Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-307-851/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-11-22
Bylos Nr.: 1A-307-851/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-31846-2020-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Šiukšta, Aiva Survilienė, Evaldas Pašilis
Nuteistasis: V. Z.
Civilinis ieškovas: A. A.
Advokatai: Kęstutis Jonaitis

Kategorijos

1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)

Bylos Nr. 1A-307-851/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31846-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10.; 1.2.14.7.2.1.; 2.4.6.5.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Pašilio, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,nuteistojo V. Z. gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 50 parų arešto bausme;

- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės (pakeistos vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 1 mėnesiui.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), V. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Taip pat nuosprendžiu tenkintas civilinis ieškinys ir civiliniam ieškovui A. A. iš V. Z. priteista 42 403 Eur.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. V. Z. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, reg. (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir bendrovės akcininku, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent :

Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. XI-1988 redakcija), kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 16 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, reikalavimus, nes tyčia neįregistravo 4 vienetų pardavimo prekių, įsigytų iki 2015 m. gruodžio 31 d. už 2 852,90 Eur, ir laikotarpyje nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. įsigytų 85 vnt. prekių už 38 060,44 Eur, bei įregistravo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos registruose 2018 m. kovo 15 d. prekių priėmimo - perdavimo aktu ir 2018 m. balandžio 16 d. surašyta PVM sąskaita – faktūra TNLT6625 bei 2018 m. balandžio 6 d. prekių priėmimo – perdavimo aktu ir 2018 m. balandžio 27 d. surašyta PVM sąskaita ‑ faktūra TNLT6626 pagrįstos neįvykusių ūkinių operacijų prekių už 43 403 Eur (38 16+5240) pardavimą pirkėjui OOO „(duomenys neskelbtini)“, dėl to pagal tvarkomą buhalterinę apskaitą negalima nustatyti, kiek pajamų gauta bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., kam ir kada panaudotos 2018 m. kovo 15 d. bei 2018 m. balandžio 6 d. prekių priėmimo – perdavimo aktuose išvardintos 89 vnt. prekių ir, jei jos parduotos, tai kokia pajamų suma už jas gauta ir kam ta suma panaudota, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimo dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.

2. Be to, V. Z. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, reg. (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir bendrovės akcininku, iššvaistė didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, o būtent: būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, laikotarpyje nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. einamų pareigų pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įsigijo prekių:

iš V. M. įmonės įsigijo orkaitę Bosch – 433,88 Eur vertės, kaitlentę Siemens – 429, 75 Eur vertės, skalbyklę Bosch – 334,71 Eur vertės, pašildymo stalčių Bosch – 290,1 Eur vertės, kaitlentę Bosch – 491,74 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo kaitlentę Siemens – 149,59 Eur vertės, šaldytuvą Liebher – 534,71 Eur vertės, šaldytuvą Liebherr – 751,24 Eur vertės, šaldytuvą Liebherr – 309,92 Eur vertės, šaldytuvą Liebherr – 767,77 Eur vertės, šaldytuvą Liebherr – 594,21 Eur vertės, šaldytuvą Liebherr – 1012,40 Eur vertės, šaldiklį Liebherr – 191,74 Eur vertės, indaplovę Bosch – 533,88 Eur vertės, indaplovę Siemens – 520,66 Eur vertės, džiovyklę Siemens – 481,82 Eur vertės, mikrobanginę Sharp – 42,15 Eur vertės, plaukų feną Valera – 47,11 Eur vertės, plaukų feną Valera – 51,49 Eur vertės, plaukų feną Valera – 41,49 Eur vertės, plaukų kirpimo mašinėlę Philips – 20,49 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo televizorių philips – 198,35 Eur vertės, televizorių Philips – 442,15 Eur vertės, televizorių Philips – 527,27 Eur vertės, televizorių Philips – 516,53 Eur vertės, televizorių Philips – 623,97 Eur vertės, televizorių Philips – 628,10 Eur vertės, televizorių Philips – 1256,20 Eur vertės, televizorių Sony – 571,90 Eur vertės, televizorių Sony – 661,98 Eur vertės, televizorių Sony – 740,50 Eur vertės, televizorių Sony – 1764,46 Eur vertės, televizorių Samsung – 1234,71 Eur vertės, televizorių Samsung – 516,53 Eur vertės, televizorių Samsung – 516,53 Eur vertės, televizorių Samsung 516,53 Eur vertės, televizorių Samsung 1037, 19 Eur vertės, skalbyklę Miele – 586,78 Eur vertės, džiovyklęs Bosch – 537,19 Eur vertės, kavos aparatą Delonghi – 719,01 Eur vertės, laidynę Philips – 94,21 Eur vertės, televizorių Philips – 500 Eur vertės, televizorių Philips – 806,61 Eur vertės, skalbyklę Mile – 578,51 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo orkaitę AEG – 342,98 Eur vertės, orkaitę Electrolux – 380,17 eur vertės, kaitlentę Siemens – 234,71 Eur vertės, šaldytuvą Snaigė – 205,79 Eur vertės, šaldymo dėžę Electrolux – 309,92 Eur vertės, šaldiklį Zanussi – 242,98 Eur vertės, skalbyklę Electrolux – 254,55 Eur vertės, orkaitę Miele 413,22 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo televizorių Philips – 423,14 Eur vertės, televizorių Philips – 1322,31 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo televizorių Philips – 237,19 Eur vertės, televizorių Samsung – 1190,06 Eur vertės, televizorių Samsung – 272,73 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo orkaitę AEG – 347,11 Eur vertės, šaldytuvą AEG – 287,60 Eur vertės, skalbyklę Miele – 1123,97 eur vertės, šaldiklį Zanussi – 246,28 Eur vertės, gartraukį Brego – 286,98 eur vertės, gartraukį Franke – 95,26 Eur vertės, gartraukį Franke – 136,86 Eur vertės, gartraukį Franke – 136,86 Eur vertės, kaitlentę Electrolux – 271,07 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo orkaitę Bosch – 528,93 Eur vertės, indaplovę Siemens – 314,05 Eur vertės, indaplovę Siemens – 280,99 Eur vertės, kaitlentę Bosch – 297,52 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo orkaitę Electrolux – 743,80 Eur vertės,

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo orkaitę Siemens – 734,71 Eur vertės, dulkių siurblį Bosch – 176,86 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo kaitlentę Electrolux – 272,73 Eur vertės, indaplovę Siemens – 318,18 Eur vertės, sklabyklę AEG – 351,24 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo šaldytuvą Liebherr – 537,19 Eur vertės, orkaitę Bosch – 537,19 Eur vertės, iš UAB „Aeracija“ įsigijo šaldytuvą Whirpool – 478,51 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo šaldiklį Beko – 372,37 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo oro sausintuvą Maeco – 192,56 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo drėgmės surinktuvą Trotec – 172,73 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo vėjapjovę CUB Cadet – 343,80 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo laidynė Zyle – 60,41 Eur vertės;

iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo indaplovę Siemens – 318,18 Eur vertės;

iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo kaitlentę Miele – 426,99 Eur vertės;

iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo šaldytuvą Whirpool – 391,80 Eur vertės;

bei iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų įmonių įsigijo indaplovę Siemens – 524,79 Eur vertės, šaldiklį Whirpool – 171,90 Eur vertės,

viso prekių už 43 403 Eur sumą, ir šių prekių įsigijimą įregistravo įmonės buhalterinėje apskaitoje, tačiau laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. užimamų pareigų pagrindu valdydamas šias 89 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias prekes, jas realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu, jų realizavimo neapskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje ir jas iššvaistė, tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarydamas 42 403 Eur turtinę žalą.

Po to, siekdamas nuslėpti nusikaltimo požymius, 2018 m. sausio 25 d. pasirašė fiktyvią pirkimo – pardavimo sutartį su Rusijos įmone OOO „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama S. A. G., kuria remiantis surašė:

2018 m. kovo 15 d. fiktyvų prekių priėmimo – perdavimo aktą, 2018 m. balandžio 16 d. surašė fiktyvią PVM sąskaitą faktūrą Nr. TNLT 6625, kuriuose išvardinta bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 80 vnt. prekių pardavimas už 38 163 Eur pirkėjui OOO „(duomenys neskelbtini)“,

2018 m. balandžio 6 d. pasirašė fiktyvų prekių priėmimo – perdavimo aktą, 2018 m. balandžio 27 d. surašė fiktyvią PVM sąskaitą faktūrą Nr. TNLT6626, kuriuose išvardinta bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 9 vnt. prekių pardavimas už 5 240 Eur pirkėjui OOO „(duomenys neskelbtini)“, 2018 m. balandžio 6 d. kasos pajamų orderiu Nr. 11080 užpajamavo 1 000 Eur sumą iš įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“, kasos pajamų orderyje įrašydamas pinigų priėmimo pagrindą „avansas už prekes“, ant kurio nėra jokių parašų, tačiau faktiškai prekių neperdavė ir nepriėmė, tokiu būdu užimamų pareigų pagrindu iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 89 vienetus prekių už 42 403 Eur sumą, padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 42 403 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Z. (toliau tekste ir – nuteistasis) ir jo gynėjas Kęstutis Jonaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir priimti šioje byloje naują, išteisinamąjį nuosprendį, o civilinio ieškovo A. A. civilinį ieškinį atmesti.

3.1. Skunde nurodo, kad V. Z. veikoje nėra jokio nusikaltimo sudėties, o pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo kriminalizavo kitos prigimties teisinius santykius, kurie reguliuojami civilinės teisės. Tokie teisiniai santykiai, net jeigu ir būtų pažeisti, yra sprendžiami kitų teisės šakų priemonėmis ir būdais. V. Z. inkriminuoti teisės pažeidimai (pats nuteistasis neigia padaręs kokią nors nusikalstamą veiką) nėra tokio sunkumo, jog dėl jų būtų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę ir kriminalinę bausmę. Byloje nebuvo paisyta baudžiamosios atsakomybės ultima ratio principo. Nors itin aktualu įvertinti klausimą dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė. Net jeigu būtų laikoma, kad teismo motyvai ir išvados, jog nuteistasis neatsižvelgdamas į rizikingas sąlygas, lengvabūdiškai perdavė prekes pasitikėjimo nekeliančiai įmonei, neužtikrino įmonės interesų, tai šios aplinkybės galėtų sąlygoti V. Z., kaip tuometinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo, išimtinai civilinę atsakomybę prieš pačią įmonę, jos akcininkus, kreditorius. V. Z. jokiais savo sąmoningais veiksmais nesumenkino nukentėjusiųjų galimybių atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis. Skunde apeliantai cituoja teismų praktiką, kurioje taikoma įmonės vadovo civilinės atsakomybės institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017).

3.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai nustatė fakto aplinkybes, bet ir pritaikė visiškai netinkamą teisinę kvalifikaciją. Tai yra esminė materialiosios baudžiamosios teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas iki galo nepašalino ir jas traktavo nuteistojo nenaudai, grindė nuosprendį ir duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos. Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nuteistojo ir jo gynėjo teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, nuosprendyje nepateikta įtikinama duomenų pripažinimo įrodymais analizė, o prieštaringi duomenys pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti sudarančiais pagrindą jį nuteisti. Nuosprendis nukrypsta ir nuo LAT praktikos šios kategorijos bylose, kas taip pat sudaro pagrindą tokį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.3. Nurodo, kad nuosprendis yra nemažos apimties, tačiau motyvuojamojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje, kuria grindžiamas apelianto nuteisimas, nepateikiama išsami duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, analizė, pati motyvacija yra itin trumpa, prieštaringa ir priimta ignoruojant gynybos argumentus, nors tokių argumentų išklausymas būtų leidęs pirmosios instancijos teismui nepadaryti esminių teisės taikymo ir aiškinimo, duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų. Motyvuojamoje skundžiamo nuosprendžio dalyje sugrįžtama prie kaltinamojo akto perrašymo ir atskirų bylos duomenų, įskaitant asmenų parodymus citavimo, pernelyg nesigilinant į paties kaltinamojo akto formuluotes.

3.4. Nurodo, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, kad prieš sudarant sandorį su įmone OOO „(duomenys neskelbtini)“, tuometinis bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas siekė įsitikinti pirkėjo veiksnumu – OOO „(duomenys neskelbtini)“ atstovas jam pateikė Rusijos Federacijos mokesčių inspekcijos liudijimą apie įmonės įregistravimą įmonių registre, suteiktus mokesčių mokėtojo bei socialinio draudėjo kodus, juridinio asmens kortelę su visais identifikavimo duomenimis, patvirtinimą, kad nuo 2011 m. lapkričio 21 d. įmonė įregistruota Rusijos Federacijos statistikos registre su leidimu verstis didmenine prekyba visose srityse, įskaitant ir prekyba buitine technika. V. Z. nurodė, kad prieš sudarant 2018 m. sausio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir perduodant 89 vnt. prekių, jis internete papildomai patikrino, ar tokiu pavadinimu įmonė figūruoja, ir interneto paieška patvirtino juridinį asmenį tokiu pavadinimu. Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo gynyba pateikė į bylą išrašus, patvirtinančius, kad 2018 m. sausio 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu „(duomenys neskelbtini)“ pavadinimu Rusijoje veikė 30 įmonių, iš kurių 11 tęsią veiklą ir šiuo metu. Apeliantai nesutinka su teismo motyvu, jog V. Z., kaip prekių pardavėjo vadovas, turėjo pareigą imtis papildomų priemonių ir įsitikintis pirkėjo veiksnumu. Ta aplinkybė, kad OOO „(duomenys neskelbtini)“ buvo likviduota dar (duomenys neskelbtini), negali sukelti V. Z. nei civilinės, nei tuo labiau baudžiamosios atsakomybės. LAT praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovo atžvilgiu taikytinos protingos ir apdairios elgsenos reikalavimas, kuris nereiškia, kad kreditorius turėtų nuolat domėtis kiekvieno skolininko teisine padėtimi – sekti informacinius pranešimus ir periodiškai kreiptis į juridinių asmenų registrą (civilinė byla Nr. 3K-7-326/2007). Nors šis teismo išaiškinimas yra pateiktas civilinėje byloje, tačiau pagrįstai galima taikyti teisės taikymo analogiją ir šioje baudžiamojoje byloje.

3.5. Be to, nurodo, kad byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu tik Interpolo Rusijos nacionaliniam biurui pavyko rasti OOO „(duomenys neskelbtini)“ buveinės adresą ir jos vadovą, todėl teismo išvada, kad V. Z., prieš sudarydamas sutartį su OOO „(duomenys neskelbtini)“, be viešai skelbiamos informacijos turėjo pats surinkti kažkokius papildomus duomenis apie šią įmonę, kuriuos pavyko surinkti tik Interpolui, – išeina už protingos elgsenos reikalavimo ribų.

3.6. Pažymi ir tai, kad OOO „(duomenys neskelbtini)“ vadovu prisistačiusio asmens pateikti dokumentai nesukėlė abejonių ir BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje paskirtai nemokumo administratorei, kuriai taikomi aukštesni atidumo ir teisės aktų kriterijai. Nesuabejodama dėl skolininko OOO „(duomenys neskelbtini)“ veiksnumo, būtent šių dokumentų pagrindimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo administratorė iniciavo civilinę bylą dėl skolos priteisimo iš pirkėjo OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir tik civilinės bylos nagrinėjimo metu išaiškėjo, kad įmonė OOO „(duomenys neskelbtini)“ su atitinkamu įmonės kodu yra likviduota (duomenys neskelbtini).

3.7. Nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis didelės vertės prekes atidavė be jokių įmokų ir net nesilaikant sutartyje nurodytos sąlygos dėl minimalaus avanso už prekes apmokėjimo, tačiau bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios tokioje specifinėje srityje, kaip prekyba buitine technika, veikloje buvo įprasta praktika parduoti prekes didmenininkams su mokėjimo atidėjimais. Tokia atsiskaitymo už prekes praktika buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo santykiuose ir su kitomis įmonėmis – su UAB (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB (duomenys neskelbtini) ir kt. Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekės buvo parduodamos su mokėjimo atidėjimu ir kiekvieną kartą UAB „(duomenys neskelbtini)“ už jas tinkamai atsiskaitydavo. 2016 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš bendrovės įsigijo buitinės technikos už 67 971,56 Eur sumą, t. y. ženkliai didesnę nei 2018 m. sausio 25 d. Pirkimo – pardavimo sutartimi prekių įsigijo Rusijos įmonė OOO „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad jau pirmąją prekių dalies perdavimo dieną – t.y. 2020 m. kovo 15 d. įmonė OOO „(duomenys neskelbtini)“ iš anksto sumokėjo 1 000 Eur avansą, o pagal pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas likusią dalį turėjo sumokėti ne vėliau kaip per 45 dienas nuo priėmimo – perdavimo akto pasirašymo dienos. Verslo santykiuose visuomet veikia pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą, kad verslo partneris sąžiningai plėtos abipusę naudą. Kita vertus, ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių arba pajamų praradimo tikimybe, palyginant su verslo plane numatytais tikslais. Aplinkybė, kad OOO „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėjo likusios prekių kainos sutartyje numatytu terminu, gali sukelti V. Z. civilinę atsakomybę, bet ne baudžiamąją.

3.8. Pažymi, kad nuosprendyje teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu apklausti liudytojai M. P. ir V. Š. negalėjo neginčytinai patvirtinti, jog nebuvo galimybės sudaryti sandorį su Rusijos įmone, tačiau šie liudytojai, kurie buvo įmonės darbuotojai, nieko nežinojo apie tokį sandorį, jiems nebuvo žinomos jo sudarymo aplinkybės. Viena vertus, pats teismas pripažįsta, kad nuosprendį šioje dalyje grindžia tik prielaida – nurodo, kad sutinka, kad galima daryti prielaidas, kad darbuotojai galėjo nesutikti asmens, nematyti išvežamų prekių, tačiau tikimybė yra nedidelė, kita vertus, nustatyta, kad V. Š. buvo įmonės buhalterė, kuri, kaip nurodyta nuosprendyje, tik susistemindavo ataskaitas, GPM, pelno deklaracijas, metines atskaitomybės ataskaitas, o apskaitinio darbo nedarė, kadangi V. Z., kaip įmonės vadovas, buhalterinę apskaitą tvarkėsi pats. Taip pat nurodo, kad apklausiamas M. P. nurodė, kad stambesnes sutartis sudarinėjo, su stambesniais pirkėjais bendravo V. Z., įmonė turėjo šimtus pirkėjų, todėl nepaneigtas V. Z. aiškinimas, kad jo veiksmus sutarties pagrindu sąlygojo įprastinė įmonės praktika parduodant didesnius kiekius buitinės technikos pirkėjams ir pirkėjo OOO „(duomenys neskelbtini)“ tarpusavio pasitikėjimas, siekiant naudos savo valdomiems ir kontroliuojamiems juridiniams asmenims, o tuo pačiu ir sau palankesnio ekonominio sprendimo.

3.9. Nurodo, kad nors nuosprendyje teigiama, kad tai, jog 2018 m. sausio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartis negalėjo įvykti, patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos pateikiami duomenys, kuriuose nurodoma, kad nėra duomenų, jog pilietis S. G., gimęs (duomenys neskelbtini), vyko per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o pats S. G. nurodė, kad jokių sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė, niekada nėra buvęs Lietuvoje ir V. Z. nepažįsta, tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnybos pažyma ir jos priedai patvirtina, kad 2018 metais sausio – lapkričio mėnesiais, t. y. būtent sandorių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarymo metu asmuo, vardu ir pavarde S. G., lankėsi Lietuvoje ne mažiau kaip 9 kartus. Svarbu ir tai, kad Valstybinės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazėje kaupiami duomenys tik apie sienų kirtimus per Lietuvos Respublikos sieną išvykstant iš Europos Sąjungos ribų, tuo tarpu atvykstant į Lietuvą iš Europos Sąjungos šalių (Latvijos, Lenkijos ar kitų šalių) – duomenys apie asmenų įvažiavimą ar išvažiavimą nėra renkami.

3.10. Taip pat nurodo, kad nors nuosprendyje nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė savo, kaip mokesčio mokėtojui, PVM įstatymo numatytos prievolės ir nepateikė įrodymų, kad prekės pagal 2018 m. sausio 25 d. sutartį su Rusijos įmone OOO „(duomenys neskelbtini)“ buvo išgabentos iš ES teritorijos, tačiau pareigos deklaruoti minėtų prekių bendrovei nekilo. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 2018 m. sausio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotos, o OOO „(duomenys neskelbtini)“ įsigytos 89 vnt. buitinės technikos prekės nebuvo išvežtos iš Lietuvos teritorijos, kadangi jų galutinio kiekio perdavimo dieną (2018 m. balandžio 6 d.) visos šios prekės buvo iš karto perparduotos Lietuvos teritorijoje kitai Lietuvos bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikta tarp OOO „(duomenys neskelbtini)“ (kaip pardavėjo) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kaip pirkėjo) sudaryta 2018 m. balandžio 6 d. Buitinės technikos pirkimo – pardavimo sutartis ir 2018 m. balandžio 6 d. Buitinės technikos priėmimo – perdavimo aktas. Šie dokumentai patvirtina, kad OOO „(duomenys neskelbtini)“ tą pačią dieną prekes pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo ir priėmė identišką buitinės techniko prekių kiekį (80 pozicijų, 89 vienetus), kurį OOO „(duomenys neskelbtini)“ buvo nusipirkusi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat 2018 m. balandžio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartyje OOO „(duomenys neskelbtini)“ atskleidė, kad ji turi 42 403 Eur skolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šioje sutartyje OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susitarė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kaip naujasis prekių savininkas) dalį prekių kainos, t. y. 42 403 Eur privalo sumokėti tiesiogiai į OOO „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir kaltinamojo gynėjui suteiktus galimybę susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, V. Z. gynėjas atliko veiksmus, kurių neatliko tyrimą vykdantys pareigūnai, t. y. pagal VMI vedamus sąskaitų registrus išsiaiškino šių buitinės technikos prekių OOO „(duomenys neskelbtini)“ vėlesnį perpardavimą.

3.11. Pažymi, kad byloje esantys įrodymai paneigia teismo skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, kad tuometinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. K. negalėjo sudaryti tokio sandorio su OOO „(duomenys neskelbtini)“, kadangi vedė asocialų gyvenimo būdą ir neužsiėmė verslu. Byloje jokie įrodymai nepaneigia V. Z. pozicijos, kad jam nėra ir niekada nebuvo žinoma Lietuvos bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis niekada nedirbo su šia bendrove ir nėra turėjęs nei asmeninių, nei kaip bendrovės vadovas ryšių su šia bendrove. Jis nepažinojo šios bendrovės savininkų, esamų ar buvusių vadovų ir jam nebuvo žinomos 2018 m. balandžio 6 d. sandorio tarp OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybės ir motyvai. Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ Juridinių asmenų registro išrašai patvirtina, kad nuo 2017 m. iki savo mirties R. K. buvo šių įmonių akcininkas ir vadovas. Apklausta R. K. dukra ir žentas E. B. patvirtino, kad žinojo, kad R. K. turėjo įmones, matė įmonių dokumentus, tačiau kuo įmonės užsiėmė – nežino, tačiau šių liudytojų parodymų teismas nevertino ir dėl jų neapsisakė.

3.12. Be to, į bylą pateikti duomenys iš kitos baudžiamosios bylos – 2019 m. gruodžio 19 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą R. K. atžvilgiu patvirtina, kad kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-446-18 R. K. buvo įtariamas tuo, kad 2018 m. veikdamas bendrininkų grupe apgaule V. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 3 630 Eur vertės turtą, ir tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Taigi, teisėsauga jau turėjo duomenų apie R. K. galimas padarytas kitas nusikalstamas veikas, turinčias svetimo turto įgijimo apgaule (t. y. sukčiavimo) požymių.

3.13. Taip pat nurodo, kad nuosprendyje teigiama, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos akcininkas R. K. negalėjo sudaryti didelės vertės sandorio, nes įmonės sąskaitose nebuvo lėšų, šiose sąskaitos nėra fiksuota ir jokių finansinių operacijų, tačiau 2022 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterines paslaugas teikusi V. D. nurodė, kad jai buvo pateikta OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. balandžio 6 d. Buitinės technikos pirkimo – pardavimo sutartis ir prekių perdavimo aktas. Liudytoja patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekiavo buitine technika, autotechnika, vaikiškomis žaidimų aikštelėmis ir į klausimą, ar dėl buitinės technikos įsigijimo pateikta didesnė sąskaita nesukėlė įtarimų, nurodė, kad tokia sąskaita nenustebino, nes atitiko didmeninę prekybą. Kita vertus, V. Z. nėra ir negali būti atsakingas už kitos įmonės veiklą, sudarytus sandorius ir tinkamą buhalterinę apskaitą.

3.14. Nurodo, kad turto išvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Aptardami veikos padarymo tiesiogine tyčia galimybę, apeliantai skunde nurodo, kad byloje nesurinkta jokių duomenų, kad iki 2018 metų pradžios, kuomet iš OOO „(duomenys neskelbtini)“ atstovu prisistačiusio asmens buvo gautas pirmasis skambutis dėl prekių įsigijimo, V. Z. su Rusijos įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ atstovu būtų buvę pažįstami ar susitikę anksčiau, nei byloje nustatytomis aplinkybėmis. Kaip minėta, 2018 m. sausio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartis su įmone OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir joje numatytos sąlygos nebuvo nei išskirtinės, nei unikalios. Jeigu V. Z. siekė fiktyviai perduoti bendrovės prekes, tai jis turėjo perduoti visą tą dieną turimą prekių likutį, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad po 2018 m. sausio 25 d. Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, siekiant patenkinti pirkėjo OOO „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą, buvo papildomai įsigyjama prekių, o neparduotos pirkėjui OOO „(duomenys neskelbtini)“ prekės liko bendrovės sandėlyje ir vėliau buvo perduotos bendrovės nemokumo administratorei.

3.15. Aptardami veikos padarymo netiesiogine tyčia galimybę, apeliantai skunde nurodo, kad tokio pobūdžio bylose svarbu lyginamuoju aspektu atkreipti dėmesį ir į užsienio šalių teisinės sistemos ir teismų praktikoje taikomą verslo sprendimo taisyklę, pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis, tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Skunde cituoja JAV bei Estijos teismų praktiką bendrovių teisės srityje dėl bendrovės valdybos narių sprendimų vertinimo. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad versle nebūna absoliučiai visi sandoriai tik pelningi, dažniausiai egzistuoja tam tikra rizika, kad numatytas sandoris, vykdomas projektas gali būti nesėkmingas, tačiau tokiu atveju yra svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013).

3.16. Nurodo, kad vertinant V. Z. veiksmus BK 184 straipsnio požiūriu, svarbu išanalizuoti, kokius veiksmus atliko V. Z. prieš sudarant sandorį su įmone OOO „(duomenys neskelbtini)“, siekdamas įsitikinti pirkėjo veiksnumu. V. Z. pareikalavimu pirkėjo OOO „(duomenys neskelbtini)“ atstovas jam pateikė: 1) Rusijos Federacijos mokesčių inspekcijos liudijimą apie įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ įregistravimą įmonių registre; 2) Rusijos Federacijos mokesčių inspekcijos liudijimą apie įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ nuo (duomenys neskelbtini) suteiktus mokesčių mokėtojo bei socialinio draudėjo kodus; 3) juridinio asmens OOO „(duomenys neskelbtini)“ kortelę su visais identifikavimo duomenimis bei patvirtinimu, kad nuo (duomenys neskelbtini) įmonė OOO „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota Rusijos Federacijos statistikos registre su leidimu verstis didmenine prekyba visose srityse, įskaitant ir prekyba buitine technika. Byloje pateikti Rusijos registrų išrašai patvirtina, kad 2018 m. sausio 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu „(duomenys neskelbtini)“ pavadinimu Rusijoje veikė 30 įmonių, iš kurių 11 tęsia veiklą ir šiai dienai. Taigi, nenustačius V. Z. veiksmuose būtino subjektyviosios pusės požymio - tyčios, V. Z. turėjo būti išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

3.17. Taip pat nurodo, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį grindė tuo, kad nuteistasis kaip bendrovės vadovas tyčia neįregistravo bendrovės buhalterinės apskaitos registruose iki 2015 m. gruodžio 31 d. įsigytų 4 vienetų prekių už 2 852,90 Eur, tačiau nuosprendį šioje dalyje grindė išimtinai 2021 m. gegužės 28 d. FNTT specialisto išvados dalimi, kurioje nurodyta, kad bendrovėje apskaitos dokumentais nepagrįstas 4 vienetų prekių šaldytuvo Liebherr, šaldiklio Liebherr, indaplovės Siemens ir skalbyklės Miele įsigijimas. FNTT specialisto išvadoje nurodyta, kad tyrimas buvo atliktas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 7 d. (Specialisto išvados 4 psl. 1 pastraipa) ir tyrimo metu specialisto buvo peržiūrėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių perpardavimo likučiai 2015 m. gruodžio 31 d. bei visi pirkimo dokumentai už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 9 d. (Specialisto išvados 11 psl. 2 pastraipa). Taigi, FNTT specialistui nebuvo pateikta ir jis netyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių pirkimo dokumentų iki 2015 m. gruodžio 31 d. Išanalizavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių pirkimo dokumentus iki 2015 m. gruodžio 31 d., paaiškėjo, kad bent 3 vienetus šių prekių - šaldytuvo Liebherr, šaldiklio Liebherr, ir skalbyklės Miele įsigijimą patvirtina įmonės buhalterinės apskaitoje iki 2015 m. gruodžio 31 d. įregistruotos šių prekių pardavėjų 2013 m. gegužės 24 d. ir 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos-faktūros bei 2014 m. gruodžio 23 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita-faktūra. Šių duomenų (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)" sąskaitų - faktūrų) teismas nevertino ir skundžiamame nuosprendyje dėl jų nepasisakė.

3.18. Nurodo, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį taip pat grindė tuo, kad nuteistasis kaip bendrovės vadovas tyčia neįregistravo bendrovės buhalterinės apskaitos registruose 85 vienetus prekių už 38 060,44 Eur, tačiau FNTT specialisto išvadoje nurodyta, kad buhalterinės apskaitos pažeidimas būtų galimas tik esant sąlyginei sąlygai, t. y. tuo atveju, jei bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. kovo 15 d. Prekių priėmimo – perdavimo aktu ir 2018 m. balandžio 16 d. PVM sąskaita – faktūra TNLT 6625 realiai nevyko 80 vnt. prekių už 38 163 Eur pardavimas pirkėjui OOO „(duomenys neskelbtini)“ bei bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. balandžio 6 d. Prekių priėmimo - perdavimo aktu ir 2018 m. balandžio 27 d. PVM sąskaita - faktūra TNLT 6626 realiai nevyko 9 vnt. prekių už 5 240 Eur pardavimas pirkėjui OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir tokiu atveju bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikyta Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų (Specialisto išvados 13 psl. 11 pastr., 14 psl. 1 pastr.). Apklausiamas 2022 m. gegužės 31 d. teismo posėdyje FNTT specialisto išvadą surašęs Donatas Marcinkevičius patvirtino, kad rašant specialisto išvadą, jam nebuvo žinomas faktas, kad 2018 metų balandžio mėnesį įsigytas prekes OOO „(duomenys neskelbtini)“ visoje apimtyje perpardavė bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. Specialistas patvirtino, kad tik tuo atveju jei prekė išvežama iš Lietuvos Respublikos teritorijos, turi būti pildomas atitinkamas važtaraštis (CMR), o jei prekės lieka Europoje Sąjungos teritorijoje ar Lietuvoje, nereikia prekių išvežti ir nereikia pildyti CMR. Specialistas nurodė, kad jeigu jam būtų pateiktos vėlesnės sutartys tarp OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tai būtų reikalingas naujas tyrimas. Teismas nuosprendyje daro nuorodą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatliktų metinių prekių inventorizacijų, tačiau apklausiamas specialistas D. Marcinkevičius patvirtino, kad inventorizacijos su prekių likučiais tiesiogiai nesisieja. Taigi, toks formalus pažeidimas gali būti mokestinio ar administracinio pažeidimo nagrinėjimo dalykas, bet ne baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės ultima ratio priemonės, pritaikymas.

3.19. Skunde apeliantai cituoja LAT praktiką bei nurodo, kad kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2011). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017). 2018 metais įvykęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ 89 vienetų buitinės technikos prekių pardavimas Rusijos įmonei OOO „(duomenys neskelbtini)“ yra įformintas dvejomis 2018 m. balandžio 16 d. ir 2018 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitomis - faktūromis, kuriose nustatyta konkreti prekės rūšis ir suma, todėl dėl šių veiksmų jokia reali grėsmė BK 222 straipsnyje saugomiems teisiniams gėriams nekilo. Tiek palikus šias buhalterines operacijas (jeigu būtų konstatuota, kad sandoris įvyko), tiek šias buhalterines operacijas anuliavus (jeigu būtų konstatuota, kad sandoris neįvyko ir 89 vienetai prekių nebuvo parduoti) galima pilnai nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus už 2018 metus.

3.20. Taip pat nurodo, kad nenustačius, kad V. Z. veiksmais buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, civilinio ieškovo A. A. civilinis ieškinys dėl 42 403 Eur priteisimo turi būti atmestas.

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio skundas tenkinamas iš dalies.

5. Nagrinėjamu atveju iš apeliantų skundo nustatyta, jog nuteistasis ir jo gynėjas ginčija V. Z. nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį bei prašo jį išteisinti. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir ją patikrinusi pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė nepažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimų, tačiau juos vertindamas BK 184 straipsnio 2 dalies, BK 222 straipsnio 1 dalies aspektu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir tai lėmė nepagrįsto bei neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Todėl Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. nuosprendis dėl V. Z. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, nes V. Z. išteisinus, A. A. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, o apeliantai prašė civilinį ieškinį atmesti.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

6. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

7. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas pasireiškia tuo, kad kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Neteisėtas perleidimas yra tada, kai tai atliekant nesilaikoma nustatytos turto (turtinės teisės) patikėjimo ar disponavimo juo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto (turtinės teisės) patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto (turtinės teisės) savininko (valdytojo) interesai ir taip jam padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369-303/2017). Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013). Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, Nr. 2K-234-699/2017 ir kt.).

8. Pirmosios instancijos teismas V. Z. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteisė už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir bendrovės akcininku, einamų pareigų pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įsigijo prekių už 43 403 Eur sumą, šių prekių įsigijimą įregistravo įmonės buhalterinėje apskaitoje, tačiau laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. užimamų pareigų pagrindu valdydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“priklausančias prekes, jas realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu, jų realizavimo neapskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje ir jas iššvaistė, tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarydamas 42 403 Eur turtinę žalą. Po to, siekdamas nuslėpti nusikaltimo požymius, 2018 m. sausio 25 d. pasirašė fiktyvią pirkimo – pardavimo sutartį su Rusijos įmone OOO „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama S. A. G.

9. Byloje neginčytinai nustatyta, kad V. Z., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, laikotarpyje nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. einamų pareigų pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įsigijo prekes, nurodytas kaltinime, bei jas realizavo. Nuteistasis V. Z. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog šias prekes pardavė asmeniui, kuris prisistatė Rusijos įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. 2018 m. sausio 25 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure, betarpiškai dalyvaujant OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, jie pasirašė sutartį. Nuteistasis taip pat teigė, jog praėjus 2018 m. sausio 25 d. sutartyje numatytam 45 dienų atsiskaitymo už perduotas pagal 2018 m. kovo 15 d. ir 2018 m. balandžio 6 d. prekių priėmimo- perdavimo aktus terminui, nesulaukęs nei vieno pavedimo, bandė skambinti OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, tačiau telefonas buvo išjungtas, į elektroninius laiškus jis taip pat neatsakė, todėl jis suprato, kad buvo apgautas. Taip pat byloje yra pateikta 2018 m. sausio 25 d. pirkimo - pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“, 2018 m. kovo 15 d. prekių priėmimo - perdavimo aktas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ OOO „(duomenys neskelbtini)“ perduoda 71 vnt. prekių už 38 163 Eur sumą. 2018 m. balandžio 6 d. prekių priėmimo - perdavimo aktas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ OOO „(duomenys neskelbtini)“ perduoda 9 vnt. prekių už 5 240 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertinęs šiuos nuteistojo parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus sprendė, kad pirkimo – pardavimo sutartis bei priėmimo – perdavimo aktai, sudaryti tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“, buvo fiktyvūs ir realiai nebuvo vykdomi, nurodytos prekės nebuvo perduotos.

10. Visgi, teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, sprendžia, kad ši teismo išvada yra pagrįsta tik prielaidomis. Pirmiausia, nustatyta, jog apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuoja, jog pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis ir prekių priėmimo perdavimo aktai yra fiktyvūs. Kitą vertus, teismas teigia, kad pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis ir prekių priėmimo perdavimo aktai nėra pripažinti suklastotais bei V. Z. nėra pareikšti kaltinimai dėl dokumentų klastojimo, tačiau tai, teismo vertinimu, nereiškia, jog įvardintų sutarčių turinys atitinka tikrovę. Teisėjų kolegija pastebi, kad toks nuosprendį priėmusio teismo teiginys (kad sutarčių turinys neatitinka tikrovės) vis dėlto reiškia, kad dokumentai yra suklastoti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo parodymus bei teigdamas, kad aukščiau paminėti sandoriai yra fiktyvūs, nurodė, kad kaltininko tvirtinimai dėl turto ar turtinės teisės panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju matyti, kad priešingai, nei teigiama nuosprendyje, nuteistasis ir pateikė duomenis, pagrindžiančius savo teiginius – t. y. pirkimo – pardavimo sutartį, priėmimo – perdavimo aktus. Teismas, teigdamas, jog minėti dokumentai yra suklastoti – šią savo išvadą ir turėjo pagrįsti byloje esančiais įrodymais, o ne pareigą paneigti, kad yra priešingai, perduoti nuteistajam. Teismų praktikoje pažymima, kad pareigą įrodyti, kad asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. To nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju, iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad siekiant nustatyti, ar sudaryta sutartis bei priėmimo – perdavimo aktai buvo suklastoti, byloje nebuvo atlikta jokių procesinių veiksmų – t. y. nėra duomenų, jog buvo siekta nustatyti, ar šiuos dokumentus pasirašė tikrasis OOO „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Nustatyta, kad šis asmuo buvo apklaustas Rusijos Federacijoje, tačiau bylos duomenimis, jam nebuvo parodyta pasirašyta sutartis bei priėmimo – perdavimo aktai. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aplinkybę, jog bylos duomenimis OOO „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdė sudarytos sutarties, teismas turėjo įsitikinti šio liudytojo parodymų patikimumu bei įvertinti, ar tai nėra jo gynybinė versija, tačiau teismas to neatliko bei preziumavo, kad šio liudytojo parodymai yra teisingi. Be to, byloje nebuvo paskirta ekspertizė, siekiant nustatyti parašo bei spaudo, esančio ant šių dokumentų, tikrumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teisme šių veiksmų atlikimas jau yra netikslingas, kadangi net nustačius, jog minėti dokumentai buvo suklastoti, teismas negalės šios nusikalstamos veikos – t. y. dokumentų klastojimo, inkriminuoti nuteistajam, kadangi bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, o tik gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2012, 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019).

11. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis ir priėmimo – perdavimo aktai yra fiktyvūs, nepatvirtina ir kiti pirmosios instancijos nurodyti argumentai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatyta, kad apygardos teismas tai, jog tarp šių subjektų sudaryta sutartis yra fiktyvi, motyvavo tuo, kad įmonė OOO „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) buvo likviduota, todėl tai paneigia V. Z. teiginius, jog jis internete rado informaciją, kad nurodyta įmonė veikė, be to, nuteistasis nekonkretizavo, kur, jo teigimu, jis tokią informaciją rado. Teisėjų kolegija su šia išvada nesutinka. Apeliacinio teismo vertinimu, aplinkybė, jog OOO „(duomenys neskelbtini)“ sutarties sudarymo metu jau buvo likviduota, leidžia daryti išvadą, jog V. Z., sudarydamas su šios įmonės vadovu prisistačiusiu asmeniu sutartį bei perduodamas jam prekes be išankstinio apmokėjimo, elgėsi nepakankamai protingai bei apdariai, tačiau neleidžia daryti išvados apie sutarties fiktyvumą. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad V. Z. nuosekliai teigė, jog 2018 m. sausio 25 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ biurą atvyko Rusijos įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ atstovas ir prisistatė jos direktoriumi. Pastarasis jam pateikė savo asmens dokumentus ir nuteistasis įsitikino, kad tai tas pats žmogus, su kuriuo jis bendravo telefonu - S. G.. 2018 m. sausio 25 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure, betarpiškai dalyvaujant OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, pasirašė sutartį. Prieš pasirašant sutartį su įmone ООО „(duomenys neskelbtini)“, įsitikino pirkėjo veiksnumu t. y. iš OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus gavo Rusijos Federacijos mokesčių inspekcijos liudijimą apie įmonės ООО „(duomenys neskelbtini)“ įregistravimą įmonių registre nuo (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijos mokesčių inspekcijos liudijimą apie įmonei ООО „(duomenys neskelbtini)“ nuo (duomenys neskelbtini) dienos suteiktus mokesčių mokėtojo bei socialinio draudėjo kodus, juridinio asmens ООО „(duomenys neskelbtini)“ kortelę su visais identifikavimo duomenimis; patvirtinimą, kad nuo (duomenys neskelbtini) įmonė ООО „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota Rusijos Federacijos statistikos registre su leidimu verstis didmenine prekyba visose srityse, įskaitant ir prekyba buitine technika. Matė šių dokumentų originalus, nuo kurių jam buvo padarytos ir įteiktos kopijos. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad šiuos duomenis suvedus internete, paieška parodė, kad įmonė veikianti. Šiuos nuteistojo parodymus apie tai, kad internete galima rasti informacijos apie Rusijos Federacijoje veikiančias įmones, kurių pavadinimas OOO „(duomenys neskelbtini)“, patvirtina į bylą pateikti nuteistojo gynėjo duomenys. Taigi, vertinant šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad nuteistasis galėjo pagrįstai manyti, kad sudaro sutartį su Rusijos Federacijoje veikiančia įmone OOO „(duomenys neskelbtini)“, nors nuteistasis turimą informaciją apie šią įmonę, teisėjų kolegijos vertinimu, įvertino nepakankamai atidžiai (t. y. jis, įvertinęs pateiktus dokumentus ir internete randamą informaciją, įsitikino, kad sutarties sudarymo metu Rusijos Federacijoje veikė įmonė tokiu pavadinimu, tačiau, bylos duomenimis, neatliko detalesnio patikrinimo – pvz.: nepatikrino, ar veikiančios įmonės, apie kurią informaciją rado internete, valstybinis registracijos numeris sutampa su įmonės, kurios dokumentus jam pateikė asmuo, prisistatęs OOO „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, registracijos numeriu, kadangi pats nuteistasis nurodė, kad patikrino tik tai, ar tokia įmonė egzistuoja), tačiau tai savaime nepaneigia nuteistojo parodymų, kad jis iš tikrųjų sudarė sutartį su asmeniu, prisistačiusiu OOO „(duomenys neskelbtini)“ vadovu.

12. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bylos duomenimis OOO „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas pilietis S. G. su V. Z. sutarties nesudarė ir atvykęs į Lietuvos Respubliką nebuvo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neabejotinų duomenų, pagrindžiančių šią teismo išvadą. Pirmiausia, Apeliacinis teismas pažymi, kad nors vadovaujantis Interpolo Rusijos nacionalinio biuro pateikta informacija, apklaustas kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas S. G. nurodė, kad jokių sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepasirašinėjo ir nesudarė, taip pat nepasirašė bei nesudarinėjo ir sutarties, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduoda, o kompanija „(duomenys neskelbtini)“ perka buitinę techniką, tačiau bylos duomenimis, kaip jau nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas netyrė, ar minėtas asmuo tikrai negalėjo pasirašyti šios sutarties – t. y. netyrė, ar ant sutarties esantis parašas sutampa su įmonės steigėjo parašu, netyrė, ar ant sutarties esantis antspaudas yra šios įmonės antspaudas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybe, kad byloje nėra duomenų, kad S. G., gimęs (duomenys neskelbtini), vyko per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau sutiktina su nuteistojo gynėjo skunde nurodyta informacija, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazėje kaupiami duomenys tik apie sienų kirtimus per Lietuvos Respublikos sieną išvykstant iš Europos Sąjungos ribų, todėl neatmetama galimybė, jog šis asmuo galėjo būti atvykęs į Lietuvą iš kitų Europos Sąjungos valstybių. Be to, nustatyta, kad kiti asmenys, tokiu pačiu vardu ir pavarde, kaip šios įmonės steigėjas, taip pat panašiu laikotarpiu, kai buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis bei priėmimo – perdavimo aktai, lankėsi Lietuvos Respublikos teritorijoje – nustatyta, kad S. G., gim. (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką atvyko ir išvyko 2018 m. vasario 23 d., atvyko bei išvyko 2018 m. kovo 3 d., atvyko bei išvyko 2018 m. kovo 18 d., atvyko bei išvyko 2018 m rugsėjo 9 d., atvyko bei išvyko 2018 m. rugsėjo 16 d., atvyko 2018 m. spalio 28 d. bei išvyko 2018 m. spalio 30 d., atvyko 2018 m. lapkričio 3 d. bei išvyko 2018 m. lapkričio 5 d. Taip pat S. G., gim. (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką atvyko ir išvyko 2018 m. sausio 28 d., atvyko 2018 m. sausio 29 m. ir išvyko 2018 m. kovo 20 d. Todėl vertinant aplinkybę, jog asmenys tokiu pačiu vardu ir pavarde, kaip OOO „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, panašiu laikotarpiu, kai buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis bei prekių priėmimo – perdavimo aktai, ne kartą buvo atvykę į Lietuvos Respublikos sieną iš ne ES valstybių bei nesant duomenų, ar šie asmenys kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš kitų ES valstybių, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat lieka nepaneigta nuteistojo gynėjo nurodyta versija, kad pas nuteistąjį anksčiau nurodytos sutarties ir aktų sudarymo metu galėjo atvykti vienas iš šių asmenų, kuris prisistatė OOO „(duomenys neskelbtini)“ vadovu bei pateikė dokumentą, jog yra S. G. – t. y. asmuo, kurio vardas ir pavardė sutampa su nuteistajam pateiktuose OOO „(duomenys neskelbtini)“ dokumentuose nurodyto įmonės vadovo vardu ir pavarde, todėl nuteistasis pagrįstai galėjo manyti, kad sudaro sutartį su šios įmonės vadovu.

13. Be to, apygardos teismas išvadą apie sandorio fiktyvumą grindė tuo, kad nuteistasis aiškino, kad sandorio sąlygos jam atrodė protingos ir tinkamos, o atsižvelgiant į tai, kad didelės vertės prekės atiduotos nežinomai įmonei, kuri registruota šalyje, kurioje būtų sudėtingas išieškojimas, praktiškai be jokio išankstinio apmokėjimo, tai kelia pagrįstas abejones tokio sandorio realumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė, taip pat, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, neleidžia daryti išvados apie sandorio fiktyvumą. Tai, jog V. Z. elgėsi neapdariai, perduodamas didelės vertės prekes nežinomai įmonei negavęs už jas išankstinio mokėjimo, bei vykstant baudžiamajam procesui savo tokį elgesį teisino, teigdamas, kad jam sandorio sąlygos atrodė protingos – nesudaro pagrindo manyti, kad toks sandoris iš tikrųjų nebuvo sudarytas.

14. Taip pat teismas abejones dėl sandorio tikrumo grindė ir liudytojų M. P. ir V. Š. parodymais, kurie, nors ir negalėjo neginčytinai patvirtinti, jog nebuvo galimybės sudaryti sandorį su Rusijos įmone, tačiau šie liudytojai, kurie buvo įmonės darbuotojai, nieko nežinojo apie tokį sandorį, jiems nebuvo žinomos jo sudarymo aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad šie liudytojai nurodė, kad apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“ sandorį nieko nežinojo, tačiau taip pat nustatyta, kad liudytojas M. P. nurodė, kad ne visada sutartis sudarinėjo tik jis, stambesnes sutartis sudarinėjo V. Z., kuris bendravo su stambesniais klientais. V. Z. galėjo parduoti prekes jam nedalyvaujant. Taip pat liudytoja V. Š. nurodė, kad ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure lankydavosi kartą per savaitę, dažniausiai pirmadieniais ir dažniausiai po 17 val., todėl betarpiškai retai matydavosi su M. P. ir direktoriumi V. Z.. Ar realiai vyko sandoris su OOO „(duomenys neskelbtini)“, nežino, sandėlio apskaitą tvarkė direktorius V. Z.. Taigi, nors apklaustų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymai patvirtina, kad apie minėtą sandorį jie nieko nežinojo, tačiau jie nepaneigia, kad minėtas sandoris galėjo būti sudarytas jiems nežinant – priešingai, liudytojų teigimu, šį sandorį galėjo sudaryti vienas V. Z.. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šių liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina teismo teiginių, kad sudarytas sandoris buvo fiktyvus.

15. Be to, teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad esant intensyviam didelio kiekio prekių perdavimui, kaltinamasis turėjo paprašyti savo darbuotojo pagalbos, todėl kyla abejonių, kodėl darbuotojas M. P. nematė prekių pakrovimo. Visgi, kaip nuosekliai teigė V. Z. duodamas parodymus, jis pasitiko kartu su pirkėju atvažiavusį krovininį automobilį, kuris atvažiavo prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio rampos. Tai buvo vilkikas su priekaba, su Rusijos Federacijos valstybiniais numeriais. Krovininį automobilį vairavo rusakalbis vairuotojas, kartu su juo kabinoje buvo lietuviškai šnekantis vyriškis, galimai krovikas. Su OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi atvažiavo dar vienas lietuviškai kalbantis krovikas. Prekes krovė minėti trys žmonės apie 3-4 valandas, šiek tiek krauti padėjo ir jis. Pakraunant prekes dalyvavo ir OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Analogiškai vyko prekių perdavimas ir 2018 m. balandžio 6 d., tačiau šį kartą prekių buvo perduota mažiau ir pirkėjas buvo atvažiavęs mažesniu automobiliu. Taigi, vertinant tai, jog nuteistojo teigimu, prekes krovė kartu su pirkėju atvažiavę krovikai, teismo išvada, kad V. Z. turėjo paprašyti savo darbuotojų pagalbos perduodant prekes, nėra pagrįsta.

16. Pirmosios instancijos teismas sandorio fiktyvumą grindė ir tuo, kad teismo posėdžio metu V. Z. nurodė, kad asmuo, įsigijęs prekes, jam teigė, jog ketina šias prekes perparduoti Lietuvoje, tačiau šios aplinkybės neatitinka bylos medžiagos – išrašydamas nurodytus dokumentus, jis nurodė 0 % dydžio pridėtinės vertės mokestį, kas reiškia, kad parduotos prekės neva turėjo būti eksportuotos. Taip pat bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ prekių pardavimo Rusijos įmonei nedeklaravo, VMI duomenimis eksporto procedūrų bendrovė tiriamuoju laikotarpiu nevykdė. Kitą vertus, teismas sandorio fiktyvumą grindė ir priešingu argumentu – nurodė, kad tiek valstybinės mokesčių inspekcijos tyrimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu V. Z. nenurodė aplinkybių apie tai, kad jam žinoma, jog prekės nebus eksportuojamos, o parduodamos Lietuvoje, nepateikė papildomų dokumentų. Tik praėjus daugiau nei 3 metams, kaltinamojo advokatas ikiteisminiame tyrime pateikė duomenis apie neva OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą pirkimo - pardavimo sandorį, kuris buvo sudarytas 2018 m. balandžio 6 d. Teisėjų kolegija sutinka, kad V. Z. parodymai dėl to, ar OOO „(duomenys neskelbtini)“ ketino prekes parduoti Lietuvoje, ar užsienyje, buvo nenuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu V. Z. paaiškino, kad OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktorius jam sakė, kad prekių gabenimui per Lietuvos Respublikos sieną jam pakanka priėmimo - perdavimo akto. Iš OOO „(duomenys neskelbtini)“ jis negavo jokių dokumentų, patvirtinančių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos. Jis skambino OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui ir prašė dokumentų, tačiau jų taip ir nesulaukė. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis jau nurodė, kad OOO „(duomenys neskelbtini)“ atstovas sakė, kad turi pirkėjus Lietuvoje ir prekes perparduos čia. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo parodymų nenuoseklumas dėl tolimesnio prekių perdavimo, kitiems nuteistojo parodymams dėl sutarties sudarymo aplinkybių esant nuosekliems, taip pat neleidžia daryti išvados apie sandorio fiktyvumą. Iš bylos duomenų matyti, kad aplinkybė, jog OOO „(duomenys neskelbtini)“ perleido prekes trečiajam asmeniui – UAB „(duomenys neskelbtini)“, paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo ikiteisminio tyrimo metu, kai šią informaciją pateikė nuteistojo gynėjas, kurią, jo teigimu, jis išsiaiškino pagal VMI vedamus sąskaitų registrus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šia nuteistojo gynėjo nurodyta informacija, ją patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.

17. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta sutartis taip pat yra fiktyvi bei šią savo išvadą motyvuoja tuo, kad pastaroji įmonė nevykdė jokios veiklos, neturėjo sandoriui būtinų lėšų, o jos savininkas buvo asocialus asmuo, be to, po šio sandorio prekės kažkur dingo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie teismo argumentai dėl sutarties fiktyvumo taip pat pagrįsti tik prielaidomis. Vadovaujantis bylos medžiaga nustatyta, kad į baudžiamąją bylą yra pateikta 2018 m. balandžio 6 d. buitinės technikos pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir 2018 m. balandžio 6 d. buitinės technikos priėmimo - perdavimo aktas. Liudytoja V. D., kuri dirbo įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere, patvirtino, kad šiuos dokumentus iš karto po sutarties sudarymo – t. y. 2018 m. pavasarį, jai pristatė įmonės vadovas. Ji turėjo OOO „(duomenys neskelbtini)“ sutartį ir prekių perdavimo aktą, pagal kuriuos buvo įsigytos buitinės prekės. Svarbu ir tai, kad ši liudytoja patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmė ir buitinės technikos prekyba. Taip pat tuo metu buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo R. K. (kuris šiuo metu yra miręs) sūnus, dukra bei jos sutuoktinis apklausiami patvirtino, kad tarp tėvo daiktų matė dokumentus, kad R. K. buvo kelių bendrovių akcininkas, taip pat jis turėjo įmonės antspaudą, todėl šios aplinkybės taip pat patvirtinta, kad minėta sutartis galėjo būti sudaryta. Be to, iš 2018 m. balandžio 6 d. Buitinės technikos pirkimo - pardavimo sutarties 1.3.1. punkto matyti, jog 42 403 Eur sumą pirkėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo sumokėti per 7 dienas nuo sutarties pasirašymo dienos UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei iš 1.3.2. punkto matyti, kad likusią prekių kainos dalį – 5 340,30 Eur – iki 2018 m. gegužės 31 d. įsipareigojo sumokėti OOO „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, tai, kad sandorio sudarymo metu ši įmonė neturėjo sandoriui būtinų lėšų, taip pat neįrodo aplinkybės, kad toks sandoris sudarytas nebuvo, kadangi šias lėšas įmonė įsipareigojo sumokėti per nustatytą terminą. Be to, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad neįrodžius, kad V. Z. ir OOO „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti sandoriai yra fiktyvūs, V. Z. pardavus prekes UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu OOO „(duomenys neskelbtini)“, jis nebebuvo atsakingas už tolimesnį prekių judėjimą, todėl net ir teigiant, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai veiklos nevykdė ir sandorio nesudarė, ši aplinkybė neturi įtakos sprendžiant dėl V. Z. kaltės.

18. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą sprendžia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad byloje esantys dokumentai – 2018 m. sausio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartis, 2018 m. kovo 15 d. ir 2018 m. balandžio 6 d. prekių priėmimo – perdavimo aktai, yra suklastoti. Svarbu paminėti ir tai, kad liudytoja V. Š. patvirtino, kad pagal buhalterinėje programoje suvestus duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių priėmimo – perdavimo Rusijos bendrovei OOO „(duomenys neskelbtini)“ aktų pasirašymo dienomis turėjo prekių, skirtų perparduoti už 62 811 Eur, o kaip minėta, sutartimi OOO „(duomenys neskelbtini)“ buvo parduota prekių už 43 403 Eur. Taigi, bylos duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo galimybę sudaryti tokios apimties prekių pirkimo – pardavimo sutartį. Taip pat bylos duomenimis, nepaneigta V. Z. versija, kad toks prekių kiekis galėjo tilpti įmonės sandėlyje – V. Z. paaiškino, kad adresu (duomenys neskelbtini), 2-ame aukšte, Kaune, turėjo kabinetą 2 aukšte, dar buvo kabinetas šalia, kuriuo taip pat galėjo naudotis. Naudojo sandėliuką smulkiomis prekėms, stambesnės buvo laikomos pirmo aukšto laiptinės katilinėje, dar turėjo du sandėlius rūsyje. Tai patvirtino ir liudytojas M. P.. Taip pat pastebėtina ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nors viena iš aptariamose sutartyse su OOO „(duomenys neskelbtini)“ aprašytų prekių iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ būtų perduota kitiems asmenims ir kitomis aplinkybėmis, nei teigia nuteistasis.

19. Visgi, byloje neginčytinai nustatyta ir tai, jog OOO „(duomenys neskelbtini)“, kuriai V. Z., veikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, perleido prekes, gavęs tik 1 000 Eur avansinį mokėjimą, už šias prekes neatsiskaitė – t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta 42 403 Eur turtinė žala, todėl turi būti įvertinta, ar sudarydamas šį sandorį V. Z. veikė netinkamai ir ar šie jo, kaip bendrovės vadovo, veiksmai, akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas.

20. Pažymėtina, kad netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla visų pirma suprantama kaip CK 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas, todėl, taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą, svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, vertinant baudžiamosios atsakomybės taikymo įmonės vadovui pagrįstumą, yra pabrėžta, kad teisinė sistema turi užtikrinti tai, kad asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų galimų klaidų atžvilgiu; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2014). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-7-251/2013, 2K-518/2014). Tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, kad įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, ar priešingas teisei elgesys esmingai pasunkino galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-297-222/2016, 2K-458-942/2016 ir kt.), ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių būtent dėl kaltininko veiksmų nepajėgė įvykdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014).

21. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad V. Z., sudarydamas sutartį OOO „(duomenys neskelbtini)“, elgėsi nepakankamai apdairiai ir protingai – t. y. kaip jau minėta prieš tai, bylos duomenimis, gavęs OOO „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, jis patikrino, ar tokia įmonė realiai egzistuoja, tačiau nepatikrino, ar sutampa šios įmonės registracijos numeris, su registracijos numeriu, nurodytu OOO „(duomenys neskelbtini)“ vadovu prisistačiusio asmens pateiktuose dokumentuose, bei dėl šios aplinkybės, elgdamasis apdairiai, neįsitikinęs šio juridinio asmens teisnumu, sudarė sutartį su juridiniu asmeniu, kuris sutarties sudarymo metu jau buvo likviduotas. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad sutartis buvo sudaryta nesilaikant UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatytos tvarkos. V. Z. teigimu, prekes perduoti atidedant mokėjimą – buvo įprasta įmonės praktika, tokią praktiką įmonė taikė ir su kitais klientais – pvz.: UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegija sutinka, kad nuteistasis, 2018 m. kovo 15 d. perduodamas prekes negavęs avansinio mokėjimo, elgėsi neapdairiai, tačiau nustatyta ir tai, kad avansinis mokėjimas buvo sumokėtas 2018 m. balandžio 6 d. (į bylą yra pateiktas 2018 m. balandžio 6 d. kasos pajamų orderis ser. TNLT Nr.1108 dėl 1 000 Eur priėmimo iš OOO „(duomenys neskelbtini)“), t. y. perduodant prekes antrą kartą. Perdavus prekes antrą kartą, sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties 4.1.3. punkte nurodytas 45 dienų terminas sumokėti už prekes nebuvo suėjęs, todėl nuteistasis, gavęs šios sutarties 4.1.2. punkte numatytą avansinį mokėjimą (nors ir pavėluotai), galėjo tikėtis, kad pardavėjas įvykdys ir kitas sutarties sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie V. Z. veiksmai vertinami kaip nepakankamai apdairūs bei protingi, tačiau byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad V. Z. sutarties pasirašymo bei prekių perdavimo momentu būtų žinojęs ar numatęs, kad OOO „(duomenys neskelbtini)“ nevykdys savo turtinių prievolių.

22. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-7-388/2007, 2K-46-699/2018). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad V. Z. savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis V. Z. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog buvo apgautas – t. y. nurodė, kad suėjus numatytam 45 dienų atsiskaitymo už perduotas prekes terminui, nesulaukęs nei vieno pavedimo, bandė skambinti OOO „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, tačiau telefonas buvo išjungtas, į elektroninius laiškus jis taip pat neatsakė. Supratęs, kad buvo apgautas, kreipėsi į advokatą. V. Z. neneigė, jog dėl jo sudaryto sandorio įmonė patyrė žalos. Be to, patirtos žalos suma yra aiški – t. y. 42 403 Eur. Taip pat bylos duomenimis, V. Z. nebandė nuslėpti savo turto, jei, esant nustatytoms aplinkybėms, jam reikėtų atlyginti patirtą žalą.

23. Pažymėtina, kad nustačius, kad V. Z. sudarydamas sutartį su OOO „(duomenys neskelbtini)“ netinkamai vykdė vadovo pareigas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesai gali būti ginami prašant atlyginti žalą iš V. Z. civilinio proceso tvarka. Bendrovės vadovas yra teisiškai atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turi atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovė kildina padarytą žalą, sudarymo metu iš anksto buvo žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius vadovaujamai bendrovei žalą nulemiančius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Be to, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos sutarties 1.3.1. punkto matyti, jog 42 403 Eur sumą pirkėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo sumokėti per 7 dienas nuo sutarties pasirašymo dienos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bylos duomenimis, šis įsipareigojimas pagal sutartį įvykdytas nebuvo. Taigi, vadovaujantis aukščiau išdėstytu, laikytina, kad bendrovės interesus yra galimybė ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

24. Atsižvelgiant į tai, nenustačius V. Z. veiksmuose piktavališko veikimo prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesus, taip pat nenustačius, jog V. Z. sudarytas sandoris yra akivaizdžiai nesutampantis su įmonės interesais, nepagrįstas ar nelogiškas, šie V. Z. nepakankamai apdairūs veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip bendrovės turto iššvaistymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčiusi situacija yra civilinių, o ne baudžiamųjų, teisinių santykių nagrinėjimo objektas.

25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žemesnės instancijos teismo nustatytos aplinkybės nepatvirtina būtinųjų BK 184 straipsnio 2 dalies požymių V. Z. veiksmuose, todėl konstatuoja, kad V. Z. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl yra išteisinamas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

26. Taip pat nuteistasis ir jo gynėjas prašo V. Z. išteisinti, nepadarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

27. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija).

28. BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

29. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantai skunde nurodo argumentus dėl to, jog teismas nepagrįstai V. Z. nuteisė už tai, kad jis, be kita ko, tyčia neįregistravo iki 2015 m. gruodžio 31 d. įsigytų 4 vnt. prekių už 2 852,90 Eur, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog jis dėl to kaltinamas ir nuteistas nebuvo. Nustatyta, jog teismas konstatavo, kad V. Z. veiksmai, padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pasireiškė tuo, kad jis tyčia neįregistravo pardavimo (o ne įsigijimo, kaip teigiama skunde) prekių, įsigytų iki 2015 m. gruodžio 31 d. 4 vnt. už 2 852,90 Eur, ir laikotarpyje nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. įsigytų 85 vnt. prekių už 38 060,44 Eur, bei įregistravo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos registruose 2018 m. kovo 15 d. prekių priėmimo – perdavimo aktu ir 2018 m. balandžio 16 d. surašyta PVM sąskaita – faktūra TNLT6625 bei 2018 m. balandžio 6 d. prekių priėmimo – perdavimo aktu ir 2018 m. balandžio 27 d. surašyta PVM sąskaita ‑ faktūra TNLT6626. Atsižvelgiant į tai, šie nuteistojo ir jo gynėjo argumentai, nenagrinėtini.

30. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinojo požymio – padarinių V. Z. veikoje buvimą, apsiribojo 2021 m. gegužės 28 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-33-3415 pateikta išvada, kad pagal tvarkomą buhalterinę apskaitą negalima nustatyti, kiek pajamų gauta bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., kam ir kaip panaudotos 2018 m. kovo 15 d. bei 2018 m. balandžio 6 d. prekių priėmimo – perdavimo aktuose išvardinti 89 vnt. prekių ir jei jos parduotos, tai kokia pajamų suma už jas gauta, ir kam ta suma panaudota, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., bei aplinkybe, kad nuteistasis įmonės buhalterinėje apskaitoje užregistravo fiktyvius sandorius, bei padarė išvadą, kad akivaizdu, kad tokių duomenų įvedimas į įmonės buhalterinę apskaitą, negali būti laikomas teisingu ir teisėtu.

31. Pirmiausia, kaip teisėjų kolegija jau nurodė aukščiau, analizuodama, ar V. Z. veiksmuose yra BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, pirmosios instancijos teismo argumentai bei išvados dėl šių sandorių fiktyvumo, laikytini neįrodytais, todėl teisėjų kolegija plačiau apie tai nepasisako. Nesant duomenų apie sandorių fiktyvumą, taip pat nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad V. Z. neįregistravo kaltinime nurodytų prekių pardavimo bei įregistravo neįvykusias ūkines operacijas, siekiant pagrįsti šių prekių pardavimą. 2021 m. gegužės 28 d. FNTT specialisto išvadoje nurodyta, kad laikytina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, tik tuo atveju, jei prekių pardavimas OOO „(duomenys neskelbtini)“ realiai nevyko, o kaip minėta, šiuo atveju Apeliacinis teismas tokių duomenų nenustatė.

32. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir darant prielaidą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“ sutartis buvo fiktyvi, nėra pagrindo nuteistojo veiksmų, įregistravus bendrovės buhalterinėje apskaitoje šios sutarties pagrindu surašytus prekių priėmimo – perdavimo aktus bei sąskaitas – faktūras, vertinti kaip apgaulingą apskaitos tvarkymą. Nors 2021 m. gegužės 28 d. FNTT specialisto išvadoje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu prekių pardavimas realiai nevyko, tuomet laikytina, kad dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., tačiau teisėjų kolegija nesutinka su išvada, kad dėl šių aplinkybių kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-134-511/2023). Teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-356-696/2017, 2K-224-976/2019). Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788-2017, 2K-226-976/2020). Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2011). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas šių, teismų praktikoje nurodomų aspektų, į kuriuos teismas, vertindamas, ar kilo BK 222 straipsnyje numatyti padariniai, turi atsižvelgti, neįvertino.

33. Nagrinėjamu atveju, netgi teigiant, jog sudaryta sutartis buvo fiktyvi, vadovaujantis kaltinimu, į buhalterinę apskaitą įtrauktų fiktyvių operacijų kiekis nėra didelis – į įmonės apskaitą buvo įtrauktos dvi realiai neįvykusios operacijos – prekių pardavimas pagal 2018 m. kovo 15 d. prekių priėmimo – perdavimo aktą ir 2018 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą – faktūrą bei pagal 2018 m. balandžio 6 d. prekių priėmimo – perdavimo aktą ir 2018 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitą – faktūrą, todėl nėra pagrindo teigti, kad į įmonės apskaitą buvo įtraukta sistema operacijų, kaip to reikalaujama pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką. Be to, tiksliai nustatytos paminėtų tariamų sandorių pinigų sumos (pinigų sumos, kurios nepagrįstai buvo įtrauktos į apskaitą) – nustatyta, kad į apskaitą šiomis ūkinėmis operacijomis buvo įtrauktas prekių pardavimas už 43 403 Eur (38 160 Eur + 5 240 Eur). Taip pat nustatyta, jog šie pažeidimai nesutrukdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus įgaliotam atstovui 2020 m. balandžio 7 d. sudaryti bendrovės debitorių sąrašą, kuriame, be kita ko, nurodoma ir tiksli OOO „(duomenys neskelbtini)“ skolos suma (t. 1, b. l. 144). Taigi, nors minėti pažeidimai (darant prielaidą, jog minėta sutartis ir jos pagrindu sudaryti prekių priėmimo – perdavimo aktai bei sąskaitos faktūros iš tikrųjų sudaryti nebuvo) ir buvo nustatyti specialisto išvadoje, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, kurioms esant būtų galima daryti išvadą, jog už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. (kaip nurodyta kaltinime) negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto ir nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, kaip tai numato BK 222 straipsnio dispozicija. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir anksčiau cituotą teismų praktiką, tokie nuteistojo veiksmai nesukėlė įstatyme apibrėžtų padarinių ir nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei V. Z. kilti.

34. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, V. Z. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes jo veiksmuose nėra paminėto nusikaltimo sudėties (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

35. Skundžiamu nuosprendžiu buvo tenkintas civilinis ieškinys ir iš V. Z. civiliniam ieškovui A. A. priteista 42 403 Eur. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Šiuo nuosprendžiu V. Z. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, A. A. V. Z. pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, o ne atmetamas, kaip prašoma skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

V. Z. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. Z. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. A. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

V. Z. turtui taikytą laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą panaikinti.

BUAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus palikti saugoti bankroto administratoriui UAB „Acountera“.

Teisėjai Evaldas PašilisAiva SurvilienėLinas Šiukšta