Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės V. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2019 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. (toliau – V. A.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. A. buvo kaltinamas tuo, kad vengė atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, o būtent: būdamas teistas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą, paskiriant jam terminuotą laisvės atėmimą 3 metams ir 10 mėnesių, vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 3 metams, bei vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius, ir būdamas pasirašytinai supažindintas su Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus sudarytu individualiu probuojamojo priežiūros 2018 m. vasario 13 d. planu Nr. (duomenys neskelbtini), vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. 2018 m. rugpjūčio 2 d., apie 09.30 val., (duomenys neskelbtini), prie namo pažymėto numeriu (duomenys neskelbtini), vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Audi A4“ valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir buvo sulaikytas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos pareigūnų.

2. Apeliaciniu skundu prokurorė V. S. prašo V. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje ir paskirti jam 45 parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsniu šią bausmę subendrinti su 2017 m. kovo 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, kurios vykdymas atidėtas, jas iš dalies sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 11 (vienuolikai) mėnesių.

2.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akcentuojama, jog V. A. pažeidė baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau teismas nepagrįstai abejoja baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių buvimu kaltininko veiksmuose. Teismas nepagrįstai vertino, kad V. A. veiksmai nelaikytini tiek pavojingais, kad būtų pagrindas jam taikyti baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, buvo skirtas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą. Taigi, V. A., nuteisto už tai, kad dėl jo kaltės eismo įvykio metu žuvo du žmonės, kuris piktybiškai nepripažino savo kaltės, jam teismo nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo vairuoti transporto priemones ignoravimas laikytinas piktybišku, piktavališku bei itin pavojingu ir dėl to yra neabejotinas pagrindas traukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį. Baudžiamojo poveikio priemonė, paskirta V. A., padariusiam nusikalstamą veiką būtent naudojantis šia teise, turėjo svarbią prevencinę reikšmę ir tai, kad V. A. nepaisė šio draudimo, rodo jo didelį neatsakingumą, nekritišką savo elgesį.

2.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė V. A. buvo skirta ne kartu su bausme, o su bausmės vykdymo atidėjimu (BK 67 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

2.6. Skunde nurodoma, kad byloje esantys duomenys neleidžia abejoti tuo, jog Probacijos skyriaus priežiūroje esantis V. A. jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams - laikymosi sąlygas suprato, todėl darytina išvada, kad jis turėjo suprasti ir tai, jog už šios baudžiamojo poveikio priemonės nesilaikymą jam gali kilti neigiamos teisinės pasekmės. Visa tai patvirtina jo psichinį santykį su daroma veika, kad jis suvokė, jog sėsdamas už vairo vengia atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Atsižvelgiant į V. A. polinkį nesilaikyti eismo saugumo reikalavimų, minėta baudžiamojo poveikio priemonė turėjo svarbią prevencinę reikšmę, kad toks atvejis nepasikartotų. Tai, kad V. A. nepaisė šio draudimo, parodė jo neatsakingumą, nekritišką savo padaryto nusikaltimo vertinimą, niekinamą požiūrį į viešąją tvarką. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatytos objektyvios priežastys ar kliūtys, kurioms esant V. A. nebūtų galėjęs laikytis jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad byloje užfiksuotas tik vienkartinis V. A. baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimas, kuris padarytas ne iš piktavališkų paskatų, nes V. A. galėjo nuoširdžiai suklysti, kad kasacinio skundo priėmimas stabdo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymą. Asmens pripažinimas kaltu pagal BK 243 straipsnį laikytinas ultima ratio priemone, todėl nesant nustatyto V. A. veiksmų sistemiškumo ir piktavališkumo, V. A. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimas dėl savo mažesnio pavojingumo turėtų vertinamas ne pagal BK, o pagal ANK normas.

3.3. Atsiliepime akcentuojama, kad V. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimas padarytas laikotarpyje tarp kasacinio skundo priėmimo ir kasacinio skundo išnagrinėjimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai atskleidžia asmens subjektyvų santykį su padarytu pažeidimu ir leidžia manyti, kad V. A. pažeidimą padarė netyčia, o dėl suklydimo, kas lemia piktybiškumo elemento (tyčios) nebuvimą V. A. veiksmuose.

3.5. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, jog prokurorė teigia esą V. A. jam paskirtą įmoką į nukentėjusių fondą sumokėjo iki 2018 m. rugpjūčio 2 d., kas rodo jo subjektyvų suvokimą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėjo ir privalo būti vykdoma, nepaisant kasacinio skundo priėmimo, tačiau V. A. buvo sulaikytas vairuojantis transporto priemonę 2018 m. rugpjūčio 2 d., o 20 MGL įmoką į nukentėjusių fondą sumokėjo 2018 m. rugsėjo 13 d. Ši aplinkybė paneigia prokurorės teiginius ir patvirtinta V. A. versiją, kad jis nuoširdžiai suklydo, manydamas, kad kasacinio skundo priėmimas sustabdo nuosprendžio vykdymą ir jo veiksmuose – 2018 m. rugpjūčio 2 d. vairuojant transporto priemonę - nebuvo tyčios, kas rodo, kad jo veiksmų pavojingumas nebuvo tokio intensyvumo, kad reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Prokurorė, nesutikdama su V. A. išteisinimu pagal BK 243 straipsnį, apeliaciniu skundu iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, prokurorės apeliacinio skundo argumentus, ir patikrinusi skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendį, daro išvadą, kad Marijampolės apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad V. A. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 straipsnio, požymių, ir pagrįstai V. A. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

8. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 243 straipsnį kyla tam, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis formali, todėl jis laikomas baigtu, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas. BK 243 straipsnyje nurodytų baudžiamųjų nusižengimų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir pan., suvokia savo pareigas, bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia ir, viską suvokdamas, nori taip elgtis – vengti atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę. Teismo paskirtų su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių arba baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo vengimo tikslai įstatymo dispozicijoje nėra nurodyti, tačiau pagal pažeidimų esmę, jų padarymo kaltės turinį bei kitas aplinkybes galima spręsti, kad kaltininkas savo veika siekia išvengti (ar išvis, ar kurį laiką) jų atlikimo. Vengimas pasižymi tam tikru piktybiškumu arba sistemingumu, todėl vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai kaltininko baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimai neturėtų sukelti BK 74 straipsnio 2 dalyje numatytas teisines pasekmes ir suponuoti asmens traukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį.

9. Prokurorės skunde, ginčijant V. A. išteisinimą pagal BK 243 straipsnį, pateikti argumentai dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemonę – specifiškumo, išskiriant ir tai, kad šis uždraudimas išteisintajam pirmiau buvo skirtas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą. Tačiau šios prokurorės nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo pareigos įvertinti, ar veikos, kuria asmuo kaltinamas pagal BK 243 straipsnį, pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Taigi ir tais atvejais, kai nustatomas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – pažeidimas, turi būti įvertinta, ar konkrečios veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika pagal BK 243 straipsnį. Vienas iš kriterijų, apibūdinančių šios veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, yra veikos sistemingumas, rodantis aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-59/2012, Nr. 2K-254-511/2018).

10. Šioje byloje yra nustatytas tik vienkartinis tokio pobūdžio V. A. skirto baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimas - transporto priemonės vairavimas. Sprendžiant dėl šios veikos pavojingumo, teismas įvertina ir aplinkybes, kuriomis jis buvo padarytas. Išteisintasis parodė, jog buvo įsitikinęs, kad tuo metu jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones - negali būti vykdoma dėl kasacinio skundo priėmimo ir nagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Šio teismo pranešimas ir kasacinės bylos duomenys patvirtina, kad V. A. 2018 m. birželio 11 d. pranešta, jog jo kasacinis skundas priimtas, byla bus nagrinėjama 2018 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 28). Nors sprendimas dėl nuosprendžio vykdymo sustabdymo nebuvo priimtas, tačiau išteisintasis, pats nebūdamas teisininkas, galėjo klaidingai įvertinti šią situaciją ir kaip nurodė V. A., galvoti, kad ir šiuo atveju, kaip ir padavus apeliacinį skundą, iki jo išnagrinėjimo nuosprendis nevykdomas. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau ši aplinkybė svarbi sprendžiant, ar tokie veiksmai buvo piktavališki. Nors V. A. automobilį vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, tačiau kaip teisingai pažymėjo Marijampolės apylinkės teismas savo nuosprendyje, pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 dalį, nuo 2018 m. liepos 1 d. vairuotojas jau neprivalėjo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti vairuotojo pažymėjimo, pakanka tik galiojančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Todėl šiuo atveju vairuotojo pažymėjimo neturėjimas nereiškia, kad asmuo žinojo ir suprato, kad neturi teisės vairuoti transporto priemones.

11. Prokurorė apeliaciniame skunde pažymėjo, kad V. A. buvo nuteistas už tai, kad dėl jo kaltės eismo įvykio metu žuvo du žmonės ir jam teismo nuosprendžiu buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas vairuoti transporto priemones. Nors V. A. baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones buvo paskirta dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, sukėlusio dviejų žmonių mirtį, padarymo, tačiau už šios veikos padarymą buvo paskirtos atitinkama bausmė bei baudžiamojo poveikio priemonės, todėl sieti šias aplinkybes su nustatytu vienkartiniu transporto priemonės vairavimu ir vertinti šį vienkartinį veiksmą kartu su padaryta nusikalstama veika kaip piktybišką, nėra pagrindo. Išteisintojo nurodyti veiksmų motyvai, teismo nustatytos jų padarymo aplinkybės, nepateisina V. A. padaryto baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimo, tačiau jo veiksmai, dėl kurių jis buvo kaltinamas vengimu atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, nelaikytini tiek pavojingais, kad būtų pagrindas jam taikyti ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį.

12. Kaip jau minėta, vengimas pasižymi tam tikru piktybiškumu arba sistemingumu, o vienkartiniai kaltininko baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimai neturėtų sukelti BK 74 straipsnio 2 dalyje numatytas teisines pasekmes ir asmens traukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad V. A. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. būtų pažeidęs jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Duomenų, kad po 2018 m. rugpjūčio 2 d. jis būtų pažeidęs baudžiamojo poveikio priemonę, byloje taip pat nėra, tokių duomenų baudžiamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojanti institucija nepateikė, todėl darytina išvada, kad tai buvo vienintelis kartas, kai V. A. pažeidė jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę. V. A. veiksmuose nėra sistemingumo, todėl laikyti jo vienkartinio pobūdžio veiksmus – trumpą važiavimą nuo namų iki garažo ir atgal išteisintojo nurodytomis aplinkybėmis, kurios byloje surinktais įrodymais nėra paneigtos – vengimu atlikti baudžiamojo poveikio priemonę ir traukti jį baudžiamojon atsakomybėn nėra pagrindo, kadangi jo veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 straipsnyje, sudėties požymio - vengimo. Šios išvados nepaneigia ir tai, jog 2018 m. rugsėjo 13 d. V. A. sumokėjo įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kadangi šis veiksmas buvo atliktas jau po to, kai jis buvo sulaikytas vairuojant automobilį.

13. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. A. veiksmų prigimtis dėl jam inkriminuoto vengimo atlikti baudžiamojo poveikio priemonę neleidžia minėtų jo veiksmų laikyti tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti jo atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

14. Pažymėtina, jog kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, V. A. išteisinimas pagal BK 243 straipsnį, neužkerta kelio spręsti klausimą dėl jo atsakomybės pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį. Be to, automobilį V. A. vairavo bausmės vykdymo atidėjimo metu, todėl jam, esant pagrindui, gali būti taikomos Probacijos įstatymo 30 straipsnyje numatytos pasekmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.