Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-14590-820/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „PRO INVEST GROUP“ ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

25. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

27. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

28. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

29. Byloje iš Vartojimo kredito 2023 m. kovo 15 d. sutarties Nr. 177641 Specialiųjų sąlygų (toliau – Sutartis) nustatyta, jog su ieškove buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurioje kredito gavėju yra nurodytas atsakovo vardas ir pavardė, asmens kodas, telefono numeris, elektroninio pašto adresas – (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos adresas ir banko sąskaita. Iš Sutarties matyti, kad buvo suteikta vartojimo kreditas 2 000,00 Eur sumoje. Byloje nėra duomenų, kas užpildė duomenis sistemoje kreditucentras.lt, kad būtų paimtas vartojimo kreditas iš ieškovės. Tačiau kredito gavimui kredito siekiantis asmuo privalėjo atlikti eilę veiksmų, reikalingų gauti kreditą, t. y. asmuo turėjo būti identifikuotas, įvertintas kredito gavėjo kreditingumas ir kitos aplinkybės.

30. Iš Kitų objektų apžiūros protokolo matyti, jog elektroninis paštas (duomenys neskelbtini buvo sukurtas 2023 m. kovo 14 d., naudotojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini), prisijungimai buvo atliekami per VPN iš Vilniaus, Charkovo (Ukraina) ir Rygos (Latvija). Iš Kitų objektų apžiūros protokolo taip pat nustatyta, jog atsakovo vardu buvo sukurtos dvi SMART-ID paskyros: 2022 m. gegužės 26 d. buvo sukurta pirmoji paskyra, kurioje nurodytas atsakovo elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) ir telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. kovo 13 d. buvo sukurta antra SMART-ID paskyra atsakovo vardu, kurioje nurodytas prisijungiančio asmens elektroninis paštas (duomenys neskelbtini) ir telefono Nr. (duomenys neskelbtini).

31. Atsakovas pateikė pareiškimą policijai ir buvo pradėtas iki teisminis tyrimas Nr. 01-1-09976-23 pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – dėl sukčiavimo, nes įtariama, jog tretieji asmenys galėjo paimti kreditą iš ieškovės atsakovo vardu. Bylos duomenimis nustatyta, kad prie atsakovo sąskaitos banke AB „Swedbank“ buvo jungtasi per SMART-ID ir buvo atliktas 0,10 Eur mokėjimas, kurio paskirtis „557998566“. Iš prokurorės rašto nustatyta, kad nėra nustatytas įtariamasis galėjęs atlikti pavedimus ir paimti kreditus atsakovo vardu.

32. Iš atsakovo pateikto susirašinėjimo per app programėlę matyti, kad atsakovas susirašinėjo su asmeniu, programėlėje įvardintu A. R., kuris nurodė atsakovui, kad reikia atsidaryti nuorodą idenfy.com, „pasirinkti ID kortelę ir užbaigti patikrą iki pat galo“.

33. Iš iDenfy programėlės matyti, kad ieškovė atliko atsakovo tapatybės verifikaciją, kuri patvirtino atsakovo tapatybę pagal dokumento ir veido tikrinimo rezultatus. Duomenis į iDenfy sistemą, padedančią identifikuoti asmenį, įkėlė pats atsakovas (realiu laiku padaryta fotonuotrauka ir asmeninės asmens tapatybės kortelės fotonuotrauka).

34. Sudariusi Sutartį ieškovė iš savo bankinės sąskaitos, esančios AB „Swedbank“ pervedė atsakovui 2 000,00 Eur į atsakovo sąskaitą, esančią AB „Swedbank“. Iš ieškovo bankinio mokėjimo nurodymo nustatyta, kad 2 000,00 Eur mokėjimo paskirtis buvo nurodyta: „Kreditas ID 177641 A. M. (duomenys neskelbtini)“. Kreditas turėjo būti grąžinamas lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį ir visiškai turėjo būti grąžintas 2025 m. kovo 4 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepadengė savo kredito 2 000,00 Eur ir 416,12 kredito mokesčių, kredito sutartis 2023 m. birželio 29 d. buvo nutraukta.

35. Byloje kilo ginčas dėl vartojimo kredito pagal Sutartį grąžinimo. Atsakovas nesutiko grąžinti minėtą vartojimo kreditą iš esmės teigdamas, jog jokia forma ir jokioje laikmenoje sutarties nėra pasirašęs ir jos gavęs.

Dėl kredito suteikimo atsakovui

36. Atsakovo teigimu, jis neprivalo grąžinti vartojimo kredito, nes jokia forma ir jokioje laikmenoje sutarties nėra pasirašęs ir jos gavęs. Apeliantas nurodo, jog šioje civilinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis pateikė paraišką ieškovei ginčo kreditui gauti, kad gavo iš ieškovės ginčo kredito sutartį, ir išreiškė savo valią dėl jos sudarymo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas kartu pažeidė VKĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisės normą, kad vartojimo kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, jeigu vartojimo kredito davėjas įsitikina tokia vartojimo kredito gavėjo valia.

37. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui.

38. Bylos duomenimis nustatyta, jog su ieškove buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurioje kredito gavėju yra nurodytas atsakovo vardas ir pavardė, asmens kodas, telefono numeris, elektroninio pašto adresas – (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos adresas ir banko sąskaita. Iš Sutarties matyti, kad buvo suteikta vartojimo kreditas 2 000,00 Eur sumoje. Sudariusi Sutartį ieškovė iš savo bankinės sąskaitos, esančios AB „Swedbank“ pervedė atsakovui 2 000,00 Eur į atsakovo sąskaitą, esančią AB „Swedbank“. Bankinis mokėjimo nurodymas turėjo mokėjimo paskirtį kuri buvo: „Kreditas ID 177641 A. M. (duomenys neskelbtini)“.

39. Apeliantas nurodė, jog pripažįsta, kad į savo „Swedbank“ banko sąskaitą yra gavęs iš ieškovės 2 000,00 Eur. Tačiau apeliantas nurodo, jog sąžiningai nesuprato, kad tai skolintos lėšos, kurios turės būti grąžintos ieškovei sudarytos kredito sutarties pagrindu su įvairiomis papildomomis sumomis.

40. Iš mokėjimo nurodymo matyti, jog mokėtojas yra UAB „PRO INVEST GROUP“, t. y. ieškovė. Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog būdamas atidus, atsakovas galėjo ir privalėjo pasidomėti kas ir kokiu pagrindu jam suteikia kreditą. Nors apeliantas nurodė, kad buvo suklaidintas trečiojo asmens, kuris turėjo padėti atsakovui atgauti lėšas iš Premium finance solutions Ltd., tačiau kaip matyti, bankiniame mokėjimo nurodyme mokėtoju yra įvardinta ieškovė, su kuria atsakovo nesiejo jokie teisiniai santykiai, todėl atsakovas galėjo ir privalėjo domėtis gautų lėšų kilme ir tikslu. Apelianto teiginiai, jog jis galėjo būti suklaidintas trečiųjų asmenų, gali būti pagrindu atsakovui reikalauti atsakomybės iš jo atžvilgiu galimai neteisėtas veikas atlikusių asmenų (pvz., žalos atlyginimo), tačiau tai neatleidžia jo nuo atsakomybės prieš ieškovę. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, jog jis sąžiningai nesuprato, kad tai skolintos lėšos, kurios turės būti grąžintos ieškovei sudarytos kredito sutarties pagrindu su įvairiomis papildomomis sumomis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

41. Taigi, atsakovas, manydamas, jog vartojimo kreditas jam pervestas nepagrįstai, galėjo jį grąžinti ieškovei, tačiau to nepadarė, o disponuodamas gautu kreditu, jį pervedė į savo Revolut sąskaitą. Tai patvirtina, jog atsakovas realiai gavo kreditą į savo asmeninę sąskaitą, pats asmeniškai disponavo į sąskaitą gautu kreditu ir jį pervedė savo valia, nors jo valia galėjo būti įtakota trečiųjų asmenų apgaulingais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai įrodo sutarties dalyko (pinigų) perdavimo faktą paskolos gavėjui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito paskolos sutartis.

42. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo sprendimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi, kuri priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016, nes nurodytoje byloje buvo nagrinėjamas atvejis, kuomet buvo pripažinta atsakovo sutartinė civilinė atsakomybė dėl gauto kredito negrąžinimo/nuostolių atlyginimo atsakovui pažeidus su kreditoriumi sudarytą Elektroninių paslaugų teikimo sutartį. Šiuo atveju apeliantas nurodo, jog nėra gavęs iš ieškovės jokios kredito ar kitokios sutarties, nėra išreiškęs savo valios dėl tokių sutarčių sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su nurodytais apelianto argumentais atkreipia dėmesį, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pats atsakovas atliko eilę veiksmų, be kurių negalėtų būti sudaryta vartojimo kredito sutartis ir paimtas kreditas, pvz.: atsakovui nepatvirtinus tapatybės per iDenfy app ir nepateikus asmeninių duomenų (fotonuotrauka realiu laiku ir asmens tapatybės kortelė), neatlikus 0,10 Eur pavedimo, patvirtinančio atsakovo sąskaitos priklausomybę, vartojimo kredito sutartis nebūtų sudaryta ir kreditas nebūtų perduotas atsakovui, kurio tolimesnį panaudojimą lėmė išimtinai atsakovo veiksmai ir valia. Taigi, atsakovas, pats asmeniškai pervesdamas 0,10 Eur iš savo asmeninės sąskaitos į ieškovės sąskaitą ne tik išreiškė norą sudaryti Sutartį, bet ir suteikė visus ieškovei reikalingus ir patikimus duomenis (asmeninę fotonuotrauką ir asmens tapatybės kortelę realiu laiku, PIN generatoriaus kodus ir t.t.), leidžiančius identifikuoti kreditą priimantį asmenį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika ir tai, jog jis neprivalo grąžinti vartojimo kredito, nes jokia forma ir jokioje laikmenoje sutarties nėra pasirašęs ir jos gavęs, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

43. Taip pat apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo sprendimą grindė ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1121-656/2017, nes nurodytoje byloje buvo konstatuota nesant duomenų, kad atsakovo kredito gavėjo duomenimis nesąžiningai pasinaudojo kitas asmuo. Nurodytoje byloje teismas sprendė, kad nėra įrodyta, jog atsakovo asmens duomenimis pasinaudojo tretieji asmenys ir paskola buvo įgyta apgaulės būdu. Šiuo atveju pabrėžtina, jog šioje byloje, kaip ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 31 d. civilinėje byloje Nr. e2A-1121-656/2017, nėra įrodyta, kad atsakovo asmens duomenimis pasinaudojo tretieji asmenys ir paskola buvo įgyta apgaulės būdu. Faktus, jog atsakovo asmens duomenimis pasinaudojo kiti asmenys be jo paties žinios bus galima laikyti įrodytais ir neginčijamais, tik kai tai bus patvirtinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė savo įsipareigojimus atsakovui įvykdė, t. y. vykdydama tinkama forma išreikštą atsakovo valią suteikė ir į jo asmeninę sąskaitą pervedė prašomą paskolos sumą atsakovo nuosavybėn, todėl šis privalo įvykdyti savo pareigą ir grąžinti paskolos sumą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nurodyta Vilniaus apygardos teismo praktika civilinėje byloje Nr. e2A-1121-656/2017, taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

44. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagal bylos duomenis, atsakovas, sužinojęs apie sudarytą ginčo sutartį, kreipėsi į atitinkamas instancijas baudžiamojo proceso tvarka, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jo minimų faktų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų reiškęs reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia. Taigi, atsakovas galėjo pasinaudoti CK 6.875 straipsnyje reglamentuojama teise ir ginčyti tarp šalių sudarytą sutartį, tačiau atsakovas tokio prašymo byloje nepateikė ir jokių reikalavimų nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis galiojančia tarp šalių sudaryta sutartimi ir patenkinti ieškovės reikalavimus.

Dėl atsakovo tapatybės nustatymo ir kreditingumo vertinimo

45. Apeliantas nurodo, jog siekdama išduoti kreditą nuotoliniu būdu, ieškovė nenustatė tapatybės asmens, kuris siekė užvaldyti ginčo kreditą ir jokia forma atsakovui kredito sutarties nepateikė, ginčo kredito sutartis nebuvo atsakovo sudaryta raštu. Tai, kad apgaulės būdu trečiasis asmuo užvaldė atsakovo prisijungimo prie „Swedbank“ banko sąskaitos duomenis, sukūrė savo „Smard ID“ paskyrą, ja naudodamasis pervedė ieškovei 0,10 Eur ir įtikino atsakovą nusifotografuoti „Idenfy“ programėlėje, jokiu būdu nerodo apie atsakovo valią sudaryti ginčo kredito sutartį, apie kurią atsakovas nieko nežinojo. Išduodama ginčo kreditą ieškovė net nebendravo su atsakovu tikslu nustatyti jo kreditingumą, tokiu būdu atsakovo kreditingumas buvo nustatytas klaidingai, o spręsdamas priešingai, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį.

46. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

47. Kaip jau buvo minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad užpildžius kredito paraišką dėl kredito gavimo atsakovas pervedė 0,10 Eur mokėjimą į ieškovės sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank iš savo asmeninės sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB Swedbank tam, kad būtų nustatyta ar sąskaita į kurią bus pervestas kreditas priklauso tam pačiam asmeniui, kuris yra pateikęs kredito paraišką. Nustačius, kad sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovui, paraiškos nagrinėjimas buvo tęsiamas toliau. Taigi, pirmasis identifikacijos etapas buvo sėkmingai praeitas.

48. Atsakovas buvo paprašytas realiu laiku atlikti identifikaciją per programėlę Idenfy, kad būtu sutikrinta jo tapatybė, taip pat buvo įvykdytas ir visi reikalingi duomenys pateikti. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas fotografijas atliko pats, o ne kažkas kitas jį fotografavo ar vertė jį tai daryti prieš savo valią. Be to, ieškovė paaiškino, kad identifikacija privalo būti atliekama realiu laiku, t. y. jos negali būti įkeliamos ankščiau padarytos nuotraukos, o jos privalo būti daromos realiu laiku prisijungus prie programėles ir sekant instrukcijas. Taigi, atsakovas kredito sutartį sudarė pats laisva valia, pateikdamas visus reikiamus duomenis.

49. Be to, registracijos metu nurodytais kontaktiniais duomenimis telefono numeriu (duomenys neskelbtini) ir el. paštu (duomenys neskelbtini), buvo išsiųsti prisijungimo duomenys prie www.kreditucentras.lt kliento profilio, tuo pačiu el. paštu (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstos ir kredito sutarties bendrosios ir specialiosios sąlygos, todėl priešingai nei teigia apeliantas, ieškovė tinkamai įgyvendino VKĮ 11 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes atsakovui buvo nusiųsta sutartis.

50. Vartojimo kredito sutartyje su kuria susipažino ir atsakovas 2.2 punkte yra numatyta, kad: „Šalys susitaria, jog paraiškos kreditui gauti pateikimo metu kredito gavėjo atlikti veiksmai ir nurodyti duomenys (kuriuos patvirtina SMS žinutės išklotinė, arba telefoninio pokalbio garso įrašas, arba kredito davėjo duomenų bazės išrašas apie kredito gavėjo veiksmus jo paskyroje https://www.kreditucentras.lt/), yra laikomi lygiaverčiais kredito gavėjo rašytiniam parašui, turinčiu Elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatyme įtvirtintą teisinę galią. Dėl to paraiška ir jos pagrindu sudaryta ši vartojimo kredito sutartis yra prilyginama rašytinės formos dokumentui, kuris sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir dokumentas, patvirtintas kredito gavėjo ir kredito davėjo rašytiniu parašu kiekviename jo lape.“ Atsižvelgiant į tai, sutiktina su ieškovės argumentais, jog šiuo atveju ginčo Sutartis negali būti laikoma nepasirašyta, nes atsakovas savo aktyviais veiksmais ir pateiktais duomenims ją pasirašė.

51. Apeliantas nurodo, jog išduodama ginčo kreditą, ieškovė bendravo su tikruoju kredito gavėju telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), bei elektroniniu paštu, kurio adresas (duomenys neskelbtini). Nors apeliantas teigia, jog šis telefono numeris ir elektroninio pašto adresas yra ne jo, tačiau byloje nėra apelianto teiginius patvirtinančių įrodymų ir apeliantas tokių nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl nurodyti apelianto argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

52. Apelianto teigimu, elektroninis paštas (duomenys neskelbtini), kuris buvo naudojamas registracijai ir dokumentų pasirašymui ginčo kreditui gauti, buvo sukurtas 2023 m. kovo 14 d. 15:43:46 ir pritaikytas naudojimui rusų kalba. Kuriant šį elektroninį paštą buvo nurodyti atsakovo vardas ir pavardė, tačiau klaidinga atsakovo gimimo data – (duomenys neskelbtini), vietoj (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, jog vien tai, kad nurodytas el. paštas buvo sukurtas 2023 m. kovo 14 d. ir/ar pritaikytas naudojimui rusų kalba bei tai, jog klaidingai nurodyta gimimo data, savaime nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog nurodytas el. pašto adresas yra ne apelianto.

53. Apeliantas taip pat nurodo, jog identifikuoti atsakovo telefono numerį ir el. pašto adresą ieškovė galėjo pasinaudodama vieša informacija (pvz. CreditInfo duomenų baze), tačiau ir to nedarė, tokiu būdu disponuodama ginčo kredito suma elgėsi itin nerūpestingai. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su apelianto argumentais pabrėžia, jog teisės aktai neįpareigoja ieškovę naudotis verslo subjekto CreditInfo duomenų baze. Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė turi teisę pasirinkti kaip įgyvendins įstatymo jai nustatytas pareigas, todėl ieškovė neprivalėjo naudotis atsakovo nurodoma duomenų baze.

54. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika, kurioje buvo nurodyta, kad 2006 m. lapkričio 15 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento Nr. 1781/2006 5 straipsnio 2 dalies imperatyvas kalba apie mokėjimo paslaugų teikėjo – kredito davėjo pareigą įsitikinti dėl mokėtojo – kredito gavėjo tapatybės ir patikimumo: „prieš pervesdamas lėšas, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas patikrina išsamią informaciją apie mokėtoją, remdamasis dokumentais, duomenimis arba informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio“. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 31 d. civilinėje byloje Nr. e2A-1121-656/2017 išaiškino, jog patikimas ir nepriklausomas šaltinis, identifikuojant paslaugos gavėją, yra bankas, t. y. tokia įstaiga, kurios patikimumas yra preziumuojamas. Minėtoje byloje atsakovas, pervesdamas 0,01 Eur iš savo asmeninės sąskaitos į ieškovo sąskaitą, ne tik išreiškė norą sudaryti Sutartį, bei suteikė visus ieškovui reikalingus ir patikimus duomenis, siekiant identifikuoti klientą (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1121-656/2017, 37 punktas). Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teismo praktiką, priešingai nei teigia apeliantas, šioje byloje apeliantas, pats asmeniškai pervesdamas 0,10 Eur iš savo asmeninės sąskaitos į ieškovės sąskaitą ne tik išreiškė norą sudaryti Sutartį, bei suteikė visus ieškovei reikalingus ir patikimus duomenis (asmeninę fotonuotrauką ir asmens tapatybės kortelę realiu laiku, PIN generatoriaus kodus ir t.t.), leidžiančius identifikuoti kreditą priimantį asmenį.

55. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad 0,10 Eur mokėjimą ieškovei atliko pats atsakovas, nes byloje patiekta ikiteisminio tyrimo medžiaga, o būtent 2023 m. lapkričio 6 d. kitų objektų apžiūros protokolas patvirtina, kad nurodytas pavedimas buvo padarytas prisijungęs prie Smart ID paskyros iš įrenginio IP (duomenys neskelbtini), kuris nepriklauso atsakovui. Taigi, apeliantas nurodo, kad bylos esmė nebuvo tinkamai atskleista, bylos įrodymai nebuvo tinkamai vertinami konstatuojant, kad ieškovė tinkamai nustatė ginčo kredito gavėjo tapatybę. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016). Atkreiptinas dėmesys, jog byloje atsakovas pats pripažino, kad yra pervedęs į ieškovės banko sąskaitą 0,10 Eur, taip pat buvo prisijungęs per programėlę Idenfy nusifotografuoti. Be to, apelianto nurodyti argumentai, jog pavedimas buvo padarytas prisijungęs prie Smart ID paskyros iš kito įrenginio, kurio IP adresas yra (duomenys neskelbtini), savaime neįrodo, jog pavedimą atliko ne apeliantas. Taip pat iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, o vien tai, kad teismas išsamiai nepasisakė dėl atsakovo kiekvieno nurodyto argumento, neturi būti pripažįstama kaip civilinės bylos esmės neatskleidimas ar nemotyvuoto sprendimo priėmimas. Atsižvelgiant į tai, minėti apelianto argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

57. Pažymėtina, jog teismų praktikoje nurodoma, jog reikšminga tai, kad ieškovė (kredito davėja) yra sąžininga – ji nežinojo ir neturėjo žinoti, jog sutartį su ja sudarantis asmuo be atsakovės pritarimo naudojasi jos asmens duomenimis ir sudaro sandorį. Dėl to atsakovo vardu sudaryta vartojimo kredito sutartis sukelia teisinius padarinius atstovaujamajam (t. y. atsakovui) (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1445-643/2019, 47 punktas). Taigi, kaip ir nurodytoje teismų praktikoje taip ir šioje byloje, ieškovė nežinojo ir neturėjo žinoti, jog Sutartį su juo sudarantis asmuo galimai be atsakovo pritarimo naudojasi jo asmens duomenimis ir sudaro Sutartį, todėl atsakovo vardu sudaryta Sutartis sukelia teisinius padarinius atsakovui. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl ieškovės sąžiningumo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

58. Apeliantas taip pat nurodo, jog vertindama atsakovo kreditingumą, ieškovė klaidingai nustatė, kad atsakovo atlyginimo, gaunamo iš (duomenys neskelbtini) vidurkis, kuris reikalingas kreditingumui vertinti, buvo 1 336,72 Eur. Atsakovo atlyginimo iš nurodyto darbdavio vidurkis už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio mėn. iki 2023 m. kovo mėn. buvo 604,89 Eur.

59. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ieškojo duomenų apie atsakovą prieš suteikdamas kreditą Neveiksnumo registre, GRT ir SODRA. Ieškovė patikrino atsakovo pajamas ir nustatė pajamų vidurkį – 1 336,72 Eur. Atsakovas pateikė Pažymą iš darbovietės (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad darbo užmokesti buvo apie 800,00 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių). Ieškovė nurodė, jog ji vertino ne tik atsakovo darbo užmokestį, bet pensiją, kuri viršija 600,00 Eur. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pagal byloje esančius duomenis atsakovo pajamos viršijo 1 200,00 Eur. Pradelstų įsipareigojimų atsakovas 2023 m. kovo 15 d. neturėjo, o turimų įsipareigojimų mėnesinės įmokos sudarė 26,30 Eur atsakovo pajamų ir įsipareigojimų santykis sudarė 1,96 procento, todėl ieškovė jam suteikė 2 000,00 Eur kreditą, trisdešimt šešių mėnesių laikotarpiui, kurio mėnesio įmoka sudarė 166,65 Eur. Po kredito suteikimo pajamų ir įsipareigojimų santykis buvo 14,43 procentai.

60. Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. Nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 7.4 papunkčiu ir 9 punktu, skolinimas grindžiamas visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis DSTI ribojimu, o sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įvertinus atsakovo įsipareigojimus ir pajamas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad išduodama kreditą atsakovui ieškovė tinkamai įvertino atsakovo kreditingumą ir teisės aktų nuostatų nepažeidė, t. y. atsakovo kreditingumas kredito suteikimo metu buvo įvertintas tinkamai, nes neviršijo Vartojimo kredito įstatyme numatytų 40 procentų pajamų ir įsipareigojimų santykio.

61. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendęs nesant pagrindo bylos sustabdyti dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo dėl galimai ginčo kredito užvaldymo nusikalstamu būdu, ginčijamą teismo sprendimą grindė vykdomo ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri nepilna, nes tyrimas nepasibaigęs. Apeliantas nurodo, jog byla buvo išspręsta remiantis įvairiomis abejonėmis, kurios nebuvo pašalintos. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs išnagrinėti šią civilinę bylą nelaukiant galutinių ikiteisminio tyrimo išvadų, netinkamai taikė CPK teisės normas, įtvirtintas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei CPK 164 straipsnio 4 dalyje.

62. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 ar 4 punktu pagrindu civilinė byla privalo būti sustabdyta tik tuo atveju, jeigu negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręstas byla nagrinėjama baudžiamąja tvarka arba 3 punkto reikalavimus atitinkanti baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme. Ikiteisminis tyrimo pradėjimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą.

63. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos nustatyta, jog nėra nustatyti įtariami asmenys. Taigi, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šią bylą galima išnagrinėti ir neišnagrinėjus baudžiamosios bylos, todėl nėra pagrindo stabdyti bylą iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas ir išnagrinėta baudžiamoji byla (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pabrėžtina, jog konstatavus svarbias aplinkybes, teismas turi diskrecijos teisę sustabdyti bylą (CPK 164 straipsnio 4 punktas), bet ne pareigą, įtvirtintą CPK 163 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Be to, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, byloje nėra įrodyta, jog atsakovo asmens duomenimis pasinaudojo tretieji asmenys ir paskola buvo įgyta apgaulės būdu. Faktus, jog atsakovo asmens duomenimis pasinaudojo kiti asmenys be jo paties žinios bus galima laikyti įrodytais ir neginčijamais, tik kai tai bus patvirtinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė savo įsipareigojimus atsakovui įvykdė, t. y. vykdydama tinkama forma išreikštą atsakovo valią suteikė ir į jo asmeninę sąskaitą pervedė prašomą paskolos sumą atsakovo nuosavybėn, todėl šis privalėjo įvykdyti savo pareigą ir grąžinti paskolos sumą su priskaičiuotomis palūkanomis. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pabrėžia, jog apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis galėjo būti suklaidintas trečiųjų asmenų, gali būti pagrindu atsakovui reikalauti atsakomybės iš jo atžvilgiu galimai neteisėtas veikas atlikusių asmenų (žalos atlyginimo ir pan.), kai tokie asmenys bus nustatyti, tačiau šiuo atveju tai neatleidžia jo nuo atsakomybės prieš ieškovę. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs išnagrinėti šią civilinę bylą nelaukiant galutinių ikiteisminio tyrimo išvadų, netinkamai taikė CPK teisės normas, įtvirtintas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei CPK 164 straipsnio 4 dalyje, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

64. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškove tinkamai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas pažeidė savo prievolę, todėl, vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo pagrįstai priteisė skolą už negrąžintą kreditą, kredito mokestį, kurį sudarė palūkanos, administravimo mokestis bei ieškovės negautas pajamas.

65. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi yra nesusiję su nagrinėjamu dalyku. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

66. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

67. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

68. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tačiau ieškovė nepateikė prašymo su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu, dėl to šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

69. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

70. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.