- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-17
- Bylos Nr.
- 1A-328-211/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-51316-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Gintaras Dzedulionis, Ugnius Trumpulis
- Kaltinamasis
- R. M.
- Advokatai
- Kęstutis Ožiūnas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Ugniaus Trumpulio, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės Irinos Kurilo (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnį, dėl vengimo atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. R. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis vengė atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, o būtent: jis, po to, kai Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017-06-23 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, jis vengė atlikti minėtą teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, nes priežiūros vykdymo laikotarpiu 2018 m. spalio 6 d. jis buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ANK 424 straipsnio 4 dalį, už tai, kad 2018 m. spalio 6 d. 14.00 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę, neturėdamas tam teisės, tokiu būdu pažeidė įpareigojimą – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. vasario 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti R. M. kaltu pagal BK 243 straipsnį ir skirti jam 45 parų trukmės arešto bausmę. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti 1/3 ir R. M. skirti galutinę 30 parų trukmės arešto bausmę. Remiantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti visiškai ją sudedant su Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti pagal ankstesnį nuosprendį dalį atliktos bausmės. R. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
2.1. Prokurorės teigimu, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, teismas netinkamai vertino surinktų įrodymų visumą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nenustatytas būtinas nusikaltimo, numatyto BK 243 straipsnyje, sudėties požymis – piktybiškas ar sistemingas baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimas, kadangi to nenustatė įstatymų leidėjas. Teigia, kad šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis formali, todėl jis laikomas baigtu, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas. BK 243 straipsnyje nurodytų baudžiamųjų nusižengimų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Nurodo, kad R. M. žinojo apie jam nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, pripažino 2018-10-06 vairavęs transporto priemonę ir vairuodamas supratęs, kad pažeidžia jam nuosprendžiu skirtą draudimą nevairuoti transporto priemonės, teismo skirtą baudžiamojo poveikio priemonę pažeidė, nes buvo neblaivus. Nurodo, kad teismas nepagrįstai išplėtė BK 243 straipsnio ribas, laikydamas šios nusikalstamos veikos būtinais požymiais piktybiškumą, sistemingumą ar kaltinamojo veiksmų tęstinumą.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Skunde teigiama ir tai, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. M. administracinio nubaudimo faktas lemia baudžiamojo proceso negalimumą, kadangi, pasak prokurorės, administracinis nusižengimas, numatytas ANK 424 straipsnyje, už kurio padarymą R. M. nubaustas teismo ir baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 243 straipsnyje, skiriasi savo esminiais veikos požymiais, šios veikos neapima viena kitos. Nurodo, kad ANK 424 straipsnyje numatytos veikos kėsinimosi objektas yra kelių transporto eismo saugumas, o BK 243 straipsnis saugo kitą vertybę – teisingumą, minėti straipsniai apima ir skirtingas veikas, skiriasi jų tyčios turinys. Tokiu būdu prokurorė teigia daranti išvadą, kad R. M. veiksmai atitinka skirtingų rūšių teisės pažeidimus, todėl turi būti taikomos skirtingų teisės šakų normos. Tuo pačiu, pasak prokurorės, nėra pagrindo teigti, kad nubaudimas pagal ANK ir BK prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo Protokolo 4 straipsniui, BK 2 straipsnio 6 daliai, Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio reikalavimams.
Šalies argumentai
2.3. Prokurorė skunde taip pat nurodo, kad R. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis visiškai pripažino savo kaltę, sunkinančių aplinkybių nenustatyta. R. M. yra teistas, šiuo metu atlieka bausmę pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendį. R. M. kaltę visiškai pripažino, teismas bylą išnagrinėjo sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, todėl, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, jam skirtina bausmė mažintina 1/3.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdžio metu prokurorė skundą palaikė, prašė tenkinti. Išteisintasis R. M. ir jo gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimas
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl išteisintajam R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, mano, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
5. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su apylinkės teismo išvada R. M. išteisinti pagal BK 243 straipsnį, akcentuojama, jog teismo išvados prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, taip pat, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nenustatytas būtinas minėto nusikaltimo sudėties požymis – piktybiškas ar sistemingas baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimas, kadangi to nenustatė įstatymų leidėjas. Be to skunde teigiama, kad nepagrįstai apylinkės teismas sprendė, kad R. M. administracinio nubaudimo faktas lemia baudžiamojo proceso negalimumą.
6. Teisėjų kolegija nesutinka apeliacinio skundo argumentais, pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Kiekvieną kartą, sprendžiant ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
7. Nagrinėjamu atveju R. M. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktų ir 68 straipsniu, kartu su bausme už šio nusikaltimo padarymą R. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dvejus metus naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendis įsiteisėjo 2017-06-23. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. M. 2018-10-06 14.00 val. (duomenys neskelbtini). vairavo automobilį, būdamas neblaivus, nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,21 promilės), kai teisė vairuoti transporto priemones atimta. Dėl šio teisės pažeidimo pastarasis Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. spalio 22 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-1947-763/2018 pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos ANK 424 straipsnio 4 dalyje ir jam skirta 1100 Eur dydžio bauda. Nutarimas administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjo 2018-11-14.
8. Įvertinus surinktą bylos medžiagą minėtų teisės normų bei principų kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. M. veiksmų prigimtis dėl jam inkriminuoto vengimo atlikti baudžiamojo poveikio priemonę neleidžia minėtų jo veiksmų laikyti tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti jo atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę. BK 243 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, vengusiam atlikti baudžiamojo poveikio priemonę. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms, kad vengimas minėtos normos kontekste pasižymi tam tikru piktybiškumu arba sistemingumu, o vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai kaltininko baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimai neturėtų sukelti BK 74 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę dėl baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo, 2 dalyje numatytų teisinių pasekmių ir suponuoti asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį. Kolegijos nuomone, ši išvada yra pagrįsta, teisinga, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus ir šiuo klausimu susiformavusią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-59/2012, 2K-254-511/2018).
9. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. M. inkriminuojamas tik vienas baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo faktas: 2018-10-06, 14.00 val., (duomenys neskelbtini), jis vairavo transporto priemonę, neturėdamas tam teisės, tokiu būdu pažeisdamas teismo nuosprendžiu jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, daugiau tokių pažeidimų nebuvo užfiksuota. Taigi, pagrįstai apylinkės teismas sprendė, kad pastarojo veiksmuose nenustatytas sistemiškumas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį vertino kaip vienkartinį, nenustatydamas jo veiksmuose piktybiškumo.
10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir tai, kad nagrinėjamu atveju R. M. nuteisus pagal BK 243 straipsnį, jam jau esant nubaustam administracine tvarka pagal ANK 424 straipsnio 4 dalį dėl to paties pažeidimo, pastarasis būtų nubaustas antrą kartą, ką draudžia dvigubo nubaudimo principas. Pažymima, kad draudimas antrą kartą bausti už tą pačią nusikaltimą veiką įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 ketvirtame straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.
11. Atkreipiamas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT4-N3/2017 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 26.5 punkte yra išaiškinęs, jog konstitucinis principas non bis in idem reiškia, inter alia (be kita ko), tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Analogiška pozicija išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2012, 2K-226/2014, 2K-36-697/2019). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti R. M., ir kitu pagrindu: pripažinus, kad priešingu atveju bus pažeistas minėtas draudimas asmenį persekioti ir bausti už tą pačią veiką du kartus, yra pagrįstas, tą patvirtina aukščiau išsakyti argumentai.
12. Kitų Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. vasario 22 d. nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.