Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Arūno Kisieliaus, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo R. Š. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnį (dėl tęstinės veikos, susijusios su 2017 m. rugsėjo 17 d. ir 2017 m. gruodžio 24 d. įvykiais) 30 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 64 ¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir R. Š. paskirta galutinė bausmė – 20 parų arešto bausmė, šią bausmę atliekant areštinėje.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. Š. pagal BK 243 straipsnį išteisintas (dėl veikos, susijusios su 2017 m. balandžio 3 d. įvykiu), nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, mano, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Pagal BK 243 straipsnį atsako ir tas, kas vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Ši nusikalstama veika yra padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pobūdį, jos sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir pan., suvokia savo pareigas, baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia ir, viską suvokdamas, nori taip elgtis – vengti atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

6. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su apylinkės teismo išvada, kad apeliantas padarė BK 243 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, akcentuojama, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi, pasak apelianto, jam neturėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, kadangi jo veiksmuose nebuvo nustatytas sistemiškumas, buvo užfiksuoti tik du pažeidimai, be to jis nebuvo įspėtas apie gręsiančią atsakomybę už baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais negali sutikti.

7. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-486-929/2017 buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta bausmė – 30 MGL (1 129,90 Eur) dydžio bauda ir BK 68 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metus. Minėtas nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 27 d. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantas savo kaltę pripažino visiškai, nurodydamas, kad jam buvo žinoma apie paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę bei jos nevykdymo pasekmes, kad vairavimas esant paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o kartojantis pažeidimams, bausmės griežtėja (b.l. 107). Apelianto skunde nurodomą aplinkybę, kad pastarasis nebuvo įspėtas apie gręsiančią atsakomybę už baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą paneigia ir byloje esantys Vilniaus probacijos skyriaus pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad R. Š. 2017-05-17 atvykus į probacijos tarnybą, jis pasirašytinai buvo supažindintas su baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarka ir atsakomybe už jos nevykdymą (b.l. 5, 11-12). Šią aplinkybę apeliantas patvirtino ir pirmosios instancijos teisme posėdžio metu (b.l. 107), tai matyti ir iš byloje esančių jo rašytinių 2017-10-20 ir 2018-01-12 paaiškinimų (b. l. 17, 33). Be to, minėtus pažeidimus apeliantas padarė jau po to, kai jo atžvilgiu dėl analogiško pobūdžio pažeidimo buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, t.y. pastarasis jau buvo informuotas apie atsakomybę vengiant vykdyti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

8. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai apylinkės teismas nustatė ir piktybiškumą bei sistemiškumą R. Š. veiksmuose. Baudžiamosios bylos duomenimis, pastarasis supratęs, kad vairuodamas transporto priemones, pažeis paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės laikymosi sąlygas bei supratęs gręsiančias tokio elgesio pasekmes, taip pat jau žinodamas, kad jam už teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, vis tiek 2017-09-17 vairavo transporto priemonę, o jau žinodamas, kad už tokią savo nusikalstamą veiką jis yra nuteistas teismo baudžiamuoju įsakymu, vis tiek dar kartą – 2017-12-24 vairavo transporto priemonę.

9. Kolegijos vertinimu, esant tokiems nustatytiems faktiniams duomenis, pagrįstai apylinkės teismas konstatavo esant įrodyta, kad R. Š. sąmoningais, tyčiniais savo veiksmais vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

10. Teisėtas ir pagrįstas apylinkės teismo sprendimas ir dalyje dėl paskirtos bausmės apeliantui už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad kita bausmės rūšimi BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti nėra įmanoma. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apeliantas praeityje teistas, daug kartų baustas administracine tvarka, daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Pažymėtina, kad ankstesnės bausmės – baudos apelianto elgesiui jokios teigiamos įtakos neturėjo. Nors apeliantas skunde nurodo, kad yra nepagrįstai taip griežtai baudžiamas, tačiau kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo asmenį charakterizuojančias aplinkybes ir padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas dėl jam skirtinos bausmės. Kaip matyti iš apelianto asmenybę charakterizuojančių duomenų, jis nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro gyvenimo taisyklių, nevertina savo padarytų veiksmų kritiškai ir visiškai nedaro dėl jų išvadų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė apeliantui griežčiausią BK 243 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – areštą.

11. Nors apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, neabejoja, kad ji nenustatyta pagrįstai. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Kolegijos teisėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors ir apeliantas pripažino esmines nusikalstamų veikų aplinkybes, tačiau dėl jų padarymo nesigaili. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, apeliantas po pirmos nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. baudžiamuoju įsakymu, padarymo ne tik nepadarė jokių išvadų dėl savo neteisėto elgesio, tačiau dar ne kartą vairavo automobilį, t.y. visiškai ignoravo teismo sprendimą uždrausti jam naudotis specialia teise. Šios aplinkybės bei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai parodo, kad apelianto teiginiai, jog jis gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, yra sąlygoti tik noro pagerinti savo teisinę padėtį ir sušvelninti baudžiamąją atsakomybę.

12. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais. Kitų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio nepagrįstumo ir neteisėtumo pagrindų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą.