnyboje, turi mažametį vaiką, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, anksčiau teistas, teistumas neišnykęs. Taip pat iš Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus pateiktos L. K. asmens bylos matyti, kad L. K. į probacijos tarnybą atvyksta laiku, baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimų nebuvo nustatyta. Byloje nėra duomenų, kad E. K. iki 2020-07-09 ar po to būtų pažeidęs jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Iš pažymos apie E. K. baustumus matyti, kad išteisintasis po to, kai jis Probacijos tarnyboje pasirašytinai buvo supažindintas su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo 3 metus vairuoti transporto priemones, vykdymo tvarka ir sąlygomis, nevykdymo pasekmėmis, už transporto priemonės vairavimą administracine tvarka nebuvo baustas. Nors L. K. taikyta administracinė atsakomybė už automobilio pastatymą Vilniuje nesumokėjus rinkliavos, kaltinamasis parodė, kad automobilį iki pažeidimų datos buvo pardavęs, pateikė tyrėjai tai patvirtinančius dokumentus. Kadangi nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog šių užfiksuotų administracinių nusižengimų padarymo metu automobilį Vilniuje vairavo ir pastatė būtent L. K., nėra pagrindo šiuos administracinius nusižengimus vertinti kaip L. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo nustatytą laiką vairuoti transporto priemones – pažeidimais. Kitų, papildomų faktinių aplinkybių apie baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo atvejus, poveikio priemonių L. K. taikymą, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir prokuroras.

14. Nors pats išteisintasis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad automobilį be užfiksuoto pažeidimo, 2019 metais vairavo dar du kartus, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius L. K. parodymus, nei byloje, nei jo asmens byloje nėra, todėl tokį išteisintojo prisipažinimą vertinti kaip jo sistemingą baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą nėra pagrindo.

15. Taigi, nors byloje nustatytos faktinės aplinkybės objektyviai nepateisina L. K. padaryto baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimo, tačiau akivaizdu, kad vieną kartą jo padarytas šio draudimo pažeidimas negali būti laikomas sistemingu ir piktavališku, rodančiu L. K. elgesio kryptingumą. Dėl to teisėjų kolegija pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. K. veiksmai nelaikytini tiek pavojingais, kad būtų pagrindas jam taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį. Nustatytas L. K. vairavimas, nevykdant draudimo vairuoti kelių transporto priemones, atitinka ANK 424 straipsnio 3 dalyje aprašyto administracinio nusižengimo požymius ir už šią veiką jam gresianti atsakomybė (jos taikymui teisinių kliūčių nėra) bei su ja sietini padariniai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankami siekiant prevencinių tikslų.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad L. K. pagal BK 243 straipsnį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl keisti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti išteisinimo teisėtumu, pagrįstumu ir daryti dėl L. K. kaltės klausimo priešingas išvadas negu tos, kurias padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžio.